Ieva Karvelytė/ Postmodernistinis susvetimėjimas

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 rugsėjo, 27

„Nerakink durų. Pamatę uždarytas kaimynai supras, kad išėjom.“ Būdama maža niekuomet nesuprasdavau šio močiutės pasakymo. Kaip įmanoma nerakinti durų išeinant? Kodėl nerakinti, jei galima apsisaugoti ir užrakinti? Aš, miestietė, nesuvokiau artimų santykių su kaimynais. Tik kiek vėliau sužinojau, kad etimologiškai žodis neighbour yra kilęs iš žodžio near. Taigi kaimynas anksčiau buvo ir artimas, tačiau nuo XX a. antrosios pusės sustiprėjęs masinis susvetimėjimas pakeitė požiūrį ne tik į kaimynystę, bet ir į bendruomenės ir individo vietą šiame pasaulyje, o dar svarbiau – neapleido žmonijos iki šiol.

Iš tiesų susvetimėjimo procesas prasidėjo žymiai anksčiau, nuo Apšvietos laikotarpio, kuomet išaugo individualizmo svarba ir Dievas nebebuvo pripažįstamas visų įvykių kaltininku. Voltaire, F. Dostoevsky, M. Bulgakov – tik keletas asmenybių, sėkmingai vedusių žmoniją antireliginės pasaulėžiūros linkme bei tam tikra prasme skatinusios susvetimėjimą. Skilo bendruomenės, žlugo religinės tiesos, į dienos šviesą iškilo egzistencializmas, paskui save tempdamas tamsųjį pusbrolį nihilizmą.

Be viso to, šiandien kuo toliau, tuo labiau tampame svetimi ne tik kitiems, bet ir sau. Šiais, technologijų ir socialinių tinklų, laikais neretai žalingai vartojame internetinę viešąją erdvę. Leonido Donskio ir Zygmunt Bauman knygoje „Moral Blindness“  Donskis teigia, jog Facebook tinkle kiekvienas susikuriame sau tapatybę, skelbiame savo pasisekimus ir svarbius gyvenimo įvykius, tikėdamiesi atsako ir pripažinimo iš kitų. Tai išties yra šiuolaikinio žmogaus a cri du coeur, tam tikras nepilnavertiškumo kompleksas, verčiantis susimąstyti, kodėl taip stengiamės pabėgti nuo savęs, kodėl siekiame kažkam įtikti. Matydami kitų pasiekimus ir patys stengiamės tapti įdomūs, ieškome nuotykių, kaip kad ir Don DeLillo romano „Mao II“ pagrindinis veikėjas, rašytojas Bill Gray, kuris stengiasi atsiriboti nuo išorinio pasaulio tam, kad jo kūryba būtų tyra. Tačiau galiausiai jam pritrūksta išbandymų, įvykių, kurie stimuliuotų jo, kaip kūrėjo, darbą, todėl Bill Gray savanoriškai iškeliauja į Libaną vaduoti kito rašytojo iš teroristų nelaisvės. Knyga atspindi, kaip šiuolaikinis žmogus nebemoka gyventi paprasto gyvenimo, jam svarbu „palikti pėdsaką“ pasaulyje.

Paprasčiausias būdas įveikti susvetimėjimą viešojoje erdvėje – į Facebook draugus priimti ir nepažįstamų žmonių, kaip siūlo lenkų rašytojas bei vienas iš „Paribio“ fondo įkūrėjų Krzysztof Czyżewski. Daugeliui kyla mintis, kad nenori, jog nepažįstamieji matytų jų veiklą, tačiau pasinaudodami jo patarimu išvengtume didelės rizikos susikurti savo bendraminčių „burbulą“(kuris, akivaizdu, turėjo didelės įtakos nuostabai po D. Trumpo laimėjimo) bei bent minimaliai mažintume susvetimėjimą. Tačiau daug svarbiau neapleisti realaus mūsų pasaulio, nepamiršti, kad kaimynas taip pat yra ir artimas, iš naujo atrasti susipažinimo su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis džiaugsmą bei atrasti laiko gyvam pokalbiui. Nes, kaip sakė Leonidas Donskis, XXI-ajame amžiuje turime iš naujo mokytis mėgautis laiku, lėtai valgyti, skaityti, kontempliuoti. Ir dar svarbiau, kad visa tai darytume gyvame ryšyje su savais žmonėmis.

Dalintis