Živilė Kubilienė. Ko dar turi išmokti Lietuvos pilietinė visuomenė?
NVO akademijos Socialinių lyderių programos vadovė Živilė Kubilienė, Atviros Lietuvos fondas
Lietuvos gyventojai vis labiau įsitraukia į bendruomenines veiklas, aukoja stokojantiems, nukentėjusiems ar talkina bendruomenei. Nepaisant to, vis mažiau žmonių tiki, kad jie turi galią paveikti viešojo gyvenimo sprendimus ir baiminasi, kad įsitraukę į pilietines veiklas aplinkinių bus palaikyti keistuoliais ar net savanaudžiais. Ar gali pilietinė visuomenė tapti stipriu bendruomenes, žmones atstovaujančiu balsu mūsų demokratijoje? Ir ko šiandien jai trūksta, kad tokia taptų?
Kodėl pilietinė visuomenė taip svarbu ir kas tai, galų gale, yra? Paprastai kalbant, pilietinė visuomenė – tai eiliniai piliečiai, kurie buriasi į organizacijas, siekia pokyčių, kuria bendruomenei reikalingas socialines paslaugas, užmezga ir stiprina ryšius tarp skirtingų socialinių grupių (taip prisidėdami prie didžiulės atskirties mažinimo!), galiausiai, – reikalauja valdžios atskaitomybės ir atsakingumo. O kartais tik kartu žvejoja ar susirenka į mezgimo būrelį. Tačiau žmonės daryti įtaką politinei darbotvarkei gali tik susibūrę į (stiprias) pilietines organizacijas. Tam, kad organizacija būtų stipri reikia kelių dalykų – kompetencijų, aktyvaus žmonių į(si)traukimo ir finansinės nepriklausomybės. Panagrinėkime, kokia situacija mūsų nevyriausybiniame sektoriuje.
Svarbiausia – žmonių kompetencijos ir gebėjimai. Nors aktualu ir verslui, ir valstybiniam sektoriui, tačiau nevyriausybinėms organizacijoms tai yra vienintelis realus prieinamas išteklius, leidžiantis organizacijai atsirasti ir gyvuoti. Kuo menkesni žmonių gebėjimai, tuo bus sudėtingiau įveikti administracinius klausimus, o vėliau – burti bendruomenę, pritraukti lėšų ir vykdyti savo misiją. Tai nulemia kompetencijų poreikį – reikalingas bendras administracinis ir teisinis nuovokumas, skaitmeniniai įgūdžiai, gebėjimas planuoti ir rengti projektus, pritraukti lėšų veiklai, pagrįsti savo tikslus statistiniais ar kitais duomenimis, bendras išprusimas, o galiausiai, savidrausmė ir atkaklumas siekiant tikslų. Jau kelintus metus iš eilės organizuodami NVO mokymus, turime pripažinti, kad daugumos nedidelių organizacijų, dažniausiai veikiančių mažesniuose miesteliuose, minėti įgūdžiai yra itin menki, o kai kuriais atvejais jų apskritai nėra.
Kompetencijų ir įgūdžių stoka pilietinę visuomenę regionuose įkalina siaurame „vietos elito“ ratelyje. Nenorėčiau būti suprasta neteisingai – puiku, kad išsilavinę, įgūdžių turintys žmonės, vietos lyderiai nusprendžia užsiimti ne tik tiesioginiu darbu, bet ir visuomenine veikla. Problema yra tai, kad kiti gyventojai to nedaro ir net nesijaučia turį teisę to daryti – kartais neturi gebėjimų, kartais idėjų, kartais tiesiog susitaiko su tuo, kad galia ne jų reikalas, o kartais, kaip rodo apklausos, tiesiog bijo pašaipos ar baiminasi įtarinėjimų savanaudiškumu. O jei ir susiburia į organizaciją, dėl įgūdžių stokos jiems yra sunku įgyti autoritetą ir atstovauti savo narius, taip mažinant atotrūkį tarp vadinamojo „vietos elito“ ir kitų gyventojų, neužimančių svarbių postų vietos lygmeniu. Tad regionuose nevyriausybines organizacijas iš lėto žudo finansinė ir idėjinė priklausomybė nuo vietos valdžios. Išganinga finansų skirstymo funkcija leidžia vietos valdžiai, tiesa, dažniausiai netiesiogiai, tarti lemiamą žodį dėl regionų pilietinės visuomenės darbotvarkės.
Daugiau kompetencijų turintis ir finansiškai nepriklausomas nevyriausybinis sektorius grąžintų įtakos galią piliečiams. Kaip to pasiekti? Pirmasis žingsnis – auginti iniciatyvių žmonių kompetencijas regionuose, padėti augti jiems ir jų organizacijoms, padėti užmegzti partnerystes ir bendradarbiauti, parodyti, kaip galima pritraukti lėšų iš įvairių šaltinių, taip mažinant finansinę priklausomybę. Ir čia svarbu akcentuoti – reikia ne tik konkrečių žinių ir gebėjimų, bet ir įkvėpti pasitikėjimo savo jėgomis. Pasitikėjimas – tai ir žinojimas, kas jie tokie ir kokio tikslo siekia, kokiomis priemonėmis tą darys, pasitikėjimą didina ir jaučiamas bendruomenės palaikymas. Tiesa, tai nėra greito rezultato kelias – pastebėjome, kad dažnai po intensyvių pusmečio trukmės mokymų prabėga metai dveji iki organizacija pasiekia tikrą proveržį savo veikloje. Kartais, atvirkščiai – mokymų metu organizacijos supranta, kad jų misija neaiški ir netvari, tad nusprendžia ją pakeisti, skirti laiko ir dėmesio vietos gyventojų ar tikslinės grupės poreikių analizei. Einant šiuo nuoseklaus augimo keliu, laikas ir investicijos tampa geriausiu sąjungininku.
Kitas svarbus dalykas pilietinės visuomenės gyvybingumui yra pačių gyventojų įsitraukimas. Turime suprasti, kad pilietinė visuomenė esame mes. Šiuo metu tik maždaug 10 iš 100 Lietuvos gyventojų priklauso kokiai nors organizacijai, asociacijai ar draugijai. Įdomu, kad ir Lietuvos demokratija pagal „The Economist“ skaičiuojamą indeksą yra priskiriama demokratijų su trūkumais kategorijai. Tuos trūkumus ir nulemia menkas įsitraukimas, politinės kultūros stoka. Šio indekso viršuje – Skandinavijos šalys. Pažiūrėkime į jų pilietinio įsitraukimo skaičius – pavyzdžiui, Norvegijoje 80 iš 100 priklauso įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, o pilietinę visuomenę valstybė laiko lygiaverte partnere priimant sprendimus. Tad jei siekiame, kad piliečių balsas Lietuvoje būtų pagaliau išgirstas, turi atsirasti kritinė masė žmonių, kartu užsiimančių bendra veikla, turinčių bendrus siekius ir kovojančių dėl didesnio bendro gėrio, reikalaujančių daugiau lygiateisiškumo, solidarumo, kovojančių su institucinės diskriminacijos apraiškomis.
Ir jei reiktų apibendrinti viską vienu sakiniu – Lietuvos pilietinę visuomenę išgelbėti gali tik patys žmonės. Mokydamiesi, kaip veikti kartu, kaip kurti strategiją turinčias organizacijas, kaip įtraukti bendruomenes ir dirbti su savanoriais, kokią vertę ir naudas pasiūlyti savo tikslinėms grupėms. Arba – veiksmais ir finansine pagalba palaikydami tuos, kurie imasi iniciatyvos.
Komentaras publikuotas portale LRT.lt
