Viktoras Bachmetjevas. Ar atviros visuomenės idėja yra mirusi?

Viktoro Bachmetjevo straipsnis – dalis Atviros Lietuvos fondo 35-mečiui skirtos tekstų rinktinės, kviečiančios permąstyti atviros visuomenės idėjos svarbą šiandienos politinių, socialinių ir kultūrinių iššūkių akivaizdoje.

Idėjų istorikai dar turės kada nors išaiškinti, kodėl kai kurioms filosofinėms idėjoms lemta išpopuliarėti taip, kad jos savo populiariąja, priežodine forma turi mažai ką bendro su originalia, pradine savo versija, o neretai ir virsta šios priešybe. Tokio likimo susilaukė, pavyzdžiui, platoniškąja vadinama meilės samprata, makiavelizmu vadinama pažiūra į politiką, Francis Fukuyamai priskiriama istorijos pabaigos koncepcija. Visos šios idėjos ar teorijos turi begalę priešininkų ar palaikytojų, dėl visų jų sulaužyta nemažai iečių viešuose ir ne tokiuose viešuose debatuose. Tačiau bendra tarp jų dar ir tai, kad kai apie jas diskutuojama, paprastai turimi omenyje reikšmingai kiti dalykai, nei kad turėjo omenyje mąstytojai, kuriems priskiriama šių idėjų ar teorijų autorystė.

Kalbant apie jau minėtus pavyzdžius, gana užtikrintai galima teigti, jog nei Niccolo Machiavellis manė, kad politikoje rekomenduotina klasta, veidmainystė, smurtas ir cinizmas, nei Platonas propagavo meilę, kurioje nesama lytinių santykių, nei F. Fukuyama savo garsiąja istorijos pabaigos koncepcija norėjo pasakyti, kad, sugriuvus socialistiniam blokui, baigėsi istorija. Tačiau būtent tokios pažiūros jiems dažniausiai priskiriamos aptarinėjant šias filosofemas.

Į tokį išpopuliarėjusių iškreipta forma idėjų sąrašą drąsiai galima įtraukti ir atviros visuomenės idėją. Tai neabejotinai viena populiariausių nūdienos viešųjų debatų idėjų, ypač paplitusi mūsų regione, kurio kontūrus šiame kontekste vis dar tenka brėžti pagal buvusio socialistinio lagerio ribas XX a. antrąją pusę. Atviros visuomenės idėjos populiarumo ar, tiksliau, aktualumo ištakas atsekti nėra sudėtinga – ši istorija visuotinai žinoma. Pradėjus irti socialistinei santvarkai, vengrų kilmės amerikiečių investuotojas George Sorosas socialistinio lagerio šalyse ėmėsi steigti atviros visuomenės fondus, kurių užduotis ir buvo propaguoti atviros visuomenės idėją. Ją G. Sorosas nusižiūrėjo nuo filosofo Karlo Popperio, pas kurį kadaise studijavo Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (angl. London School of Economics and Political Science). Greta to, ir pats G. Sorosas, šiek tiek netipiškai finansų makleriui, yra produktyvus rašytojas – tarp keliolikos jo paties knygų bent keliose tiesiogiai aptaria atviros visuomenės idėją įvairiais rakursais: socialistinės ir kapitalistinės santvarkų sankirtoje, globalaus kapitalizmo kontekste ir pan. Atrodytų, ši informacija plačiai žinoma, yra viešojo diskurso dalis, tad ir kiekvienąkart, kai atviros visuomenės idėja yra ginama ar puolama, ypač referuojant į G. Sorosą ir K. Popperį, reiktų tikėtis, kad tiek pro, tiek contra argumentai bus pagrįsti pirminiais šaltiniais. Deja, kaip matysime, tai itin retas dalykas.

Tačiau, prieš aptardami turinį, kuris priskiriamas atvirai visuomenei, tiek ją girdami, tiek peikdami, iš pradžių atlikime tai, kas paprastai nedaroma kalbant apie atvirą visuomenę: eikime prie pirminių šaltinių, kitaip tariant, prie pačios K. Popperio atviros visuomenės idėjos, kurią jis išdėsto knygoje Atvira visuomenė ir jos priešai. K. Popperio išeities taškas, centrinė jo politinės teorijos premisa yra griežtas istoricizmo atmetimas. Istoricizmu jis vadina pažiūrą, kad paskiras, pavienis žmogus istorijoje nėra reikšmingas, o „tikrai svarbūs aktoriai Istorijos scenoje yra arba Didžiosios Tautos ir Didieji Vadai, arba, galimas daiktas, Didžiosios Klasės ar Didžiosios Idėjos“.

Esminė istoricizmo, kaip jį supranta K. Popperis, charakteristika yra tai, kad manoma, jog istorija turi prasmę, logiką, dėsnius, kuriuos atvėrus ar aptikus bus galima atrakinti pačios istorijos vyksmą. K. Popperiui, kuris savo knygą rašo Antrojo pasaulinio karo metu, ypač rūpi specifinė istoricizmo forma, kurią jis įžvelgia fašistinėje ir marksistinėje ideologijose. Pirmoji, būdama atvirai rasistinė, paskelbia vieną – arijų – rasę aukštesne už kitas, „rinktiniu likimo įrankiu“, kartu suteikdama jai ypatingus įgaliojimus bei teises ir nuneigdama juos kitoms rasėms, o kai kurioms ir apskritai nepripažįsta egzistavimo teisės. Marksistinė ideologija, K. Popperio nuomone, savo ruožtu yra klasinė – istorijoje įžvelgiama griežtai agonistiška ekonominė logika kaip esminis jos dėsnis. Skirtingų klasių kova dėl, visų pirma, ekonominio gėrio, bet ir pripažinimo G.W.F. Hegelio prasme, yra tai, kas sudaro istorijos dinaminį aspektą. Ir vieną, ir kitą ideologiją K. Popperis atmeta: jos yra ne tik istoricistinės, t. y. manančios atradusios istorijos dėsnius, bet ir uždaros – visa yra pajungta „atrastai“ istorijos logikai įgyvendinti.

K. Popperio programos tikslas – iš esmės politinis: suformuluoti koncepciją, kuri nepasiduotų istoricistinio mąstymo pagundai. Iš esmės jau to, ką pasakėme, pakanka formuluoti tam, ką K. Popperis laiko atvira visuomene: visuomenė, kuri yra atvira idėjai, kad istorija neturi dėsnių – joje nėra jokios transcendentinės logikos, jokio aukštesnio proto, kuris nulemia, kas joje nutinka. O jei taip, tuomet tai visuomenė, kurioje patys individai turi imtis atsakomybės už tai, kas vyksta istorijoje.

Visuomenes, kuriose galioja standi istoricistinė pasaulėžiūra, K. Popperis vadina gentinėmis arba uždaromis. Jų esminis bruožas – tikėjimas, kad esama tvarkos, kuri nėra sukurta pačių žmonių. Tokį tikėjimą K. Popperis sieja su maginiu mąstymu. Svarbiausias maginio požiūrio į visuomenę ir istoriją elementas yra „tas, kad nesama perskyros tarp paprotinių arba sutartinių visuomeninio gyvenimo taisyklių ir dėsningumų, pastebimų „gamtoje“. Su tuo dažnai susijęs įsitikinimas, kad ir taisyklės, ir dėsningumai nustatyti antgamtinės valios“.

Atviros visuomenės tokia prabanga nepasižymi – jų atvirumo esminis bruožas, kaip jau minėta, yra tai, kad jos nemano, jog esama universalios viršžmogiškos tvarkos, o tai reiškia, kad ir ateitis, kuri mūsų laukia, nėra nulemta. Pažymėtina, kad Popperis, gal šiek tiek kontrintuityviai, atsisako bet kokios prognostikos. Jo nuomone, visuomenės mokslai apskritai neturėtų užsiimti pranašystėmis – šitaip jos tik iškraipo mokslinio metodo principus. O iš to seka, kad ir pats pasirinkimas tarp atviros arba uždaros visuomenės yra arbitralus – jis neturi jokios istorinės predestinacijos elemento.

Vis dėlto K.Popperiui, be abejo, atvira visuomenė atrodo patrauklesnė, ne tik todėl, kad ji, jo nuomone, gerokai geriau atspindi žmogiškų visuomenių būvį – istoricistinės teorijos tėra spekuliacijos, kurios ne tik negali būti falsifikuojamos moksliniu būdu. Istoricistinė žiūra taip atima iš individo tai, kas moralės filosofijoje yra vadinama veiksnumu (angl. agency), kitaip tariant, „interpretuoja jį kaip marionetę, kaip nelabai svarbų visuotinio žmonijos vystymosi įrankį“.

Jau minėjome, kad iš esmės K. Popperio programa yra politinė – nors atvira visuomenė yra filosofinis konceptas, tačiau K. Popperis neabejotinai manosi siūlantis tai, kas galėtų, ir, jo nuomone, turėtų būti taikoma tvariai politinei sistemai kurti. Iš čia neišvengiamai randasi ne tik kritinis, negatyvus K. Popperio teorijos elementas (jį dengia jo knygoje aprašomi atviros visuomenės „priešai“), bet ir pozityvi politinė programa, tam tikras atviros visuomenės būtinų aspektų sąrašas.

Pavyzdžiui, atvirai visuomenei būdinga tai, kad išlaisvina žmogaus kritinį mąstymą. Taip nutinka ne tik todėl, kad, skirtingai nei uždara visuomenė, kuri jau turi parengtus atsakymus, atvira visuomenė, priešingai, kviečia jų ieškoti. Kitas atviros visuomenės bruožas yra individo autonomijos ir laisvės pripažinimas: „Magiškoji, gentinė arba kolektyvistinė visuomenė toliau bus vadinama uždara visuomene, o visuomenė, kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus – atvira visuomene.“ Taip yra ne tik todėl, kad pripažįstama skeptiška nuostata istorijos dėsnių atžvilgiu, bet ir todėl, kad K. Popperis deklaruoja fundamentalų individualaus žmogiško orumo pirmumą. Anot jo, „unikalus individas ir jo unikalūs veiksmai, patyrimai bei santykiai su kitais individais niekada negali būti visiškai suracionalinti.“ Dar daugiau, K. Popperis mano, kad „kaip tik ši iracionali unikalaus individualumo sritis ir yra tai, kas žmonių santykiams suteikia svarbą“. Trečiasis svarbus atviros visuomenės aspektas yra jos demokratinis pobūdis.

Anot K. Popperio, esminis politikos klausimas nėra, kaip manė politikos filosofijos klasikai, „kas turi valdyti?“. Šį klausimą reikia keisti kitu: „kaip sukurti institucijas, netgi blogiems valdovams neleidžiančias padaryti pernelyg daug žalos.“ Demokratijos prigimtis ta, kad ji leidžia netinkamus valdovus keisti kitais. Toks autokorekcinis mechanizmas, padiktuotas tos pačios antiistoricistinės nuostatos, veda prie dar vieno svarbaus atviros visuomenės principo – dalinės socialinės inžinerijos. Uždara visuomenė, patikėjusi tuo, jog žino, kur link žengia istorija, anot Popperio, pasižymi utopine inžinerija: kategoriškais visuomenės vaizdiniais, kurių neretai siekiama brutaliais, prievartiniais būdais.

Atviros visuomenės adeptas nemano žinąs, kur turi nueiti visuomenė, todėl vengs tokios utopistinės prieigos, o vietoj to „ieškos metodų, kuriais remdamasis galėtų atpažinti didžiausias, sunkiausiai pakeliamas visuomenės blogybes ir kovoti su jomis, o ne metodų, kuriais remdamasis galėtų sužinoti, koks didžiausias galutinis gėris, ir kovoti dėl jo“. Taigi atvira visuomenė į socialinį programavimą, visuomenės konstravimą žiūri reduktyviai ir skeptiškai – siekiama kištis ne norint programuoti numatytą idealą, bet greičiau eliminuoti tai, kas visuotinai laikoma negerove.

Galiausiai, atvira visuomenė, atsisakiusi vienos teisingos socialinės doktrinos, savo prigimtimi yra pliuralistinė, o tai reiškia ir ypatingą tolerancijos svarbą. Tolerancija Vakarų Europoje radosi religinių karų kontekste – pirmiausia ji išplito modernybės pradžioje kaip idėja, kad kitatikiai nebebus prievarta verčiami atsiversti. Tačiau Popperio teorijoje tolerancijos ribos gerokai išplečiamos – tolerancija kitai nuomonei čia tampa vienu iš kertinių visuomenės gyvavimo elementų. Be abejo, galima ir gal net būtina klausti apie tolerancijos ribas – garsusis tolerancijos paradoksas („neribota tolerancija turi vesti prie tolerancijos nunykimo“) yra viena iš atviros visuomenės idėjos pasekmių, kurią būtina spręsti ir konceptualiai, ir praktiškai. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad tolerancijos paradoksą formuluoja pats K. Popperis: nors ir minėjome, kad atviros visuomenės idėja yra politinė, atvira visuomenė ir jos priešai nėra partijos reklaminis bukletas, greičiau kvietimas kartu apmąstyti, kokią visuomenę norime kurti kartu.

Apibendrinant šią trumpą K. Popperio koncepcijos apžvalgą, galime teigti, kad atvira visuomenė pasižymi skeptišku požiūriu į istorijos dėsnius, kritiniu racionalizmu, pagarba individo autonomijai, demokratine sąranga, daline ar reduktyvia socialine inžinerija bei tolerancija ir pliuralizmu. Pažymėtina, kad visos šios savybės tarpusavy susijusios ir paremia viena kitą. Taigi tai kompleksinis ir, sakytume, holistinis požiūris.

Apžvelgę K. Popperio pažiūras, galime pažvelgti į kai kurių atviros visuomenės komentatorių Lietuvoje įžvalgas. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas, vienas nuosekliausių atviros visuomenės kritikų, viename iš straipsnių tvirtina, kad „mėginimas sukurti naują ateities žmogų buvo absoliučiai būtinas komunizmo statybos elementas“. Tam neabejotinai pritartų ir pats K. Popperis. Tačiau V. Radžvilas tęsia: „tačiau jis [mėginimas sukurti naują žmogų – V. B.] juk nesvetimas ir atviros pilietinės visuomenės kūrėjams. […] Tikrasis ir svarbiausias „atvirumą“ kuriantis laiduojantis veiksnys, lemiantis pačią šios visuomenės prigimtį, yra jos statytojų užmojis nevaržomai perdirbinėti „plastišką“ žmogišką medžiagą siekiant iš jos pagaminti kiek kitokio tipo žmogų – „pagerintą“ ir todėl „tobulesnį“ nenusisekusio komunistinio žmogaus antrininką.“ Deja, V. Radžvilas nepateikia nei pavyzdžių, nei argumentų, todėl sunku nustatyti, ką konkrečiai jis turi omenyje teigdamas, kad atviros visuomenės idėja yra sukurti naują žmogų. Kaip jau matėme, tai griežtai antipoperiška idėja. Tą, beje, pastebi ir pats V. Radžvilas, vėlesniame savo tekste jau referuodamas į K. Popperio dalinės socialinės inžinerijos idėją, nors ir pamiršdamas paminėti, kad ji K. Popperio eksplikuojama būtent kaip alternatyva utopinei socialinei inžinerijai, kuri būdinga marksizmui.

Radžvilas, be abejo, yra ne tik filosofas, bet turi ir politinių aspiracijų, tad galbūt tai, kad jo komentaruose esama iškraipymų, išimtinai retorinių pasažų, yra natūralu. Tačiau jis ne vienintelis, keistai ignoruojantis paties K. Popperio idėjas ir besikaunantis su susikurtu priešu. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį pasirodžiusiame Alvydo Jokubaičio tekste taip pat kritikuojama atviros visuomenės idėja, tačiau, skirtingai nei Radžvilui, A. Jokubaičiui kliūva pati atvirumo idėja. Tekste iškalbingu pavadinimu „Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“ A. Jokubaitis teigia: „Šiandien būtina iš naujo apmąstyti atviros visuomenės idėją. Pažvelgus iš 25 m. perspektyvos, matyti, kad pačiame „atviros Lietuvos“ termine buvo įtvirtintas prieštaravimas.“ Pagrindiniu A. Jokubaičio taikiniu tampa atvirumas – ir nors jis tekste kelis kartus nurodo į K. Popperį, tačiau pačią atvirumo sąvoką vartoja visiškai ne K. Popperio prasme. A. Jokubaičio atvirumas – greičiau išsiliejimas globalioje tapatybėje. Jis rašo: „Lietuviai gali būti atviri pasauliui, tačiau, norėdami būti lietuviais, jie privalo turėti kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Tas „kažkas“ neišvengiamai juos atskiria, apriboja ir uždaro.“

Kaip matėme iš trumpos K. Popperio idėjų apžvalgos, K. Popperiui atvirumas neturi nieko bendro su atvirumu pasauliui – atvirumas jam žymi visų pirma atvirumą (socialinei ir politinei) nežinomybei. Taigi tai apskritai ne tapatybinis klausimas, o epistemologinis: suvokęs, kad nežinau, kokie yra istorijos dėsniai, esu pasiryžęs įsiklausyti į kitas racionaliai pagrįstas nuomones (kritinis mąstymas ir pliuralizmas), žengti atsargiai pirmyn (dalinė socialinė inžinerija), koreguoti savo ir savo valdžios klaidas (demokratinė santvarka). A. Jokubaitis šių aspektų neaptaria – jam atvira visuomenė yra kas kita. Jis ją sieja su moraliniu reliatyvizmu ir kito įsileidimu: „Jeigu švedams rūpėtų vien tik atviros visuomenės idėja, jie turėtų užmiršti esą švedai ir visas savo transporto priemones pasiųsti į Afriką bei kitus žemynus neturtingiems imigrantams atsivežti.“ Žinoma, tai netiesa, bent jau tuo atveju, jei atvirą visuomenę suprantame taip, kaip siūlo K. Popperis. Panašu, kad A. Jokubaitis čia kaunasi su radikaliai besiene visuomene, kuri pati nežino savo ribų – Povilas Aleksandravičius tokiai visuomenei taikliai nukalė „kiauros visuomenės“ metaforą. Kaip teigia P. Aleksandravičius, „kiauroji tapatybės išgyvenimo forma […] linkusi apskritai neigti tapatybės turinio vertę“. Tačiau akivaizdu, kad su K. Popperio atviros visuomenės idėja tai turi itin nedaug bendro: kaip jau matėme, viena iš K. Popperio koncepcijos prielaidų yra individo unikalios vertės postulavimas.

Tokių pavyzdžių galima pririnkti ir daugiau. Tam tikra prasme K. Popperiui nepasisekė – jo teorija rado pakankamai finansinių priemonių ir vaizduotės turintį žmogų, kad jos nebebūtų galima ignoruoti, o tai savaime reikš ir atoveiksmį. Manau, kad, laikantis K. Popperio dvasios, patį atoveiksmio, t. y. kritikos atviros visuomenės idėjai, faktą reikia sveikinti – ypač tada, kai tai daroma racionaliais argumentais ir įsigilinant į oponento poziciją, o ne susikonstruojant jo kaliausę. Tiesą sakant, būtent tai, kad atviros visuomenės idėja susilaukia tiek reakcijų, turbūt ir yra geriausias ženklas, kad ji gyva, relevantiška ir aktuali.