Dominykas Sėdaitis/ Apie satyrinę diskusiją „Išgalvojau Lietuvą” 100 įvaizdžio formavimo metų
Lietuviškoje pasąmonėje įvaizdis ir manymas, jog kito nuomonė yra reikšminga, yra suvokiamas kaip viena iš svarbiausių viešojo gyvenimo dalių. Natūralu, kad ir valstybė, kaip objektas, formuoja savo įvaizdį ir idėjas. Apie tai ir buvo susirinkta pasikalbėti satyrinėje diskusijoje „Išgalvojau Lietuvą. 100 įvaizdžio formavimo metų”. Kaip pasako pats formatas – diskusija yra satyrinė, todėl daugelis minčių yra pateikiamos su nemaža intelektualaus humoro doze. Diskusiją moderavo žurnalistas Paulius Gritėnas ir teisininkas Andrius Zimaitis, jų pašnekovų tapo aktorius Giedrius Savickas.
Pirmiausia buvo išsakyta moderatoriaus Pauliaus Gritėno mintis apie tai, kad Lietuva iki pat 19 a. buvo suvokiama viduramžiškai, kaip tamsi ir necivilizuota erdvė. Šie vaizdiniai, kurie vis dar jaučiami lietuvių pasąmonėje, nėra pilnai išgyvendinti. Nepaisant to, lietuviškasis valstybės įvaizdis tikslingai pradėtas kurti bene pirmasis pasaulyje išeivijos Lietuvių pastangomis, ir būtent ši kampanija tapo viena iš priežasčių, dėl kurių JAV senatas pripažino Lietuvos egzistavimą 20-ojo amžiaus pradžioje. Šioje kampanijoje Lietuva buvo pristatoma gerokai sutirštinant spalvas ir netgi atvirai meluojant. Nepaisant to, tai buvo sėkminga. Iškėlus klausimą, koks dabar yra Lietuvos įvaizdis pasaulyje, Giedrius Savickas išsakė mintį, kad jis yra įvairus, nepaisant to – geras. Pagrindinės sudedamosios šiuolaikinio lietuvio įvaizdžio dalys yra darbštumas ir pavydumas. Tačiau darbštumo faktorius egzistuoja tik dėl pavydumo kaimynams… Papildant šią mintį buvo klausiama: galbūt toks lietuvio įvaizdis kyla iš mūsų kompleksavimo dėl savo kilmės? Šią problemą labai paprastai ir lengvai paaiškino Giedrius Savickas. Jis teigė, kad jei problema yra įvardijama, ją yra daug lengviau spręsti, tačiau iš to natūraliai kyla klausimas ar lietuviškas uždarumas ir valstietiškumas yra problema? Tai lietuviškosios tapatybės dalis, kurios ne gėda pripažinti. Ir kai patys sau tai pripažinsime, tapsime laisvais žmonėmis, mūsų nebesaistys pačių susikurtos ribos.
Moderatoriams uždavus klausimą, ką Giedrius Savickas darytų su milijonu eurų, šis atsakė, jog suremontuotų ir grąžintų vaikams vasaros stovyklas. Anot jo, būtent vasaros stovyklos suteikia galimybę vaikams praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitokiais žmonėmis ir savo bendraamžiais. Būtent vasaros stovyklos yra geriausia investicija į ateities Lietuvos įvaizdį, kadangi stovyklų dalyviai užaugtų visapusiškai geresni ir atviresni.
Ši idėja nuvedė į baigiamąją diskusijos mintį: kokiais principais reikėtų formuoti Lietuvos ateities įvaizdį ir koks jis turėtų būti? Pašnekovas suformulavo idėją, paremtą Leonido Donskio filosofijos principais: Lietuva turi išlikti europietiška ir atvira. Tokia, kurioje būtų kalbamasi tarpusavyje, kurioje žmonės klausytų ir išgirstų vieni kitus. Šis įvaizdis parodytų, jog mes nesame prastesni už kitus, esame lygiai tokie patys žmonės kaip visi, kai tai suprasime, iš tikrųjų gyvensime gerai!
