Povilas Andrius Stepavičius. Vidurio paieškos

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2018 gruodžio, 20

Gyvename labai smarkiai ir greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tad nieko keisto, kad kartais save galime pagauti galvojančius apie praėjusių dienų nerūpestingumą ir paprastumą. Banaliai tariant, tai būna išreiškiama tokiais pamąstymais kaip „anksčiau buvo viskas paprasčiau“ ir panašiai. Neretai tokius pasvarstymus nurašome XXI a. realybei. Nevienam šis gyvenamasis laikotarpis yra nuolatinių pasirinkimų laikotarpis. Nuolatos renkamės tarp to, kas nauja (šiuolaikiška) ir tarp to, kas sena (t.y. laiko patikrintos tiesos). Bet ar iš tiesų XXI amžius yra išskirtinis šio pasirinkimo problemos prasme?

Paprastai tariant – žmogui niekada nepatiko naujovės. Ypatingai, jeigu jos susijusios su jo gyvenimo būdu. Istorijoje galime pamatyti labai daug šio atmetimo pavyzdžių. Ne veltui dar LDK laikais, valdovas suteikdamas privilegiją tam tikram regionui, kuris jau nuo seno turi savo gyvenimo taisykles, joje pažymėdavo: „Mes senovės negriauname, o naujovių neįvedame“. Tai akivaizdžiai ta pati sena-nauja priešprieša.

Jeigu prisimintume šių metų Lietuvos įvykius, taip pat pamatytume labai ryškių sena-nauja priešpriešų. Atsiminkime Reformatų skvero istoriją, tam tikrų mūsų Respublikos įstatymų istorijas ir begalę kitų, o juk dar kiekvienas asmeniškai patiriame šios priešpriešos jausmą: ar pakeisti nusistovėjusias savo gyvenimo taisykles, ar ne.

Šios priešpriešos problemą savo metu svarstė žymus lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis. Žinoma, atsakymo į klausimą kas geriau – nauja ar sena – mąstytojas taip ir nerado. Juk tai – amžina ir natūrali kova.

Anot Kolakowskio, kiekviena visuomenė turi išlaikyti proporcingą santykį tarp nusistovėjusių dalykų ir noro kažką keisti.

Klaidinga būtų pasisakyti vien už ar prieš naujoves, nebent kalba sukasi apie žmonijos kuriamą mokslą, ekonomiką ar naujų technologijų atradimą.

Istorijoje turime labai daug pavyzdžių, kuomet aršus pasisakymas už ar prieš naujovių įvedimą sukėlė neatitaisomų katastrofų. Galime čia prisiminti naują gyvenimą ir net naują žmogų žadėjusią Sovietų Sąjungą ir taip pat visko, kas yra šiuolaikiška, atmetančią Ajatolos Irano revoliuciją.

Bet kaip šita amžina kova tarp to, kas yra nauja, ir to, kas yra sena, mus visus paliečia asmeniškai?

Neveltui anksčiau minėjau šių metų Lietuvos realijas. Prisiminkime tą patį Reformatų skvero atvejį – kiek kiekvienos stovyklos (ar tai būtų „griauti“ (t.y. nauja), ar tai būtų „palikti“ (t.y. sena)), šalininkų pasisakymų buvo aršūs, kandūs, įžeidžiantys ir net su pačia problema nesusiję? Arba prisiminkime dar kokį vieną Lietuvoje priimtą įstatymą, kuris iš karto sukėlė pritarimo-atmetimo reakcijas.

Net nėra svarbu ar miesto vietos perstatymas įvyks ar ne; ar įstatymas buvo reikalingas ar ne. Šiuo atveju svarbu yra tai, kaip mes patys reaguojame į tuos kasdienius nauja-sena priešpriešos iššūkius. Norėdami kurti ir plėtoti dialogu pagrįstos visuomenės modelį, būtinai turime atkreipti dėmesį, kaip iškilus vienam ar kitam pasirinkimui, mes reaguojame į šią seną bendražmogišką sena-nauja priešpriešą.

Kol mūsų pasirinkimai apsiriboja miestų ar įstatymų leidybos ribomis, tol mes galime save tikrinti ir stebėti – ar mums pavyksta sukontroliuoti savo emocijas ir išlaikyti šaltą protą, atsidūrus šioje priešpriešoje. Tačiau kaip mūsų visuomenė reaguotų į didesnio kalibro priešpriešas, kurios vyksta šių dienų Vengrijoje, Rusijoje ar net JAV? Ar išlaikytume šalto proto vidurį, ar pasiduotumėme į kažkurios iš dviejų pusių glėbį? Tai – klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti patys, o atsakymai mums padės sukurti ne tik konfliktams atsparesnę visuomenę, bet ir ugdyti savyje nuolatinį dialogo troškimą.