Donatas Ramonas. Nėra nemokamos sriubos, arba NVO sektoriaus kūrybiškas strategiškumas

Donatas Ramonas – „CRC consulting“ įkūrėjas ir verslo konsultantas, turintis daugiau nei 15 metų tarptautinės verslo konsultavimo ir mokymų patirties. Stažavosi Princtono, Čikagos, Londono, Vienos, Stokholmo, Oslo universitetuose ir konsultacinėse kompanijose. Mūsų pokalbyje Donato amplua – kaip Siekio ID. NVO akademijos strateginio planavimo ir valdymo modulio lektoriaus, keturis mėnesius lydėjusio 12 nevyriausybinių organizacijų padedant naviguoti strateginio planavimo vandenyse. NVO akademija yra Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus gebėjimų stiprinimo kalvė, kuri veikia kaip Aktyvių piliečių fondo dalis. 15 – oje Europos šalių vykdomos Aktyvių piliečių fondo programos skirtingose srityse stiprina pilietinį aktyvumą visuomenėse.

– Dauguma nevyriausybinių organizacijų kuria ne pinigais matuojamą vertę – kaip joms tapti nuosekliai veikiančiomis ir tvariomis?

– Nesvarbu kokia organizacija – pelno ar ne pelno siekianti, kiekviena jų siekia tam tikrų rezultatų ir tikslų. Svarbiausias akcentas – kad jie būtų pamatuojami. Visi sutiksime, kad nevyriausybiniame sektoriuje to „pamatuojamumo“ labai trūksta. Šio sektoriaus organizacijos įprastai daro darbus siekdamos didelių misijų, bet užfiksuoti kokį konkretų rezultatą jos sukuria – sunku. Daugelis pilietinių organizacijų yra neįpratę matuoti ir apsibrėžti pasiektą darbo rezultatą. Toks požiūris turi pasekmes, kurias galima identifikuoti. Klausdamas organizacijos kas yra strategija ir gaudamas atsaką, kad tai yra planas tikslui pasiekti, galiu su tuo sutikti, bet perklausus, o koks gi yra tikslas – pradedame strigti. Juk tikslai gali būti įvairių lygių. Čia verta įvesti vieną iš įdomesnių tikslų grupių, apie kurias nereta NVO nesvarsto – poveikio rodiklius.

Paprastais žodžiais kalbant – turime skaičiuoti ne tik kiek pagalbos suteikta žmonėms, bet koks per tai buvo įvykdytas socialinis pokytis. Apsibrėžę šį rodiklį, galime jį monetizuoti! Svarbu ir tai, kad pakeitus požiūrį į strategijos apibrėžimą, išsprendžia ir finansiniai dalykai. Pavyzdžiui, skaičiuojant kiek vaiko priežiūra kainuoja privačiuose globos namuose arba šeimoje, nesunku apskaičiuoti kiek tai kainuotų valstybei, jei ji to imtųsi: 3 ar 4 kartus brangiau. Būtent todėl kiekvienai organizacijai svarbu kelti sau socialinių rodiklių apsibrėžimo uždavinį. Jis nutiesia kelią finansavimui: rėmėjai linkę skirti pinigus, kai mato pasiektus rezultatus ir konkretų pamatuojamą socialinį pokytį. Donorams lengviau įsipareigoti, kai jie žino, kur panaudojamos jų lėšos. Turint pamatuojamus rodiklius lengviau prisitraukti ir strateginių partnerių: savivaldybė, vyriausybė, ministerija, Europos sąjungos fondas lygiai taip pat siekia socialinio pokyčio.

– Kaip manote – kokia yra strateginio mąstymo deficito šaknis? Kodėl atsirado disonansas tarp tikrai reikalingos visuomenei NVO teikiamos paslaugos (kokia ji bebūtų) ir jos finansinio „nenaudingumo“?

– Pirma, dauguma pačių nevyriausybinių organizacijų vis dar nesupranta, kad nors visuomenei kuria ir „gamina“ labai svarbų rezultatą, bet tai yra investicija. Sakyti – skirkite mums pinigus, o mes darysime gerus darbus – negalima. Esminė problema, kuri įsigalėjusi šiame sektoriuje – atskaitomybės trūkumas. Neretai nevyriausybinė organizacija pastatyta „ant“ vieno žmogaus – jis ir valdyba ir direktorius, projekto vadovas bei finansininkas. Tokiu atveju nelieka atskaitomybės ir neaišku, kaip buvo išleistos lėšos ir koks už jas buvo pasiektas rezultatas. Net jei organizacijos komanda ir didesnė, valdysena neretai yra silpnoji šio sektoriaus grandis.

Konsultuodamas NVO, ne vieną kartą esu susidūręs su pasiteisinimu: kaip galime kažko reikalauti, jei žmonės savanoriškai atėjo prisidėti prie idėjos. Toks požiūris į tikslų ambicingumą, rezultatyvumo reikalavimą, atskaitomybę ir investavimą nėra tinkamas. Antra NVO netvarumo priežastis – minėtas tikslų nepamatuojamumas. Neretai įvardinama vienintelė – prasmės – vertė. Versle – atvirkščiai, ten viskas matuojama ir pasveriama, verslą į priekį veda mintis, kad investicijos turi atsipirkti ir sukurti vertę. Tiesa, versle kartais iškyla problema, kad būtent prasmės momentas ir pametamas. (Užtat nemažai žmonių per karantiną atsitraukė ir perklausė savęs: dėl ko aš dirbu? Kas man iš tiesų teikia prasmę gyvenime?) Aš visada sakau, kad ne pelno siekiančios organizacijos gali pasimokyti iš verslo, o verslas gali pasimokyti iš jų. Dažnai man, kaip konsultantui, iš NVO arba viešojo sektoriaus dalyvių tenka išgirsti priekaištą, kad neturiu ką jiems pasakyti, nes atėjau iš verslo terpės. Mano pagrindinė žinutė yra viena – vadybiniai pricipai visuose sektoriuose yra tie patys. Skiriasi tik rezultatas, kurį norime pamatuoti. Jeigu verslas susikoncentruoja į finansinę grąžą, tai nepelno siekiančios organizacijos turi susikoncentruoti į pamatuojamą socialinio pokyčio rezultatą, ir rasti tinkamiausią būdą jį pasiekti.

– Ar pastebėjote, kad nevyriausybinės organizacijos nenori sietis su finansine išraiška?

– Taip, žinau tą poziciją, kai tikras menininkas savęs neparduoda komercijai ir tarsi jam priklauso likti alkanam. Tačiau žinome, kad yra menininkų, kurie toli gražu nėra vargšai. Galiu pasakyti, kad priešprieša tarp idėjinio gyvenimo ir pinigų mažėja. NVO akademijos modulio metu nuostabą, kad socialinį pokytį galima pateikti finansine išraiška keitė samprata, kad pinigai yra įrankis, o ne galutinis tikslas.

– Donatai, kokie būtų žingsniai išeinant iš finansinės neapibrėžties, kuriame nevyriausybinis sektorius yra įpratęs/įsipatoginęs būti?

– Aš manau, kad pirmiausia reikėtų išnaikinti atskaitomybės už suteiktas lėšas, vengimą. Sakydami, kad skirs pinigų kokiai nors NVO veiklai, finansuotojai neretai turi vienintelį reikalavimą, kad lėšos būtų tvarkingai „įsisavintos“ ir tai būtų įrodyta dokumentiškai. Nepelno siekiančios organizacijos turėtų nustoti vertinti donorus kaip „pinigų maišą“, o kai šie paprašo dokumento ar ataskaitos įrodančios, kur pinigai buvo panaudoti, ar suteiktos paslaugos buvo kokybiškos – vadinti šiuos procesus biurokratiniais. Su šia nuostata reikia atsisveikinti, atskaitomybės procese yra daug įsivertinimo naudos pačiai organizacijai. Duosiu pavyzdį iš šiuo metu konsultuojamos NVO, kuri tarptautiniuose fonduose prašo tikrai nemažos sumos, realijų. Ilgą laiką šiai organizacijai sunkiai sekėsi gauti finansavimą. Konsultuodamas iškėliau klausimą – ką jūs įsipareigojate pasiekti panaudodami iš fondo prašomą sumą? Tapo aišku, kad paraiškoje apie tai nebuvo net užsiminta. Teikiant paraišką, vienas iš svarbiausių aspektų ir yra būtent šis įsipareigojimas apie įvyksiantį socialinį pokytį. Esu įsitikinęs, kad fondui bus lengviau apsispręsti ir skirti lėšas tuomet, kai organizacija pateiks logišką prašomos sumos atskaitomybės aprašą. Savo ruožtu nevyriausybininkai, išmokę teisingai įsivertinti savo kuriamą socialinį pokytį, ugdys verslininkus, viešąjį sektorių ir fondus apie tai, kad nėra nemokamos sriubos ir, kad investuoti pinigai nebūtinai turi pavirsti finansiniu rezultatu, daugeliu atveju bus įvykdytas pamatuojamas socialinis pokytis. Kai atsiras abipusė atsakomybė, turėsime vaisingus rezultatus, kurie tenkins visus sektorius.

– Kokius dar barjerus turi perlipti NVO, kad taptų adekvatesniais paslaugos teikėjais konkurencingoje paslaugų teikimo rinkoje?

– Vienas iš reikšmingų barjerų NVO tapti pilnavertėmis paslaugų teikėjomis yra tas, kad koncentruodamiesi tik į teikiamą naudą, nevysto pačios organizacijos. Kadangi NVO dažniausiai įsteigiama iš idėjos, nuo to, kaip elgsis jos lyderiu tapęs žmogus, neretai priklauso visos organizacijos augimas ir ateitis. Bloguoju atveju yra galimi du scenarijai: idėjiniam lyderiui pasitraukus, organizaciją ištinka krachas tiesiogine to žodžio prasme, nes niekas kitas neperima idėjos taip, kad ji taptų akstinu veikti. Arba idėjinis lyderis absorbuoja organizacijos augimą. Nutinka toks the victim of your own success procesas, kai nesąmoningai, ne iš blogos valios, nesugebėdamas pasidalinti savo atsakomybėmis su kitais komandos nariais, lyderis neleidžia augti organizacijai, o organizacija „perauga“ savo steigėją. Ką tokiu atveju daryti? Įkurti valdybą, komandas, kurios įgytų svorį spręsti ir nutarti, kaip organizacijai toliau judėti. Ši „išminčių taryba“ turėtų priimti sprendimą lyderiui judėti kartu su kitais žmonėmis, o ne vienam. Reikia pabrėžti, kad ši lyderių „visagalybė“ dažniausiai nutinka ne iš blogos valios ir dažnai ją gali išjudinti nauji požiūrio taškai.

– Kaip sugriauti NVO, kaip savanoriškos susideginimo kalvės, įvaizdį ir pereiti prie sveiko vadybiškumo?

– Strategiją dažnai suvokiame kaip pasirinkimus, bet pamirštame pagalvoti apie pasekmes. Visi nori slaptų receptų, kaip ir ką daryti, kad pradėtų klostytis geriau, bet nenori galvoti ir numatyti pasekmes. Man sėkminga organizacija yra ta, kuri geba pasirinkimus ir pasekmes susieti į visumą. Taip pat ta, kuri supranta, kad strategija nėra vienos ar kelių dienų darbas. Strategija yra neatskiriamas dalykas nuo įgyvendinimo, tad ji vyksta nuolatos. Įsidiegti strateginį mąstymą organizacijai užtrunka keletą metų, tai yra nuoseklus, kasdieninis procesas. Ne viena NVO akademijoje studijuojanti organizacija paminėjo, kad „visą laiką planavome prieiti prie strategijos, bet neturėjome laiko“. Girdėta, tiesa? Kaip tuomet išbrisi iš minėto savanoriškos susideginimo kalvės rato, jei nepradėsi konkrečiai mąstyti kur tave nuves tavo idėja? Labai svarbu žinoti, kur nori atsidurti. Deja, NVO dažnai to nežino, jiems nesinori prisiimti konkretaus įsipareigojimo, patogiau plaukti kažkur į platų vandenyną stebint, kur atplauksi, negu plaukti į konkretų tašką. Tiesa, tiek atstumai, kiek reikia nuplaukti, tiek pats formatas, ką reikia perplaukti – upę, griovį ar vandenyną – skirtingi, todėl kartais sunku duoti bendrinius patarimus. Tada jau reikia pagalbos identifikuojant kur yra „kamščiai“, kas konkrečiai trukdo pasiekti tikslą. Paskutinis dalykas įsisavinant strateginę laikyseną – yra tiltas – sprendimas. Neretai į sprendimus žiūrime labai tradiciškai, neieškome kūrybinių išeičių, neišnaudojame alternatyvų, pristingame drąsos. Todėl akcentuoju – strategija yra ne dokumentas, strategija yra mąstymas.

– Gal nevyriausybinį sektorių pasirenka tokie žmonės, kuriems tinka neapibrėžtumas, abstrakčios idėjos ir jiems nebūdingas strateginis mąstymas?

– Galiu drąsiai pasakyti, kad strateginio mąstymo stinga visuose sektoriuose. Versle, tikintis greitos grąžos, yra daug spaudimo į rezultatą, nuolat ieškoma kaip tai pasiekti, tačiau neretai ten dirbantys žmonės nuo to pavargsta. Kalbant apie viešąjį sektorių, situacija pastaruoju metu keičiasi į gera, vis labiau suvokiama atsakomybė už rezultato kokybę, nes naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kadangi čia strateginiai dokumentai užima 50 puslapių, procesai yra biurokratiškai apskaitomi, todėl pasitaiko nemažai perteklinio darbo. O ne pelno siekiančiose organizacijose mažai spaudimo, regimo rezultato, tačiau jos nuolat sprendžia išgyvenimo ir pinigų trūkumo klausimus, todėl yra priverstos pasižymėti ypatingu kūrybiškumu.

– Koks yra kelio ženklas, žymintis, kad NVO organizacija eina strategiškai teisingu keliu?

– Esminis ženklas, kurio aš ieškočiau – ar organizacija investuoja į savo tvarumą. Pvz. aš – donoras, pas mane ateina organizacija ir sako – mums reikia pinigų padengti tam tikras išlaidas, o kita organizacija prašo pinigų tokiu tekstu: mes norime išmokti pritraukti lėšų savo organizacijai – aš matau, kad investavęs į antrąją organizaciją prisidėsiu prie ilgalaikio organizacijos vystymo, o ne momentinio poreikio padengimo.

– Kokia emocija liko padirbėjus su 12 NVO akademijoje besimokiusių organizacijų?

– Manau, kad socialinis verslas ir ne pelno siekiančios organizacijos įgis vis didesnę rolę visuomenėje. Todėl, kad socialinių iššūkių daugėja ir suprantama, kad juos geriausiai sprendžia patys žmonės. Kitas dalykas – norisi investuoti į socialinį pokytį, nes suprantame, kad nuo to priklauso visuomenės gerovė. Tas požiūris gajus ypač pas jaunus žmones. Tai patvirtina crowdfunding (sutelktinis finansavimas) pavyzdžiai, kai per labai trumpą laiką žmonės paaukoja nemažas sumas kokiam nors socialiniam skauduliui išspręsti. Mane labai įkvepia darbas su NVO žmonėmis, nes jie itin gerai identifikuoja tam tikrus socialinius iššūkius ir problemas ir sugalvoja jiems puikius sprendimus. Net stebiesi, kodėl anksčiau to nepadarė pati valstybė, labai žavi tai, kaip greitai ir efektyviai su tuo susitvarkė nedidelė nevyriausybinė organizacija. Mane truputį neramina, kad žmonės šiame sektoriuje yra pervargę, nes tokio tipo organizacijas „pavežti“ yra sunku dėl svarbios misijos ir pinigų trūkumo disonanso, darbuotojai imasi per didelio kiekio atsakomybių, organizacijos išlikimui aukodami ir savo asmeninį laiką. Aš manau, kad tai yra neišmintinga ir tikiu, kad strateginis planavimas turėtų padėti tą problemą spręsti. Visiems esamiems ir būsimiems NVO akademijos dalyviams palinkėsiu trijų dalykų: artikuliuoti savo misiją – ją pasirašyti, paaiškinti darbuotojams, savanoriams, naudos gavėjams ir finansuotojams. Antra: pagalvoti, kokiais principais mes vadovausimės, tam, kad įgyvendintume savo misiją: kaip veiksime ir kaip neveiksime, kaip elgsimės ir kaip nesielgsime. Apsibrėžti ne tik vertybes, bet ir principus. Ir paskutinis dalykas – konkrečiais, pamatuojamais tikslais išsigryninti siekiamą socialinį pokytį.

Kalbino Agnė Žemaitytė