Gabrielė Norkūnaitė. Ribinės valstybės sutrikimas

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 rugsėjo 2

Krzysztofas Czyżewskis viename savo straipsnių apie Centrinę Europą mini dažną klaidą šio regiono sąvokos vertimuose. Jis pabrėžia, jog CE teritorija yra paribys (borderland), o ne pasienis (borderline). Kitame kontekste borderline taip pat gali būti verčiama ne kaip pasienis, o ribinės asmenybės sutrikimas (borderline disorder). Juokai juokais, tačiau būtent šis psichinės sveikatos terminas gali puikiai apibrėžti, su kokiomis problemomis susiduria Centrinės Europos, tarp jų ir Lietuva, šalys.

Ribinės asmenybės simptomai pasireiškia nestabiliais santykiais su kitais, nepastoviu savęs identifikavimu, baime būti paliktu, juoda-balta mąstymu, polinkiu į depresiją, savižalą. Dauguma Centrinės Europos valstybių į kaimynines šalis žiūri ir kritiškai, ir kaip į siekinį; neapsisprendžia, ar yra atskiras darinys, ar turėtų priklausyti kitam blokui (pamenat, kiek džiugesio kilo, kai Lietuva Jungtinių Tautų buvo priskirta Šiaurės šalims?), bijoma ES ir NATO paramos netekimo, ir tuo pat metu nesinori prarasti individualumo. Dar galima atsižvelgti į tai, jog praktiškai visose Centrinės Europos valstybėse savižudybių skaičius yra vienas aukščiausių pasaulyje ir pradeda atrodyti, jog borderline valstybės yra itin taiklus apibūdinimas šiam regionui.

Svarbiausia, aišku, ne diagnozė, o tokios būsenos priežastys ir galimi būdai pakeisti nepageidaujamus efektus. Ribinės asmenybės susiformavimą lemia nemažai faktorių: socialinė aplinka, genetika, neurologiniai aspektai. Pastarųjų pritaikyti borderline valstybėms ir užsiimti genetine inžinerija nederėtų, tačiau jeigu svarstome apie socialinės aplinkos poveikį, verta prisiminti, jog Centrinės Europos valstybės ne tik išgyveno Holokausto baisybes, bet ir priklausė Sovietų Sąjungai arba Rytiniam, socialistiniam blokui. Sumišusios tragedijos, išžudyti šeimos nariai ar kaimynai, kankinimai, slapstymaisi ir kitos sunkiai pakeliamos nelaimės neabejotinai paliko šalyse kultūrinę traumą, kuri, deja, palietė ne tik ją tiesiogiai išgyvenusią kartą, tačiau persidavė ir bent kelioms kartoms į ateitį. Gaila, tačiau kultūrinė trauma, kaip ir asmeninės, gydoma lėtai ir reikalauja įdirbio.

Praeities (bei ateities) kaip pamato ir ramsčio nebuvimas priverčia pakibti vakuume, o tokioje būsenoje, kaip sako Timothy Snyderis, ir belaikėje, ir begalinėje, lengva karaliauti diktatūrai. Belaikę ir begalinę erdvę lengvai sukuria melas, neturintis atramos taškų ir nežadantis jokių rezultatų. Todėl vienas iš būdų save apsaugoti nuo šio nepageidaujamo scenarijaus yra suburti bendruomenę per bendra istorijos supratimą, per kultivuojamą istorijos politiką. Puikiu pavyzdžiu galima laikyti Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo ši šalis ėmėsi visko, kad diktatūros laikotarpis būtų pasmerktas be jokios vietos ilgesiui, bei niekados negalėtų pasikartoti. Demokratiškumas, atvirumas, visuomeniškumas, palaikymas – tai svarbūs Vokietijai būdingi aspektai, artėjančiuose parlamento rinkimuose apsaugosiantys nuo radikalių partijų pergalės.

Bendruomenę galima kurti ant demokratinių pagrindų, tačiau egzistuoja ir kitas kelias, kuriuo lengva pasukti prisikuriant bereikalingų mitų. Juk niekas taip gerai nesuvienija bendruomenės kaip atpirkimo ožys. Tam galimi net visiškai teisėti būdai, trumpam (arba, deja, ilgam) atsisakant teisės (teisinės valstybės principų) ir patenkant į išimtinę būklę, kurioje suverenui leidžiama viskas. Kaip pastebi filosofas Giorgio Agambenas, radikalūs valstybių veiksmai įprastai vykdomi teisėtai: paskelbiama išimtinė padėtis, o jos metu valstybės teisiškai įgauna daugiau galių. Kaip pavyzdį galima prisiminti praėjusio amžiaus totalitarines valstybes ir baisiausius jų veiksmus, tačiau tokius metodus dali taikyti ir demokratiškos šalys. Juk neva pagal teisines normas po rugsėjo 11-osios teroro akto veikė JAV, pradėdama nuo nekaltų keleivių patikrų oro uostuose, baigdama (dažnai mirtinais) kankinimais Gvantanamo kalėjime. Žydai, musulmonai, bet kuri kita tautinė, rasinė, religinė grupė – jei kažką reikės kaltinti, tam atsiras netgi tai leidžiantys įstatymai, ir, kas baisiausia, masės gali lengvai sutikti su kuriamais mitais, jeigu joms atrodo, jog šie padės joms atsikratyti nežinios, nevertinimo, buvimo ribiniu.

Šiuo metu matome, kaip Lenkija ir Vengrija stengiasi ištrūkti iš ribinės būklės. Kurdamos savo istoriją, sau teisingus pasakojimus, jos tikrai tolsta nuo ambivalencijos įvairiais straipsnio pradžioje minėtais klausimais: dėl saviidentifikacijos, dėl santykio su Europos Sąjunga ir kitų. Tačiau Lenkija ir Vengrija tolsta ne į vakarietišką, liberalios demokratijos, o į priešingą pusę. Kitaip sakant, mums, likusioms Centrinės Europos valstybėms, svarbu ne tik kovoti su buvimu borderline ir to sukeliamais sunkumais, tačiau ir tikėtis, jog šios kovos metu pakrypsime į siektiną, garbingą pusę.