Sandra Gaučiūtė. Šiandien svarbu pasirinkti ne tai, kas patogu, o tai, kas teisinga

Atviros Lietuvos fondo tarptautinių projektų vadovę Sandrą Gaiučiūtę kalbina projekto „Transition Dialogue“ partneriai iš Vokietijos apie II pasaulinio karo pabaigą ir jos atgarsius šiandieniniuose procesuose.

Ar šiandien galime kalbėti apie bendrą Europos supratimą apie Antrojo pasaulinio karo pasekmes?

Bendras Antrojo pasaulinio karo pasekmių supratimas Europos mastu vis dar formuojasi. Ir, sakyčiau, formuojasi per lėtai. Skirtingos istorinės patirtys, ypač buvusiose sovietų bloko šalyse, lemia nevienodą karo interpretaciją ir skirtingą atminties politiką. Nors bendros Europos vertybės – taika, demokratija, žmogaus teisės – dažnai deklaruojamos, jų įgyvendinimas vis dar išlieka nevienodas. Rusijos agresija prieš Ukrainą tapo skaudžiu priminimu, kad istorijos pamokos nebuvo pilnai išmoktos – ne tik kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, bet ir platesniame Europos bei pasaulio kontekste. Šiandien vis labiau plinta populistiniai naratyvai, kviečiantys gręžtis į tariamą „auksinę praeitį“, nutylint ar sąmoningai ignoruojant istorinį smurtą, neteisybę ir priespaudą, deportacijas. Skaudu pripažinti, bet nesame pakankamai įsigilinę.

Politinėje ir visuomeninėje erdvėje matomi nerimą keliantys ženklai: pilietinės erdvės ribojimas Serbijoje, Vengrijoje, Sakartvele, laisvos spaudos silpnėjimas, nepriklausomų institucijų menkinimas. Visa tai primena, kad totalitarizmo šaknys nebuvo visiškai išrautos.   Dar skaudžiau, kad vis daugiau žmonių nusisuka nuo faktais grįstos istorijos, istorinės atminties – iš dalies dėl informacinio karo, bet  taip pat ir dėl augančios socialinės nelygybės bei nusivylimo demokratinėmis sistemomis. Tai skatina radikalėjimą, konspiracinių teorijų ir istorijos iškraipymų plitimą, taip keičiant ir suvokimą apie Antrojo pasaulinio karo ilgalaikes pasekmes.  Dažnai taip pat pritrūkstame ryžtingo palaikymo šalims, kurios šiuo metu gina demokratijos pamatus – ne tik Ukrainai, bet ir tiems regionams, kur laisvės siekis tampa vis labiau pažeidžiamas. Bendra Europos istorinė atmintis gali būti sukurta tik tuomet, kai nebus „patogių nutylėjimų“, o kiekvienos tautos istorinės patirtys bus pripažintos, atliepiant, kad jos yra suverenios valstybės, o ne laikantis kolonijinio naratyvo, bei įtrauktos į bendrą pasakojimą. Tai reikalauja drąsos ne tik kalbėti apie praeitį, bet ir veikti dabartyje – ne vien politiniame lygmenyje, bet ir mūsų visuomenėje, kuri dažnai tampa abejinga.

Kaip Antrojo pasaulinio karo pamokos, ypač karo tragedijos ir totalitarinių režimų nusikaltimų supratimas, šiandien naujai interpretuojamos Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir Lenkijoje, atsižvelgiant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą?

Šiandieninė karo realybė Ukrainoje atgaivino skaudžius istorinės priespaudos prisiminimus visame Rytų Europos regione. Lietuvoje ypač ryškiai prisimename, kad nors oficialiai Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m., mums jis nesibaigė – po to sekė dar beveik penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos, represijų, trėmimų ir tautinio sąmoningumo slopinimo. Tai patirtis, kuri iki šiol nėra pilnai suprantama ar pripažįstama daugelyje Vakarų Europos šalių, todėl dažnai mūsų istorijos balsas lieka paraštėse.

Dėl šios istorinės patirties Lietuvoje vis stipriau suvokiama, kad istorijos pamokas būtina ne tik prisiminti, bet ir aktyviai ginti – veiksmais prieš agresiją, dezinformaciją ir totalitarizmo nostalgiją. Totalitarinių režimų nusikaltimai mūsų regione nėra tik praeities klausimas – jie tampa akivaizdžiai aktualūs dabartyje, ypač matant, kaip tie patys represiniai modeliai taikomi prieš Ukrainos valstybingumą ir visuomenę.

Tai, manau, paaiškina ir nuoširdų dalies Lietuvos žmonių solidarumą su Ukraina. Dažnai girdime nuostabą iš kitų šalių: „Kodėl tokia maža tauta taip stipriai palaiko Ukrainą?“ Atsakymas paprastas – mūsų istorija neleidžia likti abejingais. Matome save Ukrainoje – kovojančią dėl laisvės, orumo ir teisės būti. Todėl daug lietuvių sako: „Su Ukraina – iki pergalės.“ Tai nėra tik politinis šūkis – tai moralinė laikysena, kylanti iš patirties, kurią dalijamės su visomis tautomis, patyrusiomis sovietinę priespaudą.  Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos tarptautiniu mastu pripažinta kaip viena iš pagrindinių pasaulio supervalstybių, daugiausia dėl lemiamo vaidmens nugalint nacistinę Vokietiją. Vakarų valstybės, ypač per Jaltos ir Potsdamo konferencijas, pripažino SSRS įtakos sferą Rytų Europoje. SSRS dažnai įvardijama kaip išlaisvintoja, tačiau, ypač šiandien – žodžiai yra svarbu. SSRS buvo ne išlaisvintoja, o okupantė, kuri atėjo ir pamiršo išeiti. Tą patį šiuo metu matome ir Ukrainoje.

Kaip karo prieš Ukrainą patirtis paveikė simbolių, atmintinų datų ir praeities atminimo interpretaciją jūsų visuomenėje?

Karas prieš Ukrainą pagreitino jau anksčiau vykusius procesus – vis ryškesnį atsiribojimą nuo sovietinių simbolių, kurie ilgai buvo pateikiami kaip „pergalės prieš fašizmą“ ženklai. Vis daugiau žmonių dabar aiškiai įvardija ir dar garsiau kalba apie tai, jog  gegužės 9-oji, kaip „Pergalės diena“, iš esmės simbolizavo ne išsilaisvinimą, o vieno totalitarinio režimo pakeitimą kitu. Sovietinė pergalės retorika vis labiau praranda prasmę, nes jos pagrindas – istorijos iškraipymas ir selektyvi atmintis.  Nemaža dalis mūsų visuomenės šiems sovietiniams simboliams niekada nejautė pagarbos – ypač tie, kurie tiesiogiai patyrė okupaciją, tremtis ar represijas. Kita dalis, ypač sovietmečiu socializuoti žmonės ar dalis rusakalbių bendruomenės, ilgai jautė tam tikrą lojalumą šiai simbolikai – dažnai ne dėl ideologinio įsitikinimo, o dėl kultūrinio inertiškumo. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje simbolių, kalbos, atmintinų datų, etninių mažumų vertinimo pervertinimas tapo ir vidinės įtampos židiniu: susidūrė skirtingos patirtys, tapatybės ir kartais – nesusikalbėjimas, o tai  kelia pavojų socialinei sanglaudai, todėl šiuo metu mokomės kantraus, įtraukiančio dialogo ir aiškios vertybinės politikos, kuri ne stigmatizuoja, o kviečia rinktis laisvės ir demokratijos pusę.  Lietuvoje, kuri šiandien, po 35-erių metų nepriklausomybės gali laikyti laikyti save pilnateise Europos Sąjungos dalimi, Gegužės 9-oji – Europos diena – tampa reikšmingesnė ne tik kaip istorinė data, bet kaip vertybinis pasirinkimas: už taiką, susitaikymą, demokratiją ir žmogaus orumą.

Kokį vaidmenį Gegužės 8-osios permąstymas atlieka formuojant šiuolaikinę politinę kultūrą ir atmintį apie karą?

Geopolitinė realybė, kurioje Lietuva yra įsiterpusi tarp dviejų agresyvių autoritarinių režimų – Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos – tik dar labiau pabrėžia, kad istorijos pervertinimas nėra tik praeities klausimas. Tai – dabarties ir ateities saugumo, vertybinio pasirinkimo ir tapatybės klausimas. Lietuva niekada nesijautė visiškai saugi, o mūsų politikai bei visuomenė jau seniai įspėjo, kad Rusijos agresija nėra laikinas nukrypimas ar izoliacinė tragedija, bet sisteminė, ilgalaikė grėsmė visam regionui.

Šiandien šiuos perspėjimus patvirtina ne tik brutalus karas Ukrainoje, bet ir Baltarusijos hibridinės atakos – nuo migracijos instrumentalizavimo iki nuoseklios dezinformacijos kampanijų prieš Vakarus. Tokiame kontekste gegužės 8-osios prasmė tampa gyva ir aktuali. Tai nebe tik istorinės datos minėjimas, bet ir moralinis kompasas: ar esame pasirengę atpažinti grėsmes, ginti vertybes ir iš tiesų pasimokyti iš praeities?

Lietuvoje vis ryškiau suvokiama, kad būtina atsiriboti nuo sovietinės atminties naratyvų, kurie šlovino vieno agresoriaus ,,kapituliaciją“ ir kito agresoriaus  „pergalę“, bet nutylėjo represijas, okupacijas ir nepriklausomybės praradimą. Gegužės 8-oji mums reiškia ne tik karo pabaigos minėjimą, bet ir naują istorijos pasakojimo etapą – tokį, kuris atspindi tiesą, pripažįsta skausmingus likimus, ir įtvirtina demokratines vertybes kaip mūsų bendro pamato dalį.

Jūsų žinia Vokietijai ir Europai 2025 m. gegužės 8-9 d.

Šiandien, kai karas vėl krinta ant Europos žemyno, 2025-ųjų gegužės 8–9 dienomis mūsų žvilgsniai privalo grįžti į praeitį ne dėl nostalgijos, o dėl atsakomybės. Tik prisimindami praeities klaidas ir iš jų mokydamiesi, galime kurti Europą, kurioje agresija, revanšizmas ir panieka žmogaus orumui neturi vietos. Tai nėra tik istorijos pamoka – tai įsipareigojimas dabarties ir ateities kartoms. Politinė valia šiandien – tai ne tylus susitaikymas su grėsme, o drąsa ją įvardyti, priešintis, ir veikti išvien. Politinė moralė – tai gebėjimas rinktis ne tai, kas patogu, bet tai, kas teisinga. O tikėjimas politika gimsta tada, kai žodžiai dera su veiksmais, kai vertybės nėra deklaracijos, o sprendimų pagrindas. Tegul mūsų atmintis virsta veiksmais – už laisvę ir žmogaus orumą, pažadėtąją tautų galimybę rinktis. Tik taip galime kurti Europą, kuria vėl galima tikėti, nes „valstybės būna nugalimos ne tada, kai į jas įvažiuoja tankai, o kai žmonės, piliečiai nustoja vardan jų stengtis.“