Justinas Žilinskas. Žmogaus teisės trumpėjančiame pasaulyje

Šviesios atminties Aurelijus Katkevičius, pasibaigus pirmajai Donaldo J. Trumpo kadencijai, sakė, kad ši kadencija – tarsi gaisras, po jo turėtų atželti žalesnė žolė, JAV taip sustiprės ir apsivalys, kaip ir Lietuva po Rolando Pakso prezidentystės. Deja, įžvalgusis Aurelijus šįsyk suklydo, nors jo žodžius kartais kartoju kaip mantrą, kuri padeda save paremti, net ir tada, kai pasaulio perspektyvos atrodo niūrios. Ir daug klausimų galime sau užduoti: kaip mes į čia atėjome? Kur buvo tas fluktuacinis taškas, o gal jis dar neperžengtas? Kas ir ko nepadarė? Kodėl žmogaus teisės, užuot mus jungusios, staiga ėmė skirti? Kodėl nuo jų pradėta nusigręžti, kodėl ant šio nusigręžimo susikūrė ištisos ideologijos? Atsakymų, žinoma, nežinau. Nežino tikriausiai niekas – gal per mažai apie jas mąstėme? Gal per mažai supratome, kokios jos mums reikalingos? Gal užaugo kartos, kurios, nepatyrusios totalitarizmo siaubo, nebesibaido kraštutinių pažiūrų? Tad mano samprotavimai bus diletantiški, nes aš pats ieškau atsakymų. Jie bus fragmentiški, nes mintys – padaužos, mėgsta šokinėti ir pinti kartais net neįprastus sąlyginumus. Taip pat nerašysiu teisinio traktato, suprasdamas svarbų dalyką: teisė dažniausiai eina kartu su visuomene, kartais sugeba visuomenę vesti į priekį (pvz., kai Lietuvoje teisiškai buvo uždrausta mirties bausmė, visuomenėje vis dar vyravo kraugeriškos nuotaikos), bet kartu teisė yra visuomenės procesų atspindys. Todėl šįsyk man ne taip svarbu, ką sako teisė, nes ji viską sako gerai, svarbiau, kodėl teisės nebenorima klausyti. Bet pratęsiu ir vėl pokalbiu.

Šis pokalbis nutiko maždaug 2010 metais: aš dirbau vienoje tarptautinėje institucijoje, ten turėjau kolegų iš viso pasaulio ir kolegę iš Vengrijos, su kuria jau buvome anksčiau pažįstami per Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto reikalus. Susėdome papietauti. Tuo metu vis garsiau pradėta kalbėti, kad Viktoro Orbano Vengrijoje kuriama populistinė „demokratija“ užsiliks ilgam, ir kad tai – nauja tendencija. Dar nesinorėjo tuo tikėti ir aš savo kolegės paklausiau, ką ji mano. Ji man atsakė maždaug taip: manau, kad buvo liberalių elitų laikas, dabar ateina kiti. Mane šiek tiek nustebino jos atsakymo tonas ir jos nenoras tą „kitą“ elitą vertinti. Ilgainiui supratau, kodėl – dabar ji dirba vienoje iš aukščiausių Vengrijos institucijų ir, kiek suprantu, nemato dėl to moralinių ar kitų dilemų. Eilinį kartą pasijutau labai naivus, kai susiduriu, kad žmonės, kartais, net baigę tarptautinės teisės, įskaitant žmogaus teisių teisės studijas, atsistoja priešingoje žmogaus teisėms barikadų pusėje. Juk kurį laiką tikėjau, kad būtent išsilavinimas ir žinios gali pakeisti pasaulį. Deja, Lietuvoje tokių pavyzdžių taip pat turime.

Prisimenu ir dar viena pokalbį – su profesoriumi iš Rusijos, Sankt Peterburgo, kuris man sakė: jeigu „Kauno berniukams“ būtų buvusi duota ekonominė laisvė anksčiau nei 1990-ieji, tai niekas jokios politinės nepriklausomybės nebūtų siekęs. Aš nežinau, ar jis – teisus, nes apie saviškius visada galvoju geriau. Tad galvoju ir apie tą laiką, kurį jau prisimenu, – paskutinį SSRS dešimtmetį, kai mūsų tėvai ir jų vaikai turėjome teisių gyventi daugiau ar mažiau pakenčiamai, bet negalėjome paišyti ant sienos Gedimino stulpų, kelti trispalvės ir pan. Bet kartu klausiu savęs: kiek tada žmonių iš tiesų jautėsi, kad jie neturi žmogaus teisių, nes pagrindinę daugelio svajonę atsimenu labai gerai – gyventi kuo geriau, gyventi taip, kaip gyvena giminaičiai, jeigu tokių turėjo, Vakaruose. Apie žmogaus teises tuomet kalbėjo nebent disidentai, kuriuos retas pažinojo. Gi didžioji visuomenė dalis buvo susitaikiusi su tuo, kad pasipriešinimas veda tik į KGB kameras. Vaikystėje turbūt net žodžių „žmogaus teisės“ nebuvau girdėjęs, nebent propagandoje per televiziją, kad kažkur JAV grubiai pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Tad žmogaus teisės, bent jau mano mintyse, visada iškyla kaip paradoksalus reiškinys: dažniausiai žmogui (išskyrus vienetus) jos parūpsta ne abstrakčiai, o tada, kai susiduria su konkrečiu, prieš jį nukreiptu pažeidimu, savivale ar pan. Neretai kalbama apie žmogaus teises kaip naująją religiją, kuri iš karto siejama su individualiu liberalizmu, ir tai iš karto priešinama su kolektyvine visuomenės samprata, ir, žinoma, tvirtinama, kad tai – Vakarų civilizacijos kūrinys. Dar daugiau – visa „žmogaus teisių“ universalumo koncepcija – tam tikras kolonijinis produktas, kai tokias teises bandoma primesti kitoms visuomenėms. Kodėl tos visuomenės pasirašo žmogaus teisių sutartis ar kitus dokumentus? Nes jas priverčia! Kitaip – negaus gėrio, kuris yra sukoncentruotas „žmogaus teisių“ stovyklos pusėje.

Y. N. Harraris knygoje „Sapiens“, kuri, nors ir išleista ne taip seniai, skaitant ją dabar, labai pasikeitus pasauliui, atrodo jau ir pakankamai naivi, rašo apie žmogaus teises kaip visuotinį laimėjimą. Mat net tuo atveju, jeigu jos ginčijamos, tai ginčijamos ne žmogaus teisės kaip tokios, ne pati koncepcija, o jų santykis ir turinys. Pavyzdžiui, toji pati Kinija neneigia žmogaus teisių koncepcijos, bet pabrėžia ne politines teises (o jų, kaip žinome, Kinijos visuomenė neturi dėl „vadovaujančio komunistų partijos vaidmens“), bet pirmiausia – ekonomines, kai visuomenei siekiama suteikti materialinę gerovę. O materialine gerove pertekusiuose Vakaruose mes jau kalbame apie naujos kartos teises – tokias kaip teisė į internetą, teisė į biologinę įvairovę ar teisė į klimatą. Pagaliau – iš žmogaus teisių koncepcijos išvedama ir gyvūnų teisių koncepcija, jau prabylama apie būsimų sintetinių organizmų ar kibernetinių organizmų teises.

Daliai žmonių atrodo, kad žmogaus teisių tiesiog yra per daug, kad jos yra kliūtis šeimai, valstybei, jos galiai. Žmogaus teisės kaltinamos dėl papročių laisvumo, dėl visuomenės silpnumo, dėl to, kad vaikai neklauso tėvų. Žmogaus teisės netgi kaltinamos dėl gamtinių išteklių panaudojimo – mūsų „oraus gyvenimo“ pagal žmogaus teises standartas taip pakilęs, kad visiems tokį pasiekti reiktų trijų Žemės planetų. Žmogaus teisės – nuolatinis mūšio laukas, kuriame, deja, yra ir pralaiminčiųjų.

Tad, viena vertus, į žmogaus teises galima žvelgti labai siaurai, labai paprastai: yra teisės aktai, jose nustatomos normos, jų aiškinimas teismų praktikoje, ir, kita vertus, labai plačiai – kaip į koncepciją, kuri pakeitė pasaulį ir žmogaus vietą joje.

Visi žinome, kad visuotinės žmogaus teisės nėra senas fenomenas, o ypač tuo atveju, jeigu jas vertinsime kaip tarptautinį konstruktą. Taip, Magna Charta Libertatum, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, įvairių valstybių konstitucijos, su įtvirtintomis žmogaus teisėmis, jau skaičiuoja šimtmečius, bet ar galime kalbėti apie vieningą, tikrą žmogaus teisių erą? Mums ji prasidėjo tik su geležinės uždangos ir Sovietų Sąjungos griūtimi, prisijungėme prie vadinamojo auksinio milijardo. Bet daugeliui šalių ir žmonių pasaulyje iki šiol žmogaus teisių ginčas tebeliko teoriniu turtingųjų ginču, o ne gyvenimo realybe. Europoje mes galime ginčytis dėl žmogaus teisės į sveiką aplinką, kad virš galvos neskristų lėktuvai. Tačiau vargu ar mūsų ginčą nuoširdžiai suprastų kokioje nors trečiojoje pasaulio šalyje. Bet galima ir atvirkščiai: turbūt visi esate girdėję galbūt tikrą istoriją apie tai, kai amerikiečiui buvo papasakota apie tai, kaip Sovietų Sąjungos okupacijos metais iš Lietuvos buvo tremiami žmonės. Pirmas jo klausimas buvo toks: „o kodėl jūs neskambinote savo teisininkui?“ Tad suvokimo, kas yra žmogaus teisės, praraja tarp žmogaus iš žmogaus teisių gausos krašto ir žmogaus, kuris apie tokias teises tik girdėjo, gali būti milžiniška.

Galbūt todėl dabar, prasidėjus pagal D. J. Trumpą pavadintai „trampizmo“ erai, būtent mums taip baisu ir neramu. Nes agresyvus kaimynas iš Rytų yra žmogaus teisių neigimo smaigalyje, o mūsų bičiuliai, į kuriuos buvo įsmeigtos akys nuo pat 1945-ųjų, – nežinia kur, bet, regis, jau ne toje pačioje valtyje.

Kitas gal paprieštarautų – nei trampizmas, nei orbanizmas, nei (galbūt) putinizmas nėra prieš žmogaus teises kaip tokias. Tebūna tos žmogaus teisės. Tai – prieš žmogaus teisių „perlenkimą“, t. y. pirmiausia prieš seksualinio pobūdžio (vienos lyties asmenų teisė į santuoką, transseksualių asmenų teisės įteisinti lyties keitimą) teises, prieš kitų mažumų (rasinių, etninių, religinių, dar kitokių) „diktatą“. Ir, regis, toji pusė sako: tegul būna tos žmogaus teisės, mums patiems jos patinka, bet ne tos, naujos. Be to, žmogaus teisės – apie individą, apie mane, mieliausiąjį, o kur valstybės, kur bendruomenės interesai? Kodėl jie pamirštami? Tad ar individai nepiktnaudžiauja?

Menka paslaptis – piktnaudžiauti galima viskuo, taip pat ir žmogaus teisėmis. Dar menkesnė – piktnaudžiavimas visada, visada matysis ryškiau nei įprastinė būtis.

Ir čia mes ateiname prie vieno, mano nuomone, – esminio klausimo, kurio aš dažnai pasigendu, kai kalbama apie žmogaus teises. Jo pavadinimas – „mažuma“, nors tiksliau tai reiktų vadinti „neįgalintaisiais“. Man atrodo, kad žmogaus teisės pirmiausia yra apie gynybą, apie apsaugą tų, kuriems to labiausiai reikia. Nes tuo atveju, jeigu turi galią, turi pinigų, kuriuos gali konvertuoti į galią, arba esi galingoje daugumoje, žmogaus teisės tau nebus aktualios, nes tu ir taip jas turėsi. Juk, nuo ko prasidėjo žmogaus teisės? Ne, ne tik nuo filosofinių samprotavimų, bet pirmiausia kaip priemonė apsiginti nuo galingesniojo savivalės. Vakarų Europoje tai buvo karaliai, kurie nenorėjo dalytis valdžios su kitais kilmingaisiais, miestiečiais, troškusiais patiems tvarkytis savo reikalus, o vėliau – ir su „trečiojo luomo“ atstovais. Karalių kaip simbolių nelikus, tai tapo valstybės kaip viešosios galios ir individo priešprieša. Taip pat silpnesniųjų visuomenės narių – moterų ar vaikų, rasinės mažumos – įgalinimas. Tad žmogaus teisės, kad ir kokios jos būtų gražios ir gražiai pristatomos, visada kyla iš įtampos būsenos.

Žmogaus teisės taip pat gali būti nepatogios – joms reikia veiksmo, joms reikia pastangų. Ir – turbūt ironiška, bet žmogaus teisės lygiai taip pat gali tapti veidmainystės priemone. Studijavusieji istoriją turbūt žinos, kad vadinamieji Opijaus karai, kurių metu Didžioji Britanija privertė paklusti Kiniją, prasidėjo nuo sulaikytų ir į Kinijos kalėjimus įkištų pirklių, prekiavusių opijumi, teisių klausimo. Ar pirkliai rūpinosi kinų, kuriems tiekė opijų, teisėmis? Tikrai ne. Šiais laikais panašumų galime surasti, pavyzdžiui, kad ir su migracija: mūsų turtingos visuomenės nenori dalytis savo gėriu su atvykėliais, nes visiems gėrio neužteks. JAV šiuo metu vykdomos tokių atvykėlių masinio deportavimo kampanijos labai aiškiai (neseniai išgirdau tai net naujos dainos tekste) sako, kad žmogaus teisės – tik amerikiečiams, t. y. JAV piliečiams.

Pasiklausius įvairiausių nuomonių, balsų, net pliurpalų, kartais atrodo, kad dabartiniam žmogui net sunku suvokti, kaip atrodo pasaulis be žmogaus teisių, t.y. pasaulis, kuriame gerbiami tik stiprieji ir tik dauguma. Tokiems norisi pasiūlyti minties eksperimentą. Jums atrodo, kad priklausote to pasaulio daugumai? Pamėginkite pasitikrinti pagal kokią nors žinomą žmogaus teisių negerbiančią šalį. Esate moteris? Teisių jums nereikia. Esate vaikas? Teisių jums nereikia. Esate etninė, rasinė, religinė, tautinė mažuma? Teisių jums nereikia. Esate seksualinė mažuma? Teisių jums nereikia. Irano islamo revoliucija (1979 m.) rodo, kaip greitai galima prarasti žmogaus teises ir labai ilgam. Putinizmas Rusijoje – tą patį.

Lietuvoje mes gyvename ypač keistu momentu – mat žmogaus teisės Lietuvos politinėje darbotvarkėje buvo tikrai bent jau formaliai svarbios iki tol, kol įstojome į Europos Sąjungą (tai nutiko jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų!), bet toliau – keistai stumdomės. Kiek tragedijų reikėjo, kad pagaliau būtų įgyvendinta vaiko teisių reforma? Iki šiol neįveikiamas nebūtais baubais apipiltas Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ratifikavimas, niekaip neišsprendžiamas tos pačios lyties partnerystės klausimas. Štai, net Konstituciniam Teismui uždegus žalią šviesą ilgiausiai vilkinto partnerystės klausimo sprendimui, dabar, kai rašau šį tekstą, atsiranda naujų iniciatyvų Seime kaip nors ir vėl tam užkirsti kelią.

Žinoma, atskiro dėmesio nusipelno LGBT teisių baubas, kuris vulgariame diskurse apibūdinamas fraze: „tegul namie daro ką nori, bet viešai nesidemonstruoja“. Čia vėl mes turime keistą paradoksą: LGBT žmonės paprastai yra spalvingi, triukšmingi, kitoniški, nenorintys susilieti su mase. Jie sudaro mažumą, tačiau dėl savo ryškumo tampa ypač matomi. O minia ryškumo nemėgsta. Viena vertus, norėtųsi tai pirmiausia sieti su sovietmečio patirtimis, jos nepakentė jokio ryškumo, nesvarbu, kur – architektūroje, mene ar tiesiog gyvenime. Nepakentė ir seksualumo, tiksliau – jį užrakino arba fasadinio padorumo, arba anekdotų vulgarybės spintose. Čia galima prisiminti ir G. Orwello „1984“: distopinio romano veikėjas ponas Vinstonas negali džiaugtis intymumu su žmona, nes ji lytinius santykius traktuoja tik kaip „pareigą partijai“. Bet turbūt didžiausias paradoksas yra tas, kad net asmenys, kurie kentėjo nuo sovietinio režimo (ar bent jau buvo jo tramdomi), viešai pasisako, kad visgi tas režimas „apsaugojo nuo vakarų blogybių“, kurios pirmiausia suprantamos kaip LGBT + suteiktos teisės.

Kita vertus, LGBT+ teisių „ryškumas“ daro ir tam tikrą meškos paslaugą: aštri polemika šioje srityje, įsukama žiniasklaidos, neretai gožia įvairius kitus žmogaus teisių klausimus kaip, pavyzdžiui, neįgaliųjų teisės, žmonių su psichikos negalia teisės ir pan.

Tarkime, Lietuvoje labai plačiai nuskambėjusi istorija, kai policijos pareigūnai, nesugebėję suvaldyti smurtaujančios psichikos negalią turinčios moters, ją nušovė, viešumoje, ypač socialinių tinklų erdvėje, buvo rašoma beveik vien tik apie policijos pareigūnų teisę gintis, o moters, nors ir su psichikos negalia, teises, net ir pačią pagrindinę teisę – teisę į gyvybę – mažai kas gynė, dar daugiau, ši teisė buvo tarsi nurašyta į paraštes, įskaitant ir tokius pareiškimus, kad „neįsivaizduojate, ką psichiškai nesveikas žmogus gali padaryti“.

Baisus ir liūdnas pastarųjų metų žmogaus teisių diskursas Lietuvoje yra ir instrumentalizuotos migracijos krizės kontekste, kai dažniausiai iš Baltarusijos į Lietuvą bando nelegaliai pereiti trečiųjų šalių piliečiai, tačiau jie yra apgręžiami ir siunčiami atgal į Baltarusiją, kur jie nepriimami, nors tokią praktiką pažeidimu yra pripažinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tema, be jokios abejonės, labai sudėtinga. Nemaža dalis tų žmonių yra ekonominiai migrantai, kuriems Lietuva – tik Europos Sąjungos siena, tačiau jų likimas pasienio zonoje neretai sunkiai suderinamas su elementariais žmoniškumo principais. Lietuva, žinoma, čia yra pastatyta į nepaprastai komplikuotą situaciją: ji privalo kontroliuoti savo sieną, Baltarusija migraciją naudoja kaip hibridinio poveikio elementą, ir viskas galiausiai susiveda Lietuvai į pralaimėjimo be išeities situaciją, nes praleisti (priimti) tiek migrantų – neįmanoma, juos apgręžti – pažeidimas, jų likimas apgręžus gali būti net labai baisus (yra buvę ir mirčių). Deja, bet Lietuvos viešajame diskurse dominuoja šių žmonių kaip didžiulės grėsmės tema, o tai, kad tarp jų gali būti tikrai vertų prieglobsčio asmenų, faktiškai ignoruojama, organizacijos, bandančios padėti migrantams, yra demonizuojamos. Apie kokį nors diskurso balansą net neįmanoma kalbėti.

Taip pat visuomenėje pastebiu ir tiesiog bendrą nusivylimą žmogaus teisių koncepcija kaip neįgyvendinamu, popieriniu reikalu. Deja, stebint nuo 2022-ųjų tebesitęsiantį plataus masto Rusijos karą prieš Ukrainą, skaitant ataskaitas apie karo belaisvių kankinimą, nesibaigiantį miestų bombardavimąs, civilinės infrastruktūros naikinimą, tikrai gali apimti neviltis – kokios dar žmogaus teisės, kam jos berūpi? Po 2024 m.spalio 7 d. „Hamas“ įvykdyto Izraelio užpuolimo prasidėjusi atsakomoji operacija prieš „Hamas“ Gazos ruože taip pat kelia milžiniškų žmogaus teisių klausimų: ar kovojanti valstybė dėl karinių tikslų, nors ir atsakydama į ypač žiaurų išpuolį, gali leisti šitokio masto civilių žūtį? Ypač – blokuoti humanitarinės pagalbos teikimą ar pulti pagalbos tarnybų personalą? Čia ir vėl turim visiškai poliarizuotą visuomenės požiūrį: Izraelio oponentai (nevisiškai aišku, kodėl) ima „Hamas“ pradėtą karą laikyti visos Palestinos laisvės klausimu, Izraelio palaikytojai gi linkę užmerkti akis dėl bet kokių kalbų apie pažeidimus.

Deja, „karinis“ požiūris „savas – svetimas“ įsiskverbia ir į žmogaus teisių sritį, net ir nesusijusią su kariniais reikalais. Naratyvus formuoja ir garsiausiai šneka būtent kraštutinių pozicijų atstovai, kurie netrunka aplink save susikurti sekėjų burbulus, ir bet kokia gilesnė diskusija žlunga neprasidėjusi. Viešajame diskurse liko vos vienas kitas asmuo, bandantis plėtoti daugiapakopę, daugiaplanę diskusiją.

Tokioje toksiškoje viešojoje erdvėje labai sunku atsakyti ir į klausimą „tai kur tos žmogaus teisės?“, juolab kad ir atsakymas nėra paprastas. Aš taip klausiantiesiems neturiu kito atsakymo, kaip tik tai, jog – mes žinome, kad tam tikri dalykai yra žmogaus teisių pažeidimai ir jie neturi būti toleruojami, nes, jeigu nebūtų žmogaus teisių koncepcijos, tada neliktų prasmės net kelti tokį klausimą . Žinoma, tai – menka paguoda tiems, kurie žūsta ar kenčia.

Vis dėlto toks skepticizmas, o ypač žmogaus teisių pažeidimo normalizavimas, yra dar viena vinis į koncepcijos gyvybingumą. Nes tol, kol suvokiam, kad šios teisės yra, kad jos turi būti, kad jas reikia ginti, kad jų pažeidimas nereiškia, jog jų nėra, o jos tiesiog pažeidžiamos, tol galima turėti viltį, kad jas pavyks sugrąžinti, gal net priversti atsakyti pažeidėjus. Bet jeigu pradėsime tvirtinti, kad tai – normalu, kad nereikia to, kas neveikia, suklysim labai skaudžiai.

Šią impresiją pavadinau pasitelkdamas lingvistinį žaidimą – trumpėjantis pasaulis. Bet šis pavadinimas susijęs ne tik su D. Trumpu, jis susijęs ir su tuo, kad, kaip rodo įvairūs tyrimai, taip pat ir asmeniniai pojūčiai, trumpėja mūsų dėmesio laikas, skiriamas įsigilinimui, trumpėja mūsų kantrybė, trumpėja mūsų suvokimas apie reiškinių kompleksiškumą. Atviros Lietuvos fondas nuo pat pirmų dienų Lietuvoje siekė polilogo. Atnešti kitokią, laisvesnę, įvairesnę, sovietmečio traumas, atminties žaizdas gydančią kalbėseną, būtent kalbėseną, tokią būtiną žmogaus teisių diskursui. Ir jeigu tai prisiminsime, jeigu žmogaus teisių neversime vien kultūrinių karų objektu, jeigu apie jas ir toliau kalbėsime, ir kiekvienas jas gerbsime savo kasdienybėje, galbūt pavyks nepakartoti tamsių XX a. antrosios pusės puslapių.

Justino Žilinsko straipsnis – dalis Atviros Lietuvos fondo 35-mečiui skirtos tekstų rinktinės, kviečiančios permąstyti atviros visuomenės idėjos svarbą šiandienos politinių, socialinių ir kultūrinių iššūkių akivaizdoje.