Agnietė Kaufman. Visuomenės susipriešinimas: keli pasvarstymai, kaip jį įveikti
Ryte tik atsikėlę įsijungiame socialinius tinklus, peržvelgiame, kas ką rašo ir atrodo sužinome visas svarbiausias dienos naujienas. Kartu sau patvirtiname, kad pasaulis iš tiesų toks, kokį jį manome esant. Bet ar tikrai? Ar žiūrėdami į tai, ką algoritmas mums siūlo, dar sugebame diplomatiškai išklausyti kitokią nuomonę ir neiškoneveikti ją išsakančio žmogaus?
Visuomenės susipriešinimas Lietuvoje anokia čia naujiena. Nepriklausomybės aušroje aršūs mūšiai prie šeimos pietų stalo užvirdavo tarp prijaučiančių Brazauskui ir Landsbergiui. Tačiau nuo COVID pandemijos tų mūšio linijų skaičius neįtikėtinai padidėjo – imigrantai, Stambulo konvencija, civilinė partnerystė, skiepai, karas Ukrainoje, rinkimų rezultatai. Kiekvienas iššūkis su kuriuo susiduria mūsų visuomenė šiuo įtemptu metu atrodo kala vis gilesnį pleištą. Kiek kartų prie šventinio stalo su šeima teko sakyti: gal geriau šia tema net nekalbėkim? O kiek kartų išsivadinę visais įmanomais vardais, tiesiog išsiskirstėme?
Norėdami išsiaiškinti kokia dalis žmonių yra susidūrusi su tuo, kad jų nuomonė (nesvarbu, kokia ji būtų) yra menkinama, Atviros Lietuvos fonde atlikome tyrimą. Įdomu, kad net 33 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų yra patyrę jų nuomonės nuvertinimą, pažeminimą ar netgi puolimą. Dauguma manė, kad taip nutiko dėl jų pažiūrų – ne dėl kilmės ar gyvenimo būdo. Pažiūrų į LGBT+ žmonių teises, skiepus nuo COVID, imigrantus ar pagalbą ukrainiečiams. Paaiškėjo, kad labiausiai pažeidžiami ir su tuo susidūrę – jauniausi ir mažiausias pajamas gaunantys piliečiai. O dar įdomiau, kad dažniausiai asmeninės nuomonės užgauliojimas vyksta privačioje fizinėje aplinkoje. Antroji vieta, kur su tuo dažnai susiduriama – nieko stebėtino – socialiniai tinklai.
Žmonių polinkis pastebėti tik informaciją, kuri patvirtina jų požiūrį, yra natūralus. Taip randame savo bendraminčių būrį ir saugiai su juo susitapatiname, – sako psichologai. Ir atvirkščiai – esame linkę nepastebėti ir net nesusidomėti informacija, kuri galėtų mus įstumti į nepatogią dvejojimo savo nuostatomis situaciją. Pavyzdžiui, JAV rinkimais besidomintys iki trečiadienio ryto tvirtai tikėjo vieno arba kito kandidato pergale, priklausomai nuo to, ar jie sekė FOX News, ar CNN ir jiems prijaučiančių kanalų generuojamas naujienas. Socialiniai tinklai ir jų veikimo algoritmai dar labiau įtraukia mus į tos vienos nuomonės spiralę. Čia skaitome, žiūrime ir dalinamės tik tuo, kas atitinka mūsų požiūrį ir netrukus algoritmai mums siūlo tik tai. Ir štai – mes jau įkalinti savo burbuluose, kuriuose sukamės su virtualiais bendraminčiais. Mūsų artimieji, draugai ar giminaičiai, gali skrieti ir visai kituose burbuluose. Ir kaip tampa nemalonu susidurti su ta kita, „barbariška” „neišsilavinusia” ar „arogantiška“ nuomone!
Nuodingas susipriešinimo kokteilis ir etikečių klijavimas dėl pažiūrų atsiliepia ne tik šeimos santarvei, bet ir visai dar trapiai mūsų demokratijai. Demokratinis sambūvis tai daugiau nei vien skaidriai vykstantys rinkimai – tai iš esmės įvairių visuomenės grupių gebėjimas rasti sprendimus įvairiais bendrabūvio klausimais. Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę ir nebūti dėl jos išjuoktas ar pažemintas. Gebėjimo pagarbiai išklausyti ir kultūringai oponuoti nežeminant mums dar stipriai trūksta. Pagalvokime vien, kaip politikai išvadina prieš jų sprendimus protestuojančius žmones.
Tą mūsų kategorišką nusiteikimą ir nemokėjimą pagarbiai išklausyti apsukriai išnaudoja ir politikai, ir nedraugiškų valstybių propaganda. Nes kuo stipriau, radikaliau ir kategoriškiau pasisakai – tuo labiau įtinki savam burbului. Ir čia ši susipriešinusi (ar supriešinta?) visuomenė yra tiesiog svajonių bandymų poligonas. Imigrantai – kam čia mums jų reikia? Skiepai – čia mus farmacijos pramonė nuodija? Stambulo konvencija – nori sunaikinti šeimas? Ir tai tik keli pavyzdžiai tų ribinių situacijų, kai vien klausimas tampa skaldančiu. O kur dar visai švieži pravardžiavimai, kurie iš kai kurių politikų lūpų skriejo susirinkusiems protestuoti žmonėms.
Tad kaip vėl išmokti išklausyti kitokią nuo monę ir neduoti oponentui į dantis? Vienas kelias – asmeninis apsisprendimas keisti savo informacijos vartojimo įpročius. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie mažiau laiko praleidžia prie ekranų ir socialiniuose tinkluose, yra nusiteikę ne taip radikaliai kaip žmonės, kurie juose praleidžia daugiau laiko. Tad būtų sveika uždaryti sekamus Facebook ir Youtube kanalus, išjungti kompiuterius ir išeiti su kaimynais į lauką kavos. O gal prisijungti prie viešos diskusijos – paklauskite savęs, kada paskutinį kartą dalyvavote kokioje nors pilietinėje akcijoje ar diskusijoje?
Antra, žiniasklaidos ir mokyklų vaidmuo taip pat svarbus. Svarbių diskusijų kontekste žurnalistai turėtų stengtis pristatyti daugiau įvairių nuomonių, išlaikyti maksimalų nešališkumą įvairiose temose ir nepasiriboti tik politikų vieni kitiems išsakytų epitetų pertransliavimu. Šališkumą pastebėti itin sudėtinga, todėl turime mokytis atpažintis ir filtruoti dezinformaciją, nepatingėti dalyvauti ir pasisakyti viešose diskusijose. Ir čia neišvengiamai esminis ir svarbus organizuotos pilietinės visuomenės vaidmuo, kitaip dar nevyriausybinių organizacijų.
Galiausiai, tautos išrinktieji tiek nacionalinėje, tiek vietos valdžioje privalo ieškoti būdų įsitraukti ir įtraukti gyventojus į diskusijas dėl miesto, miestelio, ar kaimo, miestelio aktualijų ir problemų. Reikia tik vietos ir laiko, o kartais net ir kalbant apie praktinius dalykus galima padiskutuoti ir platesniais, sudėtingesniais klausimas, o bendras tikslas tikėtina sumažins aštraus konflikto tikimybę ir paskatins tokią diskusiją, kurioje ne siekiam pasisakyti, bet ir klausomės. Iš vienos pusės būsime išgirsti, iš kitos pusės bus paprasčiau atstovauti piliečius o ne tik šį atstovavimą imituoti. Tuomet ir dalyvavimas rinkimuose įgauna kitą prasmę. Kartu tai vienintelis kelias siekiant sugrąžinti piliečių pasitikėjimą valdžia ir institucijomis.
