Agnė Zakaravičiūtė. Įprasti pažinti save ir kitą

Agnė Zakaravičiūtė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Per kelerius pastaruosius metus teko išgirsti arba susidurti su ne viena problematiška istorija, skatinusia ieškoti priežasčių ir atsakymų. Šį kartą paieškos kreipė link atsakymo apie savęs ir kito pažinimą – vis dažniau ėmiau svarstyti apie jo prasmę. Atkreipdama dėmesį į kasdienio gyvenimo situacijas, darbo aplinką, ėmiau stebėti, kaip jose veikia vidiniai, psichologiniai, o ne tik logika ir mąstymu grįsti veiksniai. Kitaip sakant, tikrai neužtenka būti smart​, kad gautum norimą darbą, jame tinkamai atliktum užduotį ar namų aplinkoje kurtum pozityvius santykius su kitais. Dažnai būtent emocinis faktorius, patiriami jausmai ir gebėjimas juos pažinti turi lemiamą rolę.

Neseniai iš savo draugų medikų vėl išgirdau tėvų smurto prieš kūdikį istoriją. Įsiminė tai, kad kūdikio tėvai, draugų pasakojimu, atrodę “normalūs” žmonės, geri, rūpestingi tėvai, rūpinęsi ir išgyvenę dėl įvykusios nelaimės. Ar jie tiesiog neturėjo įgūdžių atpažinti savo ar vienas kito emocijų ir nežinojo, kaip su jomis elgtis? Girdėdama panašias istorijas vis galvoju, kokį svarbų vaidmenį jose galėtų suvaidinti geri emocinio pažinimo įgūdžiai. Be jų, atrodo, visada išlieka tikimybė pasielgti taip, kaip sąmoningai elgtis nenorėtum.

Kartais susimąstau, kiek mūsų visuomenėje tokių išoriškai “normalių” šeimų, žmonių. Galbūt tai erdvė labai reikalingoms socialinėms emocinio intelekto ugdymo ir savęs bei kito pažinimo programoms? Ir ne tik trumpalaikių iniciatyvų pagalba, bet nuolatinės emocinės pagalbos teikimu, pirmiausia dalyvaujant profesionalams ir tiems savanoriams, kurie iš tiesų tiki emocinių įgūdžių galia ir jų poveikiu veiksmams. Labai svarbu jau vien informuoti save apie emocinio pažinimo galimybes. Tam, žinoma, reikia stipraus motyvo, inspiracijos ir kito žmogaus įkvėpimo.

Jau yra kuo pasidžiaugti. Vis dažniau ir garsiau visuomenėje kalbama apie emocinio intelekto svarbą, pavyzdžiui, apie besikeičiantį požiūrį į smurto sąvoką, praktinių įgūdžių savo jausmams atpažinti ugdymą. Pagaliau apie savo emocijas kalbame drąsiau, svarstome, kaip jas pažinti, priimti ir išgyventi. Iš tiesų imame suprasti, kad daugybės nesusikalbėjimų, prastos komunikacijos, barnių, smurto ar kitokių negerovių viena iš svarbiausių priežasčių yra kito ir savęs pažinimo trūkumas. Turbūt sutiksite, kad šiandieninis skatinimas pažinti kitą žmogų labai skiriasi nuo to, ką apie kito pažinimą žinojo mūsų tėvai ir seneliai. Be to, šiandien galima domėtis savarankiškai, apie tai skaityti įvairius, vietinius ir tarptautinius šaltinius.

Dar vienas nutikimas, neseniai įsirėžęs į atmintį iš dalies susijęs su jau paminėtu, nes kalba apie požiūrį į psichologinės konsultacijos pagalbą. Ne taip seniai akademinėje aplinkoje pirmą kartą susidūriau su dideliu skepticizmu psichologų atžvilgiu. Prisimenu, psichologai buvo įvardyti kaip pelno siekianti grupė, pas kuriuos lankosi tiktai pinigų apsčiai turintys ir, kaip žinia, dėl to daug streso patiriantys asmenys. Reikia sutikti, kad psichologinių konsultacijų prieinamumas dar nėra pakankamai išplėtotas, tačiau tokia situacija niekaip nepaneigia specialistų teikiamų paslaugų naudos visuomenei. Atsimenu, išgirdusi tokį požiūrį pasijutau suglumusi. Niekas iš girdėjusiųjų neišsakė savo nuomonės, neprieštaravo.

Svarsčiau, ką daryti man? Ir klausiau savęs, kaip tokios idėjos apskritai įmanomos XXI a. akademinėje aplinkoje?

Taip, siauras požiūris į emocinę sveikatą vis dar gali būti demonstruojamas labai drąsiai. Kartais atrodo, kad lankytis pas psichologą patartina tik depresiją išgyvenančiam ar patyrusiam staigų sukrėtimą žmogui. Ogi ne! Su psichologu galima ir reikia kalbėtis apie daugybę savo emocijų, mokytis jas atpažinti, praktikuoti išmoktus dalykus. Patiems ieškoti ir skaityti geras knygas, daugiau gilintis į save ir pagaliau skirti tam pakankamai laiko! Tai, manau, yra būtinoji ir įdomioji psichologinės sveikatos higiena.

Pamenu, mane pačią kažkada labai žeisdavo kitas žmogus, išsakantis priešingą poziciją, ypač vertybiniais klausimais, kurie, buvau šventai įsitikinusi, turėtų veikti pagal mano moralinį kompasą. Ir kaip pasikeitė mano reakcijos, kai pabandžiusi įsiklausyti į skirtingus vertinimus, pažinusi juos geriau, ėmiau matyti kaip natūralią ir būtiną skirtingo pasaulio dalį. Greičiausiai taip nutinka ir dėl geresnio savo paties emocijų pažinimo, pavyzdžiui, suvokus įsižeidimo emociją, galima bandyti lengviau ir paprasčiau žvelgti į situacijas.

Jaučiu, kad anksčiau prisiimdavau pernelyg daug atsakomybės už kitų sprendimus, kol supratau, jog ši atsakomybė man nepriklauso. Nes viena yra turėti asmeninę nuomonę ar ją išsakyti, ir visiškai kas kita turint galios šią nuomonę bandyti įtvirtinti, pavyzdžiui, visuomeniniu, politiniu lygmeniu – nurodinėti, drausti. Asmeniškai nepritardama tam tikriems teiginiams, aš demonstruoju, kaip asmeniškai suvokiu moralę, tačiau negaliu jos primesti visai visuomenei. Ypač tam tikromis situacijomis yra būtina turėti įsitikinimus, žinoti savo ribas, tačiau išsiugdytas polinkis stengtis suprasti kitus, man atrodo aukščiausia intelekto forma bendrąja prasme.

Pažindamas pirmiausia save, tikėtina, vis labiau būsi pasiruošęs ir norėsi pažinti kitą. Asmeniškai pastebiu, kad kuo labiau pažįstu kitą, tuo rečiau seku standartiškumo modeliu. Ir tai nereiškia, kad perimu vieną ar kitą savybę, vertybę ar elgsenos modelį iš kito sau, kartais netgi priešingai, dar tvirčiau lieku prie savojo. Jeigu būtų kitaip, nejučiomis visi imtume vieną standartą keisti kitu. Ir vis dėlto kartais pastebiu vertybių ar mąstymo krypties skiepijimo apraiškų, turbūt ir savyje. O kas, jei būtent aš ar mes pasaulį regime atvirkščiai?

Uždavus sau šį klausimą dažniausiai natūraliai prasideda tikras bandymas pažinti kitą, kai pasineriama į šį nuotykį ne tik be išankstinių nuostatų (nors kartais svarstau, ar įmanoma jų neturėti?), bet ir nesiekiant jokio kito tikslo, išskyrus patį pažinimą. Nuoširdus pažinimas visuomet gali paskatinti ir natūralius pokyčius, jeigu jie reikalingi. XX a. prancūzų filosofė S. Weil ne kartą ragino pažinti kitą būtent dėl to, kad kitas žmogus pats savaime yra svarbus ir vertingas. Ne iš smalsumo ar kitokių siekių. Kas yra esminis krikščioniškosios kultūros principas.

Štai kad ir artimiausi mums žmonės, šeimos nariai, kuriems neretai atitenka nemaža dalis neigiamų nuotaikų ir ne pačių geriausių žodžių. Gal pradėti pažinti kitą vertėtų nuo jų? Gali nutikti taip, kad namiškio nuomonę taip pat reikės ilgai jaukintis. Juk kartais artimieji galvoja ar daro nebūtinai tai, ko mes tikimės. Ir pastebiu, kad šeimos nariams jaučiamės turį teisę savo nuomonę ir įsitikinimus įsiūlyti. Ar tikrai?

Kito mąstymo ir pojūčių prisijaukinimas  neabejotinai parodo naujus kelius, naujas mąstymo kryptis ir, žinoma, praplečia galimybių bei žmogiškumo ribas. Juk prisijaukinti reiškia kitą gerbti ir juo rūpintis. Rūpintis pilnavertiškai galima tuomet, kai pažįsti ir priimi, net tuomet, jeigu nesupranti ar nepritari. Tačiau nepritarti kartais pavojinga – nepritarime gali slypėti siekis keisti, kuris nejučia tapęs kito pažinimo tikslu, labai greitai gali sugriauti pilnavertį pažinimo santykį.

Jau pati intencija pažinti kitą, visuomet bus pirmas reikalingas žingsnis, tačiau jis gali niekur nevesti, jei nebus išbandomas ir praktikuojamas. Pamenu, išvykusi erasmus studijoms į Belgiją, susiradau butą kvartale, kuriame gyveno nemažai turkų tautybės žmonių. Nors matėsi, kad jie atvykę ne naujai, ir jau integravęsi į vietinę bendruomenę – vedė savo vaikus į belgiškas mokyklas, patys čia turėjo darbus, tačiau jų kultūros skirtumai taip pat buvo akivaizdžiai pastebimi. Turiu pripažinti, kad, nors visada maniau esanti tolerantiška ir pagarbi kitų atžvilgiu, aš iš pradžių kaimynyste nedžiūgavau.

Ši asmeninė patirtis parodė, kokie stiprūs yra stereotipinio mąstymo klodai, bei leido šiek tiek pajusti, kodėl panašūs kontekstai gali tapti palankūs populistiniams ir propagandiniams tikslams įgyvendinti. Būtent kito pažinimas, nesvarbu, kas jis bebūtų, ir pozityvi bei atvira laikysena jo atžvilgiu gali apsaugoti nuo tapimo radikaliu veikėju. Nes radikalumas visada pabrėš skirtumus ir sieks juos žūtbūt panaikinti, o pažinimas, priešingai, ieškos bendrumų, kalbėsis ir bendradarbiaus vertindamas skirtingumą.

Drįstu manyti, kad labiau pažindami save ir kitą, išvengtume bent dalies kasdienybės dramų, kartais pereinančių į visuotines tragedijas, komedijas ar dar kitus žanrus, tik šįkart realybėje.