Gabija Strumylaitė. Ate, įsivaizduojamieji Vakarai!

Pakelkite rankas, kas gebate išlikti ramūs pastaraisiais metais skaitydami pasaulio naujienas. Kas nesate užmigę su mintimi „kas būtų, jeigu…“? O kas su nerimu, siaubu, ironiška šypsena ar nuolatiniu loginės neatitikties jausmu profilaktiškai pasvarstote – „Nuo sausio 20-osios praėjo dar tik (X laiko); ką gi dar TAS žmogus/TIE žmonės sugebės prid… sugalvoti?“.

Kad ir kaip knieti pradėti kalbėti orveliškąja terminija, tai būtų žiauriai neorginalu, tad mėginsiu susilaikyti (ups, jau nepavyko). Visgi, norime to ar ne – visi įkritome į naująją realybę, su kuria dabar reikia… deal‘inti. Daugeliu atžvilgių situacija yra very, very bad. Ką čia slėpti – retkarčiais atrodo net ir total disaster. Kita vertus, galbūt būtent tai ir yra sąlyga, reikalaujanti, kad kiekvienas pabandytume atlikti vienokį ar kitokį great job mūsų demokratijos išsaugojimo labui. Kol nėra vėlu.

Vakarai ar „Vakarai“?

Teksto pavadinimui pasirinkau mano mėgstamą antropologo Alexei Yurchak‘o „įsivaizduojamųjų Vakarų“ (Imaginary West) metaforą. Jis ją kone užpatentavo knygoje, kurios pavadinimas prasideda ne ką mažiau charakteringa, dailiai ironiška fraze – „Everything Was Forever, Until It Was No More“ („Viskas buvo amžina, kol nebebuvo“). Kaip jau turbūt nujaučiate, Yurchak‘as tokiu žodynu kalbėjo apie SSRS ir jos žmones, susikūrusius unikalų Vakarų reprezentacijos vaizdinį.

Pastarasis pasižymėjo savitų reikšmių priskyrimu Vakarus simbolizuojantiems reiškiniams arba daiktams. Kitaip tariant, (dažniausiai) stereotipiškai kapitalistines formas užpildant utopiniu, komunistinės realybės suformuotu, turiniu. Pavyzdžiui, nuodėmingai sakralizuojant (žinoma, absoliučiai mistiniu būdu sovietinio piliečio bute atsiradusį!) „Coca-Cola“ buteliuką, suteikiant jam „kitokio pasaulio“ prasmių.

Tas pats su džinsais. Ar bet kokiu kitu „uždraustu vaisiu“ iš ten. Turbūt dėl to ir neturėtų stebinti vėliau, SSRS žlugimo akivaizdoje, sekęs aistringas „Rytų“ noras „vakarėti ant steroidų“ – nuo euro-remontų manijos iki visuotinės „McDonald’s“ šlovės.

O ką Jums reiškia šis žodis?

Visgi, „Vakarų“ sąvoka daug platesnė nei vien materialistinis jos išpildymas. Be moralinės dalies, taip gerai pažįstamos „vakarietiškų vertybių“ vardu (nieko negaliu padaryti – mano mintyse tai visada sodriai ir išdidžiai taria Prezidento Valdo Adamkaus balsas), tai tampa tik savęs parodija ar iškamša.

Man „Vakarai“ – kaip galbūt ir Jums ar bent mano kartos atstovams, augintiems Nepriklausomoje Lietuvoje, o subrendusiems Europos Sąjungos laikotarpiu – visų pirmiausia referuoja į fundamentaliąsias teises, tokias kaip lygybė prieš įstatymą, žodžio ir spaudos laisvė, teisė į privatumą ar galimybė nevaržomai dalyvauti šalies politiniame gyvenime prisidedant prie jo formavimo.

Tačiau pastaruoju metu, stebint pasaulio įvykius, kiekvieną dieną šis fundamentas patiria drebinančių smūgių. Kaip ir pats „Vakarų“ vaizdinys, kurį visad savyje nešiojausi ir nekvestionuodama priėmiau kaip duotybę.

„Vakarai“ kaip vertybių sistema

„Vakarai“ nebėra vieta savaime. Verčiau – tam tikras politinių ir kultūrinių idėjų kodeksas. Arba vaikiškai naiviai – meilės demokratijai išraiška, kurios idealą kolektyviai sutinkame priimti. Nors iš pradžių galvoje tai kėlė audringą disonansą, dabar jau aiškiai matome, kad Vakarai išties gali elgtis ir visai „nevakarietiškai“. Vice versa ir su Rytais, kurie gali rinktis priimti „vakarietiškesnius“ sprendimus už pačius Vakarus. Mes patys diktuojame šio daug kainuoti galinčio žaidimo taisykles.

Taip pat turiu nuojautą, kad jaunoji karta neretai pervertina progresą, laikydama jį neišvengiamybe. Ot, ir ne, bičiuliai. Istorija kartais teka labai keistais vingiais: ne tik pirmyn, bet ir atgal; taip pat ne tik iš Vakarų (liberaliosios demokratijos pergalės naratyvas) į Rytus, bet ir iš Rytų į Vakarus (daugybe formų; kad ir rafinuočiau adaptuotos „paniatkių“ versijos pavidalu).

Mes – paprasti žmonės

Leisiu sau staigiai įšokti į ekstremalų istorinį kontekstą. Kai galvojame apie tokius sunkiai suvokiamus nusikaltimus kaip Holokaustas, nors ir techniškai priimame faktinę realybę, bet visada kirba klausimas… Kaip? Kaip tai nutiko? Kaip vokiečiai, būdami sąmoningi, išsilavinę žmonės, baroko kultūros (atsiminus Balį Sruogą ir jo liūdną papokštavimą, kaip barokas nusmuko iki barako) atstovai, galėjo užkurti tokį pragarą? Tikri „vakariečiai“! Kaip?!

O „dideli“ dalykai prasideda nuo mažų. Pirmiausia, to meto vokiečiai nebuvo niekuo išskirtiniai. Jie buvo „paprasti žmonės“, kaip ir bet kurie kiti (iliustravimui – verta pažiūrėti netflixo dokumentiką „Ordinary Men. The Forgotten Holocaust“, 2022 m.).

Tad jeigu mes, kad ir iš šiandienos perspektyvos, skubame save traktuoti kaip kuo nors pranašesnius – galime iškart stipriai nusivilti. Nors ir gyvename kitoje epochoje, mes lygiai tiek pat ydingi, nuodėmingi, emociškai ir psichologiškai veikiami ir pažeidžiami.

Okay… Tai kame čia šuo pakastas?

Asmeninės atsakomybės svarba

Ogi tame, kad tokio masto nusikaltimai demokratijai ir žmogiškumui nenutinka per vieną dieną. Tai virtinės simptomų pasekmė. Gera žinia – užčiuopus juos laiku, šios mirtinos ligos galima išvengti.

Apie visa tai nuostabiai taikliai rašė istorikas Timothy Snyderis lietuviams gerai pažįstamoje knygoje „Apie tironiją“. Jis išskyrė dvidešimt taisyklių, kaip, jo manymu, kiekvienas galėtų kovoti prieš tironijos apraiškas dar jai nespėjus įsigalėti.

Viena svarbiausiųjų – asmeninės atsakomybės už tai, kaip atrodo pasaulis, prisiėmimas. Ne bėgimas nuo problemų, ne „atpirkimo ožio“ dėl netenkinančio realybės vaizdinio ieškojimas, bet paties individualūs veiksmai tų vertybių – šiuo atveju, „vakarietiškų vertybių“, kurias mes sutartinai laikome siektinomis – puoselėjimui.

Institucijos – demokratijos saugikliai

Snyderis kalba ir apie daugelį kitų aspektų: profesinę etiką, jautrumą „pavojingiems žodžiams“, vienpartinės sistemos grėsmes, buvimo smalsiam ir „kitokiam“ svarbą. Tačiau ką dar ypač reikalinga akcentuoti – institucijų, sudarančių demokratijos kraujo apytaką, kritinę reikšmę.

Neslėpkime – žodis „institucija“ savaime nėra lengvo krūvio. Bet kaip teigia istorikas, būtent institucijos ir padeda mums išsaugoti padorumą. Jos yra grynieji demokratijos saugikliai, kuriuos išmušus, santvarka iškart ima byrėti.

„Esame linkę manyti, kad institucijos automatiškai atlaikys net pačius atviriausius išpuolius. <…> Klaidinga manyti, kad atėję į valdžią institucijų pagalba, valdantieji negali tų pačių institucijų pakeisti ar sunaikinti – ypač jei patys paskelbė būtent taip ir darysią“, – įspėja jis.

Demokratija remiasi drąsa

Būtent tokiu būdu veikia autoritariniai režimai, pasitelkdami įstatymus savo egzistavimui legitimuoti. O nelikus institucinių svertų – net ir Konstitucija tampa tuščiu dokumentu, keistinu pagal autoritaro poreikius.

Iliuzija, kad autoritariniai lyderiai yra stiprūs. Jie silpni, paranojiški, besidangstantys visa pavergtų institucijų galia, kad tik žūtbūt išlaikytų savo režimą. O demokratinė santvarka yra stipriųjų. Ji reikalauja kasdieninės drąsos ir ryžto atstovaujant savo ir kitų vertybes bei interesus.

Svarbu įsidėmėti – jokios institucijos pačios neapsigina. Mes turime jas akylai saugoti. Todėl ir T. Snyderis kviečia kiekvienam išsirinkti instituciją, kuri labiausiai rūpi – nuo teismų ir žiniasklaidos iki profesinių sąjungų – ir stoti jos pusėn.

Mūsų pasirinkimų galia

Prisipažinsiu, kad ir šis tekstas gimė ne be „institucinės“ pagalbos. Tada, kai dar „Vakarai“ reiškė Vakarus (bent jau didžiąja dalimi tradicinės savo reikšmės), teko dalyvauti dirbtuvėse su kitais jaunimo judėjimų atstovais Bulgarijoje. Lietuvių grupę projektui atrinko Atviros Lietuvos Fondas – mano įsitikinimu, viena esmingiausiai Lietuvos visuomenę nuo pat Nepriklausomybės intelektualiai auginusių ir keitusių organizacijų.

Dirbtuvių metu projektavome galimus Europos ateities scenarijus – metų, penkerių, dešimtmečio ir daugiau perspektyvoje. Nors jau ir tada netryškome optimizmu, iš dabartinės pozicijos suprantu – buvome naivūs. Per kiek daugiau nei pusmetį nuo šių dirbtuvių pabaigos pasaulyje įvyko stulbinančiai daug nedemokratinių lūžių.

Net kai viskas keičiasi taip greit, mūsų pasirinkimų galia išlieka milžiniška. Tad ir rinkimės atsakingai, bičiuliai – gindami institucijas, rodydami rūpestį ir būdami drąsūs.

Šis tekstas gimė po kelionės į tarptautinį forumą „Ateities paieška“ Bulgarijoje, kuriame Gabija Strumylaitė dalyvavo kaip Atviros Lietuvos fondo suburtos jaunimo komandos narė. Kartu su pilietinių organizacijų atstovais ir žmogaus teisių gynėjais iš Latvijos, Lenkijos ir Bulgarijos ji gilinosi su kokiais iššūkiais šiandien susiduria demokratija ir pamatinės žmogaus teisės, kokią ateitį kuriame ir kaip galime stiprinti atvirą visuomenę susiskaldžiusioje Europoje.

Gabija Strumylaitė dirba Vilniaus universitete doktorantūros koordinatore. Taip pat ji prisidėjo prie įvairių akademinių ir žurnalistinių projektų, tokių kaip Tarptautinis Romo Sakadolskio žurnalistikos forumas, organizavimo. 2021 m. ji įkūrė Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugiją – iniciatyvą, kurios tikslas suburti žurnalistinių interesų turinčius ir demokratinius idealus puoselėjančius jaunuolius iš visos Lietuvos.