Pilietinės visuomenės atsparumas: kaip Lietuvos organizacijos prisitaiko prie krizių?
Tarptautinės mokslininkų komandos atliktas tyrimas atskleidžia, kaip Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijos ir interesų grupės veikia nuolatinių krizių bei didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis. Tyrimą parengė Vilniaus universiteto tyrėja Rasa Bortkevičiūtė, projekto pagrindinis tyrėjas Michele Crepaz iš Belfasto Karalienės universiteto ir Wiebke Marie Junk iš Kopenhagos universiteto. Tyrimas „Interest Representation in Times of Crises and Turbulence” („Interesų atstovavimas krizių ir turbulencijos laikotarpiu“) analizuoja, kaip pilietinės visuomenės organizacijos reaguoja į krizes, prisitaiko prie išorinio spaudimo ir išlaiko gebėjimą atstovauti visuomenės bei savo narių interesams. Lietuvos tyrimu siekta įvertinti, kokie išoriniai iššūkiai labiausiai veikia organizacijas, kokių atsako ir atsparumo strategijų jos imasi ir kaip vertina šių strategijų veiksmingumą.
Organizacijų apklausa Lietuvoje vykdyta nuo 2025 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Tyrimo imtis sudaryta taikant stratifikuotą atsitiktinę atranką ir apėmė 689 organizacijas: 153 verslo asociacijas, 150 privačių įmonių, 154 profesines asociacijas, 154 viešojo intereso ir įvairioms visuomeninėms priežastims atstovaujančias organizacijas bei 78 profesines sąjungas. Gauti 112 ne mažiau kaip 70 proc. užpildytų klausimynų, o atsako rodiklis siekė 16,3 proc. Daugiausia atsakiusiųjų buvo viešojo intereso organizacijos ir profesinės asociacijos. Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai nėra reprezentatyvūs visam Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijų laukui, tačiau suteikia pirmųjų tokio pobūdžio įžvalgų apie jų patirtį krizių ir didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis.
Tyrimas rodo, kad Lietuvos organizacijos veikia tikroje polikrizėje: net 96 proc. respondentų paveikė bent viena pastarojo laikotarpio krizė, o 60 proc. – dvi ar daugiau. Daugiausia organizacijų susidūrė su geopolitinių pokyčių ir grėsmių nacionaliniam saugumui poveikiu, politiniu nestabilumu bei iššūkiais demokratinėms institucijoms ir ekonomikos krize. Nors geopolitiniai ir politiniai sukrėtimai palietė daugiausia respondentų, stipriausią poveikį patyrusios organizacijos siejo su ekonomikos ir energetikos krizėmis. Palyginti su Vakarų ir Šiaurės Europos bei Europos Sąjungos lygmens organizacijomis, Lietuvos organizacijos nurodė kur kas dažniau patiriančios bent vienos didelės krizės poveikį – atitinkamai 96 ir 70 proc.
Reaguodamos į krizes, maždaug du trečdaliai paveiktų organizacijų ėmėsi su jomis susijusios advokacijos. Dažniausiai jos tiesiogiai kreipėsi į sprendimų priėmėjus – juos nurodė 69–90 proc. advokaciją vykdžiusių organizacijų. Tačiau toks „vidinis“ veikimo būdas ne visuomet davė norimų rezultatų: daugeliu krizių atvejų apie 40–50 proc. organizacijų nemanė, kad valdžios institucijos su jomis konsultavosi ar bendradarbiavo, o savo advokacijos sėkmę jos vidutiniškai vertino tik 3,6–4,8 balo iš 10. Išimtimi tapo geopolitikos ir nacionalinio saugumo klausimai, dėl kurių organizacijos jautėsi į sprendimų priėmimą įtraukiamos aktyviau.
Nepaisant spaudimo, organizacijos per pastaruosius dvejus metus išliko gana stabilios: darbuotojų skaičius iš esmės nesumažėjo, o narių ir rėmėjų bazė net šiek tiek augo. Vis dėlto didžiausiu iššūkiu išlieka finansavimas, o krizėms įveikti organizacijos daugiausia remiasi savo nariais ir rėmėjais. Jos dažniau investuoja į advokaciją ir ryšių kūrimą nei į ilgalaikį planavimą ar naujų sprendimų išbandymą. Bene ryškiausias tyrimo signalas – itin didelis nerimas dėl ateities: organizacijų vadovų susirūpinimas savo organizacijos išlikimu vidutiniškai siekia 8,1 balo iš 10, o 42 proc. respondentų pasirinko aukščiausią galimą įvertinimą. Ataskaitos autoriai todėl ragina stiprinti nuoseklias konsultacijas su pilietine visuomene, kurti nuolatinius bendradarbiavimo mechanizmus ir užtikrinti labiau prognozuojamą, ilgalaikį organizacijų finansavimą.
