Žiniasklaidos vaidmuo visuomenės poliarizacijoje dėl žmogaus teisių klausimų | žurnalisto Mindaugo Aušros pranešimo trumpa apžvalga
LRT tyrimų skyriaus žurnalistas Mindaugas Aušra Aktyvių piliečių fondo 2019-2024 m. uždarymo renginyje skaitė pranešimą „Kokį vaidmenį visuomenės poliarizacijoje dėl itin jautrių žmogaus teisių klausimų vaidina žiniasklaida ir socialinės medijos?“. Diskusija ir pranešimai tema „Visuomenės susipriešinimo šaknys: ką daryti, kad NVO balsas būtų išgirstas?“ vyko spalio 24 dieną Vilniuje. Čia pateikiama pranešimo santrauka.
Žiniasklaida – lyderiaujantis žinių apie žmogaus teisių problematiką šaltinis
Analizuodamas žiniasklaidos ir medijų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę aktualiais žmogaus teisių klausimais, M. Aušra įvardija, kad būtent žiniasklaida lyderiauja pateikdama sistemingą ir visapusišką informaciją apie įvairius žmogaus teisių pažeidimus bei marginalizuotas grupes. Apmąstydamas, kodėl, jis mato tris galimus paaiškinimus. Visų pirma, žurnalistai žmogaus teises bei jų pažeidimus mato kaip pažeidimus prieš mažesnįjį. „Žiniasklaidos interesas visada yra ginti silpnesniojo, didžiųjų jėgų menkinamo pozicijas. Taip siekama nušviesti visuomenės įvairovę ir daugiasluoksniškumą, padėti pamatyti, kad ne visiems toje pačioje valstybėje ir visuomenėje gyvenasi vienodai“. Antra, žiniasklaida kalbėdama apie žmogaus teises ir problemas atspindi politikos darbotvarkę. „Tai, kas vyksta Seime arba Vyriausybėje, yra ne tik politikų pasisakymai, susiginčijimai, o kartais ir mažumų atstovų įžeidimai, bet reali politinė darbotvarkė. Priimami konkretūs įstatymai, kurie tiesiogia liečia vienas ar kitas mažąsias grupes“, – teigia jis.
Kitas aspektas, kodėl žiniasklaidoje žmogaus teisių tematika itin matoma – bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pasak Aušros, NVO atstovai geba aiškiai ir detaliai pristatyti žmogaus teisių problemas, o iš šio bendradarbiavimo gimsta bendros temos. „Vis dėlto ne visi darbo su NVO pavyzdžiai pavykę“, svarsto M. Aušra, – „kartais sunku konkrečią žmogaus teisių pažeidimo problemą aktualizuoti skaitytojui.
Besikeičiantys naujienų vartojimo įpročiai
Pasak Aušros, matome kintančius naujienų vartojimo įpročius – vietoj to, kad patys skaitytume naujienų portalus ar laikraščius, dažniau pirmiau matome draugų ir pažįstamų pasidalintas nuorodas su komentarais socialiniuose tinkluose. Nors siekdami gilesnio supratimo žmonės vis dar skaito ir tradicinę žiniasklaidą, pirminį informacijos įspūdį suformuoja subjektyvios kitų interpretacijos.
Tai kelia klausimų, kaip suvokiame sudėtingas temas, tokias kaip žmogaus teisės. Žurnalistas įvardija, kad nors žiniasklaida vis dažniau kalba apie įvairiais žmogaus teisių problemas, tai nebūtinai reiškia didesnį visuomenės pritarimą. „Matomumas šiuo atveju ir suteikia ir atima. Žmonės žino daugiau, tačiau nuolatinis informacijos srautas gali juos erzinti“, – teigia M. Aušra. Požiūris į žmogaus teises priklauso ne tik nuo pačios žinutės, bet ir kitų veiksnių, pavyzdžiui, kokioje aplinkoje ir kokiu kontekstu susiduriame su šia informacija.
Visuomenės susiskirstymas žmogaus teisių klausimais
Mindaugas Aušra pastebi, kad visuomenė, diskutuodama apie žmogaus teises, dažnai susiskirsto į tris pagrindines grupes: „Vidurinė, nuosaikioji, centro grupė – tai žmonės, kurie gal ir turi savo nuomonę, bet jos nereiškia. Jie gal ir diskutuoja su draugais ar šeimos nariais, bet nėra 100 % apsisprendę už ar prieš tam tikrais žmogaus teisių klausimais. Kitos dvi – apie žmogaus teises pasisakantys kardinaliai už arba kardinaliai prieš“. Žurnalistas teigia, kad reaguodamos į žiniasklaidos skelbiamas naujienas žmogaus teisių temomis, būtent pastarosios dvi grupės susipriešina.
Nors žiniasklaida ir nesukuria šio susiskaldymo, tačiau ji stiprina jau turimus įsitikinimus. Skaitytojai naujienų šaltinius renkasi norėdami pavirtinti jau turimas nuostatas. „Stebime fenomeną, kai žiniasklaidai ganėtinai aktyviai nušviečiant žmogaus teisių temas, už grupė renkasi pagrindines žiniasklaidos priemones ir nacionalinį transliuotoją, tuo pačiu jas kritikuodama, kad žmogaus teisių klausimams dėmesio skiriama per mažai. Prieš gupė, neradusi nacionalinėje žiniasklaidoje to, kuo tiki, ieško alternatyvių žiniasklaidos priemonių socialiniuose tinkluose“, – teigia Aušra.
Pasak LRT žurnalisto, nuosaikioji visuomenės dalis atkreipia dėmesį į žiniasklaidos dažnai minimas temas: „Paveikti rampų šviesų, supančių konkrečią problemą, žmonės dažnai savo nuomonės nepakeičia, bet didesnis matomumas iššaukia, kas dar nebuvo reflektuota ar užslėpta. Tai gali paskatinti neapsisprendusius pasisakyti ir už ir prieš žmogaus teises“.
Alternatyvios žiniasklaidos vaidmuo visuomenės poliarizacijoje
M. Aušra pastebi, kad dalis visuomenės, nesutikdami ar pasipiktinę pagrindinės žiniasklaidos pateikiama informacija, kreipiasi į alternatyvius žiniasklaidos šaltinius ar į socialinius tinklus. Šiose platformose sklinda emociškai stipri žinutė, kuri stiprina jau egzistuojančius įsitikinimus ir gali skatinti radikalizaciją. „Neapsisprendusius siekama įtikinti išryškinant priešybes, kuriant paprastus naratyvus. Pavyzdžiui, teigiama, kad atsižvelgus į žmogaus teises dalykai negrįžtamai pasikeis, tikinama, kad žmonėms yra meluojama, o visuomenė kviečiama atsibusti, atsipeikėti. Toks emociškai įkrautas turinys veikia centre esantįjį“.
Socialinių tinklų algoritmai skatina linkti į priešybes, rekomenduodami skaityti dar daugiau panašaus turinio. Taip alternatyvi žiniasklaida tampa svarbi stiprinant prieštaringus įsitikinimus ir ypač paveikia tas bendruomenes ar žmonių grupes, kurios ir taip nepastiki nacionaline žiniasklaida. „Ateiname į tokį tašką, kai manome, kad nacionalinė žiniasklaida nušviečia daug žmogaus teisių temų ir problemų, o nesutinkantys su ja renkasi alternatyvias žiniasklaidos priemones, tikėdami argumentu, kad būtent joje išgirs visą tiesą slepiamą sisteminės, nupirktos žiniasklaidos“.
Aušra taip pat atkreipia dėmesį, kad alternatyvi žiniasklaida neturėtų būti siejama tik su melagienomis ar sąmokslo teorijomis. Istoriškai ji vystėsi kaip marginalių ar maginalizuotų grupių nepasitenkinimo stambiąja žiniasklaida priemonė. Vis dėlto dabar alternayvūs naujienų šaltinai pasitelkiami kraštutinių dešiniųjų, kritikuojančių „pagrindinę“ žiniasklaidą dėl liberalumo. Nors alternatyvi žiniasklaida nepasiekia plačios skaitytojų auditorijos esančios centre, tačiau tampa svarbi mažose, bet radikaliose grupėse, jau turinčiose prieštaringas nuostatas ir pozicijas.
Keliai iš susipriešinimo į sprendimų paiešką
Svarstydamas, kodėl diskusijose apie žmogaus teises susipriešinimas auga, Aušra pastebi: „Žiniasklaida skatina poliarizaciją, kai dviejų radikaliai skirtingų stovyklų atstovai girdimi garsiausiai. Pavyzdžiui, ypač matome kardinaliai prieš įvairiose žmogaus teisių temose pasisakančius asmenis, nors jų sąlyginai nėra tiek daug“. Nors didesnį dėmesį skiriant garsiausiai pasisakančioms mažumoms, siekiama atspindėti nuomonių įvairovę, tačiau tai gali sustiprinti visuomenės susiskaldymą. „Šiuo metu žiniasklaidoje tikrai trūksta bandymų ieškoti nuosaikių pažiūrų asmenų. Nuosaikiųjų įvairiomis žmogaus teisių temomis ratą sunkiau pasiekti, todėl dažniausiai apsistojama ties radikaliausią nuomonę turinčiais asmenimis ir jie yra pristatomi, kaip ta kitą nuomonę turinti pusė“.
Kitas žurnalistams kylantis iššūkis, kaip rasti balansą tarp žodžio laisvės visiems ir prevencijos neapykantos kalbai. „Dažnai pagrindinė žiniasklaida sulaukia kaltinimų, kad kviečia kalbėtis įvairias grupes, bet tarytum iš jų tyčiojasi, marginalizuoja. Žurnalistui tenkanti atsakomybė, kaip kalbinant žmogų, esantį kardinaliai prieš kažkurioje žmogaus tesių temoje, neleisti jam pereiti į neapykantos kalbą.“ – teigia M. Aušra.
Svarstydamas, kaip mažinti visuomenės poliarizaciją itin jautriais žmogaus teisių klausimais, M. Aušra siūlo žiniasklaidai ieškoti alternatyvių būdų kalbėtis su visuomene: „žiniaklaidos priemonės, nušviesdamos žmogaus teisių temas, galėtų ieškoti daugiau istorijų apie bendrystę, tai kas mus vienija. Gal taip taptų įmanoma racionali, dalykiška diskusija, vedanti iš susipirešinimo į sprendimų paiešką“.
