Eugenija Kovaliova. Ukrainiečių ateitis: tarp laikinumo ir orumo
Komentaro autorė: Eugenija Kovaliova, Ukreate Hub vadovė
Ar esame pasiruošę kalbėti apie Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius ne kaip apie pabėgėlius, bet kaip apie bendrakūrius, kurie prisideda prie mūsų šalies gerovės? Ar galime atpažinti orų gabų žmogų, nepaisant jo teisinio statuso, ir esame pasirengę investuoti į jį, suteikdami galimybę augti?
Prasidėjus karui į Europą atvykusiems ukrainiečiams buvo suteikta laikinoji apsauga. Tai teisinis statusas, leidęs jiems supaprastinta tvarka gauti leidimus gyventi ir dirbti priimančiose šalyse, tačiau užprogramavęs amžiną laikinumo situaciją. Reikia drąsos pripažinti, kad ši apsauga nebėra laikina. Ji virto ilgalaikiu žmonių gyvenimo režimu. Ilgalaikiu laikinumu.
Europos Sąjunga pratęsė laikinąją ukrainiečių apsaugą iki 2027 metų kovo, o įvairios priemonės turėtų paskatinti ilgalaikę ukrainiečių integraciją arba savanorišką grįžimą į Ukrainą. Vis dėlto laikinumo klausimas ir būtinybė pasirinkti „kas toliau?“ ukrainiečiams vis dar lieka itin aktualus. Karas nesibaigė ir nežinia kada pasibaigs – gal po mėnesio, gal po penkių metų. Tad laikinasis statusas gali būti panaikintas bet kada. Europos Sąjungos šalyse tokių „laikinių“ žmonių – 4 milijonai, Lietuvoje – apie 40 tūkstančių.
Didžiuliame neapibrėžtume atsidūrę ukrainiečiai negali planuoti ateities. Jie turi atidžiai pasverti, ar verta investuoti laiką ir dažnai ir pinigus į vietos kalbos mokymąsi ar integraciją. Juk nėra jokio aiškumo, ar po pusmečio jie vis dar galės gyventi čia. Žinome, kad kai kurie darbdaviai vengia priimti žmones, kurie bet kada gali būti priversti išvykti.
Priverstinė migracija iš Ukrainos sutraukė asmeninius socialinius tinklus, o naujoje vietoje užmegzti naujus ryšius užtrunka laiko ir tam būtina sąlyga – priimančiosios visuomenės atvirumas. Ir tai nėra tik „techniniai klausimai“ – kalbame apie poveikį žmonių psichinei sveikatai, ekonominį savarankiškumą ir pagarbą orumui.
Esame solidarūs, kai stokojama bazinių dalykų, bet ar gebame susitelkti ir kitų poreikių tenkinimui? Kai prasidėjus karui į Lietuvą plūstelėjo nuo karo bėgantys žmonės, tapo akivaizdu – turime puikių aktyvistų ir organizacijų, taip pat ir stulbinantį gebėjimą susitelkti. Pavyko užtikrinti pagrindinius saugumo, prieglobsčio, maisto, integracijos, darbo rinkos, vaikų švietimo poreikius ukrainiečiams. Tačiau ar esame pasirengę žengti toliau – įvardinti, kad patenkinus bazinius žmogaus poreikius, turėtume užtikrinti galimybes ir priemones savirealizacijai, socializacijai ir tinklų kūrimui su mūsų visuomene, . Nes ne baziių poreikių tenkinimas, bet aktyvus ir produktyvus įsitraukimas leidžia žmonėms sėkmingai integruotis.
Apie tai mąstydami ir įkūrėme Ukreate Hub. Padedame žmonėms atkurti sutrūkinėjusius ryšius ir kurti naujus, įgyti reikalingų kompetencijų. Mūsų bendruomenėje šiuo metu – daugiau nei 350 ukrainiečių, kurie dalyvauja įvairiose programose, susiburia į renginius ir sėkmingai integruojasi į Lietuvos visuomenę. Jie taip pat įgyja gebėjimą padėti Ukrainoje likusiems žmonėms ir tą aktyviai daro.
Nepaisant šių pastangų ir investicijų, ukrainiečiai Lietuvoje vis dar susiduria su didžiuliais iššūkiais. Dėl ribotų galimybių mokytis lietuvių kalbos, finansinių nestabilumo ir skurdo rizikos. Tą atskleidžia UNCHR periodiškai vykdomas tyrimas. Nors dalis ukrainiečių lietuviškai jau kalba, tačiau didžioji dauguma vis dar ne. Trūksta kalbos kursų, tinkamos mokymo metodikos, tinkamai paruoštų mokytojų, neatsižvelgiama į mamų poreikius ir galimybes. Į kitą šalį nuo karo persikėlę žmonės susiduria su finansinėmis problemomis, jiems sudėtingiau susirasti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą. Dėl to net 43 proc. yra skurdo rizikoje, kai stokoja pinigų komunalinėms paslaugoms, sveikatos priežiūrai ar net maistui. Vienas iš ukrainiečių įvardintų iššūkių yra ir minėtasis laikinumo jausmas, kai nežinai, ar ilgai šioje vietoje dar galėsi pasilikti.
Trys pagrindiniai dalykai – reali galimybė mokytis kalbos, visuomenės atvirumas ir supratimas, kad į žmonių augimą turime investuoti. Žinoma, kaip valstybė turėtume sukurti prieinamas galimybes mokytis lietuvių kalbos. Tai pirmasis ir svarbiausias integracijos lygmuo. Nuo esamos situacijos ir požiūrio – „kažkaip susitvarkysite patys“ turime pereiti prie sąmoningos vizijos ir planavimo. Tai užduotis valdžios institucijoms.
Antra, integracija niekada neįvyks be tikro partnerystės požiūrio. Partnerystė reikalauja ne tik galimybės dalyvauti, bet ir galimybės formuoti. Būtina sukurti erdves, kur ukrainiečių bendruomenės atstovai galėtų pasakyti: „Štai kaip mes matome sprendimus, kurių reikia.“
Ukreate Hub jau dabar dirba būtent taip: mes ne tik kalbame apie bendruomenę, mes perduodame ukrainiečiams sprendimų galią. Jau išbandėme formatus, kur pati bendruomenė sprendžia, kam skirti finansavimą, įtraukiame ir skatiname ukrainiečius kuriant sprendimus esamoms problemoms. Mūsų uždavinys – suteikti tam erdvę ir resursus. Mūsų antras uždavinys – įtikinti kitus, kad būtent įtraukūs ir bendrakūryste grįsti procesai užtikrins sėkmingą integraciją.
Todėl suteikti balsą šiems žmonėms ir įgalinti juos kalbėti ir kurti yra labai svarbi ir reikšminga misija. Artėjant Pasaulinei pabėgėlių dienai kviečiu visus, kurie dirbate migracijos, integracijos ar politikos srityse, padaryti vieną paprastą dalyką: suteikime daugiau erdvės ir balsų patiems ukrainiečiams, kad nebūtume situacijoje, kai kalbame apie Ukrainą ir ukrainiečius be Ukrainos ir ukrainiečių. Atverkite erdves. Duokite balsą. Pasitikėkite žmonėmis. Tik tada galėsime sakyti, kad Lietuva ir Europa iš tikrųjų žino, kaip kurti atvirą, atsparią ir solidarumu grįstą ateitį. Slava Ukraini.
Eugenija Kovaliova. Ukrainiečių ateitis: tarp laikinumo ir orumo
Komentaro autorė: Eugenija Kovaliova, Ukreate Hub vadovė
Ar esame pasiruošę kalbėti apie Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius ne kaip apie pabėgėlius, bet kaip apie bendrakūrius, kurie prisideda prie mūsų šalies gerovės? Ar galime atpažinti orų gabų žmogų, nepaisant jo teisinio statuso, ir esame pasirengę investuoti į jį, suteikdami galimybę augti?
Prasidėjus karui į Europą atvykusiems ukrainiečiams buvo suteikta laikinoji apsauga. Tai teisinis statusas, leidęs jiems supaprastinta tvarka gauti leidimus gyventi ir dirbti priimančiose šalyse, tačiau užprogramavęs amžiną laikinumo situaciją. Reikia drąsos pripažinti, kad ši apsauga nebėra laikina. Ji virto ilgalaikiu žmonių gyvenimo režimu. Ilgalaikiu laikinumu.
Europos Sąjunga pratęsė laikinąją ukrainiečių apsaugą iki 2027 metų kovo, o įvairios priemonės turėtų paskatinti ilgalaikę ukrainiečių integraciją arba savanorišką grįžimą į Ukrainą. Vis dėlto laikinumo klausimas ir būtinybė pasirinkti „kas toliau?“ ukrainiečiams vis dar lieka itin aktualus. Karas nesibaigė ir nežinia kada pasibaigs – gal po mėnesio, gal po penkių metų. Tad laikinasis statusas gali būti panaikintas bet kada. Europos Sąjungos šalyse tokių „laikinių“ žmonių – 4 milijonai, Lietuvoje – apie 40 tūkstančių.
Didžiuliame neapibrėžtume atsidūrę ukrainiečiai negali planuoti ateities. Jie turi atidžiai pasverti, ar verta investuoti laiką ir dažnai ir pinigus į vietos kalbos mokymąsi ar integraciją. Juk nėra jokio aiškumo, ar po pusmečio jie vis dar galės gyventi čia. Žinome, kad kai kurie darbdaviai vengia priimti žmones, kurie bet kada gali būti priversti išvykti.
Priverstinė migracija iš Ukrainos sutraukė asmeninius socialinius tinklus, o naujoje vietoje užmegzti naujus ryšius užtrunka laiko ir tam būtina sąlyga – priimančiosios visuomenės atvirumas. Ir tai nėra tik „techniniai klausimai“ – kalbame apie poveikį žmonių psichinei sveikatai, ekonominį savarankiškumą ir pagarbą orumui.
Esame solidarūs, kai stokojama bazinių dalykų, bet ar gebame susitelkti ir kitų poreikių tenkinimui? Kai prasidėjus karui į Lietuvą plūstelėjo nuo karo bėgantys žmonės, tapo akivaizdu – turime puikių aktyvistų ir organizacijų, taip pat ir stulbinantį gebėjimą susitelkti. Pavyko užtikrinti pagrindinius saugumo, prieglobsčio, maisto, integracijos, darbo rinkos, vaikų švietimo poreikius ukrainiečiams. Tačiau ar esame pasirengę žengti toliau – įvardinti, kad patenkinus bazinius žmogaus poreikius, turėtume užtikrinti galimybes ir priemones savirealizacijai, socializacijai ir tinklų kūrimui su mūsų visuomene, . Nes ne baziių poreikių tenkinimas, bet aktyvus ir produktyvus įsitraukimas leidžia žmonėms sėkmingai integruotis.
Apie tai mąstydami ir įkūrėme Ukreate Hub. Padedame žmonėms atkurti sutrūkinėjusius ryšius ir kurti naujus, įgyti reikalingų kompetencijų. Mūsų bendruomenėje šiuo metu – daugiau nei 350 ukrainiečių, kurie dalyvauja įvairiose programose, susiburia į renginius ir sėkmingai integruojasi į Lietuvos visuomenę. Jie taip pat įgyja gebėjimą padėti Ukrainoje likusiems žmonėms ir tą aktyviai daro.
Nepaisant šių pastangų ir investicijų, ukrainiečiai Lietuvoje vis dar susiduria su didžiuliais iššūkiais. Dėl ribotų galimybių mokytis lietuvių kalbos, finansinių nestabilumo ir skurdo rizikos. Tą atskleidžia UNCHR periodiškai vykdomas tyrimas. Nors dalis ukrainiečių lietuviškai jau kalba, tačiau didžioji dauguma vis dar ne. Trūksta kalbos kursų, tinkamos mokymo metodikos, tinkamai paruoštų mokytojų, neatsižvelgiama į mamų poreikius ir galimybes. Į kitą šalį nuo karo persikėlę žmonės susiduria su finansinėmis problemomis, jiems sudėtingiau susirasti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą. Dėl to net 43 proc. yra skurdo rizikoje, kai stokoja pinigų komunalinėms paslaugoms, sveikatos priežiūrai ar net maistui. Vienas iš ukrainiečių įvardintų iššūkių yra ir minėtasis laikinumo jausmas, kai nežinai, ar ilgai šioje vietoje dar galėsi pasilikti.
Trys pagrindiniai dalykai – reali galimybė mokytis kalbos, visuomenės atvirumas ir supratimas, kad į žmonių augimą turime investuoti. Žinoma, kaip valstybė turėtume sukurti prieinamas galimybes mokytis lietuvių kalbos. Tai pirmasis ir svarbiausias integracijos lygmuo. Nuo esamos situacijos ir požiūrio – „kažkaip susitvarkysite patys“ turime pereiti prie sąmoningos vizijos ir planavimo. Tai užduotis valdžios institucijoms.
Antra, integracija niekada neįvyks be tikro partnerystės požiūrio. Partnerystė reikalauja ne tik galimybės dalyvauti, bet ir galimybės formuoti. Būtina sukurti erdves, kur ukrainiečių bendruomenės atstovai galėtų pasakyti: „Štai kaip mes matome sprendimus, kurių reikia.“
Ukreate Hub jau dabar dirba būtent taip: mes ne tik kalbame apie bendruomenę, mes perduodame ukrainiečiams sprendimų galią. Jau išbandėme formatus, kur pati bendruomenė sprendžia, kam skirti finansavimą, įtraukiame ir skatiname ukrainiečius kuriant sprendimus esamoms problemoms. Mūsų uždavinys – suteikti tam erdvę ir resursus. Mūsų antras uždavinys – įtikinti kitus, kad būtent įtraukūs ir bendrakūryste grįsti procesai užtikrins sėkmingą integraciją.
Todėl suteikti balsą šiems žmonėms ir įgalinti juos kalbėti ir kurti yra labai svarbi ir reikšminga misija. Artėjant Pasaulinei pabėgėlių dienai kviečiu visus, kurie dirbate migracijos, integracijos ar politikos srityse, padaryti vieną paprastą dalyką: suteikime daugiau erdvės ir balsų patiems ukrainiečiams, kad nebūtume situacijoje, kai kalbame apie Ukrainą ir ukrainiečius be Ukrainos ir ukrainiečių. Atverkite erdves. Duokite balsą. Pasitikėkite žmonėmis. Tik tada galėsime sakyti, kad Lietuva ir Europa iš tikrųjų žino, kaip kurti atvirą, atsparią ir solidarumu grįstą ateitį. Slava Ukraini.
