Rūta Leiputė/Atminties projekcija į tuštumą

Rūta Leiputė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Istorinė atmintis yra išties labai įdomus konstruktas – prisiminti tai, ko pats gal niekada nepatyrei, bet patyrė šeimos ar tautos atstovai, kartais net prieš kelis šimtus metų. Jų patirtys lyg ploni šilkiniai siūleliai mus sieja, ir neabejotinai formuoja. Mums artimiausio dvidešimto amžiaus siaubas ir fatališkumas – II pasaulinis karas, nacistinės ir sovietinės represijos – vis apie save primena, šaltais pirštais stuksena į atminties ir dėmesio kerteles, gniaužia paširdžius. Paskutiniu metu Lietuvoje byrant lentelėms ir vis sušmėžuojant vandalizmo aktams prieš žydų bendruomenę, į dienos šviesą išlenda itin opus patirtos skriaudos ir kaltės klausimas. Kaip mums elgtis su tomis skriaudomis – išgyventomis ir suteiktomis? Aišku, Holokausto, sovietinio režimo aukų apmąstymų apstu įvairiuose frontuose – istorikų, politikų, menininkų ir t.t., kita vertus, tai tik parodo, kokia sunkiai išsemiama yra ši tema. Dar vienu rakursu pažvelgti į ramybės neduodančius skaudulius skatina neeilinės mąstytojos, mistikės, kurios 110-ąjį gimtadienį minime šiemet, mintys. Tai Simone Weil.

Dažnas girdėjęs ar skaitęs Simone Weil, nustemba ar kiek įtariai žvelgia į jos gyvenimą ir intelektualinį palikimą. Ji – kairiųjų pažiūrų filosofijos bakalaurė, daug prisidėjusi prie profsąjungų judėjimų ir kelieriems metams iškeitusi ramų darbą mokykloje į patirtį gamykloje. Gyvenusi itin asketiškai, antroje savo gyvenimo pusėje Weil patyrusi mistinių patirčių ir savo filosofinius tekstus skyrusi Dievo ir jo pasaulio problemai tyrinėti,  ypač kančiai. Didieji jos darbai buvo išleisti jau po jos mirties, juose nėra aiškios vienareikšmės struktūros, susiduriama su prieštaringumais (ką Weil, tiesą sakant, laikė neišvengiamybe), kas apsunkina jos idėjų vertinimą. Nepaisant minėtųjų aspektų, Weil Dievo vaizdavimas, tuštumos konceptas, taip pat su tuo susijęs atleidimas, empatija ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas gali būti verti dėmesio.

 XX a. kataklizmai mus glumina visais ekstremumais: nuo savo neįtikėtino žiaurumo mastų iki intensyvumo. Po tokių tragiškų patirčių vis dar sugeba iškilti į dangų nutaikytas drebantis pirštelis – kaip toks siaubas gali egzistuoti ir kas gali jį pateisinti? Kas gali pateisinti bent vieną nekalto vaiko ašarą? Koks Dievas gali tai leisti? Alfonsas Nyka-Niliūnas, beje, skaitęs ir žavėjęsis Simone Weil, eilėraštyje „Pažinimo raudos motinai” kalbasi su Dievu:

„Regime Tavo tiesoj klastingai tykantį Nieką,

Mintantį mūsų šauksmu, skambančių Tavo tyloj.”

Šioje nepakeliamoje tyloje, Camus absurdo pasaulio vakuume Simone Weil priešingai, mato Dievą ir jo, sakykime, meilę. Vedama katalikybėje itin svarbaus laisvos žmogaus valios principo, Weil teigia, kad tarp Dievo ir žmonių yra nuolatos palaikomas atstumas, Dievas slepiasi nuo mūsų už nežinomybės širmos ir neįsiterpia, taip jis atsisako būti viskuo, kad mes galėtume tapti kažkuo. Dievo žodis, Simone Weil akimis, iš tiesų yra Dievo tyla. Pasišalininantis Dievas įgalina mus pilnai atsakomybei už savo gyvenimo sprendimus. Toks Weil požiūris, tikėjimas žmogaus individualumu Dievo tylos akivaizdoje kelia moralinę problematiką XX a. įvykių kontekste – ar galime viešai gerbti žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie Holokausto vykdymo, kai šalia matome Pasaulio teisuolius? Ar galima pateisinti kolaboravimą dėl sąskaitų išlyginimo, (ne)galėjimo pasirinkti?

Iš mūsų gyvenimo atsitraukiantis Dievas, šio veiksmo sukuriamas vakuumas, tuštuma yra vienas kertinių mistikės mąstymo konceptų. Kaip ir Jėzaus kenozės atveju, ši tuštuma yra būtina, jei norime priimti antgamtiškąją malonę. Tuštuma mumyse atsiranda iš kentėjimo patirties, negalėjimo pilnai kontroliuoti savo gyvenimo, tad ją iškentėti, išlaikyti yra be galo sudėtinga, kone antgamtiška. Weil akimis žmonių polinkis į kerštą, kompensacijos norą šiuo atžvilgiu yra natūralus; darydami bloga kitam, mes užpildome vidines ertmes. Todėl, jos nuomone, neretai revoliucijos (ypač turint omeny prancūziškąją patirtį) nesugeba panaikinti buvusios priespaudos ir kančios plėtimosi, o kartais jį net ir suintensyvina. Visgi Weil skatina perlipti šį geismą, nesiekti sumažinti ar pabėgti nuo kančios, o ją ištverti ir mylėti net ne todėl, kad ji naudinga, o todėl, kad ji yra. Itin didelę, vis dar pulsuojančią ertmę mumyse paliko XX a. nelaimės: mūsų, tėvų, senelių ar kaimyno artimųjų patirtos sovietinės represijos slegia pečius ir šiandien. Neužgijus žaizdoms sunku empatizuotis ir su kito kančia. Tai itin ryšku nagrinėjant žydų tautos tragediją ir jos atmintį, kai dalis veikėjų ar (ne)anoniminių komentatorių plačiuosiuose interneto vandenyse nemato reikalo gerbti žydų bendruomenės ir jos nuoskaudų, matuodamiesi lietuvių patirtomis represijomis ar perdėtai akcentuodami žydų, kolaboravusių su sovietų valdžia, vaidmenį. Akis už akį. Tačiau kančia – nepamatuojama ir bendražmogiška – negali būti lyginama tokiu būdu tarpusavyje.

Siekiant ištverti tuštumą Weil išskyrė ne vien keršto norą, bet ir „užpildančiąją vaizduotę” – tai atpildo tikėjimasis ar neigimas. Ar to nematome ir aktualiuose atminties konfliktuose, kad ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros atveju. Ne tik lentelių atstatytojai, bet ir kai kurie viešieji asmenys nesugeba pripažinti Noreikos, nors ir ne drastiško, indėlio į žydų nelaimę, kuris, beje, galėjo būti ir gana sąmoningas.

Dar vienas, itin įdomus šiai temai aspektas yra Weil pabrėžiamas intelekto ribotumas ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas. Tai įkūnija pats Jėzaus kryžius – šis yra ir bausmės, ir išlaisvinimo simbolis. Weil pasaulio prieštaringumas slypi jo dualume – blogis yra gėrio šešėlis, negalime siekti gėrio, nepriimdami ir blogio galimybės. Tokia samprata, tikėtina, turi stiprių ryšių su albigiečių ir katarų erezijomis, kurias pati Weil laikė žymiai artimesnėmis krikščionybei nei oficialioji Katalikų Bažnyčia. Vertinant XX a. vid. įvykius ši prieštaringumo traktuotė gali būti naudinga – vertybės, kurias matome kaip teigiamas, taip pat gali tarpusavyje kirstis – kokiu, aktyviu ar pasyviu būdu priešintis represijoms? Būti drąsiam, bet nepernelyg strategiškam, ką mums rodo pirmasis partizaninio karo etapas prieš sovietus?

Weil gali būti sunku suprasti tiek krikščionimis, tiek netikintiesiems: fanatiškas kančios vertinimas, prieštaringumas ir ekscentriškumas gali išgąsdinti ar net prajuokinti ne vieną. Nepaisant to, Weil filosofinė misticistinė mintis, publikuota jau po jos mirties, darė nemažą įtaką XX a. 5-6 deš. kultūros veikėjams, tarp jų ir Albert Camus ar Czeslaw Milosz. Weil mintys, kuriose neretai kalbama imperatyvu – tai lyg nuorodos, beje, itin krikščioniškos, kurios, atrodo, tik ir paruoštos pamokslui. Įdomu tai, kad niekados nepriėmusi krikšto ir neprisijungusi prie Katalikų Bažnyčios, pati kilusi iš žydų šeimos ir turėjusi gana stiprų klasikinį išsilavinimą, Weil įkūnija gana modernų, revoliucingą  europietį – su visu civilizaciniu paveldu, bet kartu ir drąsiai persvarstantį savo autoritetus. 

Pažvelgti į mūsų atminties konfliktus per jos mąstymo prizmę gali suteikti pakankamai konceptualią, krikščionišką prieigą prie istorinių įvykių. Tuštumos indai, kuriuos sukūrė patirtos nuoskaudos, yra kartu ir turtas, kuris ne vien slegia, bet ir atveria plotmę malonei, kitokiam pažinimui, yra netgi krikščioniškos egzistencijos esmė. Weil idėjų pasiūlymai mūsų istorinei atminčiai – neneigti ir nebandyti bet kokia kaina teisinti atliktų skriaudų (o juk čia – ir Vėtra, ir Nėris, Cvirka, ir daug kitų), tačiau ir priimti žmogiškąjį kontraversiškumą bei jį apmąstyti. Nebandyti lyginti ir neužsimerkti kito kančiai, o pabandyti ją suvokti kaip individualią, solidarizuotis su ją patiriančiaisiais. Neplėsti kančios siekiant užpildyti savas tuštumas, nes jos ir suteikia mums egzistencinį pilnumą.

Foto: Simone Weil

Rėmėjai ir partneriai