Simona Merkinaitė. Ko mus gali (ir negali) išmokyti 1989-ieji?

Simona Merkinaitė yra Atviros Lietuvos fondo vykdomos programos „Permąstant Europą“ ekspertė.

Žvelgiant į 1989 metus kaip į pertrūkį sistemoje, pagrįstoje tyliu prisitaikymu, ši data apima daug įvairialypių ir legitimių prasmių. Todėl, kalbant apie 1989 metus, ypač apie piliečių didžiąja dalimi taikaus pasipriešinimo reikšmę Sovietų imperijos griūtyje, labai svarbu atsispirti pagundai ieškoti revoliucijas ir pasipriešinimo judėjimus vienijančio prasmės naratyvo [1].

Į Vakarus (Go West!)

„Tai buvo Vakarų, kaip klestėjimo ir stabilumo oazės idealizavimas, o ne tiesioginis alternatyvaus demokratinio režimo ilgesys“, –  Dariušas Filaras, Gdansko universiteto profesorius.

Dabartinė politinė poliarizacija demokratijose kelia šiek tiek nostalgiškus ir idealizuotus 1989-ųjų prisiminimus. „Išėjimo“ iš Sovietų sąjungos istorija dažnai paverčiama tam tikru teleologiniu pasakojimu. 1989 m. žymi Europos vienybės momentą, regiono tautų išsiveržimą iš politinės priespaudos ir šuolį demokratinio valdymo ir gyvenimo link.

Kitoje šio diskurso pusėje yra 1989 m. prasmė kaip vakarietiško gyvenimo lygio pažadas, pakreipęs intelektualų ir disidentų pasipriešinimo judėjimą masinio protesto linkme. Pastarasis atminties naratyvas sumažina politinių veiksnių reikšmę ir į pirmą vietą iškelia ekonominius ir socialinius motyvus. Savo ruožtu, šis naratyvas problemas, su kuriomis susiduria demokratija, aiškina per atsilikimo tezę, esą jas sąlygoja socialiniai ir ekonominiai poreikiai ir su jais susijusios nepatenkintos žmonių viltys, o pastarųjų tenkinimas esą pateisina konstitucines ir institucines pertvarkas.

„Jei pažvelgtume į intelektualus, kuriems buvo svarbu būti išgirstiems, kuriems svarbi buvo žodžio ir minties laisvė bei dalyvavimas politiniame procese, tai jiems, be jokios abejonės, pasirengimas pokyčiams ir pati transformacija simbolizavo demokratijos vertybių triumfą. Beje, manau, kad šiai grupei priklauso ir aplinkosaugos grupės, nes jas vienijo noras būti išgirstoms. Kita vertus, darbininkai, kaime dirbantys žmonės net dabar sako, kad jie „nepasigedo“ žodžio ar politinių laisvių, paprasčiausiai dėl to, kad netgi anuomet jos nebuvo tiek svarbios jų poreikiams bei gyvenimo būdui. Jiems buvo reikšmingesnis sutarimas su Kadaro režimu [Vengrijoje], asmeninio apsisprendimo ir laisvių garantija buvo mažiau svarbi, nei minimalių socialinių išmokų užtikrinimas ir nuoseklumas“, – Danielis Orossas, tyrėjas, Socialinių mokslų centro prie Politikos mokslų instituto Vengrijoje

Tačiau ši kolizija tarp politinio ir socialinio elementų yra šiek tiek per daug užaštrinta.

Ištiesų, galima būtų sakyti, jog žmogus, kuris siekė pilietinių laisvių ir kuris troško geresnių džinsų, nebūtinai yra du atskiri asmenys.  Juk tiek vienas, tiek kitas yra vedinas vidinio ryžto, siekia savideterminacijos, kuri įvairiems žmonės, skirtingomis aplinkybėmis įgauna daugialypes ir skirtingas formas. Veikiau šiems dviem personažams bendra tai, kad jie kovojo prieš totalią apimtį siekiančią galią, kuomet centrinė valdžia sprendžia kaip mums tuoktis, džiaugtis, gedėti, kokias dainas dainuoti, lygiai kaip ir tiksliai reguliuoti kiekius, kuriais galime gauti miltų, cukraus, kokius batus ar švarkus dėvėti. Ši ribos neturinti intervencija į asmens gyvenimą, kaip tik vėl tapo mases išjudinančiu ir suvienijančiu faktoriumi Lenkijoje, kur protestai  2020 m. pabaigoje pirmą kartą pasiekė 1989 metų mastą. Šią jėgą protestai įgavo po to, kai valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi keisti abortų įstatymą, iš esmės asmeninį apsisprendimą dėl reprodukcinės sveikatos perkeldama į visiškas valstybės kontrolės valdas.

Maištas prieš suklastotą tikrovę

Vakarų pasaulyje pokaris reprezentuoja ypatingą politinės vaizduotės šuolį. Tuo metu,  imtasi kurti tarptautinę tvarką, pagrįstą bendrais vertybiniais principais, atsakomybe ir pasitikėjimu. Praktine prasme šį pokytį reprezentuoja Jungtinių Tautų, o vėliau Europos Bendrijos įkūrimas. Šis vaizduotės šuolis atliepė postmodernizmo intelektualinio judėjimo užmačias sukurti pasaulį iš naujo, radikaliu  tikrovės atmetimu. Juk sukurti kažko naujo neįmanoma, neatlaisvinus saitų iki tol dominavusių mąstymo ir veikimo tradicijoje. Postmodernistai tikėjo, jog pakeitus žodyną, įmanoma radikaliai transformuoti ir pačią tikrovę. Postmodernią mintį įkvėpė troškimas nepasiduoti didiesiems naratyvams, kvestionuojant tiesą, atsilaikyti prieš tendenciją ją paversti galios ir galiausiai totalitarizmo akstinu [2]. Vidurio ir Rytų Europos tautų maištai nuo 1956 m. iki 1968 m. ir iki 1989 m., kaip tik signalizavo, kad nėra nieko, kas būtų būtinai įrašyta į pasaulio tvarką, netgi totalitarinė kontrolė negali išlaikyti žmogaus savo geležiniuose gniaužtuose.

Visgi, kitoje geležinės uždangos pusėje intelektinė tradicija vystėsi radikaliai priešinga kryptimi. Čia siekta išsaugoti autentiško kasdienio patyrimo tikroviškumą, atremiant politines fikcijas, taigi ir kartu įsitikinimą – kad viską įmanoma perkonstruoti ir perkeisti naujo žodyno ir naujų praktikų bei ritualų pagalba, kad tikrovę formuoja ne kalbos apie ją, bet jos tiesioginis išgyvenimas. Be tiesioginės sovietinio režimo kritikos, rašytojai disidentai neretai kalbėjo apie nedarną tarp naujojo žodyno kuriamos pasaulio tvarkos ir patyrimo, apie vienatvę, kurioje atsiduria žmogus, kuris negali ir neturi žodžių išreikšti savąjį patyrimą, nes jis prieštarauja nustatytoms ideologinėmis formoms ir su jomis nesutampa, panašiai, kai nesutampa ir partijos sustyguoti ritualai ir žmogaus vidinė būsena.

1989 metai tam tikra prasme simbolizuoja ribą – iki kurios įmanoma bandyti lipdyti visuomenes kaip molį, kiek įmanoma maskuoti nepriteklių kaip liaudies gerovę, disciplinavimą kaip „kolektyvinę“ laisvę, ar karines intervencijas, kaip „draugišką pagalbą“ kaimyninėms tautoms. 1989 m. tikrovė, patiriama ir išgyvenama žmonių – yra triumfo prieš fikcijas akimirka.

2020 metų įvykiuose Baltarusijoje girdime būtent šiuos 1989 m. istorijos atgarsius. Juk kilusią naują masinių protestų bangą telkia maištas prieš politines fikcijas. Žmonių kantrybės taurę perpildė visiškai akivaizdus ir įžūlus melas dėl laisvų demokratinių rinkimų ir bukas bandymas sufalsifikuoti visuotinę paramą Aliaksandrui Lukašenkai. Žmones, ėjusius savais gyvenimo keliais – darbuotojus, studentus, moteris ir pensininkus vienija nuovargis, susijęs su nuolatine būtinybe gyventi dvigubą gyvenimą. Visus skirtingus susibūrimus vienija protestas prieš sufalsifikuotą gerovę, nepritekliaus akivaizdoje, deklaruojamą laisvę nuolatinių represijų baimės akivaizdoje bei prieš valdžios bejėgiškumą sprendžiant socialines, ekonomines bei ekologines problemas.

„Masinės paramos vykdomai politikai užsitikrinimas buvo sudėtinė netgi Stalino teroro režimo dalis. Ir vis dėlto, žmonės gyveno nuolatinės kaitos sąlygomis, nuolat tariamai veržiantis iš „tamsos link šviesos“, tačiau tuo pačiu visuomet išlikdavo toje pačioje vietoje, niekada neišjudindavo dalykų ir žmogus likdavo tik politikos objektu. Tas pats vyksta ir nūdienos Baltarusijoje, kur balsavimas, pati jo procedūra nieko nekeičia aplink“, – Jevhenij Monastyrskij, Sovietų istorijos mokslų daktaras, Luhansko gyventojas, Ukraina.

Antiutopinis ir antiideologinis revoliucijų pobūdis

1989 metus vertinant kaip susitaikymo su visuotiniu melu lūžio tašką, juose glūdi daugybė legitimių prasmių. Tai yra pagrindinė išvada, kurią galima padaryti iš visų skirtingų perspektyvų, surinktų projekto metu. Kalbant apie 1989 metų prasminį aspektą, ypač apie pilietinio pasipriešinimo reikšmę, labai svarbu atsispirti pagundai ieškoti bendros revoliucijų prasmės. Žiūrint iš daugialypių ir įvairių perspektyvų, 1989 metai iškyla kaip antiideologinė ir dėl to save ribojanti revoliucija. Žmonių protestai tarsi tapo momentu, kuriame susijungė įvairiausių motyvų vektoriai  – tai momentas, kuomet pasipriešinimas tikrovės falsifikacijai įgavo sąmoningo apsisprendimo formą.

1978 metais, praėjus dešimtmečiui po Prahos pavasario ir likus daugiau nei dešimtmečiui iki Sovietų imperijos žlugimo, Václavas Havelas, rašydamas „Bejėgių galią“, pastebėjo, kad socializmo sistema negyveno tikėjimu šviesiu socializmo rytojumi. Veikiau sistemos tvarumo prielaida buvo susitaikymas, apatiškas nustatytų kasdienių ritualų laikymasis, pavyzdžiui kas rytą parduotuvėje iškeliant plakatą su režimo retorika. Nei kas tiki tuo, ką skaito, nei parduotuvės savininkas susimąsto apie savo šį veiksmą, kaip prasmingą. Tad, ir pasipriešinimas prasideda ne nuo politinių manifestų ar alternatyvių ideologinių vizijų. Veikiau pasipriešinimas režimui prasideda nuo sąmoningumo, atsisakant režimo formuojamų kasdienių įpročių, kaip tam tikra pilietinio nepaklusnumo forma. Toliau, jau 1989 metais – susibūrimas į žmonių grandinę visose trijose Baltijos valstybėse, susirinkimas per Imrės Nadžio perlaidojimą jo mirties bausmės Budapešte metinių proga arba taikių susibūrimų Prahoje Jano Palacho mirties metinių proga – visa tai yra nesmurtinio pilietinio nepaklusnumo ir solidarumo pavyzdžiai, o ne alternatyvių politinių vizijų iškėlimas ir bandymas po jomis suvienyti mases.

Totaliam melui būdinga tai, kad jis nelieka vien kaip viešoji, politinė propaganda, bet įsiveržia į kasdienį žmogaus pasaulį. Politiškai organizuotas melas veikė visą visuomenę, tačiau jį įvairios grupės – darbininkų, mokslininkų, akademikų, menininkų, patyrė skirtingu būdu. Todėl ir pasipriešinimas režimui įgavo daugybę formų: telkėsi ekologai, darbininkai, moterys, mokslininkai, akademikai, menininkai, gydytojai, krikščionys, tautinės mažumos ir kt. Pasipriešinimas masiškai išaugo būtent dėl to, kad nereikalavo prisitaikymo prie visuotinės ateities vizijos ir neturėjo racionalizuoto ideologinio pamato. 1989-ieji – tai politinio pliuralizmo ir veiksmo prieš ideologinį monizmą atvejis. Kita šių save ribojančių revoliucijų pusė ta – kad jos iš esmės negali patvirtinti, jog liberali demokratija, kaip atrodė Sovietų Sąjungos žlugimo perspektyvoje, yra būtina, taigi užbaigianti ideologinių nesutarimų dėl geriausio režimo istoriją.

„Jei devintajame dešimtmetyje Lenkijoje paklaustumėte žmonių, kodėl jie įsitraukę į pilietinius judėjimus, jie nesakytų, kad kovoja už liberaliąją demokratiją. Aš asmeniškai neprisimenu jokių diskusijų apie liberaliąją demokratiją <…> Veikiau sakyčiau, kad pliuralizmas buvo savigynos priemonė prieš 80-ųjų dešimtmečio ideologiją ir ženklino tikrąją demokratinių judėjimų galią 1980–1981, tik vėliau,1989 m., atėjo vidinis pasitikėjimas šiuo pliuralizmu; bet, kaip paaiškėja dabar, tai nebuvo lengvai išmokstama pamoka. Sakyčiau, kad pliuralizmas yra mūsų laikų iššūkis – sunku įsivaizduoti Vakarus be pliuralizmo“, – Profesorius Marekas Aleksandras Cichockis, Europos kolegija, Natolinas, filosofas, leidinio „Teologia Polityczna“ vyriausiasis redaktorius.

1989 metus įvairiose šalyse vienija tokių pilietinio nepaklusnumo akcijų gausa ir įvairovė, savitas jų sniego gniūžtės efektas. Pasipriešinimas visų pirma ir svarbiausia pasireiškė autentiškais ir nuoširdžiais veiksmais, nukreiptais prieš valdžios neatsakingumą, neatskaitomybę ir korupciją. Masinio ir įvairaus nepaklusnumo ištakos glūdi siekyje atsikovoti atsakomybę už save ir savo aplinką, o tai skatino ekologų, darbininkų, ūkininkų grupių saviorganizaciją per pogrindinius leidinius ir vietinių komitetų bei grupių, pavyzdžiui, tų, kurios teikė teisinę pagalbą suimtiems persekiojamiems disidentams ar darbininkų streikų dalyviams, susitelkimą.

„Solidarumas“ net karo padėties laikotarpiu išliko įvairialypis. 1989 m. „Solidarumas“, tapo didžiausiu socialiniu judėjimu Lenkijos istorijoje, per jį suklestėjo ir vietiniai piliečių komitetai ir iniciatyvos <…> Tai buvo Solidarumo išpuoselėtas suverenaus piliečių bendrabūvio Vroclave jausmas, kuris, mano manymu nulėmė tai, jog miestas tapo atviras savo sudėtingai, daugiakultūrinei praeičiai, suformavo jo pliuralistinį tapatumą. Nes kai tikrai jautiesi šeimininku savo namuose, kai jauti tikrą savininkiškumo jausmą, praeitis, nesvarbu, ar tai tavo, ar šalia gyvenančių praeitis, ji priklauso mūsų bendrai erdvei, jos niekas neužgoš ir neatims“ – Rafałas Dutkiewiczius, buvęs Vroclavo meras ir Vroclavo „Solidarumo“ organizatorius.

“Imant kertinius 1989–1991 m. įvykius (ir čia patenka tiek Baltijos kelias, tiek Sausio 13-oji) matome jų vertinimo virsmus. Tiek Sąjūdis, tiek atgimimo liudijimas prasidėjo nuo neteisėto Baltijos šalių okupacijos fakto. Rugpjūčio 23-ioji, kai pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ir slaptieji protokolai, turi simbolinę reikšmę. Pirmieji šios dienos minėjimai buvo gedulingi. Pats Baltijos kelias, gyvoji žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo akcentuojama kaip gedulo diena. Pirmų pokyčio požymių matėme prieš gerą dešimtmetį, o šiandien jau tvirtai galime pasakyti, kad iš gedulo Baltijos kelias pavirto labiau pozityviu dalyku. Molotovo-Ribbentropo pakto kaip gedulo momentą išstumia Baltijos kelias, kaip savotiškos pergalės prasmė. Tas pat pasakytina ir apie Sausio 13-osios atmintį, su kuria įvyko panaši transformacija. <…>. Tam tikra prasme šis pokytis byloja ir apie emocinės savijautos pokytį, iš aukos ir nelaimėlių tautos virtome tauta, kuri gali nugalėti ne tik krepšinio aikštelėje” – Profesorius Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius ir Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas.

Nors istorija vargu ar gali būti gera mokytoja, ji pateikia vertingų įžvalgų. Šiandien išeitis iš susiskaldymo, kurį patiriame, gali slypėti mūsų pasirengime ir sugebėjime persiorientuoti atsisakant tiesmukų ideologinių vertinimų,  žvelgti anapus pernelyg supaprastintos dešiniųjų / kairiųjų takoskyros. Ideologinė poliarizacija provokuoja „kitos pusės“ dehumanizavimą, neleidžia demokratinėms visuomenėms pradėti prasmingo dialogo, apsisprendimą paverčiant iš anksto suformuluotais sprendimais. Angažavimasis tapatumo politikai ar tam tikroms ideologinėms vizijoms, neretai ima teisinti pačių demokratinių institucijų ir procedūrų palenkimą skirtingų visuomenės grupių tikslų siekimui, taip pačią demokratiją redukuojant į paprastą – tikslas pateisina priemones principą. Be to, pilietinio nepaklusnumo istorija nuo 1989 m., link 2013 m. Ukrainoje bei 2020 m. Baltarusijoje rodo, kad autentiškas pasipriešinimas prasideda nuo kasdienės žmonių patirties, kuomet pastaroji, informuoja žmonių veiksmus, daug daugiau nei bet kokia politinė vizija. Skirtingais mitais ir fikcijomis siekiama pakeisti mūsų kasdienybę, tačiau jų poveikis mums gali tapti ir mus vienijančia pasipriešinimo paskata.

***

[1] 2020 m. projekto, skirto 1989 m. prasmei įvertinti, metu buvo surengta eilė pokalbių su intelektualais ir mokslininkais Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Projekto metu surinki įvykių liudininkų pasakojimai, istorikų refleksijos ir akademinės įžvalgos. Ši esė remiasi minėtų diskusijų rezultatais, daugiausia dėmesio skiriant piliečių veiksmų vaidmeniui ir prasmei. Atlikta pagal projektą „Demokratinės ateities permąstymas: XX a. pamokos“, kurį įgyvendina „Atviros Lietuvos fondas“, fondas „ResPublica“ ir Rytų Europos Jano Nowako-Jezioranskio kolegija, remiant programai „Europa piliečiams“.

[1] 2020 m. projekto, skirto 1989 m. prasmei įvertinti, metu buvo surengta daug pokalbių su intelektualais ir mokslininkais Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Projekto metu surinkti įvykių liudininkų pasakojimai, istorikų refleksijos ir akademinės įžvalgos. Ši esė remiasi minėtų diskusijų rezultatais, daugiausia dėmesio skiriant piliečių veiksmų vaidmeniui ir prasmei. Atlikta pagal projektą „Demokratinės ateities permąstymas: XX a. pamokos“, kurį įgyvendina Atviros Lietuvos fondas, fondas „ResPublica“ ir Rytų Europos Jano Nowako-Jezioranskio kolegija, remiant programai „Europa piliečiams“.[2] Daugiau apie posttiesos režimus Vakaruose ir Rytuose žr. Marci Shore, A Pre-history of Post-truth. East and West in Public Seminar, Sept 1, 2017 sekant šia nuoroda.