Manvydas Džiaugys/ Modernėjanti Lietuva ir utopinis mąstymas

Pats faktas, jog XX a. pradžioje pavyko sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o po nedidelio laisvės gurkšnio ją prarasti ir vėl atkurti po pusės amžiaus trukusios okupacijos, tarytum iš fantastikos srities. „Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę, iš Sovietų Sąjungos gniaužtų iškovotą taikiomis priemonėmis. Nepriklausomos tautinės valstybės vizija lietuvių mintyse išliko sunkiausiais laisvės bei minties suvaržymų dešimtmečiais. Tačiau kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija.

„Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę

Su tokiais žodžiais, kaip utopija, eutopija ar distopija, dažniausiai susiduriame literatūriniuose kontekstuose. Mums žinomą „Utopijos“ sąvoką sukonstravęs Seras Tomas Moras ir garsusis jo romanas tuo pačiu pavadinimu, tapo ne tik unikalaus literatūrinio žanro kanonu, bet ir sukūrė savitą politinės kritikos formą. Šio teksto apmąstymuose terminas vartojamas kaip žmogiškoji pastanga sukurti mus supantį pasaulį šiek tiek geresnį, nei radome. Lietuviškoji utopija – laikas ir vieta, kur mes galėtume jaustis saugūs puoselėdami savąjį politinį projektą nesirūpindami, jog mus nuo žemės paviršiaus gali nušluoti cunamis ar priešiška imperinė galybė.

<…> kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija

Viena vertus, tikrojo utopinio mąstymo Lietuvos politinės minties istorijoje nebūta daug, mes visada gana aiškiai suvokėme, tiesiog saugojome tai, ką manėme turėję brangiausio. Antrą vertus, privalu paminėti „pilnutinės demokratijos“ svarstymus, plėtotus tokių mąstytojų kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina. [1] Nors ši idėja ir išsiskyrė savo novatorišku įžvalgumu apie būtinybę nustatyti tvarius valstybės demokratinio sutvarkymo pamatus, tai nebuvo projektas kurstęs svajoti ir žadinęs lietuvių sąmonę.

Tarpukario laikotarpiu, tvyrant įtampai santykiuose su kaimyne pietuose, o 1923 m. iškovojus Klaipėdos kraštą su jūrų uostu, Lietuvai atsivėrė galimybė plėtoti jūrinės valstybės viziją bei tvirtinti ryšius su kaimynais šiaurėje. Aušrininkas Jonas Šliūpas buvo vienas pirmųjų XIX a. pab. lietuvių politikų, raginęs jungtis su kaimynais baltais ir drauge kurti Lietuvos-Latvijos valstybę. Panašias „šiaurietiškas“ pažiūras taip pat deklaravo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška bei diplomatas Oskaras Milašius. Šiandien apie būtinybę iš esmės kurti tvarius santykius su Latvija, kandidatuodamas į Lietuvos Prezidento postą nuosekliai deklaruoja ir Arydas Juozaitis. [2] Kaip bebūtų parodoksalu, tai bene vienintelė originalesnio strateginio mąstymo apraiška viešuosiuose politiniuose debatuose.

Tačiau žvelgiant retrospektyviai, vienas ryškiausių Lietuvos geopolitių strategijų kūrėjų išlieka geografas Kazys Pakštas (1893-1960). „Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“ [4], – trumpai apibūdino šalies geopolitinę situaciją K. Pakštas. Puikiai suvokęs lietuviškojo pasaulio trapumą ir geopolitines įtampas jis bene vienintelis drąsiai ieškojo ir siūlė alternatyvas. Lietuva, jo vizijoje, tai integrali Šiaurės Baltijos regiono dalis, kur Baltijos šalys bendradarbiaudamos su Skandinavijos šalimis sudaro vieningą darinį – Baltoskandijos federaciją. [5]

„Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“

Kaip ryškiausią antipodą šiaurietiškai laikysenai būtų galima išskirti imperinės Lietuvos pasaulėvaizdį, kurios utopinė išraiška puikiai atspindėta etnologo Gintaro Beresnevičiaus Imperijos daryme (2003): „Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai ir realios veiklos modeliai susipina.“ [6] Beresnevičiaus vizija gyva ir įtraukianti, priverčianti mus kartu su autoriumi leistis į mito-poetinę ateitį, bandant iš naujo įvertinti savo lietuviškumą.

„Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta<…>“

Skirtingai negu Pakštas, kuris savo matymą grindė geografija ir geopolitika, Beresnevičius mus provokuoja pateikdamas vieną giliausiai išjaustų politinės vaizduotės projektų – utopiją apie imperinę Lietuvos dimensiją. Nors abi vizijos radikaliai skiriasi, vienas bruožas vienija abu mąstytojus, tai – gebėjimas drąsiai kurti ir siūlyti ateities scenarijus, išeinančius už mums įprasto pasaulėvaizdžio rėmų.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis? Tokie imperinio mąstymo vaizdiniai, kaip Valdovų rūmai, aktyvus vaidmuo ES rytų partnerystės programoje ir parama Ukrainai. Ar šiaurietiškoji, su norvegišku suskystintųjų dujų terminalu, elektros jungtimi su Švedija bei dalyvavimu Šiaurės-Baltijos aštuonetuko politiniame klube (NB 8)? Gali būti, jog realybė slypi kažkur per vidurį. Kažkur tarp Beresnevičiaus ir Pakšto.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis?

Kas gi, jei ne kūrybiškos ir gyvybingos visuomenės apraiška yra gebėjimas generuoti utopijas kurstančias viešuosius debatus ir žadinančias vaizduotę? Pabaigai privalu paminėti ir vieną įdomesnių politinių provokacijų lietuvių literatūroje, tai politologo Sauliaus Spurgos romanas Gintarinė valstija (2005). Lietuva čia inovacijų ir proveržio šalis, diktuojanti technologijų madas pasauliui. Atkūrusi LDK politinę sąjungą pasitraukia iš Europos Sąjungos ir tampa 51-ąja JAV valstija. Nors ši knyga verčiau distopinis detektyvas, nei ateities vizijos konstravimas, tačiau atliepia esminę utopinio mąstymo funkciją – siūlo mums įsivaizduoti ateitį ir apsispręsti kokiais norėtume būti.

[1] Lietuva kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2016.
Glausčiau šia tema ir daugiau apie Utopinį mąstymą galima paklausyti Justino Dementavičiaus LRT radijo paskaitos „Utopijos ir vilties politinė prasmė“. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/139756/j-dementavicius-utopijos-ir-vilties-politine-prasme-radijo-paskaita
[2] Juozaitis, Arvydas. 2018. „Metas vienyti Lietuvos ir Latvijos ateitį“ Delfi.lt. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arvydas-juozaitis-metas-vienyti-lietuvos-ir-latvijos-ateiti.d?id=78421623 Autorius savo mintis apie strateginę partnerystę nuosekliau yra išdėstęs savo įraše (Liepos 31 d. 2018 m.) Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/pg/Arvydas.Juozaitis.Lietuva/posts/?ref=page_internal
[4] Pakštas, Kazys. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. P. 379
[5] Pakštas, Kazys. The Baltoscandian Confederation. Vilnius: Versus Aureus, 2005.
[6] Beresnevičius, Gintaras. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys XXI amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

Rėmėjai ir partneriai