Ar efektyviai desovietizacijai užtenka nugriauti paminklus? | diskusijų festivalis „BŪTENT“
Diskusija surengta diskusijų festivalyje „Būtent“ 2023 m. rugpjūčio 26 d. Pateikiame diskusijos santrauką.
Mintį surengti viešą diskusiją desovietizacijos tema įkvėpė ukrainiečių aktyvistų ir intelektualų parengtas Tvarios taikos manifestas. Jame yra aiškiai išdėstyta, kokie veiksmai ir sprendimai galėtų užtikrinti tvarią taiką mūsų regione. Ukrainiečių pilietinės visuomenės aktyvistai įsitikinę, kad net pasiekus karinę pergalę taika nebus tvari, jei Rusija neatsisakys savo imperinio mąstymo ir ambicijų. Šis Tvarios taikos manifestas yra ambicingas dokumentas, reikalaujantis demilitarizuoti Rusiją, kvestionuoti šalies agresorės tarptautinį statusą, dekolonizuoti Rusijos istoriją ir informacijos politiką, analizuoti imperinių režimų priežastis ir pasekmes. Tai savotiškas sąrašas, pagal kurį galima būtų pasitikrinti, ar desovietizacijos procesas tikrai yra baigtas.
Diskusijoje apie psichologinius, istorinius ir politinius (vis dar vykstančius) desovietizacijos procesus Lietuvoje ir Ukrainoje dalyvavo istorijos mokslų daktaras, rašytojas Norbertas Černiauskas, psichologė prof. Danutė Gailienė, taip pat Europos parlamento narys Andrius Kubilius. Ar tikrai desovietizacija yra tik apie fizinius totalitarinės visuomenės sunaikinimo pėdsakus? O galbūt totalitarizmą kur kas sudėtingiau išgyvendinti iš mūsų pačių, mokantis priimti žmonių ir nuomonių įvairovę, atsisakant pažiūrų radikalumo?
Andrius Kubilius diskusijos metu atkreipė dėmesį į esminę tvarios taikos sąlygą Europos žemyne – tvari taika taps įmanoma tik tada, kai Rusija pasikeis. Tvarios taikos manifeste kalbama apie Rusijos desovietizacijos, deimperializacijos būtinybę, tačiau mes privalome įsisąmoninti, kad tą gali padaryti tik patys rusai. Mes galime pasiūlyti savo pagalbą, tačiau nei vienai valstybei, buvusiai imperijai, deimperializacijos procesas nebuvo paprastas – žmonės sunkiai atsisveikina su imperinėmis ambicijomis. Rusija yra paskutinioji Europos imperija, pradėjusi byrėti tik 1990 metais. Imperijos byra lėtai, o žmonių mąstyme imperinis kodas išlieka dar ilgiau. Ir tai būdinga ne tik imperijoms – apskritai, po didelių istorinių pokyčių, žmonės dažnai ima su nostalgija žvelgti į praėjusius laikus ir tai neišvengiamai daro įtaką ir politiniams procesams šiandien. Tačiau Europoje tikėjimo, kad Rusija gali tapti demokratiška yra nedaug, todėl mūsų misija yra parodyti, kad pasikeisti galima ir tas pokytis eina būtent per Ukrainą. Vakarų kelias, padedant Rusijai tapti demokratiška, yra labai paprastas – remti Ukrainą siekiant karinės pergalės. Antras dalykas yra tarptautinis tribunolas karo nusikaltimams – tai leistų ir rusams pamatyti, kokie nusikaltimai buvo daromi jų vardu. Trečias dalykas – greita Ukrainos narystė NATO kaip signalas rusų tautai, pamirškite apie Ukrainą, ji išėjo, ji jau kitoje pusėje.
Dr. Norbertas Černiauskas diskusijos metu pabrėžė, kad imperija ir totalitarizmas skiriasi iš esmės. XIX amžiuje imperijos siekė, kad jų gyventojai tiesiog būtų lojalūs, o jų asmeninis gyvenimas buvo jų pačių reikalas. Tačiau totalitarinėms sistemoms, sovietinei santvarkai, tokio lojalumo jau nepakanka – žmonės turėjo būti lojalūs ir savo namuose, ir net savo mąstyme. Tad čia ir yra didžioji problema. Mums vis nepavyksta iki to prisikasti ir liekame tik prie paminklų klausimų, bet nepajėgiame su šaknimis išrauti to totalitarinio požiūrio – prisitaikymo ir susitaikymo su tuo, kad esi nematomas. Ir tai yra kur kas svarbesnė diskusija nei paminklų nuėmimas ar gatvių pavadinimų pakeitimas.
Prof. Danutė Gailienė diskusijos metu kalbėjo, kad Lietuva yra teisingame istorinių traumų įveikos kelyje, einame sveikimo kryptimi, įvardinome tiesą, tada reflektavome toliau. Šiame kolektyvinės traumos įveikimo kelyje labai svarbūs yra simboliniai veiksmai. Pavyzdžiui, Baltijos kelias ar paminklų griovimas. Tokie simboliniai, fiziniai veiksmai tarsi suteikia rėmus, bet dabar jau kyla klausimas, ar ne per daug su tais rėmais užsižaidėme? Nuo rėmų dabar būtų laikas pereiti prie turinio – pavyzdžiui, užduoti sau klausimą, kiek mumyse dar yra sovietinio mąstymo, kiek mes aiškiname kitiems, kaip jie turėtų gyventi, kuo tikėti ir ką mąstyti. Ir tai yra klausimas apie save, o ne apie kitus – ką mes darėme, ko nepadarėme, ką dar turėtume padaryti?
Profesorė priminė Vilniaus universiteto tyrimą apie visuomenės psichologinę būklę praėjus 25 metams po Nepriklausomybės. Išryškėjo įdomios tendencijos – jaunų žmonių, kurie šeimose turėjo represuotų giminaičių, psichologinė savijauta buvo geresnė nei kitų. Blogiausia psichologinė savijauta buvo tų jaunuolių, kurie klausimuose apie šeimos istoriją, atsakė nežinau. Tad atrodo, kad ne represijų patirtis, o „nusklempto proto“, sovietizmo paveikto proto problema, ar tik nebus mums svarbesnė ir kur kas keblesnė.
Visą diskusijos vaizdo įrašą kviečiame žiūrėti čia:
