Justas Žemaitis / Humanizmas ir laikas

Justas Žemaitis yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Iki Viduramžių pabaigos Europoje filosofinė žmogaus samprata buvo jau pilnai nusistovėjusi. Tuo metu ši samprata rėmėsi teocentrine pasaulėžiūra, teigusia Dievo viršenybę savo kūrinijos – žmogaus ir gamtos – atžvilgiu. Žmogus kartu su gamta buvo laikomi tik atspindžiais tos neregimosios tikrovės jėgos, kuri juos ir sukūrė. Kita vertus, būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą[1], Dievas žmogų sukūrė laisvą, gebantį nepriklausomai nuo Dievo apsispręsti, kuria gyvenimo tėkme judėti.

Todėl vidine prieštara paremta žmogaus samprata, tvirtai besilaikiusi teocentrinė pasaulio (o taip pat ir žmogaus) samprata, savo klestėjimo piką pasiekusi Viduramžiais, pamažu ėmė eižėti. Šią koroziją skatino ne tik teocentrizmui oponavę mąstytojai, bet ir teocentrizmo bastioną saugojusi Katalikų Bažnyčia. Teocentrizmo oponentai paprastai nesutiko su Dievo viršenybės ir žmogaus menkumo samprata, arba ėmėsi ją pertvarkyti Dievo sostą užleidžiant žmogui. Teocentrizmo irimą skatino ir tuometinė Katalikų Bažnyčios veikla, pasižymėjusi kryžiaus žygiais, inkvizicijos teismais ir nuodėmių išpirkimu indulgencijų būdu. Dievo Tautos vaikai daugiau ėmėsi rūpintis ne tikinčiųjų sielovadiniais, o ekonominės ir politinės galios puoselėjimo reikalais. Todėl natūraliai ir buvo pradėta nepasitikėti krikščionybe, o radikaliausiu atveju – ir pačia religija kaip tokia. O tuo tarpu filosofija, Viduramžiais egzistavusi kaip teologijos tarnaitė, Renesanso metu išsivadavo iš krikščioniškosios teologijos gniaužtų, prasiverždama filosofinės antropologijos ir gamtos filosofijos pavidalais, o scholastikoje užsikonservavusi Katalikų Bažnyčia nebepajėgė atsiliepti į kylančias permainas filosofinėje ir teologinėje mintyje.

Vietoje teocentrinio pasaulėvaizdžio filosofinėje antropologijoje mezgėsi antropocentrizmas, teigęs žmogaus nelygstamą viršenybę ne tik gamtos, bet ir Dievo atžvilgiu. Šalia antropocentrizmo formavosi ir humanizmas, pabrėžęs žmogų kaip vertybę bei tikėjusio į kiekvieną žmogaus veiksmą kaip į gerąjį veiksmą. „Nieko nėra nuostabiau už žmogų“[2] – ši Renesanso italų filosofo Giovanni Pico della Mirandollos ištara kone tapo humanizmo idėjų motto. Tiesa, europinėje mintyje tiek antropocentrizmas, tiek ir humanizmas, nebuvo jau toks naujas filosofinės minties šuolis – panašios idėjos, teigusios sudievėjusį žmogų, gyvavo ir helenistiniais, iki-krikščioniškaisiais laikais.

Ši trumpa žmogaus sampratos istorija yra reikšminga ne tik norint suprasti žmogaus sampratos posūkį vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso laikotarpiu, tačiau ir norint išsiaiškinti Renesanso produkto – humanizmo – istorinę raidą bei jos aktualumą trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Kaip jau prieš tai minėta, humanizmas – tai pasaulėžiūra, teigianti žmogų kaip idealą ir vertybę. Humanizmas renesansinėje sąmonėje buvo epochos ideologija ir pasaulėžiūra[1]. Žmogus humanistų buvo teigiamas ne vien tik kaip idealas ar vertybė, tačiau kaip ir viso pasaulio valdovas, kuriam visa kas aplink turi tarnauti. Renesanso ir po-renesansinių humanistų akimis žmogus tampa tiesos matu; tik žmogus gali spręsti, kas yra tiesa; o ši tiesa bus tokia, kokia bus ištarta žmogaus. Subjektyviu patyrimu priėjęs tiesos sampratą, žmogus netruks apibrėžti ir kitas filosofines sąvokas remdamasis tuo pačiu subjektyvizmu. Kaip pasakytų Ivanas Karamazovas, XIX a. rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ veikėjas, šitaip „praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės“[2].

Todėl ilgalaikėje perspektyvoje humanistinė žmogaus ir jo gyvenimo samprata netapo išeitimi nuo tariamąja tamsa paženklintų vidurinių amžių. Scholastinei filosofijai oponavęs humanizmas pats virto savo paties idėjų iškamša, parodija. Humanistinės minties atstovų įkvėpti protai pasižymėjo ne ką mažesniu žiaurumu nei humanistų kritikuota bažnytinė veikla. Ir pats humanizmas skilo į daugybę dalių taip, jog tapo nebeaišku, kaip atsakyti į klausimą „kas yra žmogus?“. Humanizmo problemą XX a. lietuvių egzilio filosofas Juozas Girnius ir įvardijo kaip aktualią laikmečiui, tačiau itin komplikuotą[3]. Vieni ėmėsi skelbti krikščioniškąjį humanizmą, antrieji – liberalųjį humanizmą, o tretieji – etinį humanizmą. Ir kurie iš jų šiuo klausimu dabar yra teisūs?

Taip vadinamoji Dostojevskio „artėjančio šimtmečio“ pranašystė tik ir patvirtino tokio išsilaisvinusio humanisto likimo paradoksą: laisvė ėmė neigti laisvę. Kitaip tariant, su didžiausiu entuziazmu siekęs laisvės, žmogus galiausiai tapo tik siekiamos laisvės vergu. Intensyvėjantis siekis pertvarkyti Dievo planą ir jo vykdymą XX amžiuje „užderėjo“ dvejų pasaulinių karų, kruvinų totalitarinių rėžimų įsigalėjimų, Holokausto, Apartheido ir „buldozerinio ateizmo“ „vaisiais“. Po viso šio tragiško šimtmečio žmonija, regis, ėmėsi suprasti savo demoniškos minties jėgą ir nuodėmingus veiksmus. Tačiau net ir trečiojo tūkstantmečio eigoje išlenda erezijų, nebijančių atvirai neigti elementarių žmogaus teisių, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar tikėjimo. Geriausias tai iliustruojantis pavyzdys – vis dar pasitaikantys antisemitiniai išpuoliai, Lietuvoje pasireiškę Kauno choralinės sinagogos lentelės išniekinimu[1] bei iš žemių supiltos svastikos Vilniuje prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato[2]. Žinoma, žmogaus teisės irgi nėra tas stabas, kurį reikia paversti religiniu objektu – šičia svarbesniu tampa elementarus siekis nepažeisti žmogiškojo orumo. Po 1990 metų buvo tikima, jog būtent trečiąjį tūkstantmetį pradėsime kaip istorijos pabaigos laikotarpį, tačiau kaip matome, pasaulio istorija dėl tebesitęsiančios žmonijos trumparegystės vis dėl to nesibaigė.

Kaip tik XX amžiuje gimusi ir dviejų pasaulinių karų metu gyvenusi žydų kilmės prancūzų filosofė Simona Weil savo raštuose, apsvarstydama savo laikmečio socialinį būvį, ne veltui teigė, jog „mūsų epochos klaidos kyla iš krikščionybės be antgamčio. To priežastis yra laicizmas, ir pirmiausia – humanizmas“[3]. Geras intencijas turėjęs žmogaus bandymas Renesanse suteikti naujas gaires merdėjančiai Viduramžių kultūrai galiausiai pakartojo pastarosios epochos „pasiekimus“, atnešdamas žymiai daugiau dvasinių ir fizinių nuostolių. Šičia derėtų prisiminti ir tragišką titano Prometėjo likimą: už pavogtą ugnį iš Dzeuso ir nuleidimą ją žmonėms, Prometėjas buvo nubaustas ugnies dievo Hefaisto ir buvo prikaltas prie uolos, kol galiausiai skilus uolai, atgailos nerodantis Prometėjas, prasmenga į nebūtį. Dievas davė žmogui Rojų, o šis dovana tinkamai nepasirūpino ir susigundė ją paversti Pragaru.

[1] Jakučionis S. Policija pradėjo tyrimą dėl „Heil Hitler“ užrašo ant Kauno sinagogos:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-tyrima-del-heil-hitler-uzraso-ant-kauno-sinagogos-59-1236684

[2] Petkauskas V. Prie Lietuvos žydų bendruomenės būstinės iš žemių supilta svastika
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prie-lietuvos-zydu-bendruomenes-bustines-is-zemiu-supilta-svastika-56-1202684

[3] Weil S. Sunkis ir malonė. Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, P. 117

[1] Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984 P. 19

[2] Dostojevskis F. Broliai Karamazovai: keturių dalių romanas su epilogu, T.1. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis. Vilnius: Margi raštai, 2008 P. 424

[3] Girnius J. Žmogus be Dievo // iš: Raštai, T.II. Vilnius: Mintis, 1991 P. 47

[1] Pr 1:26

[2] Džovanis Piko dela Mirandola. Kalba apie žmogaus orumą. Vertė Eugenija Ulčinaitė // iš: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984. P. 122

Rėmėjai ir partneriai