Rūta Miškinytė/ Istorijos profesorius: Berlyno sienos griūtis Vakarams tapo jų pačių grožį atspindinčiu veidrodžiu

„Pažvelgę į Vakarų Europą pamatysime, kad pagrindinis 1989-ųjų simbolis ir akcentas ten yra Berlyno sienos griūtis. Drįsčiau teigti, kad tam tikra prasme tai yra beveik kolonialistinis komunizmo žlugimo vaizdas. Tai kuria įspūdį, kad Rytų Europos žmonės troško būti laisvi, griovė sieną, norėdami būti „tokie kaip mes“, tai yra Vakarai“, – 15min teigė Vilniuje viešėjęs Ekseterio universiteto profesorius, istorikas Jamesas Markas.

„Atviros Lietuvos fondo“ organizuotoje diskusijoje „Permąstant Europą: 1989 reikšmė šiandienai“ dalyvavęs istorikas interviu 15min papasakojo, kaip dabar 1989-ieji vertinami Europoje, kaip pasaulyje, ir kur persikėlė tarp Rytų ir Vakarų Europos stovėjusi siena.

– Berlyno siena griuvo prieš 30 metų. Ar per tą laiką siena tarp Rytų ir Vakarų Europos iš tiesų pradingo?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad kai kurios skirtys tarp Rytų ir Vakarų Europos pradėjo nykti dar prieš 1989-uosius. Jau aštuntajame dešimtmetyje egzistavo tam tikras kultūrinės ir ekonominės integracijos lygis, o Rytų bloko viduje egzistavęs elitas pradėjo rengtis pokyčiams.

Tačiau, be abejonės, 1989-ieji buvo neišpasakytai svarbūs. Jūs klausiate, ar ribos tarp Rytų ir Vakarų tikrai dingo. Vaizdas yra daugiaplanis. Kai kurios Rytų Europos šalys šiandien tapo tikrai labai sėkmingos – štai Lenkijos ekonomika išaugo keturis kartus. Tačiau taip pat egzistuoja kadaise Socialistiniam blokui priklausiusių regionų, kuriems taip nepasisekė. Kai kurios Balkanų teritorijos vis dar yra labai skurdžios. Rytų Vokietija, nors ir gali pasidžiaugti aukštesniais pragyvenimo standartais nei kitos postkomunistinės valstybės, patyrė milžiniškų demografinių nuostolių – daugumai gyventojų persikėlus į Vokietijos vakarus populiacijos tankumas Rytuose nukrito net iki priešindustrinio lygio. Visoje Rytų Vokietijoje šiuo metu gyvena tiek pat žmonių, kiek dvidešimtojo amžiaus pradžioje, o Vakarų Vokietijos gyventojų skaičius išaugo keturis kartus.

Žinoma, egzistuoja ir su Europos projektu susijusi baimė. Nors ir įmanoma pasiekti gerų ekonominių rezultatų, kai kurios šalys vėl gali grįžti į periferiją. Komunistai to baiminosi jau tada, kai po karo Rytų Europoje kūrė savo pačių antivakarietiškus autokratinius projektus! Šis baimės jausmas taip pat yra vienas iš naujosios populistinės politikos veiksnių, kai tiek kairės, tiek dešinės politikai manipuliuoja neteisybės jausmu sakydami, kad reikia iš naujo save apsibrėžti prieš liberalius Vakarus – esą Europos Sąjunga staiga tapo nauju okupantu, kaip ir Sovietų Sąjunga, paminanti mūsų kultūrą, vagianti mūsų žmones, kurių vietas nori užpildyti musulmonais migrantais, o mes privalome apginti savo kultūrą, politiką ir ekonomiką.

– Kaip vietinėms komunistų partijoms priklausę ar šias palaikę žmonės adaptavosi po Rytų bloko žlugimo? Ar visuomenėje egzistavo kažkokia stigma ir jei taip, ar su ja buvo susitvarkyta? Kaip?

– Kai kur gana anksti įvyko vadinamoji „liustracija“ – žlugus komunizmui tokius žmones buvo bandoma išmesti iš viešų postų ar pareigų. Viena iš vietų, kur tai buvo įgyvendinta, buvo Vokietija, kita – Čekoslovakija ir tam tikra prasme Čekijos Respublika. Tačiau tiesa yra ta, kad didžiojoje dalyje regiono iš viešojo ar politinio gyvenimo niekas neeliminavo komunistų. Norėdami tai suprasti turime žvelgti plačiau, ne vien į Rytų Europą.

Per pasaulį nuvilnijo gerokai didesnė demokratizacijos banga – aštuntajame dešimtmetyje Pietų Europoje, devintajame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje ir dešimtajame dešimtmetyje Rytų Europoje bei Pietų Afrikoje. Daug kur pasireiškė nauja efektyvaus perėjimo nuo vienos sistemos prie kitos idėja. Jos esmė – kad buvę autoritariniai valdytojai sugebėtų susitarti su opozicija ir taikiai nuspręstų dėl naujos politinės tvarkos, idant būtų išvengta smurto, o į naująją tvarką būtų inkorporuotos tam tikros senosios tvarkos dalys.

Dalis Rytų Europos mokėsi iš to, kas nutiko, pavyzdžiui, Ispanijoje, kur po Franco mirties dvi pusės susėdo kartu ir įveikė jo režimą susitarimo būdu. Ši nauja idėja cirkuliavo viso devintojo dešimtmečio metu, tad Rytų Europos atvejis šiuo atžvilgiu nėra ypatingas. Tai yra dalis kur kas didesnės transformacijos ta prasme, kad bandyta siekti prasmingų politinių pokyčių be smurto.

Kadangi Rytų Europoje komunistai nebuvo išvalyti, dešinės jėgos – konservatoriai ar nacionalistai – bandė daryti tai, ką jūs pavadinote „stigmatizavimu“: jei jau nėra politinio teismo, mes pamėginsime juos stigmatizuoti kultūriškai. Mano nuomone, su tuo susiję labai daug postkomunistinių reiškinių. Štai komunizmo muziejai, dažnai įsikūrę buvusių kalėjimų ar stovyklų, kurių veikloje dalyvavo komunistai, erdvėse, įskaitant ir jums gerai žinomą Vilniuje esantį genocido aukų muziejų, yra susiję su kultūriniu komunizmo teismu.

Galiu pateikti įdomų pavyzdį iš Lenkijos, nutikusį prieš daugiau nei dešimt metų. Apie 2007-uosius „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo procesą, kurio metu buvo stengiamasi išsiaiškinti visus su režimu kolaboravusius žmones. Buvo inicijuota savotiška anketa, forma, kurią turėjo užpildyti visi valstybės tarnautojai ir vieši pareigūnai. Joje jie turėjo nurodyti, ar bendradarbiavo su režimu, slapta policija, ar priklausė partijai ir taip toliau. Už tai, kad žmogus kolaboravo ar padarė kažką negero, jis nebuvo baudžiamas. Baudžiama buvo už melavimą. Buvo sumanyta, kad kiekvienas kada nors bendradarbiavęs su komunistais asmuo viešai prisipažintų tai daręs. Taip jis susidurdavo su socialine stigma – tai tapo lyg ir bausme, kuria siekta eliminuoti iš politinio gyvenimo, bausti balsavimo metu. Bet taip tiesiogiai baudžiama būdavo tik tuo atveju, jei žmogus meluodavo.

Manau, kad tai šį bei tą pasako apie jūsų minėtą stigmą. Su režimu bendradarbiavusius žmones stigmatizuoti jau vėliau stengėsi konservatyviosios jėgos, tarsi pajutusios, kad už bendradarbiavimą ir prisitaikymą prie buvusio režimo tie žmonės nebuvo pakankamai nubausti. Jie norėjo Niurnbergo komunizmui ir daugeliu atvejų to negavo.

– Tai šis stigmatizavimas iš esmės kilo iš politinių jėgų? Turiu omenyje, kad su buvusia valdžia bendradarbiavę žmonės šiaip nebūtų stigmatizuoti visuomenės viduje, jei ne politinės jėgos, kaip minėjote, dešiniosios pakraipos politinės partijos, tai dariusios savo tikslais?

– Taip, daugiausiai tai darė konservatyvioji dešinė, 1989-uosius supratusi kaip ne iki galo įvykusį lūžį, ne iki galo pakirtusį senąją nomenklatūrą, kuriai priklausę dar ir šiandien turi ekonominės galios. Bet prie to prisidėjo ir liberaliosios jėgos, rodydamos, kad postkomunistinės ekonomikos veikia nepakankamai gerai dėl reformų stygiaus po komunizmo griūties, kad ir toliau gyvuoja ryšiai, sudarę prielaidas korupciniams tinklams. Tokio pobūdžio kritikos buvo galima sulaukti tiek iš liberaliųjų, tiek iš konservatyviųjų ar nacionalistinių jėgų, tačiau dažnai ši būdavo labai politizuojama ar net tapdavo politinės kovos dėl galios dalimi.

Vis matėme tokius žmones kaip Jaroslawas Kaczynskis Lenkijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje, teigiančius, kad anuomet neįvyko tikra ir efektyvi revoliucija, anuomet nebuvo atsikratyta tais žmonėmis, tad reikia normalios revoliucijos šiandien. Štai Viktoras Orbanas 2010-aisiais metais sugalvojo „revoliuciją prie balsadėžių“ tam, kad neva padarytų tai, kas nebuvo pasiekta 1989-aisiais.

Įdomu tai, kad šiemet tarp dešiniųjų populistų galėjome matyti visai kitokią prieigą prie 1989-ųjų. Du dešimtmečius jie kritikavo 1989-ųjų įvykius kaip neįvykusią revoliuciją, kaip liberaliosios kairės sąmokslą norint eliminuoti dešiniuosius, sakydami, kad reikia naujos revoliucijos, norint įveikti tai, ko nepavyko įveikti anuomet. Tačiau dabar, po 30 metų, jie priėmė šią revoliuciją ir pavertė ją konservatyviosios kultūrinės kontrrevoliucijos šiandieninėmis ištakomis. Savo judėjimų lyderius – Lenkijos atveju Jaroslawą Kaczynskį, Vengrijos atveju Viktorą Orbaną – jie pavertė didžiaisiais 1989-ųjų herojais ir visiškai ignoruoja tuos, kurie iš tikrųjų sužaidė didįjį vaidmenį, bet kilo iš kairiųjų ar liberaliųjų tradicijų. Vengrų reformuotieji komunistai ir jų vaidmuo derybose jau pamirštas kaip ir Lecho Walęsos vaidmuo Lenkijoje.

Šiandien 1989-ieji ten suprantami kaip jų konservatyviosios kontrrevoliucijos ištakos. Taip galvojama ne vien Lenkijoje ar Vengrijoje. Šis fenomenas yra platesnio populistų judėjimo visame pasaulyje dalis. Mes pradėjome regėti šį naują 1989-ųjų naratyvą vis besisukantį tarp dešiniųjų libertarų, Donaldo Trumpo aplinkos „intelektualų“ Jungtinėse Valstijose. Štai prieš kelias savaites Maria Schmidt, viena pagrindinių Orbano režimo ideologių Vengrijoje, publikavo straipsnį „The New York Times“, kuriame papasakojo būtent tokią, naujai kuriamą 1989-ųjų versiją.

Jei pradėsite internete žiūrinėti dešiniųjų libertarų populistų, Donaldo Trumpo stovyklos autorių tinklaraščius ir kt., pastebėsite, kad ši nauja 1989-ųjų istorijos versija jau pradedama kartoti kitur, ne vien Europoje. Akivaizdu, kad vyksta didelis, tarptautinis bandymas permąstyti tai, ką 1989-ieji turėtų reikšti ne vien Rytų Europai, bet ir Vakarams platesne prasme. Taip grįžtama prie konservatyviosios vizijos konkrečiose šalyse ir tarp konkrečių tautinių bendruomenių bei nusigręžiama nuo liberalizmo Vakaruose.

Naujas pasakojimas apie tą herojišką pasipriešinimą prieš komunistinį totalitarizmą dabar tarsi suteikia įkvėpimo. Tęsiama kovos linija. Tiesa, šiandieniniai dešinieji tai, prieš ką kovoja, vadina leftistine ar genderistine ideologija, kultūriniu reliatyvizmu ar kultūriniu marksizmu. 1989-ieji tapo pasaulinių kultūrinių karų dalimi.

– Kaip labai regione skiriasi požiūris ir prieiga prie komunistinės praeities? Šiek tiek aptarėme panašumus, užsiminėte apie Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius, gal kažką panašaus kai kuriais aspektais, nors ir ne taip ryškiai, galima matyti ir Lietuvoje. Bet vis dėlto, gal yra arba buvo kažkokių esminių 1989-ųjų vertinimo skirtumų buvusiose Rytų bloko šalyse?

– Žinoma, manau, kad tai, kaip buvo vertinamas komunizmas, laikui bėgant keitėsi. Komunizmo kaip totalitarinės ideologijos idėja regione buvo labai smarkiai varoma konservatyviųjų, nacionalistinių arba net liberaliųjų jėgų, kurios komunistinę patirtį pateikė kaip iš esmės kriminalinę patirtį, absoliučią priespaudą ir žmogaus teisių nebuvimą – kad toks yra pagrindinis būdas, kaip turime suprasti komunizmą. Manau, kad tai galima matyti visame regione.

Taip pat sakyčiau, kad komunizmą jūs vertinate iš postkolonialistinės perspektyvos. Tai galima regėti daug kur Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau aiškiausiai tai matyti Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Omenyje turiu nuostatą, kad štai, mes buvome okupuoti imperijos ir dar dabar neišgyvendinome kai kurių jos reliktų, turime išgyventi visa tai, stengtis išgyvendinti tą pasaulėžiūrą tam, kad sukurtume naują valstybę. Taip pat šis postkolonializmas nesitapatina su postkolonializmais kitose pasaulio dalyse, kurios išsilaisvino iš Vakarų Europos imperijų. Šia prasme 1989-ieji buvo baltųjų europiečių revoliucija, kurie norėjo atsitraukti nuo daugiaspalvio praeities socialistinio internacionalo.

Taip pat egzistuoja kairuoliškas Geležinės uždangos griūties suvokimas, kuriuo, manau, 1989-ieji vertinami kaip potencialo momentas sukurti moralinę demokratinę socializmo reformą – tai, ko anksčiau egzistavęs socializmas nesugebėjo padaryti. Šios grupės atstovai nenorėjo grįžti į iki 1989-ųjų egzistavusį disfunkcinį pasaulį. Jie veikiau baiminosi progresyviosios politikos praradimo – lyčių teisių ar ekonominės lygybės netekties. Tokį požiūrį galima pastebėti buvusioje Rytų Vokietijoje tarp žmonių, kurie Vokietijos suvienijimą vertino kaip kapitalistinio kolonializmo išraišką, anuomet apribojusią jų kairuoliškas alternatyvas.

Tai taip pat galima pastebėti tose vietose, kur komunistų judėjimas buvo vietinis ir ryšys su Maskva buvo tampresnis, ypač Jugoslavijoje ir Čekoslovakijoje. Būtent čia 1989-aisiais buvo kilusi ir gana išpopuliarėjusi mintis perkurti socializmą be sovietų, perdaryti jį į kažką naujo. Tačiau tokią mintį labai greitai nušlavė platesnė „perėjimo“ idėja, greitai tapusi dominuojančiu integracijos modeliu. Liberalioji demokratija kartu su kapitalo rinkomis tapo dominante, greitai pašalinusia šią alternatyvaus socializmo viziją.

– Kitas mano klausimas yra susijęs su tuo, apie ką jūs ką tik užsiminėte. Kaip ir ar komunistinio režimo griūtis Rytų Europoje skyrėsi nuo kitų totalitarinių režimų griūties? Jei taip, kodėl?

– Tiek daug totalitarinių režimų griuvo, kad į šį klausimą atsakyti sunku. Žinoma, viena vertus, tai buvo kitokio tipo revoliucija nei Prancūzijos ar Rusijos. Kai kurie žmonės tai pavadino „save ribojančia revoliucija“. Pati revoliucija ibuvo atsargi, nelinkusi į smurtą, jo vengusi. Daugelyje šalių revoliucija buvo stengtasi priimti sutarimą tarp opozicijos ir reformuotis norėjusių komunistų.

Žinoma, ne visur, kai kuriose vietose nebuvo realios opozicijos, su kuria būtų buvę galima tartis, kaip antai Rumunijoje. Čia reikėjo žmonių revoliucijos, per kurią tam, kad įvyktų pokyčiai, žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Tačiau noriu pabrėžti, kad būtent tokie pokyčiai Rytų Europoje daugeliu atžvilgių atspindėjo taikiai suderėtus susitarimus, kurie buvo priimti Pietų Europoje – Ispanijoje, Graikijoje, kokie buvo Lotynų Amerikoje ir Pietų Afrikoje. Tai buvo pasaulinio masto reiškinys.

Įdomu yra tai, kad šiandien visas pokyčių aparatas, su juo susijusios istorijos ir idėjos tose vietose yra puolamos. Štai nauja Pietų Afrikos nacionalinio kongreso karta tvirtina, kad anuomet dėl kolektyvinės gerovės buvo apleisti kai kurie kiti svarbūs reikalavimai, kad, kai buvo panaikintas apartheidas, reikėjo reikalauti ir žemės reformos bei kolektyvinių teisių, tačiau vietoj to buvo gautos tik Tiesos ir susitaikymo komisijos nustatytos gairės. Galbūt kai kurie niekšai ir buvo atskleisti bei nubausti, tačiau mažai kas padaryta, idant būtų įveikta siaubinga ekonominė neteisybė.

Tiesą pasakius, tą patį galima matyti ir prieš kelias savaites Čilėje prasidėjusiuose protestuose – idėją, kad diktatūra niekada nebuvo visiškai įveikta, kad vis dar veikia diktatūros laikų konstitucija ir funkcionuoja ekonominės anų laikų struktūros. Šiomis idėjomis protestuotojai remiasi aiškindami masinę nelygybę.

Tose vietose, kurias kadaise pasaulio sistemos teoretikai vadino „pusiau periferijomis“, tai yra Lotynų Amerikoje, Rytų Europoje, Rytų Azijoje ir Pietų Afrikoje, šiuo metu galima regėti vykstantį vieną didelį protestą, kylantį iš idėjos kad prieš kelis dešimtmečius vykę perėjimai iš vienos sistemos į kitą nebuvo tikri lūžiai – susiklostė nelygybė, korupcija ir taip toliau. Šis reiškinys, kurį matome šiandien, vyksta visame pasaulyje, Rytų Europoje taip pat.

– Grįžkime prie 1989-ųjų. Šie metai tapo universaliu komunizmo žlugimo simboliu, nors, kaip minėjote, kai kurie komunizmo griūčiai reikšmingi procesai prasidėjo jau anksčiau. Vis dėlto, kaip komunizmo griūtis atsimenama skirtingose Europos ir pasaulio vietose? Kokie yra pagrindiniai šio reiškinio akcentai svetur?

– Jau šiek tiek aptarėme Centrinę/Rytų Europą. Pažvelgę į Vakarų Europą pamatysime, kad pagrindinis 1989-ųjų simbolis ir akcentas ten yra Berlyno sienos griūtis. Drįsčiau teigti, kad tam tikra prasme tai yra beveik kolonialistinis komunizmo žlugimo vaizdas. Tai kuria įspūdį, kad Rytų Europos žmonės troško būti laisvi, griovė sieną, norėdami būti „tokie kaip mes“, tai yra Vakarai.

Tiesa, daug kas iš tiesų norėjo tokios sėkmės ir tokio gyvenimo kaip Vakaruose. Ir, žinoma, tai buvo reikšmingas ir herojiškas įvykis. Tačiau šiandien jis pavirto labai supaprastintu, vienareikšmišku, kas metus vėl ir vėl kartojamu atsiminimu, kuris vis iš naujo ir amžinai Vakarams primena, kad „jie nori būti tokie kaip mes“. Tai yra veidrodis, kuriame Vakarai gali žavėtis savo pačių grožiu, leidžiantis ir toliau manyti, kad Rytai nelabai kuo prisidėjo prie naujos politinės ir ekonominės tvarkos Europoje – paprasčiausiai kopijavo Vakarus.

1989-ųjų patirtis taip pat paskatino Vakarų pasitikėjimą savo pačių pasaulinėmis misijomis – būtent šie metai tarsi dar labiau legitimavo Vakarų vadovaujamą praėjusiame amžiuje natūraliais partneriais tapusių demokratijos ir rinkos liberalizmo eksportą. 1989-ieji Vakarų valstybėms ir taip globalėjančiame bei vakarėjančiame pasaulyje padėjo suartinti liberaliąją demokratiją ir rinkos kapitalizmą.

Taip susiklostė pozicija, kad alternatyva tarsi neegzistuoja, o rinkos ir „gero valdymo“ kombinacija, kurią įkūnijo 1989-ieji, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo priverstinai diegiama Afrikoje. Vis dėlto Afrikos lyderiai tam priešinosi, teigdami, kad tai, kas gal ir suveikė Rytų Europoje, jiems gali būti neaktualu, ir nekentė to, kad komunizmo griūtis Šiaurėje, žvelgiant iš jų perspektyvos, naudota Pasaulio banko struktūrų pokyčiams, kas sukėlė dar didesnį skurdą nei lig tol jų žemyne.

Yra labai daug prieigų ir būdų, kaip 1989-uosius pasitelkti politikoje. Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorius Donaldas Rumsfeldas – ir ne jis vienas – yra sakęs: kaip kad eksportavome laisvę ir demokratiją į Rytų Europą, taip mes jas nešame ir į Iraką. O revoliucijos karta iki šio dešimtmečio su tokiu 1989-ųjų vertinimu visiškai sutiko ir palaikė Vakarų rinkos ir demokratijos eksportą.

Lenkijos ekonomikos šoko terapijos architektas Leszekas Balcerowiczius po invazijos į Iraką patarinėjo tenykštės ekonomikos privatizavimo klausimais. Lechas Wałęsa, Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo herojus ir postkomunistinės Lenkijos prezidentas, Arabų pavasario metu Tunise patarinėjo taikaus, susitarimu grįsto „perėjimo“ klausimais. Vaclavo Havelo, disidento ir pirmojo postkomunistinės Čekoslovakijos prezidento, raštai apie autoritarizmą ir pilietinę pareigą šio dešimtmečio pradžioje buvo išversti į arabų kalbas. Tai čia gal šiek tiek apie 1989-ųjų suvokimą Vakaruose ir tai, kaip jis naudojamas, kalbant apie platesnę Vakarų misiją po komunizmo griūties.

1989-ieji buvo pasaulinis įvykis, taigi visame pasaulyje interpretuojamas skirtingai. Štai, pavyzdžiui, Afrikoje 1989-ieji ir komunizmo žlugimas yra vertinami itin neigiamai. Tie metai Afrikoje simbolizuoja baltos, pasaulinės Šiaurės įsitvirtinimą, jei galima taip išsireikšti. Tačiau tokie teiginiai nėra be pagrindo. Tiesioginės užsienio investicijos į Afriką devintojo dešimtmečio pabaigoje tikrai išdžiūvo – jos paprasčiausiai buvo nukreiptos į Rytų Europą. Taip pat buvo baiminamasi, kad Europos sienos užsivers Afrikos žmonėms ir įtakai. Ir, žinoma, daugeliu atvejų tai buvo tiesa. 1994 metais Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Boutrosas Boutrosas-Ghali pasakė, kad Geležinė uždanga iš Centrinės Europos persikėlė į Viduržemio regioną, kad tokia yra naujoji pasaulio skirtis. Tai toks yra Afrikos vertinimas.

Tuo tarpu kinai 1989-uosius regi kaip kažką, kas jokiu būdu negali įvykti pas juos. Štai partinėse ir karinėse mokyklose Kinijoje vis dar be paliovos kalbama apie Gorbačiovo istoriją ir jo klaidas bei aiškinama, kad tokių klaidų negalima kartoti Kinijoje. Xi Jinpingas perėmė šią Gorbačiovo demonizavimo tradiciją.

Tuo tarpu Honkonge atgijo 1989-ųjų protestų simbolika. Kinijoje labai išgyvenama dėl to, kad šita komunizmo griūties ideologija ten įgavo pagreitį. Plika akimi galima matyti, kad protestuotojai naudoja labai daug 1989-ųjų simbolių ir repertuaro. Jūs tikrai girdėjote apie Baltijos kelio atkartojimą Honkonge, taip pat turbūt girdėjote apie vadinamąsias „Lenono sienas“ – lipniais lapeliais nuklijuotas metro stočių sienas. Tuos lipnius lapelius klijuoja paprasti žmonės, keliaujantys į darbą, taip reikšdami palaikymą protestuotojams. Šitos sienos yra nukopijuotos nuo devintojo dešimtmečio Prahos, kur žmonės ant sienų palikdavo paramos ženklus disidentams. Šiandien Honkonge 1989-ųjų protestų ideologija yra sąmoningai gaivinama. Šiuo metu ten vyksta labai įdomus ir svarbus susidūrimas.

– Užsiminėte, kad tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose anuomet sklandė mintis, jog kritus Geležinei uždangai žmonės Rytuose gyvens taip, kaip Vakaruose. Egzistavo toks tarsi geresnio gyvenimo pažadas. Kaip manote, kaip šiuo klausimu šiandien jaučiasi buvusio Rytų bloko gyventojai? Ar, jų nuomone, tas pažadas buvo įgyvendintas?

– Žinoma, tuo metu sklandė milžiniškos viltys, kad dings mobilumo suvaržymai, atsiras galimybė keliauti ir save laikyti visaverčiu europiečiu, rasis ekonominės plėtros galimybės. Baimės tapti periferija nebuvo – vėlyvojo komunizmo ekonominė krizė buvo tokia baisi, kad žmonės neįsivaizdavo, kas gali būti blogiau už ją. Žinoma, daug tų vilčių vis dar gyvos. Daugelyje valstybių, nors, kaip minėjau, ne visose, buvo ryškus ekonominis progresas.

Vis dėlto lūžis įvyko praėjusiame dešimtmetyje – kilo klausimas, ar Europa iš tiesų yra vieninga. Manau, kad tam iš dalies įtakos turėjo 2008-ųjų finansinė krizė ir mintis, kad galbūt Vakarų ekonominis modelis nėra vienintelis įmanomas, kad galima pasidairyti ir kitur, kad galbūt neoliberali valstybė nėra siekiamybė.

Vėlgi, turint omenyje vis vykstančią globalizaciją, klimato pokyčius ir migraciją, dalis Rytų Europos valstybių nusigręžė nuo 1989-aisiais vyravusios mažesnės valstybės vizijos į didesnės valstybės viziją, tokios, kuri gyventojus apgintų nuo naujų, nuasmenintų, globalių jėgų. Štai, pavyzdžiui, „Teisės ir teisingumo“ partija Lenkijoje siūlo gerovės valstybę, dosnias išmokas ir pašalpas vaikams, leidžiančias kaimuose gyvenančioms šeimoms išgyventi vien iš jų, tuo pačiu žadėdama apsaugoti nuo religinio ir rasinio „kito“ – konservatyvi, katalikiška valstybė apgins jus nuo aplink esančių priešiškų jėgų.

Tokius skirtumus dar labiau pagilino galimybė prisijungti prie Europos Sąjungos, kai staiga dingo spaudimas atitikti įvairias sąlygas, pasirodyti ir veikti pagal Vakarų liberalizmo taisykles tam, kad būtų galima prisijungti prie bendrijos. Tarp vyraujančių politinių tendencijų ir pagrindinių balsų radosi didesnė šių įvairovė.

Bet, ko gero, vienas svarbiausių dalykų yra demografiniai praradimai – didelis kiekis talentingų, ypač jaunesnių žmonių, besikeliančių gyventi iš Rytų į Vakarus. Tai labai pasijuto mažesnėse šalyse. Klausimas, ar iš tiesų galima prisitaikyti, kai visa galia ir turtas telkiasi didžiuosiuose Centrinės/Vakarų Europos miestuose, kai, regis, integracija į Vakarų Europą įgalina plėtrą, bet tuo pačiu metu skatina nelygybę, bus labai svarbus ateinančiame dešimtmetyje.

– O kokį vaidmenį čia atlieka svetimšaliai, na, tarkime, ukrainiečiai? Dėl 2014-ųjų įvykių Ukrainoje šiandien apstu ukrainiečių, atvykstančių į Rytų Europą dirbti. Ar tai ką nors keičia?

– Žinoma, vizų gavimo taisyklių palengvinimas ukrainiečiams šiek tiek sumaišė kortas – nors Rytų Europos valstybės dažnai atsisakydavo priimti neretai gerai išsilavinusius migrantus iš Artimųjų Rytų, jie atkėlė vartus savo kaimynams, europiečiams, kurie palengvino darbo jėgos trūkumo sukeltas problemas sparčiai augančiose ekonomikose, pavyzdžiui, Vengrijoje ir Lenkijoje. Tačiau daug naujųjų migrantų dirba kur kas mažiau apmokamuose sektoriuose, tad klausimas dėl Rytų–Vakarų civilizacinių ir ekonominių ribų nuolydžiu ir poslinkių vis dar neišspręstas.

– Lankantis Berlyne į akis krinta tai, kad, regis, ten sėkmingai sugebėta komercializuoti komunistinį paveldą – plakatai ar gėrimų buteliukų etiketės imituoja socrealistinį stilių, barų ar kavinių iškabos taip pat, tačiau panašūs dalykai nelabai pastebimi kitose postkomunistinėse šalyse. Kodėl taip yra? Ar įmanoma, kad, tarkime, Lenkijoje socialistinio realizmo pritaikymas kokio nors produkto reklamai būtų sėkmingas?

– Na, čia jau ne man spręsti, bet tikriausiai tam tikrų produktų atgaivinimas Rytų Vokietijoje, imituojant socialistinį laikotarpį, yra dalis tokios kaip ir vietos autentikos, Rytų Vokietijos tapatybės. Taip parodoma, kad mes esame kitokie, mes turėjome atskirą vartotojų visuomenę, kurios tam tikros dalys mums patiko. Tačiau esate teisi, egzistuoja didelė komercializacija, susijusi su nostalgija tam laikotarpiui, komunistiniam kičui ir kitiems panašiems dalykams. Vis dėlto manyčiau, kad tai galima išvysti ir kitose Rytų Europos valstybėse, tik tai dažniausiai būna nukreipta į turistus.

Tačiau komunistinis paveldas daugelyje šalių yra įgalinamas ir kitais būdais. Kad ir jau minėti buvę kalėjimai, buvusios stovyklos, kuriomis kadaise naudojosi komunistai, viešumai atvertos teroro erdvės. Štai Budapešte yra „Teroro namai“, Vilniuje įkurtas Genocido aukų muziejus. Buvo mėginimų ką nors panašaus sukurti ir Lenkijoje, tačiau tai nesėkmingai baigėsi. Daugeliu atžvilgiu tai dera tarpusavyje, tiesa. Viena vertus, tai orientuota į turistinę patirtį, kita vertus, labai smarkiai nukreipta į vidaus politiką – parodyti komunistinį laikotarpį kaip teroro, baimės ir nusikaltimo viešpatystę. Kaip jau minėjau, tai yra tokia tarsi dešiniųjų darbotvarkės dalis – demonizuoti kairę ir tai, kas iš jos liko.

– Paskutinis klausimas. Ar Šaltojo karo patirtis ir atmintis Europą vienija, ar skaldo? Kaip ji prisidėjo prie bendros Europos tapatybės apibrėžties?

– Atsakymas yra taip, tačiau atsakyti norėčiau kiek kitaip. Galvodami apie Europos atstatymą mes žinome, kad tai prasidėjo kur kas anksčiau nei 1989-aisiais. Jau aštuntajame dešimtmetyje vyko vadinamasis Helsinkio procesas, kuriuo siekta kultūriškai homogeniškos, Šaltąjį karą išgyvenusios Europos.

Tuo metu taip pat prasidėjo įvairūs kultūriniai mainai: miestų dvyniavimas abipus Geležinės uždangos, atsirado didesnio mobilumo galimybė, štai, pavyzdžiui, Lenkijoje vyko Vakarų kultūros, filmų ir muzikos festivaliai bei atvirkščiai. Ir, žinoma, pati Centrinės Europos idėja, kilusi ne vien tarp disidentų, bet subtiliau reikšta ir tarp reformuotų komunistų, naudota norint parodyti, kad šis regionas nėra bolševikinio sovietinio pasaulio dalis, kad jis iš tiesų priklauso Vakarams.

Vis dėlto, kai mes šiandien pasakojame istoriją apie nuolatinį tariamą susiskaldžiusio žemyno suaugimą atgal, dažnai pamirštame, kad būrimasis į grupę ir savęs apsibrėžimas visada reikalauja „kito“ atskyrimo, reikalauja naujų sienų ir ribų brėžimo, norint įsivardyti, kas mūsų grupei nebepriklauso. Vienas iš dalykų, kuriuos kartu su kitais mokslininkais norėjome parodyti savo knygoje, yra tai, kaip vėlyvojo socializmo laikotarpiu vis didėjo ne Europoje esančių žmonių atskirtis.

Švęsdami ir minėdami 1989-ųjų „grįžimą į Europą“ mes dažnai ignoruojame ir nematome naujų sienų, kurių Europa nepaliauja ręsti ir kurios turi katastrofiškų humanitarinių pasekmių Viduržemio jūroje ir Šiaurės Afrikoje.

Šiandien mes nelabai suprantame, kad 1989-ieji yra tos pačios istorijos dalis – purvinos revoliucijos paslaptys buvo paslėptos po kilimu. Taip, 1989-ieji buvo svarbus proveržio momentas vėl sulipdant išardytą žemyną, tačiau tie metai taip pat buvo svarbi riba kelyje į civilizaciškai ir rasiškai atsitvėrusią „tvirtovę Europą“. Mes lengvai pamirštame, kad „užgrobtų Rytų“ susijungimo su Vakarais pasakojimas reiškė mobilumo viltį baltiesiems Rytų europiečiams, tačiau taip pat tai reiškė šimtų tūkstančių darbo migrantų iš pasaulio Pietų išmetimą, arba 300 tūkst. musulmonų iš Bulgarijos tais pačiais metais. Jungtinių Tautų ataskaitose pranešama ir apie rasizmo, teršiančio taip gerai atsimenamos revoliucijos vardą, pagausėjimą.

Mano minėti pavyzdžiai tėra maža dalis daug ilgiau trukusio Rytų Europos savęs kaip krikščioniškos, baltos, taikios ir turinčios aiškias ribas europietiškos erdvės apsibrėžinėjimo proceso. Ši idėja kilo ne tik disidentams, bet ir komunistams. Pirmiausia taip buvo reaguojama į 1979-aisiais įvykusią Irano revoliuciją ir vis radikalėjantį Saudo Arabijoje kilusį salafizmą. Socialistiniuose Rytuose tų šalių buvo tikrai baiminamasi. Jugoslavijoje, Bulgarijoje, Sovietų Sąjungoje ir Centrinėje Azijoje, kur gyveno didelės musulmonų bendruomenės, pradėta manyti, būtent jos kažkodėl ir vis labiau priešinasi komunistiniam projektui. Tiek vietiniuose komunistų elituose, tiek ir opozicijos gretose buvo bijoma, kad formuojasi kažkokia gąsdinanti ir grasanti panislamistinė tapatybė, kilo klausimų, kaip su tuo tvarkytis.

Daugelio islamofobijos formų, kurias mes matome šiandien, šaknys siekia Šaltąjį karą, tiek Vakarų, tiek ir socialistinį pasaulį. Aš noriu pabrėžti, kad tai taip pat vyko Vakaruose, islamofobija kūrėsi ir ten. Tik tiek, kad vakariečiams šiandien dažnai lengva pasakyti, kad Europoje rasizmo daugiausia galima aptikti Rytuose, pas mus jo nerasite. Vis dėlto, mano nuomone, tai klostėsi visame žemyne, viso devintojo dešimtmečio metu.

Mėginu pasakyti tai, kad iš tiesų egzistuoja Europos kultūra, dalis tos kultūros yra tikrai džiaugsminga, kalbanti apie regionų, kuriuos išskyrė Šaltasis karas, suartinimą, tačiau taip pat yra ir kitas, atskiriantis dėmuo, kitas kampas, iš kurio pasižiūrėję matome Afrikos atitolinimą, islamo taip pat. Kai švenčiame 1989-uosius, mums reikėtų prisiminti ir kitą istorijos pusę, tačiau dažnai to nedarome.

Straipsnis perpublikuotas iš 15min.lt

Rėmėjai ir partneriai