Povilas Andrius Stepavičius. Šimtmečio pabaigos svarstymai
Įvairūs jubiliejai bei kitokios apvalios sukaktys – puiki proga apmąstyti ne tik tam tikrus praeities dalykus ar nueitą kelią, bet ir nebloga galimybė savo žvilgsnį nukreipti į ateitį ir laukiančius iššūkius. Ne vienas iš mūsų taip darome per savo gimtadienius ar kalendoriniams metams skaičiuojant paskutines dienas. Mūsų valstybės jubiliejiniai šimtmečio metai jau taip pat slenka į pabaigą, tad Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ pasitaikė puiki proga apmąstyti ateinančius Lietuvos visuomenės bei valstybės iššūkius diskusijoje „Apie Lietuvą po 100 metų: atvira, kiaura, uždara“. Diskusiją moderavo tinklaraščio bernardinai. lt vyr. redaktorius Donatas Puslys, diskutavo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, MRU docentas, filosofas Povilas Aleksandavičius bei portalo LRT. lt vyr. redaktorius, žurnalistas Vladimiras Laučius.
Vienas pagrindinių šios diskusijos metu aptartų klausimų – kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų? Kuris iš trijų kelių: atvirumo, kiaurumo ar uždarumo bus naudingiausias ateityje?
Kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų?
Šiandien neretai girdime žodžių junginį atvira visuomenė. Neretai ji yra pristatoma kaip buvęs Lietuvos valstybės tikslas, kurio siekėme praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje. Dabar šie du žodžiai dažnai palydimi neigiamais epitetais ir baimėmis, kad atvira visuomenė yra būdas prarasti savas tradicijas ir visa tai, kas mums yra brangu ir artima. Bet ar girdėdami šiuos negatyvius epitetus nepasiduodame manipuliacijomis?
Atrodo, kad neretai mūsų viešojoje erdvėje iki galo nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene. Povilas Aleksandravičius diskusijos metu pažymėjo, kad labai dažnu atveju atviros visuomenės idėja yra projektuojama multikultūralizmo sąvokos pagalba. Multikultūralizmas suprantamas kaip įsivaizdavimas, kad vienoje visuomenėje gyvena daug kultūrų, tautų, religijų bei pasaulėžiūrų. Tačiau santykis tarp kiekvienos iš jų nėra būtinas, jos savotiškai yra pasiskirsčiusios į tam tikrus uždarus sociumus ar getus. Tačiau atviroji visuomenė yra būtent tokio įsivaizdavimo priešingybė, kadangi tokio pobūdžio visuomenė iš prigimties pripažįsta pliuralistiškumo faktą. Žmonėms yra leidžiama laisvai mąstyti, ieškoti tikrumo ir savęs šiame pasaulyje sau parankiu būdu. Tokio pobūdžio visuomenėje yra suteikiamos visos galimybės burtis į religines, kultūrines, tautines ar pasaulėžiūra paremtas bendruomenes. Visuomenės atvirumas pasireiškia šių skirtingų bendruomenių kontaktu tarpusavyje.
Nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene
Margarita Jankauskaitė atvirą visuomenę siūlo suprasti kaip gyvą visuomenę. Besikeičiančiame pasaulyje vienintelis tikras būdas išlikti, anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, tai būti atviru įvairiems pokyčiams. Antrindamas šiai minčiai Povilas Aleksandravičius teigia, kad Lietuvai reikia pasirinkti atvirumo kelią. Tačiau atvirumas turi būti suprastas teisingai, nes kaip teigia MRU docentas, šiandien mes gyvename savotiškos manipuliacijos persmelktame pasaulyje, kuriame nesaugumo, baimės ir neapykantos jausmai kyla iš mūsų kiaurumo. O tai yra kraštutinumais paremtas požiūris, pvz., atviros visuomenės idėją suprantant kaip buvimą atviram visiškai bet kam, net negalvojant ar tai teisinga, ar ne. Kitaip tariant, neįvertinant kritiškai.
Atvirumas turi būti suprastas teisingai
Anot P. Aleksandravičiaus, atviroje visuomenėje veikia atviro mąstymo mechanizmas, tuomet suprantama, jog aš neturiu teisės kolonizuoti kito, bet jame galiu atpažinti reiškinius ir dalykus, kurie man yra tinkami. Tokio pobūdžio mąstymas atviroje visuomenėje veikia labai įvairiai, pvz., socialinės politikos rėmuose atviroji visuomenė nepripažįsta socialinės atskirties. Visi socialiniai elementai domisi vieni kitais, suprasdami kad tiek tarp mūsų, tiek visame pasaulyje nėra tokios problemos, kuri mūsų neliestų.
LRT. lt vyr. redaktoriaus nuomone, didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas. Taip skatinama poliarizacija, kuri neleidžia regzti dialogo. Šių dienų pasaulis, anot V. Laučiaus, gali būti įvardijamas kaip daugiau-mažiau atvirų-uždarų visuomenių pasaulis. Tačiau kai kurie uždarų visuomenių elementai nėra tokie blogi kaip galėtų atrodyti, pvz., valstybės sienos, kariuomenė, gimtoji kalba, pilietybė, religija ir kt. Nors, kaip teigia V. Laučius, šiandien gyvename atviresnėje visuomenėje nei kada nors anksčiau, tiek globalizacija tiek atvirumas susilaukia nemenko skaičiaus priešininkų, kurių įsitikinimai ir pažiūros gali patraukti pasaulį uždarumo link.
Didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas
Tačiau skaitytojas galėtų klausti, kodėl tuomet atviros visuomenės idėja Europoje patiria krizę?
Diskusijos dalyviai pateikė kelis atsakymus į šį klausimą. M. Jankauskaitė pažymėjo, kad prie to prisideda sąmoningai kurstomos baimės ir fobijos prieš įvairias visuomenes grupes, imigrantus ar pabėgėlius, taip skatinant visuomenės skaidymąsi į smulkias dalis, kurios niekaip nepadeda mums suprasti tikrųjų visuomenės problemų sprendimo būdų. Anot P. Aleksandravičiaus, atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė. Kelias to išvengti – pasaulio pažinimas, kalbų (ypatingai savosios!) mokinimasis, domėjimasis tiek pasaulio, tiek savos šalies realijomis, kadangi būtent tą akimirką, kuomet mes nustojame domėtis pasauliu, mus pradeda pulti baimės. Vladimiras Laučius kaip vieną iš šios krizės ir baimės priežasčių mato ir ekonominio-socialinio nesaugumo jausmą, kuris ilgosios trukmės laike padėjo iškilti šių dienų populistams.
Atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė
Diskusijos moderatoriui pakvietus pasvarstyti apie vizijų aktualumą šios dienos ir ateities Lietuvai, visi diskusijos dalyviai sutiko, kad vizijų Lietuvai būtinai reikia. Ypatingai šiuo metu, kuomet visuomenė nebėra reikli tiek politinėms partijoms, tiek pavieniams politikams. M. Jankauskaitės nuomone, vizijos ir idėjos yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Matydami problemas centruose ir periferijose, suvokdami žmonių, sąveikaujančių su problemomis, grupes, turime veikti kolektyviai. Didžioji dalis reformų Lietuvoje, kaip sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, nevyksta dėl to, kad mes jas suprantame kaip techninių sprendimų paiešką, o mums kaip tik laikas spręsti tokias klausimus, kurie liestų žmogaus sampratos, tapatybės, funkcionavimo problemas. Tam padėtų būtent heterogeniška visuomenė.
Techninių sprendimų dominavimo problemą įžvelgė ir MRU docentas P. Aleksandravičius. Anot mokslininko, mes įpratę visur vadovautis grynai technologinio pobūdžio racionalumu, t.y. proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, tokiu būdu dažnai prarandame sąlytį su tikrove. Papildžius savo technologinį racionalumą kitokiais mąstymo pobūdžiais, pvz., naratyviniu racionalumu, galėtume užčiuopti kiekvieną žmogų atskirai per jo pasakojimo istoriją ir taip atverti sau tiek savo, tiek kitų žmonių tikrovę. Tai mums padėtų daug našiau generuoti vizijas bei idėjas tiek valstybei, tiek savo asmeniniam gyvenimui.
Įpratę vadovautis proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, dažnai prarandame sąlytį su tikrove
Taigi, šie Lietuvos valstybės šimtmečio pabaigos svarstymai puikiai susišaukė su šių dienų Lietuvos bei pasaulio problemomis. Diskusijos tikslas nebuvo atrasti vieną kelią, kuriuo turėtume judėti mes ir mūsų palikuonys. To neįmanoma padaryti. Tačiau diskusijos dalyvių išsakyti palinkėjimai: nebijoti naujų atradimų ir pokyčių, stengtis puoselėti savo vidinį pasaulį, neprisirišti prie to ką turime ir pastoviai ieškoti naujovių pasaulyje, nebijoti formuoti ir gilinti savo vidines pažiūras, mums, klausytojams ir skaitytojams, gali padėti nubrėžti tam tikras kelio gaires, kurios padėtų ateities perspektyvoje. Juk ateities lietuviai svarstys ir įvertins mūsų padarytus žingsnius geresnės ir brandesnės visuomenės labui.
