Laurine Fernandes Dias. Iš Prancūzijos į Lietuvą: pastebėjimai apie kultūrą, saugumą ir visuomenę
Esu Laurine Fernandes Dias, šiuo metu atlieku stažuotę Atviros Lietuvos fonde. Praleidusi Lietuvoje jau keturis su puse mėnesio, norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais ir patirtimis Lietuvoje.
Įvairovė. Atvykus į Vilnių, iš pradžių susidarė įspūdis, jog gatvėse vyrauja homogeniškumas – dauguma žmonių yra baltaodžiai. Pastebėjau, jog mano draugai iš Prancūzijos, taip pat atvykę su „Erasmus+“ programą ir turintys tamsesnę odos spalvą, dažniau jautėsi atidžiai stebimi ir vertinami. Šis kultūrinės įvairovės trūkumas gali riboti atvirumą kitoniškumui, o užsieniečiai Lietuvoje gali jaustis izoliuoti. Manau, jog tai apsunkina integracijos procesą, o kartais net sudaro sąlygas rasizmo apraiškoms. Visgi, džiugu pastebėti, jog jaunoji karta yra atviresnė ir jautresnė įvairioms temoms, jie suvokia situaciją ir siekia pokyčių.
Migracija. Dėl karo Ukrainoje Vilnius tapo prieglobsčiu daugeliui ukrainiečių, bėgančių nuo karo žiaurumų. Jie sulaukia pagalbos ir palaikymo tiek iš institucijų, tiek iš visuomenės. Visgi, kitų tautybių imigrantams įsitvirtinti Lietuvoje yra žymiai sunkiau – jiems trūksta tokios paramos, kurią gauna ukrainiečiai. Deja, toks nevienodas požiūris gali gilinti atskirtį tarp „pageidaujamų“ ir kitų migrantų grupių, sudarydamas sąlygas rasizmo apraiškoms.
Aplinkosauga. Pastebėjau, kad, nepaisant to, kad Vilnius labai žalias miestas, žmonės nėra labai dėmesingi aplinkosaugos klausimams, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimui. Nors Prancūzija šiuo požiūriu ir nėra pavyzdinė šalis, matau pažangą, augantį gyventojų sąmoningumą. Man atrodo, kad Lietuvoje dar reikėtų diskusijų, edukacijos bei didesnio susirūpinimo klimato kaitos bei aplinkosaugos klausimais. Stebina paprasti dalykai, pavyzdžiui, kai kuriuose butuose ar darbovietėse nėra rūšiavimo šiukšliadėžių, taip pat jų trūksta ir parkuose ar turgavietėse. Nežinau, kokia yra jaunosios kartos pozicija šiuo klausimu, bet žinau, kad Prancūzijoje ir kitose šalyse jaunimas labai aktyviai dalyvauja aplinkosaugos problemų sprendime.
Saugumas. Vilnius man atrodo labai saugus miestas. Būdama moteris, nepatiriu baimės vaikščiodama po miestą net ir vėlai vakare. Nei aš pati, nei mano draugės niekada nesame susidūrusios su priekabiavimu gatvėse. Žinojimas, jog nereikia nuolat nerimauti dėl saugaus grįžimo namo, suteikia laisvės jausmą. Palyginti su savo patirtimi Prancūzijoje, Vilniuje nepastebėjau smulkaus nusikalstamumo apraiškų.
Pagarba. Gyvendama Lietuvoje keletą mėnesių, pastebėjau – žmonės čia išties gerbia institucijas ir jų atstovus. Prancūzijoje, kur esame laikomi maištingais gyventojais, taip yra tikrai ne visada. Manau, pasitikėjimas institucijomis yra svarbus demokratijos elementas. Prancūzija galėtų to pasimokyti iš Lietuvos bei rasti geresnę pusiausvyrą tarp pagarbos, pasitikėjimo ir teisės protestuoti.
Pragyvenimo išlaidos. Nors iš pirmo žvilgsnio pragyvenimas Lietuvoje neatrodo brangus, verta atsižvelgti į tai, jog gaunu prancūzišką atlyginimą. Visgi, akivaizdu, kad COVID-19 krizė ir karas Ukrainoje smarkiai pakėlė pragyvenimo išlaidas. Nors minimalus darbo užmokestis tam tikriems žmonėms padidėjo, infliacija, išaugusi dėl krizės, sumažino realią pajamų naudą. Be to, remiantis mano žiniomis ir girdėtais atsiliepimais, atrodo, kad tarp skirtingų ekonomikos sektorių egzistuoja didelė nelygybė.
Geopolitika. Rusijos karas prieš Ukrainą kelia daug iššūkių Lietuvai ir visoms Baltijos šalims. Žaviuosi Lietuvos ryžtu ir aktyvia parama Ukrainai, nepaisant rizikos. Būdama čia, turėjau unikalią galimybę geriau pažinti Baltijos šalių istoriją, kuri leido suprasti tvirtą jų ryžtą išsaugoti nepriklausomybę. Žmonių troškimas kovoti už laisvę paliko gilų įspūdį, ir manau, jog dalijimasis šia patirtimi grįžus į Prancūziją yra itin svarbus. Būtina, kad kiekvienas suprastų Baltijos šalių istorinį kontekstą ir dabartinę situaciją, ir toliau remtų demokratijos vertybes, kad išsaugotume turimas laisves.
Savo patirtį Lietuvoje apibūdinčiau kaip akistatą su skirtinga kultūra, atvėrusia naują perspektyvą. Dalyvaudama „Glokalizacijos“ projekte, turėjau galimybę diskutuoti įvairiomis temomis, tarp kurių buvo ir besitraukiančios pilietinės erdvės problema. Manau, jog laikas, praleistas Lietuvoje, leido geriau suprasti kai kuriuos veiksnius, darančius įtaką šiam reiškiniui. Vis dėlto, nesutikčiau su teiginiu, jog viena šalis yra pranašesnė už kitą – kiekviena turi savų stipriųjų ir silpnųjų pusių. Atpažindami silpnybes ir mokydamiesi iš jų, galime siekti teigiamų pokyčių. Todėl laikas, praleistas Lietuvoje, man tapo mokymosi patirtimi.
