Guoda Cibaitė. Laisvės paieškos pertekliaus amžiuje
Tos septynios dienos Krasnagrūdoje tam tikra prasme buvo kaip kontempliacijos, refleksijos retritas. Tie, kas turėję panašias patirtis, turbūt jų neidealizuoja – tai ne levitavimas ant rožinio debesėlio. Tos dienos buvo intelektualiai stimuliuojančios, provokuojančios ir tuopat varginančios – kuomet smegenys pasidaro tas siaubūnas, kuris pasisavina didžiąją dalį tavo energijos. Gulėdami lovose po seminarų ironizuodavom su kolega, kad reikia „nusinulinti“. Iki galo nepadėjo nei Delfi naujienų skaitymas, nei sportas, nei pasiplaukiojimas ežere (na, galbūt tai akimirkai). Bet tame buvime ir gimė mano esminė realizacija – kad laisvė yra sunki (lietuviškai kažkaip keistai skamba – angl. freedom is hard). Tai ir viena iš pagrindinių prof. Timothy Snyder įžvalgų, tačiau čia noriu pareflektuoti, kodėl man atrodo, kad laisvė yra sunki – kaip suvokiu tą laisvės sunkumą ir neišvengiamai – apie ką gi ta laisvė, ir apie ką – ne.
Kiek kainuoja Tavo malonumas? Aka Puikus naujas pasaulis
Gyvename pertekliaus, beprecedentės hiperstimuliacijos, greito pasitenkinimo amžiuje. Apie to pasekmes nemažai kalba šiandieninis neuromokslas. Pavyzdžiui, savo knygoje „Dopamine Nation“[1] psichiatrė dr. Anna Lembke aiškina, kad šiuolaikinė visuomenė paskatino mus priverstinai per daug užsiimti malonia veikla ir, kad toks perteklius gali sukelti priklausomybę ir kitas neigiamas pasekmes. Autorė aiškina, kad augantis dėmesys greitam pasitenkinimui ir malonumo siekiančiam elgesiui, kuris veda prie piktnaudžiavimo yra plačiai paplitęs ir ilgalaikėje perspektyvoje kenkia mūsų ilgalaikei gerovei ir tikrajai laimei. Technologijos – ypač išmanieji telefonai – mums tapo šiuolaikine poodine adata, teikiančia skaitmeninį dopaminą 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Ką jau kalbėti apie „laidinę kartą“, kuri auga kitaip nežinodama?
Tokios jausenos kaip nuolatinis patvirtinimo ieškojimas ar baimė kažką praleisti yra tik ledkalnio viršūnė. Šiandien gausu tyrimų, kurie rodo, kad skaitmeniniai įrenginiai (laikas prie ekranų) gali trukdyti viskam – nuo miego, atminties gebos iki kūrybos[2]. Socialinė medija nulaužia mūsų smegenų atlygio sistemą taip, kad mūsų smegenų malonumo centrai mažiau reaguoja į kitus malonius potyrius, tokius kaip valgymas, knygos skaitymas, prisilietimas. Technologijų naudojimas ne tik atima mūsų dėmesį, bet ir trukdo būti dėmesingiems[3], o interneto vartojimas keičia pačią smegenų funkciją silpnėjant smegenų nervinei grandinei, kontroliuojnčiai žmogiškąjį kontaktą, t.y. mūsų socialinė sąveika gali tapti nepatogi.[4] Ar nešokiruoja neuromokslininko Dr. Gary Small minimi[5] Stanfordo universiteto atlikto tyrimo rezultatai – kiekvienai valandai, kurią žmogus praleidžia prie kompiuterio, asmeninis bendravimas su kitais sumažėja 30 min.? Ir mes žinome, kad kažko nenaudojimas sukelia atrofiją. Į ką atkreipė dėmesį pats prof. T. Snyder – technologijų naudojimas taip pat daro mus labiau nuspėjamus, tačiau šio argumento išplėtojimą palieku pačiam autoriui būsimoje jo knygoje.
Taigi, neuromokslas kalba apie neigiamas skaitmeninių technologijų vartojimo pasekmes mūsų fizinei, protinei ir psichologinei sveikatai[6]. Nereikia ilgai žvalgytis, kad įžvelgtum paraleles tarp „soma“[7] vaidmens Aldous Huxley distopijoje „Puikus naujas pasaulis“ ir socialinės medijos vaidmens mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, turint omeny ir tai, kad šiandien soma yra tapęs pabėgimo ir nesugebėjimo susidurti su tikru pasauliu simboliu. Tiesą sakant, klausant prof. Snyder seminarų metu, man iškilo ir baisesni vaizdiniai iš islamo eschatologijos, kur kalbama apie Antikristo, kuris vers žmones žiūrėti į jo vieną akį, atėjimo. Tačiau, ar mes suprantame, ką tai gali reikšti mažiau akivaizdžiam ir galbūt daugiau metafiziniam lygmenyje, kad pasauliniu lygmeniu vidutinis žmogus praleidžia beveik septynias valandas per dieną priešais ekraną[8]? Eikime prie esmės.
1971 m. Pirmasis pavartojęs terminą „dėmesio ekonomika“ Nobelio premijos laureatas Herbert A. Simon rašė apie dėmesio trūkumą informacinės gausos visuomenėje: „Informacijos turtingame pasaulyje, informacijos gausa reiškia kažko kito trūkumą: trūksta to, ką informacija suvartoja. Tai, ką sunaudoja informacija, yra gana akivaizdu: ji sunaudoja dėmesį. Taigi informacijos gausa sukuria dėmesio skurdą“[9]. Įdomu ir tai, kad panašiu metu buvo pradėtas vartoti terminas „kokybiškas laikas“ (angl. Quality time), kuris susijęs su neišskaidyto, totalaus dėmesio skyrimu esant kontakte su kitu – penas apmąstymams?
Metafizinio laiko svarba bukumo prevencijai
Kodėl tai svarbu kalbant apie laisvę? O gi todėl, kad mes nebevaldome savo dėmesio (kaip sakė vienas mano meditacijos mokytojų – kur dėmesys, ten ir energija, kur energija – ten ir rezultatas) ir dėl to prarandame metafizinį laiką, kuris yra būtinas. Esmė, kad mums reikia ir nuobodulio (neuromokslas teigia, kad tai ta erdvė, kurioje „įvyksta“ kūrybiškumas ir įsivaizdavimas), ir leisti savo mintims tiesiog klaidžioti, ir tylaus, kontempliatyvaus solo laiko. To laiko, kurį reflektuodamas laužė galvą ir širdį šv. Augustinas Išpažinimų XI knygoje. To laiko, apie kurį, mano supratimu, mąstydamas filosofas Gilles Deleuze rašė, kad „kvailumas nėra aklas ar nebylus. Problema nebėra priversti žmones išreikšti save, o sukurti mažas vienatvės ir tylos spragas, kuriose jie galų gale ras ką pasakyti“[10]. Čia leisiu sau perteikti ir, mano galva, labai svarbią prof. Snyder išsakytą mintį, kad mes nustojome klausti klausimo „kodėl“ ir perėjome prie „kaip“. Iš esmės tai kiek primena Adorno ir Horkheimer aprašytą instrumentinį racionalumą. Ar nepastebite savo aplinkoje įsibujojusios „Computer says NO“[11] logikos, kai pamirštama kokiu tikslu apskritai kažkas yra daroma? Lygiai kaip pamirštame kodėl naudojame technologijas – juk jos tik priemonės tikslui pasiekti. Bet ar tikslas yra „scroll, like, dislike & the like“? O būtent klausimas „kodėl“ juk ir daro mus žmonėmis?
Ką dar mums tai sako apie laisvę? Kad galvojimas apie laisvę yra sunkus, nes turime išeiti iš to užburto malonumo siekio rato. Galima ginčytis, kad laisvė yra „išgyvenama“, tačiau prieš veiksmą (sąmoningai ar pasąmoningai) dažnai eina mintis. Nebent mokame įsiklausyti į savo kūną, kuris irgi mūsų epochoje yra ganėtinai apleistas. Tam tikrame lygmenyje lengviau yra patapti „sofos bulve“ įsijungus Netflix ar „dar biški pascrollinti Insta“ nei dūmoti „kas ta laisvė yra?“. Jei pozityvi laisvė (kaip ją postulavo Isaiah Berlin) yra apie savęs įvaldymą / meistriškumą (angl. Self-mastery) ir pasirinkimus, kurie atitinka mano interesus, ar tai nereikalauja savęs pažinimo? O ar savęs pažinimui nereikalingas metafizinis laikas? Na, o jei laisvė yra kažkur už mūsų proto ar sąmonės ribų – kažkokia transcendentinė būsena, kad patekti į šią būseną irgi reikalinga tyla, dėmesio nukreipimas, metafizinis laikas (nebent tau pasisekė ir tai įvyko spontaniškai). Be šių dalykų XXI a. Išties taps dar bukesnis, nors ir taip tam bukumui bujoti jau turime visas puikias sąlygas. Kaip pasakė Kenas Barbės filme: „Nekenčiu, kai žmonės mąsto. Pasidaro taip nuobodu“.
Tyla…laisvė ir vaizduotė?
Jei pirmą dieną Krasnagrūdoje, sąsajoje su laisve, kalbėjome apie „protinių šuolių“ (angl. Mental leaps) atlikimą, tai paskutinę vienas iš dalyvių mums priminė apie vaizduotės svarbą. Abu šie aspektai grąžino mane už Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050” rengimo kulisų (buvau rengimo komandos narė), nes būtent strategijos rengimo procesas man iliustruoja laisvės ir vaizduotės sąsajos kompleksiškumą. Proceso metu, į kurį buvo įtraukta daug suinteresutų šalių, buvo taikyta ateities įžvalgų (angl. Foresight) metodika, kuri, paprastai tariant, apėmė žmonių raginimą pagalvoti apie tolimas ateitis – tolimesnes, nei įprasti politiniai rinkiminiai ciklai (šiuo atveju, kone 30 metų į priekį). Galbūt tai nenustebins, bet žmonėms buvo labai sunku įsivaizduoti ateitį, skirtingą nuo šiandienos. Tai, kas ateities įžvalgų metodikoje vadinama „dabarties inkaravimu“ (angl. Present anchoring). Ir taip pat, kalbėti apie ateitį, neaptarus praeities. Kažkurio etapo metu vienas iš Valstybės pažangos tarybos narių atvirai pasakė, kad vis dar susiduriame su trauma (buvusi sovietų okupacija), kurią reikia išgyven[din?]ti.
Šiandien matau išradingumą vienos iš savo kolegių, kuri kaip rytinę maldą visiems dalyviams prieš sesijas kartodavo: „Visos idėjos yra geros“. Man atrodo, kad po šiais žodžiais slypi raktas į ne vienos ateities atrakinimą. Procesas nėra vien racionalus (su tam tikrais loginiais žingsniais), o veikiau paradoksalus – ar ne per pačios laisvės paieškas, per mąstymą ir įsivaizdavimą ką tai reiškia, tampame bent akimirkai laisvi? Jau nekalbant apie tai, kad toksai dūmojimas yra mūsų laisvės ekspresija. Ar tas vaizduotės atskleidimas nereikalauja tykaus laiko, įėjimo į tam tikrą metafizinę erdvę, apskritai neapribotą laiko? „Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur“ (A. Einstein) – galbūt šiame procese vaizduotės darbas, visgi, buvo atrasti, „kas tas B“, t.y. kur norime atsidurti? Kaip vienų „Lietuva 2050” dirbtuvių metu pastebėjo gamtosaugininkas Žymantas Morkvėnas, mums reikia sugrįžti prie tylos ir saiko (tai labiausiai senkantys resursai). Panašūs minties atspalviai kybojo virš dalyvių galvų Krasnagrūdoje, kai buvo kalbama apie „neužimtą erdvę”, kurioje gali įvykti kažkas nenuspėjamo (išskirtinai žmogiško).
Atviros Lietuvos Fondas kasmet kviečia Lietuvos intelektualus į tarptautinio dialogo centrą Krasnogrūdoje. Čia į „Paribio fondo“ organizuojamą tarptautinę vasaros akademiją „Kito skaitymai“ susirenka intelektualai iš įvairių Vidurio Rytų Europos valstybių. Šiemet intelektualinės diskusijos sukosi apie laisvę, remiantis nauja, dar neišleista Timothy Snyderio knyga.
[1] https://www.annalembke.com/dopamine-nation
[2] https://hms.harvard.edu/news/screen-time-brain
[3] https://boonecenter.pepperdine.edu/relationship-iq/blog/posts/technology_effects_on_our_brains_and_bodies.htm
[4] https://www.smh.com.au/education/brain-wave-how-technology-changes-our-thinking-20081117-68fy.html
[6] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC9638701/
[7] Huxley knygoje soma yra rekreacinis narkotikas nemokamai dalijamas visiems naujojo pasaulio piliečiams, naudojamas „išgydyti“ bet kokį nelaimingumo jausmą visuomenėje.
[8] https://explodingtopics.com/blog/screen-time-stats
[9] Simon, H. A. “Designing Organizations for an Information-Rich World” in Martin Greenberger (ed.) Computers, Communications, and the Public Interest, 1971.
[10] Deleuze, G. Negotiations, 1972-1990. Columbia University Press, 1995. P. 129
