Viktoras Bachmetjevas/ Kas būtų, jei nebūtų pilietinės visuomenės

Pakviestas pakalbėti šia tema, sutikau veik iš karto ir džiugiai, nes man atrodė, kad tema paprasta ir aiški. Vis tik pradėjęs apie ją galvoti supratau, kad tas paprastumas – apgaulingas.

Kai kalbame apie aktyvią, pilietinę visuomenę, iš pradžių iš tiesų gali atrodyti, kad nieko nepasakome, kad tai toks sviestas sviestuotas. Juk ar galime apskritai kalbėti apie visuomenę, jeigu ji ne pilietinė? Argi piliečiai egzistuoja, jeigu jie nėra aktyvūs, angažuoti bendruomenės nariai? Ką gi reiškia būti piliečiu, jeigu ne rūpinimąsi bendrais reikalais, pilies reikalais? Kas yra politika, jeigu ne rūpestis poliu? Atrodytų savaime aišku.

Kita vertus, kas būtų, jei pilietinės visuomenės nebūtų? Uždaviau šį klausimą savo studentams. Visi lyg sutarę atsakė: tironija, diktatūra. Šiandien, kuomet kalbamės, kaip tik minimos 1956 m. sukilimo Vengrijoje metinės. Tuomet pilietinė vengrų visuomenė sukilo prieš komunistinę diktatūrą. Sukilimas, nors numalšintas, įkvėpė ir padarė įtaką ne tik Vengrijai, bet visam mūsų regionui. Atrodytų, akivaizdus šios pamatinės priešstatos tarp pilietinės visuomenės ir jos esminio priešo, tironijos, pavyzdys.

Vis dėlto tokia paprasta priešstata, nors ir viliojanti savo paprastumu, nėra pakankama. Jei būtų, pilietinės visuomenės puoselėjimui dėtume žymiai daugiau pastangų. Manau, kad šioje opozicijoje reikia įsivesti trečią dėmenį – pačios politikos sampratą. Sutarę, kas tai yra, galėsime aiškiau matyti, ko jai trūksta. Kaip mes suprantame politiką? Man atrodo, kad nūdienos Lietuvos viešajame diskurse esama bent trijų politikos koncepcijų, kurios, viena vertus, papildo viena kitą papildo ir kartu šiek tiek konkuruoja tarpusavyje.

Pirma, tai politikos supratimas kaip tam tikros komunikacinės tikrovės ar komunikacinių aktų visumos. Manau, lengvai atpažįstame šį ryšio su visuomene modelį. Tokioje sampratoje jei politikas gerai komunikuoja apie savo darbą, jis geras politikas. Ir, atvirkščiai, jei jo nesimato komunikacinėje erdvėje – blogas politikas. Ryškus šviežias to pavyzdys – gaisras Alytuje. Miesto meras komunikuoja intensyviai, jautriai, energingai ir susilaukia begalės komplimentų kaip politikas. Mero reitingas 100 iš 100. Geras meras Alytuje. Nebandau teigti, kad politikai ar valdininkai neturėtų bendrauti ar, kaip dabar madinga sakyti, komunikuoti, bet, man atrodo, kad visi jaučiame, jog kažkas čia ne taip. Kad politika, susiaurinta iki komunikacijos, bendrojo veikimo erdvę padaro pavojingai plokščia.

Kita pas mus vyraujanti politikos samprata – tai kuomet politika matoma kaip valdymo technika ar administravimo menas. Tokią sampratą regime, kuomet politikai deklaruoja, kad ateina dirbti, o ne politikuoti. Tokio matymo iteracijos girdėti tokiuose tropuose kaip „sutvarkyti reikalus“, „suburti profesionalų vyriausybę“ ir pan. Tai irgi pakankamai viliojanti politikos samprata. Atrodo, iš tikrųjų, jeigu tik pavyktų rasti gerus administratorius, gal mūsų valstybėje viskas susitvarkytų. Ilgam įsiminė vienas žurnalistas, kuris nuoširdžiai svarstė: „O jeigu taip atsivežus specialistus iš Švedijos paministeriauti trims metams! Atšaukti lietuvius ir vietoj jų susodinti švedus. Juk viską sutvarkytų, ar ne?“ Jo klausime slypi ta pati implikacija, kad politika tėra technikos reikalas. Reikia pasakyti, kad jei politika būtų tikslusis mokslas, tuomet turėtų egzistuoti galimybė valdymo išmokti kokioje nors valdymo mokykloje ir parsivežus tą mokslą pritaikyti Lietuvoje. Bėda ta, kad taip nėra. Politika nėra tikslusis mokslas, o todėl politikos redukavimas tik iki technikos yra pavojinga iliuzija. Ji suponuoja mintį, kad piliečių darbas tėra rasti gerus menedžerius ir tuo jų darbas baigiasi.

Trečioji samprata dar šiek tiek sudėtingesnė. Aš mokyklą baiginėjau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Panašiu metu Lietuvos vidurinėse mokyklose atsirado politologijos disciplina. Priežastis lyg ir aiški: išėjus iš tironijos, besikurianti valstybė suprato, kad užgimsta politika, ir nutarė to mokyti vaikus. Nors sumanymas ir puikus, bet man iki šiol gaila mūsų vargšės istorijos mokytojos. Negana to, kad tuo metu jai, kaip ir visiems kitiems Lietuvos istorijos mokytojams, reikėjo sau ir savo mokiniams paaiškinti, kodėl štai septintoje klasėje ji pasakoja, kad tarpukariu Lietuvoje buvo laikinai nugalėjusi buržuazinė kontrrevoliucija, o štai praėjus vasarai aštuntoje klasėje ji jau pasakoja, kad Antanas Smetona nebuvo joks kontrrevoliucionierius. Turbūt nieko keista, kad ji kaip ir dauguma jos kolegų susidūrė su kredibilumo problema. Lyg to būtų maža, jai dar buvo primesta naujai atsiradusi politologijos disciplina, vadovaujantis ne kokiomis jos turimomis politologinėmis kompetencijomis, o tiesiog motyvuojant tuo, kad kažkas juk turi tai dėstyti. Panašiai po kelių metų, nykstant rusų kalbos poreikiui ir atsiradus naujam etikos dalykui, mūsų mokyklos rusų mokytojos persikvalifikavo į etikos specialistes. Kaip ten bebūtų, mūsų istorijos mokytoja politologiją dėstė griežtai pagal vadovėlį. O jame juodu ant balto buvo parašyta, kad politika yra interesų kova. Kova, kur skirtingos interesų grupės sueina į tam tikrą areną ir varžosi. Varžosi, kol, reikia suprasti, vieni iš interesų nugali, o kiti tuo tarpu pralaimi. Politikų vaidmuo tokioje sampratoje yra atstovauti mūsų interesus. Tad aš balsuoju už vieną ar kitą politiką, nes jis atstovauja mano interesą, ir aš tikiuosi, kad nuėjęs į interesų kovos areną – savivaldos tarybą ar parlamentą – ten kausis už mano interesus.

Gan ilgai ir man pačiam tokia samprata atrodė pakankamai patraukli. Vis dėlto problema čia ta, kad šioje politikos sampratoje yra tik privatūs interesai. Bet koks bendresnis interesas čia yra tik privačių interesų sankaupa. Mes, filosofai, santechnikai ar ūkininkai, turime susirinkti, sugalvoti, koks gi tas filosofo, santechniko ar ūkininko interesas, o tuomet eiti įtikinėti Seimo narį, atstovaujantį šios grupės interesus, kad kautųsi politinėje arenoje su kitų grupių interesų atstovais. Ir vėl akivaizdu, kad čia kažkas ne taip.

Ir čia visai pravartu prisiminti Aristotelį, kuris dar Antikoje valstybės valdžios sąrangą suskirstė pagal vieną labai aiškų kriterijų: ar valstybės, valdžios sąranga atstovauja valdančiųjų interesams, ar bendram interesui (tam, ką jis vadino bendruoju interesu)? Kaip nebūtų keista, Aristotelis nelaikė demokratijos valdymo forma, atstovaujančia bendrąjį interesą. Anot jo, demokratija yra daugumos valdžia, kur dauguma ir toliau tesirūpina savo interesais. Tačiau, anot jo, gali būti ir kitokia daugumos valdžia, tokia, kuri rūpinasi bendruoju interesu. Aristotelis tokią daugumos valdžią vadino „politėja“ – politika, bendru reikalu. Kai dauguma susirenka tam, kad galvotų apie visus, skirtingai nei mūsų Seimo pirmininkas, kuris mano, kad daugumos valdžia reiškia, jog dauguma daro, kas jai patinka. Svarbu tai, kad tie „visi“ – tai ne tik mes, gyvenantis šiuo metu, bet taip pat ir tie, kurie dar ateis, apie kurių ateitį mes galvojame. O taip pat ir tie, kurie jau nuėjo, kuriems mes taip pat turime įsipareigojimų, mažų mažiausiai, atminties. Tokioje politikos sampratoje nutinka toks keistas dalykas, kad privatūs interesai niekur nedingsta, tačiau bendrasis interesas juos suvaldo ir įrėmina.

Tokia pilietinės visuomenės samprata, kokią mes žinome dabar, atsirado XVII amžiuje, ne taip ir seniai, kartu su moderniaisiais laikais. Ją sugalvojo britai: Thomas Hobbesas ir Johnas Locke’as. Labai įdomu tai, kad kai jie kalba apie pilietinę visuomenę, jie mato ją kaip institucijas ar organizacijas, kurios atlieka darbą, kurio nepadaro politinė valdžia. Taigi tai ne konkurentai politinei valdžiai, o tokie sanitarai, kurie eina iš paskos ir žiūri, kur politinė valdžia, atsiprašau už žargoną, sufeilino.

Tai leidžia mums akcentuoti svarbų ir dažnai pamirštamą dalyką: pilietinė visuomenė yra specifinė tuo, kad ji nenori tapti politine valdžia. Visi žinome tris valdžias: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teismai. Tai XVIII-ojo amžiaus konceptas. Su žiniasklaidos paplitimu XIX a. atsirado taip vadinama ketvirtoji valdžia. Dabar kartais kalbama ir apie penktąją valdžią – neformalią žiniasklaidą, tinklaraštininkus ir panašiai. O štai Locke’o ir Hobbeso pilietinė visuomenė iš principo nenori būti valdžia. Jos nedomina galios turėjimas. Ją domina bendrasis interesas, kuris visą laiką yra daugiau negu tik aš pats, net jeigu aš pats ir yra dauguma Lietuvos piliečių. Net jeigu 80% Lietuvos mano taip, kaip aš, tai dar nėra pakankamas argumentas tą manymą laikyti bendrojo intereso išraiška.

Man atrodo, šios dvi mintys vertos atsiminti būtent Lietuvos kontekste: tame, kur tenka kalbėti ne apie įtampą tarp tironijos ir demokratijos, o apie įtampą tarp valdžios institucijų ir visuomenės. Abiem pusėms – visuomenininkams ir politinei valdžiai – verta atsiminti, kad pilietinė visuomenė nėra valdžios priešas, o jos greitoji pagalba, kad mes visi kartu dirbame dėl gėrio, kuris yra didesnis už mus.

Vis dėlto tam reikia atminti Aristotelio politikos sampratą, kuri neleistų pilietine visuomene apsimesti privačių interesų gynėjams. Tad jei aš kelčiau klausimą, koks pavojus gresia pilietinei visuomenei Lietuvoje šiuo metu, tai ne tironija, kad ir kokia baisi ir reali ji būtų, bet politikos samprata, kuri iš principo neigia, kad mums gali rūpėti bendrasis gėris. Su tokia politikos samprata, man atrodo, mums ir reikia kautis.

Ačiū.

Viktoro Bachmetjevo kalba, pasakyta Aktyvių piliečių fondo atidarymo renginyje 2019 m. spalio 23 d.

Rėmėjai ir partneriai