ALF jaunimo programa

Kategorijos: ProjektaiPaskelbta: 2021 birželio, 10

Programos tikslas telkti, sustiprinti ir įgalinti aktyviai mąstančių jaunuolių bendruomenę. Viešinti jaunų žmonių tekstus, nuomones ir pasaulėžiūrą, stengiantis sukurti jaunimo aktyvumo ir pilietiškumo kultūrą šalyje. Jaunieji mokslininkai, kūrėjai, studentai ar abiturientai ne tik atskleidžia aktualias problematikas, bet ir suformuoja savitą, naujovišką požiūrį ar pateiktų problemų sprendimo būdus.

Kartu su „Paribio fondu“ surengta ALF jaunimo vasaros akademija Č. Milošo gimtinėse – Krasnogrūdoje ir Šeteiniuose. Išrinkti 6 perspektyvūs ir gabūs jaunuoliai iš Lietuvos dalyvavę vasaros stovykloje, kuri buvo skirta L. Donskio ir Z. Baumano tekstų skaitymams. Vasaros akademijoje jaunuoliai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos ir Čekijos turėjo galimybę diskutuoti su prof. T. Snyder, M. Shore, K. Czyzevskiu, E. Aleksandravičiumi. Po vasaros stovyklos Lietuvos atstovai parengė analitinius tekstus.

Atviros Lietuvos fondas (ALF) ir Vilniaus politikos analizės institutas (VPAI) kviečia iki birželio 30 d. teikti savo originalius, konkursui skirtus tekstus nurodyta tema bei formatu. Tema: „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“

Baimė ir atviros visuomenės idėja nesuderinamos. Tačiau baimė vis dažniau tampa lemiamu faktoriumi politikoje: „kunigaikštukų“ užvaldytuose ar priešiškai propagandai neatspariuose Lietuvos probleminiuose regionuose, kibernetinį ir hibridinį karą sėjančioje kaimyninėje Rusijoje, Vengrijos ar Lenkijos radikalų bei euroskeptikų įtakojamoje Europos Sąjungoje ir bendrai globalizacijos iššūkių krečiamame pasaulyje. Tolerancijos ir žmogaus teisių naujas ribas brėžia stiprėjantis fundamentalizmas, radikalizmas, ekstremizmas. Kaip užtikrinti, kad baimės politika neįveiktų vakarietiškos raidos pamatų: žmogaus teisių, liberalios demokratijos, Europos integracijos projekto ir atviros visuomenės idėjos? Ką būtina keisti ar tęsti Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje, teisėje, sociokultūrinėje aplinkoje, viešoje erdvėje? Kaip skatinti visuomenės atsparumą, įsitraukimą į demokratinį valdymą, budrumą ir kritinį mąstymą?

Kviečiami autoriai: jaunieji mokslininkai, kūrėjai, studentai ar abiturientai. Tekstai – iki 5000 ženklų – turi būti parašyti taisyklinga lietuvių kalba, paremti aiškia, originalia idėja ir taiklia argumentacija. Privalumas – ne tik atskleista aktuali problematika, bet ir suformuotas savitas, naujoviškas požiūris ar pateiktas problemų sprendimo būdas.

Trims geriausių kūrinių autoriams atiteks unikali galimybė tobulintis jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje „Kito skaitymai“ (angl. „Reading the Others“), kuri vyks liepos 31 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje (Lenkija) ir Šateiniuose (Lietuva). Jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje Krasnogrūdoje ir Šateiniuose bus proga bendrauti su pripažintais autoritetais: Jeilio universiteto profesoriumi Timothy Snyderiu, „Paribio fondo“ kūrėju ir prezidentu, eseistu, kultūrologu Krzysztofu Czyżewskiu, Jeilio universiteto docente Marci Shore ir kitais. Šiemetė akademija pašvęsta Leonido Donskio atminimui ir jo kūrybos skaitymams. Konkurso laimėtojams organizatoriai apmokės kelionės, apgyvendinimo ir dalyvavimo išlaidas. Be to, gali būti pasiūlyta kūrybinio bendradarbiavimo terminuota sutartis su ALF ar VPAI. Gal tai taps Tavo kūrybinio kelio pradžia arba nauju saviugdos, karjeros etapu?

Tekstus prašome siųsti čia. Konkursą organizuoja ir apie jį išsamiau informuoja VšĮ Atviros Lietuvos fondas:

Išrinkti Atviros Lietuvos fondo ir Vilniaus politikos analizės instituto organizuoto originalių tekstų konkurso nugalėtojai:  Domas Lavrukaitis („Lietuva kaip Europos draustinis“),   Simona MerkinaitėGabrielė Norkūnaitė („Baimės politika ir autoritarizmas, arba baimė, kuri ilgisi autoritaro“),  Andrius Veršinskas („Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje arba Kas iš tikro turėtų bijoti baimės politikoje?“).

Kviečiame susipažinti su jų autoriniais kūriniais. Šiems autoriams atiteks unikali galimybė tobulintis jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje „Kito skaitymai“ (angl. „Reading the Others“), kuri vyks liepos 31 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje (Lenkija) ir Šateiniuose (Lietuva). Jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje Krasnogrūdoje ir Šateiniuose bus proga bendrauti su pripažintais autoritetais: Jeilio universiteto profesoriumi Timothy Snyderiu, „Paribio fondo“ kūrėju ir prezidentu, eseistu, kultūrologu Krzysztofu Czyżewskiu, Jeilio universiteto docente Marci Shore ir kitais. Šiemetė akademija pašvęsta Leonido Donskio atminimui ir jo kūrybos skaitymams. Konkurso laimėtojams organizatoriai apmokės kelionės, apgyvendinimo ir dalyvavimo išlaidas.

Romaino Gary 1956 metų romano „Dangaus šaknys“ herojus Morelis svajoja „apie savotišką Istorijos draustinį, panašų į mūsiškius afrikietiškus draustinius, kur būtų draudžiama medžioti ir kur visos mūsų senovės dvasinės vertybės, negrabios pobaisės ir negebančios apsiginti, bei visos mūsų senosios žmogaus teisės, tikros kažkokios pasibaigusios geologinės eros išlikėlės, būtų išsaugotos sveikut sveikutėlės.“ Socialinis ir intelektualinis jautrumas, sugebėjimas būti kito žmogaus kailyje, ramaus pokalbio galimybė, mažumų ir opozicijos pagarba, žmogaus teisės – šiandien mūsų apsaugos reikalaujančios svajonės. Poetiškos ir nenaudingos Gary minimos vertybės yra išstumiamos technokratijos, pragmatizmo, oportunizmo bei takių neapykantos formų epochos. Ir politikoje, ir kasdienybėje paskutinius dešimtmečius dominuoja ekonominis diskursas, o „negrabios pobaisės“ vertybės likusios paraštėse.

Veidu žiūrima į asmeninę materialinę naudą, tačiau atsukama nugara žmogaus vertei. Vartojimo amžiuje mintis ir veiksmas niveliuojami lengvais sąmonės štrichais – individai priskiriami grupei, daromos prielaidos ir išvados bei klijuojamos etiketės. Supaprastinta modernybė pateikia universalaus atsakymo iliuziją. Jaučiamės saugūs sukonstruotoje pasaulėžiūroje, nutolusioje nuo nepastovios realybės tarsi paralelinė tikrovė. Žinoma, moralinis aklumas turi savo kainą. Pasak Vytauto Kavolio, modernybė suskaidė žmonijos patirtį į begalę fragmentų: tiesą ir vertybę, racionalumą ir intymumą, individą ir kolektyvą. Jautraus modernaus žmogaus užduotis yra bandyti statyti tiltus tarp skyriumi stovinčių polių. Nūdieną grįžtama prie priešmodernių mąstymo trajektorijų – įsikimbama ir lojaliai atsiduodama vienam vertybių poliui. Randasi fundamentalios binarinės mąstymo formos.

Istorija nesibaigė ir liberaliąją demokratiją krečia naujos krizės. Vakarai lėtai, tačiau dar sugeba atsakyti į kylančius iššūkius. Vidurio Rytų Europai egzistenciniai klausimai sunkesni, kadangi čia ir individualizmas, ir kolektyvizmas išgyvena krizę. Pirmasis, anot Kavolio, virtęs į privatizmą, o antrojo vengiama dėl XX a. traumų. Modernus žmogus likęs be moralinio kompaso. Kaip projektuoti Lietuvos ir regiono „dvasinių vertybių draustinį“, kuris, sukaupęs Europai bendrų epochų patirtį, galėtų skleisti „negebančias apsiginti, bei visas mūsų senąsias žmogaus teises?“ Istoriniu žvilgsniu pažvelkime į mūsų Renesanso ir Baroko patirtis. Reformacijos metu vyrauja religiniai konfliktai, gimsta literatūra, grįsta nacionalinėmis kalbomis – būsimų etninių konfliktų vardikliu. Vėliau iškyla galia paremtos centralizuotos absoliutinės monarchijos. Šių dramų akivaizdoje Vidurio Rytų Europos regionas išlieka kaip decentralizacijos, autonomijos ir tolerancijos bastionas.

Bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė įkūnija pliuralistines ir tolerantiškas politinio gyvenimo formas, kurių idėją šiandieną pratęsia vieningos Europos projektas. Europa neįmanoma be atviros Lietuvos, Lietuva – be atviros Europos. Vyraujant praeities konfliktams žemynas liko vienijamas kultūrinių draugystės ryšių. Leonido Donskio žodžiais tariant, karo ir taikos dialektikos akivaizdoje kultūros ryšiai išlikdavo. Poliloge dalyvauja ir mūsų asmenybės, be kurių neegzistuotų moderni Lietuva. Pavyzdžiui, poetas ir diplomatas Oskaras Milašius Prancūziją stebino ne tik dekadansinės Belle Époque pabaigos nuojatomis, bet ir savo kūryba aprašė mistiškos ir tolimos šalies dvasią. Vėliau jis prancūzų kalbos mokė Antaną Liutkų, po 1945 m. greitai pritapusį Paryžiaus tapybos salonuose bei savo diplomatine tarnyba pratęsusį Lietuvos valstybę Prancūzijoje. Tolimas O. Milašiaus giminaitis, nobelistas Czesławas Miłoszas, save titulavęs paskutiniu LDK piliečiu, po XX a. pirmos pusės negandų iš naujo surišo Lietuvą ir Lenkiją bendros meilės laisvei ryšiu.

Minėtini litvakai kaunietis Neemija Arbitblatas, druskininkietis Jacques Lipchitzas bei, žinoma, vilnietis Romain Gary. Šios personae gratae yra mūsų bendros šaknys su Europa bei „Istorinio draustinio“ sargai, kurių dėka ir politikoje, ir kultūroje esame pilnaverte Senojo žemyno dalimi, galinti spręsti ne tik savo, bet ir kaimynų dilemas. Remdamiesi asmenybėmis ir istorine patirtimi galime atnaujinti ir iš naujo įkvėpti vieningos Europos idėją. Galbūt po prasidėjusios Lietuvos narystės ES kultūriniai ryšiai yra tarsi savaime suprantami. Skirkime jiems didesnį dėmesį, požiūriu į šiandienos kultūros veikėjus ne skaidykime jų kultūrinį lojalumą tarp savo gimtinės, dabartinės kūrybos vietos ir žemyno, bet suvokime juos kaip tiltus, jungiančius bei papildančius skirtingas ir fiziškai nutolusias, bet viena kitą bandančias suprasti tautas.

Atviros ir vieningos Europos idėją suformavo bendrai tautų išgyventos epochos ir senieji draugystės ryšiai. Šiandieną remkimės ne tik istorine patirtimi, bet, svarbiausia, ryžtingai junkime vieni kitus asmeniškame ir individualiame pokalbyje. Jame išnyksta modernybės pavojai ir galima tiesti bendrus tiltus tarp individų ir tarp valstybių.

Pagrindinis baimės politikos tikslas – pakeisti politinį režimą, patiems piliečiams atsisakant savo pilietinių ir politinių teisių, demokratinių procedūrų ir institucijų. XX amžiuje totalitariniai režimai baimės įkaitais laikė milijonus žmonių. Baimė leido žudyti, vykdyti pogromus, atsisukti prieš kaimynus, išvesti žydus miesto gatvėmis į mirtį tyliai stebint likusiems miestelėnams. Baimė vertė nesidomėti savo aplinka, užsidaryti privačioje erdvėje, atsisakyti nuomonės bei moralės ir taip leisti tironams ir diktatoriams pakeisti politinę santvarką. Šiandien matome tą pačią tendenciją. Politikai, manipuliuojantys įvairiomis baimėmis – migracijos, terorizmo, nedarbo, gąsdinantys galingųjų sąmokslu, suvereniteto ir kontrolės praradimu, valstybių ir civilizacijos žlugimu, nerodo jokios pagarbos teisės viršenybės principui, demokratijai ir žmonių teisėms. Todėl šiandien privalu ne veltis į ideologines diskusijas, bet imtis demokratijos gynimo. Pirmiausia liberalios demokratijos gynėjai privalo prisiminti vieno iš modernios politikos sampratos kūrėjų T. Hobbeso pamoką. Hobbesas valstybę išvedė iš baimės. Ikipolitinėje, prigimties būklėje visi gyvena nuolatinėje visų karo prieš visus baimėje. Šis baimės jausmas – vienintelis racionalus ir universalus motyvas, skatinantis atsisakyti savo absoliučios individualios laisvės ir sukurti valstybę pasaulyje, kuriam būdinga įvairovė ir kuriame žmonės negali sutarti dėl gėrio, moralės ar tikėjimo dalykų. Hobbesas manė, kad baimė (pirmiausia mirties ir skausmo baimė) yra būdinga absoliučiai daugumai racionaliai mąstančių žmonių. Tad, baimės jausmas nėra gaivališka jėga, kurią įmanoma eliminuoti. Žmonių baimės – tai reakciją į aplinką. Dar daugiau, šios baimės – galinga jėga, į kurią privalu atsižvelgti kuriant stabilią politinę santvarką. Priešinantis baimės politikai būtina suprasti šiandienos žmogiškąją būklę ir žmones apėmusias baimes. Žmonėms natūraliai būdingas nerimas dėl rytojaus. Migrantų baimė kyla iš jausmo, jog valstybė nėra pasiruošus tinkamai pasirūpinti savo piliečių socialine ir ekonomine gerove. Tuo tarpu liberalios demokratijos gynėjai įprato tvirtinti, kad pasidavimas baimei lygus pralaimėjimui kare tarp Vakarų civilizacijos ir barbarų. Šiandien baimių politikai bandoma priešintis sukuriant alternatyvią ideologiją ir dėl to liberali demokratija pralaimi. Privalu žengti žingsnį atgal ir pripažinti, kad baimė dėl savo ir vaikų gėrovės nėra vien ideologinė konstrukcija. Liberalios demokratijos gynėjai privalo atsisukti į tikrovę. Ne skleisti savo žinojimą, bet domėtis socialinėmis ir ekonominėmis piliečių problemomis ir siūlyti jų sprendimus. Liberalios demokratijos atstovai pamiršo dalies piliečių kasdienius poreikius ir iš jų nepatenkinimo kylantį pyktį bei baimę. Antra. Hitleris bei Stalinas turėjo paversti kaimyną priešu, o pasėjus baimę, su šiuo priešu susidoroti. Šiandien baimės politikos puoselėtojai turi „mažiau darbo“ – žmonės, užsidarę savo privačioje erdvėje, gyvena svetimų pasaulyje. Norint efektyviai pasipriešinti baimės politikai, būtina stiprinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Pasitikėjimas turi būti kuriamas veikiant bendruomenių lygmenyje. Organizuojant vietos bendruomenes, įtraukiant piliečius į diskusijas, nevyriausybinį sektorių ir įvairias iniciatyvas: nuo aplinkos tvarkymo, tėvų susirinkimų iki protesto akcijų ir švietimo kampanijų. Demokratija veikia kuomet piliečiai aktyviai įsitraukia į viešąją erdvę, kurioje jie susiduria su „svetimu“ ir tik taip gali įveikti „kito“ baimę, kuomet „kitas“ tampa žmogumi, o ne prietarų ir stereotipų suformuota abstrakcija. Šiandien būtina politinę diskusiją iš sostinių grąžinti į vietos lygmenį ir demokratiją ginti per piliečių įsitraukimą į bendruomenes ir viešas iniciatyvas. Istorija liudija, jog baimės politikos triumfo akimirka atėjo tuomet, kai mirties ir skausmo baimė tapo vieninteliu politikos vektoriumi. Privalu grįžti prie bendrų tikslų ir kolektyvinio veikimo kaip politikos pagrindo. Galiausiai, pagrindinė liberalios demokratijos gynėjų atsakomybė – baimės akivaizdoje apsaugoti įstatymo viršenybės principą ir maksimaliai išlaikyti politinio pasitikėjimo institucijas atsakingas pagal aukščiausią šalies įstatymą. Tai turi vėl tapti pagrindiniu liberalios demokratijos gynėjų politinės programos punktu. Ne tik prižiūrint politikų veiklą, tobulinant įgūdžius įvairiais būdais ginti įstatymą ir organizuojant protestus prieš piktnaudžiavimą valdžia, bet ir prisiminant istoriją. Istorijoje dažnai matomi vien konfliktai, nelaimės, prievarta, išnaudojimas ir gėda. Tačiau pamiršus istoriją, pamirštame ir kas esame. „Svetimo“ baimė randasi tokiame tapatumo vakuume. Istorija rodo, kad demokratija, įstatymo viršenybės principas ir neatimamos, įstatymu įtvirtintos teisės yra Vakarų civilizacijos pagrindas ir paveldas dėl kurio kovota ir dėl kurio paaukotos gyvybės. Tai ir yra tas civilizacinis pagrindas, kuriuo turi būti remiamasi stiprinant tapatumą XXI a.

Kuo daugiau bijai, tuo daugiau gali eiti į priekį. Gintaras Beresnevičius

Terminas – baimės politika – dažniausiai (siaurąja prasme) suprantamas kaip baimės jausmo visuomenėje skatinimas ir jo išnaudojimas politiniais tikslais. Daugelis politikų pasitelkia daugiau ar mažiau baimės politikos elementų pirmiausiai dėl jos efektyvumo, tačiau grynąja baimės politika reikia vadinti situaciją, kuomet baimės politika tampa pagrindiniu ir bene vieninteliu politikos lokomotyvu. Toks politikas (ar jų grupė) pozicionuojasi, kad žino, jog visuomenė bijo, pritaria, jog yra ko bijoti, įvardija baimės priežastis – ko vertėtų bijoti, ir svarbiausia, – gali bei geba nuo jų apsaugoti. Kitaip tariant, visuomenei žadama pašalinant priežastis išvaduoti ją iš baimės. Sėkmingai įteikus tokį politiko (ar politikės)1 įvaizdį į masinę piliečių (pa)sąmonę, toliau auginamas bei augantis baimės lygis, kuris atitinkamai kelia ir apsaugos poreikį, bene tolygiai augina tokių politikų populiarumą. Tiesa, baimės skatinimas ir, apskritai, šio tipo politikų komunikacijos santykis su visuomenės baimėmis, tam, jog būtų sėkmingas, privalo nuolat būti pakankamai sofistikuotas ir visuomet išlaikyti dvilypumą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie baimės priežastis, iš vienos pusės, politikas turi aiškiai įvardyti ko reikia bijoti – tokiu būdu tiek visuomenėje jau įsisąmonintai egzistuojančios konkrečios, tiek visuomenės tik neaiškiai nujaučiamos baimės, suvedamos į konkrečius, nebūtinai pirminėms baimėms tapačius objektus (dažniausiai vienokias ar kitokias žmonių grupes, organizacijas šalies viduje ar/ir išorėje). Šiuo veiksmu jau ko nors konkrečiai ir ryškiau bijantiesiems pritariamai ir paskatinančiai sakoma – „taip, to reikia bijoti“, tuo tarpu tiems, kurie daugiau ar mažiau patiria abstraktesnę baimę, parodoma, jog iš tiesų labai konkrečiai egzistuoja tai, kas kelia grėsmę, ko vertėtų bijoti.

Baimės legitimizuojamos ir konkretizuojamos. Tuo pačiu metu, dėl baimės prigimties, įvardijamos „konkrečios“ baimės priežastys tam, jog keltų baimės lygį, visuomet turi būti kuo mažiau apibrėžtos, ne per daug pažįstamos (bet ir nevisai nežinomos), ne iki galo aiškios ir, pageidautina, kuo labiau anoniminės. Taigi baimę pasinaudojantis politikas turi tuo pat metu įteikti ir tai, jog yra konkrečios grėsmės, kurių visuomenė teisėtai bijo, ir jis puikiai žino kaip (bei gebėtų) su jomis susidoroti, ir taip pat, jog yra daug grėsmių, kurių verta bijoti, jų nuolat daugėja, jos nuolat stiprėja ir nieks nežino kaip viskas bus. Tikėtina, jog bus blogai. Toks politikos veikėjas emociniu lygmeniu rinkėjų (pa)sąmonėje atlieka vaidmenį kažkiek primenantį kvantinės fizikos paradoksus (konkrečiai – žymųjį Šriodingerio katės mintinį eksperimentą), nes, tuo pačiu metu, ir pats bijo grėsmių, taip užmegzdamas emocinį bendrumą su kiekvienu iš rinkėjų (ir tuo pačiu, kaip autoritetas, legitimizuodamas pavienių individų baimę platesniame sociumo kontekste, taip pat šios baimės pagrindu burdamas baimės bendruomenę), ir nebijo, dėl to gali su grėsmėmis kovoti, jas įveikti, tokiu būdu įsitvirtindamas kaip išskirtinė asmenybė iš visos baimės grupės, jos lyderis ir bene vienintelė baimės įveikimo viltis. ***

Dažniausiai vyraujantis būtent taip suprantamos baimės politikos problematikos aiškinimas ir tuo pačiu, atsakas į ją susikoncentruoja į tai, jog politikai siekdami asmeninės naudos be galo išpučia pavojaus mąstą, manipuliuoja žmonių instinktais, pasinaudoja rinkėjų baime savo tikrosioms darbotvarkėms legitimizuoti ir įgyvendinti, sumenkina bendrą politikos ir politinių debatų lygį, taip pat – visame šiame baimės rūke išties svarbios problemos pasilieka nuošalyje. Tuo pačiu žiniasklaida, orientuodamasi į pelnus ir aršioje konkurencinėje kovoje (tiek vidinėje – tarp skirtingų žiniasklaidos priemonių ir skirtingų medijų, tiek išorinėje – kovodama dėl žmonių dėmesio su ne-žiniasklaida) siekdama kuo didesnio skaitytojų dėmesio, ne tik skiria papildomą dėmesį tokiems baimę sėjantiems politikams ir jų nuomonėms, taip išnaudodama kontraversijas ir aštrias poliarizacijas, kaip papildomą dėmesį generuojančią priemonę, tačiau ir, platesniame, nuo politikos tiesiogiai atsietame, kontekste, orientuodamasi į neigiamas, baimę skatinančias naujienas dėl tos pačios priežasties, kaip ir minėtieji politikai, – baimė padeda geriau parduoti. Visa tai, žinoma, – absoliuti tiesa. Kaip ir akivaizdi tiesa yra tai, jog baimės politikai aktyviai oponuojančiųjų nuomonių įvairovė ir argumentacijos sofistikuotumo kontinuumas labai platus – nuo sąmokslų teorijų šalininkų, manančių, jog iš esmės jokio pavojaus nėra ir viskas – tik fikcija norint valdyti mases, iki žymiai giliamintiškesnio požiūrio kalbančio apie neracionalią Kito ir kitokių baimę. Problemos sprendimo būdų pasiūlymai dažniausiai ir pakankamai natūraliai apsiriboja visų šviesesnių galvų kvietimu pasmerkti tokią politiką, kalbėti apie jos žalą, racionalios politikos kvietimu ir artikuliacija dėl poreikio stiprinti švietimą (plačiąja prasme), ugdyti visuomenės kritinį mąstymą, taip pat – raginimus rinkimines kampanijas kreipti į pozityvias, ne neigiamas idėjas, skatinti į ateitį drąsiau žvelgiančią perspektyvą.

Ir nors, iš esmės, visa tai, taip pat teisinga, tačiau ypač pastaruoju metu darosi akivaizdu, jog vyraujantis baimės politikos problematikos aiškinimas (savaime suprantama, apart primityvių sąmokslo teorijų, toliau kalbant daugmaž apie tokios pozicijos esmę) ir iš to kylantys (ar praktikoje vyraujantys) sprendimo būdai yra nepakankami. Čia galima įžvelgti bent du tai patvirtinančius argumentus. Pirma, vyraujantis požiūris apriboja baimės, kaip fenomeno, veikimo politikoje matymo lauką, taigi užkertamas kelias į gilesnį problemos esmės suvokimą ir potencialiai pačio (vienpusiško) požiūrio taško į baimę politikoje pasikeitimą. Antra, ypač po pastarųjų metų įvykių, akivaizdu, jog egzistuojanti prieiga ir iš jos kylantys sprendimo būdai yra nepakankami dėl paprastos priežasties – jie tiesiog neveikia.

Atmetimas ir kova su baimės hiperbolizavimu, primityviu išnaudojimu siauriems politiniams tikslams, dažnai didele dalimi, o neretai ir fundamentaliai, perauga į tai, jog neigiamas arba ignoruojamas bet koks abstraktesnis baimės pojūčio arba konkrečių visuomenėje egzistuojančių baimių pasireiškimas politikoje. Galima sakyti, jog dėl to, kad baimė(s) pasitelkiamos manipuliuoti elektoratu, visuomenės baimėms apskritai bandoma uždrausti egzistuoti ir kokiu nors būdu veikti politiką. Geriausiu atveju į jas nežvelgiama rimtai, laikant jas tik manipuliacijų žmonėmis apraiškomis; prastesniu – jos tiesiog delegitimizuojamos egzistuoti viešojoje erdvė. Žinoma, jeigu visuomenėje baimės egzistuoja, savanoriškas apakimas jų atžvilgiu nepadės iš tikrųjų joms pradingti, o užblokavimas nuo viešosios erdvės – tik padės joms stiprėti.

Dar blogiau, kuomet meta-susidūrimo (debato) su baimę savo tikslams pasikinkančiaisiais metu, natūraliai, kaip bet kokiame aštresniame debate, atsirandančios poliarizacijos dėka (jeigu tokių ideologinių pozicijų nebuvo a priori) nubėgama vis tolyn nuo tikrovės link susikurto vaizdinio – niekada nėra ko bijoti, visos baimės tėra išpūsti, kažkieno interesus tenkinantys burbulai. Visais šiais atvejais kovojantieji prieš baimės politiką atitolina save nuo elektorato ir jo supratimo, taigi panaikina ir galimybę tikslingai surasti priemones prieš tuos, kurie kaip tyčia puikiai supranta visuomenės baimes ir pasistengia jas išnaudoti savo naudai. Jau nekalbant apie tikrosios visuomenės būklės ir būsenų, taigi ir poreikių suvokimą. Žinoma, toks, koks čia pateiktas, baimės politikai aktyviai oponuojančios stovyklos įvairovės ir jai būdingų pažiūrų pakankamai griežtas supaprastinimas yra netikslus tikrosios padėties fiksavimo atžvilgiu, tačiau jis yra būtinas ryškiausių neigiamų tendencijų atskleidimui ir bendro anti-baimės politikos mąstymo lauko poslinkiui parodyti. O šios bendros tendencijos aiškios – vis toliau nutolstama nuo minties, jog baimė neretai būna racionalus, netgi teigiamas dalykas ir, apskritai, pamirštama, jog baimė – natūrali žmogaus emocijų ir jausmų dalis. Tokiu būdu, paradoksaliai didžioji dauguma oponuojančių pradeda bijoti… pačios baimės politikos. Ypač kuomet pastaroji įgauna ryškų augimo momentą. Tuomet ji neretai tampa centrine ašimi ir figūra aktyviai oponuojantiesiems, nulemiančia jų likusį dėmesio ir mąstymo žemėlapį.

Savaime suprantama, baimė kovoje prieš baimės išnaudojimą siauriems tikslams tampa savižudišku ginklu. Dar keisčiau, jog ši, beveik visada per daug neįsisąmoninta pačios baimės politikos baimė neretai prisideda prie pačio baimės lygio visuomenėje augimo. Taigi, tiesiogiai padeda baimės politikai augti. Kaip labai ryškų ir konkretų būtent tokios situacijos pavyzdį galima prisiminti paskutiniuosius JAV prezidento rinkimus. Demokratų kandidatė H. Clinton (tiksliau jos štabas), matydama prognozes paneigiantį šviežiai iškepto respublikono D. Trump‘o artumą kovoje, atrodytų, logiškai nuosekliai, o tuo pačiu perteikdama išties plačiai, bent jau kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vilnijusi jausmą, savo vėlyvojoje kampanijoje bandė suderinti tiek gąsdinimą varžovo prezidentavimo galimybe, tiek optimistinės ateities (Clinton valdymo atveju) perspektyvą. Kitaip tariant – bandė įveikti oponentą jo pačio ginklais.

Tačiau D. Trump buvo labai tvirtai įsicementavęs kaip grynosios baimės politikos apologetas, pilnai atitinkant dar pirmoje pastraipoje aprašytą schemą. Ir tuomet nutiko paradoksalus dalykas: Clinton štabo žinutė pasiekė rinkėją (žinant išleistas sumas, tuo galima neabejoti), tačiau galutiniam rezultate pradingo norėtas įteikti baimės objektas. Liko tik baimės transliavimas – kažkas baisaus gali nutikti, ateitis gali būti siaubinga. Kam padeda augantis baimės jausmas visuomenėje galima sužinoti ne tik šio teksto, bet jau ir iš istorijos. ***

Apskritai, pati sąvoka baimės politika – oksimoronas, nes bet kokia politika gimsta iš teigimo, t. y. veikimo. Tuo tarpu tikra, pilnai išsiskleidusi baimė – sustingdo, užgniaužia kvapą ir užhipnotizuoja. Netgi (pa)bėgimas iš išgąsčio reikalauja tam tikro, kad ir pasąmoninio atsispyrimo nuo baimės. 2 Privalu įveikti baimę (nors šiek tiek), jog galėtum imtis kokio nors veiksmo. Nesvarbu ar tai bene pagrindinis tikro politiko darbinis įrankis – kalba, ar koks nors administracinis veiksmas. Nesvarbu kaip įveikiama baimė. Žinoma, dažniausiai praktikoje imtis politinio veiksmo, ypač politikams, padeda tai, jog jie net neįsivaizduoja ko derėtų bijoti. Tačiau galime būti tikri, jog kur žengia politinis veiksmas, ten atsitraukia baimė. Tačiau baimės politika – oksimoronas, žvelgiant ir kiek kitu, mažiau fundamentaliu, nebe individo, o abstraktesniu lygmeniu. Iš tikrųjų baimės politika savaime neturi jokių vertybių, idėjų ar programos, t. y. jokio politikos, klasikine prasme, turinio.

Žinoma, baimės politikos dėka gauta politinė pozicija, didesnė ar mažesnė valdžia, priverstinai įgauna tam tikrą politinę programą, jeigu ne iš anksto turėtą, tai bent eigoje nuosekliau ar padrikiau (labiau tikėtina) susiformavusią, tačiau pati baimės politika jokios politikos savyje neturi. Tam tikros politinės nuostatos, pozicijos ir veiksmai gali susiformuoti atsižvelgiant į tai, kokios ryškiausios, konkretizuotos baimės stūmė ir pagrindė visą baimės politiką, politiniai veiksmai gali būti skirti išlaikyti ar pakurstyti baimės politiką, tačiau tai visuomet tik tam tikra daugiau ar mažiau privaloma duoklė ant politinės sėkmės aukuro ir nieko daugiau. Talentingai operuojant, sėkmingai susiklosčius įvykiams, pagrindinės dirginančios baimės gali nesunkiai ir pakankamai greitai kisti. Tie patys tvarkos ir įstatymo (law and order) šūkiai, neretai asocijuojami su baimės politika – labiau priskirtini prie konkrečių sociopolitinių situacijų aplinkybių ir įvaizdžio kūrimo priemonių, negu tiesiogiai prie baimės politikos. Pastaroji gali visiškai apsieiti ir be šių šūkių.

Taigi baimės politika tėra galbūt kiek veiksmingesnis, negu kiti, politinis triukšmas, potencialiai – politikos (ar politinės galios suteikimo) forma, tačiau niekada jos tikrasis turinys arba, kitaip tariant, pati politika. Tačiau baimė gali (ir kartais netgi privalo) tapti politikos šaltiniu. Ir ne tik baimės politikos atveju. Baimė – natūrali ir stipri žmogaus emocija, jausena. Ir nors stipriai išsigandęs arba ilgą laiką gąsdintas žmogus greičiausiai nesielgs nei racionaliai, nei drąsiai ir gali nesunkiai tapti įvairių manipuliacijų auka arba pats savo baimės stipriai paveiktu mąstymu ir elgesiu kurti aplink save ir savyje baimės teritoriją, kurioje laimė, prasmė ir visi dalyvaujantieji asmenys pralaimės, tačiau tai, jog žmogus ar visuomenė (ar žymi jos dalis) bijo yra labai konkreti ir svarbi informacija. Tai labai aiškus signalas bet kuriam apmąstančiam ar besirūpinančiam visuomene. Visuomenės baimė(s) politikui – lyg ligos simptomai gydytojui – jie padeda suvokti kas vyksta su objektu ir tampa atspirties tašku sprendžiant ko reikia objektui, jog jo būklė pagerėtų. Žinoma, politiko priemonės pasirūpinti visuomenės baimėmis neprivalo joms pataikauti.

Winston‘as Churchill‘is suvokė ir jautė bendrapiliečių ir ypač politikų sluoksnio baimę, iš esmės, likus vieniems kovoje prieš nacistinę Vokietiją 1940-aisiais metais, tačiau labai aiškiai ir tvirtai pasirinko kitokią, ne pataikavimo, pasidavimo šiai baimei poziciją. Puikios kalbos bei kiti politiniai veiksmai leido išvesti visuomenę iš baimės į ryžtą, nusiteikti ne pasiduoti, o atsilaikyti ir nugalėti. Kas galiausiai ir įvyko. Tai vadinama politine lyderyste. Taigi politikas gali užmegzti skirtingą santykį su visuomenės baime, priklausomai nuo jo pozicijos šios baimės priežasties realumo ir geriausio būdo ją įveikti klausimais, tačiau privalo apie ją visuomet žinoti ir niekuomet neneigti. Šioje vietoje vertėtų kiek plačiau panagrinėti pačią visuomenės baimę(s)3, jos rūšis (apie tai jau buvo šiek tiek užsiminta). Iš pirmo žvilgsnio, viskas yra pakankamai aišku kalbant apie konkrečias baimes – kuomet bijoma konkrečiai egzistuojančių darinių (pvz. tam tikros šalies ar teroristinių organizacijų), specifinių, vienos rūšies pavojų (pvz. terorizmo arba ekonominės krizės) ir pan., tuomet vertėtų ieškoti efektyviausių priemonių kiek įmanoma neutralizuoti šias baimes tiek imantis prevencinių, saugumo užtikrinimo priemonių, tiek maksimaliai naikinant pačius baimės šaltinius. Tačiau iš tikro kova tik su konkrečiomis baimėmis visuomenėje, kurioje bendrai yra didelis baimės lygis, visuomet bus lyg ta nesibaigianti kova su slibinu, kuriam vietoj nukirstos galvos išdygsta nauja.

Taigi žymiai svarbesnė yra abstrakčiau piliečių jaučiama baimė, susidedanti iš daugelio bendrų baimės ir nerimo nuojautų (pvz. ateities baimė), kurios dažniausiai tiesiog perauga į vieną bendrą, didelį ir nuolat greta esantį baimės jausmą pavienio individo lygmeniu ir slegiančią bei energiją išsiurbiančią baimės atmosferą – visuomenės mastu. Aukštas bendras baimės lygis išsiveržia ir įsikūnija į ryškiausiai iškeltas konkrečias baimes taip papildydamas jų baimingumo svorį ir išpūsdamas jų mąstą (būtent dėl to daugelis aktyvių baimės politikų oponentų švelniau ar stipriau suklysta, jog baimės yra netikros ar iš tiesų labai smulkios, dėl tos priežasties – nelegitymios). Iš dalies taip nutinka dėl tos priežasties, jog jos yra neįsisąmonintos, neapmąstytos ir taip pat sudėtingos, nes sudarytos iš daugelio dalių. Nuolat skubantis ir per daug į save ar aplinkos situaciją nesigilinantis bei to neapmąstantis žmogus daugiau ar mažiau ne-sąmoningai priima žmogiškuosius resursus taupantį (stereotipinį) sprendimą, jog galbūt šios, masinėse priemonėse iškeliamos baimės ir sukelia tuos jo jaučiamus baimės potyrius.

Pasikeitus viešojoje erdvėje dominuojančioms konkrečioms baimėms (o tai beveik niekada neįvyksta pernakt), tačiau iš esmės, nepasikeitus bendram baimės lygiui, be didesnių nesklandumų tas pats žmogus su savo išgyvenama abstrakčia baime jau gali susitelkti į naująsias baimes. Žinoma, tokių pasikeitimų atveju vyksta tam tikra baimės lygio fliuktuacija visuomenėje, tačiau tik trumpalaikė ir neesminė. Taigi privalu koncentruotis į bendrąjį baimės lygį ir pagrindinį dėmesį fokusuoti ieškant jo (padidėjimo) kilmės priežasčių – labiausiai visuomenę gąsdinančių (nors jai pačiai to galbūt ir neįsisąmoninus) grėsmių. Nors politikams, žinoma, negalima ignoruoti ir konkrečių visuomenės baimių. Vien jau dėl tos priežasties, jog jie kitaip bus pastarosios nesuprasti ir didelė tikimybė praras elektorato palaikymą (taigi ir politinius įrankius keisti aplinką). Tačiau esminis uždavinys yra išsiaiškinti giliąsias baimės paūmėjimo priežastis. Baimės, ypač ryškus jos lygio išaugimas, yra bene svarbiausias indikatorius apie visuomenės būklę ir ją slegiančias problemas. Būtent iš čia ir tokiu būdu visuomenės baimė gali virsti politikos šaltiniu. KTU mokslininkų (vadovaujant dr. A. Lašui) atlikto tyrimo – „Lietuvos vidinių ir išorinių grėsmių kognityvinis žemėlapis: elito ir visuomenės sinergijos ir sankirtos“ duomenys, apart to, jog patvirtina tekste pateiktą abstraktesnio baimės lygio ryšį su konkrečiomis baimėmis, tuo pačiu rodo dar vieną labai įdomią tendenciją. Lietuvos visuomenės baimės socioekonominėje plotmėje stipresnės, negu dėl šalies saugumo.

Iš pirmo žvilgsnio toks neatitikimas prieštarauja tipinei baimės politikos aiškinimo schemai, kurioje žiniasklaida, kaip virtualios realybės formuotoja arba realybės suvokimo flirtuotoja, tiek transliuodama politikų siunčiamas žinutes, tiek iš savo asmeninio intereso (baimė kaip stiprus dirgiklis leidžiantis geriau ir daugiau „parduoti“) pagrinde ir sukuria, tiksliau sužadina, baimės pojūtį visuomenėje. Tokiu atveju standartiškai pirminė mintis – žmonės tesirūpina savo konkrečiausiais, asmeniniais poreikiais ir nesugeba suvokti abstraktesnių ir kolektyvesnių grėsmių, todėl mažiau baiminasi dėl to, ko tiesiogiai nejaučia – karinės grėsmės šaliai. Žinoma, kad toks paaiškinimas išties teisingas kalbant apie nemažą dalį visuomenės narių. Tačiau tame pačiame tyrime lygiai taip pat žiniasklaidos grėsmių prioritetams prieštarauja ir aukštąjį išsilavinimą, aukštesnes pajamas, taigi ir geriau išvystytą abstraktų mąstymą turintys bei neabejotinai gebantys suvokti potencialią ir kolektyvinę grėsmę.

Šis momentas atskleidžia, jog minėtasis aiškinimas kažką svarbaus praleidžia. Panašu, jog žmonės mažiau bijo, nes jaučia, jog ta grėsmė žinoma, ja rūpinamasi. Visuomenė mato, kad apie grėsmę pastoviai rašo žiniasklaida, kalba politiniai lyderiai, jų kalbas seka veiksmai – pratybos, šauktinių kariuomenės, ginkluotės įsigijimai šiuo konkrečiu atveju, reiškia šioje vietoje visuomenė gali šiek tiek atsikvėpti. Grėsmė suvokiama, tie, kuriems delegavome valdymą, t. y. daugiau ar mažiau sutarėme pasitikėti, ja rūpinasi. Taigi galima atsipūsti. Šioje vietoje (sąlyginai) saugu. Baimė atsitraukia. O kas nutinka priešingu atveju? Visuomenė (arba nemaža dalis jos individų) nujaučia, jog egzistuoja grėsmė, ta grėsmė kelia jai nemažą baimę. Tačiau žiniasklaida šią baimę/ grėsmę ignoruoja, ji neišviešinama ir išlieka, iš esmės, privačia. Šių laikų, net ir mažoje visuomenėje be žiniasklaidos įsitraukimo niekas netampa vieša, taigi politinės bendruomenės lygiu pripažinta. Baimė auga. Šiek tiek kitokiu scenarijumi, kuomet žiniasklaida vis tik legitimizuoja baimę/grėsmę, tačiau neatsiranda jokio arba tik menkas ir nerezultatyvus politinis veiksmas, t. y. problema nepatenka į politinę dienotvarkę ir yra ignoruojama arba patenka visuomenės suvokimu per mažu prioritetu.

Tokiu atveju bendras visuomenės baimės lygis (šios grėsmės rėmuose) dar labiau pakyla. Taip nutinka dėl kelių priežasčių. Pirma, įsitraukus žiniasklaidai dalis tų, kurie nebuvo bijantys, tokiais patapo. Antra, bent dalies tų, kurie jau bijojo, asmeninis baimės lygis dar labiau pakilo, įsitikinus, jog jie buvo teisūs – to verta bijoti, ne aš vienas to bijojau, bei iš viešos diskusijos įgavus argumentų kodėl to verta bijoti. Jeigu toliau laikomės prielaidos, jog dalis grėsmių nujaučiamos ir jų baimė pirmiausiai kyla ne-sąmoningai, tokiu žiniasklaidos įsitraukimo į grėsmės viešinimą atveju, neretam piliečiui baimė iš abstrakčios tampa konkrečia. Tuo tarpu visai (nei sąmoningai, nei pasąmoningai) šios baimės neturėjusiam ir nejautusiam žiniasklaidos įsitraukimas tikėtina lemia abstrakčios baimės atsiradimą, jeigu diskusija tik pateko į žmogaus akiratį ir jis daugiau ne-sąmoningai jai neprieštarauja, o situacijoje kuomet diskusija sekta nuosekliau ir grėsmės realumui bei pavojui pritariama – iškart užgimsta konkreti baimė.

Žinoma, individo lygmeniu visas grėsmių/baimių funkcionavimų procesas yra gerokai sudėtingesnis ir unikalesnis kiekvienu atveju, tačiau bendru visuomenės mastu jau galima įžvelgti tam tikrą baimės, kaip racionalios grėsmių sistemos, funkcionavimo metmenis. Visa tai neblogai paaiškina kodėl baimės politika ne visada laimi ir kartais, atrodo, patenka į tuščią dykumą, kurioje neturi bene jokios terpės augti, o kartais, neretai toje pačioje visuomenėje, po kiek laiko nutinka priešingai ir ji suveši. Baimės politikai reikia tam tikros situacijos, tam tikrų sąlygų ir priežasčių. Jeigu tradicinė politika ir politikai per ilgai ignoruoja visuomenės baimes, ypač kylantį bendrą baimės lygį, neanalizuoja, nežiūri į ją rimtai arba apskritai delegitimizuoja, kaip politikos faktorių, (taigi pamiršta ir visuomenę, įsiklausymą į ją) tuomet tikėtina, jog kas nors pasinaudos šia situacija pasitelkdamas baimės politiką. Beje, būtent dėl tokios situacijos nemažai tų, kurie (nesėkmingai) bando visuomenėje įžiebti pavojaus sirenas dėl kai kurių daugiau mažiau ignoruojamų grėsmių, neretai pradeda palaikyti ar bent ne priešiškai žiūrėti į kylančią baimės politiką. Deja, apart retų išimčių, jiems tenka nusivilti, nes baimės politika dažniausiai ateina ne tikrųjų, už baimės slypinčių grėsmių, spręsti. ***

Kas gi sudaro tą bendrąjį baimės lygį XXI a.? Kokios už jo slepiasi grėsmės? Turbūt tiksliausias trumpas atsakymas būtų – kas gi tik nesudaro. Išties, moderniame, chaotiškame, ne tik spartėjančiame tiek savo tempu, tiek pokyčiu mastu, bet netgi didėjančio spartėjimo greičio pasaulyje grėsmių skaičius auga. Kas dar svarbiau – pačios grėsmės tampa galingesnės. Ir jeigu dalis priežasčių yra globalios, taigi visiems bendros, tai regionui ir konkrečiai Lietuvai tenkančios specifinės grėsmės arba tiksliau – grėsmes nukenksminanti aplinka, čia yra žymiai silpnesnė, taigi ir bendra situacija – prastesnė. Pradėti, matyt, reikėtų nuo fundamentaliausiųjų. Informacinių technologijų išlaisvinta, globalizacijos išaugintą poreikį ir pasiūlą bandanti patenkinti informacija įgavo neregėtus apimties ir atsinaujinimo (susidėvėjimo) mastus.

Dabar jau ne tik kultūrpesimizmo filosofai, bet ir neuromokslų atstovai kalba, jog žmogaus smegenys patiria pavojingą, nuolatinį puolimą informacijos pertekliumi. Didele dalimi dėl šių pokyčių drastiškai išaugęs tempas ir pasikeitęs gyvenimo būdas užkrauna įvairiapusį stresą ir likusiam žmogaus kūnui. Priešingai, negu ankstesniais atvejais, tiek žmonija, tiek pavienis žmogus nebespėja (evoliuciškai) prisitaikyti, susigyventi su šiais pokyčiais. Dar blogiau – iš viso to randasi vis mažiau prasmės. Paradoksalu, informacijos kiekiai ir greičiai nulemia tai, jog visi išties turime vis mažiau tikro turinio – informacijos, kurią galėtume pasitikėti esančia teisinga. Žinoti, jog iš tikro taip buvo, jog perdavimo procese ji nebuvo iškraipyta, jog tai nėra tik subjektyvi nuomonė ir, svarbiausia, jog ji dar nepasenus.

Dar galima didelėmis pastangomis įsigilinus sekti kelias sritis, tačiau aprėpti visą spektrą (o to reikalauja vis didėjantis tarp-sferinis priklausomumas) ir, svarbiausia, jį apmąstyti, kol jis nepakito, tampa antžmogišku iššūkiu. Ir didžiausia problema čia ne ta, jog nebesugebame žinoti kas išties vyksta maisto industrijoje ar kvantinėje fizikoje, o tai, jog pats individas vis labiau atskiriamas nuo pasaulio informacijos triukšmo siena. Taip mąžtant galimybėms pasaulį ir gyvenimą susieti į prasmingas visumas. Iš dalies tai nulemia, jog nebeliko laikmetį rišančios minties (nebent ja laikytume patį be-ryšį) ir mąstytojams tenka konstatuoti tarp-epochinį laiką. Net jeigu idėjinį-vertybinį (plačiąja prasme) postmoderno vakuumą laikytume užpildytą nugalėjusia kapitalizmo ideologija (nevisai tapatu su kapitalizmu, kaip fenomenu), tektų pripažinti, jog bent jau pagal praeities standartus jam trūksta ryškaus matmens. Simbiozė su mokslu kaip religiniu tikėjimu (nors pastarasis neatlaiko net tikroko mokslo kritikos) vis tiek palieka neužbaigtą sistemą, tačiau bent jau arčiau jos priartėja. Galiausiai galima kalbėti apie socioekonomines grėsmes.

Savaime suprantama norint nuodugniai jas visas aptarti reikėtų didelės apimties teksto, tačiau apžvelgiant situaciją bendrais bruožais – visame Vakarų pasaulyje situacija primena besitvenkiantį probleminį pūlinį. Didėjanti ir vis stipriau įsišaknijanti nelygybė, besioligopolizuojančios rinkos, mažėjantis sistemos teisingumas (ir privalomumas visiems jos nariams), tikėjimas ja ar bent jos pasitaisymo galimybe, žengiantis koja kojon kartu su robotizacija, automatizacija ir visu socioekonominiu perversmu, kurį įprasta vadinti ketvirtąja industrine revoliucija, ir kuris žada pasiglemžti ištisas industrijas bei galbūt sukurti naujų. Visa tai fone perspektyvos, kuomet finansinės galimybės pirmą kartą istorijoje gebės sukurti ne tik daiktinio turėjimo, tačiau lems išties reikšmingus skirtumus tarp žmonių – jų gyvenimo trukmę, fizinių, mentalinių galimybių išplėtimą už įprastinių žmogaus galimybių ribų.

Mūsų šalyje be šių, išties strateginių problemų, dar daugiau įvairiausių, situaciją sunkinančių bėdų. Bene ryškiausia – emigracija, visą pūlinį trumpuoju laikotarpiu sulaiko (ir užmaskuoja), tačiau ilguoju tik didina. Tuo pačiu pastaroji, jeigu žiūrėtume į gilumines priežastis, iš dalies kyla, o tuo pačiu ir dar labiau skatina visuomenės atomizaciją. Reiškinį pradžioje kilusį, kaip natūralų priverstinės, bene visų gyvenimo sričių kolektyvizacijos atoveiksmį. Tuomet įtvirtintą šuolio į eksperimentinį ekonominį neoliberalizmą be ankstesnės (nenutrauktos) kapitalizmo patirties. Tokiu būdu ne tik paaštrintai (nes iki tol maskuotai ir laisvai nepatirtai) atsiskleidė pačioje sistemoje slypinti visų karo prieš visus dėmuo.

Kuomet Senuosiuose Vakaruose tiek rinkoje, o ypač platesniame socialiniame-politiniame lauke, nepaisant tečerizmo-reaganizmo reformų aštrumo, išliko daugelis iš tradicijos ateinančių atsvarų, įvairiausių institutų pavidalu. Taigi turime ne kitokių, o visų kitų, kurie nėra aš, baimę. Atomizacija – ne tik problema pati savaime, tačiau ji perauga ir į platesnę visuomeninio gyvenimo eroziją. Pastaroji pasireiškia ne tik negebėjimu ir nenoru burtis į įvairiausias nedideles organizacijas ar skirti dėmesio visuomenės reikalams, bet galutiniame variante – visuomenės negebėjimą organizuotis savo gyvenimo – analizuoti, apmąstyti praeitį, dabartį, planuotis ateities ir formuoti, kurti savo būtį, o ne plaukti tendencijų pasroviui. Užgimsta negebanti politika.

Lietuvoje politikai atrodo, jeigu ir turintys noro, tai ne(be)turintys gebėjimų apmąstyti, kritiškai įvertinti ir taip kurti procesus, tuo pačiu aiškiai suvokiant valstybės interesus. „Strateginės reformos“ dažniausiai žymi stambiojo verslo suformuotų užduočių vykdymą, lyg valstybinio intereso nebebūtų likę. Investicijų kiekis į tas visuomenės sferas, kurios žvelgiant į visuomenę, kaip organizmą, būtų atsakingos už mąstymą – universitetus (ypač dėstytojų, tyrėjų užmokestį), mąstymo centrus (think tank‘us), galų gale kokybišką žurnalistiką, geriausiai atskleidžia visos visuomenės požiūrį ir prioritetus. Tiesa, panašu, kad politika visame pasaulyje dabar daugiau mažiau skęsta šiame giliame grėsmių baseine, bandydama 4-5 metų žvilgsnio ciklais gesinti pavienius probleminius gaisrus arba apskritai apsimesdama, jog nieko blogo nevyksta, nors kambarys, kuriame esi, skendi liepsnose.

Taigi, turėdama atlikti stabilizuojančio dėmens vaidmenį politika tampa disfunkcine, šiuo aspektu, prarasdama (neretai savanoriškai) galios svertus, o kartkartėmis pati virsdama ir destabilizuojančiu veiksniu. Natūralu, kad tokiame įvairiapusiškai chaotiškame ir stipriai bei greitėjančiai besikeičiančiame pasaulyje kyla ateities baimė. O papildyta nujaučiamų ir(ar) suvokiamų šiandienos grėsmių, (ne)virstančių baimėmis, ir, nemažiau svarbu, visuomenės atomizacijos ir politikos disfunkcijos pajautos pagimdo ir bejėgystės jausmą. Galbūt nemažiau, jei nelabiau, būdingą mūsų laikams, negu baimė. Ir pastarąja be galo sustiprinančią. Iš esmės, baimės politiką, žvelgiant į jos kilmę ir esmę, galima vadinti ir bejėgystės politika. Ir tuomet visai neverta stebėtis, jog visame šiame kontekste XXI a. vėl (kaip baimės dešimtmetyje – 70-aisiais) išauga katastrofų ir nelaimių (taip pat, (dis)utopijomis paremtų) filmų, kompiuterinių žaidimų ir kitokių fantaziją įaudrinančių istorijų pasiūla ir paklausa. Juk baimė (tą pasakys ir religijotyrininkai, ir psichoanalitikai) tuo pačiu ir traukia. Ypač kolektyvinės pabaigos baimė, išgelbėjanti nuo vienišo galo. Kas gali būti geriau, jei ne po sunkios darbo dienos atsisėsti į patogų krėslą ir pasvajoti, jog visa tai baigsis. Bent jau rytojus tikrai atrodys mielesnis. ***

Kokius konkrečius sprendimus kovojančius su baimės politika ir bent jau padedančius bei taisančius šią be galo sudėtingą situaciją būtų galima Lietuvai pasiūlyti? Apart teisingų, bet abstrakčių ir tiesiogiai neįgyvendinamų liepiamosios nuosakos – „reikia…“. Žinoma, kad reikia šviesių, stiprių politikų, skatinti įvairiausių (pvz., pomėgių) bendruomenių kūrimąsį ir aktyvų, drąsų pilietinį veiksmą ar stiprinti švietimą.

Daugmaž žinome kokius dėmenis visuomenės gyvenimo lygtyje reikia pakeisti, tačiau esminiai klausimai yra kaip. Ypač turint omeny egzistuojančią inertišką aplinką, susiformavusį visuomenės (mechanizmų) funkcionavimą, žmones, tokius, kokie jie yra, taip pat institucijas, potencialių pasikeitimų trapumą, galų gale, ribotus išteklius. Akivaizdu, kad sėkmės (ypač paprastų) receptų į tokį daugiau nei sunkų ir sudėtingą klausimą nėra. Tuo labiau, jog didelė dalis baimės šaltinių (grėsmių) yra globalios ir ne(iš)sprendžiamos žymiai galingesnių valstybių mastu, tačiau tam tikrus perspektyvius pasiūlymus įmanoma atrasti. Pirmiausia, matyt, reikėtų kalbėti apie Lietuvos valdymo decentralizaciją, kaip demokratizuojančią ir potencialiai įgalinančią, skatinančią priemonę. Dabar Lietuvoje egzistuoja daugiau popierinė arba tik dalinė savivalda, savo esme labiau atitinkantį iš centro perduotų funkcijų priežiūros ir vykdymo įstaigų modelį, negu tikrą bendruomeninį savęs valdymą. Realus galių suteikimas, nepamirštant finansinio galių perleidimo elemento4, pvz., tiesioginio dalies mokesčių mokėjimo į savivaldybės biudžetus, sukurtų prielaidas burtis ir stiprėti realioms savivaldžioms bendruomenėms.

Žinoma, tokio projekto sėkmė (ypač matant postmoderniai feodalines nesavivaldžias savivaldybes) nėra garantuota. Netgi tikėtina, kad daug kur ji žlugtų ir pablogintų padėtį. Tačiau nereikėtų sisteminių pokyčių svarstyti orientuojantis tik į galimus nuostolius, o vertinti potencialių bendrą pokytį ir sistemos teisingumo aspektą. Tikėtina, jog laimėjimai nusvertų praradimus. Bene didžiausia netiesioginė nauda būtų ta, jog atsirastų arti esantis ir į artimiausios aplinkos reikalus orientuotas procesas, reikalaujantis mažiau laiko bei pastangų pamatyti iš įdėto veiksmo ir pastangų kylančius rezultatus – mažesnis demokratijos veikimo ratas. Atsirastų sisteminė galimybė įsisukti demokratizuojančiai, veiksmo bangai mažose bendruomenėse, kuriose susitarti visada lengviau, tuo pačiu – išlaisvinama iniciatyva. Taip pat – būtų išmušamas dabar savivaldos lygmenyje egzistuojantis argumentas, jog nieko negalima padaryti, o kitų, sėkmingų kaimyninių savivaldybių pokytis, atsiradęs dėl to, jog atsirado galimybės gerai tvarkytis, taptu įrodymu.

Pastaruoju atveju tikėtinas, tiesa, kiek užtruksiantis, domino efektas. Anksčiau ar vėliau (pastarųjų metų politiniai judesiai liudytų, jog tam yra pribręsta) įsijudinęs vietos politinis gyvenimas junginių ar bent pavienių asmenų mastu skatintų ir nacionalinės politikos pokytį. Jau nekalbant apie netiesioginius vaisius įmanomo pokyčio – atsiradusį psichologinę pajautą, jog nuo jų, o ne nuo centro malonės, priklauso jų pačių likimas. Susibūrimas ir sėkmingas bendras politinis veiksmas ne tik paklotų pamatus didesniems šalies būklės pasikeitimams, bet ir pats savaime taptų puikus priešnuodis bet kokiai baimės politikai. Bene, svarbiausias baimės politikos neutralizavimo būdas buvo jau plačiai ir gerai aptartas visame tekste – baimės racionalumo ir už jos slypinčių grėsmių suvokimas ir pasinaudojimas (gerąja prasme) politikoje, taip pat – baimę keliančių politikų veikimo principų suvokimas bei oponavimo klaidų nekartojimas. Tačiau visa tai ir dar šiek tiek Lietuvos kontekste geriausiai įkūnytų naujas, stiprus politinis veiksmas. Judėjimas ar partija, iš tikrųjų besiorentuojantis į nykstantį vidurinįjį, dirbančiųjų sluoksnį, įnešantis realias politines diskusijas, suvokiantis ką kalbą, kokioje terpėje randasi ir turintis viziją. Kitaip tariant, žinantis žmonių baimes ir kas slypi po jomis bei keliantis būtent į tai atsaką teikiančius tikrus pasiūlymus.

Tokių bandymų yra buvę ir vis dar būna, tačiau jiems visiems ko nors trūksta – jie per daug smulkūs, neatrodo rimtai, per daug kalba apie tai, kas labiausiai rūpi jiems, o ne rinkėjams, įvaizdžio, viešųjų ryšių, profesionalumo, personalijų klausimai. Išties pasiruošęs ir subrendęs, profesionaliai ir protingai veikiantis darinys sugebėtų atidengti dabartinės politikos(ų) politinį skurdą (ką visuomenė puikiai jaučia) ir pasiūlyti realią alternatyvą, kurios, visi žinome, Respublika yra ištroškusi. Ir nors tai atrodytų sunkiai įtikima, tačiau paskutinieji rinkimai parodė, jog laimėjimas tikrai nėra neįmanoma, o tam tikri politiniai judesiai ir momentai liudytų apie tam bręstantį potencialą. Išties 1986 ar 1987 metais Sąjūdis buvo labiau neįtikimas. Žinoma, nereiktų būti naiviems, toks darinys net ir laimėjęs labai ilgai neišbūtų, tikėtina, suskiltų arba natūraliai išsikvėptų. Vien dėl politinės sistemos bent kiek ilgesnis vienpartinis valdymas Lietuvoje yra labai neįtikimas. Tačiau įvykusios pirmosios rimtos sėkmės (ar(ir) atliktos esmingos reformos), iš esmės, galbūt ne per naktį, tačiau priverstų pasikeisti visą politinį spektrą. Oponentams norint išlikti tektų taikytis prie naujo politikos lygmens. Ir jie prisitaikytų. Netgi nunykus naujam dariniui, bendras vaizdas – tikėtina jau būtų kitoks. Taigi, baimės suteikia galimybę skaityti grėsmes, pavojus, rūpesčius, tereikia norėti ir gebėti tai daryti. Funkcionuojanti, sprendžianti, tiesiog išties veikianti, o ne nusišalinanti ir negebanti politika yra neįveikiama užtvara baimės politikai. Paradoksalu, tačiau baimės politiką galima įveikti įveikus politikos baimę. Išties juk šios atsakomybės ir bijojome, ar ne?

1 Tekste įvairūs žodžiai, pavyzdžiui, politikas, pagal susiklosčiusią lietuvių kalbos tradiciją, vartojami vyriškąja gimine, turint omeny, bendrą žmonių priklausomybę tam tikrai grupei (šiuo atveju politikų profesijai). Savaime suprantama priklausomybė skirtingoms lytims šios grupės niekaip neskaido. Turint omeny išaugusį dėmesį tokio tipo klausimams, jaučiu pareigą papildomai paaiškinti savo pasirinkimą.

2 Įsitikinti tuo galima prisiminus ir labai konkrečia politinę situaciją, kuomet 1990 m. sausio 12 d. dingo tuometinis premjeras A. Šimėnas. Vėliau paaiškėjo, jog jis grėsmės akivaizdoje, psichologiškai neatlaikęs įtampos, viską metė ir bandė slėptis. Kitaip tariant inspiruotas didelės baimės dėl galimos grėsmės jo asmeniui bandė bėgti nuo tekusių oficialių pareigų, taip neva atsiribodamas nuo jų. Ši, iš pirmo žvilgsnio, labai ambivalentiška situacija atrodytų liudytų, jog žmogus veikė grynai iš baimės. Tačiau net jei premjeras veikė ne-sąmoningai, vis tiek pabėgimui reikėjo atlikti bent keletą konkrečių veiksmų (pvz., duoti įsakymą vairuotojui), nesvarbu jei jis juos atliko pusiau pasąmoningai, vis tiek jie – vertintini kaip to žmogaus veiksmai ir netgi tam tikra išgyvenimo (kad ir nelabai gudri ar racionali) strategija. Taigi baimė, jog aš, A. Šimėnas, būdamas premjeru, nukentėsiu šitos krizės akivaizdoje, buvo įveikta, kad ir neracionalios (bei negudrios) minties, jog reikia fiziškai pasišalinti iš įvykių centro ir laukti kas bus. Tai, jog veiksmas atliktas ne-sąmoningai esmingai nieko nekeičia. Taip, kaip crime passionnel sušvelnina, tačiau neatleidžia nuo bausmės.

3 Visame tekste stengiamasi (kiek tai įmanoma) laikytis skirstymo konkrečias baimes įvardinant daugiskaita – baimėmis, nes tai daugiau mažiau įvardijamos (neretai pačių bijančiųjų) ir suskaičiuojamos, „apčiuopiamesnės“ baimės, tuo tarpu abstraktesnė baimė įvardijama vienaskaita, nes yra panašesnė į bendrą baimės jausmą, kuris pirmiausiai nėra susiejamas su kokia nors grėsme ir tik vėliau gali būti atsekami šios baimės šaltiniai, taigi jis yra daugiau tapatus tiesiog baimės jausmui. Taip pat svarbu paminėti, jog būtent pastarajai labiau tinka baimės, kaip jausmo įvardijamas, tuo tarpu konkretesnė baimė – artimesnė (nuolat patiriamos) emocijos apibrėžimui. Pats psichologijos mokslas, pagal savąjį apibrėžimą baimę laiko emocija, tačiau kalbant apie baimę ir politiką verta įtraukti platesnį baimei artimų emocijų ir jausmų spektrą dėl tos priežasties, jog taip geriau pažįstama analizuojamo dalyko esmė. Tai, kas įvardijama, kaip baimė, sąvokoje „baimės politika“, nėra tik baimė, remiantis psichologijos pateikiamu apibrėžimu. Pvz., tai ką įprasta vadinti „baimės jausmu“ (tekste tai artima abstraktesnės baimės sąvokai) psichologiniu žodynu būtų tiksliau įvardijama kaip nerimo jausmas. Taigi teksto baimės sąvoką sudaro daugelis gąsdinančių, bauginančių, nerimą, šiurpą, kraupumą keliančių, siaubą varančių bei panašių jausmų bei emocijų, kurios yra jausminis, emocinis baimės politikos kilmės šaltinis.

4 Šiuo metu daugmaž apie pusę savivaldybių biudžeto sudaro iš valstybės biudžeto tiesiog pervedami pinigai švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigoms, t. y. šia biudžeto dalimi negalima laisvai disponuoti.

Jie atvažiuos čia, tinginiaus, gaus pašalpas iš mūsų pinigų“, „jie sugriaus šeimą ir sunaikins tautą“, „jie nenori integruotis, plėšikautojai“, „jie diktuoja taisykles ir aitma mūsų laisvę“. Jie yra kas tik nori: pabėgėliai, musulmonai, gėjai, Europos sąjunga – vardiklis pakeičiamas, o rezultatas tas pats  – jie nori blogo ir mes jų bijome. Iš pažiūros tiesiog absurdiški teiginiai nesugriaunami nei faktų, nei sveikos nuovokos. Tai suprantama – juk baimė iracionali. Impulsyvus ir emocionalus jausmas gali aptemdyti protą, o to padariniai sistemiškai griauna demokratiją ir liberalią kultūrą: pradedant radikalių partijų laimėjimais, baigiant universiteto uždarymu Vengrijoje. Svarbu suprasti, kokie žmonės yra lengviausiai paveikiami baimės politikos. Amžinas atsakymas visiems nepriimtiniems rezultatams – neišsilavinę, mažai uždirbantys iš nedidelių miestelių – šiuo atveju nebūtinai teisingas. Aktyvūs baimės politikos propoguotojai neretai būna net labai išsilavinę, garbūs, įvairaus amžiaus didmiesčio gyventojai. JAV mokslininkai yra pastebėję, jog autoritarines savybes turintiems žmonėms šios aktyvuojasi  susidūrus su grėsme, socialiniais pokyčiais. Tuomet tokie žmonės, linkę į autoritarizmą, pradeda linkti ir į radikalizmą, balsuoti už populistus, žadančius tvarką, discipliną bei susidorojimą su žmones gąsdinančiomis baimėmis. Matthew MacWilliamsas dar prieš JAV prezidento rinkimus atrado, jog D. Trumpo palaikytojus geriausiai nuspėti galima būtent pagal tai, ar žmogus yra autoritaras (Vox.com, 2016). Tai, jog šiuos rinkėjus veikia baimės politika, yra ganėtinai akivaizdu iš jų pažiūrų į imigrantus, musulmonus ir netgi juodaodžius ir požiūrį į vergiją. Vis tik panašu, jog šios tendencijos yra kylančios iš bendresnės – žmonių autoritarizmo pasireiškimo. Tokiu būdu įsisuka užburtas ratas, kur įsibaiminusius autoritariškus balsuotojus paveikia baimės politiką plėtojantys politikai, kurie tokiu būdu gali įsitvirtinti valdžioje ir toliau plėsti baimės diskursą. Lietuvoje nėra atlikta rimtesnių visuomenės autoritarinių nuostatų tyrimų, tačiau panašu, jog potencialas egzistuoja. Pasak mokslininkės psichoterapeutės Gražinos Gudaitės, nemaža dalis lietuvių turi didelių problemų su autoriteto samprata. Dėl patirtų kultūrinių traumų, ypač dėl sovietmečio okupacijos (taip pat ir dėl kitų priežasčių), gyventojai gali turėti emocinių problemų, jaustis nesaugūs, nuvertinti autoritetą arba atvirkščiai – jo ilgėtis. Tai patvirtina ir Ainės Ramonaitės bei kitų politikos mokslų tyrėjų išvados: dauguma Lietuvos gyventojų pageidauja turėti stiprų lyderį. Be visų kitų iš to kylančių bėdų, pavyzdžiui patraukliai stiprių lyderių ieškojimo nedraugiškose kaimyninėse šalyse, toks noras tiesiog nedera su atvira, demokratiška visuomene. Ko gero, negalima tokio tipažo žmonių laikyti vieninteliu veiksniu, lemiančiu stiprių, populistinių, griežtų ir baimės politiką atstovaujančių lyderių išrinkimą, tačiau pažvelgus į probleminius Lietuvos regionus matyti, jog ten valdantys „kunigaikštukai“ yra puikus autoritarinio lyderio pavyzdys. Sunku vienareikšmiškai įvardinti vaistus įveikti baimę, tačiau jeigu tikime prielaida, jog baimė glaudžiaisusijusi su autoritetu ir reiškiasi autoritarizmu, tuomet veiksmingiausiai veiktų demokratiška ir atsakinga lyderystė. Visų pirma tuo turėtų pasižymėti valdžios atstovai, tačiau dalis jų gali patys remtis baimės politiką dėl išskaičiavimo, todėl išeities derėtų ieškoti kitur. Alternatyvios informacijos šaltiniai,nešantys pasaulio dardėjimo nuo bedugnės žinią, turbūt patys to nesuvokdami gilina baimės politikos problemą, tad privalo egzistuoti atsvara jiems – atsakinga žiniasklaida, kuri gebėtų visapusiškai apžvelgti probleminius klausimus, sukeliančius žmonėms baimę, susijusius su socialiniais pokyčiais. Žinoma, reikia dibti su pirmine autoriteto krizės sritimi – patirta sovietmečio trauma. Ji negali praeiti savaime – kultūrinės traumos linkusios keliauti iš kartos į kartą ir paliesti net tuos žmones, kurie tiesiogiai jos neišgyveno. Psichinės sveikatos gerinimas, kalbėjimasis ir diskusijos, atviros visuomenės formavimas – visai tai neabejotinai padėtų atsitraukti nuo autoritarinio mąstymo ir įgyti atsparumą baimės politikai, tačiau tai sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis įvairių akcijų, švietimo programų, renginių ir medijų ryžto.

Krzysztofas Czyżewskis viename savo straipsnių apie Centrinę Europą mini dažną klaidą šio regiono sąvokos vertimuose. Jis pabrėžia, jog CE teritorija yra paribys (borderland), o ne pasienis (borderline). Kitame kontekste borderline taip pat gali būti verčiama ne kaip pasienis, o ribinės asmenybės sutrikimas (borderline disorder). Juokai juokais, tačiau būtent šis psichinės sveikatos terminas gali puikiai apibrėžti, su kokiomis problemomis susiduria Centrinės Europos, tarp jų ir Lietuva, šalys.

Ribinės asmenybės simptomai pasireiškia nestabiliais santykiais su kitais, nepastoviu savęs identifikavimu, baime būti paliktu, juoda-balta mąstymu, polinkiu į depresiją, savižalą. Dauguma Centrinės Europos valstybių į kaimynines šalis žiūri ir kritiškai, ir kaip į siekinį; neapsisprendžia, ar yra atskiras darinys, ar turėtų priklausyti kitam blokui (pamenat, kiek džiugesio kilo, kai Lietuva Jungtinių Tautų buvo priskirta Šiaurės šalims?), bijoma ES ir NATO paramos netekimo, ir tuo pat metu nesinori prarasti individualumo. Dar galima atsižvelgti į tai, jog praktiškai visose Centrinės Europos valstybėse savižudybių skaičius yra vienas aukščiausių pasaulyje ir pradeda atrodyti, jog borderline valstybės yra itin taiklus apibūdinimas šiam regionui.

Svarbiausia, aišku, ne diagnozė, o tokios būsenos priežastys ir galimi būdai pakeisti nepageidaujamus efektus. Ribinės asmenybės susiformavimą lemia nemažai faktorių: socialinė aplinka, genetika, neurologiniai aspektai. Pastarųjų pritaikyti borderline valstybėms ir užsiimti genetine inžinerija nederėtų, tačiau jeigu svarstome apie socialinės aplinkos poveikį, verta prisiminti, jog Centrinės Europos valstybės ne tik išgyveno Holokausto baisybes, bet ir priklausė Sovietų Sąjungai arba Rytiniam, socialistiniam blokui. Sumišusios tragedijos, išžudyti šeimos nariai ar kaimynai, kankinimai, slapstymaisi ir kitos sunkiai pakeliamos nelaimės neabejotinai paliko šalyse kultūrinę traumą, kuri, deja, palietė ne tik ją tiesiogiai išgyvenusią kartą, tačiau persidavė ir bent kelioms kartoms į ateitį. Gaila, tačiau kultūrinė trauma, kaip ir asmeninės, gydoma lėtai ir reikalauja įdirbio.

Praeities (bei ateities) kaip pamato ir ramsčio nebuvimas priverčia pakibti vakuume, o tokioje būsenoje, kaip sako Timothy Snyderis, ir belaikėje, ir begalinėje, lengva karaliauti diktatūrai. Belaikę ir begalinę erdvę lengvai sukuria melas, neturintis atramos taškų ir nežadantis jokių rezultatų. Todėl vienas iš būdų save apsaugoti nuo šio nepageidaujamo scenarijaus yra suburti bendruomenę per bendra istorijos supratimą, per kultivuojamą istorijos politiką. Puikiu pavyzdžiu galima laikyti Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo ši šalis ėmėsi visko, kad diktatūros laikotarpis būtų pasmerktas be jokios vietos ilgesiui, bei niekados negalėtų pasikartoti. Demokratiškumas, atvirumas, visuomeniškumas, palaikymas – tai svarbūs Vokietijai būdingi aspektai, artėjančiuose parlamento rinkimuose apsaugosiantys nuo radikalių partijų pergalės.

Bendruomenę galima kurti ant demokratinių pagrindų, tačiau egzistuoja ir kitas kelias, kuriuo lengva pasukti prisikuriant bereikalingų mitų. Juk niekas taip gerai nesuvienija bendruomenės kaip atpirkimo ožys. Tam galimi net visiškai teisėti būdai, trumpam (arba, deja, ilgam) atsisakant teisės (teisinės valstybės principų) ir patenkant į išimtinę būklę, kurioje suverenui leidžiama viskas. Kaip pastebi filosofas Giorgio Agambenas, radikalūs valstybių veiksmai įprastai vykdomi teisėtai: paskelbiama išimtinė padėtis, o jos metu valstybės teisiškai įgauna daugiau galių. Kaip pavyzdį galima prisiminti praėjusio amžiaus totalitarines valstybes ir baisiausius jų veiksmus, tačiau tokius metodus dali taikyti ir demokratiškos šalys. Juk neva pagal teisines normas po rugsėjo 11-osios teroro akto veikė JAV, pradėdama nuo nekaltų keleivių patikrų oro uostuose, baigdama (dažnai mirtinais) kankinimais Gvantanamo kalėjime. Žydai, musulmonai, bet kuri kita tautinė, rasinė, religinė grupė – jei kažką reikės kaltinti, tam atsiras netgi tai leidžiantys įstatymai, ir, kas baisiausia, masės gali lengvai sutikti su kuriamais mitais, jeigu joms atrodo, jog šie padės joms atsikratyti nežinios, nevertinimo, buvimo ribiniu.

Šiuo metu matome, kaip Lenkija ir Vengrija stengiasi ištrūkti iš ribinės būklės. Kurdamos savo istoriją, sau teisingus pasakojimus, jos tikrai tolsta nuo ambivalencijos įvairiais straipsnio pradžioje minėtais klausimais: dėl saviidentifikacijos, dėl santykio su Europos Sąjunga ir kitų. Tačiau Lenkija ir Vengrija tolsta ne į vakarietišką, liberalios demokratijos, o į priešingą pusę. Kitaip sakant, mums, likusioms Centrinės Europos valstybėms, svarbu ne tik kovoti su buvimu borderline ir to sukeliamais sunkumais, tačiau ir tikėtis, jog šios kovos metu pakrypsime į siektiną, garbingą pusę.

Liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje ir Šateniuose įvyko jaunųjų intelektualų vasaros akademija „Kito skaitymai“ (lenk. Czytanie Drugiego; angl. Reading the Others). Dialogo pobūdžio seminaruose nagrinėti H. Arendt, Č. Milošo, Z. Baumano, L. Donskio tekstai. Diskutavo Lietuvos, Lenkijos, JAV intelektualų kartos: prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Krzysztofas Czyżewskis, prof. Marci Shore, prof. Timothy Snyderis ir jaunuoliai iš Ukrainos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos.

Vasaros akademijoje dalyvavo ir ALF konkursą laimėjusieji autoriaiDomas LavrukaitisSimona MerkinaitėGabrielė Norkūnaitė ir Andrius Veršinskas. “Kito skaitymai” – tai 2016 m. startavusi Paribio fondo iniciatyva. Pirmieji skaitymai pernai vyko Krasnogrūdoje, Č. Milošo šeimos dvare įkurtame Tarptautinio dialogo centre. Šiemet prie Paribio fondo iniciatyvos prisijungė Atviros Lietuvos fondas. Renginys prasiplėtė abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos. Programą papildė simboliška jungtis, – finaliniai skaitymai Č. Milošo gimtuosiuose Šateniuose (kitaip – Šeteniai, Šateiniai). Pasak ALF vadovės S. Adomavičiūtės, “Kito skaitymų” tąsa Šateniuose – džiuginanti sėkmė. Svariai įprasminta fondų bendradarbiavimo pradžia. Sutarta, kad būtina tęsti susitikimus, plėtoti dialogą ir toliau įgyvendinti idėjas (apie ilgametę fondų bičiulystę ir šiemet birželį atnaujintą sąveiką plačiau rašyta Olf.lt žinutėje).  Skaitymų metu vyko įvairūs kultūriniai renginiai: Krasnogrūdoje – džiazo koncertai, knygų pristatymai, Šateniuose – ekskursijos po Kėdainius ir palei Nevėžį iki Šventybrasčio, Č. Milošo senelių kapo. Svaru, simboliška ir jau istoriška tai, kad Šateniuose sodybą buvo pasistatęs prof. L. Donskis. Būtent į L. Donskio ir jo artimo bendraminčio, knygų bendraautoriaus Z. Baumano veikalus buvo sutelkta šiemetė “Kito skaitymų” programa. Šiuodu filosofus pasirinkę svarstymų “minties vedliais”, organizatoriai kartu pagerbė jų šviesų atminimą: L. Donskis netikėtai mirė 2016 m. rugsėjį; Z. Baumano gyvybė užgeso šiemet sausį; Paribio ir Atviros Lietuvos fondams tai buvo skaudi bendražygių netektis.

Pasibaigus skaitymams, laukta Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio vizito Lietuvoje. Tačiau jis neįvyko.

Pasikeitus profesoriaus planams, atšaukta rugpjūčio mėnesį ALF planuota diskusija iš ciklo “Europos idėjos paieškos”.

T. Snyderis atsiprašė gerbėjų Lietuvoje ir pranešė esąs pavargęs, be to, turįs baigti rašyti knygą.

Profesorius sakė ALF kvietimo nepamiršiąs ir svarstys galimybę į Vilnių atvykti bent kitąmet, kai vėl dalyvaus “Kito skaitymuose”.

Kviečiame 20 – 25 metų amžiaus jaunus žmones kartu smagiai ir prasmingai praleisti laiką.

Kada: 2018 m. liepos 22-26 d.

Kur: Bistrampolio dvaras, Bistrampolio g. 1, Kučių k., Panevėžio r. Koordinatės: 55.59737, 24.35631 (WGS)

Apie ką: Šiandien pernelyg dažnai girdime kalbas, kad jaunimui priklauso ateitis. Suprask, dabartis yra kažkieno kito rankose. Manome, kad jaunimas turi tarti savo balsą jau dabar. Tačiau tam, kad galėtume keisti ir formuoti, turime susivokti savo laikmetyje ir jo iššūkiuose. Tam ir skirtos šios skaitinių dienos. Žydiška išmintis sako, kad svarbiausia yra ne iškalti kažkieno parengtus atsakymus, o išmokti kelti klausimus. Per šias vasaros skaitinių dienas kelsime klausimus dėl Europos tapatybės, liberalios demokratijos problemų ir perspektyvų, Europai kylančių iššūkių kaimynystėje.

Dieninė programa: • Dienos skaitinių aptarimas, sąmoningai skiriant dėmesį skirtingoms to paties reiškinio perspektyvoms šiomis temomis: o Europos idėjos likimas; o Liberalios demokratijos perspektyvos; o Europa ir alternatyvos jai. • Tekstų aptarimus moderuos visas dienas kartu su jaunimu leisiantys tutoriai. • Po tekstų aptarimo ir aktualių klausimų išsikėlimo vyks diskusijos su kviestiniais ekspertais.

Vakarinė programa: filmų peržiūros, protmūšis, storytelling ir kt.. Tutoriai: bernardinai.lt vyr. redaktorius ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Donatas Puslys ir Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius dr. Justinas Žilinskas. Visa programa: https://olf.lt/preliminari-programa-20180411/

Sąlygos: Užpildyk DALYVIO ANKETĄ  iki gegužės 7d. Atrinktus dalyvius informuosime gegužės pabaigoje.

Dalyvio mokestis: 20 eurų, organizatoriai padengia dalyvių kelionę, nakvynę bei maitinimo išlaidas.

Organizatorius: Atviros Lietuvos Fondas

Partneris: Vilniaus politikos analizės institutas

Daugiau informacijos: www.olf.lt

Pasiteiravimui: info@olf.lt

„Nerakink durų. Pamatę uždarytas kaimynai supras, kad išėjom.“ Būdama maža niekuomet nesuprasdavau šio močiutės pasakymo. Kaip įmanoma nerakinti durų išeinant? Kodėl nerakinti, jei galima apsisaugoti ir užrakinti? Aš, miestietė, nesuvokiau artimų santykių su kaimynais. Tik kiek vėliau sužinojau, kad etimologiškai žodis neighbour yra kilęs iš žodžio near. Taigi kaimynas anksčiau buvo ir artimas, tačiau nuo XX a. antrosios pusės sustiprėjęs masinis susvetimėjimas pakeitė požiūrį ne tik į kaimynystę, bet ir į bendruomenės ir individo vietą šiame pasaulyje, o dar svarbiau – neapleido žmonijos iki šiol.

Iš tiesų susvetimėjimo procesas prasidėjo žymiai anksčiau, nuo Apšvietos laikotarpio, kuomet išaugo individualizmo svarba ir Dievas nebebuvo pripažįstamas visų įvykių kaltininku. Voltaire, F. Dostoevsky, M. Bulgakov – tik keletas asmenybių, sėkmingai vedusių žmoniją antireliginės pasaulėžiūros linkme bei tam tikra prasme skatinusios susvetimėjimą. Skilo bendruomenės, žlugo religinės tiesos, į dienos šviesą iškilo egzistencializmas, paskui save tempdamas tamsųjį pusbrolį nihilizmą.

Be viso to, šiandien kuo toliau, tuo labiau tampame svetimi ne tik kitiems, bet ir sau. Šiais, technologijų ir socialinių tinklų, laikais neretai žalingai vartojame internetinę viešąją erdvę. Leonido Donskio ir Zygmunt Bauman knygoje „Moral Blindness“  Donskis teigia, jog Facebook tinkle kiekvienas susikuriame sau tapatybę, skelbiame savo pasisekimus ir svarbius gyvenimo įvykius, tikėdamiesi atsako ir pripažinimo iš kitų. Tai išties yra šiuolaikinio žmogaus a cri du coeur, tam tikras nepilnavertiškumo kompleksas, verčiantis susimąstyti, kodėl taip stengiamės pabėgti nuo savęs, kodėl siekiame kažkam įtikti. Matydami kitų pasiekimus ir patys stengiamės tapti įdomūs, ieškome nuotykių, kaip kad ir Don DeLillo romano „Mao II“ pagrindinis veikėjas, rašytojas Bill Gray, kuris stengiasi atsiriboti nuo išorinio pasaulio tam, kad jo kūryba būtų tyra. Tačiau galiausiai jam pritrūksta išbandymų, įvykių, kurie stimuliuotų jo, kaip kūrėjo, darbą, todėl Bill Gray savanoriškai iškeliauja į Libaną vaduoti kito rašytojo iš teroristų nelaisvės. Knyga atspindi, kaip šiuolaikinis žmogus nebemoka gyventi paprasto gyvenimo, jam svarbu „palikti pėdsaką“ pasaulyje.

Paprasčiausias būdas įveikti susvetimėjimą viešojoje erdvėje – į Facebook draugus priimti ir nepažįstamų žmonių, kaip siūlo lenkų rašytojas bei vienas iš „Paribio“ fondo įkūrėjų Krzysztof Czyżewski. Daugeliui kyla mintis, kad nenori, jog nepažįstamieji matytų jų veiklą, tačiau pasinaudodami jo patarimu išvengtume didelės rizikos susikurti savo bendraminčių „burbulą“(kuris, akivaizdu, turėjo didelės įtakos nuostabai po D. Trumpo laimėjimo) bei bent minimaliai mažintume susvetimėjimą. Tačiau daug svarbiau neapleisti realaus mūsų pasaulio, nepamiršti, kad kaimynas taip pat yra ir artimas, iš naujo atrasti susipažinimo su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis džiaugsmą bei atrasti laiko gyvam pokalbiui. Nes, kaip sakė Leonidas Donskis, XXI-ajame amžiuje turime iš naujo mokytis mėgautis laiku, lėtai valgyti, skaityti, kontempliuoti. Ir dar svarbiau, kad visa tai darytume gyvame ryšyje su savais žmonėmis.

Per Holokaustą žydus gelbėję žmonės dažnai nesugeba atsakyti, kodėl tam ryžosi. Jie dažnai apeliuoja į žmogiškumą, į norą išlaikyti žmogiškos tvarkos pojūtį, kuomet viskas aplinkui virto chaosu. Ir priešingai – aiškių argumentų už gelbėjimą artikuliavimas būdingas apsišaukėliams, kurie puikia skirdami gėrį nuo blogio, nebuvo pajėgūs šios skirtis pritaikyti praktiškai. Gelbėjimo istorijos – vienas ryškiausių pavyzdžių, atskleidžiančių žmogiškojo pasaulio sudėtingumą. Sprendimai ir jų motyvai lieka ne visiškai skaidrūs jų autoriams netgi tuomet, kai likusiam pasauliui jie tapę gėrio ar teisingumo simboliu. Todėl atrodo arogantiška ir neatsakinga manyti, jog vienas iš politinio pasaulio pasaulėvaizdžių pajėgus atskleisti žmogiškojo, suteikti politinio pasaulio prasmę ar pasiūlyti aiškiais gaires praktikai.

Šiandienis manicheizmas atitraukia nuo praktinio pasaulio, politiką perkelia į ideologinių kovų lygmenį, kuriame faktai tampa laisvai pasirenkami ir paaukojami dėl politinių vizijų. Taip erdvė, kurioje įmanoma ieškoti balanso tarp skirtingų pozicijų, tarp įvairių argumentų ir motyvų, pavojingai traukiasi. Gelbėtojų pavyzdys atskleidžia kaip vienas žmogus pajėgus sukurti stebuklą – dovanoti gyvybę tada, kai aplinkybės diktuoja visiškai priešingą elgesio modelį. Šiandien individualizmas kaltinamas dėl Vakarų politinės krizės – naujų populistinių jėgų iškylimo, apolitiškumo ar rūpesčio bendruoju gėriu stokos. Vietoje individualizmo paprastai pasiūloma kokia nors bendrumo forma, kurios saugojimas ir puoselėjimas suvokiamas kaip vienintelis realus egoizmo, nihilizmo ir apolitiškumo persunktoms visuomenėms. Būtent asmens savarankiškumo paneigimas buvo vienas iš nacistinės propagandos tikslų.

Hitleris vieninteliu prasmingu individo gyvenimu matė jo gebėjimą ir pasirengimą prisidėti prie rūšies išlikimo kovos ir gerovės. Suvokusi save tik per priklausomybę grupei, per jos tikslus ir jos dvasią, didžioji masė žmonių tampa apatiška nusikaltimui ir tironijai, nes didžioji dauguma ima elgtis taip, kaip kiti. Tuo tarpu asmens laisvės gynėjai demonstruoja lygiai tokį patį ideologinį angažuotumą. Savo misiją redukavę į žmogaus gynimą nuo bet kokio (įskaitant valstybės) kišimosi į asmeninę erdvę, jie dažnai pamiršta, jog būtent valstybė, o ne individas yra teisių ir laisvių garantas. Valstybė turi svertus, kurie leidžia užtikrinti kiekvienam piliečiui asmeninę erdvę veikti savarankiškai ir laisvai, šią erdvę apsaugant nuo išorės spaudimo ir elgesio modelių primetimo. Tik valstybė pajėgi garantuoti kasdienybės stabilumą ir tvarkos pojūtį, apie kurio ilgesį dažnai kalba į karo chaosą patekę žmonės. Toks stabilumas randasi iš visuotinai galiojančių įstatymų ir bendrų taisyklių visumos. Ši visuma nubrėžia ribas santykiuose tarp piliečių, įgalina juos veikti individualiai ir išvien su kitais, leidžia susiformuoti tarpusavio pasitikėjimu, įsipareigojimu ir atsakomybe pagrįstiems santykiams.

Dauguma mūsų norime tikėti, jog atėjus pasirinkimo momentu, pajėgsime vadovautis savo vidiniu moralės principu. Tačiau faktas, jog Holokausto istorijoje daugiau budelių ir tik pavieniai gelbėtojai byloja, kad taip nėra. Destrukcija ir nusikaltimai žmogiškumui pasiekia neregėtą mąstą ten, kur nebelieka žmonių santykius reguliuojančio įstatymo, saugančio potencialas aukas ir baudžiančio budelius. Valstybės pajėgumas pasirūpinti žmonių gerove, švietimu ir saugumu yra saugiklis, padedantis apsaugoti piliečius nuo radikalaus pasirinkimo tarp savosios egzistencijos ir žmogiškumo. Valstybės institucijų, programų ar politinio elito kritika yra laisvos visuomenės pagrindas. Tačiau šiandien politinių elitų demonstruojama nepagarba Konstitucinei santvarkai bei teisinės viršenybės principui, kurios apraiškas matome Lietuvoje, Vengrijoje Lenkijoje ar netgi JAV, paplauna stabilios žmonių kasdienybės pamatus ir kartu atveria kelią konfliktams, kurių sprendimas – stipresniojo jėgos įtvirtinimas.

Būtina ieškoti balanso tarp individo ir bendruomenės, tarp valstybės galių ir piliečių teisių, o ne kritikuoti individo laisvę vien kaip apolitiškumo ir egoizmo šaltinį. Tuo pačiu svarbu nesimesti į kitą kraštutinumą ir individo laisvę matyti tik kaip radikalų išsivadavimą iš natūralių žmogiškųjų ryšių su šeima, bendruomene ar valstybe. Imanuelio Kanto manymu, gebėjimą skirti moralumą nuo nemoralumo žmogui teikia prigimtis ir dėl to gėris nereikalauja išorinių veiksnių. Tačiau moraliu žmogus gali būti tik gyvendamas tarp kitų, praktikuodamas savo vidinę nuostatą viešai, taigi – gyvendamas tam tikroje santvarkoje. Galima spėti, jog būtent į tokios, žmonių tarpusavio santykiai sukuriamos tvarkos ilgesį referuoja gelbėtojai. Šiandien ypatingai trūksta balanso tarp požiūrio į individą, kaip gėrio ir kartu egoizmo šaltinį; tarp tradicijų tęstinumo tuo pačiu neignoruojant, jog laikas reikalauja pokyčių; tarp būtinybės ginti valstybės suverenumą ir jos interesus suvokiant, kad atsiribojus nuo likusio pasaulio apskritai, grėsmė kyla pačioms valstybėms. Būtina grįžti prie esminės demokratijos veikimą užtikrinančios idėjos, jog politika nėra vien kova tarp individo ir bendruomenės, saugumo ir laisvės, ekonominės naudos ir bazinio teisingumo idėjų. Greičiau demokratija randasi ten ir tuo momentu, kai ieškoma balanso tarp šių dalykų.

Vokiečių kilmės mąstytoja Hannah Arendt, kalbėdama apie XX amžiaus tragedijas, pabrėžė teisinių valstybės institutų svarbą. Nūdienos politinių bangavimų metu, kai radikalios populistinės jėgos demokratinėje valstybėje per nelaimingą atsitiktinumą įgauna politinės galios, tai yra vis dar aktuali įžvalga. Palaikydami tradicines institucijas galime sustabdyti radikalių politinių jėgų siautėjimą.Tačiau, kad ir kaip būtų keista, kasdienybėje mes nesivadovaujame įstatymais. Čia yra etikos ir moralės laukas.

Tiesa, respublikoniškas angažuotumas užtikrina individo ir kolektyvo teises. Vis dėlto agoroje nereikėtų atsisakyti moralės principų, kadangi be jų politika tampa tik procedūrų ir popierizmo samplaika – instrumentas, kuris gali būti panaudotas ir piliečių teisių apsaugai, ir naikinimui. Todėl svarbu kiekvieną individą suprasti ne tik kaip politinį gyvūną, bet ir moralės galimybę.

Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis pabrėžia, kad XX amžiaus vidurio tragedijos stipriau smogė Vidurio Rytų Europai, kadangi šiame regione du totalitariniai režimai naikino jaunąsias valstybes, taip atimdami teisinę jų piliečių apsaugą. Tokiame kontekste suprantamas Arendt prisirišimas ir noras užtikrinti demokratinių institutų veiklą, tačiau dėl nūdienos nenuspėjamų politinių procesų pastarieji yra linkę nuvilti.

Suteikdami per didelę reikšmę politinėms institucijoms ir aklai pasitikėdami teisine valstybės protekcija, savo moralę pasmerkiame atrofijai – atsakomybę užkrauname vangiems įstatymams, ekspertų bei biurokratų kontoroms.

Dėl tragiškų aplinkybių žlungant valstybei ir jos teisei, liekame be palaikančio tinklelio, kuris sankcionuoja mūsų santykius su kitais. Tokiais kritiniais momentais neveikiame šaltai apskaičiuotais politiniais sumetimais, o dažnai priimame nepaaiškinamus sprendimus. Juk tikrieji Holokausto aukų gelbėtojai vėliau negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Neretai gelbėdavo įprastai visuomenės paribiuose esantys asmenys. Taikos sąlygomis gyvenantieji už įstatymo ribų išsiugdė ne teisiniu, bet moraliniu pagrindu grįstą pagarbą Kitam.

Perdėm pabrėždami politinę žmogaus prigimtį, mes neišvengiamai atsiduriame supaprastinimų, suniveliavimo ir mašiniškumo erdvėje, kurioje visiems lygios teisės štampuojamos be gilesnių diskusijų ir apmąstymų. Liekame neįsigilinę į Kito unikalumą, kuris nustoja mūsų pagarbos, kai tik dingsta ją palaikantys institutai. Jeigu vienintelis mūsų žmoniškumo garantas bus baimė nenusižengti įstatymui, tai moraliai elgtis nustosime tada, kai labiausiai reikės – per tvaną be įstatymo.

Europa yra ten. Mes – čia. Žinoma, paklausus Vakarų europiečiui – muštumėmės į krūtinę, pyktume ir aiškintume, kad mes – Europa, o už mūsų – Rytai, Rusija, mes – katalikai, gynėme civilizaciją nuo tamsos – mongolų ir maskvėnų, mes tokie patys kaip jūs. Tačiau patys visuomet, jeigu ne mąstome, tai bent jau  pasąmonėje nujaučiame, kad taip ir yra. Ten yra tikra Europa ir tikri Vakarai. Ne čia. Gal dėl to, kad tie patys vokiečiai ir prancūzai taip mano.

Šio mąstymo pėdsakų nesunku atsekti. Pavyzdžiui – studijos užsienyje. Bet kuris, baigęs mokslus Vakaruose (netgi sakoma – tiesiog užsienyje, suprask – ne čia), įgauna simbolinį pranašumą bent jau prieš baigusiuosius studijas Lietuvoje. Jie kitokie, išskirtiniai, pateptieji, tiesiog geresni. Šiame minties labirinte universiteto lygis, žinomumas – antraeilės svarbos informacija. Akivaizdu, jog tai neracionalu. Vadinasi, mąstymą veikia kažkas kitas. Tas pats kitas neabejotinai yra ir viena iš masinės emigracijos priežasčių – per visus visuomenės sluoksnius suskambantis vienodai, kvaziracionalu – „ten daugiau galimybių“.

„Ten daugiau galimybių“

Lietuvių (žinoma, ne vienintelių regione, bet išskirtinai stipriai) mitologinėje vaizduotėje Vakarai įsitvirtino kaip labai realiai, fizinėje tikrovėje išsipildžiusi pasakų šalis, už sãvo pasaulio ribos („devynių jūrų ir devynių kalnų“) plytinti pažadėtoji žemė. Anksčiau asmens transformacija – „išėjimas į žmones“, reiškė persikėlimą iš kaimo į miestą, o dabar – gyvenimą ar bent mokslų baigimą užsienyje. Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų. (Aukščiausioji šio virsmo pakopa – šnekėti angliškai be akcento.) Tuomet galima legitimiai visus mokyti, pasakoti, kaip turi būti, nes jie ten buvo, matė (ir valgė burgerį). Žinoma, realus, ilgalaikis susidūrimas su realybe šį miražą išsklaido, tuomet suveikia įvairios prisiderinimo technikos ir panašūs mentaliniai mechanizmai, kad išsklaidytų ar bent sumažintų atsiradusį kognityvinį disonansą. (Pastaruosius šįkart palikime psichologams ir sociologams.)

Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų

Galima kalbėti apie daug tokio vaizdinio susiformavimo priežasčių – postkolonijiniai kompleksai, realūs ekonominiai skirtumai, pusės amžiaus fizinė ir informacinė atskirtis etc. Visa tai tiesa. „Tereikia laiko“, – girdisi, tuomet pasakojama apie Mozę ir dykumą. Problema, jog pagal tai, kaip yra dabar, mums visuomet trūks laiko, nes mūsų pasakojimai apie mus pačius – mūsų savivokos ir navigacijos įrankiai šiame pasaulyje, remiasi naratyvais apie turtingą, laimingą ir pažangią Europą nuolat besivejančią, istorijos nemylimą šalį ir tautą. Tai pagrindinis mūsiškis istorinis pasakojimas, dar žinomas europeizacijos vardu. Natūralu, jog tokiame mentaliniame lauke išugdyta nemaža dalis naujosios kartos šiame pragmatizmo ir sėkmės amžiuje intuityviai renkasi ne besivejantį, o iškart pirmos klasės, lyderiaujantį vagoną.

Tiesa, tai nėra vienintelis ar pats svarbiausias kolektyvinės mitologijos aspektas. Turbūt pavojingesnė problema yra kita – mūsų politinis leitmotyvas. Nepriklausomybės pradžioje (ir šiek tiek prieš tai) sklandė mintis / vaizdinys – gyvensime kaip Švedijoje. Vėliau šis politinės utopijos miražas persikūnijo į idealizuotą prisijungimą prie (beje, ne įsijungimą į) ES ir NATO. Dar po kiek laiko likučiai konvertavosi į (socio)ekonominį Europos pasivijimą BVP augimu ir panašiais rodikliais. Kitaip tariant – tai yra gyvenimo mitinėje ir romantizuotoje Europoje pažadas. Mums buvo pažadėta Europa. Pirmiausia – sugrįžimas, panaikinant sovietų sukurtą istorinę neteisybę, vėliau – pasivijimas ir virsmas ja. Šis pažadas nuolat atnaujinamas. Jo neiš(si)pildymas yra vienas didžiųjų mūsų nusivylimo Lietuva, savo tauta ir savimi šaltinių.

Mums buvo pažadėta Europa

Ir tuomet atsiskleidžia didžioji mūsų problema – mes niekada iš tikrųjų netapsime Europa ir Vakarais sau patiems (ir kitiems, į vakarus nuo mūsų) su šiais pasakojimais ir jų lydimu mąstymu, nes bene kertinė pastarųjų dedamoji yra žiūrėjimas iš šono arba apačios ir bandymas pasivyti bei tapti jais. Reikalingas savivokos virsmas – mes esame. Ir esame lygiai tokie pat, kaip ir kiti vakariečiai, dėl įvairesnių patirčių kai ką papildomo įgavę, kitko – netekę ar neįgiję. Prisiimdami antraeilių ir besivejančių, tik kopijuojančių ir savęs bijančių, visuomet paklūstančių ir savimi nepasikliaujančių, determinizmui pasiduodančių vaidmenį, mes visuomet būsime maži, antraeiliai ir visuomet už reikšmingųjų bei tikrųjų rato. Tiek sau, tiek kitiems.

Pažadėtoji Europa yra čia. Ir tik mes galime šį pažadą sau išpildyti.

P. S. Paradoksalu, jog tarpukario Kauno Lietuva šitokio savivokos menkumo turėjo mažiau, negu turime mes. Tuometinį laikmetį atitikęs istorinis pasakojimas, matyt, buvo viena iš to priežasčių. P. P. S. Žinoma, visi šie pastebėjimai yra toli gražu ne nauji. Bene vienas pirmųjų a. a. Gintaras Beresnevičius dar XX a. paskutinio dešimtmečio pirmoje pusėje įžvelgė reikalo esmę. Tiesa ta, kad šis parazitinis virusas yra įsiskverbęs taip giliai ir plačiai, jog nuolat reikia apie jį ir jo transformacijas pri(si)minti.

Gyvename labai smarkiai ir greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tad nieko keisto, kad kartais save galime pagauti galvojančius apie praėjusių dienų nerūpestingumą ir paprastumą. Banaliai tariant, tai būna išreiškiama tokiais pamąstymais kaip „anksčiau buvo viskas paprasčiau“ ir panašiai. Neretai tokius pasvarstymus nurašome XXI a. realybei. Nevienam šis gyvenamasis laikotarpis yra nuolatinių pasirinkimų laikotarpis. Nuolatos renkamės tarp to, kas nauja (šiuolaikiška) ir tarp to, kas sena (t.y. laiko patikrintos tiesos). Bet ar iš tiesų XXI amžius yra išskirtinis šio pasirinkimo problemos prasme?

Paprastai tariant – žmogui niekada nepatiko naujovės. Ypatingai, jeigu jos susijusios su jo gyvenimo būdu. Istorijoje galime pamatyti labai daug šio atmetimo pavyzdžių. Ne veltui dar LDK laikais, valdovas suteikdamas privilegiją tam tikram regionui, kuris jau nuo seno turi savo gyvenimo taisykles, joje pažymėdavo: „Mes senovės negriauname, o naujovių neįvedame“. Tai akivaizdžiai ta pati sena-nauja priešprieša.

Jeigu prisimintume šių metų Lietuvos įvykius, taip pat pamatytume labai ryškių sena-nauja priešpriešų. Atsiminkime Reformatų skvero istoriją, tam tikrų mūsų Respublikos įstatymų istorijas ir begalę kitų, o juk dar kiekvienas asmeniškai patiriame šios priešpriešos jausmą: ar pakeisti nusistovėjusias savo gyvenimo taisykles, ar ne.

Šios priešpriešos problemą savo metu svarstė žymus lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis. Žinoma, atsakymo į klausimą kas geriau – nauja ar sena – mąstytojas taip ir nerado. Juk tai – amžina ir natūrali kova.

Anot Kolakowskio, kiekviena visuomenė turi išlaikyti proporcingą santykį tarp nusistovėjusių dalykų ir noro kažką keisti.

Klaidinga būtų pasisakyti vien už ar prieš naujoves, nebent kalba sukasi apie žmonijos kuriamą mokslą, ekonomiką ar naujų technologijų atradimą.

Istorijoje turime labai daug pavyzdžių, kuomet aršus pasisakymas už ar prieš naujovių įvedimą sukėlė neatitaisomų katastrofų. Galime čia prisiminti naują gyvenimą ir net naują žmogų žadėjusią Sovietų Sąjungą ir taip pat visko, kas yra šiuolaikiška, atmetančią Ajatolos Irano revoliuciją.

Bet kaip šita amžina kova tarp to, kas yra nauja, ir to, kas yra sena, mus visus paliečia asmeniškai?

Neveltui anksčiau minėjau šių metų Lietuvos realijas. Prisiminkime tą patį Reformatų skvero atvejį – kiek kiekvienos stovyklos (ar tai būtų „griauti“ (t.y. nauja), ar tai būtų „palikti“ (t.y. sena)), šalininkų pasisakymų buvo aršūs, kandūs, įžeidžiantys ir net su pačia problema nesusiję? Arba prisiminkime dar kokį vieną Lietuvoje priimtą įstatymą, kuris iš karto sukėlė pritarimo-atmetimo reakcijas.

Net nėra svarbu ar miesto vietos perstatymas įvyks ar ne; ar įstatymas buvo reikalingas ar ne. Šiuo atveju svarbu yra tai, kaip mes patys reaguojame į tuos kasdienius nauja-sena priešpriešos iššūkius. Norėdami kurti ir plėtoti dialogu pagrįstos visuomenės modelį, būtinai turime atkreipti dėmesį, kaip iškilus vienam ar kitam pasirinkimui, mes reaguojame į šią seną bendražmogišką sena-nauja priešpriešą.

Kol mūsų pasirinkimai apsiriboja miestų ar įstatymų leidybos ribomis, tol mes galime save tikrinti ir stebėti – ar mums pavyksta sukontroliuoti savo emocijas ir išlaikyti šaltą protą, atsidūrus šioje priešpriešoje. Tačiau kaip mūsų visuomenė reaguotų į didesnio kalibro priešpriešas, kurios vyksta šių dienų Vengrijoje, Rusijoje ar net JAV? Ar išlaikytume šalto proto vidurį, ar pasiduotumėme į kažkurios iš dviejų pusių glėbį? Tai – klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti patys, o atsakymai mums padės sukurti ne tik konfliktams atsparesnę visuomenę, bet ir ugdyti savyje nuolatinį dialogo troškimą.

Pats faktas, jog XX a. pradžioje pavyko sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o po nedidelio laisvės gurkšnio ją prarasti ir vėl atkurti po pusės amžiaus trukusios okupacijos, tarytum iš fantastikos srities. „Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę, iš Sovietų Sąjungos gniaužtų iškovotą taikiomis priemonėmis. Nepriklausomos tautinės valstybės vizija lietuvių mintyse išliko sunkiausiais laisvės bei minties suvaržymų dešimtmečiais. Tačiau kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija.

„Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę

Su tokiais žodžiais, kaip utopija, eutopija ar distopija, dažniausiai susiduriame literatūriniuose kontekstuose. Mums žinomą „Utopijos“ sąvoką sukonstravęs Seras Tomas Moras ir garsusis jo romanas tuo pačiu pavadinimu, tapo ne tik unikalaus literatūrinio žanro kanonu, bet ir sukūrė savitą politinės kritikos formą. Šio teksto apmąstymuose terminas vartojamas kaip žmogiškoji pastanga sukurti mus supantį pasaulį šiek tiek geresnį, nei radome. Lietuviškoji utopija – laikas ir vieta, kur mes galėtume jaustis saugūs puoselėdami savąjį politinį projektą nesirūpindami, jog mus nuo žemės paviršiaus gali nušluoti cunamis ar priešiška imperinė galybė.

<…> kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija

Viena vertus, tikrojo utopinio mąstymo Lietuvos politinės minties istorijoje nebūta daug, mes visada gana aiškiai suvokėme, tiesiog saugojome tai, ką manėme turėję brangiausio. Antrą vertus, privalu paminėti „pilnutinės demokratijos“ svarstymus, plėtotus tokių mąstytojų kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina. [1] Nors ši idėja ir išsiskyrė savo novatorišku įžvalgumu apie būtinybę nustatyti tvarius valstybės demokratinio sutvarkymo pamatus, tai nebuvo projektas kurstęs svajoti ir žadinęs lietuvių sąmonę.

Tarpukario laikotarpiu, tvyrant įtampai santykiuose su kaimyne pietuose, o 1923 m. iškovojus Klaipėdos kraštą su jūrų uostu, Lietuvai atsivėrė galimybė plėtoti jūrinės valstybės viziją bei tvirtinti ryšius su kaimynais šiaurėje. Aušrininkas Jonas Šliūpas buvo vienas pirmųjų XIX a. pab. lietuvių politikų, raginęs jungtis su kaimynais baltais ir drauge kurti Lietuvos-Latvijos valstybę. Panašias „šiaurietiškas“ pažiūras taip pat deklaravo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška bei diplomatas Oskaras Milašius. Šiandien apie būtinybę iš esmės kurti tvarius santykius su Latvija, kandidatuodamas į Lietuvos Prezidento postą nuosekliai deklaruoja ir Arydas Juozaitis. [2] Kaip bebūtų parodoksalu, tai bene vienintelė originalesnio strateginio mąstymo apraiška viešuosiuose politiniuose debatuose.

Tačiau žvelgiant retrospektyviai, vienas ryškiausių Lietuvos geopolitių strategijų kūrėjų išlieka geografas Kazys Pakštas (1893-1960). „Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“ [4], – trumpai apibūdino šalies geopolitinę situaciją K. Pakštas. Puikiai suvokęs lietuviškojo pasaulio trapumą ir geopolitines įtampas jis bene vienintelis drąsiai ieškojo ir siūlė alternatyvas. Lietuva, jo vizijoje, tai integrali Šiaurės Baltijos regiono dalis, kur Baltijos šalys bendradarbiaudamos su Skandinavijos šalimis sudaro vieningą darinį – Baltoskandijos federaciją. [5]

„Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“

Kaip ryškiausią antipodą šiaurietiškai laikysenai būtų galima išskirti imperinės Lietuvos pasaulėvaizdį, kurios utopinė išraiška puikiai atspindėta etnologo Gintaro Beresnevičiaus Imperijos daryme (2003): „Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai ir realios veiklos modeliai susipina.“ [6] Beresnevičiaus vizija gyva ir įtraukianti, priverčianti mus kartu su autoriumi leistis į mito-poetinę ateitį, bandant iš naujo įvertinti savo lietuviškumą.

“Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta<…>”

Skirtingai negu Pakštas, kuris savo matymą grindė geografija ir geopolitika, Beresnevičius mus provokuoja pateikdamas vieną giliausiai išjaustų politinės vaizduotės projektų – utopiją apie imperinę Lietuvos dimensiją. Nors abi vizijos radikaliai skiriasi, vienas bruožas vienija abu mąstytojus, tai – gebėjimas drąsiai kurti ir siūlyti ateities scenarijus, išeinančius už mums įprasto pasaulėvaizdžio rėmų.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis? Tokie imperinio mąstymo vaizdiniai, kaip Valdovų rūmai, aktyvus vaidmuo ES rytų partnerystės programoje ir parama Ukrainai. Ar šiaurietiškoji, su norvegišku suskystintųjų dujų terminalu, elektros jungtimi su Švedija bei dalyvavimu Šiaurės-Baltijos aštuonetuko politiniame klube (NB 8)? Gali būti, jog realybė slypi kažkur per vidurį. Kažkur tarp Beresnevičiaus ir Pakšto.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis?

Kas gi, jei ne kūrybiškos ir gyvybingos visuomenės apraiška yra gebėjimas generuoti utopijas kurstančias viešuosius debatus ir žadinančias vaizduotę? Pabaigai privalu paminėti ir vieną įdomesnių politinių provokacijų lietuvių literatūroje, tai politologo Sauliaus Spurgos romanas Gintarinė valstija (2005). Lietuva čia inovacijų ir proveržio šalis, diktuojanti technologijų madas pasauliui. Atkūrusi LDK politinę sąjungą pasitraukia iš Europos Sąjungos ir tampa 51-ąja JAV valstija. Nors ši knyga verčiau distopinis detektyvas, nei ateities vizijos konstravimas, tačiau atliepia esminę utopinio mąstymo funkciją – siūlo mums įsivaizduoti ateitį ir apsispręsti kokiais norėtume būti.

[1] Lietuva kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2016. Glausčiau šia tema ir daugiau apie Utopinį mąstymą galima paklausyti Justino Dementavičiaus LRT radijo paskaitos „Utopijos ir vilties politinė prasmė“. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/139756/j-dementavicius-utopijos-ir-vilties-politine-prasme-radijo-paskaita [2] Juozaitis, Arvydas. 2018. „Metas vienyti Lietuvos ir Latvijos ateitį“ Delfi.lt. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arvydas-juozaitis-metas-vienyti-lietuvos-ir-latvijos-ateiti.d?id=78421623 Autorius savo mintis apie strateginę partnerystę nuosekliau yra išdėstęs savo įraše (Liepos 31 d. 2018 m.) Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/pg/Arvydas.Juozaitis.Lietuva/posts/?ref=page_internal [4] Pakštas, Kazys. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. P. 379 [5] Pakštas, Kazys. The Baltoscandian Confederation. Vilnius: Versus Aureus, 2005. [6] Beresnevičius, Gintaras. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys XXI amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

Dar niekada taip gerai negyventa kaip šiandien, bet tai nereiškia, kad galime užmigti.

Jauniems žmonėms, gimusiems devyniasdešimtųjų pabaigoje, gyvenimas nesiūlė, Winstoną Churchillį cituojant, blood, toil, tears and sweat. Mums neteko patirti sovietinės priespaudos, žmogaus ir ekonominių laisvių apribojimo komunizmu, nelegalios vakarietiškos literatūros ar Beatles plokštelių mainymosi rūsiuose.

Aš, kaip ir daugelis bendraamžių, galėjau džiaugtis kultūra, pramogomis, kelionėmis, mainų programomis, būreliais. Ir, svarbiausia, tuo, kas slepiasi už šių patirčių – laisve, nepriklausomybe ir demokratine respublika. Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta. Tai, kas po mūsų tėvų ir senelių pergalių garantuojama savaime, be asmeninio ,,kraujo, triūso, ašarų ir prakaito”.

Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta

Antrosios respublikos atkūrimas, europeizacija, narystė ES ir NATO kūrė vertybinius ir ekonominius pamatus Lietuvos sėkmei, didžiam proveržiui, pažangai, kurią, būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu). Ši stebėtojo rolė kūrė įspūdį, kad viskas bus gerai, tereikia pasikliauti istoriniu momentum, kuris pats savyje talpina amžinąjį variklį, dirbantį be gausaus aptarnavimo personalo.

<…>būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu)

Neišvengiamumo politika: tikėjimą keičia realybė

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei. JAV istorikas Timothy Snyder savo naujoje knygoje The Road to Unfreedom (liet. Kelias į nelaisvę) šį globalų procesą pavadino Neišvengiamumo politika ,,tikėjimu, kad ateitis yra daugiau nei dabartis, kad progreso dėsniai yra žinomi, todėl nėra naujų alternatyvų ir niekas neturi būti daroma”.

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei

Politiką ilgą laiką grindėme įsivaizdavimu, kad viskas bus gerai, tikėdami šviesia ateitimi. Bet netyčiomis pamiršome, kad tai tik tikėjimas. Tai nėra žinojimas. Priešingai. Tikime, nes nežinome. Galbūt todėl nieko stebėtino, kad tikėjimo burbulas gali būti greitai susprogdintas. Ir tai, mano manymu, jau vyksta (ir įvyko).

Didėjanti Rusijos agresija (Krymo aneksija). Donaldo Trumpo išrinkimas. Europos sąjungos vidiniai iššūkiai: Brexit’as, pabėgėlių krizė, teroro išpuoliai, Vengrijos ir Lenkijos valdančiosios daugumos, kurios kėsinasi į pagrindines žmogaus laisves ir teises. Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną. Jie neigė naivų tikėjimą status quo išlaikymu be papildomų pastangų, privertė susimąstyti apie tai, kad niekas nėra savaiminė duotybė, be papildomų pastangų išlaikydami tai, kas svarbu, galime iš tiesų keliauti į nelaisvę.

Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną

Amžinybės politika: istorijos perrašymas ir suvokimo kaita

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika. Kol mūsų Neišvengiamumo politikos naratyve atsakomybės prisiėmimas už politinį gyvenimą nebuvo būtinas, nes egzistavo įsitikinimas, kad viskas bus gerai, Amžinybės politika pasiūlė iš kitokių sėklų dygstantį pasyvumą. Ji kūrė stebėtojo figūrą, kuri savo veiksmus ar neveikimą grindė tikėjimu, kad priešas vis tiek ateis. Žmogų, kuriam beliko glaustis prie ją ,,apsaugančios” valdžios, kuriam nereikia papildomai kvestionuoti vyriausybės politikos, kuris nori užsisklęsti nuo pasaulio.

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika

Bent viena akimi stebintiems propagandines Rusijos žiniasklaidos priemones, šis naratyvas nesvetimas. Priešingai nei Neišvengiamumo politikoje, Amžinybės politikai dažnai padirbinėja faktus, kuria krizes, neigia tiesą ir bando pasaulį suprastinti iki patyrimo, baimės. Rusijoje tai pasireiškia Europos ,,iškrypimo” pateikimu, ,,šventvagiška” grėsme. Lenkija Kačinskio politikos dėka pradedama vaizduoti kaip auka perrašant jos istoriją. ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui. Panašūs procesai vyksta ir Vengrijoje, jų užuomazgas matome ir kai kurių Lietuvos politikų retorikoje ir veiksmuose.

ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui

Šis veikimo modelis, kuris pirmiausiai buvo pritaikytas Rusijoje, remiantis rusų filosofo Ivano Iljino dešiniuoju totalitarizmu dvelkiančia filosofija, pasinaudojant post-modernizmo ir reliatyvumo dirva, sėkmingai sėjamas ir Vakarų pasaulyje. Ir tai, kad ši Amžinybės politikos retorika sulaukia vis daugiau dėmesio ir rezultatų, verčia sunerimti.

Nors turiniu ir intencija abi politinio ,,pasakojimo” rūšys yra skirtingos, mat Neišvengiamumo politikos naratyvas gali būti priskiriamas prie liberalios demokratijas stovyklos, o pastarasis, Amžinybės politikos, dera su kita, kuri, nepanašu, kad jaučia simpatiją pirmosios vertybėms, bet kategorijos turi ir panašumo.

Jos tam tikra prasme sėja abejingumo grūdą. Jis, vienu atveju, kylantis dėl įsitikinimo, kad viskas bus gerai, kitu, atsirandantis kartu su įsivaizdavimu, kad priešas vis tiek ateis, nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą. O ši bet kur yra esminė.

Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą

Ką daryti?

Dabartis verčia prisiminti vieną Facebook meme. Jame buvo rašoma, kad sunkūs laikai ugdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, o geri laikai ugdo silpnus žmones, su kuriais grįžtama prie blogų. Šiandien gyvename gerais laikais. Sąlyginai. Bet vis dar juose gyvename. Cikliškas laiko vaizdavimas, kuriuo teigiama, kad geri laikai ugdo silpnus, politika ne taip stipriai suinteresuotus žmones, nėra teisingas, bet jis priverčia susimąstyti. Geri laikai gali tapti blogais, jei niekas nebus daroma. Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės.

 Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės

Tad kiekvieno rolė svarbi, ypač to, kuris gimė devyniasdešimtaisiais ir savo akimis nematė praeities žiaurumų. Sąmoningas jaunas  žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija. Tik ji padeda išvengti praeities klaidų, geba suformuluoti savo tapatybę ir pozityvius siūlymus, viziją, kuri šiomis dienomis pradeda konkuruoti ne tik su pro-demokratiškų judėjimų siūlymais, bet ir autoritarizmu kvepiančių partijų politika.

Sąmoningas jaunas žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija

Gali būti sunku, bet I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat.  Tą siūlyti šiandien turime patys, kad to nepasiūlytų kiti.

Deimantė Rimkutė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrakursė, Jaunimo reikalų tarybos narė, su Atviros Lietuvos fondu dalyvavusi “Paribio fondo“ organizuotos tarptautinės intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“ („Reading the Other 2018”) Vasaros mokykloje Krasnogrūdoje.

Pratarmė
Nesuklysiu pradėdamas tuo tezės, jog šiuolaikiniame gyvenime vis svarbesnį vaidmenį vaidina istorija ir jos santykis su dabarties politika. Vieni istorijoje regi jos teikiamas pamokas siekdami paaiškinti vykstančius procesus; kiti ją laiko galimybe savišvietai ir erudicijai; dar treti, istorijos vaizdinius neatsakingai naudoja ieškodami politinės naudos. Pastarasis aspektas esantis ypatingai pavojingas, kuomet paliečia kaimyninių valstybių ir skirtingų visuomenės grupių tarpusavio santykius. Žemiau analizuojami pavyzdžiai įrodo, jog istorija gali prisidėti arba prie atviros, arba prie izoliacinės visuomenės vertybių puoselėjimų.
…pavyzdžiai įrodo, jog istorija gali prisidėti arba prie atviros, arba prie izoliacinės visuomenės vertybių puoselėjimų
Šios esė tikslas yra užčiuopti istorinės vaizduotės (pa)naudojimo būdus, galimybes ir siekius mūsų gyvenamame regione. Tai apima akademinius, praktinius ir asmeninius svarstymus, kuriais siekiama iš dalies prisidėti prie atminties kultūros permąstymo, reaguojant į mąžtančio optimizmo ir augančio nežinomybės jausmo regione proveržius. Panašu, jog klasikinis istoriko Leopoldo fon Ranke‘s klausimas „kaip buvo iš tikrųjų?“ nustojo savo tikslo tiesos paieškoms, o istorija vis labiau pasitelkiama vaizduotės, tarpusavio santykių ir jausmų įaudrinimui.
istorija vis labiau pasitelkiama vaizduotės, tarpusavio santykių ir jausmų įaudrinimui

Istorija Lietuvos, Lenkijos ir VVRE regiono politinėje vaizduotėje

Ties du tūkstantųjų metų sandūra, eurointegracijos optimizmo įkarštyje, Tomas Venclova, minint Lietuvos –Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo metines, įvertindamas tarpvalstybines istorinių pasakojimų įtampas ir politinio sugyvenimo perspektyvas, išsitarė, jog „perdėtas atminties kultas stingdo ir paralyžiuoja, paverčia kultūrą užsikirtusia plokštele“. Tokie įspėjamieji žodžiai, tuo metu, atrodytų, žymėjo nueinančių XX a. tarpusavio valstybių negandų aidus. Tad visiškai suprantamas poeto optimizmas ir nubrėžtos gairės, jog Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos (toliau – VVRE) regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą, jog „noras pasisavinti atmintį, – priklausiančią visiems, – yra jau praeities dalykas“.

Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą

Venclova turėjo omenyje, jog lygių neturinčią Europos pakraščio vilnietiškąją kultūrą, tąją „stebinančią amalgamą“, „kūrė lietuviai, lenkai ir žydai, o be jų, dar vokiečiai ir rusai, italai ir baltarusiai, prancūzai ir totoriai“, ir kiekviena šių grupių turinti teisę į savo atminties dalį. Regėjosi, demokratinių struktūrų ir institucijų kūrimosi procesuose, jog „istorijos šmėklos“ su istorine Lietuvos sostine Vilniumi tapsiančios tik akademinio diskurso ir nevyriausybinių organizacijų veiklos objektais, o istorijos politika ar atminties kultūra Europos Sąjungos (ES) valstybėse nuo šiol gyvuosiančios kaip heterogeniškų laisvos visuomenės grupių ir narių saviraiškos, tapatybių permąstymo formos. Rodėsi, jog Lietuvos ir Lenkijos intelektualinio elito idėjos radusios ne tik atgarsį, bet ir veiklos formas, paremtas, visų pirma Jerzy Giedroyco, Juliuszó Mieroszewskio ir Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ idėjomis, pamažėl pildosi politinėje tikrovėje ir taps savotiškomis konsoliduotomis gairėmis santykiuose su į ES nares nepatekusiomis, bet bendrą praeitį turinčiomis kaimynėmis, visų pirma Ukraina ir Baltarusija.

Šių vilčių, turinčių neišdildomą intelektualinį potencialą erozija, vėlgi, sutapo su bendromis Vidurio ir Vidurio Rytų Europos politikoje vykstančiomis tektoninėmis slinktimis. Kaip pažymėjo Stepono Batoro fondo Atviros Europos programos direktorė Katarzyna Pełczyńska-Nałęcz, analizavusi Lenkijos ministro pirmininko Mateusz‘o Morawiecki’o kalbas ir vizitus į kaimynines valstybes: „Akivaizdu, jog Lenkijos politinis elitas neretai vėl gręžiasi ir koncentruojasi ties siaurais etnonacionalistiniais interesais, pamiršdamas vertybinį aspektą – remti ir palaikyti demokratijos plėtrą: juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija.“ 2016 m. Lenkijos premjeras susitiko su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka aptarti ir palaikyti lenkakalbių mažumos siekių, tačiau, kaip ES narės vyriausybės vadovas, neskyrė nė minutės susitikimams su pro-demokratinėmis ir opozicinėmis organizacijomis.

 „<…> juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija“

Ambivalentiškų tarpvalstybinių Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos santykių kontekste dalies intelektualų tai vis dar suvokiama kaip minėtų „Kultura“ idealų atsisakymas, nors atsargiai išlaikoma galimybė šias tendencijas perkrauti pakitusioje tikrovėje. Autoritariniai režimai nėra amžini, tad ateities visuomenės perspektyvas iš dalies gali nulemti ir kaimyninių šalių laikysena. Buvusi „Laisvosios Europos Radijo“ (RFE) žurnalistė Hanna Liubakova tokias nuotaikas, kurios turi rūpėti ir Lietuvai, neseniai aprašė savo tekste: „Sveika gyva, Lukašenkos generacija!“, atskleidusiame kaip saugumiečiai Minske tardė nepriklausomų katalikiškų gimnazijų mokines, vien už LDK menančio Vyčio herbo segėjimą, prieš dešimtmetį. Tokioje aplinkoje augo ateinanti kaimyninės valstybės jaunoji karta. Tad vėlgi klausimas, kokias formas įgis LDK istoriniai pasakojimai ir praeities vaizdiniai ateityje neišvengimai pokyčius išgyvensiančiai Baltarusijai: siauriai etnonacionalistines, vedančias į kultūrines priešpriešas su Lietuva ir Lenkija, ar bus rastos atminties kultūros ir istorijos politikos harmonizacijos perspektyvos?

Harmonizacijos siekių intelektualiniai šaltiniai

Ieškant atminties ir politikos sankirtų pagrindimo, atrodytų, tereikėjo atsižvelgti į kelis demokratinę ir atvirą visuomenę perspėjusius, akademiškai pagrįstus prioritetus. Pirmiausia, ką teigė socialinę ir kolektyvinę atmintį tyrę Jeffrey K. Olick‘as ir Joyce‘as Robbinsas, kolektyvinė atmintis negali būti kontroliuojama „iš viršaus“ primetant „mnemonines praktikas“ ir priklauso konkrečiame erdvėlaikyje esančioms visuomenės grupėms. Kitaip tariant, atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais, ką praeitame amžiuje radikaliausiai įrodė Sovietų imperija ar nacistinė Vokietija.

<…>atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais

Būtent totalitarinių režimų patirtys – Sovietų Sąjungos nusikaltimai ir nacių vykdytas Holokaustas – turėjo tapti atviros, dialogu paremtos visuomenės pamatu ir pamokomis. Atsižvelgus į Lietuvos ir VVRE istoriją, tereikėjo, anot atminties kultūros autoritetės Aleidos Assmann, demokratinės sanklodos sąlygomis laikytis šių universalių sugyvenimo principų: 1. Stalinizmo atminimas negali sumenkinti Holokausto atminimo; 2. Holokausto atminimas negali triviliazuoti stalinizmo atminimo.

Tokios kultūrų sugyvenimo perspektyvos, priespaudą išgyvenusioms valstybėms atrodė priimtinos. Galiausiai, buvusios komunistinio bloko ir SSRS šalys, įtariai (neretai ir pagrįstai) žvelgusios į Vakarų visuomenių abejingumą, šalia ES finansinių injekcijų buvo išgirstos politiniame lygmenyje: 2008 m. birželio 3 d. ES Parlamente priimta Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Žinoma, tai netapo Europai panacėja istorinėms traumoms gydyti, kaip buvo tikimasi iš kai kurių radikalesnių ar nuosaikesnių grupių, tačiau ir pats deklaracijos pavadinimas bei prigimtis sugestijavo geros valios išraišką, o ne imperatyvią nuostatą. Šiek tiek utriruojant galima teigti, jog lygiagrečiai finansų, energetikos ar transporto sektorių sinchronizacijai vyko ir Europos visuomenių istorijos ir atminimo kultūrų harmonizacija.

Kaip išsitarė Clausas Leggewie: „Jeigu Europa norės turėti kolektyvinę atmintį, tai ji bus tokia pat įvairialypė kaip ir jos tautos ir kultūros. Atminimo neįmanoma reguliuoti mnemotechniškai, juo labiau ne oficialiais valstybiniais aktais ir nusistovėjusiais atminimo ritualais, tokiais kaip antai gegužės 8-oji ar 9-oji. Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti, o tas pamokas panaudoti Europos demokratinių valstybių patirčiai“.

Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti <…>

Tad nesigilinant detaliai į atminties studijų metodologinius labirintus ir susipynimus (entangled memory/histoire croisée), tereikia konstatuoti, jog sociokultūrinė ir sociopolitinė padėtis, tvyrantis optimizmas, sugestijavo, jog atlikus terapiją ir įvykdžius susitaikymo ceremonijas, VVRE valstybėse bus sukurta konsensusu ir polilogu paremta visuomenės sankloda, kurioje savo vietą ras derama pagarba (atminimas, įamžinimas, įpaminklinimas), natūrali užmirštis (neleidžianti politiniais tikslais dirbtinai piktnaudžiauti istorijos vaizdiniais) ir susitaikymas. Kaip šis atsargus optimizmas nunyko ir kinta, lieka atviras diskusinis klausimas.

Žvelgiant retrospektyviai į vykstančius harmonizacijos siekius, akivaizdu, kaip pažymėjo Ivanas Krastevas, jog XX a. paskutinio dešimtmečio optimizmą ir devalvuotą „istorijos pabaigos“ viziją šiuolaikinėje Europoje (ir ne tik) keičia naujų ribų braižymas besiremiantis ne ti(e)k geografinėmis, ideologinėmis ir ekonominėmis perskyromis, bet ir elgsenos, mąstymo bei vertybių sankirtomis. Ir vienos kaltos pusės čia nėra: pasaulis nebėra dichotominis bei padalintas į juos ir mes, teisiuosius ir klystančius. Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas. Didžiausias pavojus slypi tame, jog politikos oportunistai bei populistai referuodami į kolektyvinius atminties ženklus (signifikantus) juos naudoja savo politiniams kredencialams kaupti.

Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas.

Pirmiausia, kaip pažymėjo dar Karlas Popperis, išrandant „visuomenės priešus“. Šios klasikinės knygos naujo leidimo įvadą parašęs Václavas Havelas dar 1995 m. įspėjo apie globalizacijos sąlygomis vis išrandamus naujus priešus, ko priežastimi neretai tampanti monologinė atmintis ir holistinė socialinė inžinerija. Žvelgiant iš politinės teorijos, politiniai veikėjai kuria specifikuotas strategijas, kaip ir ką visuomenė turinti atsiminti, iš anksto numatant galimą „mnemoninių manipuliacijų“ efektą ir potencialią. Tokiais veikėjais, galinčios tapti pavienės asmenybės, politinės partijos ar organizacijos, prisiimančios vieną iš šių dabar aiškiai identifikuojamų vaidmenų: atminties karių, atminties pliuralistų, atminties neigėjų ir atminties perspektyvų kūrėjų.

Populizmas ir manipuliacijos atmintimi

Tokia idealiųjų tipų teorijos pagrindu sudėliota klasifikacija, politinėje elgsenoje neretai persidengia, tačiau būtent pastaraisiais metais akivaizdu, jog „menemoninės manipuliacijos“ tampa politinių technologijų sudėtine dalimi. Pasauliniu mastu tai galioja tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės pusės eskaluojamam populizmui.

Kita vertus, kaip teisingai įvardijo žymioji vengrų filosofė Ágnes Heller, kalbėdama apie Viktoro Orbano „populizmą“ besiremiantį nacionalistine, neapykanta grįsta retorika, kuri mobilizuoja mases prieš kitokius: „Šiuolaikiniame pasaulyje svarbu, identifikuojant kylančias problemas, atkreipti į kintantį viešumoje ir politikos analizėse vartojamų apibrėžimų atitikimą tikrovei.“ Turima omeny, jog iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“, „socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

<…>iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“, „socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

Šiuolaikiniame diskurse, praėjusio amžiaus sąvokų ir palyginimų vartojimas, dažniausiai nebeveikia radikaliai ir sparčiai pakitusioje aplinkoje. Galima tik pritarti trijų tomų analizėje, skirtai demokratijos krizei, iškeltai tezei, jog kritiniame diskurse net nesusimąstant vartojama „populizmo“ sąvoka nėra aiškiai įsisavinta ir artikuliuota, o yra išskydusi, be aiškių metmenų. Apskritai keliamas klausimas ar toks reiškinys kaip populizmas egzistuoja, o jei taip, kaip jį identifikuoti, koks jo turinys?

Tuo tarpu VVRE grįžtančios „istorijos šmėklos“ remiasi siaura etnolingvistine tautinio suverenumo samprata. Šioje vietoje paradoksas slypi tame, jog nacizmą ir komunizmą išgyvenusios valstybės labai įtaigiai ir sistemingai pabrėžia prieš jų tautas vykdyto genocido ir nusikaltimų žmogiškumui patirtį. Klausimas, kiek iš tiesų VVRE visuomenės ir politikos elitas yra pasiryžę šias skaudžias patirtis panaudoti dabar vykstančių neramumų slopinimui ar potencialių konfliktų užkardymui?

Be pabėgėlių krizės ir VVRE laikysenos, padalijusios Europą, tereikia paminėti kelis vykstančius, bet tyliai tarptautinėje erdvėje amortizuojamus konfliktus: vengrų kalbos klausimas Ukrainoje ir tai lydintis diplomatinis karas, išsiunčiant diplomatus bei grasinimai blokuoti Ukrainos europinę integraciją; pačios Vengrijos, be daugelio kitų perturbacijų, gręžimasis į Trianono sutarties pasekmių revizavimą, lygiagrečiai inkorporuojant naujas 1956 m. Revoliucijos interpretacijas; Voluinės žudynių teisinis ir istorinis vertinimas, įvilktas į šiuolaikinės lenkų-ukrainiečių peripetijas; neseni Lenkijos valdžios siekiai reikalauti iš Vokietijos reparacijų už Antrąjį Pasaulinį karą; Kosovo sienų perbraižymo iniciatyvos, besiremiančios etnine gyventojų sudėtimi; serbų mažumos autonomijos ir jungimosi prie Serbijos siekiai Bosnijoje ir Hercegovinoje, griaunant toli gražu ne idealią, bet konstitucinę tvarką; Jozef Tiso, Slovakijos lyderio kolaboravusio su naciais, reabilitacija; bandymai naujai interpretuoti kroatų ustašių režimo vykdytus nusikaltimus Jasenovac koncentracijos stovykloje; Makedonijos ir Graikijos konfliktas dėl pirmosios pavadinimo legitimumo ir istoriškumo; Padnestrės regiono likimo klausimo stagnacija. Šį sąrašą galima tęsti be pabaigos.

Visus šiuos politinius procesus ir konfliktų eskalavimo laipsnį vienija ta aplinkybė, jog politinė retorika neatsakingai yra grindžiama istorinių vaizdinių ir nuoskaudų emociniu poveikiu. Nederėtų pamiršti ir Lietuvos, kuomet neva „katalikiškomis“ apsimetančios organizacijos atvirai siekia ne tik „lituanizuoti“ šimtmečius gyvenančias mažumas, eskaluodamos Vilniaus krašto okupaciją, bet, sekdamos radikalizmo mainstreamu¸ pagal įsivaizduojamą šabloną kelia „tradicinės“ ir normatyvinės šeimos modelio viršenybę, kvestionuoja atskirų asmenų seksualinę tapatybę, etc.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį, ir tėra Rusijos ir VVRE radikalių grupių aidai. Šioje vietoje slypi pavojus pritaikyti „kūniškas metaforas“ (corporal methaphors) naujiems visuomenės priešams, jau girdėtas totalitarinėse ideologijose („organiška tauta“ vs. „socialiniai parazitai“), iš naujo jas legitimuoti ir įtraukti į viešąjį diskursą. Suskliaudžiant, galima teigti, jog reikia iš pagrindų permąstyti dabarties socialines ir politines aktualijas ir jų sąryšį su istorine patirtimi.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį

Vienas tokių pavyzdžių yra dabartinės VVRE valstybių politikos pagrindimas traumine patirtimi ir saviidentifikacija, t. y. kaip regiono patekusio į „kruvinąsias žemes“ ir tapusio supergalių įkaitu bei auka (Miuncheno susitarimas ir Molotovo-Ribbentropo paktas). Viešoji valstybių retorika apgaubiama genocido ir nusikaltimų žmogiškumui teisiniu ir moraliniu įvertinimu bei priminimu. Šį, be abejo, reikšmingą ir ilgai gniaužiamą, pagaliau į išorę legitimiai pateikiamą savivaizdį, deja, pamirštama deramai reflektuoti. Genocido sąvokos ir nusikaltimų žmogiškumui teisinių apibrėžčių, pritaikytų Niurnbergo procese, kilmės šaltinių reikia ieškoti ne vien tik nacistinės Vokietijos vykdyto Holokausto kontekste, SSRS nusikaltimuose ir tautinėse martirologijose ar Osmanų imperijos organizuotose armėnų žudynėse. Tai kraštutinės ir tragiškiausios šių nusikaltimų formos, skirtingu mastu atsikartojusios Jugoslavijoje (Srbnica) ar Ruandoje.

Hermaneutiškai žvelgiant, derėtų atkreipti dėmesį į šias sąvokas sukūrusių ir pagrindusių Raphalelio Lemkino ir Herch‘o Lauterpachto asmenines patirtis, įdėmiai stebėjusius savąją gyvenamąją aplinką. Abu šie teisininkai gimė ir augo, patyrė ir aprašė socialinius bei kultūrinius susidūrimus Austrijos-Vengrijos, Rusijos imperijoms ir Lenkijai priklaususiame Lvive (Lemberge/Lwowe) bei jam priklaususiose apylinkėse. Šių, dabar tarptautinėmis teisinėmis normomis ir etalonu tapusių definicijų sukūrimui, kaip įrodė Phillippe Sands, abiem teisininkams didelę įtaką padarė lenkų-ukrainiečių, lenkų-žydų, ukrainiečių-žydų ir kitų tautinių grupių tarpusavio sugyvenimo ir neapykantos formų analizė bei jose slypintys pavojai.

Akivaizdu, jog šalia viktimizacijos pasakojimo, aukos tapatybė lygiagrečiai koreliuoja su skausmingais savo tautos kaltės keliamais klausimais ir vykdytais nusikaltimais kitų tautinių mažumų atžvilgiu. Klausimas tik vienas: kiek VVRE valstybių ir Lietuvos visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Kiek <…>visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Vienas tokių pavyzdžių, kuomet sėkmingai vystomas tarpkultūrinis regioninis dialogas, randamas vos už kiek daugiau nei dviejų valandų kelio nuo Vilniaus, buvusiame Czeslawo Miłoszo giminės dvarelyje šalia Seinių, Krasnogrūdoje.

Asmeninės dialogo paieškos ir praktika: Lenkija–Lietuva

Teorines žinias supantis kultūrinis laukas, be abejo, formuoja žmogaus erudicijos pagrindus ir padeda nusistatyti savo būsimų ieškojimų trajektorijas. 2017 m. ruduo, vėjuotas ir lietingas spalis. Iš Varšuvos šiaurės kryptimi pajuda autobusas pripildytas euro-english klegesio: trisdešimties žmonių desantas – įvairių sričių jaunų mokslininkų, žurnalistų, visuomenininkų nuo JAV ir Prancūzijos, iki Baltarusijos ir Kinijos, leidžiasi į kelionę Suvalkų link. Toliau laukia trumpas stabtelėjimas Seiniuose ir vingiuotas keliolikos kilometrų provincijos kelias adresu Krasnagruda 14. Nykioje rudens prieblandoje susigūžusius nuo vėjo žmones pasitinka ryškiai raudonos seno dvarelio kolonos su virš jų esančiu užrašu – Bieda temu kto wyrusza i nie wraca („Nelaimė tam, kuris išvyksta ir nesugrįžta“). Tai įspėjanti ir įpareigojanti poeto Czesławo Miłoszo frazė ant jo giminės dvarelio, kuriame dabar veikia Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze („Tarptautinis dialogo centras – Paribio fondas).

Miłoszo „Abėcėlėje“ apie šia vietą rasime tik sausų žinių skirtų „miglotai gentinių ryšių atminčiai“: „Tai ne Kunatų paveldėtas, o XIX a. iš giminių pirktas dvaras. Mano prosenelis Teofilis Kunatas turėjo du sūnus – Bronisławą ir Zygmuntą. Pirmasis paveldėjo Krasnagrūdos dvarą, antrasis Varšuvos vyriausiojoje mokykloje studijavo agronomiją, vėliau emigravo į šiaurę, į Lietuvą […] Šalia Krasnagrūdos, Seiniuose, yra Bronisławo Kunato kapas. Zygmuntas palaidotas Kėdainių apskrityje, Šventybrastyje. Nuvykus į nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną tvarkyti reikalų įstaigose, pavardė labai jam padėdavo, neva čionykštė, nes kūnas. […] Krasnogrūdoje buvo biblioteka, priklausiusi Stanisławui Kunatui, ekonomistui, po 1831 m. sukilimo emigravusiam į Prancūziją, École de Batignolles dėtytojui.“

Tuometis vizitas buvo akivaizdžiai per trumpas ir formalus, nors atminty giliai įsirėžė jauki „porcelianinės“ kavinės, su vietos žolelių arbata, atmosfera ir intelektualinė vietą supanti aura, kurią puoselėja charizmatiškasis Krzysztof Czyżewski. Tai, jog paauglys Česius šiame dvarelyje, vieną vasarą išgyvendamas nelaimingą meilę, išgėrė degtinės stiklą ir nutaikė į save užtaisytą revolverį, žaisdamas rusišką ruletę, tapo žinoma tik atsivertus Andrzejaus Franaszeko biografiją apie Miłoszą.

Per dviejų savaičių kelionę Vroclavo link, Kransogrūdos vaizdinys išblėso, sugrįždamas kaip lietuviškų atminties kultūros elementų pripildyta vieta Lenkijos–Lietuvos pasienyje: Kristinos Sabaliauskaitės romano garbei pavadintas knygynas „Silva Rerum“, dvikalbiai (lenkų-lietuvių) leidiniai, ekspozicijoje į lietuvių kalba verstos Miłoszo eilės, trumpas pokalbis su Czyżewskiu apie lietuvių istoriko Aurimo Švedo verčiamą į lenkų kalbą pokalbių knygą su Irena Veisaite, etc. Kita vertus, kelių dienų patirtis įgalino empiriškai patirti, jog visas Palenkės regionas yra išskirtinis ir kitoniškas likusios Lenkijos (Varšuva, Krokuva, Vroclavas) kontekste.

Visų prima apsilankymas visiškai skirtingų asmenybių aplinkoje: Jerzy Giedroyco pomirtinę kaukę serginčio, visą Aziją jaunystėje išmaišiusio, LDK didikų palikuonio Andrzejaus Strumiłło dirbtuvėse. Ir veislinius gaidžius laikančio, su cigaru nesiskiriančio, Vyčio herbą namuose pasikabinusio, žymiausio Lenkijos postmodernisto, kilusio iš Baltarusijos, Leono Tarasiewiciaus namuose. Šiuos vizitus lydėjo sustojimai totorių medinėje mečetėje ir šalia jų esančiose kapinėse Krušinianuose ir sunaikintos žydų sinagogos vietoje Krinkų miestely.

Tai LDK atmintį ir kultūrą menanti, tačiau užmarštin nueinanti senosios Žečpospolitos erdvė; savita civilizacijų ir kultūrų persidengimo, susikirtimų ir maišymosi arealas. Vakarienės metu šalia Vroclavo esančioje Kolegium Europy Wschodniej, kuri ir surinko klegantį autobusą, praktiškai vienbalsiai buvo konstatuota, jog Krasnogrūdos, Krinkų, Balstogės lankymas pirmosiomis dienomis ar gyvenimas Supraslio vienuolyne, paliko didžiausią įspūdį. Atvykusiems iš JAV ir Vakarų Europos tai buvo prisilietimas prie nepažinto keistu archajiškumu ir ramybe pulsuojančio regiono. Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Neblėstančios Czesławo Miłoszo įžvalgos

Intensyvaus dialogo, kartais neišvengiamai virtusio įspūdžių kakofonija užtvirtinimui, reikėjo laiko ir valios: grįžimo prie tekstų ir politikos stebėsenos. Mintyse ir interneto portaluose vis šmėžavo lenkų-lietuvių eskaluojamo konflikto dėl raidžių rašymo peripetijos, lenkų mažumos įvaizdžio formavimas, LDK paveldo dalybų klausimai, etc. Vienas pakeitusių asmeninę savivoką įvykių buvo grįžimas prie Miłoszo asmenybės ir atėjęs supratimas, jog pats visą gyvenimą gyvenu šalia poeto vaikystės nuvaikščiotų gatvių: Jasinskio, Pamėnkalnio (buv. Portowa), Pakalnės ir Tauro. Žiemomis nučiuožinėtas ir Vilniaus panoramos vaizdais džiaugsmą teikiantis Tauro kalnas (Góra Buffalowa), minimas tiek paties Miłoszo knygose, tiek jo biografijoje. Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Miłoszas labai įtaigiai ir prieštaringai (žvelgiant iš dabarties) aprašė savo santykį su savo kultūrine tapatybe: „Mano šeima laikėsi atskirumo kulto – tartum škotiškojo, vališkojo ar bretoniškojo atskirumo. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ‚geresnė‘, o Lenkija ‚blogesnė‘, nes ką ji būtų veikusi be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų? Tas vietinis pasididžiavimas, labai gyvas mūsų užkampyje, saugojo atsiminimų apie seniai išblėsusią šlovę likučius. Lenkai ‚iš ten‘, t. y. etninio centro, garsėjo kaip lėkšti, nerimti, be to, sukčiai […]. Dorybė buvo laikoma visa, kas priešinga jų šiaudinei liepsnai, arba užsispyrimas ir ištvermė [..] Čia mūsiškiai, o ten – lenkai“.

Jam antrino kitas poetas – Janusz‘as Duninas-Horkawiczius. Nuogąstaudamas būti palaikytas „koroniažu“, sukūrė XX a. 3-4 deš. Viliaus spaudoje išspausdintą ir susibūrimuose pasklidusį eilėraštį, kuriame išreiškiama dalies gyventojų percepcija apie „iš centro“ atvykusius lenkus: „Bučiuoju rankutes, bet savo, krentu prie kojų, bet stoviu.“ Tokios tenykščių atsiminimų interpretacijų galimybės leidžia sudėlioti visai kitokį tuometinės visuomenės audinio mieste vaizdinį, bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes. Į kokias geopolitines schemas įterpti, pavyzdžiui, tokias nuėjusios epochos atsiminimų nuotrupas iš Aleksandro Miłoszo ir Weronikos Teklos Kunat (Veronika Teklė Kunataitė) 1909 m. vestuvių Šeteniuose, kuomet: „šokiams grojo visai neprastas Kėdainių žydų orkestras, žvaliai griežė valsus, kontradansus, mazurkas, polkas, vengerkas ir krakoviakus, o mes šokome ‚iki devinto prakaito‘, kas valandą keitėme kietas apykakles, kibirais gėrėme švelnų kriušoną, gardžią duonos girą, o saikingai – vyną ir degtinę. Ponios ir panelės negėrė alkoholio – ne taip kaip šiandien. Prisimenu, kad tuokė tenykštis klebonas, pusiau lietuvis, prastai kalbėjęs lenkiškai. Per vestuvių vakarienę jis pasiprašė žodžio ir patetiškai pasiūlė tostą už jaunuosius, palygindamas Jį su saule, o Ją su mėnuliu…“

<…>bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes.

Kokios naujų ir kitoniškų kultūrinio dialogo ar net polilogo tarp kaimyninių valstybių ir etninių grupių galimybės, tapo dar aiškiau grįžus savaitei į Krasnogrūdos dvarelį ir patyrus, Miłoszo žodžiais tariant, „kaip kinta valstybiniai ir visuomeniniai dariniai, kokie trapūs žmonių statiniai ir kad istorija virsta savotiška‚ klajonių transpozicija.” Šių statinių trapumą iš nederamos užmaršties buvo bandyta prikelti vasaros seminaro metu, kuriame, vadovaujant žymiems VVRE bičuliams, istorikams Timothy Snyder‘iui ir Marci Shore, dalyvavo Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos akademinis jaunimas ir visuomenininkai.

(Ne)įmanomo kultūros dialogo paieškos

2018 m., kaitri liepos pabaiga, saulės atokaitoje ties Krasnogrūdos dvarelio raudonai nudažytomis kolonomis renčiama improvizacinė scena, nešiojamos kėdės, plūsta automobiliai iš Seinių, Punsko ir apylinkių. Gamtos apsuptyje ruošiamasi viešai paskaitai, kurią skaitys minėtų „kruvinų žemių“ sąvokos ir koncepcijos kūrėjas, Yale‘o universiteto profesorius Tymothy Snyderis. Susirinkusiai auditorijai buvo skaitoma paskaita apie dabartinės demokratijos krizę ir geopolitines įtampas, naujos autoriaus knygos “Road to Unfreedom“ kontekste.

Svarbu pabrėžti, jog pranešime nebuvo siekiama aklai kritikuoti ir smerkti esančią padėtį, o labiau atkreipti dėmesį į visuomenės narių asmenines atsakomybes pakitusiame interneto ir politinės komunikacijos lauke. Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Ar remiame nepriklausomą spaudą, o gal pasitikime nemokamai tiražuojamų internetinių portalų naujienomis ir provokatyviomis antraštėmis? Koks mūsų santykis su tekstu? Juk skaitymas, kritinis santykis ir refleksija nuo seniausių laikų yra civilizacijos ir pažinimo pagrindas. Kiek santykis su supančia aplinka, įsitraukimas į vietines ir visuomenines organizacijas, yra mūsų inspiruotas asmeninio kritinio žvilgsnio, o kiek suformuotas į emocijas nukreiptų, stereotipais apaugusių, greito vartojimo žinučių? Juk nieko nemokamai, be resursų ir pastangų, tiesiog neatsiranda. Kitaip tariant, ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

<…> ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

Nejaučia iškilo prisiminimai apie pokalbius iš kartu prieš metus keliavusio kolegos iš Vengrijos, žurnalistu Vörös‘u Szabolcs‘u, kurio pasakojimai vėliau tapo publikacija „New Eastern Europe“ žurnale. Autorius, pavadinęs publikaciją Clockwork Orange („Užsukamas apelsinas“), rekonstravo laisvos Vengrijos žiniasklaidos monopolizaciją ir tamprius abipusius santykius dėl finansinės naudos su valdančiosios partijos elitu ir jam ištikimais asmenimis. Istorijos vaizdiniai iškyla tuomet, kai buvusio vieno žymiausio ir objektyviausio Vengrijos savaitraščio Figyelő kontrolę perėmė Orbano valdymo laikais milijoniere tapusi Mária Schmidt.

Paradoksas slypi tame, jog ši moteris yra Budapešto muziejaus Terrorhaza („Teroro namai“) direktorė, pristatančio komunistinio režimo nusikaltimus ir vengrų tautos gyvenimo nelaisvės sąlygomis istoriją. Viena vertus, akivaizdu, jog po SSRS žlugimo buvusios vengrų tautos istorija turėjo būti išgirsta ir pristatyta tarptautinėje erdvėje. Kita vertus, kaip pažymėjo Tony Judt, mėgęs lankytis Krasnogrūdoje, klausimas išlieka, kur užmarštin nuėjo 600 000 sunaikintų žydų istorijos atminimo ženklai: „[…] Holokausto centras [Budapešte] dažniausiai stovi tuščias, jo eksponatus ir aprašus apžiūri reti lankytojai – dažniausiai iš užsienio. O kitame miesto krašte vengrai plūsta į Terrorhaza. […] Tačiau Strėlių kryžiaus veikėjams ir 600 000 išžudytų Vengrijos žydų, kuriuos naikinant jie aktyviai dalyvavo, skirti vos trys kambarėliai. Kita didžiulio pastato dalis atiteko gausiai iliustruotam ir neabejotinai šališkam komunizmo nusikaltimų sąrašui.“ Kuo geresnė situacija, išskyrus POLIN muziejų Varšuvoje, stebima visame VVRE regione?

Minėta Mária Schmidt, be savaitraščio redakcijos pakeitimų savais žmonėmis, nuo šių metų kuruoja ir Vengrijos žydų istorijos muziejaus kūrimą, kurio ateitis ir pateikiamas istorijos vaizdinys išlieka migloti. Tiesioginių paralelių su Lietuva galbūt ir nėra, tačiau tendencijos daugiareikšmės.

Pavyzdžiui, žymaus partizanų herojaus Adolfo Ramanausko-Vanago pavertimas prezidentu Seimo priimtomis politinėmis direktyvomis, nepaisant istorikų profesionalų reškiamo skepsio. Ar partizaninės kovos ir ją lydėjusios kančios, asmeninės partizanų likimų dramos, sukrėtimai ir neabejotinas herojiškumas nėra pakankama sąlyga puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį? Ar viską reikia „supolitinti“ ir supriešinti pagal dabarties standartus?

Kaip traktuoti Vilniaus (atviro miesto), valdžios laikyseną Škirpos gatvės pavadinimo klausimu ir jo „įšaldymą“? Be kitų kontraversiškų viešų atminimo ženklų, akį rėžia ir valstybinis negebėjimas ar visiška apatija Lietuvos žydų, romų, totorių istorijos, etc. įamžinimui, panaudojant šiuolaikines muzeologijos teikiamas galimybes, pristatant bendrabūvio formas.

Neteisinga būtų teigti, jog Snyder‘io paskaitos metu buvo ištarta kažkas fundamentaliai nauja ir iki tol neartikuliuota, tačiau, atsižvelgus į auditoriją, veidus, kalbų (anglų, ukrainiečių, lenkų, lietuvių) polifoniją ir tvyrančią mąslią ramybę, apimdavo pesimizmas, sumišęs su iniciatyvos poreikiu. Reikėtų pabrėžti, jog šis pranešimas nebuvo vienkartinis.

Tai visą savaitę tiek Krasnogrūdos dvarelyje, tiek Seinių miestelyje vykusios draugiškai kaimynystei ir kultūros dialogui skirtų renginių baigiamasis akordas. Buvusios žydų sinagogos pastate buvo surengtas įstabus Seinių teatro klezmer orkestro pasirodymas, sudarytas iš įvairių kartų ir tautų atstovų; be Snyderio pranešimo, aukščiau minėtoje „porcelianinėje“ kavinėje vyko atvira Marci Shore paskaita, – istorikės ir knygos autorės apie Maidano aikštėje kilusią „Orumo revoliuciją“ (Революція гідності). Pastarųjų įvykių tiesioginiai dalyviai ir aktyvistai dalijosi patirtimi Vasaros akademijos – „Kito skaitymai“ – seminaruose. Per žymių autorių – Leszeko Kolakowskio, Hannah‘os Arendt, Bertrando Russello, Jano Patočkos, Leonido Donskio, Tony Judt – asmenines patirtis, dramas, idėjas ir tekstų analizes buvo siekiama ieškoti bendražmogiškųjų intelektualinių ištakų ir atsakymų į šiuolaikinius visuomenę kankinančius skaudulius. Visus, gausiai lankytojus subūrusius renginius įvardyti ir juos aptarti reikėtų atskirų apžvalgų.

Žvelgiant su tam tikra laiko distancija, kiekvienas savaitę trūkusios akademijos epizodas: žmonės, pokalbiai ar diskusijos, permanentiškai verčia į juos grįžti, o savo spragas pildyti istorijai ir kultūrai skirtais tekstais, kritiškai analizuoti dabarties įvykius. Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“. Daug produktyviau istoriją ir dabartį interpretuoti naujai, ją permąstyti, ieškoti sąsajų dialogui, brėžiant ateities perspektyvas. Ir nebūtinai nesutariančios pusės turi viena kitai įtikti, tai neįmanoma, bet pasiekti bent minimalų harmonizacijos laipsnį, tikrai taip.

Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“

Pavyzdžiui, Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze pavadinimas slepia savyje daugiasluoksnę prasmę. Žodžio pogranicze samprata, ko gero, priklauso nuo harmonizacijos ir dialogo išvystymo. Radikaliai interpretuojant šią frazę, kaip ir dvarelio buvimo vietą, ją galima susieti su devalvuota kresų sąvoka, žyminčią tarpetninius konfliktus ir lenkiškųjų imperinių nuoskaudų ar aspiracijų aidus.

Kita vertus, kitą požiūrį konceptualiai ir praktiškai pristato Krzysztofas Czyżewskis savo knygoje „Mažasis pasaulio centras: užrašai, idėjų praktika“, kuri laikytina VVRE kultūrinio dialogo gairėmis ar net manifestu. Autoriaus žodžiais tariant, mūsų gyvenamas regionas, kaip ir visa VVRE, daugiau esanti ne geopolitika, o tam tikras etosas. Tai – požiūris, kuris, viena vertus, leidžia panaikinti sustabarėjusius skirtumus, bet neištrina sambūvio ir koegzistavimo per amžius tikrovės ar etninės/kultūrinės/tautinės priklausomybės. Kitaip tariant, nesiekiama naikinti esamų skirtumų, o kaip tik juos puoselėti ir rasti naujas tarpusavio koegzistencijos formas. Tokių formų paieškoms pasitarnauja kasdienės praktikos ir intelektualinio palikimo simbiozė, kurią perprasti reikalinga kasdienė veikla ir atsakomybė.

Epilogas

Pabaigai tereikia prisiminti Krasnogrūdoje geriančių arbatą intelektualų žodžius, mąsčiusių apie VVRE kultūrų sambūvio galimybes, kurios tiesiog reikalaujančias valios pastangų, nepaisant kamuojančios slogios nuojautos. Kuomet lietuvis poetas Tomas Venclova išsitarė, jog esantis katastrofiškas optimistas: „viskas bus gerai, bet iki tol neišgyvensiu“, ukrainietis rašytojas Oleksandras Bojčenko jam atitarė, jog yra apokaliptinis optimistas: „viskas bus gerai, tik niekas to nesulauksiantis“, o, tuomet prisėdusiam Miłoszui beliko pridurti, – „esu optimistiškai katastrofiškas“.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją. Norisi grįžti prie Jerzy Giedroyco tezės, šiuo metu, regis, labiausiai atitinkančios tikrovę: „Nesu optimistas. Bet kadangi nesame fatalistai ir kovoti reikia, tad kovokime racionaliausiu būdu, teikiančiu mums bent galimybės šešėlį.“ Tik nederėtų paversti nė vieno iš požiūrių „užsikirtusia plokštele“, o pasiryžti aplinkos refleksijai ir tikrovės analizei.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją

Save the date!

 2019 08 5-10 Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondo“ organizuojama tarptautinė jaunųjų intelektualų vasaros akademija „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“.

  • Dialogo pobūdžio seminarai/ skaitomi bei analizuojami įvairių žymių autorių kūriniai/ Vakarinė įvairiapusė kultūrinė programa/ Dalyviai iš Ukrainos, Čekijos, Lenkijos bei Lietuvos
  • Programos „minties gidai“ – filosofų Simone Weil ir Levo Šestovo darbai

Akademijos tutoriai:

Marcie Shore (Jeilio universitetas, JAV), Timothy Snyder (Jeilio universitetas, JAV), Krzysztof Czyzewski („Paribio fondo“ įkūrėjas, Lenkija), Yaroslav Hrycak (Ukrainos katalikiškasis universitetas).

  • Iki birželio 7 d. užpildyk dalyvio anketą: https://forms.gle/5nkNUDjsutZ4T7Ju5
  • Atrinkti dalyviai bus informuoti iki birželio 14 d.
  • Dalyvių kelionę, nakvynę bei maitinimo išlaidas padengs „Atviros Lietuvos fondas“.
  • Dalyvio įsipareigojimas – straipsnis arba ese po akademijos.
  • Dalyvių atvykimas/išvykimas 08 05/10.

Krasnagrūda – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų apskrityje. Čia stovi lenkus ir lietuvius vienijančio, Antrąjį pasaulinį karą skaudžiai išgyvenusio poeto ir rašytojo Česlovo Milošo senelio brolio dvaras. Įsikūręs tarp senųjų medžių, ant šlaito, nusileidžiančio į ežerą, netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos, dvaras buvo mūsų krašte gimusiam poetui buvo vienas iš mieliausių širdžiai Europos kampelių. 2011 m. minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, čia buvo atidarytas Tarptautinis dialogo centras, kuriame ir vyks akademija.

Akademija organizuojama nuo 2016 m.

Apie 2018 m. vykusią stovyklą galite paskaityti http://pogranicze.sejny.pl/news,1307,reading_the_other__22_28_july_2018.html

Kilus klausimams rašykite: info@olf.lt

Jūrė Platūkytė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Vaikystėje augau Graikijoje. Su šeima gyvenome mažame miestelyje, kuriame nuolat tvyrojo jūros kvapas, bet įlindus į mišką ir pradėjus lipti į kalną, galėdavai pasislėpti nuo jo ir mėgautis tankia žaliuojančia šviežuma, maudytis šaltinio vandenyje. Nors, neslėpsiu, ilgai užtrukdavo, kol pagaliau įsidrąsindavau įšokti į vandenį. Kokia greita būdavau, kai panirdavau į vandenį, tik ir norėdavosi kuo greičiau išlįsti iš ledinio pasaulio atgal į vidurdienio kaitrą.

O vasaros vakarus prisimenu kaip auksinį laiką… Turėjau draugų ir draugių, kurie gyveno butuose virš mūsų šeimos arba gretimuose namuose. Praėjus keliems dešimtmečiams apie vieną iš jų vis dar galvoju, nors dėl gan keistų charakterio savybių su ja retai pavykdavo pažaisti, tačiau kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kokia išskirtinė ji buvo. Matyt ne veltui ir dabar ją prisimenu.

Taigi, kaip jau minėjau, Epifanija turėjo keistų savybių. Man kartais net atrodo, kad jos asmenybė iš dalies susiformavo pagal vardą, kurį jai padovanojo tėvai. Graikų kalboje veiksmažodis epiphainein reiškia atskleisti, staiga pasirodyti. Man tai vis dar yra kaip neišspręsta mįslė: negi ji išties galėjo tapti tokia, kokia yra, dėl vardo reikšmės? Graikų kalboje originali reikšmė jau seniai pamiršta kasdienybėje, tad mums tai buvo tik vardas, kiek senoviškas ir neįprastas vaikiškai ausiai, bet pripratus prie jo ir pažinus žmogų, vardas tapo asmeniu, procesu.

Vėliau, studijuodama universitete, atradau, jog Vakarų kultūroje epifanija įgijo stiprią religinę reikšmę. Žodis priskirtas krikščioniškąjai šventei: trijų karalių apsilankymui prakartėlėje gimus Jėzui. Arba, platesne prasme, Dievo apsireiškimas asmeniui, apvaizda. Tačiau nuo 18 amžiaus kartu su romantizmo periodo poetų iškilimu, žodžiui suteiktas platesnis kontekstas, sekuliari reikšmė (kokia ji ir buvo prieš kelerius tūkstančius metų). Nuo to laiko pradėta daugiau dėmesio skirti sekuliarioms epifanijoms nagrinėti, ypač per literatūrą ar psichologiją. Atėjus kitam amžiui, prie termino išpopuliarinimo prisidėjo rašytojas Jame’s Joyce’as; jis rašė apie aktualiąsias epifanijas (vykstančias konkrečių žmonių konkrečiuose gyvenimuose) kaip apie esminius staigaus suvokimo momentus, per kurių patyrimą intensyviausiai pasireiškia asmenybės augimas, formavimasis. Aišku, tai žinios, įgytos jau nebegyvenant Graikijoje, tiesiogiai nesisiejančios su drauge Epifanija. Galvoju – galbūt ji išties tapo istorine asmenybe, įkūnijusia šį mistinį-paradoksalų reiškinį? Perspaudžiu, tyčia. Praėjus tiek metų ir mąstant apie tai, norisi priskirti visas epifanijos savybes Epifanijai. Ar atvirkščiai. Nes panašumų išties būta.

Prisimenu, kartą stovėjome kieme su kitais vaikais ir šaukėm ją vardu (tuomet su šeima gyveno gretimame name, penktame aukšte), kad ateitų pažaisti kartu (į lauką išlįsdavome tik vakarais ir slėpdavomės medžių pavėsiuose. Jeigu norėjome išeiti kur nors, taisyklės buvo tokios: eiti galima tik pavėsiu, bet, kai tik kojos paliečia saulėtą zoną, turi bėgti. Tad taip ir šuoliuodavom vakarais nuo kiemo prie kiemo). Jos mama, gan stambi moteriškė, vakarais dažniausiai spręsdavo kryžiažodžius balkone: ir tą vakarą, matyt, sprendė eilinį kryžiažodį. Šalia buvo padėtas radijo imtuvas: protarpiais galėjome girdėti sklindančias graikiškas melodijas (žinoma, tais laikais kitokių ir neišgirsi per radiją!). Tad tą kartą man teko burtas kopti stačiais laiptais į penktą aukštą (niekas nenorėjo leistis į tokį tolimą žygį) pakviesti Epifanijos kartu pažaisti. Užbėgusi laiptais trumpai pasiklausiau prie durų: išgirdau ją vaikštinėjant šen ir ten, girdėjau jos juoką. Apsidžiaugiau.

Pabeldžiau tris kartus — nieko. Taip greitai nepasidaviau: užsispyrusiais kumščiais beldžiau ištisas minutes, kol pirštų sąnariai paraudonavo — vis tiek nieko. Teko grįžti pas kiemo draugus ir nupasakoti keistą situaciją… Tuomet nesupratome, kodėl Epifanija galėtų taip nedraugiškai elgtis. Juk, visgi, draugai, — o nuo draugų nesislepiama namuose (neskaitant slėpynių žaidimo). Vėliau įvyko dar kelios panašios situacijos, dėl to kai kurie prarado norą bendrauti ar kalbėtis su ja.

O būdavo, kad smagiai bežaidžiant su kaimynais skylėtame alyvmedžio pavėsyje pamatau ją besiartinančią. Apstulbusi nustėru: „Ooooo?” (Na taip, tai nevadinama mintimi, jeigu negali jai suteikti konkrečių žodžių, tačiau tokiais momentais nuostaba, sumišusi su džiaugsmu, būdavo vieninteliai apčiuopiami pojūčiai. Mintys kelioms sekundėms pasišalindavo iš galvos.) Kokia ji išdidi! Tokio gilaus žvilgsnio žmogų retai kada sutiksi! O kai pagalvoji – juk ji vaikas! Aišku, tai mintys iš dabartinės perspektyvos, vaikystėje taip negalvojau.

Gyvenimo eigoje išmokau atskirti charakterio bruožus ir priskirti juos asmenims. Tuomet, to neįvardydama kaip jos išdidumo ar žvilgsnio poveikio man, iš tiesų štai ką galvodavau atgavusi nuovoką: „Na čia tai bent, pasirodė pagaliau!“,„Kokia ji keista!“ Bet kai apsižvalgydavau aplink, dar labiau nustebdavau: rodos, niekas net nepastebi besiartinančios Epifanijos! Nežinau, ar susitarę tyčia ją ignoruodavo, taip bandydami atkeršyti už jos tylą, ar tikrai nematydavo. O man ji atrodydavo tokia nežemiška: vos pastebima šypsena, akių spindėjimu … Ką aš čia! Jau nebežinau, ką tais momentais galvodavau, o ką vėliau, prisimindama susitikimus su Epifanija, priskyriau savo vaikiškai galvai. Viena man aišku: aš formavausi per bendravimą su ja.

Pasibaigus vaikiškiems žaidimams, į mūsų gyvenimus įsibrovė paauglystė. Kai kurie draugai išsikraustė gyventi į didesnius miestus. Kiti susirado naujų draugų. Taip kaimynystėje likau su viena drauge — Epifanija. Retkarčiais eidavome pasivaikščioti (kas vaikystėje skambėdavo kaip nuobodžiausia veikla gyvenime!). Beveik visuomet kopdavome į kalną, kurio papėdėje gyvenome, bet kiekvieną kartą pasirinkdavome skirtingus takus viršūnės link. Man labiausiai patikdavo kopti tiesiai per mišką ir uolas nepramintais keliais. Kartais Epifanija staiga sustodavo ir entuziastingu balsu sakydavo: „Žiūrėk!“pirštu nukreipdama į kokį nors tašką erdvėje. Iš pradžių, nesuprasdama, ką ji bando parodyti, naršydama akimis visus objektus aplink bandydavau pastebėti kažką ypatingo. Negalėdama surasti ką ji nori parodyti, pradėdavau jausti jos gilų susikaupimą, tokį, kai žmogus pamato ką nuostabaus ir gali tik stebėti sustingęs momente ir apmąstyme. Tuomet, žinoma, negalėdavau jos trukdyti prašymu paaiškinti, ką ji mato. Tekdavo toliau dairytis jos žvilgsnio kryptimi ir pačiai surasti. Ir tuomet — pamatydavau! Ar, labiau, atpažindavau — su nuostaba, kad anksčiau nepastebėjau ir kad taip ilgai užtruko įžvelgti. Tokius pasivaikščiojimus vis dar gerai prisimenu: per juos išmokau stebėti aplinką, žmones, gyvūnus, vandenį, akmenis, jų subtilumus, detales, jų tylą.

Po kiekvieno pasivaikščiojimo pati pradėdavau daugiau pastebėti. Pradėjau matyti, kaip nesustojamai intensyviai tyvuliuoja jūra, kaip kiekviena maža bangelė staiga pagauna saulės atspindį ir taip pat staiga jis išnyksta, tuo pat metu atsirasdamas ant kitos bangos keteros, ir taip tūkstančiai atspindžių mirguliuodami pradeda hipnotizuoti. Ar kaip vėjo sūkurys įsivelia į pernykščių susiglamžiusių rudų lapų ir gatvinių šiukšlių krūvą, įsisuka į vidurį, pakelia viršų ir keliauja sukdamas ratu per įkaitusį asfaltą. Tokie stebėjimai nebuvo apie grožio pastebėjimą… Gal netgi priešingai: Epifanija vis kartodavo (o aš ilgai tam priešindavausi), kaip svarbu viskame pamatyti gamtos abejingumą. Ji retai kada paaiškindavo man, ką tiksliai turi omenyje, o aš, savo ruožtu, neretai ją klaidingai suprasdavau.

Jos idėjos tuo metu man atrodydavo nežmoniškai drąsios. Gal net kiek liūdnos. Tačiau laikui einant, po truputį pradėjau suvokti, kad gamta egzistuoja savaime, veikia pagal dėsnius, kurie sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, mąstyti apie grožį. O žmogus save išstato visa ko centre. „Reikia išdrįsti žengti iš centro”,- sakydavo man Epifanija. Ji vis kartodavo šią frazę, kurią man dar ir dabar sunku suvokti. O juk tuomet buvome tokios jaunos! Nors Epifanija buvo vyresnė už mane ir už visus kiemo draugus, niekas nežinojo kiek jai metų, nes ji nemėgdavo švęsti gimtadienių ir net kalbėti apie juos. Galbūt jau tuomet ji buvo peržengusi centro liniją?

Dabar prisimenu tokius momentus ir kiek nuliūstu: po to, kai išvykau iš Graikijos, nieko nebegirdėjau apie Epifanijos gyvenimo kelią ir net nežinau ar dar kada sutiksiu ją. Trisdešimt metų praėjo ir jokio ženklo…

Kiekvieną dieną mintyse kartoju jos vardą ir pridedu: tai buvo tikroji mokytoja.

Rūta Leiputė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Istorinė atmintis yra išties labai įdomus konstruktas – prisiminti tai, ko pats gal niekada nepatyrei, bet patyrė šeimos ar tautos atstovai, kartais net prieš kelis šimtus metų. Jų patirtys lyg ploni šilkiniai siūleliai mus sieja, ir neabejotinai formuoja. Mums artimiausio dvidešimto amžiaus siaubas ir fatališkumas – II pasaulinis karas, nacistinės ir sovietinės represijos – vis apie save primena, šaltais pirštais stuksena į atminties ir dėmesio kerteles, gniaužia paširdžius. Paskutiniu metu Lietuvoje byrant lentelėms ir vis sušmėžuojant vandalizmo aktams prieš žydų bendruomenę, į dienos šviesą išlenda itin opus patirtos skriaudos ir kaltės klausimas. Kaip mums elgtis su tomis skriaudomis – išgyventomis ir suteiktomis? Aišku, Holokausto, sovietinio režimo aukų apmąstymų apstu įvairiuose frontuose – istorikų, politikų, menininkų ir t.t., kita vertus, tai tik parodo, kokia sunkiai išsemiama yra ši tema. Dar vienu rakursu pažvelgti į ramybės neduodančius skaudulius skatina neeilinės mąstytojos, mistikės, kurios 110-ąjį gimtadienį minime šiemet, mintys. Tai Simone Weil.

Dažnas girdėjęs ar skaitęs Simone Weil, nustemba ar kiek įtariai žvelgia į jos gyvenimą ir intelektualinį palikimą. Ji – kairiųjų pažiūrų filosofijos bakalaurė, daug prisidėjusi prie profsąjungų judėjimų ir kelieriems metams iškeitusi ramų darbą mokykloje į patirtį gamykloje. Gyvenusi itin asketiškai, antroje savo gyvenimo pusėje Weil patyrusi mistinių patirčių ir savo filosofinius tekstus skyrusi Dievo ir jo pasaulio problemai tyrinėti,  ypač kančiai. Didieji jos darbai buvo išleisti jau po jos mirties, juose nėra aiškios vienareikšmės struktūros, susiduriama su prieštaringumais (ką Weil, tiesą sakant, laikė neišvengiamybe), kas apsunkina jos idėjų vertinimą. Nepaisant minėtųjų aspektų, Weil Dievo vaizdavimas, tuštumos konceptas, taip pat su tuo susijęs atleidimas, empatija ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas gali būti verti dėmesio.

XX a. kataklizmai mus glumina visais ekstremumais: nuo savo neįtikėtino žiaurumo mastų iki intensyvumo. Po tokių tragiškų patirčių vis dar sugeba iškilti į dangų nutaikytas drebantis pirštelis – kaip toks siaubas gali egzistuoti ir kas gali jį pateisinti? Kas gali pateisinti bent vieną nekalto vaiko ašarą? Koks Dievas gali tai leisti? Alfonsas Nyka-Niliūnas, beje, skaitęs ir žavėjęsis Simone Weil, eilėraštyje „Pažinimo raudos motinai” kalbasi su Dievu:

„Regime Tavo tiesoj klastingai tykantį Nieką,

Mintantį mūsų šauksmu, skambančių Tavo tyloj.”

Šioje nepakeliamoje tyloje, Camus absurdo pasaulio vakuume Simone Weil priešingai, mato Dievą ir jo, sakykime, meilę. Vedama katalikybėje itin svarbaus laisvos žmogaus valios principo, Weil teigia, kad tarp Dievo ir žmonių yra nuolatos palaikomas atstumas, Dievas slepiasi nuo mūsų už nežinomybės širmos ir neįsiterpia, taip jis atsisako būti viskuo, kad mes galėtume tapti kažkuo. Dievo žodis, Simone Weil akimis, iš tiesų yra Dievo tyla. Pasišalininantis Dievas įgalina mus pilnai atsakomybei už savo gyvenimo sprendimus. Toks Weil požiūris, tikėjimas žmogaus individualumu Dievo tylos akivaizdoje kelia moralinę problematiką XX a. įvykių kontekste – ar galime viešai gerbti žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie Holokausto vykdymo, kai šalia matome Pasaulio teisuolius? Ar galima pateisinti kolaboravimą dėl sąskaitų išlyginimo, (ne)galėjimo pasirinkti?

Iš mūsų gyvenimo atsitraukiantis Dievas, šio veiksmo sukuriamas vakuumas, tuštuma yra vienas kertinių mistikės mąstymo konceptų. Kaip ir Jėzaus kenozės atveju, ši tuštuma yra būtina, jei norime priimti antgamtiškąją malonę. Tuštuma mumyse atsiranda iš kentėjimo patirties, negalėjimo pilnai kontroliuoti savo gyvenimo, tad ją iškentėti, išlaikyti yra be galo sudėtinga, kone antgamtiška. Weil akimis žmonių polinkis į kerštą, kompensacijos norą šiuo atžvilgiu yra natūralus; darydami bloga kitam, mes užpildome vidines ertmes. Todėl, jos nuomone, neretai revoliucijos (ypač turint omeny prancūziškąją patirtį) nesugeba panaikinti buvusios priespaudos ir kančios plėtimosi, o kartais jį net ir suintensyvina. Visgi Weil skatina perlipti šį geismą, nesiekti sumažinti ar pabėgti nuo kančios, o ją ištverti ir mylėti net ne todėl, kad ji naudinga, o todėl, kad ji yra. Itin didelę, vis dar pulsuojančią ertmę mumyse paliko XX a. nelaimės: mūsų, tėvų, senelių ar kaimyno artimųjų patirtos sovietinės represijos slegia pečius ir šiandien. Neužgijus žaizdoms sunku empatizuotis ir su kito kančia. Tai itin ryšku nagrinėjant žydų tautos tragediją ir jos atmintį, kai dalis veikėjų ar (ne)anoniminių komentatorių plačiuosiuose interneto vandenyse nemato reikalo gerbti žydų bendruomenės ir jos nuoskaudų, matuodamiesi lietuvių patirtomis represijomis ar perdėtai akcentuodami žydų, kolaboravusių su sovietų valdžia, vaidmenį. Akis už akį. Tačiau kančia – nepamatuojama ir bendražmogiška – negali būti lyginama tokiu būdu tarpusavyje.

Siekiant ištverti tuštumą Weil išskyrė ne vien keršto norą, bet ir „užpildančiąją vaizduotę” – tai atpildo tikėjimasis ar neigimas. Ar to nematome ir aktualiuose atminties konfliktuose, kad ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros atveju. Ne tik lentelių atstatytojai, bet ir kai kurie viešieji asmenys nesugeba pripažinti Noreikos, nors ir ne drastiško, indėlio į žydų nelaimę, kuris, beje, galėjo būti ir gana sąmoningas.

Dar vienas, itin įdomus šiai temai aspektas yra Weil pabrėžiamas intelekto ribotumas ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas. Tai įkūnija pats Jėzaus kryžius – šis yra ir bausmės, ir išlaisvinimo simbolis. Weil pasaulio prieštaringumas slypi jo dualume – blogis yra gėrio šešėlis, negalime siekti gėrio, nepriimdami ir blogio galimybės. Tokia samprata, tikėtina, turi stiprių ryšių su albigiečių ir katarų erezijomis, kurias pati Weil laikė žymiai artimesnėmis krikščionybei nei oficialioji Katalikų Bažnyčia. Vertinant XX a. vid. įvykius ši prieštaringumo traktuotė gali būti naudinga – vertybės, kurias matome kaip teigiamas, taip pat gali tarpusavyje kirstis – kokiu, aktyviu ar pasyviu būdu priešintis represijoms? Būti drąsiam, bet nepernelyg strategiškam, ką mums rodo pirmasis partizaninio karo etapas prieš sovietus?

Weil gali būti sunku suprasti tiek krikščionimis, tiek netikintiesiems: fanatiškas kančios vertinimas, prieštaringumas ir ekscentriškumas gali išgąsdinti ar net prajuokinti ne vieną. Nepaisant to, Weil filosofinė misticistinė mintis, publikuota jau po jos mirties, darė nemažą įtaką XX a. 5-6 deš. kultūros veikėjams, tarp jų ir Albert Camus ar Czeslaw Milosz. Weil mintys, kuriose neretai kalbama imperatyvu – tai lyg nuorodos, beje, itin krikščioniškos, kurios, atrodo, tik ir paruoštos pamokslui. Įdomu tai, kad niekados nepriėmusi krikšto ir neprisijungusi prie Katalikų Bažnyčios, pati kilusi iš žydų šeimos ir turėjusi gana stiprų klasikinį išsilavinimą, Weil įkūnija gana modernų, revoliucingą  europietį – su visu civilizaciniu paveldu, bet kartu ir drąsiai persvarstantį savo autoritetus.

Pažvelgti į mūsų atminties konfliktus per jos mąstymo prizmę gali suteikti pakankamai konceptualią, krikščionišką prieigą prie istorinių įvykių. Tuštumos indai, kuriuos sukūrė patirtos nuoskaudos, yra kartu ir turtas, kuris ne vien slegia, bet ir atveria plotmę malonei, kitokiam pažinimui, yra netgi krikščioniškos egzistencijos esmė. Weil idėjų pasiūlymai mūsų istorinei atminčiai – neneigti ir nebandyti bet kokia kaina teisinti atliktų skriaudų (o juk čia – ir Vėtra, ir Nėris, Cvirka, ir daug kitų), tačiau ir priimti žmogiškąjį kontraversiškumą bei jį apmąstyti. Nebandyti lyginti ir neužsimerkti kito kančiai, o pabandyti ją suvokti kaip individualią, solidarizuotis su ją patiriančiaisiais. Neplėsti kančios siekiant užpildyti savas tuštumas, nes jos ir suteikia mums egzistencinį pilnumą.

Agnė Zakaravičiūtė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Per kelerius pastaruosius metus teko išgirsti arba susidurti su ne viena problematiška istorija, skatinusia ieškoti priežasčių ir atsakymų. Šį kartą paieškos kreipė link atsakymo apie savęs ir kito pažinimą – vis dažniau ėmiau svarstyti apie jo prasmę. Atkreipdama dėmesį į kasdienio gyvenimo situacijas, darbo aplinką, ėmiau stebėti, kaip jose veikia vidiniai, psichologiniai, o ne tik logika ir mąstymu grįsti veiksniai. Kitaip sakant, tikrai neužtenka būti smart​, kad gautum norimą darbą, jame tinkamai atliktum užduotį ar namų aplinkoje kurtum pozityvius santykius su kitais. Dažnai būtent emocinis faktorius, patiriami jausmai ir gebėjimas juos pažinti turi lemiamą rolę.

Neseniai iš savo draugų medikų vėl išgirdau tėvų smurto prieš kūdikį istoriją. Įsiminė tai, kad kūdikio tėvai, draugų pasakojimu, atrodę “normalūs” žmonės, geri, rūpestingi tėvai, rūpinęsi ir išgyvenę dėl įvykusios nelaimės. Ar jie tiesiog neturėjo įgūdžių atpažinti savo ar vienas kito emocijų ir nežinojo, kaip su jomis elgtis? Girdėdama panašias istorijas vis galvoju, kokį svarbų vaidmenį jose galėtų suvaidinti geri emocinio pažinimo įgūdžiai. Be jų, atrodo, visada išlieka tikimybė pasielgti taip, kaip sąmoningai elgtis nenorėtum.

Kartais susimąstau, kiek mūsų visuomenėje tokių išoriškai “normalių” šeimų, žmonių. Galbūt tai erdvė labai reikalingoms socialinėms emocinio intelekto ugdymo ir savęs bei kito pažinimo programoms? Ir ne tik trumpalaikių iniciatyvų pagalba, bet nuolatinės emocinės pagalbos teikimu, pirmiausia dalyvaujant profesionalams ir tiems savanoriams, kurie iš tiesų tiki emocinių įgūdžių galia ir jų poveikiu veiksmams. Labai svarbu jau vien informuoti save apie emocinio pažinimo galimybes. Tam, žinoma, reikia stipraus motyvo, inspiracijos ir kito žmogaus įkvėpimo.

Jau yra kuo pasidžiaugti. Vis dažniau ir garsiau visuomenėje kalbama apie emocinio intelekto svarbą, pavyzdžiui, apie besikeičiantį požiūrį į smurto sąvoką, praktinių įgūdžių savo jausmams atpažinti ugdymą. Pagaliau apie savo emocijas kalbame drąsiau, svarstome, kaip jas pažinti, priimti ir išgyventi. Iš tiesų imame suprasti, kad daugybės nesusikalbėjimų, prastos komunikacijos, barnių, smurto ar kitokių negerovių viena iš svarbiausių priežasčių yra kito ir savęs pažinimo trūkumas. Turbūt sutiksite, kad šiandieninis skatinimas pažinti kitą žmogų labai skiriasi nuo to, ką apie kito pažinimą žinojo mūsų tėvai ir seneliai. Be to, šiandien galima domėtis savarankiškai, apie tai skaityti įvairius, vietinius ir tarptautinius šaltinius.

Dar vienas nutikimas, neseniai įsirėžęs į atmintį iš dalies susijęs su jau paminėtu, nes kalba apie požiūrį į psichologinės konsultacijos pagalbą. Ne taip seniai akademinėje aplinkoje pirmą kartą susidūriau su dideliu skepticizmu psichologų atžvilgiu. Prisimenu, psichologai buvo įvardyti kaip pelno siekianti grupė, pas kuriuos lankosi tiktai pinigų apsčiai turintys ir, kaip žinia, dėl to daug streso patiriantys asmenys. Reikia sutikti, kad psichologinių konsultacijų prieinamumas dar nėra pakankamai išplėtotas, tačiau tokia situacija niekaip nepaneigia specialistų teikiamų paslaugų naudos visuomenei. Atsimenu, išgirdusi tokį požiūrį pasijutau suglumusi. Niekas iš girdėjusiųjų neišsakė savo nuomonės, neprieštaravo.

Svarsčiau, ką daryti man? Ir klausiau savęs, kaip tokios idėjos apskritai įmanomos XXI a.

akademinėje aplinkoje?

Taip, siauras požiūris į emocinę sveikatą vis dar gali būti demonstruojamas labai drąsiai. Kartais atrodo, kad lankytis pas psichologą patartina tik depresiją išgyvenančiam ar patyrusiam staigų sukrėtimą žmogui. Ogi ne! Su psichologu galima ir reikia kalbėtis apie daugybę savo emocijų, mokytis jas atpažinti, praktikuoti išmoktus dalykus. Patiems ieškoti ir skaityti geras knygas, daugiau gilintis į save ir pagaliau skirti tam pakankamai laiko! Tai, manau, yra būtinoji ir įdomioji psichologinės sveikatos higiena.

Pamenu, mane pačią kažkada labai žeisdavo kitas žmogus, išsakantis priešingą poziciją, ypač vertybiniais klausimais, kurie, buvau šventai įsitikinusi, turėtų veikti pagal mano moralinį kompasą. Ir kaip pasikeitė mano reakcijos, kai pabandžiusi įsiklausyti į skirtingus vertinimus, pažinusi juos geriau, ėmiau matyti kaip natūralią ir būtiną skirtingo pasaulio dalį. Greičiausiai taip nutinka ir dėl geresnio savo paties emocijų pažinimo, pavyzdžiui, suvokus įsižeidimo emociją, galima bandyti lengviau ir paprasčiau žvelgti į situacijas.

Jaučiu, kad anksčiau prisiimdavau pernelyg daug atsakomybės už kitų sprendimus, kol supratau, jog ši atsakomybė man nepriklauso. Nes viena yra turėti asmeninę nuomonę ar ją išsakyti, ir visiškai kas kita turint galios šią nuomonę bandyti įtvirtinti, pavyzdžiui, visuomeniniu, politiniu lygmeniu – nurodinėti, drausti. Asmeniškai nepritardama tam tikriems teiginiams, aš demonstruoju, kaip asmeniškai suvokiu moralę, tačiau negaliu jos primesti visai visuomenei. Ypač tam tikromis situacijomis yra būtina turėti įsitikinimus, žinoti savo ribas, tačiau išsiugdytas polinkis stengtis suprasti kitus, man atrodo aukščiausia intelekto forma bendrąja prasme.

Pažindamas pirmiausia save, tikėtina, vis labiau būsi pasiruošęs ir norėsi pažinti kitą. Asmeniškai pastebiu, kad kuo labiau pažįstu kitą, tuo rečiau seku standartiškumo modeliu. Ir tai nereiškia, kad perimu vieną ar kitą savybę, vertybę ar elgsenos modelį iš kito sau, kartais netgi priešingai, dar tvirčiau lieku prie savojo. Jeigu būtų kitaip, nejučiomis visi imtume vieną standartą keisti kitu. Ir vis dėlto kartais pastebiu vertybių ar mąstymo krypties skiepijimo apraiškų, turbūt ir savyje. O kas, jei būtent aš ar mes pasaulį regime atvirkščiai?

Uždavus sau šį klausimą dažniausiai natūraliai prasideda tikras bandymas pažinti kitą, kai pasineriama į šį nuotykį ne tik be išankstinių nuostatų (nors kartais svarstau, ar įmanoma jų neturėti?), bet ir nesiekiant jokio kito tikslo, išskyrus patį pažinimą. Nuoširdus pažinimas visuomet gali paskatinti ir natūralius pokyčius, jeigu jie reikalingi. XX a. prancūzų filosofė S. Weil ne kartą ragino pažinti kitą būtent dėl to, kad kitas žmogus pats savaime yra svarbus ir vertingas. Ne iš smalsumo ar kitokių siekių. Kas yra esminis krikščioniškosios kultūros principas.

Štai kad ir artimiausi mums žmonės, šeimos nariai, kuriems neretai atitenka nemaža dalis neigiamų nuotaikų ir ne pačių geriausių žodžių. Gal pradėti pažinti kitą vertėtų nuo jų? Gali nutikti taip, kad namiškio nuomonę taip pat reikės ilgai jaukintis. Juk kartais artimieji galvoja ar daro nebūtinai tai, ko mes tikimės. Ir pastebiu, kad šeimos nariams jaučiamės turį teisę savo nuomonę ir įsitikinimus įsiūlyti. Ar tikrai?

Kito mąstymo ir pojūčių prisijaukinimas  neabejotinai parodo naujus kelius, naujas mąstymo kryptis ir, žinoma, praplečia galimybių bei žmogiškumo ribas. Juk prisijaukinti reiškia kitą gerbti ir juo rūpintis. Rūpintis pilnavertiškai galima tuomet, kai pažįsti ir priimi, net tuomet, jeigu nesupranti ar nepritari. Tačiau nepritarti kartais pavojinga – nepritarime gali slypėti siekis keisti, kuris nejučia tapęs kito pažinimo tikslu, labai greitai gali sugriauti pilnavertį pažinimo santykį.

Jau pati intencija pažinti kitą, visuomet bus pirmas reikalingas žingsnis, tačiau jis gali niekur nevesti, jei nebus išbandomas ir praktikuojamas. Pamenu, išvykusi erasmus studijoms į Belgiją, susiradau butą kvartale, kuriame gyveno nemažai turkų tautybės žmonių. Nors matėsi, kad jie atvykę ne naujai, ir jau integravęsi į vietinę bendruomenę – vedė savo vaikus į belgiškas mokyklas, patys čia turėjo darbus, tačiau jų kultūros skirtumai taip pat buvo akivaizdžiai pastebimi. Turiu pripažinti, kad, nors visada maniau esanti tolerantiška ir pagarbi kitų atžvilgiu, aš iš pradžių kaimynyste nedžiūgavau.

Ši asmeninė patirtis parodė, kokie stiprūs yra stereotipinio mąstymo klodai, bei leido šiek tiek pajusti, kodėl panašūs kontekstai gali tapti palankūs populistiniams ir propagandiniams tikslams įgyvendinti. Būtent kito pažinimas, nesvarbu, kas jis bebūtų, ir pozityvi bei atvira laikysena jo atžvilgiu gali apsaugoti nuo tapimo radikaliu veikėju. Nes radikalumas visada pabrėš skirtumus ir sieks juos žūtbūt panaikinti, o pažinimas, priešingai, ieškos bendrumų, kalbėsis ir bendradarbiaus vertindamas skirtingumą.

Drįstu manyti, kad labiau pažindami save ir kitą, išvengtume bent dalies kasdienybės dramų, kartais pereinančių į visuotines tragedijas, komedijas ar dar kitus žanrus, tik šįkart realybėje.

Justas Žemaitis yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Iki Viduramžių pabaigos Europoje filosofinė žmogaus samprata buvo jau pilnai nusistovėjusi. Tuo metu ši samprata rėmėsi teocentrine pasaulėžiūra, teigusia Dievo viršenybę savo kūrinijos – žmogaus ir gamtos – atžvilgiu. Žmogus kartu su gamta buvo laikomi tik atspindžiais tos neregimosios tikrovės jėgos, kuri juos ir sukūrė. Kita vertus, būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą[1], Dievas žmogų sukūrė laisvą, gebantį nepriklausomai nuo Dievo apsispręsti, kuria gyvenimo tėkme judėti.

Todėl vidine prieštara paremta žmogaus samprata, tvirtai besilaikiusi teocentrinė pasaulio (o taip pat ir žmogaus) samprata, savo klestėjimo piką pasiekusi Viduramžiais, pamažu ėmė eižėti. Šią koroziją skatino ne tik teocentrizmui oponavę mąstytojai, bet ir teocentrizmo bastioną saugojusi Katalikų Bažnyčia. Teocentrizmo oponentai paprastai nesutiko su Dievo viršenybės ir žmogaus menkumo samprata, arba ėmėsi ją pertvarkyti Dievo sostą užleidžiant žmogui. Teocentrizmo irimą skatino ir tuometinė Katalikų Bažnyčios veikla, pasižymėjusi kryžiaus žygiais, inkvizicijos teismais ir nuodėmių išpirkimu indulgencijų būdu. Dievo Tautos vaikai daugiau ėmėsi rūpintis ne tikinčiųjų sielovadiniais, o ekonominės ir politinės galios puoselėjimo reikalais. Todėl natūraliai ir buvo pradėta nepasitikėti krikščionybe, o radikaliausiu atveju – ir pačia religija kaip tokia. O tuo tarpu filosofija, Viduramžiais egzistavusi kaip teologijos tarnaitė, Renesanso metu išsivadavo iš krikščioniškosios teologijos gniaužtų, prasiverždama filosofinės antropologijos ir gamtos filosofijos pavidalais, o scholastikoje užsikonservavusi Katalikų Bažnyčia nebepajėgė atsiliepti į kylančias permainas filosofinėje ir teologinėje mintyje.

Vietoje teocentrinio pasaulėvaizdžio filosofinėje antropologijoje mezgėsi antropocentrizmas, teigęs žmogaus nelygstamą viršenybę ne tik gamtos, bet ir Dievo atžvilgiu. Šalia antropocentrizmo formavosi ir humanizmas, pabrėžęs žmogų kaip vertybę bei tikėjusio į kiekvieną žmogaus veiksmą kaip į gerąjį veiksmą. „Nieko nėra nuostabiau už žmogų“[2] – ši Renesanso italų filosofo Giovanni Pico della Mirandollos ištara kone tapo humanizmo idėjų motto. Tiesa, europinėje mintyje tiek antropocentrizmas, tiek ir humanizmas, nebuvo jau toks naujas filosofinės minties šuolis – panašios idėjos, teigusios sudievėjusį žmogų, gyvavo ir helenistiniais, iki-krikščioniškaisiais laikais.

Ši trumpa žmogaus sampratos istorija yra reikšminga ne tik norint suprasti žmogaus sampratos posūkį vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso laikotarpiu, tačiau ir norint išsiaiškinti Renesanso produkto – humanizmo – istorinę raidą bei jos aktualumą trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Kaip jau prieš tai minėta, humanizmas – tai pasaulėžiūra, teigianti žmogų kaip idealą ir vertybę. Humanizmas renesansinėje sąmonėje buvo epochos ideologija ir pasaulėžiūra[1]. Žmogus humanistų buvo teigiamas ne vien tik kaip idealas ar vertybė, tačiau kaip ir viso pasaulio valdovas, kuriam visa kas aplink turi tarnauti. Renesanso ir po-renesansinių humanistų akimis žmogus tampa tiesos matu; tik žmogus gali spręsti, kas yra tiesa; o ši tiesa bus tokia, kokia bus ištarta žmogaus. Subjektyviu patyrimu priėjęs tiesos sampratą, žmogus netruks apibrėžti ir kitas filosofines sąvokas remdamasis tuo pačiu subjektyvizmu. Kaip pasakytų Ivanas Karamazovas, XIX a. rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ veikėjas, šitaip „praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės“[2].

Todėl ilgalaikėje perspektyvoje humanistinė žmogaus ir jo gyvenimo samprata netapo išeitimi nuo tariamąja tamsa paženklintų vidurinių amžių. Scholastinei filosofijai oponavęs humanizmas pats virto savo paties idėjų iškamša, parodija. Humanistinės minties atstovų įkvėpti protai pasižymėjo ne ką mažesniu žiaurumu nei humanistų kritikuota bažnytinė veikla. Ir pats humanizmas skilo į daugybę dalių taip, jog tapo nebeaišku, kaip atsakyti į klausimą „kas yra žmogus?“. Humanizmo problemą XX a. lietuvių egzilio filosofas Juozas Girnius ir įvardijo kaip aktualią laikmečiui, tačiau itin komplikuotą[3]. Vieni ėmėsi skelbti krikščioniškąjį humanizmą, antrieji – liberalųjį humanizmą, o tretieji – etinį humanizmą. Ir kurie iš jų šiuo klausimu dabar yra teisūs?

Taip vadinamoji Dostojevskio „artėjančio šimtmečio“ pranašystė tik ir patvirtino tokio išsilaisvinusio humanisto likimo paradoksą: laisvė ėmė neigti laisvę. Kitaip tariant, su didžiausiu entuziazmu siekęs laisvės, žmogus galiausiai tapo tik siekiamos laisvės vergu. Intensyvėjantis siekis pertvarkyti Dievo planą ir jo vykdymą XX amžiuje „užderėjo“ dvejų pasaulinių karų, kruvinų totalitarinių rėžimų įsigalėjimų, Holokausto, Apartheido ir „buldozerinio ateizmo“ „vaisiais“. Po viso šio tragiško šimtmečio žmonija, regis, ėmėsi suprasti savo demoniškos minties jėgą ir nuodėmingus veiksmus. Tačiau net ir trečiojo tūkstantmečio eigoje išlenda erezijų, nebijančių atvirai neigti elementarių žmogaus teisių, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar tikėjimo. Geriausias tai iliustruojantis pavyzdys – vis dar pasitaikantys antisemitiniai išpuoliai, Lietuvoje pasireiškę Kauno choralinės sinagogos lentelės išniekinimu[1] bei iš žemių supiltos svastikos Vilniuje prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato[2]. Žinoma, žmogaus teisės irgi nėra tas stabas, kurį reikia paversti religiniu objektu – šičia svarbesniu tampa elementarus siekis nepažeisti žmogiškojo orumo. Po 1990 metų buvo tikima, jog būtent trečiąjį tūkstantmetį pradėsime kaip istorijos pabaigos laikotarpį, tačiau kaip matome, pasaulio istorija dėl tebesitęsiančios žmonijos trumparegystės vis dėl to nesibaigė.

Kaip tik XX amžiuje gimusi ir dviejų pasaulinių karų metu gyvenusi žydų kilmės prancūzų filosofė Simona Weil savo raštuose, apsvarstydama savo laikmečio socialinį būvį, ne veltui teigė, jog „mūsų epochos klaidos kyla iš krikščionybės be antgamčio. To priežastis yra laicizmas, ir pirmiausia – humanizmas“[3]. Geras intencijas turėjęs žmogaus bandymas Renesanse suteikti naujas gaires merdėjančiai Viduramžių kultūrai galiausiai pakartojo pastarosios epochos „pasiekimus“, atnešdamas žymiai daugiau dvasinių ir fizinių nuostolių. Šičia derėtų prisiminti ir tragišką titano Prometėjo likimą: už pavogtą ugnį iš Dzeuso ir nuleidimą ją žmonėms, Prometėjas buvo nubaustas ugnies dievo Hefaisto ir buvo prikaltas prie uolos, kol galiausiai skilus uolai, atgailos nerodantis Prometėjas, prasmenga į nebūtį. Dievas davė žmogui Rojų, o šis dovana tinkamai nepasirūpino ir susigundė ją paversti Pragaru.

[1] Jakučionis S. Policija pradėjo tyrimą dėl „Heil Hitler“ užrašo ant Kauno sinagogos:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-tyrima-del-heil-hitler-uzraso-ant-kauno-sinagogos-59-1236684

[2] Petkauskas V. Prie Lietuvos žydų bendruomenės būstinės iš žemių supilta svastika
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prie-lietuvos-zydu-bendruomenes-bustines-is-zemiu-supilta-svastika-56-1202684

[3] Weil S. Sunkis ir malonė. Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, P. 117

[1] Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984 P. 19

[2] Dostojevskis F. Broliai Karamazovai: keturių dalių romanas su epilogu, T.1. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis. Vilnius: Margi raštai, 2008 P. 424

[3] Girnius J. Žmogus be Dievo // iš: Raštai, T.II. Vilnius: Mintis, 1991 P. 47

[1] Pr 1:26

[2] Džovanis Piko dela Mirandola. Kalba apie žmogaus orumą. Vertė Eugenija Ulčinaitė // iš: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984. P. 122

Vytautas Starikovičius yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo tekstas – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.


Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį

Napoleonas

Rytdienos pasaulio tvarką nustatys Imperijos

Guy Verhofstadt

Europos Unija buvo žlugusių arba žlungančių imperijų kūrinys

Timothy Snyder

Šioji antraštė nepriskirtina kosminės kino operos Žvaigždžių karai žanrui, – tai Europos šiuolaikybės, ateities ir kasdienybė refleksija. Arba pastarosios stokos diagnozė. „Rytdienos pasaulio tvarka bus kuriama ne nacionalinių valstybių ar šalių, – tai būsianti pasaulio tvarka, kurią nustatys imperijos.“ Šiuos žodžius 2019 m. rugsėjo 14 d. Londone vykusioje liberaldemokratų konferencijoje ištarė žymus Belgijos politikas ir Brexito proceso Europos Parlamente (EP) koordinatorius Guy‘us Verhofstadtas. Apdardamas geopolitinę situaciją, Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Unijos[i] (EU) kontekste, Verhofstadtas tai pagrindė tuo, jog: „Kinija nėra nacija, – tai civilizacija. Indija nėra nacija. Jungtinės [Amerikos] Valstijos taip pat yra labiau imperija, nei nacija… Galiausia yra Rusijos Federacija. Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.“


<…>Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.

 

Ilgametis Belgijos premjeras ir liberalų frakcijos ALDE vadovas EP, ilgus metus karštai puoselėjo eurofederalizmo ir Jungtinių Europos Valstijų idėją bei siekė įgyvendinti ją kontinentinės politikos praktikoje. Šio teksto atveju, pasirinkta politiko prakalba žymi ne tiek pritarimą jai, o siekį užčiuopti polemikos išeities pozicijas su grįžusia ir permąstoma imperijos koncepcija, ir bent epizodiškai reflektuoti apmąstymų gausą apie Europą, jos ateitį idėjų istorijos plotmėje. Galiausiai, idėjos juk tampa praktika: į didžiąją Belgijos ir Europos politiką XX a. 10 deš. pats Verhofstadtas, pavyzdžiui, grįžo pergyvenęs tylos periodą, kurį lydėjo politikos kaita ir idėjų permąstymas, kuriems didelę įtaką padarė jaunesnysis brolis Dirkas, – politikos filosofas, tyrinėjantis politinį liberalizmą Johno Rawlso ir Karlo Popperio idėjų šviesoje.

Tuo tarpu Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos (VRE) politinėje ir viešoje erdvėje, be kelių epizodiškų opozicijos išimčių, EU dažniausiai matoma trumpoje perspektyvoje, excelio lentelių (finansų srautų perskirstymo ir įsisavinimo) pavidalu, o ateities scenarijai kuriami apsiribojant siaurais vertybiniais vidaus karų horizontais.

Pirmoji galinti kilti reakcija į Londone išsakytus Verhofstadto žodžius – atsižvelgus į neigiamą imperijos ir imperializmo sąvokų konotaciją, – jog tai galėjusi būti dar viena skambi savo ekscentriškumu pasižyminčio politiko ištara. Galbūt ne veltui autoritarizmo link dreifuojanti Viktoro Orbano „Fidesz“ partija,  prieš pat rinkimus į EP, paleido užsakytą autobusą Budapešto gatvėmis su reklaminiu plakatu, kurio taikinyje atsidūrė „liberalios diktatūros“ ir „nevaldomos terorizmą skatinančios imigracijos“ į Europą veidas, visų iš Vakarų sklindančių įsivaizduojamų blogybių personifikacija, –  tas pats Verhofstadtas? Pastarasis, tiesa, neliko skolingas, ėmęsis atsakomojo žingsnio, tik plakatuose, prieš rinkimus į EP, šalia Orbano portreto  Briuselyje mirgėjo šie žodžiai: „Iš pradžių jis paėmė mūsų pinigus, o dabar jis nori sunaikinti Europą“. O juk būtent vengrai (kartu su austrais) pirmieji perkirpo sienas žymėjusias metalines tvoras Pan-Europos pikniko metu 1989 m. birželį, likus mėnesiams iki sugriūvant Berlyno sienai. Dabar tuo sunku patikėti net ir istorikams, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2009 m. minėdama šią datą ištarė.: „Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“ 2019 m. birželį Vengrijos-Austrijos  pasienyje tvyrojo nejauki tyla. Šiuos reiškinius galime laikyti politinių technologijų ir viešųjų ryšių akcijomis, ar paprasčiausiu personalijų tarpusavio aiškinimusi. Kita vertus, šios apraiškos politiniame diskurse, priverčia suklusti ir išsamiau panagrinėti tokių viešų ištarų idėjinius kontekstus.

„Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“

Europos  vertybių kryžkelės

 

2019 m. sausio 25 d. būrys žymių pasaulio  intelektualų – Herta Müller, Milanas Kundera, Orhanas Pamukas, Salman Rushdie, Agnes Heller, Anne Applebaum, Svetlana Aleksijevič, Adamas Michnikas,  Bernard-Henri Lévy ir daugelis kitų – išplatino ir pasirašė viešą laišką su šūkiu „Kovokime už Europą, arba jos griovėjai sunaikins ją“[ii],  raginantis puoselėti universalias Europos civilizacines vertybes ir išlaikyti EU integralumą. Laiške teigiame, jog jei vis dar rūpi Erazmas, Dante, Goethe ir Comenius, kultūra ir asmens laisvės, derėtų baigti XX a. 4 deš. primenančius izoliacinius nacionalizmu ir fanatizmu persunktus žaidimus, kurie Europą nuvedė į totalitarizmą. Tuo pačiu priminė, jog Europos žemyną išgelbėjo būtent JAV ir Didžioji Britanija – dvi imperijos (!), išaugusios iš krikščioniškosios ir antikinės kultūrų, subrandintų Europoje ir sugebėjusios integruoti išorines įtakas, ir nuolatos, perkūrinėdamos save, brėžė ateities perspektyvas.
Beveik po metų, 2019 m. gruodžio 12 d. rinkimuose,  buvo išreikštas aiškus britų pasirinkimas – tęsti išstojimo iš EU procedūrą. Prisimenant Cambridge’o filosofo emerito Raymondo Geuss’o mintis, dešimties procentų visuomenės vizija, kurią ištransliavo politikos oportunistai ir turtingi žiniasklaidos euroskeptikai, tapo daugumos tikrove. Viskas vyko remiantis demokratinėmis procedūromis, tačiau naudojant naujas medijų ir virtualybės galimybes.  Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas. Bet kas galėtų ir sugebėtų nuosekliai atsekti Brexit‘o procesą, jo chronologinę ir procedūrinę seką, ar kokia ateities vizija jį lydi?

 

Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas

Anot minėtą laišką inicijavusio prancūzų filosofo Bernard-Henri Lévy, JAV prezidento Donaldo Trumpo politika, šalia karo su įprastomis žiniasklaidos priemonėmis ir akademiniu protu, taip pat žymi gręžimąsi į XX a. pr. JAV politiką. Taipogi, kiek analitikų pri(si)mena, jog žymusis America first šūkis buvo 800 000 narių turinčio kraštutinės dešinės komiteto, protestuojančio prieš įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą pavadinimas. Ar tai, jog tokio paties pavadinimo rasistinė, religinę sektą primenanti partija, buvo įkurta 1943 m., kurios lyderis Geraldas L. K. Smith‘as 1939 m. dalyvavo ne tik pro-nacistiniame 20 000 žmonių sutraukusiame German American Bund susibūrime Madison Square arenoje, bet ir švaisčiojo apie prezidento rinkimus? Žinoma, istorija niekada ne(pa)sikartoja. Galima būtų nekreipti dėmesio į lozungus ar jų kontekstą, bet ką įrodo prezidento apkaltos proceso metu sakytos kalbos Kongrese ir Senate  (tiek demokratų, tiek respublikonų) – jos visada kupinos referencijų į praeities tekstus ir JAV Tėvų įkūrėjų (Founding Fathers) išsakytas mintis. Tad žodžiai vis dar šį tą reiškia.Brėžti tiesiogines paraleles tarp praėjusių įvykių, lozungų ir dabarties būtų klaidinga, bet istorija moko nedaryti klaidų ateityje, kurias žmogaus protas, ypatingai politikoje, linkęs pamiršti. Ką byloja klasikiniai Hannah Arendt tekstai, ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti[iii]. Kitaip tariant, ciniškai ir pragmatiškai iš istorijos kurti dabarčiai ir masėms tinkamą mitą, bet nemąstyti apie ateitį.

<…>ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti

Tukidido spąstai

 

Žymusis lenkų rašytojas Witoldas Gambrowiczius savo 1953 m. dienoraščio įraše pateikė stulbinamą antlaikišką regiono įžvalgą, jog kiekvienai laisvų žmonių visuomenei pavojingiausia „demoniška formali mobilizacija“ sunaikinanti žmogaus individualumą, kuri ir ištiko tarpukario valstybes. Ar šioji „iš viršaus“ organizuojama ir per negatyvų santykį su išoriniu pasauliu brėžiama masių mobilizacija vyksta šiuo metu, ar tai tėra tušti gąsdinimai? Atsakymo nėra, nes ateitis, skirtingai nei praeitis (istoriškai) ar dabartis (sociologiškai) nėra pažini, ir jos kūrimas (filosofiškai), galimi scenarijai, priklauso nuo mūsų pačių veiksmų (politiškai), mąstymo ir savivokos. Ir gebėjimo atsiminti bei mokytis.
Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu. Kairės ir dešinės perskyra, populizmo ir demokratinio pliuralizmo įtampos, žmogaus teisių idėjų devalvacija; Vakarų ir Rytų kapitalizmo modelių transformacijos, galių koncentracija bei prekybos santykių pertvarka. Galima tęsti. Žvelgiant istoriškai, vykstantiems reiškiniams galima pritaikyti Tukidido spąstų metaforą[iv], kurią metodologiškai pasitelkė Harvardo universiteto mokslininkai. Šia metafora įvardijamos aplinkybės, kuomet aiškiam pasaulio ar regiono hegemonui iššūkį meta nauja kylanti ir neprognozuojama jėga.  Toks pasaulio tvarkos hegemonas paskutinius 500 metų buvo „Vakarų pasaulis“, su iš Europos persislinksiu centru į JAV, kuriam iššūkį meta Kinija. Tereikia prisiminti Napoleono įspėjimą: „Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį,“

 

Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu

 

Šioji Tukidido spąstų metafora siekia Antikos laikus, kuomet Spartos miesto-valstybės amžius skaičiuojančiam kariniam viešpatavimui Peloponeso pusiasalyje konkurenciją ėmė kelti Atėnai su filosofijos, architektūros, teatro, laivyno ir demokratijos suklestėjimu. Glaustai tariant, Atėnai savąjį augantį potencialą siekė panaudoti atsilikimui, priespaudai įveikti ir galios balansui regione išlyginti, sukildami prieš karinę hegemoniją turėjusią Spartą. Pastaroji suvokė tai kaip stabilios tvarkos, kurią ji per amžius užtikrino ir kurios dėka Atėnai suklestėjo, – ardymą, revanšizmą ir nedėkingumą.

Harvardo universiteto tyrime, tapusiame jį kuravusio Grahamo Alissono bestseleriu ir opus magnum[v], ištyrus 16 atvejų, kuomet dominuojančiai pasaulinei jėgai, dažniausiai imperijai, atsirasdavo rimta iššūkį metanti jėga, 12 atvejų baigėsi katastrofa civilizacijai. Pradedant minėtu, Tukidido aprašytu Spartos-Atėnų konfliktu ir Peloponeso karu, pasibaigusiu helėniškosios civilizacijos saulėlydžiu bei Persijos iškilimu, baigiant Vokietijos žemių industrializacijos iššūkiu Britanijos imperijai, nuvedusiam Europą į Pirmąjį pasaulinį karą. Jį sekęs Antrasis, neretai matomas kaip revanšistinis Trečiojo Reicho imperinis karas. Tad jei ne Winstono Churchill’io užsispyrimas ir JAV karinis įsitraukimas, jį sekęs ekonominis Marshallo planas, Europos civilizacijos likimas galėjo nusidriekti visai kita trajektorija. Bet tai jau vaizduotę žadinančios alternatyvios istorijos žanras. Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu. Turkijoje dislokuoti JAV naikintuvai jau buvo pasiruošę kilti. Su atominėmis raketų galvutėmis.Jei derėtų ieškoti slypinčio moralo už Tukidido spąstų metaforos, tai peršasi išvada, šalia šaltų faktų ir istorinei sociologijai būdingų kintamųjų aprašymo, jog pasaulinių galių konfliktas nepalieka laimėjusių. Lemiantį vaidmenį, prasidėjus konfliktui, pradeda vaidinti aplink konfliktuojančias puses susitelkiantys sąjungininkai. Tai, jog bręsta ir aštrėja akivaizdi JAV ir Kinijos priešprieša, niekam nekelia abejonių. Klausimas, žvelgiant į Hong Kongo ir Taivano įvykius, ar Kinijos tarpkontinentinę ekonominę ekspansiją – Šilko kelio (at)kūrimą, lydimą islamo išpažinėjų uigurų konclagerių kūrimu, – kokios būsiančios šios neišvengiamos kolizijos pasekmės? Ir kokiame mūšio lauke šis susidūrimas vyks?

Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu

Tiesioginę karinę priešpriešą JAV ir Kinijos teritorijose, ko gero, galime eliminuoti, tačiau konfliktų interesų zonose, susidūrimų ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje sferose – tikrai ne. Svarbus vaidmuo, nemažos dalies mąstytojų, gali priklausyti Europos Unijai ir priklausyti nuo ją supančio civilizacinio arealo būklės (Ukraina, Balkanai, Sakartvelas, Artimieji Rytai, etc.). Vėlgi, istorija mus įspėja, jog konflikto židiniai, susidūrus imperijoms, įsižiebia periferijoje:   Korintijos ir Kerkyros konfliktas sukėlė Peloponeso karą; Gavrila Principas Pirmąjį pasaulinį karą įžiebė Sarajeve; naciai ir sovietai iki susidūrimo dvejus metus naikino Lenkiją; JAV ir SSRS įtampos zenitą pasiekė Karibų jūroje. XXI a. stebime neužgijusias Balkanų karų žaizdas, regime vykstantį realų Rusijos imperinį karą Donbase, Sakartvelo teritorijų okupaciją ir Aliaksandro Lukašenkos pavojingą flirtą su Kremliumi.  Ir tai tik Europoje. Tokių kruvinų židinių dešimtys: nuo krikščionių žudynių Šiaurės Afrikoje ir Nigerijoje, iki islamo išpažinėjų etninio valymo Kinijoje ir Mianmare.
Kiek EU ir Lietuva pasiruošusios imperijų karams? Kiek mūsų visų saugumas bus deleguotas NATO, o pastaroji sugebės išlikti tik karine organizacija stebėdama savo narės, modernią tironiją kuriančios Turkijos, veiksmus? Ir svarbiausia, kokį vaidmenį atliks naujos, iki šiol nepažintos, viršnacionalinės, šimtamilijardines pajamas ir savo etikos taisykles generuojančios imperijos, jau seniai nepaisančios nei valstybių, nei tarptautinių teisės aktų? Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį? Katedros aikštės protestuotojus ir Šiaulių Kryžių kalną jau purto. Tad kokios galimybės ir scenarijai veriasi atsidūrus prieš geopolitinę tikrovę, likus be sąjungininkų, europinių struktūrų, ko neretai trokšta VRE euroskeptikai?

Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį?

Geopolitika ir geopoetika imperijų šešėlyje

 

Bernard-Henri Lévy (žinomo trumpiniu – BHL), rodos, yra aktyviausiai  ir matomiausiai už EU, Britanijos ir JAV vienybę kovojančių filosofų. Turintis ne tik ilgametį akademinį ir viešojo intelektualo autoriteto statusą, bet ir praktinės veiklos patirtį – nuo Balkanų karų, Donbaso iki kurdų Pešmerga kovų už savo laisvę stebėjimo ir fiksavimo. Klasikinis įvykių metraštininkas, aistringai ginantis žmogaus laisves ir teises prieš vis stiprėjančias tironijas. Be to, kas retai būdinga kontinentinei (ypatingai prancūzų) filosofijai, demonstruojantis meilę JAV, nuosekliausiai išreikštoje refleksyvioje knygoje apie Ameriką, kurioje autorius intelektualiai ir fiziškai seka Alexio de Tocqueville‘io pėdsakais[vi]. Geopoetikos termino, kaip antipodo geopolitikai, kūrėjas. Išties, verta bent epizodiškai įsiklausyti į žodžius žmogaus, kuris stojo akis į akį viešuose debatuose Nyderlandų Nexus institute su Vladimiro Putino ideologu Aleksandru Duginu, ginti Europos krikščioniškųjų, Apšvietos ir liberaliųjų vertybių. Žiojėjanti praraja tarp Vakarų individualistinės ir Rusijos (Azijos) holistinės sampratų apie valstybę ir visuomenę, dar kartą patvirtino, jog teorinius modelius ir strategijas kuriantys ideologai, turintys valstybinį tironijų palaikymą, kaip niekada pavojingi.

Kitoje savo nuostabioje knygoje „Imperija ir penkios karalystės: Amerikos atsitraukimas ir pasaulio likimas“ (2019)[vii] BHL sujungia filosofinę ir kultūrinę Europos refleksiją su nūdienos konfliktais.

Pirma, didžiausias pavojus – tai JAV atsitraukimas į savo jūrines sienas, EU konsolidacijos stoka ir neaiški laikysena glaudesnės integracijos kontekste. Knygoje impozantiškai brėžiami Europos ir JAV saitai – tarp JAV Tėvų kūrėjų, Konstitucijos sampratos, Romos teisės, anglų Magna Carta ir Teisių bilio, kur įtvirtinama įstatymo viršenybė prieš absoliučią siuzereno galią ir puoselėjami asmens laisvės, t. y. piliečių,  idealai, sudarantys kertinę Vakarų civilizacijos šerdį. Juk net ant JAV dolerio, gerovės ir  klestėjimo simbolio, ir herbo (Great Seal of the United States) rastume net tris Romos poeto Vergilijaus citatas. Thomas Jeffersonas buvo karštas Vergilijaus gerbėjas, palaikęs Prancūzijos revoliuciją; vienas svarbiausių Puritonų bažnyčios mąstytojų tuometinėje Naujoje Anglijoje Cotton‘as Mather‘is be vargo citavo Eneidą ir atliko pirmuosius eksperimentus ieškodamas vaistų nuo raupų. Tokių ir panašių simbolinio mąstymo, civilizacinio perimamumo, sąsajų ir susipynimų tarp Europos ir JAV, pasiekusių mūsų dienas, BHL knygoje pateikiama dešimtis. JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir dolerį žymintys žodžiai novus ordo seclorum – „nauja amžių tvarka“,  tai aiški referencija į minėto Vergilijaus Bukolikas.

Tad tai, kaip moderni Europa susikūrė perkurdama helėniškąją ir romėniškają kultūras, integruodama, ką puikiai aprašė Remi Brague, judėjiškus ir islamiškuosius elementus, taip JAV, perkūrė Europos paveldą sukurdama Trečiąją Romą ir naują XX-XXI a. tvarką su tikrąja Imperijos įpėdinės savimone.
Šis imperijos sąskambis Europoje turi ypač negatyvią prasmę ir iš esmės nusako EU didžiųjų valstybių užsienio politikos trajektorijas. Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai. Tad visiškos EU integracijos – politinės, ekonominės, karinės, kultūrinės etc. – federacinis projektas, žvelgiant XIX-XX a. istorinėje perspektyvoje, pelnytai yra vertinimas kritiškai ir atsargiai. Kaip ir JAV užsienio veiksmai, kurie savo esme yra imperiniai, neretai baigęsi tragedijomis.

Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai.

Taip pat nedera užmiršti, kaip per Europos dienos minėjimą Vienoje pažymėjo Timothy Snyderis[viii], ir to fakto, jog EU pati iš savęs, po Antrojo pasaulinio karo susikūrė iš imperinio paveldo ir jų irimo likučių. Vokietija, dabar svarbiausia EU valstybė, dar puikiai pamena, jog jos imperinės ir kolonijinės ambicijos, ne be SSRS pagalbos, sudraskė Europą iš vidaus, palikdama po savęs „kruvinas žemes“. Yale‘io universiteto profesorius pažymi,  kad EU susikūrimo sąlyga buvo imperijų saulėlydis. Vykstant de-kolonizacijai ir įtakos sferų praradimams, Prancūzijai, Belgijai, Nyderlandams, Ispanijai, Italijai ir galiausiai Didžiajai Britanijai, teko susikoncentruoti į savo, Europos žemyną. Šioje vietoje glūdi  įtampa tarp to, kaip EU matoma Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europos regione, ir kaip ji suvokiama Vakaruose. Žlugus Rusijos imperijai, o vėliau SSRS, šių žlugimų sąlyga yra mūsų – nacionalinių valstybių – atsiradimo pagrindinė prielaida. Vakarų Europos valstybės, ką ir akcentuoja Snyderis ir kas jį susieja su BHL įžvalgomis, niekada nebuvo „nacionalinės“, tad susikalbėjimas vadovaujantis nacionaliniais argumentais ir nacionalinės istorijos tradicijos pagrindu EU yra iššūkis.
Skiria šiuos mąstytojus dedami akcentai ir požiūrių perspektyvos. BHL svajonė yra išnaudoti Imperijos galimybes ginant mažumas ir mažųjų laisvę, t. y. iš Romos imperijos paveldo išsirinkti gražiausius geopoetikos siūlomus kultūrinių klodų epizodus ir patirtį, taip kuriant vieningos Europos su JAV pasakojimą. Jo pagrindu būtų įmanoma kurti ir palaikyti laisvės salas pasaulyje. Šiuo atveju Snyderio žiūra koncentruojasi į praeities de-mitologizavimą ir atvirumą tikrajai istorijai, pirmenybę teikianti pastarajai, o ne mitų ir didžiųjų pasakojimų kūrimui. Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina.  Šios dvi autorių perspektyvos esmingai žymi ir EU kryžkelę ir vizijų nesuderinamumo ištakas: geopolitinė situacija verčia svajoti apie konsoliduotą supranacionalinę EU, bet neišspręstos istorinės nuoskaudos ir patirtys, piliečių savimonė ir reikalavimai, skatina riboti savo veiklas nacionalinių valstybių sienų ribose.

Klausimas tik, ar EU turi laiko apmąstymams, po Brexito praradusi 66 mln. piliečių, o Vidurio Rytų Europos valstybės – drąsos atsisakyti savo sunkiai iškovoto nacionalinio suverenumo, vardan neaiškaus federacinio projekto? Tik ką siūlo nacionaliniu mitu ir priešprieša su Kitu paremta valstybės idėja globaliame pasaulyje? Tad už teksto pradžioje paminėtų Verhofstadto ir Orbano politinio PR akcijų, slypi labai svarbūs civilizaciniai klausimai.

Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina

Epilogas su perspektyva

 

Kol EU Vakarai snaudžia, VRE kovoja, JAV traukiasi, pasaulį pasiryžusi supurtyti ne tik Kinija.

Vis labiau technologijomis grindžiamoje socioekonominėje ir sociokultūrineje tikrovėje mūsų akyse aižėja ir kinta tradicinis įsivaizdavimas apie Imperiją ir valstybes, nes kaip taikliai įvardijama BHL, svarbiausiu geopolitiniu žaidėjų tampa „imperijos skaitmeniniais veidais“ – GAFA  (Google, Apple, Facebook ir Amazon) ir BATX (Baidu, Alibaba, Tencent ir Xiaom).
Prancūzas atkreipia dėmesį, jog GAFA, kaip „išvietinta“ imperija, vėl gimdo minią ir mases, kurios atsisako mokslo, refleksijos, proto autoriteto – masiškai reprodukuoja fake news ir vykdo nesukontroliuojamas manipuliacijas. Pavyzdžiui, vienas GAFA atstovų – Markas Zuckerbergas, 2019 m. spalio 23 d. vykusių JAV Kongreso klausymų metu, akivaizdu, pasirodė turintis itin seklų suvokimą apie geopolitinę situaciją, etiką ar minėtą geopoetiką. Paklaustas apie savo kuriamą kriptovaliutą, jos reikalingumą pagrindė tiesiog per konkurencinį santykį su Kinija: „teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“. Valstybių finansų reguliavimo mechanizmai, finansų rinkų patikimumo klausimai ir, galiausiai,  galiojantys įstatymai įvirtinti Konstitucijoje, šiame konkurenciniame kare tampa paprasčiausiai nebesvarbūs. Apie Kinijos komunistų partijos ir BATX suaugimą nėra ką ir kalbėti – tai naujos formos totalitarizmą kurianti sistema, kuri primena jau ne Žvaigždžių karus, o Terminatoriaus Skynetą ar Matricą, su visomis sekimo, perauklėjimo, konclagerių ir organų transplantavimo sistemomis.

 

„teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“

Grįžtant prie Tukidido spąstų tezės, jog didžiųjų supergalių konflikte lemiamą vaidmenį vaidina periferiniai įvykiai, reikia į šią panoraminę analizę įtraukti vieną svarbiausių vykstančių konfliktų, kuriame, anot BHL, sprendžiasi Vakarų civilizacijos vertybių likimas. Tai – kurdų laisvės kova už savo valstybę ir imperijomis norinčių tapti karalysčių interesai. Prieš Imperiją – JAV, sukilo ne tik Kinija, bet akivaizdžiai savo istorines nuoskaudas ir nevykusias aspiracijas nori įgyvendinti Saudų Arabija, Turkija, Rusija ir Iranas. BHL taikliai kelia retorinius klausimus, pats praleidęs daugybę mėnesių su Pešmerga  kovotojais, ar ne laikas nustoti imituoti dialogus ir vaidinti demokratiją, kai akyse žūsta tie žmonės, kurie atvirai kovoja už savo laisvę, ir nuo senų laikų kovoja JAV ir Europos valstybių pusėje. Kokia pasaulinės demokratijos utopija kuriama, jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje savo balsus turi Kinija ir Rusija. Apie kokį bendradarbiavimą įmanoma kalbėti, kuomet JAV prieglobstį turinčio žurnalisto kūnas yra supjaustomas į gabalus su naują tvarką kuriančio Saudų Šeicho Mohamedo bin Salmano palaiminimu? Dykumoje statomi, tūkstančius tų pačių musulmonų, bet tik ne arabų, įverginantys 500 mlrd. dolerių vertės projektai[ix], kelia skaitmeninių imperijų ir investuotojų susižavėjimą su hi-tech ir dronų valdomu NEOM distopinio miesto vizija.

Laikas taip pat pripažinti, jog Turkijos autoritaras Erdoganas jau senai nuklydo nuo Mustafa Kemalio Atatiurko puoselėjimų idealų. Kiek dar laiko užtruks susivokti, jog į NATO Turkija buvo priimta visai ne tokia, apie kokią svajoja ir kuria Erdoganas? Tai žurnalistus į kalėjimą masiškai uždarinėjantis, savo praeities nusikaltimus neigiantis, Osmanų imperijos mitų ir apžavų pagrindu besikuriantis, naujos formos karalystę primenantis valstybinis darinys. Į JAV turėjo pasitraukti net Nobelio literatūros laureatas Pamukas, magiškai savo kūryboje aprašęs Stambulą, kuriame už Nobelio premijos pinigus įkūrė  muziejų. Keistos paralelės driekiasi mintyse, bet šių metų laureatės Olgos Tokarczuk kalbą atsisakė transliuoti PiS partijos Lenkijoje vadlomas TVP kanalas…

Kalbėti apie Iraną iš viso sunku, kurį laikas garsiai įvardinti kaip fanatišką ir nacistines šaknis turintį režimą. Tereikia prisiminti, jog Iranui tokį pavadinimą 1935 m. parinko Šachas Reze, Pahlavi dinastijos pradininkas, kuris nuoširdžiai palaikė Hitlerio rasinę politiką, Austrijos Anšliusą, Sudetų okupaciją ir britų bombardavimą.  Iranas, farsi kalba, reiškia – Arijų žemė. Su daugiakultūre Persija jis teturi tiek pat sąlyčio taškų, kiek Trečiasis Reichas turėjo su Goethe ar Hėgeliu. O su Hitleriu, valdantys ajatolos, tęsia bendrą tikslą, –
sunaikinti Izraelį. Irano Nacionalinės gvardijos smogikai iki šiol dykumoje treniruojasi segėdami antsiuvus su svastikos ženklu, arijiškumo simboliu.
Ši daugiaperspektyvinė apžvalga tik primena, jog idėjos ir istorija sudaro politinės vaizduotės  pagrindą, ir tampriai koreliuoja su veiksmais bei šaltais galios žaidimais. BHL būtent ir taria, jog 2017 m. Kirkurko mūšis, kuomet kurdai sustabdė Islamo valstybę ir padėjo JAV, ateities istorikams taps kaip „civilizacijos ir visos epochos kontūras, žymėjęs cezūrą, stabtelėjimą, spazmą, o gal naujos pasaulio tvarkos pradžią, kurioje lemtingą vaidmenį atliko kurdų kovotojai– Pešmerga, – „tie, kurie pasitiko mirtį“ ir… išdavystę“. Ar EU ir JAV konsoliduosis, išlaikys ir stiprins savo galios pozicijas, pripažinę visas nuoskaudas, bei stos ginti pamatinių civilizacijos vertybių? Ar užleis vietą kylančioms karalystėms ir deleguos savo tūkstančius metų kurtas teises jų išsižadėjusioms skaitmeninėms imperijoms? Gal Elonas Muskas ir turi planą kolonizuoti kosmosą, bet dauguma visuomenės ir politikų turi pradėti mąstyti ką paliks ateinančioms kartoms šioje planetoje.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus. Kadangi su „mumifikuotos atminties“ reliktu – Leninu – įvilktu į šovinistinę pan-imperinę retoriką, Putinas nesustoja. Taip pat teks ryžtingai apsispręsti, kaip padarė Prahos meras Zdeněkas Hřibas, kokią vertybinę poziciją užimti prieš apžavų kupinus Kinijos investicijų projektus su Mao kapo šešėliu. Vyšegrado valstybių sostinių – Prahos, Varšuvos, Budapešto ir Bratislavos – merai, panašiai kaip prieš metus pasirašę laišką intelektualai, susitikimo metu Budapešte 2019 m. gruodžio 20 d. stojo į kovą su siautėjančiu VRE populizmu ir teisės viršenybės laužymu savo valstybėse[x]. Į kurią imperijų ir vertybių pusę stos Vilnius ir Lietuva? Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kadaise taip pat buvo „nepasiskelbusi imperija“.

Literatūra ir šaltiniai:

[i] Sąmoningai vartojamas Europos Unijos terminas, kurio vertingumą, skirtingai nei semantiškai devalvuotą  „sąjungos“ terminą, pagrindė istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas, apžvelgdamas istorinę Europos unijų genezę ir Lietuvos civilizacinį priklausomumą Vakarų arealui.  Žr. plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-21-europietiskumo-ilgesys-ir-integracijos-baime/171921

[ii]Fight for Europe – or the wreckers will destroy it””, in:  https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/jan/25/fight-europe-wreckers-patriots-nationalist?fbclid=IwAR3qjzOhR3CXuXZTGnn8cXmvHFeTfhVZSi1BNjxyk5N01DzveAZ49yYijHU

[iii] Arendt, Hannah. Origins of Totalitarianism. New edition with added prefaces, A Harvest Book, 1973, p. ix.

[iv] Allison, Graham. The Thucydides Trap: Are the U.S. and China Headed for War? In: https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/09/united-states-china-war-thucydides-trap/406756/

[v] Allison, Graham. Destined for War: Can America Escape Thucydide’s Trap? Boston–New York, 2017.

[vi] Lévy, Bernard-Henri. American Vertigo: Traveling America in the Footsteps of Tocqueville, New York, 2006.

[vii] Lévy, Bernard-Henri. The Empire and the Five Kings: America’s Abdication and the Fate of the World, Henry Holt & Co., 2019.

[viii] Snyder, Timothy. Speech to Europe, in: https://www.eurozine.com/judenplatz-1010/?fbclid=IwAR1E3CQraIxwmYK1vNP7XlGL199Fw9oWnNQthA6mXfI5yQoqnKrdcOQkCW0

[ix] Gardner, Franl. Mohammed bin Salman: How Saudi Arabia’s crown pronce rose to power, in: https://www.bbc.co.uk/news/extra/lLGBQVCUCZ/mohammed_bin_salman

[x] https://balkaninsight.com/2019/12/20/democracy-digest-v4-mayors-unite-against-populism/?fbclid=IwAR1QF3Kfz9gtMVaVb4rO6xwc7EXCCLGSDIRTWnd2l-Wy9C4qiBZ-cM5v76U

Dalintis