Simona Merkinaitė. Svajonė apie naująją imperiją arba kaip išvengti politinės atsakomybės?
Kalbėdama apie totalitarinių režimų ištakas filosofė H. Arendt teigė, jog didžiausia grėsmė, kurią kelia ideologizuotas mąstymas – tai pasaulio supaprastinimas, išlyginant jo įvairovę ir sudėtingumą pagal vieną viskam tinkantį pasaulėvaizdį. Taip visi piliečių pasirinkimai redukuojami į pasirinkimą tarp savojo ir svetimo, tarp draugų ir priešų. Todėl, ne toks svarbus pačios ideologijos turinys, veikiau didžiausią pavojų kelia žmonių noras pasitikėti pasaulio logika, kurią pasiūlo ideologija. Pasitikėdami ideologija, siūlančią aiškumą ir užtikrintumą leidžia susitaikyti ir susidoroti su pasaulio nenuspėjamumu ir dažnai paprastų atsakymų ir receptų neteikiančia kasdienybe. Galiausiai pasitikėjimas ideologija, o ne realiu, aplinkiniu pasauliu pasitarnauja autoritariniams ir totalitariniams režimas.
Visi piliečių pasirinkimai redukuojami į pasirinkimą tarp savojo ir svetimo, tarp draugų ir priešų
Post-imperializmas, pasak Rusijos istoriko, publicisto Sergejaus Medvedevo, yra viena iš tokių ideologijos atmainų. Visa režimo politika neturi vieningos ideologijos, kurią leistų paaiškinti mums įprastų ideologijų apibrėžtys. Post-imperializmas savaime yra kaip ideologinis įrankis, padedantis režimui išlikti ir stiprinti savo absoliučią galią, XXI a. politinių iššūkių ir problemų kontekste.
Putinas suvokė iššūkius, su kuriais susidūrė šalis po SSRS griūties. Po griūties Rusija atsidūrė tarsi nesvarumo būsenoje, stokojo tapatumo, kuris leistų prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Kol nacionalinės valstybės augo naujo pilietinio tapatumo pagrindu, plečiant politines teises ir laisves, įtvirtinant teisės viršenybės principą, sutvirtinant tautinę tapatybę, Rusijoje vien geografinė platybė kėlė visuomenės konsolidavimo iššūkius. Kuomet vakarinės Rusijos gyventojai puoselėjo integracijos į Europą viltis, Irkutskas gyveno Kinijos laiku. SSRS griūtis tapo “didžiausia geopolitine katastrofa” ne dėl biurokratinės tvarkos subyrėjimo ir tikrai ne dėl komunistinės ideologijos pralaimėjimo, bet dėl imperijos praradimo, dėl įsisiūbuojančio netikrumo jausmo ir naujai iš 1917 m. grįžtančiais modernizacijos, politinės galios legitimacijos ir valstybės tapatumo iššūkiais (klestinčios Rusijos imperijos ilgesys paaiškina, kodėl Rusijoje Revoliucijos šimtmečio minėjimas praėjo visiškai nepastebėtas. Revoliucija reprezentuoja lūžio momentą – didžiosios imperijos žlugimą).
Tad, pasirinkta ne ieškoti naujo sprendimo, bet bandyti atstatyti prarastą imperiją, pasitikint praeitimi, o ne žvelgiant į ateitį. Konstruojant naują imperinę tapatybę pasitelkiamas aukos vaizdinys, kuris buvo viena pamatinių retorinių priemonių kylant Putinui į valdžios olimpą. Čia tarnauja selektyvus, politizuotas praeities skaitymas. Rusija save mato kaip pasaulio gelbėtoją, nuolat aukojančią savo kūną dėl civilizacijos. Rusija meistriškai hegemonines ambicijas ir karingumą transformuoja į pasakojimą apie nekaltą auką, gynybinį karą ir pasaulio gelbėjimą. Rusija sustabdė mongolų invaziją XII a., atlaikė Napoleono grobikišką puolimą, XX a. išvadavo pasaulį nuo fašizmo.
Rusija save mato kaip pasaulio gelbėtoją, nuolat aukojančią savo kūną dėl civilizacijos
Manipuliacija praeitimi, karingumą ir agresiją transformuojant į pasakojimą apie nekaltumą, auką ir savigyną meistriškai dera su manipuliacija dabartimi. Rusijos režimui uzurpuojant žodžio ir veikimo laisvę, persekiojant neįtinkančius žurnalistus, pilietinės visuomenės organizacijas paskelbiant užsienio priešais kartu su milžiniška socialine ir ekonomine, reiškia, jog laisvo judėjimo ir kalbėjimo sritis siaurėja. Auka tai žmogus, kasdieniame pasaulyje besijaučiantis lyg užspaustas į kampą. Kaip žinia, didvyriams dažnai tenka daug ką paaukoti ar netgi pasiaukoti patiems. Todėl nuoskauda, kurią gali jauti paprasta šalies pilietis – yra istoriškai sąlygotas ir kartu simbolizuojantis ne pralaimėjimą, bet auką, kuri buvo būtina dėl savasties, savos dvasios ir ištisos civilizacijos išlaikymo. Štai čia ideologija ir pasitarnauja, kaip režimui patogus tikrovės supaprastinimas, manipuliuojant žmonių sentimentais, juos nukreipiant nuo realių problemų prie įsivaizduojamų priešų, kartėlį paaiškinant nusivylimu dėl prarastos imperinės didybės ir aukos pripažinimo Vakaruose stokos. Demonstruojamas karingumas Ukrainoje, deklaruojamas pasiryžimas nugalėti “priešus”, pažadas atsilaikyti prieš ištvirkusios ir svetimos Vakarų kultūros, politinių institucijų ir gyvenimo būdo invaziją yra ir šviesesnės ateities pažadas.
Šiandien Europa susiduria su eile iššūkių, tokių kaip migracija, suverenumo slinktis tarp Briuselio ir Europos sostinių, tikėjimo laisvių, integracijos ir asimiliacijos klausimais. Šie klausimai neturi tikslaus ir paprasto atsakymo. Jie reikalauja nuolatinio balansavimo tarp žmogaus teisių ir suverenių valstybių laisvių, tarp vidinio saugumo užtikrinimo ir atvirumo. Tokioje neužtikrintumo būklėje, Kremliaus režimas įgauna savotišką patrauklumą. Kol europiečiai diskutuoja ir nesusidoroja su daugeliu dabarties pasaulio iššūkių, Rusijos prezidentas iškyla kaip didis lyderis ant arklio, savo kūnu vos ne reprezentuodamas suvereno sakralumą ir tuo pačiu visiškai apčiuopiamą suverenumą, kurio šiandien taip ilgisi kai kurios Europos sostinės. Priešingai, nei politikos elitą Europos sostinėse, Putino neriboja įstatymas, kaip absoliutus suverenas jis iškyla aukščiau veikim laisvė ribojančio įstatymo. Kol politikai priversti kovoja dėl žmonių širdžių ir jausmų siūlydami įvairius jų problemų sprendimo variantus, Rusijos režimas problemas redukuoja į vieną, didžiąją istorinio “teisingumo”, aukos atpildo klausimą.
Priešingai, nei politikos elitą Europos sostinėse, Putino neriboja įstatymas, kaip absoliutus suverenas jis iškyla aukščiau veikim laisvė ribojančio įstatymo
