Aurimas Švedas. Kelios mintys apie diskusiją su Thomas Hylland Eriksen

2018 m. lapkričio 8 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko susitikimas ir diskusija su Oslo universiteto antropologijos profesoriumi Thomas Hylland Eriksen “Gyventi perkaitusiame pasaulyje”.  Šios programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje.

2011 T. H.Eriksen už itin aukštus akademinius pasiekimus buvo įvertintas Europos mokslų tarybos skirtu grantu ir 2012 – 2017 metais vykdė tyrimą “Perkaitimas: Trys globalizacijos krizės”, kurio metu buvo analizuojami globalizacijos sukelti negatyvūs procesai ekonomikos – finansų, aplinkos – klimato ir identiteto – kultūros sferose. Šie ir kiti “perkaitusio pasaulio” aspektai buvo aptarti viešo renginio metu.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Diagnozė. Perkaitęs pasaulis.

Pasaulis visą laiką kinta. Tai – istorijos taisyklė. Tiesa, nuo XIX amžiaus pastaroji sparta tapo itin ryški. Dar daugiau, pokyčių vykstančių pasaulyje greitis nuolat didėja, nes greičio pedalas spaudžiamas vis intensyviau.  Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais. Tai riba, žymėjusi Šaltojo karo pabaigą, Vakarų civilizacijos pergalę konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga ir neo-liberalistinės ekonomikos modelio paplitimą, kompiuterių bei (kiek vėliau interneto eros pradžią), o taip pat – naują globalizacijos ekspansijos etapą. Taigi, 1991-ieji yra savotiškas riboženklis, kuomet apie šiuolaikinį pasaulį mes pradėjome kalbėti vartodami tokius apibūdinimus kaip “pernelyg skubantis”, “per daug intensyvus”, “perdėm sausakimšas”, “pernelyg pripildytas įvairių dalykų ir veiklų”. Su kiekviena diena mūsų gyvenimas pasipildo vis naujais perkaitimo ženklais ir, deja, niekas šio proceso negali valdyti arba pakeisti, nes XXI amžiaus pasaulį verčiančiame vis sparčiau judėti variklyje, deja, nėra įmontuotas termostatas.

Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais.

Todėl neturėtų stebinti, kad kai kurie žmonės, gyvenantys perkaitusiame pasaulyje, pavargo nuo permainų kaitos ir ima kartoti: “Užteks! Mes norime, kad visa tai tiesiog baigtųsi!” Taip sako Venecijos ir Barselonos gyventojai, matantys savo miestus tiesiog apgultus turistų. Šiuos žodžius kartoja šalia vandenynų gyvenantys žmonės, kurie supranta, jog greito metu vandenyje plastiko bus daugiau negu žuvų.

Akivaizdi ir dar viena perkaitusio pasaulio problema – gyvenantys tokiame pasaulyje žmonės ne tik junta  “visko tiesiog per daug”, bet ir ima suprasti – nuo jų beveik niekas nebepriklauso. Kaip taisyklė, perkaitusiame pasaulyje gyvenančių žmonių likimus lemiantys sprendimai yra priimami kažkur toli (Briuselyje, Vašingtone…), neįsiklausant į žmonių, kurių gyvenimus pakeis minėti sprendimai, balsus ir nuomonę.

Tiesa, egzistuoja ir kitas permainų aspektas.

Skirtingos pasaulio vietos ir jose gyvenančios visuomenės arba tam tikros, konkrečiai visuomenei priklausančios, grupės nesivysto tuo pačiu greičiu. Todėl šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai. Tad kai kuriose pasaulio vietose problema yra ne permainų greitis, o permainų nebuvimas. Įtampos, kylančios tarp skirtingų pasaulio vietų priklausančių ne toms pačioms laiko zonoms, tampa konfliktų šaltiniu.

 Šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai

Šiame naujajame pasaulyje, užgimusiame po 1991-ųjų metų, deja, išliko ir senųjų įtampų bei konfliktų židiniai (nebūtinai susiję su skirtinguose laiko tėkmės lygmenyse egzistuojančiomis visuomenėmis). Pavyzdžiui, genocidas Ruandoje ir karas Balkanuose atskleidė, jog aukščiau paminėtos permainos automatiškai neišsprendė daugelio senų problemų, dar daugiau – “kaisdamas” pasaulis senuosius konfliktus suintensyvino.

Ką daryti mažoms visuomenėms, gyvenančioms perkaitusiame pasaulyje?

Kaip globalūs dalykai paliečia lokalinius reiškinius? Kaip įmanoma būti globaliu ir lokaliu tuo pat metu?

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus. Tokios nedidelės šalys kaip Norvegija arba Lietuva, siekdamos išlaikyti ir plėtoti savo kalbą bei kultūrą privalo šioms sferoms teikti paramą, nes rinkos ekonomikos mechanizmais šiuo atveju pasikliauti nederėtų. Pavyzdžiui, labai svarbia veiklos sfera yra literatūros vertimai į nacionalines kalbas. Mažos visuomenės privalo iš pasaulio perimti tai, kas yra geriausio meno ir akademijos pasauliuose, versdamos ir publikuodamos knygas norvegų ir lietuvių kalbomis. Paramos taip pat reikia teatro ir muzikos pasauliams. Jeigu šiems – kūrybiško perėmimo ir savo kūrybos sklaidos – procesams nebus skiriama parama, mes įsitrauksime į transnacionalinę populiariąją kultūrą nebepuoselėdami savosios įvairovės. Tai nuskurdins ne tik mažas visuomenes, gyvenančias globaliame pasaulyje, bet ir šį pasaulį, kuris neteks dalies savo spalvų.

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus

Žinoma, svarbu ne tik kultūra, bet ir ekonomika. Mažos visuomenės globalioje ekonomikoje, kaip taisyklė, bando surasti savo nišas, kurios dar nėra užimtos kitų ir pardavinėti tai, ko vis dar nesiūlo kiti rinkos dalyviai. Kartais tokia preke tampa potyriai. “Atvykite pas mus ir patirkite unikalius išgyvenimus!” – tokią išskirtinę “prekę” siūlo Seišelių salų gyventojai turistams. Tą patį veiksmą bando atlikti ir kiti. Nekyla abejonių, kad Lietuvoje taip pat galima išgyventi unikalių, niekur kitur nepasitaikančių, patirčių. Jų negalima multiplikuoti, nukopijuoti, perkelti į kitą erdvę. Akivaizdu, jog tos unikalios patirtys svarbios ne tik kaip turizmo variklis arba produktas, bet ir kaip lietuvių (ar kitos tautos) tapatybės integrali dalis. Todėl mes jas turime saugoti gyvendami globaliame pasaulyje balansuodami tarp buvimo įsišaknijus tam tikroje vietoje ir buvimo mobiliais.

Trečia pamoka, kurią reikia įsisavinti norintiems išgyventi perkaitusiame pasaulyje – susiraskite draugų ir sąjungininkų, o taip pat inicijuokite bendradarbiavimu su kitais paremtus procesus. Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių.

Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių

Kaip susigyventi su netikrumo jausmu ir baime?

Perkaitusiame pasaulyje yra daugybė konfliktų, kuriuos inspiruoja universalių globalių modernių jėgų veikla ir autonomijos troškimas konkrečių vietų bendruomenėse. Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje.  Ką tik paminėti procesai ir daugelis kitų reiškinių atskleidžia, kad globalinė sistema yra nestabili ir prieštaringa. Šios situacijos suvokimas provokuoja netikrumo ir baimės jausmus.

Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje

Šiandien mes nebetikime progresu, kuris buvo nekvestionuojama mūsų gyvenimo dominantė prieš trisdešimt metų Vakarų ir Rytų pasauliuose kuriant “naują pasaulį”, “naują tvarką”, “naują žmogų”, “naują gyvenimą”. Progresas buvo pakeitęs religiją, tačiau dabar situaciją kita. Koks ateities paveikslas iškyla prieš mūsų akis šiandien?

Žmonės bijo ateities, todėl balsuoja ne “už”, bet “prieš”. Tuo tarpu politikai Europoje ir kitose šalyse stengiasi mus parduoti ne gero gyvenimo viziją arba su tokia vizija susijusią viltį, o ateities baimę, o kartu su ja – “sugrįžimo atgal” temą arba nostalgijos jausmą.

Optimizmo persmelktuose pokario metuose politikai, kaip taisyklė, galėjo operuoti tokia schema: “Dabar mes esame taške A, tačiau po 20 metų būsime taške Z, žinoma, jeigu balsuosite už mane ir manąją partiją! Bus labai sunku, mums reikės mobilizuoti visas pajėgas, tačiau užsibrėžtus tikslus mes pasieksime!” Dabar, kaip taisyklė, iš politikų mes girdime visai kitus žodžius: “Jūs privalote už mus balsuoti, nes kitu atveju reikalai pakryps labai prasta kryptimi…”

JAV prezidentas Barackas Obama išsiskyrė iš šios politikų grupės, nes kalbėjo apie viltį. B.Obama kartojo: “Taip, mes galime!” Tačiau šis politikas taip ir nepasakė, ką gi jis ir jo rinkėjai iš tiesų gali nuveikti.

Įveikti baimę mes galime galvodami apie naują pozityvią viziją savo bendruomenei ir visuomenei, valstybei, Europai ir žmonijai. Mes šiuo metu susiduriame su tiek daug iššūkių, kuriuos įveikti be vizijos bus labai sunku. Ekologija, imigracija, nelygybė, neapykantos sklaida – tai viso labo keli, bet labai rimti iššūkiai, susiję su daugybe mūsų šiandieninio gyvenimo prieštarų. Akivaizdu, jog mums teks susitarti dėl to, kaip ir ką artimiausiu metu turime daryti, nes kitu atveju pasaulis ir toliau kais, o politikai ir toliau prekiaus baime.

Įveikti baimę mes galime galvodami apie naują pozityvią viziją savo bendruomenei ir visuomenei, valstybei, Europai ir žmonijai