Nuo monologo – prie polilogo

Atrodo, jau spėjome pamiršti, kad prieš ketvirtį amžiaus pagrindinis Lietuvos dienraštis, leistas iki 1994 m., iškalbingai vadinosi Tiesa: esą šiame laikraštyje išsiteko vienintelė ir tikroji tiesa. Sovietinėje visuomenėje ir valstybėje buvo siekiama įtvirtinti monologo kultūrą. Daug vandens nutekėjo: pasikeitė Lietuvos visuomenė ir valstybė. Nueitą kelią galime apibūdinti kaip kelionę nuo uždaros – vienos tiesos – visuomenės prie atviros, puoselėjančios nuomonių įvairovę. Daug iečių kryžiuota, priimta vidaus bei išorės politinių jėgų veikiamų sprendimų. Lietuva tapo tarptautinių organizacijų ir aljansų nare. Vykdytos – o kai kuriais atvejais ir įvykdytos – įvairios viešojo sektoriaus sričių reformos. Užaugo karta, gimusi po nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau ar pasiektas kelionės tikslas, ar visuomenė tapo atvira?
Lietuva tapo tarptautinių organizacijų ir aljansų nare, įvairios viešojo sektoriaus sritys buvo reformuotos. Užaugo karta, gimusi po nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau ar pasiektas svarbiausias tikslas, ar visuomenė tapo atvira?
Ar apskritai galime to pasiekti? Kokia ji, šiandieninės Lietuvos atvira visuomenė? Ar nuo monologo kultūrinio lauko perėjome prie dialogo, o gal net polilogo kultūros? Toliau aptarsiu būtent šį, vieną iš esminių šiuolaikinės atviros visuomenės bruožų ir tikslų – polilogo kultūrą ir jos tikrovę Lietuvos visuomenėje.   Polilogo sąvokos autorius – lietuvių socialinis mąstytojas Vytautas Kavolis. Jis ją taikė palyginamųjų civilizacijų studijų kontekste: pabrėždamas jų vertybių, tikslų bei siekimo priemonių įvairovę. V. Kavolio aptartoji civilizacijų polilogo sąvoka iš esmės galėtų būti perkelta į šiuolaikines visuomenes, kuriose nuomonių įvairovės pagrindu nuolat formuojasi įvairios socialinės grupės. Šiuos procesus regime ir Lietuvos visuomenėje. Parašų rinkimas po įvairiomis viešomis peticijomis galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kaip skirtingas pasaulėžiūras ir politines nuostatas turintieji gali stoti į vieną gretą stabdydami smurtą prieš vaikus, gindami moterų teisę rinktis gimdyti arba ne, žodžio laisvę ir kitas vertybes.   Kavolis dialogą pavadino tolerancija. Kitos nuomonės toleravimas vien ją išklausant ir, kaip sako atviros visuomenės kritikai, palydint replika „ačiū, tai buvo Jūsų nuomonė“, yra nepakankamas: veda tik kalbančiųjų išklausymo link, be jų įtraukimo ir dalyvavimo ar juo labiau įgalinimo. Ištarus minėtą repliką dažnai nutylama ir nebeperklausiama: o kas toliau? Kokia alternatyva? Vienintelė teisinga nuomonė?   Vienos „teisingos“ nuomonės besiilginčiųjų siautulys mūsų viešojoje erdvėje verčia klausti: ar tikrai tuo keliu einama. Viešų diskusijų trūkumas galiausiai persmelkia visus visuomenės gyvenimo lygius. Nesugebėjimas diskutuoti, ieškoti junginių bei apsibrėžti skiriančias pozicijas veikia kiekvieną iš mūsų ir daro įtaką mūsų sambūvio kokybei. Diskusijos imitacija, kai diskutuojama išimtinai tarp savų, kai dirbtinai vaizduojami ar „pritempiami“ nuomonių skirtumai, iš esmės neveda prie naujovių: telieka „suskilusios geldos“ efektas. Kitaip tariant, išsakome vieni kitiems savo nuomonę ir vėl skirstomės į savo informacijos burbulus.
Diskusijos imitacija, kai diskutuojama išimtinai tarp savų ir kai „pritempiami“ nuomonių skirtumai, neveda prie naujovių: telieka „suskilusios geldos“ efektas. Tik išsakome savo nuomonę ir vėl skirstomės į savo informacijos burbulus.
Be abejo, lyginant su monologo kultūra, kur nuomonės išsakymas galėjo baigtis psichiatrinės ligoninės palatoje arba vienutėje, gebėjimas keistis nuomonėmis jau yra pasiekimas, žingsnelis į priekį. Tačiau ar pakanka tik sudaryti sąlygas pasisakyti kitaip mąstančiam, jei klausantysis nepasiruošęs jo išgirsti, suprasti ar įgalinti?   Apie būtinybę neapsiriboti tolerancija šiuolaikinėse visuomenėse rašė istorikas Williamas R. Hutchisonas. Jis analizavo religinio pliuralizmo istoriją JAV ir išskyrė tris jo tipus ar etapus – toleranciją, įtraukimą ir dalyvavimą. Pirmasis religinio pliuralizmo tipas – tolerancija. Mokslininkas juo išskyrė įvairių religinių grupių egzistencijos toleravimą, kai buvo kalbama apie protestantų, Romos katalikų ir žydų koegzistavimą, bet ne sąveikavimą. Antrasis W. R. Hutchisono aptartas religinio pliuralizmo tipas – įtraukimas – žymėjo įvairių religinių grupių sąmoningą įtraukimą sprendžiant su religija susijusius klausimus: galios pozicijas įgijusieji į diskusijas įtraukia ir neturinčiuosius tokių galių. Vis dėlto, anot W. R. Hutchisono, vien tik grupių įtraukimo nepakanka: svarbu, kad jos pačios rodytų norą dalyvauti kuriant sambūvį. Tad vėliau susiformuoja trečiasis religinio pliuralizmo tipas – dalyvavimas, kuomet ir pačios religinės mažumos įsitraukia į viešąjį gyvenimą ir sambūvio kūrimą.   R. Hutchisono aptarti religinio pliuralizmo etapai galėtų būti taikomi ir plačiau, kalbant apie nuomonių pliuralizmą šiuolaikinėse visuomenėse. Jei, anot V. Kavolio, dialogas yra tolerancija, tai jį perfrazuodami sakytume, kad polilogas yra įtraukimas ir dalyvavimas. Kitaip tariant, polilogo kūrėjai siekia įtraukti kuo daugiau įvairių nuomonių atstovų, ir dalyviai pilnavertiškai dalyvauja klausydami kitaminčių, juos išgirsdami. Šiuolaikinėse visuomenėse nuomonių įvairovė apima toli gražu ne dvi skirtingas pozicijas, o eilę įvairių pozicijų. Tai ir yra polilogas: įtraukimas visų, kas turi pozicijas, ir jų sąmoningas dalyvavimas. Tokiu būdu polilogas tampa visuomenę įtraukiančia ir įgalinančia kultūra. Polilogo kultūra nuolat kuriama ir nėra baigtinė, kaip ir pati atvira visuomenė.

Rėmėjai ir partneriai