Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 liepos 2

Romaino Gary 1956 metų romano „Dangaus šaknys“ herojus Morelis svajoja „apie savotišką Istorijos draustinį, panašų į mūsiškius afrikietiškus draustinius, kur būtų draudžiama medžioti ir kur visos mūsų senovės dvasinės vertybės, negrabios pobaisės ir negebančios apsiginti, bei visos mūsų senosios žmogaus teisės, tikros kažkokios pasibaigusios geologinės eros išlikėlės, būtų išsaugotos sveikut sveikutėlės.“

Socialinis ir intelektualinis jautrumas, sugebėjimas būti kito žmogaus kailyje, ramaus pokalbio galimybė, mažumų ir opozicijos pagarba, žmogaus teisės – šiandien mūsų apsaugos reikalaujančios svajonės. Poetiškos ir nenaudingos Gary minimos vertybės yra išstumiamos technokratijos, pragmatizmo, oportunizmo bei takių neapykantos formų epochos.

Ir politikoje, ir kasdienybėje paskutinius dešimtmečius dominuoja ekonominis diskursas, o „negrabios pobaisės“ vertybės likusios paraštėse. Veidu žiūrima į asmeninę materialinę naudą, tačiau atsukama nugara žmogaus vertei. Vartojimo amžiuje mintis ir veiksmas niveliuojami lengvais sąmonės štrichais – individai priskiriami grupei, daromos prielaidos ir išvados bei klijuojamos etiketės. Supaprastinta modernybė pateikia universalaus atsakymo iliuziją. Jaučiamės saugūs sukonstruotoje pasaulėžiūroje, nutolusioje nuo nepastovios realybės tarsi paralelinė tikrovė. Žinoma, moralinis aklumas turi savo kainą.

Pasak Vytauto Kavolio, modernybė suskaidė žmonijos patirtį į begalę fragmentų: tiesą ir vertybę, racionalumą ir intymumą, individą ir kolektyvą. Jautraus modernaus žmogaus užduotis yra bandyti statyti tiltus tarp skyriumi stovinčių polių. Nūdieną grįžtama prie priešmodernių mąstymo trajektorijųįsikimbama ir lojaliai atsiduodama vienam vertybių poliui. Randasi fundamentalios binarinės mąstymo formos.

Istorija nesibaigė ir liberaliąją demokratiją krečia naujos krizės. Vakarai lėtai, tačiau dar sugeba atsakyti į kylančius iššūkius. Vidurio Rytų Europai egzistenciniai klausimai sunkesni, kadangi čia ir individualizmas, ir kolektyvizmas išgyvena krizę. Pirmasis, anot Kavolio, virtęs į privatizmą, o antrojo vengiama dėl XX a. traumų. Modernus žmogus likęs be moralinio kompaso.

Kaip projektuoti Lietuvos ir regiono „dvasinių vertybių draustinį“, kuris, sukaupęs Europai bendrų epochų patirtį, galėtų skleisti „negebančias apsiginti, bei visas mūsų senąsias žmogaus teises?“

Istoriniu žvilgsniu pažvelkime į mūsų Renesanso ir Baroko patirtis. Reformacijos metu vyrauja religiniai konfliktai, gimsta literatūra, grįsta nacionalinėmis kalbomis – būsimų etninių konfliktų vardikliu. Vėliau iškyla galia paremtos centralizuotos absoliutinės monarchijos. Šių dramų akivaizdoje Vidurio Rytų Europos regionas išlieka kaip decentralizacijos, autonomijos ir tolerancijos bastionas. Bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė įkūnija pliuralistines ir tolerantiškas politinio gyvenimo formas, kurių idėją šiandieną pratęsia vieningos Europos projektas.

Europa neįmanoma be atviros Lietuvos, Lietuva – be atviros Europos. Vyraujant praeities konfliktams žemynas liko vienijamas kultūrinių draugystės ryšių. Leonido Donskio žodžiais tariant, karo ir taikos dialektikos akivaizdoje kultūros ryšiai išlikdavo. Poliloge dalyvauja ir mūsų asmenybės, be kurių neegzistuotų moderni Lietuva.

Pavyzdžiui, poetas ir diplomatas Oskaras Milašius Prancūziją stebino ne tik dekadansinės Belle Époque pabaigos nuojatomis, bet ir savo kūryba aprašė mistiškos ir tolimos šalies dvasią. Vėliau jis prancūzų kalbos mokė Antaną Liutkų, po 1945 m. greitai pritapusį Paryžiaus tapybos salonuose bei savo diplomatine tarnyba pratęsusį Lietuvos valstybę Prancūzijoje. Tolimas O. Milašiaus giminaitis, nobelistas Czesławas Miłoszas, save titulavęs paskutiniu LDK piliečiu, po XX a. pirmos pusės negandų iš naujo surišo Lietuvą ir Lenkiją bendros meilės laisvei ryšiu. Minėtini litvakai kaunietis Neemija Arbitblatas, druskininkietis Jacques Lipchitzas bei, žinoma, vilnietis Romain Gary.

Šios personae gratae yra mūsų bendros šaknys su Europa bei „Istorinio draustinio“ sargai, kurių dėka ir politikoje, ir kultūroje esame pilnaverte Senojo žemyno dalimi, galinti spręsti ne tik savo, bet ir kaimynų dilemas. Remdamiesi asmenybėmis ir istorine patirtimi galime atnaujinti ir iš naujo įkvėpti vieningos Europos idėją. Galbūt po prasidėjusios Lietuvos narystės ES kultūriniai ryšiai yra tarsi savaime suprantami. Skirkime jiems didesnį dėmesį, požiūriu į šiandienos kultūros veikėjus ne skaidykime jų kultūrinį lojalumą tarp savo gimtinės, dabartinės kūrybos vietos ir žemyno, bet suvokime juos kaip tiltus, jungiančius bei papildančius skirtingas ir fiziškai nutolusias, bet viena kitą bandančias suprasti tautas.

Atviros ir vieningos Europos idėją suformavo bendrai tautų išgyventos epochos ir senieji draugystės ryšiai. Šiandieną remkimės ne tik istorine patirtimi, bet, svarbiausia, ryžtingai junkime vieni kitus asmeniškame ir individualiame pokalbyje. Jame išnyksta modernybės pavojai ir galima tiesti bendrus tiltus tarp individų ir tarp valstybių.