Kodėl bijome migrantų? Visuomenės nuostatas veikia ir stereotipai, ir ksenofobija

Migracija – grėsmė Lietuvai ar socialinė ir ekonominė nauda visuomenei? Kodėl Lietuva nenori ar nesugeba kasmet priimti 158 migrantų? Apie tai kalbėta Atviros Lietuvos fondo organizuotoje #DemocracyDrinks diskusijoje „Kiek kainuoja baimė? Migracijos dilema Lietuvoje“.

Migracija – grėsmė ar nauda?

Buvusi Migracijos departamento vadovė, prezidento patarėja Evelina Gudzinskaitė diskusijos metu pastebėjo, kad migracija Lietuvai gali būti ir nauda, ir grėsmė, kadangi migrantai nėra vienalytė grupė.

„Negalima apie migraciją kalbėti kaip apie kažkokį vieną, nedalomą reiškinį – reikia žiūrėti į konkrečius žmones ir vertinti pagal tai. Migrantai yra žmonės. (…) Vieni migrantai prisideda prie mūsų visuomenės, kiti migrantai čia atvyksta išnaudoti mūsų visuomenę, dar kiti yra tiesiog našta mūsų visuomenei, o kiti kaip tik prisideda prie mūsų ekonomikos augimo“, – vardijo E. Gudzinskaitė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas dr. Svajūnas Plungė teigė, kad migracija – ta tema, kuria lengva kelti visuomenės baimę. Kaip ir siaubo filmai – lengviausiai sukuriami ir atnešantys daugiausiai pelno, taip ir migracijos tema šiuo požiūriu yra naudinga ir kelianti grėsmės jausmą. Visgi S. Plungė nesutiko, kad migracija Lietuvai yra grėsmė.

„Politikai naudojasi juodžiausiais jausmais, pasakoja pasakas žmonėms. Aš gyvenu šioje šalyje jau gal 44 metus, žinau, kas čia vyksta, niekada nepatyriau jokios grėsmės iš jokio migranto, bet patyriau daug grėsmių iš vietinių žmonių – iš tų, kurie padaugino alkoholio, šiaip yra agresyvūs“, – kalbėjo S. Plungė.

Jis pastebėjo, kad dalis politikų jau ne vienerius metus gąsdina, kad į Lietuvą iš kitų šalių atvyksta teroristai, migrantus vadina hibridiniu ginklu, tačiau nelaimingų atsitikimų taip ir nenutiko.

„Žmonės atvažiuoja čia dirbti, ieškoti geresnio gyvenimo. Tai vienintelis dalykas, ką jie stengiasi padaryti“, – sakė Lietuvos žaliųjų partijos narys ir pridūrė, kad įvairios grėsmės dažnai tėra generalizuojamos sensacijos.

Visgi buvusi Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė pabrėžė – tai, kad Lietuvoje neįvyko migrantų įvykdytų nusikaltimų, yra gero institucijų darbo rezultatas.

„Džiaukitės, kad nenukentėjote. (…) Dirbdama Migracijos departamento vadove, prieš savo akis mačiau labai daug failų, kuriuos, ačiū Dievui, pavyko užkardyti“, – tvirtino E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja pasakojo, kad yra susidūrusi su vienetiniais, tačiau labai rimtais atvejais, kai prieglobsčio prašytojai yra susiję su terorizmu.

„Buvę atvejų, kai mes į Lietuvą neleidome atvažiuoti teroristui, kuris planavo čia toliau tęsti tinklą ir kažką organizuoti. Tokių rimtų atvejų buvo. Aišku, daug dažniau būna atvejų, kai migrantai šiaip turi kriminalinę praeitį. Visiškai kitas žanras – priešiškų režimų palaikytojai, kurių tikslas ateiti čia ir užsiimti destrukcija“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Ji pažymėjo, kad nors tarnybos dirba gerai, jų resursai yra riboti, todėl vieną dieną tai gali mūsų nebeapsaugoti.

Priimti ar susimokėti ES?

Šiandien Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, gali rinktis, ar solidarizuotis su tomis šalimis, į kurias patenka daugiau migrantų, ir priimti nustatytą migrantų skaičių, ar jų nepriimti ir susimokėti į ES biudžetą. Per metus Lietuva turi priimti 158 žmones – tokiu atveju mūsų šalis gauna pusantro milijono paramą migrantų integracijai. Jei nesutinkame to padaryti, turime patys susimokėti į ES biudžetą daugiau nei 3 milijonus eurų. Lietuvos Vyriausybė nusprendė į šalį priimti dalį migrantų, o už kitą dalį susimokėti.

Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė sakė, kad toks perkėlimo mechanizmas apskritai yra ydingas, kadangi skatina migrantus atvykti į Europą ir tikėtis, kad jie bus perkelti į turtingesnes ES šalis, pavyzdžiui, Vokietiją.

„Paskirstymas po kitas Europos šalis tik padidina problemą, bet jos nesprendžia. Dėl to advokataujama, kad geriau mokėti pinigus, padėti toms valstybėms tvarkytis su migrantų apgyvendinimu, prieglobsčio prašymų nagrinėjimu pinigais, vietoje“, – teigė E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja taip pat tvirtino, kad į Lietuvą iš kitų ES šalių perkeliami migrantai paprastai nėra tie, kurie atvyksta dirbti.

„Žmonės, kuriuos persikeliame, yra patyrę karo baisumų, tame kelyje moterys būna ir išprievartautos, vaikinai turi įvairių psichologinių problemų. Reiškia, su jais reikia labai labai daug dirbti, jie nėra pasiruošę integruotis į darbo rinką. Juos reikia paruošti, užauginti. Atvirai sakau, mes tokių gebėjimų neturime“, – pripažino E. Gudzinskaitė.

Jos vertinimu, Lietuvai gali būti brangiau pačiai vykdyti migrantų integraciją nei susimokėti į ES biudžetą: „Jei mes žmogui nepadėsime išgydyti psichologinių problemų, jis su ta savo problema pasiims peilį, nueis ir ką nors padurs. Ir jis nebus kaltas, nes mes tiesiog nebūsime jo išgydę.“

Tokius svarstymus Lietuvos žaliųjų partijos tarybos narys S. Plungė vadino absurdu ir stebėjosi, kad Lietuva nėra pajėgi per metus priimti 158 migrantų, kai Lietuvoje jau gyvena 200 tūkst. užsieniečių. Jis taip pat kalbėjo apie krentantį gimstamumą ir pabrėžė, kad Lietuvai reikia migrantų, kad galėtume palaikyti sveiką darbo rinką.

„Tie žmonės gali būti patyrę visokių baisumų, bet mes įsileidome Ukrainos žmones, kurie patyrė visokių baisumų, ir net nekėlėme klausimų“, – pastebėjo S. Plungė.

Jis taip pat akcentavo, kad, nors atvykusiems migrantams gali trūkti kokių nors įgūdžių, Lietuva galėtų tuo pasirūpinti ir padėti jų įgyti. S. Plungė kartu sakė, kad patys lietuviai savo istorijoje ne kartą migravo ir ieškojo geresnio gyvenimo.

„Visi žmonės nori geresnio gyvenimo ir jo siekia. Aš per savo gyvenimą emigravau iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį studijuoti, kažkurį laiką keliavau kaip koks emigrantas, dabar dirbu Varšuvoje, galima sakyti, esu emigrantas“, – pasakojo S. Plungė.

Kodėl visuomenė bijo?

Viešojoje erdvėje neretai girdime, kad Lietuvai reikia migrantų, tačiau tik iš mums artimų kultūrų. Pašnekovai diskusijos metu svarstė, kad tokias nuostatas lemia ir įvairūs susidūrimai su migrantais, ir ksenofobija, įvairūs stereotipai.

Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė sutiko, kad neigiamą kai kurių gyventojų požiūrį į migrantus veikia emocijos: „Ne svetimas tas faktorius, kad nemėgsti to, ko nepažįsti. Išankstinių nuostatų tikrai yra.“

Tačiau E. Gudzinskaitė teigė, kad darbdaviai dažnai pasakoja apie kultūrinius skirtumus, dėl kurių jiems sudėtinga dirbti su tolimesnių kultūrų žmonėmis.

„Yra labai praktinių dalykų, iki tokių juokingų pavyzdžių, kai darbdaviai nudega dėl kultūrinio nesusišnekėjimo. Dėl praktiškų dalykų darbdaviams daug patogiau atsivežti darbo jėgą, su kuria jie gali susišnekėti kažkuria kalba, kai darbo etika panaši į mūsų. Kai atsiveži užsienietį iš kitų šalių, prireikia nemažai laiko jo kultūrinei adaptacijai, ne kiekvienas darbdavys gali sau leisti tokią privilegiją suteikti žmogui metus adaptacijai“, – kalbėjo prezidento patarėja.

Plungė priešiškumą migrantams aiškino ksenofobija, rasizmu ir islamofobija. Jo nuomone, tokių neigiamų nusistatymų mažėja tuomet, kai aplink mus gyvena daugiau skirtingų žmonių, kuriuos galiausiai priimame kaip savus.

„Visuomenei geriau kuo įvairesni žmonės, nes ji nuo to tampa turtingesnė, atsiranda ryšių su kitomis pasaulio šalimis, iš tų šalių lengviau persikelia investicijos, kompanijos lengviau investuoja į kitas šalis, pati visuomenė lengviau gauna įvairesnių dalykų – požiūrio, maisto, šokių“, – sakė S. Plungė.

Jis taip pat teigė, kad Lietuvoje migracijos kontekste diskutuojame apie grėsmes, o ne apie galimybes: „Kiekvienas atvažiavęs žmogus yra didžiulė galimybė, jis nėra grėsmė, jis pirmiausiai žmogus, kuris sukurs darbą, šeimą, verslą, galbūt kažką patentuos, žais rinktinėje, tris taškus įmes per olimpiadą.“

S. Plungė svarstė, kad Lietuvoje jau yra nemažai gyvenančių užsieniečių, tačiau jie gyvena taikiai.

„Palyginus su tuo, ką pas mus vietiniai daro, migrantai jau turėjo išpjaustyti galvas, išdaužyti bažnyčias, – ironizavo S. Plungė. – To neįvyko.“

Anot jo, Lietuvoje gyvenantys migrantai padeda augti mūsų šalies ekonomikai: „Jei tie 200 tūkst. užsieniečių išvažiuotų, man atrodo, dar milijonas gyventojų išvažiuotų, nes pamatytų, kad viskas depresijoje skendi. Migrantai mums padeda sukurti stipresnę šalį, mes turėtume jiems padėkoti, tai yra didžiulė galimybė mums. Šalies didžiausias turtas yra ne metalas po akmeniu, bet žmonės“, – sakė S. Plungė.

Kas nutinka su nusikalstamumu?

Pasak prezidento patarėjos E. Gudzinskaitės, į Lietuvą atvykus daugiau migrantų, padaugėjo ir tam tikrų problemų.

„Padaugėjo buitinio nusikalstamumo, ŽIV atvejų. Jei pažiūrėtumėte, vienas televizijos kanalas per žinias parodė problemas, kaip naujai atvykę musulmonai išstumia senuosius Lietuvos musulmonus iš maldos namų. (…) Nesakau, kad migrantai mums atvežė nusikaltimų, ne, tikrai ne, bet galbūt jie mūsų nusikaltimų paveikslą padarė spalvingesnį“, – svarstė E. Gudzinskaitė.

Visgi S. Plungė pabrėžė, kad paprastai migrantų nusikalstamumo lygis kaip tik yra mažesnis, kadangi jie nenori susidurti su teisėsauga ar kitomis institucijomis: „Jie nenori, kad prie jų prisikabintų Migracijos departamentas, neduok Dieve, jie kažką padarys, – čiau, išsiųsti į savo šalis, iš kurių atvažiavo, jų geresnio gyvenimo galimybės sužlugs.“

S. Plungė sutiko, kad kai kuriose šalyse tam tikrų iššūkių kyla dėl antros ar trečios kartos migrantų, tačiau taip paprastai nutinka ten, kur yra pastebima žmonių segregacija ir nesukuriamos sąlygos migrantams integruotis. Todėl svarbu, kad atvykęs žmogus galėtų dirbti ir gauti būstą, kad būtų saugomos jo teisės ir būtų galimybė gauti šalies pilietybę.

Neretai viešojoje erdvėje kai kurios Vakarų šalys įvardijamos kaip nesugebėjusios sukurti tvarios migracijos politikos ir integruoti migrantų. Paprastai tokiomis šalimis įvardijama Vokietija ar Švedija.

E. Gudzinskaitė sutiko, kad dažnai pavieniai neigiami migracijos pavyzdžiai yra generalizuojami, tačiau teigė, kad dalis Vakarų šalių įsileidusios per daug migrantų padarė klaidų.

„Ar iš tikrųjų taip blogai – taip. Ten kalbama ne apie atskirus atvejus, ten yra sistema, valstybės pripažįsta, kad kažkokiu savo vystymosi etapu kažką pražiopsojo, kažko nepadarė. Aš, būdama visiška Lietuvos patriotė, nenoriu kartoti tų klaidų. Mes, kaip valstybė, turime unikalią galimybę pasimokyti iš nepasisekusių projektų ir padaryti kažką kitaip, kad tie projektai pavyktų“, – sakė prezidento patarėja.

S. Plungė taip pat tvirtino, kad Lietuva turi pasimokyti iš blogų atvejų ir jų nekartoti. Pasak jo, tai reiškia, kad šalis turi sukurti aiškius mechanizmus, kaip migrantas gali integruotis į visuomenę.

„Tose šalyse, kuriose yra aiškūs integracijos keliai, didžioji dalis žmonių integruojasi ir papildo visuomenes, ta integracija veikia“, – teigė S. Plungė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas atkreipė dėmesį į politikų vaidmenį, demonizuojant migrantus: „Politikams reikia kažką kaltinti, o geriausia kaltinti tuos, kurie negali gintis, – migrantus, kurie neturi teisių. Mes juos galime padaryti atpirkimo ožiais. Didžiausia problema, mano supratimu, yra tai, kad šalyse yra didžiulė nelygybė, ji atsirado dėl tam tikros politikos. (…) Žmonės pikti, ieško kaltų“, – sakė S. Plungė.

Sėkmės receptas Lietuvai

Ką galime padaryti, kad Lietuva tinkamai vykdytų migrantų integraciją? Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė teigė, kad mums reikalingas sisteminis požiūris ir sistema, kuri padėtų žmonėms integruotis. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad patys migrantai turi norėti tapti mūsų visuomenės dalimi.

„Integracija yra ta sritis, kurioje viskas turi kilti iš apačios į viršų. Nereikia tikėtis, kad valdžia ateis ir viską padarys – labai daug atsakomybės turi prisiimti pačios bendruomenės, savivaldybės. Integracija vyksta arčiausiai žmogaus. Integracija yra dvipusis veiksmas – turime dirbti su migrantu ir priimančioms bendruomenėmis, kad jos mokėtų atsiverti migrantui. Tai milžiniškas darbas, kurį mes visi dar turime padaryti“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja kartu ragino lietuvius padėti užsieniečiams integruotis, pavyzdžiui, kalbant lietuviškai.

„Lietuvių kalbos kursų nėra, kiti skundžiasi, kad, kai bando savo jėgomis mokytis lietuviškai, lietuviai pamato, kad jiems kyla sunkumų, ir patys ima kalbėti rusų kalba, taip nepadeda. Pabandykime tiems, kurie nori labiau integruotis, padėti“, – skatino E. Gudzinskaitė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas S. Plungė pabrėžė – svarbiausia užtikrinti migrantų teises ir netrukdyti jiems integruotis. Jis taip pat apgailestavo, kad migrantams dažnai trūksta informacijos, kaip veikia mūsų tarnybos ir ką jiems reikia padaryti.

Kalbėdamas apie pagalbą integruojantis, S. Plungė ragino dažniau užmegzti kontaktą su Lietuvoje gyvenančiais migrantais: „Pakalbėkime su žmonėmis, kurie vairuoja boltą, kurie sėdi šalia mūsų autobuse. Žmonėms trūksta mūsų bendravimo, paprasto priėjimo ir