Gabija Strumylaitė. Laisvė kaip (ne)komforto būsena
Laisvės klausimas pelnytai galėtų vadintis vienu sukčiausių žmonijos galvosūkių. Kiekvienąsyk pabandžius laisvę apibūdinti, galima apibrėžtis klastingai išslysta pro lūpų kamputį, neretai veide palikdama tik nepatogią šypseną. Viena vertus, tai taip akivaizdu: laisvės mes trokštame, laukiame, siekiame. Laisvės mintimi gyvename. Kita vertus, ir juokingai paradoksalu, nes tiksliai jos nusakyti niekad neįstengiame.
Pozityvioji laisvė > Negatyvioji laisvė?
Gali būti, kad laisvė panaši į vandenį, supiltą skirtingų pavidalų dubenyse. Tačiau tuo pačiu ją formuoja ne tik įvairialypės erdvės, bet ir masto bei laiko kategorijos. Pirmoji laisvei leidžia reikštis įvairiais (individualiu, bendruomeniniu, valstybiniu ir kitais) lygmenimis, kartu juos neišvengiamai susiedama. Antroji primena apie istorinės epochos, kaip laisvės suvokimą nusakyti galinčios jėgos, vaidmenį.
Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis, remdamasis klasikiniais pavyzdžiais ir šių dienų pasaulio įvykiais, ryžosi laisvę apmąstyti iš naujo. Jis tikina, kad „laisvė yra aukščiausia iš visų vertybių“ arba net „vertybių vertybė“, kadangi ji leidžia mums rinktis kitas vertybes visų vertybių skalėje. Istorikas primena filosofo Isaiah Berlino, savo buvusio dėstytojo Oksforde, 1958 m. suformuluotas dviejų – negatyviosios („laisvės nuo“) ir pozityviosios („laisvės kam“) – laisvių sampratas. T. Snyderis, pats kilęs iš JAV, garsiai suabejoja „džefersoniškųjų“ pajautų tėvynainių taip vertinamos negatyviosios laisvės pranašumu.
„Mums reikia laisvės idėjos, kuri nebūtų pagrįsta [kitų] išnaudojimu ir kuri būtų tikra. Tokia laisvė yra pozityvi ir [skirta] visiems“, – teigia jis. Pasak istoriko, amerikiečiai turėtų nusikratyti mąstymo, kad laisvė ir valdžios struktūros yra savaiminės priešingybės. Šis nesusipratimas laisvę daro neįmanoma. Būtent pozityvioji laisvė yra etiškai teisinga ir įgalinanti veikti kitas vertybes. Kaip ir galimybę turėti žmonių laisvėmis besirūpinančią valdžią.
Nuo suvereniteto iki solidarumo
T. Snyderis amorfiškam laisvės fenomenui bando suteikti pavidalą. Jis išskiria penkias pagrindines laisvės reiškimosi dimensijas, kurias pavadina 1) suverenitetu 2) nenuspėjamumu; 3) mobilumu; 4) faktiškumu ir 5) solidarumu.
Pagal šį loginį modelį asmuo pirmiausia turi tapti suvereniu, t.y., galinčiu būti laisvu. Tuomet jis ima priimti nenuspėjamus sprendimus nuspėjamame pasaulyje. Norint juos tinkamai įgyvendinti, individui būtina galėti laisvai judėti – pradedant savo kūnu, baigiant erdve, kurioje tas kūnas veikia. Tuo pačiu jam svarbu suprasti pasaulį, kuriame operuoja, ir įsisavinti jį supančius faktus. Bet nėra tokių struktūrų, kuriose asmuo galėtų funkcionuoti vienas. Laisvės užtikrinimui reikalingos visos bendruomenės pastangos. Tai skelbia penktoji – solidarumo – forma, kuri ir uždaro šį ciklą.
Dėstydamas mintis, istorikas pasitelkia gamą atvejų, kylančių iš amerikietiškojo ir europietiškojo (abstraktaus ir atskirai diskutuotino) pasaulėvaizdžių. Daug dėmesio jis skiria žodžio laisvės, vienodai keliančios aistras abiejose Atlanto pusėse, aptarimui. Jo įsitikinimu, „žodžio laisvę“ dažnai suprantame fundamentaliai neteisingai: „ne kalba yra represuota, kurią reiktų laisvinti“, bet „žmonės, kurie kalba [represuojami]“. T. Snyderis pabrėžia, kad žodžio laisvei sukurti pirmiausia reikalingi laisvi kalbėtojai („free speakers“). Tik subjektai, o ne objektai gali būti laisvi.
Politkorektiškumas vs. Pilietinis mandagumas
Lietuviškuose kontekstuose nemažai apie žodžio laisvės keliamus iššūkius rašė filosofas Leonidas Donskis. Jis žinomas kaip griežtas politkorektiškumo kritikas. L. Donskis aiškino, kad nors šis reiškinys ir įvilktas į pažangos ir pagarbos žmogaus teisėms skraistę, kartu jis „manipuliacijų bei socialinės inžinerijos pasaulio dalis.“ Politinis korektiškumas paremtas prielaida, jog iš vartosenos eliminavus tam tikras visuomenės grupes įžeidžiančius žodžius, būtų galima teigiamai paveikti ir mus supančią tikrovę. Tačiau ar tikrai naujas žodynas prisideda prie geresnio pasaulio kūrimo?
Donskio teigimu, dirbtinis kalbos formavimas neturi nieko bendra su pagarba, atvira diskusija ir tolerantiškumu – vertybėmis, sudarančiomis šerdį pilnakraujei demokratijai egzistuoti. Filosofas laikosi pozicijos, kad tarp nuoširdaus šių idealų išpažinimo ir oponentų nutildymo lygybės ženklas nededamas. „Lygiai kaip ne tas pats yra ir iš tikrųjų gerbti žmones bei jų skirtumus ir paprasčiausiai sėdėti iš baimės arba konjunktūriškumo prikandus liežuvį, bet kupinam pagiežos (o gal ir neapykantos) tiems žmonėms“, – dar 2003-ųjų tekste rašė jis. Vietoje to, filosofas siūlo laikytis pilietinio mandagumo („civility“), neleidžiančio įžeidinėti kito jo lyties, kilmės, seksualinės orientacijos ar tapatybės pagrindu.
Laisvė reikalauja pastangų
O kas, jeigu atsiranda aplinkybės, išmušančios demokratinį pasaulį iš įprastinių jo vėžių? Aplinkybės, kurios savo esme negali būti normalizuotos? Aplinkybės, pažymėtos masiniais žudymais, grobimais, prievartavimais, bet kokio žmogiško orumo trypimu? Tokios, kurias dabar matome Ukrainoje, demokratinėje šalyje, užpultoje Rusijos. Ar/kiek prasmingas politkorektiškas (lygiai taip pat ir pilietiškai mandagus) kalbėjimas šiame kontekste? Svarstymas painus ir skausmingas, o šiuo metu – ypač sunkiai išaiškinamas. Visgi, T. Snyderis pastebi, kad bene svarbiausia, jog mūsų diskusijos apie tai, kas politkorektiška, o kas ne, neatitrauktų dėmesio nuo nukentėjusių ir kenčiančių žmonių išklausymo. Jų liudijimai sudaro faktualumo, vieno iš (žodžio) laisvės fundamentų, esmę. Be to, jis pastebi, kad „jei mums neleidžiama kalbėti apie Hitlerį, tuomet ir kiti aspektai bei kategorijos, būtinos analitiniam vertinimui, tampa tabu.“
Laisvė – paradoksalu – nėra tokia komfortiška būsena, kaip manėme. Po Nepriklausomybės atgavimo aidėję naivūs pažadai, jog „netrukus gyvensime kaip Švedijoje“ šiandien skamba kaip dar viena antropologo Alexei Yurchako „įsivaizduojamųjų Vakarų“ („Imaginary West“) atmaina. Demokratija nėra baigtinė utopija. Ji – nuolatinis procesas, kuriame solidarizuojasi masė skirtingų individų aukštesnės vertybės – laisvės – vardan. Natūralu, kad ir gyvenimas tokioje santvarkoje nėra paprastas bei kelia daug sudėtingų klausimų be lengvų atsakymų. Vis dėlto, juos galima mėginti atrasti. Bet tam būtina įsiklausyti į kitą. Dar daugiau – kitokį. Tai neretai reikalauja pastangų. Kartais ir didelių. Tačiau tik atsivėrimas nepatogioms patirtims mus labiausiai praturtina ir pilietiškai brandina. Priartina prie tiesos. O tada – ir išlaisvina.
Atviros Lietuvos Fondas kasmet kviečia Lietuvos intelektualus į tarptautinio dialogo centrą Krasnogrūdoje. Čia į „Paribio fondo“ organizuojamą tarptautinę vasaros akademiją „Kito skaitymai“ susirenka intelektualai iš įvairių Vidurio Rytų Europos valstybių. Šiemet intelektualinės diskusijos sukosi apie laisvę, remiantis nauja, dar neišleista Timothy Snyderio knyga.