Ieva Kristinaitytė. Apie kito pamatymą

Žengdamas pro raudonas Czesławo Miłoszo senelių dvaro gonkas Krasnagrūdoje šių metų rugpjūčio pradžioje, galėjai patekti į pasaulį, kuris maniau egzistuoja tik vaizduotėje (toks tasai manasis rojus): čia gausus būrys aktyvistų intelektualų iš Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos, Čekijos ir kitų šalių, leidome ištisą savaitę bandydami statyti tiltus, pasinaudoję prabanga savaitei patekti į kitaip tekančio laiko srovę, į tam tikrą ilgalaikės trukmės rutiną, kartu su turbūt vienu žymiausių mūsų regiono, Vidurio Europos, istoriku, Jeilio universiteto (JAV) profesoriumi Timothy Snyderiu, kurį čia visi vadinome tiesiog Tim. Čia, „Paribio fondo“ (lenk. Pogranicze), organizuojamoje vasaros akademijoje diskutavome apie laisvę ir skaitėme dar nepublikuotą, redagavimo stadijoje esančią naują istoriko knygą.

Moralinis kompasas

Karo akivaizdoje bendrystė, kurį galbūt galima pavadinti solidarumu prieš neteisybę, melą, kaip niekada tampa svarbi. Bendrystė neįmanoma be tiltų, o tiltai, tiek fiziniai, tiek mentaliniai yra statomi iš abiejų kranto pusių, ir, anot Krasnagrūdos dvaro šeimininko, poeto Krzystofo Czyżewskio, dažnai atstatomi senųjų vietoje, nors nebūtinai. Taip tiltų vaizdinio plotmėje, diskusijose, kurios buvo įvairialypės, man skambėjo klausimas (tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių) ką turėtų daryti intelektualai karo akivaizdoje? Išryškėjo daugybė skirtingų variacijų, nuo savanorystės (nusispjovus į intelektualinę veiklą), rašymo iš karo fronto, lėšų konsolidavimo darbo, ar dar intensyvesnės intelektualinės veiklos rašant apie šiuo metu vieną svarbiausių temų. Tas pats klausimas tyliai iškildavo ir keliose Biržų Radvilų pilyje vykstančio kito intelektualinio renginio, savaitgalio „Šiaurės vasara“ diskusijose ir atsakymai man vėrėsi panašia linkme: karas pakeitė intelektualinę plotmę. Visgi, sau atsakymo iki šiol ieškau, tačiau pasidalinsiu keliomis įžvalgomis, kurias pavyko surinkti per mėnesį nuo mane itin paveikusios savaitės Krasnagrūdoje pabaigos. Vienintelio galimo atsakymo ir nėra, tačiau klausimas yra vertas gamtos išteklių sueikvojimo.

Krasnagrūdoje kalbėta, jog karas Ukrainoje atvėrė Europos klausimą ir pakeis Europą negrįžtamai. Tai susiję su Snyderio idėja, apie kurią jis rašė Lietuvoje gana populiarioje knygelėje „Apie tironiją“, jog postmodernus liberalus pasaulis, grįstas asmeniškai moduliuojamos vertybėmis ir nuomonėmis, kiek eliminuojančiomis bendruomenes, buvo saviapgaulė: vertybės negali būti individualios. Jos bendražmogiškos. Vienareikšmių atsakymų, kaip ir vertybių konsteliacijų, vertybių pliurarizmas egizistuoja be abejo, nebus, tačiau egzistuoja teisingi ir neteisingi pasirinkimai. Manau, pagarbos kitam idėja yra nekintanti vertybė ties kuria galime sutarti. Apie tai nuolat galvojau naujai skaitydama Czesławo Miłoszo ese rinkinį „Pavergtas protas”: tiek komunistinis, tiek nacistinis režimai pagarbą kitam laikė silpnumo apraiška.

Tad Ukrainoje įvykusi plataus masto invazija tapo postmodernios optikos griūties tašku: dažnas karui prasidėjus pajutome, kas yra teisinga ir kas ne, itin aštriai. Aš pati pagaliau galėjau parašyti savo magistro darbą, kurio iki tol negalėjau baigti, nes atrodė, kad negaliu pasirinkti ir suprasti tų XIX amžiaus sukilėlių (1863–1864 m.) apie kuriuos galvojau ir jų kategoriškos neapykantos Rusijos Imperijai. O dabar suprantu, net labai gerai jų kovos prasmingumą ir poveikį laisvės sampratai mūsų erdvėje, kurį pastaruoju metu aktualizuoja ir Lietuvos istorikai. Ir štai, dabar aišku, kad rinktis reikia nuolat ir pasirinkimai, apie kuriuos rašo garsūs Vidurio Europos regiono intelektualai, kaip Czesłavas Miłoszas, ar Janas Patočka, kartais yra gana aiškūs. Beje, Patočka buvo vis aptariamas vasaros akademijoje ir štai po poros savaičių buvo puikiai pristatytas „Šiaurės vasaroje“ Simo Čelutkos. Janas Patočka, Vaclovo Havelo moralinis kompasas, dar po 2-ojo Pasaulinio karo atkreipė dėmesį, jog visuomenė tampa pernelyg techniška. Per techniškumo dominavimą (2-asis žmogaus egzistencijos judėjimas) laisvė prarandama, nes apleidžiamas esminis ir sudėtingiausias 3-iasis žmogaus egzistencijos judėjimas, kuris yra susijęs su moraline ir prasmės ieškojimo plotme.

Kaimynystė

Todėl norėčiau stabtelti prie Czesławo Miłoszo vasaromis lankyto dvaro ir kultūrą aplink jį puoselėjančio Krzystofo Czyżewskio figūros, apie kurią iki apsilankymo jo ir bendraminčių kuruojamo „Paribio fondo“ organizuojamos vasaros akademijoje nežinojau. Ir tik grįžusi namo, į Vilnių, atsivertusi lietuviškai išleistą pastarojo knygą „Mažasis pasaulio centras“, kurioje Czyżewskis dalinasi idėjų praktiko patirtimi, supratau, kad tos jo aprašytosios idėjos vis išnirdavo diskusijų audinyje. Taip pradėjau kiek geriau suprasti apie Timothy Snyderio ir Krzystofo Czyżewskio draugystę, pastarojo įtaką istorikui. Minėtoje knygoje Czyżewskis dalinasi idėjų praktiko patirtimi kaip jam kartu su bendraminčiais pavyko sukurti gyvą ir nebanalų kultūrinį reiškinį Seinuose ir aplink. Tai gili patirtis ir praktika, apie kurią norėtųsi, kad viešojoje erdvėje būtų žinoma daugiau, nors tokios idėjų praktikų salelės tikrai egzistuoja ir mūsuose: atverti kultūrą mažajame centre, regione. Tokį tvariais ir gyvais ryšiais grįstą santykį kurti gali tik galvojant per kitą, per esantį šalia ir kitokį, tad mezgant (multi)dialogą. Toks ryšis susijęs su solidarumu, kuris, be abejo, nėra lengvai pasiekiamas, reikalauja nuolatinės praktikos. Vadinasi, įgyvendinti galima klausantis, išlaikant pagarbą kitam, bei nuolatine kasdienine įsiklausymo praktika. Sutelkus dėmesį į esančius šalia, tai Czyżewskis įvardytų kaip geros kaimynystės vertinimą[1]. Sutelkus dėmesį į kaimynus, miestelėnus, sutiktus praeivius: žmones su kuriais susiduriame, bet dažnai nematome. Apie tai mąstydama prisimenu savo keistąjį seną kaimyną, su kuriuo man pavyko sutarti, nors pradžioje jo bijojau. Gal šio tilto egzistavimas susijęs su tuo, kad kasdien su kaimynu draugiškai pasisveikinu, kai šis keliauja žvejoti į Nerį, lydimas šuns ir katino, o štai kai kuriems sutarti su juo nepavyksta – bendravimas baigiasi riksmais ir emociniu disonansu po senamiesčio langais. Ne kartą, jaunasis kaimynas bandė teisuoliškai mokyti senąjį kaimyną kaip derėtų elgtis. Jaunasis kaimynas galiausiai išsikraustė.

Krasnagrūdoje diskusijose Snyderis itin niūriai pabrėžė socialinių medijų grėsmę laisvei. Susvetimėjimo perspektyvą, kurią socialinės medijos brėžia, nutiesdamos kelius į nebendravimą, užsidarymą nuo kitų (kitokių), yra viena iš grėsmingos visuomenės poliarizacijos priežasčių. Janas Patočka susvetimėjimą siejo su mechaniškumo įsigalėjimu, nes minėtas trečiasis egzistencijos lygmuo, sietinas su žmogiškumu, apleidžiamas. Susvetimėjus, apimtiems vienatvės, galios veikėjai gali sau tinkamai manipuliuoti mūsų elgesiu virtualioje erdvėje, o mes narciziškai galvoti vien apie save, prarasti aktyvumą realybėje. Snyderio siūlymas iš socialinių medijų gresmės buvo vienintelis: padėti ekranus ir susitelkti į šalia esančius gyvu bendravimu. Pažvelgus į viešąja erdvę, atrodo, kad itin mėgstama kalbėti apie dideles idėjas, dėl jų ginčytis, kovoti, pyktis, tačiau, klausimas, ar tos didelės idėjos nepavergia ir ar neatitraukia nuo čia ir dabar vykstančio žmonių pasaulio? Taip, sudėtingo pasaulio. Apie tai rašė Miłoszas, apie tai kalbėta diskusijose. Svajoti ir mąstyti apie idėjas reikia, bet tai daryti pasitelkus gilųjį žinojimą. Banalus ir grėsmingas pavyzdys: pasižiūrėkime į vieną iš kelių tautinio nykimo vaizdiniu manipuliuojančias politines partijas Lietuvoje, Europoje, kitur: jos remiasi didelėmis idėjomis, stambiais naratyvais, ir nieko konkretaus. Iš tiesų, bandoma formuoti ksenofobišką, baimių vienijamą, t.y. lengvai manipuliuojamą bendruomenę. Sąmoningai, ar ne, ir kaip toks naivumas atleidžia nuo atsakomybės?

Mažasis pasaulio centras ir jo gyvybingumas yra neatsiejamas nuo dėmesio savo artimajai aplinkai. Ši mintis susijusi su Snyderio „Apie tironiją“ ir Krasnagrūdoje diskusijose aptarta idėja, kad kokybiškos (pabrėžtina) vietinės žiniasklaidos egzistencija yra susijusi su demokratijos kokybe: būtent vietos perspektyva leidžia būti žmogiškiems ir vieni kitiems tiesiog geriems, nesusireikšminti. Deja, vietinė žiniasklaida nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Šiuo metu nacionalinis transliuotojas kiek pajėgia atlieka šią kokybiškos vietinės žiniasklaidos ir lokalių problemų nušvietimo misiją, tačiau regionų spaudos kokybinis rodiklis Lietuvoje, turbūt visi sutiktų, yra žemas. Be gyvybingų mažųjų pasaulio centrų, negali būti stiprios valstybės. O už valstybę geresnio modelio nėra ir matyt nebus: toks marksistinis įsivaizdavimas realybėje reikštų vienos imperijos absoliutų dominavimą. Apie tai rašė Miłoszas, tokios pozicijos laikosi Snyderis. Todėl reikalinga pažinti ne tik tolimesnį pasaulį, bet ir tai, kas yra šalia. Man, tai būtų Tadeuszo Konwickio, Matildos Olkinaitės, Romeno Gary ir kitų Vilnius, kuris mane, vilnietę, ir juos jungia. Tačiau įdomu ne pati vieta, o skirtingi išgyvenimai ir perspektyvos, kurios čia ir iš šitos vietos skleidžiasi. Esame skolingi savo vietai dėmesį ir atmintį – prisiminti reikia, tiek gerus, tiek ypač nepatogius dalykus. Ir per tai keistis veriantis kitam.

Dialogiškumas

Ir štai, Krasnagrūdoje itin daug kalbėta apie negatyvios ir pozityvios laisvės sampratas atsispyrus nuo politikos filosofo Isahiah Berlin (kurio paskaitas Snyderis lankė Oksfordo universitete) ir jo idėjas kiek perinterpretuojant. Berlin, beje, buvo kilęs iš Rygos žydų tarpo. Tačiau Krasnagrūdoje prieita išvados, jog ne negatyvi laisvės, kuri daugiau kalba apie laisvės trūkumą, o pozityvi laisvės samprata yra vaisingesnė, nes ji yra teigiama – laisvė kažkam, kažkokiam tikslui, galimybei įgyvendinti. Apibendrinant diskusijas, kalbėta, pavyzdžiui, kad ne institucijų ir visuomenės sistema turi nuspręsti, ar moteris galės dirbti ką norinti už orų atlyginimą, ar turėti vaikų, ar ne, o tik ji pati. Vadinasi, institucijos ir visuomenė turi visiems suteikti vienodas galimybes, o kiekvienas pats rinktis savo kelią. Tokia pozityvi laisvės samprata, susijusi su bendruomeniškumu, kuri anot Snyderio kol kas buvo per mažai aktualizuota kaip sąlyga tvariai laisvei ir gyvybingai demokratijai. Apie tai ir Milošas rašė: „Tad ką Vakarai gali mums pasiūlyti? Laisvę nuo ko, tai daug, tačiau ir per mažai, daug mažiau nei laisvė k a m išskirta Czesławas Miłoszas, Pavergtas protas)[2]. Manau galime sutarti, kad per kovido pandemiją ypač išryškėjo tokios negatyvios laisvės keliamos problemos ir neveiksnumas, kai atskiri individai nesutikdavo su taikytomis atsargumo priemonėmis, skirtomis apsaugoti kitų, ypač pažeidžiamų asmenų sveikatą, keldami nereikalingas grėsmes. Atsirado ir tokių kraštutinių atvejų, kai asmuo nepriimdavo namiškių namo, nes paniškai bijojo vien tik dėl savo sveikatos (asmeninė patirtis). Tad tokios negatyvios laisvės samprata, neatsietina nuo šiuolaikinio liberalaus pasaulio idėjų istorijos, visgi atitraukia nuo bendražmogiškumo ir empatijos, nes yra tiesiog per siaura, mechaninė (kaip įvardytų Patočka), ją pasitelkus galima legitimuoti gana kvailus pasirinkimus. Ar mokytojų (ar mokslininkų) streikas yra pozityvios laisvės siekiui aktualus? Sekant Krasnagrūdos diskusijų linija, galima samprotauti, kad tikrai taip, nes laisvė neatsiejama nuo materialinių išteklių: nepriteklius yra nelaisvė. Dar daugiau: perteklius (visuomet kitų visuomenės grupių sąskaita) yra negatyvios laisvės sampratos pasekmė. Lietuvoje ši problema yra opi, jau kuris laikas nepavyko įgyvendinti adekvatesnės mokesčių reformos, nes atskiros interesų grupės, turinčios galios svertus, lemia sprendimus.

Pozityvi laisvė yra tokia, kuri susijusi su bendruomene, tačiau ne su aklu nuolankumu prie jos taikantis: renkuosi elgtis taip, kad būtų tinkama tiek man, tiek tau. Taip pradėjo aiškėti, kad solidarumas nėra tik skambus manifestacijų, bet ir kasdienos praktika. Nesutarimai dėl didelių idėjinių koncepcijų yra gana tikėtini: apie tai Snyderis rašė knygoje „Apie tironiją“, kalbėta diskusijose, tačiau, jis priduria, kad kai reikia spręsti čia ir dabar iškilusias lokalias problemas, sugebame rasti bendrų sprendimų. Užlieto buto, ar kai name dingsta vanduo, situacijos akimirksniu suartina su itin „kitokiais“ kaimynais. O štai negatyvios laisvės, kaip kažko trūkumo samprata, dažniausiai Rusijos skleidžiamos dezinformacijos veikiami šiuo metu itin manipuliuoja tokie aršūs marginaliniai judėjimai kaip, pavyzdžiui, įsivardijantys save „suverenais“. Tačiau ir šiuo atveju, sekant Krasnagrūdos diskusijų kryptimi, matyt, tokį elgesį nulemia tų asmenų atsiribojimas nuo tikrovės, nuo kitų žmonių, vietinės bendruomenės (-ių), tokie žmonės atsiduria fiktyviame haliucinacijų pasaulyje. Tad grakšti tiltų metafora, nuo kurios prasidėjo diskusijos Krasnagrūdoje, gerai apibūdina praktiką, kuri tenka laisvam žmogui bendruomenėje: „[m]ažasis pasaulio centras atsiveria kaimynui, tam sunkiausiai pakenčiamam, nes realiausiam Kitam, nuo kurio norisi bėgti toli į pasaulį. Tačiau čia „visas pasaulis“ darosi pasiekiamas artimame, su kuriuo gama susiartimauti. Tik paskui ateina visa kita“[3].

Taip prieisiu prie nepatogaus klausimo: kaip elgtis su kaimynu, kuris būdamas agresoriumi naikina tavo šeimą, sodą, valstybę, laisvę? Mano vienas ryškiausių atsiminimų iš Krasnagrūdos, yra susijęs su vieną vakarą  vykusia baltarusių režisieriaus Andrėjaus Kureichiko pavadinimu „Naujosios Baltarusios balsai” („Voices of New Belarus”) filmo peržiūra. Ši itin dviprasmiškai paveikė ukrainiečius ir kai kuriuos dalyvius. Filmas sukurtas vinjetės principu, pasakojama, pasitelkiant asmeniškus 2020–2021 m. protestuotojų liudijimus, kaip baltarusiai kentėjo nuo neteisėto vadovo Aleksandro Lukašenkos režimo veiksmų (kurį, deja, dalis šalies gyventojų remia ir palaiko). Visgi, nors ir filmas naujai išleistas (2022 m. gruodį), aspektas, kad tai kartu yra šalis agresorė Ukrainos karo atžvilgiu, neadresuojamas. Baltarusijos piliečiai vykdo išpuolius prieš Ukrainos gyventojus. Kaip ir Rusijoje, dalis žmonių tiesiogiai kenčia nuo autoritarinio režimo, bet kieno tai atsakomybė? Kalbinti ukrainiečiai į filmą žiūrėjo kritiškai, kiti dalyviai tarpusavyje svarstė, kadangi didžioji dalis akademijos dalyvių (t.y. ukrainiečiai) gyvena nuolatinėje traumoje, ar buvo būtina rengti šią peržiūrą? Manau tai buvo reikalinga „Skaityti kitą“ ir to tilto su nepakenčiamuoju kaimynu atstatymui. Nebepamenu, kada žiūrėdama filmą taip verkiau ir verkiau ne tik todėl, kad žmonės kenčia nuo režimų (kaip ir kentėjo nuo tos blogio imperijos žmonės prieš mus šimtus metų), bet kad šios kančios yra beprasmiškos nusikaltėlių užgaidų būti valdžioje tenkinimas. Ir visgi už savo pasaulio centrus turime prisiimti atsakomybę, nes kas kitas? Visai kaip ir sukilėlių ir jų talkininkų patirtos kančios, jos ilgą laiką man atrodė skausmingai, tačiau jie prisiėmė atsakomybę už savo kraštą, už savus mažuosius pasaulio centrus. Filmas jautrus, dokumentiškas, bet ukrainiečiai nebuvo neteisūs, sakydami, kad optika juos žeidė. Filmas galėjo adresuoti  problemą, megzti nepatogiu klausimu dialogą, kurio trūko. Deja.

Kitą vakarą įvyko Ukrainos skaitymų vakaras, kurio metu vėl pasijutome nuogi ir gniaužantys ašaras prieš beprasmį blogio veikimą su prieš jį kovojančiais ukrainiečiais. Ir visgi, dialogiškumas, kuris gali įvykti meno kalba, auditorijoje, įvyko. Po baltarusių filmo, kelios ukrainietės apkabino baltarusį dalyvį – buvo aišku, kad jam taipogi sunku. Po ukrainiečių skaitymų, buvo galima pajusti solidarumą, tyliai sklandančią mintį, kad turime toliau dirbti, kad ši tragedija, kova už laisvę ir demokratinį pasaulį, kuo greičiau baigtųsi ir blogis nelaimėtų. Tą vakarą poetė Iryna Mulyarchuk prieš skaitydama savo karo išgyvenimų siaubu alsuojančias eiles, pajuokavo, kad norėtų turėti, ką paskaityti linksmo: tiesa, kad juokas daro mus atspariais, neveltui ukrainiečių humoras karo metu susilaukia atskiro dėmesio. Diskusijų metu Snyderis atkreipė dėmesį, jog filosofas Theodoras Adorno, sakydamas, kad po holokausto nebeįmanoma parašyti poezijos, galbūt turėjo omeny, kad poeziją per se galima parašyti ir išgyventi tik krizių metu. Tuomet ji yra reikalingiausia. Matyt taip galima atsakyti į klausimą, kodėl mano tyrinėjami 1863–1864 m. sukilėliai poetai rašė būtent poeziją ir tik poezija juos domino. Kodėl paauglystėje skaičiau poeziją savo malonumui, o po to ilgą laiką nebeskaičiau. Ką kalbėti apie Česlovą Milošą, kurio eilėraščių eilutės pripildytos dvaro sienų. Literatūra, menas moka daugiasluoksniai kalbėti apie mums svarbius dalykus, įskaitant pozityvią laisvę su kitais ir kažkam, nes menui adresatas ir dialogiškumas yra būtinas. Kaip rašė Olga Tokarczuk […] „literatūra – tai ta keista akimirka, kai pati individualiausia ir nepakartojamiausia asmeninė kalba susitinka su kitų žmonių kalba“[4] . Grįžtant prie nemalonaus kaimyno klausimo, reikia grįžti prie metaforos apie tiltus: taip ar taip susiartimauti gali, kai ir kitas iš savo pusės stato tiltą, o ne jį beatodairiškai griauna.

Kūnai

Pozityvios laisvės praktiką kasdienybėje priminė dvaro pašonėje Alno ežere praktikuotą kasdienį sambūrio dalyvių plaukiojimą per rytinę kavos pertrauką. Plaukimas priklauso nuo kiekvieno ir mūsų pačių galimybių, įgūdžių, o plaukimo malonumas priklauso nuo to, kiek autentiškai plaukikas jaučiasi vandenyje. Vandenyje iš tiesų niekada nesame vieni, esame dalis gamtos pasaulio, po mumis tyvuliuoja ištisa atskira planeta. Be to jei aplink yra kitų žmonių (ar kitų gyvūnų), gali vienas kitam padėti, netrukdyti (ypač taikytina santykiui su gyvūnais), išgelbėti. Ir visgi, plaukimas neatsiejamas nuo individualaus fizinio kūno ir jo galimybių, štai mano kolegei ukrainietei Marijai, kuri laukėsi vaiko, plaukimas buvo didesnis iššūkis nei man, tokioje padėtyje nesančiai merginai. Beje, Marijos vyras kaunasi Ukrainos karo fronte. Štai pastarąsias kelias savaites dėl sveikatos problemų negalėjau greitai vaikščioti: ne kartą kirsti pėsčiųjų perėjos nespėdavau laiku, nes šviesoforo degimo laikas pritaikytas tik judriam kūnui ar automobilių eismui. Kūno ir jo sąlygojimas žmogaus savijautai iškilo per Krasnagrūdoje nuolat analizuojamos Edith Stein tekstus. Stein dirbo I Pasaulinio karo metu karo lauko sesele, ji pati gydė kareivių amputuotas galūnes, jas lietė, matė kūno negalios poveikį žmogui. Dėl jos pačios moteriškos lyties, kūno, Stein karjeros kelias buvo ribotas, nes po disertacijos parašymo (ji buvo kaip ir Patočka, Edmundo Husserlio mokinė) nuolatinės dėstymo pozicijos ji negavo, dėl to, kad tai nelaikyta tinkama moteriai veikla. Stein, kitaip nei Husserlis, savo fenomenologiniuose tekstuose kūną laikė reikšmingu, o kiekvieno kūną unikaliu. Tad Snyderio idėja, kad laisvės įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo pagarbos ir fizinio pasaulio pritaikymo įvairiems kūnams, man itin rezonavo ir manau yra dažnai pamirštamas kalbant apie laisvę. Kito pamatymui, privalu matyti ir žmogaus kūną plačiąja prasme: tai pagarba žmogui. Matyti ne kūnų vidurkį, o nuokrypius nuo vidurkio: silpnesniuosius, juos apsaugoti ir suprasti, kad visi esame skirtingi ir visgi pasaulis neturi būti kuriamas tik aplink sveiką ir juolab vyrišką kūną. Iki šiol pagaunu save priekaištaujant sau, kad fiziškai esu silpna, kad turiu būti stipresnė, treniruotis ir t.t., jei norius spėti su kitais, neatsilikti. Tačiau, ar tokiu būdu visuomenė netampa stipriųjų galios visuomene? Tas, kuris fiziškai pajėgesnis, turės daugiau galimybių veikti?

Po nelengvų skaitinių ir minčių savaitės tenka sutikti, kad demokratijoms iškilo grėsmė, pokyčiai šiuo kritiniu laikotarpiu yra reikalingi. Krasnagrūdos intelektualai, Timothy Snyderis, kartu su Krzystofu Czyżewskiu, Yaroslavu Hrytsaku, Marci Shore remdamiesi Miłoszo intelektualine tradicija kalba apie tai, kad Rytų ir Vidurio Europa savo patirtimi gali suteikti daugiau negu kartais galvojame. „Už jūsų ir mūsų laisvę“ sakė 1794 m. pirmojo ATR masinio sukilimo prieš Rusijos imperiją dalyviai, kaip ir 1830–1831, 1863–1864 metų sukilimo dalyviai, o dabar šį šūkį toliau gina ukrainiečiai. Mūsų regione, kurio dalis yra Ukraina, vyko imperijų kovos, o viena iš tų imperija niekada nebuvo iš tiesų nugalėta. Svarbu nepamiršti ir 1989–1990 metų patirčių: kas nutinka pasiekus išsvajotąją laisvę? Snyderis su Shore Krasnagrūdoje vis kalbėdavo apie 1990 epochos krizę posovietinėse šalyse, pasiekus išsvajotąją „laisvę“. Tiesa tokia, kad iš tiesų laisvė buvo tik dalinai pasiekta. Atsidūrus kasdienybėje, laisvė yra įgyvendinama nebe skaitlingais mitingais, skambiais šūkiais ir dainomis, euforiška atmosfera, o nuolatine kantria ir tylia praktika, sunkiu darbu. Kasdienybėje siekti laisvės kitiems ir sau yra sunku, nes reikalauja nuolatinio budrumo, moralinės kalbos steigties. Tiek Leonidas Donskis, tiek Irena Veisaitė, tiek Tomas Venclova yra šių mažųjų centrų puoselėtojai, tyliai su mokiniais juos kultivuojantys. Itin svarbu paminėti, jog viena, iš nesėkmių po 1990-ųjų Sovietų sąjungos griūties Snyderis laiko moralinės kalbos trūkumą. Minėtieji paribiečiai ją kuria, bet gyvybingam jos veikimui reikalingi kalbėtojai, kitu atveju kalba negali funkcionuoti. Pabaigai, Marci Shore simpoziumo metu juokavo, kad Solidarumo judėjimas Lenkijoje buvo susijęs su „Žvaigždžių karų“ ikoniška fraze: “May the Force be with you” („Tegul Jėga tave lydi”).

[1] Krzysztof Czyżewski, Mažasis pasaulio centras, p. 170-171.

[2] Czesławas Miłoszas, Pavergtas protas, Vilnius: Lietuvos raštojų sąjungos leidykla, 2011, p. 46.

[3] Krzysztof Czyżewski, Mažasis pasaulio centras, Vilnius: Versus, 2020, p. 228.

[4] Olga Tokarczuk, Jautrusis pasakotojas, Vilnius:  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, p. 74.