Anzhelina Kaminskaitė. Per sovietinį veidrodį
Anzhelina Kaminskaitė mokosi Vilniaus lietuvių namuose, 11 klasėje. Drauge su dar 30 moksleivių ji dalyvavo projekto „Changing Democracies“ renginyje Visagine 2024 m. balandžio mėn. Renginio metu jauni žmonės, moksleiviai diskutavo apie pereinamąjį laikotarpį.
Kiekvienas žmogus nors kartą yra girdėjęs apie Sovietų Sąjungą ir kiekvienas mokinys yra skaitęs apie ją istorijos vadovėliuose. Tačiau ką sužinotume apie sovietinį gyvenimą, jeigu remtumės ne vadovėlių medžiaga, bet pačių žmonių nuomone bei istorijomis? Mes labai dažnai girdime savo tėvų, senelių jaunystės istorijas, tačiau ne visų sovietinių žmonių gyvenimas buvo vienodas. Kartu su Atviros Lietuvos Fondu važiavome į Visaginą su projektu „Changing Democracies“. Mums buvo suteikta galimybė įsigilinti į sovietinį gyvenimą iš įvairių pusių. Susipažinęs su žmonėmis, gimusiais Lietuvos sovietmečio laikotarpiu, supranti, kad gyvenimas buvo ne visai toks, kaip pasakojo tėvai.
Pradžioje mums buvo pristatytas pats projektas ir jo tikslai, tačiau veiksmas prasidėjo kartu su forumo teatru. Šiame teatre dalyvavo ne tik aktoriai, bet ir patys žiūrovai. Prasidėjus scenai, ne iki galo supranti kas vyksta, ko iš tavęs tikisi ir tiesiog traktuoji viską kaip žaidimą. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau suvoki visą situacija ir pagauni, kad už aktorių juoko, pokštų ir riksmų slypi tikra problema ir čia jau pasidaro nebejuokinga.
Tautinė diskriminacija, religijos pasmerkimas, žmonių nepasitikėjimas, agresija, klasių nelygybė – tai scenos, kurias mes stebėjome, o jie gyveno… Po kiekvienos scenos turėjome diskusiją, kurioje pagaliau susitiko dvi realybės: dabartis ir praeitis. Kiekvienas suaugęs dalyvis pasakojo savo istorijas, o jaunimas dalinosi tuo, ką girdėjo iš savo šeimos. Dažnai suprasdavau, kad tų žmonių istorijos labai skyrėsi nuo mano šeimos. Pavyzdžiui, religija buvo vaizduota kaip draudžiama, tikintys žmonės buvo smerkiami, o moksleivių nuotraukos kabinamos ant gėdos lentos, kai tik jie buvo pastebimi prie bažnyčios. Tačiau mano šeimoje, Kazachstane, ypač iš motinos pusės, visi yra labai religingi ir buvo tokie dar nuo sovietmečio. Mama, kai buvo maža, kartu su senele visada eidavo į bažnyčią. Ar tai reiškia, kad nors religija Sovietų Sąjungoje nebuvo palankiai vertinama, požiūris į stačiatikius vis tiek buvo labiau humaniškas negu į katalikus?
Vėliau turėjome galimybę sužinoti daugiau apie sovietinę Lietuvą iš skirtingų gyvenimo sričių. Buvo pastatyti penkių temų stalai: istorija, švietimas, kariuomenė, savivalda ir verslas. Prie kiekvieno stalo galėjome užduoti mus dominančius klausimus ir išgirsti vyresnių žmonių atsakymus.
Buvo įvairių istorijų: tų, kurias tūkstantį kartų girdėjau iš tėvų; tų, apie kurias net pagalvoti negalėjau; tų, kurios beveik priversdavo verkti… Neretai girdėjome pasakymą: „anksčiau buvo geriau“ , tačiau žinant sovietmečio tvarką ir problemas, kaip kas nors galėtų pasiilgti to laiko? Uždaviau tokį klausimą ir gavau atsakymą, apie kurį net negalvojau.
Tas laikas buvo ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir tų žmonių jaunystė. Tuo metu, jų kūnas ir protas buvo sveiki, jauni, gražūs, nepaliesti laiko, o ko gi dar reikia laimei? Tačiau kuo vyresnis tu tampi, tuo geriau suvoki visą situaciją ir dabar, žvelgiant atgal, šalia savo draugų, šeimos, laimingai praleistų valandų pastebi tą paslėptą tiesą: „niekas negalėjo ir žodžio pasakyti viršininkui, jei norėjo išsaugoti savo darbovietę“; „pirmadienius mokytoja visada pradėdavo pamokas rašydama blogus pažymius vaikams, kuriuos matė sekmadienį bažnyčioje“; „jie vadino lietuvių kalbą – paukščių kalba“. Žmonės pasakojo šias istorijas, iš naujo jas išgyvendami. Užteko tik pažvelgti į jų veidus, kad pastebėčiau akyse blizgančias ašaras. Tai yra akys žmogaus, kuriam pagaliau buvo suteiktas „žodis“.
Žodis – tai nėra raidžių rinkinys, bet veiksmas, galimybė, laisvė. Tai ir yra dalykas, kuris išskiria mūsų demokratiją nuo sovietinio totalitarizmo. Žinoma, sistema nėra tobula. Nors visų teisės ir yra vienodos, kartais socialinės normos neleidžia kvėpuoti pilna krūtine. Demokratija iš esmės yra lygybė ne tik prieš įstatymus, bet ir prieš kitus žmonės nežiūrint jų amžiaus, lyties, socialinės ar finansinės padėties, odos spalvos ir viso kito. Tačiau pakeisti įstatymus nėra taip sudėtinga kaip pakeisti visuomenę. Kitaip sakant, siekiant demokratijos turime tobulinti toleranciją, juk viena be kitos egzistuoti negali. Jei turėčiau vienu sakiniu pasakyti demokratijos privalumus, sakyčiau, kad tai yra mūsų teisės ir pareigos. Mums tik reikia išmokti jomis naudotis: mylėti, nemylėti, sutikti, atsisakyti, balsuoti.
Sovietų Sąjungos totalitarinė tvarka atėmė iš žmonių individualumą ir įskiepijo daug baimių. Tačiau dabar viskas pasikeitė: žmonių teisės tapo svarbiausiu valdymo kriterijumi, o jų laisvė – pagrindine gyvenimo vertybe. Malonu suvokti, kad tavo nuomonė yra svarbi, kad tavo žodis turi įtakos, ir gal mūsų valdymo sistema niekada ir nepasieks idealo, tačiau ji nestovi vietoje. Laikas bėga, democracies are changing.
