Nuo operacinių iki komentarų skilčių: nematomos karo fronto linijos ir atsparumo pamokos mums

Vasario 24-ąją minėjome ketverius metus nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, įvykio, sukrėtusio Europą ir iki šiol metančio iššūkį demokratijoms. Nors fronto linija aiškiai brėžiama žemėlapyje, karo žymė ryški ir kitur: ligoninėse, bendruomenėse, informacinėje erdvėje ir kiekvieno mūsų psichikoje. Ukrainoje kovoja ne tik kariai. Šiame kare itin svarbus ir aktyvių, sąmoningų piliečių įsitraukimas, tarptautinis solidarumas bei kasdienis atsparumo stiprinimas.

Dalijamės pokalbiu su Vaiva Jankiene, „Blue/Yellow Medical“ medikų savanorių misijų koordinatore ir Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro (ESSC) medikų stažuočių projekto koordinatore, bei Dariumi Remeika, informacinių karų bei psichologinių operacijų ekspertu, dėstytoju ir doktorantu, apie mažiau matomą karo pusę, visuotinę gynybą, piliečių pasirengimą krizinėms situacijoms ir bendruomenių atsparumą. Kalbino „Ukreate Hub“ vadovė Eugenija Kovaliova

Daugelis 2022 metais turbūt nesitikėjo, kad po ketverių metų vis dar kalbėsime apie karą. Šoko būsena praėjo, atsirado tam tikra normalizacija – psichologinis prisitaikymo mechanizmas. Bet tai nereiškia, kad karas yra normalu. Noriu pradėti klausimu, ar prisimenate 2022 metų vasario 24-osios rytą? Kur buvote, ką pirmiausia pagalvojote ir kas jums tą akimirką atrodė svarbiausia?  

Vaiva Jankienė: Manęs šokas neištiko. Mažiausiai pusę metų jaučiau, kad tai įvyks. Buvau savotiškai pasiruošusi ir nusiteikusi, turėjau savo ir šeimos planą, ką darysiu. Tuo metu dirbau Norvegijoje. Kai prasidėjo karas, paskambinau į darbą ir pasakiau, kad grįžtu į Lietuvą tam, jog važiuočiau į Ukrainą. Susikroviau lagaminą, sėdau į automobilį. Paskambinau vadovui ir paklausiau, kokios bus teisinės pasekmės, nes nutraukiu kontraktą, nors jis dar turėjo galioti du mėnesius. Jis pasakė: „Suprantu, ką jūs darote. Padarysiu viską, kad nebūtų teisinių pasekmių“. Ir, be abejo, tai buvo labai liūdna diena. Nors žinojau, kad tai gali nutikti ir tam ruošiausi, bet kažkur giliai vis tiek tikėjausi, kad gal dar ne dabar.

Darius Remeika: Labai gerai atsimenu. Man tai buvo antras kartas gyvenime, kai pajutau, kad įvykis pakeis gyvenimą. Pirmas kartas buvo 2001 metų rugsėjo 11-oji. Dėl šios tragedijos teko daug laiko praleisti Afganistane. Vasario 24-ąją Lietuvoje buvau pasikvietęs Ukrainos karininkų delegaciją – kalbėjomės apie bendradarbiavimo klausimus. Tą rytą sulaukiau skambučio, kad jie turi grįžti į Ukrainą. Sėdome į mašiną, mano planas buvo juos parvežti iki Kyjivo, bet paskambino kolega ir pasakė: „Kur jūs ten juos vežate – nedarykite nesąmonių.“ Jau tada buvo aišku – tai ne pratybos.

Paprastam žmogui svarbu atsiminti, kad jei kažkas tokio vyktų pas mus, mes tai žinotume – ženklų tikrai būtų. Esmė vis dėlto yra mūsų galvose. Jei netikėsime, kad tai gali įvykti ir mūsų kieme, nematysime indikatorių. Tik tai suvokę pradėsime pastebėti ženklus: kaip telkiama kariuomenė, kaip kuriamas užnugaris, kaip auga spaudimas. 

Man asmeniškai vasario 24-osios žinios buvo sunkiai suvokiamos. Iki paskutinio momento norėjau tikėti, kad tai tik pratybos. Klausiau savęs: negi XXI amžiuje tai gali įvykti? Vaiva, sakėte, kad buvote pasiruošusi ir žinojote, ką darysite. Papasakokite konkrečiau, ką šiandien reiškia būti „Blue/Yellow Medical“ misijų koordinatore, kokia jūsų atsakomybė ir kas šiame darbe svarbiausia? 

Vaiva Jankienė: Mano veikla prasidėjo su karo pradžia. Grįžau iš Norvegijos tik tam, kad išvykčiau į Ukrainą. Nežinojau, kaip tai padarysiu, bet žinojau, kad rasiu būdų padėti ten, kur labiausiai trūksta medikų rankų. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė medikų misiją, aš į ją patekau ir išvykau. Viskas prasidėjo nuo kvietimo vykti į deokupuotą Bučą, iš pradžių teikėme pagalbą civiliams deokupuotose teritorijose. Vėliau praplėtėme pagalbą ir kariams, kuriems buvo sudėtinga išvykti iš dislokacijos vietų ir gauti gydymą. Prie mūsų jungėsi vis daugiau įvairių specialybių medikų – gydytojai, slaugytojai, odontologai. Tai išaugo į didžiulį projektą, kurį 2023 metais pastebėjo „Blue Yellow“ ir pakvietė į mūsų organizaciją atidaryti medikų liniją.

Kartu su „Blue/Yellow Medical“ ir Sveikatos apsaugos ministerija organizavome medikų stažuotes Ukrainoje – 2025 m. įvyko 6 stažuotės. Nuo gruodžio mėnesio stažuotes organizuoja Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centras, ir jos vyks nuolat, vykstame į skirtingas Ukrainos teritorijas. Svarbiausia mūsų misija – kad medikai išmoktų dirbti karo sąlygomis su dabartine karo trauma, kuri yra visiškai kitokia nei ta, kuriai buvome mokomi. Pavyzdžiui, klasikinės šautinės žaizdos šiandien nėra dominuojančios. Dirbame įvairiuose etapuose: nuo sužeistųjų evakuacijos ir stabilizacijos iki darbo karo ligoninėse – ten, kur medikai tiesiogiai dirba su fronte sužeistais kariais. Darbas nelengvas, bet rezultatas – kaip stiprėja medikų bendruomenė, kaip ji tampa vis labiau pasiruošusi – tikrai džiugina. 

Kokias patirtis ir pamokas Lietuvai medikai parsiveža iš Ukrainos?   

Vaiva Jankienė: Stažuotės suteikė paskatą pradėti ruošti ir mūsų sveikatos sistemą. Iliustruosiu vienu pavyzdžiu. Didžiulę profesinę patirtį sukaupęs traumatologas, profesorius, vertinamas tarptautinėje medikų bendruomenėje, antrą stažuotės dieną grįžęs iš ligoninės sakė: „Per 30 metų darbo nesu šito matęs. Stoviu prieš jauną karį, kuriam 27 metai, jam amputuotos visos keturios galūnės, ir galvoju: jeigu jis būtų pakliuvęs pas mane, nuo ko aš turėčiau pradėti?“.

Jam tai buvo didelis netikėtumas ir svarbi paskata mokytis iš kolegų ukrainiečių, kurie su tokiais atvejais susiduria nuolat. Į Ukrainą jis grįžo ne vienas, o kartu su pasiruošusiais mokytis kolegomis traumatologais. Kol nepamatai savo akimis, kol nepalieti savo rankomis, iki galo nesupranti problemos masto. Jei traumatologiniame skyriuje yra 75 pacientai ir jie visi – su amputuotomis galūnėmis, Lietuvoje mes to tiesiog nesame matę. 

Ar jūsų darbe medikams tenka susidurti su civilių patirtimis, pavyzdžiui, seksualiniu smurtu?

Vaiva Jankienė: Labai taiklus klausimas – mes Bučoje pradėjome būtent nuo pagalbos civiliams. Ukrainoje įsitikinau, kad karo medicina šiandien vis labiau liečia civilius, kurie patiria nesuvokiamo masto žalą. Dirbome Bučos regione, Charkivo regione, kur žmonės 11 mėnesių gyveno okupacijos sąlygomis ir matėme visko: nuo didžiulių psichologinių traumų, seksualinio smurto iki žiaurių karo sužalojimų.

Ir dabar Dnipre civilinės ligoninės vaikų skyriai pilni vaikų su tokiais pat sužalojimais kaip karių – be kojų, taip smarkiai sužeistų, kad sunku atpažinti. Tai neišvengiama karo realybė. Bučoje teko susidurti ir su atvejais, kai akivaizdžiai supratau, kad moterys patyrė seksualinį smurtą, gydytojui neleido jų nei pirštu paliesti. Teko būti ir sulaikymo patalpoje, kur ilgą laiką buvo kalinami civiliai žmonės. Jie vėliau atėjo pas mus, bet nedrįso peržengti ligoninės slenksčio, todėl kalbėjomės, kokios pagalbos jiems reikia, lauke.

Ukrainos visuomenė patiria gilias psichologines žaizdas, kurioms užgydyti prireiks ir pastangų ir laiko. Kaip sugebėsime padėti – recepto dar niekas neturi, bet Ukraina šalia mūsų, mes negalėsime likti abejingi. 

Dariau, jei fizinį frontą matome žemėlapyje, kur šiandien eina informacinio karo fronto linija? Ir ar informaciniame kare kiekvienas iš mūsų jau dabar esame dalyviai, net jei to nenorime? 

Darius Remeika: Klausimas „ar esame kare“ yra lengviausias. Aišku, kad esame. Tai lemia mūsų valstybės geografija ir istorija. Mes esame Rusijos interesų zonoje, visada būsime fronto linija, o mūsų priešo tikslas – mus išlaikyti savo informacinėje erdvėje ir kontroliuoti. Norint pasiekti šį tikslą, reikia mokėti pasinaudoti ir manipuliuoti informacija. Informaciniame kare, kaip ir realiame, vyksta puolimas ir gynyba. Jei nesi karo dalyvis, lengvai gali tapti auka.

Mūsų valstybės ir kiekvieno mūsų atsparumą stiprina tai, kad informaciniame kare dalyvaujame tiesiogiai ir esame „apsišarvavę“ – 2000-ųjų naivumas, kai Lietuvoje lankėsi rusų žvaigždės, baigėsi ir neprisileidžiame Rusijos kultūros. Vis dėlto pamokų, kurias turime išmokti, dar daug. 

Šiandien informacinis karas dreifuoja į virtualųjį pasaulį, kur vyksta botų karai. Atrodytų, botas tiesiogiai nenulems, ką valgysite ar kiek išgersite, bet žmonės vis labiau įsitraukia į paralelines realybes. Ir tai neramina. Turime išmokti išeiti iš komentarų skilčių, kur botai kalbasi su kitais botais. Išlieka atviras klausimas, kaip mažiau informacinėje erdvėje susivokiančiam žmogui paaiškinti, kad 300 „patinka“ ir 300 komentarų sukuria poveikio iliuziją, bet nėra tikrovės atspindys.

Ruošdamasi pokalbiui skaičiau tyrimą apie Kremliaus naratyvų paplitimą Lietuvoje. Skaičiai neramina: daug žmonių tiki bent vienu iš 27 Kremliaus naratyvų, dalis tiki ir gerokai daugiau. Norisi suprasti grėsmės mechaniką. Kuo tikėjimas naratyvu skiriasi nuo realios žalos nacionaliniam saugumui?  

Darius Remeika: Tai, kad mes tikime vienu ar kitu Rusijos skleidžiamu naratyvu, dar nėra didžiausia grėsmė. Grėsmė atsiranda tada, kai naratyvai pradeda lemti mūsų pasirinkimus. Vienas pagrindinių liberaliosios demokratijos principų yra žodžio laisvė, reiškianti, kad galime kritikuoti ir Lietuvą, ir Ukrainą. Problema prasideda tada, kai dėl nepasitenkinimo informacinėje erdvėje rinkimų dieną priimamas sprendimas, kuris nėra geriausias nacionalinio saugumo prasme.

Šiandien Rusijai informaciniame kare nereikia kurti kažko naujo. Auditorija daug ką susikuria pati. Užtenka pasinaudoti jau egzistuojančiomis įtampomis, kiršinti žmones, skatinti pulti vieniems kitus. Didžiulė problema yra etikečių klijavimas: kai paskubame uždėti etiketę kitam, konfliktas tampa užprogramuotas. Žmogus, išvadintas įvairiais epitetais, tikrai priešinsis jūsų diskursui, net jei jūs esate labai pilietiškas ir teisus.

Galime mokytis iš 2014 metų Krymo aneksijos pamokų. Visagine gyvenantys žmonės dalyje viešosios erdvės buvo išvadinti „vatnikais“, „išdavikais“. Kaip pradėti pokalbį su tais, kurie jau iš anksto „nurašyti“? Jei žmogus rusakalbis, inžinierius, visą gyvenimą dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje ir tikėjo šiuo projektu, o Europos Sąjunga jį uždarė, natūralu, kad jis gali nejausti dėkingumo. Bet jis dirba, moka mokesčius ir taip prisideda prie mūsų valstybės gyvenimo. Aišku, visur gali būti palankių Kremliaus naratyvams žmonių, bet kiek jų? Vienintelė išvada – neskubėkime „nurašyti“. 

O ką daryti su medijų raštingumu? Ar egzistuoja paprastas receptas, ar „sidabrinė kulka“, kaip stiprinti atsparumą? 

Darius Remeika: Nuliūdinsiu – sidabrinės kulkos nėra. Jei būtų, mes jau ją žinotume. Kalbėdami apie atsparumą dažnai kalbame apie šaltinių tikrinimą. Tai toli gražu nėra tik informacijos ir šaltinių tikrinimas, nors tai reikia daryti. Jei naujiena paliečia emocijas, žmogus netikrins šaltinių – emocijos išjungia kritinį mąstymą. Kai kas nors nervina, norisi išsilieti, įsižeminti, o ne tikrinti šaltinius.

Todėl svarbi impulso kontrolė – gebėjimas sustoti, kai kyla emocija. Tai galima treniruoti. Jei pakyla širdies dažnis, galite jį mažinti kvėpuodami. Atrodo, koks kvėpavimo ryšys su informaciniu raštingumu, bet tai veikia.

Blogas naujienas reikia vartoti saikingai. Su kiekviena naujiena sau pasakyti: „Tik nereikia manęs gąsdinti“. Pirmiausia taikote impulso kontrolę, tada darote antrinius veiksmus: tikrinate šaltinius, racionaliau renkatės. 

Vaiva, jei rytoj įvyktų rimta krizinė situacija, kaip realiai atrodytų mūsų sveikatos sistemos pasirengimas? Kur per pastaruosius metus tobulėjome, o kur išlieka didžiausios spragos, pažeidžiamumai?  

Vaiva Jankienė: Pozityvios žinios yra tai, kad esame pasiruošę labiau nei prieš metus – sveikatos apsaugos sistemoje įvyko daug realių pokyčių, o pokalbius pakeitė realūs veiksmai. Džiugina, kad medikų bendruomenėje atsirado daugiau patirties, mokomės iš Ukrainos. Iš stažuočių grįžę medikai rengia pranešimus, išmoktomis pamokomis dalijasi su kolegomis.

Negatyvu tai, kad dar nesame taip pasiruošę, kad galėtume būti ramūs. Per metus to padaryti net neįmanoma – sveikatos apsaugos sistemos parengimas kainuoja didžiulius pinigus. Net kasdienė priežiūra kainuoja brangiai, tik mes to dažnai neįvertiname. Mūsų sveikatos sistemos silpnoji vieta yra infrastruktūra, ypač požeminės ligoninės. Mes jų neturime. Mūsų įstaigos pritaikytos taikos laikui: operacinės įkurtos aukštai, daug stiklo, neturime nei požeminių ligoninių, nei reikiamų slėptuvių. Medikų kompetencija aukšta, bet reikia suteikti sąlygas, kur jie galėtų teikti pagalbą. 

Mes kaip visuomenė jaučiame karo nuovargį. Kaip jis pasireiškia Ukrainoje – tarp medikų ir civilių? Kaip jums pačiai pavyksta neperdegti ir kas padeda išlaikyti motyvaciją? Ir ką mes Lietuvoje galime daryti kasdien, kad nuovargis nevirstų abejingumu? 

Vaiva Jankienė: Jie laikosi. Man didžiulis džiaugsmas nuvykus pamatyti medikus, kurie ten jau daugybę metų. Didelis palengvėjimas, kad jie gyvi, kad tęsia darbus, nors ir yra pavargę. Labiausiai įstrigo vieno gydytojo pasakymas Zaporižios karo ligoninėje. Paklausiau: „Kaip jūs jaučiatės?“. O jis sako: „Suprantate, aš nebeturiu jokių emocijų“. Nei džiaugiasi, nei liūdi, nei pergyvena. Emocijų tiesiog neliko.

O kaip nepervargti? Aš save motyvuoju paprastai. Gyvenu kaime, reikia kūrenti pečių, kartais atrodo sunku. Bet tada pagalvoju apie kolegas Ukrainoje. Vienas gyvena Charkive, naujame daugiabutyje 21 aukšte. Nėra vandens, elektros, šilumos. Liftas neveikia. Vandenį reikia atsinešti. Už lango – dronai. Pagalvokite, kaip nepavargti tokiomis sąlygomis.

Pasiruošimas prasideda nuo žmogaus. Jei nesi pasiruošęs pats, nelabai galėsi padėti ir kitam. Kaip lėktuve – deguonies kaukę pirmiausia dedi sau. Labai gerai mokėti turniketą uždėti kitam, bet daug svarbiau išsibandyti užsidėti sau. Kitas Ukrainos medikų patarimas – darykite pritūpimus. Fizinis pasirengimas ir ištvermė vykstant karui labai svarbūs.  

 Dariau, kaip veikia psichologinis atsparumas? Kaip kovoti su karo nuovargiu? 

Darius Remeika: Įdomu, kad per didelis atsparumas grėsmei mums taip pat gali būti pavojingas. Pasikartojančią grėsmę mūsų smegenys linkusios sumažinti. Tą matome ir „Telegram“ vaizdo įrašuose – karo pradžioje reakcijos į sprogimus buvo stiprios, žmonės puldavo ant žemės, o po metų lieka tik krūptelėjimas. Atsparumas mums padeda išgyventi, bet kartu yra rizikingas. Vienas „devalvuotas“ atvejis gali būti paskutinis. Todėl saugumo taisyklės ir treniruotės egzistuoja tam, kad tikros grėsmės situacijoje, kai smegenys nebemąsto, veiktų automatizmai dėl kartojimo.

Kita pusė yra veiksmas. Po kelių dienų šoko žmonėms reikia įsižeminti. Veiksmas  – aukojimas, savanorystė, konkreti pagalba – padeda. Žmogui svarbus jausmas, kad gali kažką padaryti. Tą matėme ir karo pradžioje iš milžiniškų sumų aukojamų Ukrainai.  

Kitas esminis išgyvenimo krizinėje situacijoje aspektas – likti ne vienam, priklausyti bendruomenei, remtis į ją ir paremti kitus.