Vytautas Starikovičius. Imperijos atsibunda ir atakuoja: ar turi svajonę apie pasaulį Europa ir Lietuva?

Vytautas Starikovičius yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo tekstas – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį

Napoleonas

Rytdienos pasaulio tvarką nustatys Imperijos

Guy Verhofstadt

Europos Unija buvo žlugusių arba žlungančių imperijų kūrinys

Timothy Snyder

Šioji antraštė nepriskirtina kosminės kino operos Žvaigždžių karai žanrui, – tai Europos šiuolaikybės, ateities ir kasdienybė refleksija. Arba pastarosios stokos diagnozė. „Rytdienos pasaulio tvarka bus kuriama ne nacionalinių valstybių ar šalių, – tai būsianti pasaulio tvarka, kurią nustatys imperijos.“ Šiuos žodžius 2019 m. rugsėjo 14 d. Londone vykusioje liberaldemokratų konferencijoje ištarė žymus Belgijos politikas ir Brexito proceso Europos Parlamente (EP) koordinatorius Guy‘us Verhofstadtas. Apdardamas geopolitinę situaciją, Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Unijos[i] (EU) kontekste, Verhofstadtas tai pagrindė tuo, jog: „Kinija nėra nacija, – tai civilizacija. Indija nėra nacija. Jungtinės [Amerikos] Valstijos taip pat yra labiau imperija, nei nacija… Galiausia yra Rusijos Federacija. Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.“

<…>Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.

 

Ilgametis Belgijos premjeras ir liberalų frakcijos ALDE vadovas EP, ilgus metus karštai puoselėjo eurofederalizmo ir Jungtinių Europos Valstijų idėją bei siekė įgyvendinti ją kontinentinės politikos praktikoje. Šio teksto atveju, pasirinkta politiko prakalba žymi ne tiek pritarimą jai, o siekį užčiuopti polemikos išeities pozicijas su grįžusia ir permąstoma imperijos koncepcija, ir bent epizodiškai reflektuoti apmąstymų gausą apie Europą, jos ateitį idėjų istorijos plotmėje. Galiausiai, idėjos juk tampa praktika: į didžiąją Belgijos ir Europos politiką XX a. 10 deš. pats Verhofstadtas, pavyzdžiui, grįžo pergyvenęs tylos periodą, kurį lydėjo politikos kaita ir idėjų permąstymas, kuriems didelę įtaką padarė jaunesnysis brolis Dirkas, – politikos filosofas, tyrinėjantis politinį liberalizmą Johno Rawlso ir Karlo Popperio idėjų šviesoje.

Tuo tarpu Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos (VRE) politinėje ir viešoje erdvėje, be kelių epizodiškų opozicijos išimčių, EU dažniausiai matoma trumpoje perspektyvoje, excelio lentelių (finansų srautų perskirstymo ir įsisavinimo) pavidalu, o ateities scenarijai kuriami apsiribojant siaurais vertybiniais vidaus karų horizontais.

Pirmoji galinti kilti reakcija į Londone išsakytus Verhofstadto žodžius – atsižvelgus į neigiamą imperijos ir imperializmo sąvokų konotaciją, – jog tai galėjusi būti dar viena skambi savo ekscentriškumu pasižyminčio politiko ištara. Galbūt ne veltui autoritarizmo link dreifuojanti Viktoro Orbano „Fidesz“ partija,  prieš pat rinkimus į EP, paleido užsakytą autobusą Budapešto gatvėmis su reklaminiu plakatu, kurio taikinyje atsidūrė „liberalios diktatūros“ ir „nevaldomos terorizmą skatinančios imigracijos“ į Europą veidas, visų iš Vakarų sklindančių įsivaizduojamų blogybių personifikacija, –  tas pats Verhofstadtas? Pastarasis, tiesa, neliko skolingas, ėmęsis atsakomojo žingsnio, tik plakatuose, prieš rinkimus į EP, šalia Orbano portreto  Briuselyje mirgėjo šie žodžiai: „Iš pradžių jis paėmė mūsų pinigus, o dabar jis nori sunaikinti Europą“. O juk būtent vengrai (kartu su austrais) pirmieji perkirpo sienas žymėjusias metalines tvoras Pan-Europos pikniko metu 1989 m. birželį, likus mėnesiams iki sugriūvant Berlyno sienai. Dabar tuo sunku patikėti net ir istorikams, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2009 m. minėdama šią datą ištarė.: „Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“ 2019 m. birželį Vengrijos-Austrijos  pasienyje tvyrojo nejauki tyla. Šiuos reiškinius galime laikyti politinių technologijų ir viešųjų ryšių akcijomis, ar paprasčiausiu personalijų tarpusavio aiškinimusi. Kita vertus, šios apraiškos politiniame diskurse, priverčia suklusti ir išsamiau panagrinėti tokių viešų ištarų idėjinius kontekstus.

„Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“

Europos  vertybių kryžkelės

2019 m. sausio 25 d. būrys žymių pasaulio  intelektualų – Herta Müller, Milanas Kundera, Orhanas Pamukas, Salman Rushdie, Agnes Heller, Anne Applebaum, Svetlana Aleksijevič, Adamas Michnikas,  Bernard-Henri Lévy ir daugelis kitų – išplatino ir pasirašė viešą laišką su šūkiu „Kovokime už Europą, arba jos griovėjai sunaikins ją“[ii],  raginantis puoselėti universalias Europos civilizacines vertybes ir išlaikyti EU integralumą. Laiške teigiame, jog jei vis dar rūpi Erazmas, Dante, Goethe ir Comenius, kultūra ir asmens laisvės, derėtų baigti XX a. 4 deš. primenančius izoliacinius nacionalizmu ir fanatizmu persunktus žaidimus, kurie Europą nuvedė į totalitarizmą. Tuo pačiu priminė, jog Europos žemyną išgelbėjo būtent JAV ir Didžioji Britanija – dvi imperijos (!), išaugusios iš krikščioniškosios ir antikinės kultūrų, subrandintų Europoje ir sugebėjusios integruoti išorines įtakas, ir nuolatos, perkūrinėdamos save, brėžė ateities perspektyvas.
Beveik po metų, 2019 m. gruodžio 12 d. rinkimuose,  buvo išreikštas aiškus britų pasirinkimas – tęsti išstojimo iš EU procedūrą. Prisimenant Cambridge’o filosofo emerito Raymondo Geuss’o mintis, dešimties procentų visuomenės vizija, kurią ištransliavo politikos oportunistai ir turtingi žiniasklaidos euroskeptikai, tapo daugumos tikrove. Viskas vyko remiantis demokratinėmis procedūromis, tačiau naudojant naujas medijų ir virtualybės galimybes.  Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas. Bet kas galėtų ir sugebėtų nuosekliai atsekti Brexit‘o procesą, jo chronologinę ir procedūrinę seką, ar kokia ateities vizija jį lydi?

Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas

Anot minėtą laišką inicijavusio prancūzų filosofo Bernard-Henri Lévy, JAV prezidento Donaldo Trumpo politika, šalia karo su įprastomis žiniasklaidos priemonėmis ir akademiniu protu, taip pat žymi gręžimąsi į XX a. pr. JAV politiką. Taipogi, kiek analitikų pri(si)mena, jog žymusis America first šūkis buvo 800 000 narių turinčio kraštutinės dešinės komiteto, protestuojančio prieš įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą pavadinimas. Ar tai, jog tokio paties pavadinimo rasistinė, religinę sektą primenanti partija, buvo įkurta 1943 m., kurios lyderis Geraldas L. K. Smith‘as 1939 m. dalyvavo ne tik pro-nacistiniame 20 000 žmonių sutraukusiame German American Bund susibūrime Madison Square arenoje, bet ir švaisčiojo apie prezidento rinkimus? Žinoma, istorija niekada ne(pa)sikartoja. Galima būtų nekreipti dėmesio į lozungus ar jų kontekstą, bet ką įrodo prezidento apkaltos proceso metu sakytos kalbos Kongrese ir Senate  (tiek demokratų, tiek respublikonų) – jos visada kupinos referencijų į praeities tekstus ir JAV Tėvų įkūrėjų (Founding Fathers) išsakytas mintis. Tad žodžiai vis dar šį tą reiškia.Brėžti tiesiogines paraleles tarp praėjusių įvykių, lozungų ir dabarties būtų klaidinga, bet istorija moko nedaryti klaidų ateityje, kurias žmogaus protas, ypatingai politikoje, linkęs pamiršti. Ką byloja klasikiniai Hannah Arendt tekstai, ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti[iii]. Kitaip tariant, ciniškai ir pragmatiškai iš istorijos kurti dabarčiai ir masėms tinkamą mitą, bet nemąstyti apie ateitį.

<…>ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti

Tukidido spąstai

Žymusis lenkų rašytojas Witoldas Gambrowiczius savo 1953 m. dienoraščio įraše pateikė stulbinamą antlaikišką regiono įžvalgą, jog kiekvienai laisvų žmonių visuomenei pavojingiausia „demoniška formali mobilizacija“ sunaikinanti žmogaus individualumą, kuri ir ištiko tarpukario valstybes. Ar šioji „iš viršaus“ organizuojama ir per negatyvų santykį su išoriniu pasauliu brėžiama masių mobilizacija vyksta šiuo metu, ar tai tėra tušti gąsdinimai? Atsakymo nėra, nes ateitis, skirtingai nei praeitis (istoriškai) ar dabartis (sociologiškai) nėra pažini, ir jos kūrimas (filosofiškai), galimi scenarijai, priklauso nuo mūsų pačių veiksmų (politiškai), mąstymo ir savivokos. Ir gebėjimo atsiminti bei mokytis.
Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu. Kairės ir dešinės perskyra, populizmo ir demokratinio pliuralizmo įtampos, žmogaus teisių idėjų devalvacija; Vakarų ir Rytų kapitalizmo modelių transformacijos, galių koncentracija bei prekybos santykių pertvarka. Galima tęsti. Žvelgiant istoriškai, vykstantiems reiškiniams galima pritaikyti Tukidido spąstų metaforą[iv], kurią metodologiškai pasitelkė Harvardo universiteto mokslininkai. Šia metafora įvardijamos aplinkybės, kuomet aiškiam pasaulio ar regiono hegemonui iššūkį meta nauja kylanti ir neprognozuojama jėga.  Toks pasaulio tvarkos hegemonas paskutinius 500 metų buvo „Vakarų pasaulis“, su iš Europos persislinksiu centru į JAV, kuriam iššūkį meta Kinija. Tereikia prisiminti Napoleono įspėjimą: „Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį,“

Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu

 

Šioji Tukidido spąstų metafora siekia Antikos laikus, kuomet Spartos miesto-valstybės amžius skaičiuojančiam kariniam viešpatavimui Peloponeso pusiasalyje konkurenciją ėmė kelti Atėnai su filosofijos, architektūros, teatro, laivyno ir demokratijos suklestėjimu. Glaustai tariant, Atėnai savąjį augantį potencialą siekė panaudoti atsilikimui, priespaudai įveikti ir galios balansui regione išlyginti, sukildami prieš karinę hegemoniją turėjusią Spartą. Pastaroji suvokė tai kaip stabilios tvarkos, kurią ji per amžius užtikrino ir kurios dėka Atėnai suklestėjo, – ardymą, revanšizmą ir nedėkingumą.

Harvardo universiteto tyrime, tapusiame jį kuravusio Grahamo Alissono bestseleriu ir opus magnum[v], ištyrus 16 atvejų, kuomet dominuojančiai pasaulinei jėgai, dažniausiai imperijai, atsirasdavo rimta iššūkį metanti jėga, 12 atvejų baigėsi katastrofa civilizacijai. Pradedant minėtu, Tukidido aprašytu Spartos-Atėnų konfliktu ir Peloponeso karu, pasibaigusiu helėniškosios civilizacijos saulėlydžiu bei Persijos iškilimu, baigiant Vokietijos žemių industrializacijos iššūkiu Britanijos imperijai, nuvedusiam Europą į Pirmąjį pasaulinį karą. Jį sekęs Antrasis, neretai matomas kaip revanšistinis Trečiojo Reicho imperinis karas. Tad jei ne Winstono Churchill’io užsispyrimas ir JAV karinis įsitraukimas, jį sekęs ekonominis Marshallo planas, Europos civilizacijos likimas galėjo nusidriekti visai kita trajektorija. Bet tai jau vaizduotę žadinančios alternatyvios istorijos žanras. Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu. Turkijoje dislokuoti JAV naikintuvai jau buvo pasiruošę kilti. Su atominėmis raketų galvutėmis.Jei derėtų ieškoti slypinčio moralo už Tukidido spąstų metaforos, tai peršasi išvada, šalia šaltų faktų ir istorinei sociologijai būdingų kintamųjų aprašymo, jog pasaulinių galių konfliktas nepalieka laimėjusių. Lemiantį vaidmenį, prasidėjus konfliktui, pradeda vaidinti aplink konfliktuojančias puses susitelkiantys sąjungininkai. Tai, jog bręsta ir aštrėja akivaizdi JAV ir Kinijos priešprieša, niekam nekelia abejonių. Klausimas, žvelgiant į Hong Kongo ir Taivano įvykius, ar Kinijos tarpkontinentinę ekonominę ekspansiją – Šilko kelio (at)kūrimą, lydimą islamo išpažinėjų uigurų konclagerių kūrimu, – kokios būsiančios šios neišvengiamos kolizijos pasekmės? Ir kokiame mūšio lauke šis susidūrimas vyks?

Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu

Tiesioginę karinę priešpriešą JAV ir Kinijos teritorijose, ko gero, galime eliminuoti, tačiau konfliktų interesų zonose, susidūrimų ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje sferose – tikrai ne. Svarbus vaidmuo, nemažos dalies mąstytojų, gali priklausyti Europos Unijai ir priklausyti nuo ją supančio civilizacinio arealo būklės (Ukraina, Balkanai, Sakartvelas, Artimieji Rytai, etc.). Vėlgi, istorija mus įspėja, jog konflikto židiniai, susidūrus imperijoms, įsižiebia periferijoje:   Korintijos ir Kerkyros konfliktas sukėlė Peloponeso karą; Gavrila Principas Pirmąjį pasaulinį karą įžiebė Sarajeve; naciai ir sovietai iki susidūrimo dvejus metus naikino Lenkiją; JAV ir SSRS įtampos zenitą pasiekė Karibų jūroje. XXI a. stebime neužgijusias Balkanų karų žaizdas, regime vykstantį realų Rusijos imperinį karą Donbase, Sakartvelo teritorijų okupaciją ir Aliaksandro Lukašenkos pavojingą flirtą su Kremliumi.  Ir tai tik Europoje. Tokių kruvinų židinių dešimtys: nuo krikščionių žudynių Šiaurės Afrikoje ir Nigerijoje, iki islamo išpažinėjų etninio valymo Kinijoje ir Mianmare.
Kiek EU ir Lietuva pasiruošusios imperijų karams? Kiek mūsų visų saugumas bus deleguotas NATO, o pastaroji sugebės išlikti tik karine organizacija stebėdama savo narės, modernią tironiją kuriančios Turkijos, veiksmus? Ir svarbiausia, kokį vaidmenį atliks naujos, iki šiol nepažintos, viršnacionalinės, šimtamilijardines pajamas ir savo etikos taisykles generuojančios imperijos, jau seniai nepaisančios nei valstybių, nei tarptautinių teisės aktų? Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį? Katedros aikštės protestuotojus ir Šiaulių Kryžių kalną jau purto. Tad kokios galimybės ir scenarijai veriasi atsidūrus prieš geopolitinę tikrovę, likus be sąjungininkų, europinių struktūrų, ko neretai trokšta VRE euroskeptikai?

Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį?

Geopolitika ir geopoetika imperijų šešėlyje

Bernard-Henri Lévy (žinomo trumpiniu – BHL), rodos, yra aktyviausiai  ir matomiausiai už EU, Britanijos ir JAV vienybę kovojančių filosofų. Turintis ne tik ilgametį akademinį ir viešojo intelektualo autoriteto statusą, bet ir praktinės veiklos patirtį – nuo Balkanų karų, Donbaso iki kurdų Pešmerga kovų už savo laisvę stebėjimo ir fiksavimo. Klasikinis įvykių metraštininkas, aistringai ginantis žmogaus laisves ir teises prieš vis stiprėjančias tironijas. Be to, kas retai būdinga kontinentinei (ypatingai prancūzų) filosofijai, demonstruojantis meilę JAV, nuosekliausiai išreikštoje refleksyvioje knygoje apie Ameriką, kurioje autorius intelektualiai ir fiziškai seka Alexio de Tocqueville‘io pėdsakais[vi]. Geopoetikos termino, kaip antipodo geopolitikai, kūrėjas. Išties, verta bent epizodiškai įsiklausyti į žodžius žmogaus, kuris stojo akis į akį viešuose debatuose Nyderlandų Nexus institute su Vladimiro Putino ideologu Aleksandru Duginu, ginti Europos krikščioniškųjų, Apšvietos ir liberaliųjų vertybių. Žiojėjanti praraja tarp Vakarų individualistinės ir Rusijos (Azijos) holistinės sampratų apie valstybę ir visuomenę, dar kartą patvirtino, jog teorinius modelius ir strategijas kuriantys ideologai, turintys valstybinį tironijų palaikymą, kaip niekada pavojingi.

Kitoje savo nuostabioje knygoje „Imperija ir penkios karalystės: Amerikos atsitraukimas ir pasaulio likimas“ (2019)[vii] BHL sujungia filosofinę ir kultūrinę Europos refleksiją su nūdienos konfliktais.

Pirma, didžiausias pavojus – tai JAV atsitraukimas į savo jūrines sienas, EU konsolidacijos stoka ir neaiški laikysena glaudesnės integracijos kontekste. Knygoje impozantiškai brėžiami Europos ir JAV saitai – tarp JAV Tėvų kūrėjų, Konstitucijos sampratos, Romos teisės, anglų Magna Carta ir Teisių bilio, kur įtvirtinama įstatymo viršenybė prieš absoliučią siuzereno galią ir puoselėjami asmens laisvės, t. y. piliečių,  idealai, sudarantys kertinę Vakarų civilizacijos šerdį. Juk net ant JAV dolerio, gerovės ir  klestėjimo simbolio, ir herbo (Great Seal of the United States) rastume net tris Romos poeto Vergilijaus citatas. Thomas Jeffersonas buvo karštas Vergilijaus gerbėjas, palaikęs Prancūzijos revoliuciją; vienas svarbiausių Puritonų bažnyčios mąstytojų tuometinėje Naujoje Anglijoje Cotton‘as Mather‘is be vargo citavo Eneidą ir atliko pirmuosius eksperimentus ieškodamas vaistų nuo raupų. Tokių ir panašių simbolinio mąstymo, civilizacinio perimamumo, sąsajų ir susipynimų tarp Europos ir JAV, pasiekusių mūsų dienas, BHL knygoje pateikiama dešimtis. JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir dolerį žymintys žodžiai novus ordo seclorum – „nauja amžių tvarka“,  tai aiški referencija į minėto Vergilijaus Bukolikas.

Tad tai, kaip moderni Europa susikūrė perkurdama helėniškąją ir romėniškają kultūras, integruodama, ką puikiai aprašė Remi Brague, judėjiškus ir islamiškuosius elementus, taip JAV, perkūrė Europos paveldą sukurdama Trečiąją Romą ir naują XX-XXI a. tvarką su tikrąja Imperijos įpėdinės savimone.
Šis imperijos sąskambis Europoje turi ypač negatyvią prasmę ir iš esmės nusako EU didžiųjų valstybių užsienio politikos trajektorijas. Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai. Tad visiškos EU integracijos – politinės, ekonominės, karinės, kultūrinės etc. – federacinis projektas, žvelgiant XIX-XX a. istorinėje perspektyvoje, pelnytai yra vertinimas kritiškai ir atsargiai. Kaip ir JAV užsienio veiksmai, kurie savo esme yra imperiniai, neretai baigęsi tragedijomis.

Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai.

Taip pat nedera užmiršti, kaip per Europos dienos minėjimą Vienoje pažymėjo Timothy Snyderis[viii], ir to fakto, jog EU pati iš savęs, po Antrojo pasaulinio karo susikūrė iš imperinio paveldo ir jų irimo likučių. Vokietija, dabar svarbiausia EU valstybė, dar puikiai pamena, jog jos imperinės ir kolonijinės ambicijos, ne be SSRS pagalbos, sudraskė Europą iš vidaus, palikdama po savęs „kruvinas žemes“. Yale‘io universiteto profesorius pažymi,  kad EU susikūrimo sąlyga buvo imperijų saulėlydis. Vykstant de-kolonizacijai ir įtakos sferų praradimams, Prancūzijai, Belgijai, Nyderlandams, Ispanijai, Italijai ir galiausiai Didžiajai Britanijai, teko susikoncentruoti į savo, Europos žemyną. Šioje vietoje glūdi  įtampa tarp to, kaip EU matoma Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europos regione, ir kaip ji suvokiama Vakaruose. Žlugus Rusijos imperijai, o vėliau SSRS, šių žlugimų sąlyga yra mūsų – nacionalinių valstybių – atsiradimo pagrindinė prielaida. Vakarų Europos valstybės, ką ir akcentuoja Snyderis ir kas jį susieja su BHL įžvalgomis, niekada nebuvo „nacionalinės“, tad susikalbėjimas vadovaujantis nacionaliniais argumentais ir nacionalinės istorijos tradicijos pagrindu EU yra iššūkis.
Skiria šiuos mąstytojus dedami akcentai ir požiūrių perspektyvos. BHL svajonė yra išnaudoti Imperijos galimybes ginant mažumas ir mažųjų laisvę, t. y. iš Romos imperijos paveldo išsirinkti gražiausius geopoetikos siūlomus kultūrinių klodų epizodus ir patirtį, taip kuriant vieningos Europos su JAV pasakojimą. Jo pagrindu būtų įmanoma kurti ir palaikyti laisvės salas pasaulyje. Šiuo atveju Snyderio žiūra koncentruojasi į praeities de-mitologizavimą ir atvirumą tikrajai istorijai, pirmenybę teikianti pastarajai, o ne mitų ir didžiųjų pasakojimų kūrimui. Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina.  Šios dvi autorių perspektyvos esmingai žymi ir EU kryžkelę ir vizijų nesuderinamumo ištakas: geopolitinė situacija verčia svajoti apie konsoliduotą supranacionalinę EU, bet neišspręstos istorinės nuoskaudos ir patirtys, piliečių savimonė ir reikalavimai, skatina riboti savo veiklas nacionalinių valstybių sienų ribose.

Klausimas tik, ar EU turi laiko apmąstymams, po Brexito praradusi 66 mln. piliečių, o Vidurio Rytų Europos valstybės – drąsos atsisakyti savo sunkiai iškovoto nacionalinio suverenumo, vardan neaiškaus federacinio projekto? Tik ką siūlo nacionaliniu mitu ir priešprieša su Kitu paremta valstybės idėja globaliame pasaulyje? Tad už teksto pradžioje paminėtų Verhofstadto ir Orbano politinio PR akcijų, slypi labai svarbūs civilizaciniai klausimai.

Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina

Epilogas su perspektyva

Kol EU Vakarai snaudžia, VRE kovoja, JAV traukiasi, pasaulį pasiryžusi supurtyti ne tik Kinija.

Vis labiau technologijomis grindžiamoje socioekonominėje ir sociokultūrineje tikrovėje mūsų akyse aižėja ir kinta tradicinis įsivaizdavimas apie Imperiją ir valstybes, nes kaip taikliai įvardijama BHL, svarbiausiu geopolitiniu žaidėjų tampa „imperijos skaitmeniniais veidais“ – GAFA  (Google, Apple, Facebook ir Amazon) ir BATX (Baidu, Alibaba, Tencent ir Xiaom).
Prancūzas atkreipia dėmesį, jog GAFA, kaip „išvietinta“ imperija, vėl gimdo minią ir mases, kurios atsisako mokslo, refleksijos, proto autoriteto – masiškai reprodukuoja fake news ir vykdo nesukontroliuojamas manipuliacijas. Pavyzdžiui, vienas GAFA atstovų – Markas Zuckerbergas, 2019 m. spalio 23 d. vykusių JAV Kongreso klausymų metu, akivaizdu, pasirodė turintis itin seklų suvokimą apie geopolitinę situaciją, etiką ar minėtą geopoetiką. Paklaustas apie savo kuriamą kriptovaliutą, jos reikalingumą pagrindė tiesiog per konkurencinį santykį su Kinija: „teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“. Valstybių finansų reguliavimo mechanizmai, finansų rinkų patikimumo klausimai ir, galiausiai,  galiojantys įstatymai įvirtinti Konstitucijoje, šiame konkurenciniame kare tampa paprasčiausiai nebesvarbūs. Apie Kinijos komunistų partijos ir BATX suaugimą nėra ką ir kalbėti – tai naujos formos totalitarizmą kurianti sistema, kuri primena jau ne Žvaigždžių karus, o Terminatoriaus Skynetą ar Matricą, su visomis sekimo, perauklėjimo, konclagerių ir organų transplantavimo sistemomis.

„teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“

Grįžtant prie Tukidido spąstų tezės, jog didžiųjų supergalių konflikte lemiamą vaidmenį vaidina periferiniai įvykiai, reikia į šią panoraminę analizę įtraukti vieną svarbiausių vykstančių konfliktų, kuriame, anot BHL, sprendžiasi Vakarų civilizacijos vertybių likimas. Tai – kurdų laisvės kova už savo valstybę ir imperijomis norinčių tapti karalysčių interesai. Prieš Imperiją – JAV, sukilo ne tik Kinija, bet akivaizdžiai savo istorines nuoskaudas ir nevykusias aspiracijas nori įgyvendinti Saudų Arabija, Turkija, Rusija ir Iranas. BHL taikliai kelia retorinius klausimus, pats praleidęs daugybę mėnesių su Pešmerga  kovotojais, ar ne laikas nustoti imituoti dialogus ir vaidinti demokratiją, kai akyse žūsta tie žmonės, kurie atvirai kovoja už savo laisvę, ir nuo senų laikų kovoja JAV ir Europos valstybių pusėje. Kokia pasaulinės demokratijos utopija kuriama, jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje savo balsus turi Kinija ir Rusija. Apie kokį bendradarbiavimą įmanoma kalbėti, kuomet JAV prieglobstį turinčio žurnalisto kūnas yra supjaustomas į gabalus su naują tvarką kuriančio Saudų Šeicho Mohamedo bin Salmano palaiminimu? Dykumoje statomi, tūkstančius tų pačių musulmonų, bet tik ne arabų, įverginantys 500 mlrd. dolerių vertės projektai[ix], kelia skaitmeninių imperijų ir investuotojų susižavėjimą su hi-tech ir dronų valdomu NEOM distopinio miesto vizija.

Laikas taip pat pripažinti, jog Turkijos autoritaras Erdoganas jau senai nuklydo nuo Mustafa Kemalio Atatiurko puoselėjimų idealų. Kiek dar laiko užtruks susivokti, jog į NATO Turkija buvo priimta visai ne tokia, apie kokią svajoja ir kuria Erdoganas? Tai žurnalistus į kalėjimą masiškai uždarinėjantis, savo praeities nusikaltimus neigiantis, Osmanų imperijos mitų ir apžavų pagrindu besikuriantis, naujos formos karalystę primenantis valstybinis darinys. Į JAV turėjo pasitraukti net Nobelio literatūros laureatas Pamukas, magiškai savo kūryboje aprašęs Stambulą, kuriame už Nobelio premijos pinigus įkūrė  muziejų. Keistos paralelės driekiasi mintyse, bet šių metų laureatės Olgos Tokarczuk kalbą atsisakė transliuoti PiS partijos Lenkijoje vadlomas TVP kanalas…

Kalbėti apie Iraną iš viso sunku, kurį laikas garsiai įvardinti kaip fanatišką ir nacistines šaknis turintį režimą. Tereikia prisiminti, jog Iranui tokį pavadinimą 1935 m. parinko Šachas Reze, Pahlavi dinastijos pradininkas, kuris nuoširdžiai palaikė Hitlerio rasinę politiką, Austrijos Anšliusą, Sudetų okupaciją ir britų bombardavimą.  Iranas, farsi kalba, reiškia – Arijų žemė. Su daugiakultūre Persija jis teturi tiek pat sąlyčio taškų, kiek Trečiasis Reichas turėjo su Goethe ar Hėgeliu. O su Hitleriu, valdantys ajatolos, tęsia bendrą tikslą, –
sunaikinti Izraelį. Irano Nacionalinės gvardijos smogikai iki šiol dykumoje treniruojasi segėdami antsiuvus su svastikos ženklu, arijiškumo simboliu.
Ši daugiaperspektyvinė apžvalga tik primena, jog idėjos ir istorija sudaro politinės vaizduotės  pagrindą, ir tampriai koreliuoja su veiksmais bei šaltais galios žaidimais. BHL būtent ir taria, jog 2017 m. Kirkurko mūšis, kuomet kurdai sustabdė Islamo valstybę ir padėjo JAV, ateities istorikams taps kaip „civilizacijos ir visos epochos kontūras, žymėjęs cezūrą, stabtelėjimą, spazmą, o gal naujos pasaulio tvarkos pradžią, kurioje lemtingą vaidmenį atliko kurdų kovotojai– Pešmerga, – „tie, kurie pasitiko mirtį“ ir… išdavystę“. Ar EU ir JAV konsoliduosis, išlaikys ir stiprins savo galios pozicijas, pripažinę visas nuoskaudas, bei stos ginti pamatinių civilizacijos vertybių? Ar užleis vietą kylančioms karalystėms ir deleguos savo tūkstančius metų kurtas teises jų išsižadėjusioms skaitmeninėms imperijoms? Gal Elonas Muskas ir turi planą kolonizuoti kosmosą, bet dauguma visuomenės ir politikų turi pradėti mąstyti ką paliks ateinančioms kartoms šioje planetoje.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus. Kadangi su „mumifikuotos atminties“ reliktu – Leninu – įvilktu į šovinistinę pan-imperinę retoriką, Putinas nesustoja. Taip pat teks ryžtingai apsispręsti, kaip padarė Prahos meras Zdeněkas Hřibas, kokią vertybinę poziciją užimti prieš apžavų kupinus Kinijos investicijų projektus su Mao kapo šešėliu. Vyšegrado valstybių sostinių – Prahos, Varšuvos, Budapešto ir Bratislavos – merai, panašiai kaip prieš metus pasirašę laišką intelektualai, susitikimo metu Budapešte 2019 m. gruodžio 20 d. stojo į kovą su siautėjančiu VRE populizmu ir teisės viršenybės laužymu savo valstybėse[x]. Į kurią imperijų ir vertybių pusę stos Vilnius ir Lietuva? Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kadaise taip pat buvo „nepasiskelbusi imperija“.

Literatūra ir šaltiniai:

[i] Sąmoningai vartojamas Europos Unijos terminas, kurio vertingumą, skirtingai nei semantiškai devalvuotą  „sąjungos“ terminą, pagrindė istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas, apžvelgdamas istorinę Europos unijų genezę ir Lietuvos civilizacinį priklausomumą Vakarų arealui.  Žr. plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-21-europietiskumo-ilgesys-ir-integracijos-baime/171921

[ii]Fight for Europe – or the wreckers will destroy it””, in:  https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/jan/25/fight-europe-wreckers-patriots-nationalist?fbclid=IwAR3qjzOhR3CXuXZTGnn8cXmvHFeTfhVZSi1BNjxyk5N01DzveAZ49yYijHU

[iii] Arendt, Hannah. Origins of Totalitarianism. New edition with added prefaces, A Harvest Book, 1973, p. ix.

[iv] Allison, Graham. The Thucydides Trap: Are the U.S. and China Headed for War? In: https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/09/united-states-china-war-thucydides-trap/406756/

[v] Allison, Graham. Destined for War: Can America Escape Thucydide’s Trap? Boston–New York, 2017.

[vi] Lévy, Bernard-Henri. American Vertigo: Traveling America in the Footsteps of Tocqueville, New York, 2006.

[vii] Lévy, Bernard-Henri. The Empire and the Five Kings: America’s Abdication and the Fate of the World, Henry Holt & Co., 2019.

[viii] Snyder, Timothy. Speech to Europe, in: https://www.eurozine.com/judenplatz-1010/?fbclid=IwAR1E3CQraIxwmYK1vNP7XlGL199Fw9oWnNQthA6mXfI5yQoqnKrdcOQkCW0

[ix] Gardner, Franl. Mohammed bin Salman: How Saudi Arabia’s crown pronce rose to power, in: https://www.bbc.co.uk/news/extra/lLGBQVCUCZ/mohammed_bin_salman

[x] https://balkaninsight.com/2019/12/20/democracy-digest-v4-mayors-unite-against-populism/?fbclid=IwAR1QF3Kfz9gtMVaVb4rO6xwc7EXCCLGSDIRTWnd2l-Wy9C4qiBZ-cM5v76U