Domantė Platūkytė. Smurtas namuose – nebūtinai tik fizinis, moterys kenčia ir emociškai, ir finansiškai
H. Gudmundsdottir dalyvavo ALF rengtame dvišalių partnerysčių užmezgimo susitikime Aktyvių piliečių fondo kontekste.
Smurtas artimoje aplinkoje turi daug veidų, nors fizinis smurtas atpažįstamas, tačiau negali pamatyti, kiek žalos padaryta sielai – psichologinio smurto pajusti negali, portalui LRT.lt sako organizacijos „Moterų prieglobstis Islandijoje“ vadovė Hildur Gudmundsdottir, turinti 12 metų patirtį šioje organizacijoje.
„Moterų prieglobstis Islandijoje“ – 24 valandas per parą veikiantis krizių centras, skirtas nuo smurto nukentėjusioms moterims bei jų vaikams. Centre moteris konsultuoja advokatas, prieglauda bendradarbiauja su Islandijos Žmogaus teisių biuru, pagalbos moterys visą parą gali kreiptis telefonu. Maždaug 25 proc. moterų Islandijoje patiria smurtą.
Svarbiausia – vaikų interesas
Anot H. Gudmundsdottir, pastaraisiais metais centras atkreipia dėmesį ir į tai, kokią įtaką smurtas artimoje aplinkoje daro vaikams. Tokiose situacijose vaikų gerovė turėtų būti visų interesas, jie neturi jokio pasirinkimo – moterys dar gali palikti smurtautojus, bet vaikai nieko negali padaryti, sako ji.
„Tyrimai rodo, kad smurtas veikia vaikų gerovę bei sveikatą, o tai gali turėti rimtų pasekmių ir jų tolimesniame gyvenime – ateityje vaikai gali patirti nerimą, žaloti save, jausti daugybę psichologinių pasekmių“, – apgailestauja H. Gudmundsdottir.
Net jei visos vietos centre užimtos, prieglauda niekada neatsako moterims, kurioms reikia pagalbos, pasakoja H. Gudmundsdottir. Vadovės teigimu, jei nebelieka laisvų lovų ar kambarių, ant žemės centro darbuotojai sukloja čiužinius, ieško kitų išeičių ir taip priglaudžia daugiau moterų.
„Iki šiol sugebėjome priimti visus, kuriems tokia pagalba buvo reikalinga“, – džiaugiasi H. Gudmundsdottir.
Tarp pažeidžiamiausių – ir imigrantės
Statistika rodo, kad smurtą patiriančios moterys gali būti įvairaus amžiaus bei socialinio statuso, išsilavinimo, sako organizacijos vadovė. Nors išskirti dažniausiai kenčiančias grupes sudėtinga, mano ji, didesnį dėmesį reikėtų atkreipti į tas moteris, kurios neturi šeimos, pavyzdžiui, imigrantes.
„Viena patiriamo smurto apraiškų – izoliacija. Juk daug lengviau izoliuoti tą žmogų, kuris atvyksta iš kitos šalies, nekalba vietine kalba, nepažįsta visuomenės. Manau, kiekviena moteris gali atsidurti tokioje situacijoje. Tačiau skiriasi tai, kaip ji elgiasi, kaip greitai atveria akis, kokia pagalba jai prieinama. Dažnai kalbu su gydytojais, psichologais, socialiniais darbuotojais – visi jie teigia, kad visos moterys iš skirtingų socialinių grupių ar skirtingų šeimų, patirdamos smurtą jaučia ir išgyvena tą patį“, – tikina H. Gudmundsdottir.
Ji pabrėžia, kad smurtas artimoje aplinkoje yra ypač sudėtingas, nes šiuo atveju smurtauja tie, kuriuos myli, todėl manai, kad tie žmonės tą patį jaučia ir tau. Nors smurtautojas gali būti ir vaikas, vienas tėvų ar brolis bei sesuo, dažniausiai tai būna sutuoktinis.
„Žinoma, aš kalbu iš moterų centro perspektyvos, todėl paprastai smurtautojas būna vyras“, – sako Islandijos organizacijos atstovė.
Grasinimai atimti vaikus, pinigus
Gudmundsdottir kalba, kad fizinis smurtas gali prasidėti nuo psichologinio. Nors paprastai po pirmųjų užgauliojimų seka smurtautojo atsiprašinėjimas, tačiau vėliau tokie veiksmai vėl kartojasi, o smurto protrūkiai įvyksta dažniau, jie darosi blogesni. Vadovės teigimu, neretai po psichologinio smurto prasideda ir fizinis bei seksualinis smurtas, tačiau ji pabrėžia, kad dauguma moterų nesupranta, jog prieš jas partneris naudoja seksualinį smurtą, kadangi tai jos supranta kaip savo, sutuoktinės, pareigą.
Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pasirodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa. Tarnyba siekė išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia smurto artimoje aplinkoje problemą bei šio reiškinio priežastis. Apklausa atskleidžia, kad 41 proc. apklaustųjų sutinka, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga, 14 proc. – nežino.
Pasak H. Gudmundsdottir, naudodami psichologinį smurtą partneriai gali grasinti neleisti matytis su vaikais. „Dėl to ypač kenčia imigrantės – jos mano, kad jei jų vyras islandas, jis turi daugiau teisių nei jos, todėl imigrantės bijo būti išmestos iš šalies, bijo, kad vaikai liks su tėvu“, – svarsto ji.
„Smurtas artimoje aplinkoje turi daug veidų. Labai sudėtinga atpažinti psichologinį smurtą, kadangi nėra jokių įrodymų. Fizinis smurtas atpažįstamas – mėlynės, sulaužyti kaulai… Tačiau negali pamatyti, kiek žalos padaryta sielai – psichologinis smurtas yra tarsi oras, jo negali pajusti“, – apgailestauja H. Gudmundsdottir.
Kita smurto forma – ekonominis smurtas. Nors moterys finansiškai tampa labiau nepriklausomos, kai kurių atlyginimai vis dar keliauja į bendrą jos ir vyro sąskaitą, prie kurios jos neturi prieigos. Kartais patirdamos tokį smurtą moterys lieka be nieko, apgailestauja H. Gudmundsdottir.
Yra daug priežasčių, kodėl moterys ne visada palieka smurtautojus, tačiau vėlgi, viena jų – patiriamas psichologinis smurtas, tvirtina organizacijos „Moterų prieglobstis Islandijoje“ vadovė. Anot jos, moterys menkinamos, joms sakoma, kad jos nieko nesugeba, nėra nieko vertos, todėl jų pasitikėjimas savimi žemas. Kitos nesiryžta išeiti, nes turi vaikų, yra sukūrusios šeimą, turi bendrą praeitį, mano, kad neturi, kur eiti.
„Žinau tiek, kad Islandija šioje srityje turėtų būti „pažengusi“, tačiau tai vis dar didelė problema. Net jei kalbu kaip pesimistė, manau, kad esu realistė, kadangi ši problema pati nedings. Tačiau jei galime padėti nors kelioms moterims, tai jau pažanga, jau sėkmė“, – nusišypso ji.
Gudmundsdottir priduria, kad nors Islandija pasiekusi nemažai, šalyje turėtų būti geriau taikomi įstatymai, kadangi dar yra labai mažai už smurtą nuteistų vyrų. Anot jos, ir žiniasklaidoje dar vartojami netinkami terminai, pavyzdžiui, jei vyras nužudo savo sutuoktinę, tai vadinama ne žmogžudyste, o tragedija ar kitu, neutralesniu, terminu.
