Aurimas Švedas. Derėtų išmokti gyventi lydimiems netikrumo jausmo

2018 m. spalio 4 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko Berlyno Laisvojo universiteto profesoriaus Klaus Segbers paskaita “Šių dienų pasiekimai ir iššūkiai ES: kiek visa tai rimta?” Šis programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Goethe’s institutu Lietuvoje.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Dabartinė situacija

Paskutiniai trisdešimt metų neatpažįstamai pakeitė globalizacijos sąlygomis egzistuojantį pasaulį. Tarptautinių ryšių sistema, funkcionavusi XX a. pabaigoje, šiandien nebeveikia efektyviai. Valstybės dažnu atveju nebesugeba kontroliuoti ir joms reikiama kryptimi nukreipti procesų, kurie skrodžia jų sienas.  JAV traukiasi iš jai tokios įprastos geopolitinių procesus inicijuojančios ir jų eigą lemiančios valstybės pozicijos. Tuo pat metu mes stebime Kinijos kilimą.

Paskutinius keletą metų žiniasklaida, analitikai ir sprendimus priimantys žmonės vis dažniau prabyla apie tai, jog mūsų akivaizdoje vyksta nusigręžimas nuo Vakarų sukurtų taisyklių, po Antrojo pasaulinio karo lėmusių pasaulio raidą. Šios taisyklės svarbius svertus buvo atidavusios į Jungtinių Tautų Organizacijos, Pasaulio Banko, Tarptautinio valiutos fondo bei kitų institucijų rankas. Ekspertai pastaruoju metu vis dažniau kalba ir apie “nuvažiavusį nuo traukinio bėgių” pasaulį.

Paskutinis štrichas, padedantis apibūdinant XXI susiklosčiusią situaciją, yra aiškiai jaučiamas naratyvų arba istorijų, padedančių paaiškinti pasaulį ir atskleidžiančių, dabartinę situaciją, stygius. Šaltojo karo epochoje tokie naratyvai, kalbantys apie Vakarų priešstatą Rytams, egzistavo tuo pačiu suteikdami galimybę kiekvienam iš mūsų surasti savąją vietą aukščiau minėtoje perskyroje. Naratyvų, galinčių padėti mums suprasti pasaulį ir rasti savąją vietą jame, stygius yra labai svarbus aspektas, susijęs su populizmo reiškiniu.

Imant domėn aukščiau aptartas globalaus pasaulio raidos tendencijas neturėtų stebinti tai, jog šiuo metu atliekami tyrimai fiksuoja negatyvią tendenciją – vis daugiau žmonių savąją būklę apibūdina kaip buvimą netikrumo zonoje.

Politiniai iššūkiai Bendrijai.

Vienu svarbiausių politinių iššūkių derėtų įvardinti transnacionalinį terorizmą. Prieš penketą ar šešetą metų Bendrija egzistavo situacijoje, kai terorizmas buvo kažkur toli už jos ribų. Dabar ES piliečiai gyvena suvokdami, kad teroro aktas gali nutikti bet kada ir bet kurioje Bendrijos vietoje. Tokią negatyvią patirtį XX amžiuje iš visų ES valstybių turėjo tik Italija, Vokietija ir Šiaurės Airija.

Europiečiai šiandien susiduria ne su politiniu terorizmu. Kaip taisyklė, teroristai nekelia konkrečiai valstybei arba visai Bendrijai ultimatumų: “Jeigu jūs nepadarysite to, ko mes reikalaujame…” Šiuolaikines terorizmo apraiškas analizuojantys ekspertai daro išvadą, jog XXI amžiuje teroro aktų organizatoriai visų pirma siekia sukelti kuo didesnę įtampą ir sumaištį. Šioje situacijoje negatyvų vaidmenį dažnai atlieka žiniasklaida. Kuo daugiau dėmesio teroristiniams aktams ji rodo, tuo lengviau terorizmu užsiimantiems žmonėms rasti finansavimo šaltinių ir naujų rekrūtų.

Antrasis politinis iššūkis yra migracijos procesai. Didžiosios dalies ES visuomenių požiūriu migracija vyksta per greitai, jos bangų yra tiesiog per daug, be to migracija nėra kaip nors kontroliuojama. Šiuo atveju labai svarbu politiškai, kad daugelis europiečių mano esą Bendrija nesugeba valdyti migracijos procesų.  Tuo tarpu migracijos procesų pobūdį šiandien esmingai apsprendžia šie skaičiai: 90 procentų atvykstančių į Bendriją migrantų yra musulmonai vyrai. Sekuliari Europos visuomenė nėra pasiruošusi situacijoms, kurios kyla kuomet religinės normos yra vertinamos aukščiau, nei konkrečios valstybės įstatymai.

Artimiausiu metu migracijos procesai nesikeis, nes šiuo metu pasaulyje egzistuoja šešios valstybės, kurias reikia priskirti “žlungančių valstybių” (failing states) kategorijai: Afganistanas, Irakas, Sirija, Libija, Jemenas ir Sudanas. Sunku nuspėti, ar Vakarų pasaulio valstybėms pavyks susitarti dėl veiksmų šių šalių stabilizavimui ir dar sudėtingiau prognozuoti, ar tokie veiksmai gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Kol kas galima fiksuoti tendenciją, jog finansinė parama “žlungančioms valstybėms” nemažina, bet programuoja migrantų į ES srautų didėjimą.

Trečiasis iššūkis susijęs su taip vadinamais “gadintojais” (spoilers), kurie yra ES kaimynai (turint omenyje tokias valstybes kaip Rusijos Federacija ir Turkija), o kartais priklauso Bendrijai (Lenkija), tačiau nenori paklusti joje egzistuojančioms taisyklėms. Kaip bebūtų gaila, tačiau “gadintojų” kategorijai šiuo metu tenka priskirti ir JAV, kuri paskutinius du ar tris metus nuolat laužo egzistuojančius tarptautinius susitarimus bei taisykles.

Kol kas tegalima pasakyti tik tiek, kad šiuo metu mes esame naujoje situacijoje ir ES vis dar ieško metodo, kaip derėtų reaguoti į “gadintojų” veiksmus.

Dar vienas iššūkis susijęs su saugumo klausimu: mūsų saugumą garantuoja ne tik ES, jis yra užtikrinamas ir NATO pastangomis. Tačiau keliaujant po pasaulį ir bendraujant su įvairiais žmonėmis, galima patirti, jog kertiniu Aljanso laikytas kolektyvinės gynybos principas šiuo metu jau nebelaikomas savaime suprantama vertybe.

“Brexit” – penktasis didžiulis šiuo metu vykstantis politinis iššūkis. Šiandien sutarties tarp Londono ir Briuselio galimybes galima vertinti santykiu 50:50.

Populizmo grėsmė.

Daug žmonių jaučiasi nesaugūs XXI amžiaus pasaulyje. Tai yra labai svarbi aplinkybė, leidžianti populistams laimėti rinkimus pasiūlant paprastus atsakymus į itin sudėtingus klausimus.

Dažnai populizmo patrauklumą nulemia ne jo ideologinės žinutės (kaip taisyklė populistai neturi įdomių idėjų ir originalių ideologinių žinučių), bet diskursyvinis stilius arba kitaip – kalbėjimo būdas. Todėl analizuoti populizmo reiškinį reikia pradedant būtent nuo populistų kalbėjimo būdo aptarimo.

Kaip taisyklė, atsidūrę radijo arba televizijos debatų studijoje prie vieno stalo su populistais, žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai ir tradiciniai politikai pajunta, kad šie žmonės neturi jokių skrupulų ir, kaip taisyklė, yra nemandagūs: jie kalba niekus, nutraukia oponento pasisakymus savo pastabomis, šaukia ir kelia erzelį. Kaip į visa tai reaguoti? Kalbėti mandagiai, o gal rėkti arba pasakyti: “Aš nenusileisiu iki jūsų lygio”?  Jeigu įsisiūbavus diskusijai populistui oponuojantis asmuo mandagiai kreipiasi į moderatorių sakydamas: “Atsiprašau, bet aš dar nebaigiau… Galima pratęsti savo mintį?” – tai atrodo kaip silpnumas. Taigi, kaip reaguoti tokioje situacijoje? Tai labai svarbus klausimas ir, tiesą sakant, gerų atsakymų į jį kol kas dar nesurasta.

Kodėl populistai patraukia visuomenės dėmesį, kas slypi už jų retorikos? Atidesnis žvilgsnis parodo, jog populistų idėjos, kaip taisyklė, yra labai paprastos.

Vienas svarbiausių populistų “kozirių” yra elito ir visuomenės priešpriešos išryškinimas. “Elitas išduoda paprastų žmonių interesus!” – šį lozungą galima išgirsti praktiškai iš kiekvieno populisto lūpų, nesvarbu kokiai politinei jėgai jis skelbiasi priklausąs.

Antroji populistų intensyviai naudojama tema: “Tradicinės žiniasklaidos priemonės meluoja! Netikėkite jomis!”

Trečiasis populistų “argumentas” skamba taip: “Transnacionaliniai susitarimai ir didysis verslas naikina darbo vietas!”

Ketvirtasis populistų “koziris”: “Nereguliuojama migracija atneša vien problemas!”

Penktoji tema: “ES yra blogis!”

Šeštoji žinutė: “Multikultūralizmas žlugo!”

Aukščiau pristatytų šešių tezių variantus galite rasti įvairiose ES šalyse veikiančių politinių jėgų, flirtuojančių su populizmu, programose.

Ką populistai siūlo?

Kaip taisyklė, didžiąją dalį problemų populistai žada išspręsti vienu būdu: “Valstybės sienos apsauga turi būti sustiprinta! Mes turime palikti ES ir kitas tarptautines organizacijas, o tada susitiprinę savo nacionalinį suverenitetą ir, esant reikalui, pasistatę sienas, mes pasiraitosime rankoves ir susidorosime su negerovėmis!”

Kaip įmanoma atgauti suverenitetą globaliame pasaulyje? Į šį klausimą populistai, kaip taisyklė, nebando atsakyti. Tačiau būtent šis klausimas yra esminis. Suvereniteto samprata buvo atrasta senovės Graikijoje. Nuo to laiko iki pat XIX amžiaus buvo įmanoma kalbėti apie didesnį ar mažesnį konkrečių Europos valstybių suverenitetą. Tačiau globaliame pasaulyje suverenitetas yra daugiau fantazija, nei realybė. Taigi, populistai pažada tai, ko jie niekada negalės duoti.

Kaip galima atsakyti į populistų iššūkį?

Akivaizdu, kad nejaukumo XXI amžiaus pasaulyje jausmą kuriančios priežastys greitai neišnyks. Todėl derėtų išmokti gyventi lydimiems šio jausmo. Tai, tikriausiai, įmanoma.

Tuo tarpu tiems, kurie abejoja, ar verta išsaugoti liberalios globalaus pasaulio tvarkos modelį, kuris buvo įsteigtas po Antrojo Pasaulinio karo, derėtų patiems sau užduoti tokį klausimą: “Ar mes turime šansų sukurti geresnę pasaulio tvarkos alternatyvą?” Akivaizdu, kad tokia galimybė labai abejotina, todėl derėtų saugoti tai, ką turime.

Tiesa, Europai reikia susimąstyti, kaip vėl tapti patraukliu – cool – projektu, kokiu ji anksčiau buvo. Taip pat europiečiai privalo surasti partnerių, kurie mąsto panašiai  ir išpažįsta tokias pat vertybes kaip mes.