Artūras Morozovas. Arterijos, kapiliarai ir trenktatikiai
Artūro Morozovo straipsnis – dalis Atviros Lietuvos fondo 35-mečiui skirtos tekstų rinktinės, kviečiančios permąstyti atviros visuomenės idėjos svarbą šiandienos politinių, socialinių ir kultūrinių iššūkių akivaizdoje.
Galvoti apie šį rašinį pradėjau žingsniuodamas vieškeliu į artimiausią autobuso stotelę. Kai Donatas pakvietė parašyti gyvenimo regionuose tema, dienas leidau sodyboje Rokiškio rajone. Prireikė nuvykti į Šiaulius, o automobilį buvau palikęs pas meistrus. Vienintelis lygties sprendinys, kaip iš taško A atsidurti taške B, buvo toks: žingsniuoti iki Jūžintų miestelio, sėsti į rajoninį autobusą, luktelti valandą Rokiškyje autobuso į Panevėžį. Po kurio laiko iš jo traukiniu nusigauti į Šiaulius.
Šešta ryto, išeinu iš namų, ne visą valandą žingsniuoju dulksnos drėkinamu vieškeliu. Prieš metus panaikintas šiuo keliu kursavęs kasdienis autobusas Rokiškis–Vilnius, daugeliui bažnytkaimio ir apylinkių kaimų gyventojų buvęs patogiu susisiekimu su Utena ir Vilniumi, o iš ten – su kitais miestais. Ryte išvykus, vakarop buvo galima sugrįžti atgal. Autobusas užsukdavo ir į Santariškes, o tai ypač aktualu keliolikai onkologine liga sergančių jūžintiškių. Panaikintą maršrutą autobusų parkas argumentavo mažu keleivių skaičiumi ir prasta vieškelio būkle, ypač žiemą, kai dešimties kilometrų ruožas pasidengia ledu, yra neįmanomas greideriuoti. O kelio asfaltavimo klausimas vietos žmonėms per dešimtmetį tapo skausminga opa. Buvo rengtas ne vienas asfaltavimo projektas, smaigstyti raudonai nudažyti kuoliukai pakelėse, pradėti parengiamieji asfaltavimui darbai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių iki galo to neįgyvendinus, viltys vis sužlugdavo. Kadangi šiuo rajoniniu keliu dabar nustojo važiuoti tarpmiestinis autobusas, kelio kategorija pasikeitė, tad vilčių apie asfalto dangą dauguma nebeturi. Tam reikėtų sugrąžinti kasdienį tarpmiestinį reisą, bet Autobusų parkas savo transporto duobėtame kelyje gadinti nenori – neapsimoka.
Artėju prie stotelės. Iš šalutinių kelių prisijungia kiti žingsniuojantieji. Matau pasipuošusius, į miestą susiruošusius žmones. Linktelime vienas kitam, pradedame šnekučiuotis. Pokalbių temos būtent tokios. Vietinių balsuose girdžiu tiek nusivylimą, krislą pykčio, tiek ramų susitaikymą.
Esu atvykstantis ir išvykstantis vietinis, tad aplinkos pasikeitimus labiausiai vertinu pagal savo gamtinio ar socialinio kraštovaizdžio estetinį kriterijų: uždarė mokyklą? Gaila, dabar toks pastatas liks tūnoti, nebebus žaidžiančių vaikų sporto aikštėje. Iškirto prie kelio šimtmetį augusią uosių alėją? Pasigesiu jų šlamėjimo, vėsinančio šešėlio. Pamenu, kai kieme sustojo automobilis ir išlipusi mergina pakvietė pasirašyti sąraše dėl žvyrkelio asfaltavimo, suabejojau, ar tikrai noriu atsisakyti fotogeniškos, archajiškos vieškelio romantikos, to akmenėlių jausmo po kojomis?
Vietos žmonėms šie pokyčiai yra apie juos, jų orią būtį ir kasdienio gyvenimo kokybę. Nukirstas medis – tai pirmiausia ne vaizdinis pokytis, o prisiminimai, kasdienio kraštovaizdžio dalis, įaugusi į vietos tapatybę. Todėl suprantama, kad bet kokie pasikeitimai yra skaudžiai pergyvenami. Skaudžiausi jie tada, kai sprendimai ateina iš išorės, atliekami neįsiklausius.
Keliaudamas po Lietuvą regiu, kad ši aprašyta mano krašto aktualija sutinkama daugmaž visur. Opiausios problemos – švietimas, sveikatos paslaugų prieinamumas, susisiekimas. Kitaip tariant, sujungiamos mokyklos, uždarant mažiausias, panaikinamos paslaugos ambulatorijose, poliklinikose, ligoninėse, retėjantis viešojo transporto tinklas.
Jei žvelgtume į valstybę, kaip žmogaus organizmą, pastaraisiais dešimtmečiais dėmesį skiriame arterijų būklei – didmiesčiams ir miestams, judėjimui tarp jų. Esame pasiekę pavydėtiną gyvenimo, paslaugų kokybę didmiesčiuose. Kitos stambios kraujagyslės taip pat prižiūrimos – tiesiami nauji keliai, statomos logistikos bazės, skatinamos laisvosios ekonomikos zonos rajonuose. Venomis cirkuliuoja krovininis transportas ir miestiečiai, be nusiskundimų pasiekiantys savo savaitgalio sodybas. Šią alegoriją išgirdau vieno miestelio bendruomenės susitikime su rajono savivaldybės atstovais. Anot pasisakiusio vyro, smulkiosios kraujagyslės, kapiliarai palikti likimo valiai. Krauju neaprūpinami galūnių nervai apmiršta, aptirpsta, įsivyrauja nejautra. Tai, ko nejaučiame, kas nebeskauda, mažiau ir rūpi.
Kraujotakos ligos – dažniausia mirties priežastis Lietuvoje.
Prisimenu Salako mokyklos uždarymo pradžią. Tąkart vietos žiniasklaidoje sušmėžavusios antraštės apie naikinamą nežinomo miestelio mokyklą ir atsainiai gūžtelėjus pečiais, šią dramą patyriau iš vidaus – nuvykau į rajono savivaldybės atstovų susitikimą su mokyklos bendruomene. Viskas prasidėjo nuo paprasto atsitiktinumo – mokyklos pedagogai, pildydami paraišką naujam projektui, iš savivaldybės darbuotojų sužinojo, kad mokykla bus uždaroma, todėl į naujus projektus veltis neverta. Sunerimę mokytojai kreipėsi į rajono valdžią ir išties – netrukus buvo pakviesti susitikti.
Į nedidelę aktų salę susirinko mokyklos bendruomenė, moksleivių tėvai, kitų Salako organizacijų ir rajono savivaldybės atstovai.
„Šiandien kviečiu kalbėti ne apie šios mokyklos ateitį, bet apie viso miestelio ir bendruomenės likimą“, – susitikimą pradėjo mokyklos vadovas Leonas Sadauskas.
Biurokratai ant stalų klojo puslapius su lentelėmis ir skaičiais, akis nudelbę Švietimo skyriaus darbuotojai vis kažką jose bandė įžvelgti, užsirašinėdavo. Jų klausė pasimetę tėvai ir netrukus darbo neteksiantys pedagogai. Vicemeras kalbėjo tiesiai šviesiai – mokyklos išlaikymo sąnaudos yra per didelės, trūksta mokinių, tad kitos išeities nėra. Nors išeitis buvo – mokyklą su 56-iais moksleiviais išgelbėti galėjo savivaldybė. Tai buvo aišku ir mokyklos administracijai, ir tėvams. Kadangi buvo sujungiama ir netoliese esanti Dūkšto pagrindinė mokykla, dalis moksleivių galėjo būti nukreipti į Salaką ir taip būtų papildę bent jau tuos keturis trūkstamus mokinius. Susirinkusiųjų nuomone, galima buvo ir savivaldybei kompensuoti jungtinių klasių komplektus. Tai per metus kainuotų viso labo apie trisdešimt tūkstančių eurų. Trisdešimt tūkstančių, kurie būtų išlaikę darbo vietas pedagogams ir personalui. Jau nekalbant apie kūrybingus sprendimus, tarkim, pritraukiant moksleivius ar šeimas su vaikais iš kitur. Salako mokykla skaičiavo šimtas šešioliktus metus, joje dirbo pedagogai, patys baigę šią mokyklą. Po studijų Vilniuje jie sugrįžo į savo gimtąjį miestelį mokyti jaunuosius bendruomenės narius. Kaip mokytoja Dalia sakė: „Juk šie vaikai atstovaus mūsų kraštui. Kaip galime juos lavinti taupydami?“
Nepaisant nuogąstavimų, pagrindinės klasės buvo panaikintos. Neapsimoka. Keli mokytojai neteko darbo. Salako bibliotekos darbuotoja paklausė: „O kas bendruomenei bus geriau dėl sutaupytų lėšų?” Atsakymo nežinojo niekas, o pareigingi biurokratai ramino, kad mokykla nebus uždaryta, nes liks veikti pradinės klasės.
Už kelių mėnesių, likus vos trims dienoms iki Rugsėjo 1-osios šventės, man vėl skambina Faustina. Šešių vaikų mama, kurios šeimos gyvenimą dokumentuoju jau keletą metų. Telefonu man ji pasakoja literatūrinį siužetą – paskutinėmis vasaros dienomis, eidama maudytis su vaikais, prie ežero sutiko verkiančią klasės mokytoją. Ji ir pasidalijo žinia, kad bus naikinamos ir pradinės klasės, nors, prieš išeinant vasaros atostogų, jų komplektai buvo patvirtinti. Vaikų, tėvų pasimetimas – visi pasiruošę poryt eiti į mokyklą, pradėti naujus mokslo metus. Tačiau seniūnija teigia gavusi iš ministerijos nurodymą, ministerija sako, kad pati savivaldybė nepakankamai padarė ir neinformavo mokyklos anksčiau. Visi teisūs, tad niekas į mokyklos uždarymą neatvažiavo. Tėvai ir vaikai turėjo paskubomis ieškoti, kur tęsti mokslus. Salakas – toli nutolęs miestelis nuo rajono centro Zarasų. Pradinukai iš Salako apylinkių šiandien važiuoja daugiau nei valandą į naują mokyklą mieste.
Viso to pasekmė Salakui – panaikinti keli būreliai, aptuštėjęs renovuotas užimtumo centras, išsikrausčiusios dvi šeimos, sumenkę ar panaikintos kitos kultūros organizacijos, tiesiogiai priklausiusios nuo tų penkiasdešimt šešių mokyklos vaikų.
Viena moksleivių mama mokyklos uždarymo susibūrimo metu lyg nejučia prasitarė, kad šiandien labiausia reikia bijoti gerai savo darbą atliekančių biurokratų, kur kiekviena grandis atlieka proceso dalį, bet nemato bendro vaizdo, problemos esmės. Neaišku, kas turėjo inicijuoti diskusiją, burti bendruomenę sprendimų paieškai.
Nuolatos keliauju po mūsų regionus, fotografuoju žmones. Kaskart fotografiją lydi pokalbis. Regiu nepaprastai gražią šalį, girdžiu tikrus, gyvybingus piliečius, kuriems rūpi. Jaučiu ir įtampą, kylančią iš kintančios gyvenimo tvarkos, kai iš primestos priverstinės sovietų režimo gyvensenos (kolūkiai, vienkiemių, kaimų melioracija, miestelių augimas) išsilaisvinama, ieškoma naujų būdų ir formatų būti.
Ypač tai jaučiama periferijoje, kurią pastaruosius tris dešimtmečius apleido jauni žmonės, ieškoję galimybių didmiestyje, išvykę studijuoti ir ten pasilikę. Mieste egzistuoja puikiai nukaltos įsiprasminimo schemos – renginiai, galerijos, žiniasklaida. Viskas, kas gali tau suteikti įsiprasminimo jausmą, norimą įvaizdį. Sakinio pabaigoje čia turėtų būti žvaigždutės simbolis, nes čia ir yra papildomų sąlygų.
Prof. Egidijus Aleksandravičius pastebi, kad mumyse dar gajus „Mažosios Maskvos“ reiškinys – jei tu ne ten, tavo gyvenimas nieko vertas.
Aludaris, kraštotyrininkas Simonas Gutautas mano ištartą periferijos frazę čia pat pataisytų: „Miestas niekuomet mūsų krašte nebuvo centras. Miestą lietuvis matė kaip varžantį jo laisvę. Miestan traukė tik nesugebantys išsilaikyti kaimo žmonės, bežemiai, neturintys savo ūkio.“
Maži miesteliai, didesni kaimai pergyvena virsmus. Neturime toliaregės regionų politikos arba ji neefektyvi – nėra vizijos, ką daryti su tuštėjančiomis mažomis gyvenvietėmis, kaip užtikrinti orią būtį, paslaugų prieinamumą juose likusiesiems, kaip į juos pritraukti aukštos kvalifikacijos profesionalų, jaunų šeimų. Ši nežinia prisideda prie jų spartesnio nykimo, nes mažai kas sies savo ateitį su nuolat lydimu neužtikrintumo jausmu.
Kiekviena savivaldybė ieško savų būdų, kaip užtikrinti šią gerovę – siūlo finansines paskatas gyventi atsikraustantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams, vietos veiklos grupės kuruoja europines paramos programas, rengia mokymus, kaip jomis naudotis. Stengiamasi prisitraukti didelio kapitalo įmones, tikintis, kad siūlomos teritorijos bus patrauklios naujos gamyklos statybai.
Regis labiausiai regionų politikos trūkumą šiandien sprendžia natūralūs veiksniai – gyvenimas gamtos apsuptyje ir pingančios negyvenamos sodybos atrodo patraukli alternatyva nuotolinį darbą dirbančiam, dažnai perdegusiam miesto žmogui. Galėčiau išvardyti bent penkis socialinių tinklų nuomonės formuotojus, pastaraisiais metais išsikrausčiusius iš miesto ir atradusius gyvenimą vienkiemyje, tapusius savo vietos ambasadoriais.
Ir čia neišsiversime be Krzysztofo Czyżewskio pasiūlyto termino „trenktatikiai“. Taip jis vadina atradusiuosius savą vietą ir tikinčiuosius, kad gyvenimas už metropoliteno nėra pasmerktas nuobodžiai kasdienybei, atvirkščiai – tai galimybių dirva.
Daugeliui skaitytojų gerai pažįstamas K. Czyżewskis, ryškus lenkų intelektualas, rašytojas, palikęs Varšuvą ir su šeima išsikraustęs į tolimą Seinų miestelį, Krasnogrūdoje savomis lėšomis atgaivinęs Czesławo Miloszo šeimai priklausiusį dvarą, įkūręs ten įtakingą Paribio fondą. Savajam Mažojo Pasaulio centre jau dešimtmetį mezga socialinį audinį – buria vietinius žmones įvairioms kultūrinėms veikloms, ugdo Seinų krašto jaunimą, kuriuo stebisi Niujorko salonai. Nuolatiniai Krasnogrūdos svečiai geidžiamiausi Lenkijos ir pasaulio intelektualai.
Provincialas K. Czyzewskiui yra ne kažkur už didmiesčio gyvenantis žmogus, o tas, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia nepilnavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išsigydyti, jis ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi. Problema ta, kad jis nemyli savos vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net ir tuo atveju, jei nutaiso išsilaisvinusio pasaulio piliečio veidą). Anot K. Czyzewskio, pasaulis, kuris provincialą sukūrė, arba jis sutiko jame gyventi, atima vietą, kurioje jis gyvena, jis jai nėra įsipareigojęs.
Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį du draugai Guoda ir Šarūnas išlipo iš traukinio Švenčionėlių geležinkelio stotyje. Bičiulius patraukė pirmiausia XIX a. plytiniai pastatai greta pirmojo Lietuvos geležinkelio, taip pat ir minimali distancija tarp miesto ir gamtos – čia pat, už geležinkelio bėgių, tekanti Žeimena ir prasidedantis Labanoro regioninis parkas. Tuo metu aš buvau persikėlęs gyventi į Visaginą ir dažnai užsukdavau pas bičiulius, regėjau, kaip ši spontaniška idėja, kurią lydėjo stipri galimybės nuojauta, virto tuo Mažuoju pasaulio centru. Auganti Švenčionėlių „Miško uosto“ bendruomenė – ryškiausias tokios natūralios teigiamos kaitos pavyzdys. Jauni žmonės, įžvelgę galimybę, pamažu subūrė didelę bendruomenę, perkėlę darbus, reikšmingai pakeitė nedidelio miestelio likimą – apgyvendinti apleisti pastatai, įkurtos įstaigos, darbo vietos, poilsio erdvė, sena lentpjūvė tapo aktyvia kultūrinių renginių vieta. O svarbiausia – į savo veiklas įtraukė ir senbuvius.
Tokias ar mažesnes bendruomenes galima sutikti išsibarsčiusias pamaryje, Anykščiuose, Antazavėje, Antalieptėje, Salake, Musteikoje, Krokšlyje ir, tikiu, daugiau kur. Šie trenktatikiai keičia vietos likimą, įkrauna naują impulsą jai. Keliaudamas po Lietuvą sutinku ir tiesiog į regioną persikėlusių naujakurių, jaunų šeimų. Mano paties prieš kelerius metus susigrąžinta senelių ir prosenelių sodyba tapo mano centru, iš kurio nesinori vykti miesto link.
Kelerius metus tvarkantis dešimtmetį negyventą namą, kuriame, dar būdamas vaikas, leidau vasaras, kol šis buvo parduotas, užsuka nemažai draugų ir bičiulių. Šiandien taip pat džiaugiuosi augančia bendruomene – draugai įsigijo tris sodybas greta ir mūsų buvimas čia tikrai pagyvino vietą, susisaistė gyvybingais ryšiais.
Ramūnas Čičelis savo knygoje „Paribiai ir centrai“ atmeta gyvenimo mieste ir regione lyginimo galimybę, argumentuodamas tuo, kad šis palyginimas negali turėti jokio loginio pagrindo. Kiekvienas renkasi ten, kur jam geriau.
„Turbūt vienintelė sveika pozicija, nedvelkianti jokiu kompleksu, yra mąslaus ir tikrovę nuolat vertinančio žmogaus, o ne užsidariusio ir sukalkėjusio. Tik tada aiškėja, kad savo kieme medžius auginantis ir puoselėjantis žmogus yra daug stipresnis, sveikesnis ir dažnai gilesnis už vaikštančiuosius betono plokštėmis. Provincijos žmogui jo buvimo vieta iki šiol yra centras, atskaitos taškas, pagal kurį žvelgiama į visa, kas tik atsiduria akiratyje. Decentruotam megapolio žmogui šiandien lieka tik atsitiktinumai, vidinis chaosas ir didžiulis nesaugumas, diktuojantis daugelį mūsų laikų civilizacinių sutrikimų. Tie, kas mažo miestelio žmonėms šaukia „laikykitės ten!“, iš tiesų neturi jokio „Čia“ – jų didmiestis jiems nėra vieta ir centras, tai – tik erdvė, kurią tuoj pat galima keisti, todėl būti už ją atsakingam yra kažkaip senamadiška. Tik mažo miesto žmogus dar gali pasakyti, kad yra „čia“, nes fiziškai, mąstymu ir jausmais yra susisaistęs su savo vieta, kuri įpareigoja ir teikia prasmės“, – svarsto R. Čičelis.
