Diskusijų ciklas „Permąstant Europą“

Kategorijos: ProjektaiPaskelbta: 2021 lapkričio, 18

2018 m. balandžio 27 d. prasideda ilgalaikis ALF renginių ciklas “Europos idėjos paieškos”. Kiekvienoje iš 10-ties diskusijų – vis kita aktuali tema, opi problema, kontroversija. Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, JAV žinomi intelektualai ir visuomenės veikėjai samprotaus, pavyzdžiui, apie europietiškos tapatybės kaitą XXI amžiuje, Europos kaip geopolitinio ir sociokultūrinio darinio likimą stiprėjant nacionalizmui ir radikaliai dešinei, o taip pat – apie galimas Lietuvos valstybės strategijas ES projektui patiriant radikalią kaitą ar net jam žlungant.

Europos istorija neatsiejama nuo gebėjimo svajoti. Karolis Didysis tapo pirmuoju krikščioniškos Europos vienytoju. Vasco da Gama atvėrė europiečiams naują laivybos kelią iš Europos į Indiją. Liudvigo van Bethoveno sukurta IX-oji simfonija tapo genijaus kūrybos viršūne, o jos finalas – Odė džiaugsmui – Europos civilizacijos manifestu. Visų šių dalykų nebūtų nutikę, jei Karolis Didysis, Vasco da Gama ir Liudvigas van Bethovenas nebūtų turėję svajonių, kurių beatodairiškai siekė. Tiesa, ne visoms europiečių svajonėms buvo lemta išsipildyti. XIX-XX amžiaus sandūroje nuo Vienos iki Lisabonos puoselėtų vilčių apie saugumo ir stabilumo rojų žlugimą atskleidžia tokių žmonių kaip filosofo Walter Benjamin ir rašytojo Stefan Zweig tragiški likimai. 1957 metais šešių šalių lyderiai pasirašę Romos sutartį suformulavo naują europietišką svajonę: Europa turi vienytis ekonomiškai ir politiškai, tam kad išvengtų karo. Tai buvo reakcija į neišvengiamybę – dviejuose didžiuosiuose XX amžiaus konfliktuose Europos civilizacija buvo atsidūrusi ties katastrofos slenksčiu. Deja, ilgą laiką pačiu sėkmingiausiu Europos istorijoje vadintas politinės, ekonominės bei kultūrinės integracijos projektas – Europos Sąjunga –  šiuo metu susiduria su nemenkais iššūkiais. Tai –  “kietosios” politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Greta jų – dar ir „minkštųjų” krizių paradas: telkiančio naratyvo stygius, bendros atminties trapumas, nesutarimai dėl europinių vertybių.

Kas yra Europa ir europietiškumas? Kokias europietiškas idėjas bei vertybes galėtume perimti? Kuo prisidėti kuriant Europos įvairovę? Kokia mūsų svajonė Europoje ir mūsų svajonių Europa? Tokie sprendimai – dalis svarbaus ir, deja, trūkstamo visuomenės savistabos proceso. Atviros Lietuvos fondas bandys praturtinti visuomenės autorefleksiją naujomis idėjomis, organizuodamas diskusijų ciklą „Europos idėjos paieškos“.

Balandžio 27 d. straipsnio autorius A. Švedas moderuos pirmą diskusiją – „Europos svajonės likimas“.   Britų sociologo Gerard Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant – Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė. Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu. Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai – politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis“. O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų“ krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno – telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai – naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą – kas yra europinės vertybės? Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII – IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis. Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:  Antikos paveldas; katalikybė ir protestantizmas; kalbinė įvairovė; dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas; teisė; socialinis pliuralizmas; atstovavimo institucijos; individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis – ekonominis modelis. Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną. Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kiekvienas iš mūsų kas dieną dalyvauja „mini referendume“, apsispręsdamas kaip/ kiek jam ar jai asmeniškai reikalinga europinė tapatybė.

Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kasdien dalyvaujame „mini referendume“ ir sprendžiame, kaip/ kiek kiekvienam iš mūsų reikalinga europinė tapatybė.

XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus. Juos, tikiuosi, atstos trumpas istorinis ekskursas. Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių – atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą“, nuo 1994 metų –  „beldimas į Europos duris”; po 2000 metų – kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale – 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto. Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau? Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol. O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“ Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu. Europa bei europietiškumas staiga tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

Europa bei europietiškumas tarsi tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai – lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas. Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje. Atrodo, kad toks optimizmas yra nepagrįstas ir kad dar teks atsakyti į pamatinius klausimus.

Balandžio 27 d. diskusijoje “Europietiškos svajonės likimas” dalyvavo germanistė ir teatrologė Irena Veisaitė, politikas, muzikos, meno bei kultūros istorikas Vytautas Landsbergis, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, dienraščio “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys. Pokalbį moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas. A. Švedas pasiūlė pastarąją diskusiją, o t. p. visą pokalbių ciklą “Europos idėjos paieškos” vienijančiais žodžiais pasirinkti profesoriaus V. Landsbergio straipsnyje “Antieuropa” (2014) parašytą sakinį: “Jau laikas kalbėti aiškiai ir iki galo”. Mat, kalbant apie dabartinę Europos situaciją viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais. Pokalbio metu buvo aptarta daug klausimų. Olf.lt pateikia kelių svarstymų fragmentus.   Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje? Pastarąjį klausimą diskusijos moderatoriui A. Švedui pasufleravo I. Veisaitės žodžiai pasakojime (užfiksuotame knygoje “Gyvenimas turėtų būti skaidrus”) apie savąjį gyvenimą tarpukario Kaune: “Mano tėvai buvo europiečiai”. Grįždama prie šios minties I.Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą. Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R. Zemkauskas pabrėžė kasdienio buvimo ir darbo reikšmę: “Keldamasis kas rytą ir darydamas tai, ką galiu ir sugebu geriausiai, aš prisidedu prie Europos kasdienybės kūrimo.” Anot rašytojo, būtent mus supančioje kasdienybėje (aplinkoje, bendravimo kultūroje) išryškėja ženklai ir ryšiai, apibrėžiantys mūsų europietišką tapatybę, kuri reikalinga nuolatinės atidos ir mūsų pastangų.

Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras? “Pats svarbiausias dalykas – Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” – šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai. “Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” – kalbėjo D. Puslys. Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose  Europos miestuose. Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar  Šv. Pranciškus. Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”.  Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D. Puslio, sukuria jos įvairovę, geriausiai pamatomą keliaujant po Europą traukiniu.

Kodėl Vidurio Europos gyventojai XXI amžiaus Europoje ne visuomet jaučiasi kaip namie? Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas  įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai? Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?” Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra  susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”. “Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”.  Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus. Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais. Privalome tai suvokti, nes mąstymo kaita yra bene pati svarbiausia visų problemų sprendimo prielaida.

Kodėl turėtume labai atidžiai nagrinėti Europos Sąjungos politinio elito kuriamas Bendrijos raidos vizijas?
Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Idealistinės ir teleologinės vizijos atlieka dvi funkcijas: apibrėžia priklausymą Europai ir kartu siekia legitimuoti patį Europos projektą.” Svarstant, kokios Europos Sąjungos politinio elito vizijos apie galimą tolimesnę Bendrijos raidą dominuoja šiuo metu, buvo konstatuota, jog “vidutiniam statistiniam europiečiui” paprastai siūloma apsispręsti, kuri iš dviejų alternatyvų jam priimtinesnė: “kuo daugiau Europos”; “kuo mažiau Europos”.

Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir – ir”, o “arba – arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą. Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus. R. Zemkauskas, kritiškai apmąstydamas Europos Sąjungos elito neretai panaudojamas “arba – arba” kategorijas projektuojant Bendrijos ateities vizijas, įvardijo dar vieną – psichologinį – faktorių.

Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą. Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės. “Niekas neturi kantrybės laukti!” – apibendrino R. Zemkauskas.

Kodėl bendraeuropinės tapatybės kūrimo veiksmas yra toks sudėtingas?

Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina. Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę. Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės. Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams. “Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” – pasigirsta balsai. Įsitraukusi į diskusiją Irena Veisaitė pažymėjo, kad šiuo atveju labai svarbu aiškiai atsakyti į klausimą: “Ar Europos Sąjunga kėsinasi į kokios nors tautos tapatybę?”

Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei. Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose. Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Puslys pažymėjo, jog pamatine multikultūralizmo bėda derėtų laikyti oficiozinį pasidžiaugimą, esą kažkas vyksta, – nesuvokiant, kad socialinis audinys, įgalinantis skirtingus žmones iš skirtingų kultūrų būti šalia vienas kito ir dalyvauti dialoge, nėra viešbučio kambarys, iš kurio gali pasitraukti bet kada (“nepatinka, susimoku ir išvykstu!”), o tam tikras apsisprendimas ir įsipareigojimas veikti.

Ar Europos svajonė “sulūžo”? 

Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga. Ką ir kaip turime daryti, kad išgrynintume XXI amžiaus realijoms atliepiančią Europos idėją? Kokį turinį ir postūmį privalome suteikti Europos Sąjungos projektui? Šių ir kitų pirmaeilės svarbos klausimų svarstymai tęsis visus 2017-uosius Atviros Lietuvos Fondo namuose vyksiančiose diskusijose “Europos idėjos paieškos”.

Balandžio 27 d. įvykusi diskusija „Eropietiškos svajonės likimas man, ALF senbuviui, paliko sumišusį, skausmingai malonų įspūdį. Malonu, kad ALF vėl primena šiuolaikinės lietuviškos tapatybės problemą: kiek ir kaip, kokia Europa mes esame? Tačiau dėmesį labiau traukia ne pats klausimas (beje, tapęs įprastu, “budinčiu”). Labiau intriguoja tai, kaip toli tebesame nuo aiškesnių pasirinkimų ir bent dalinių atsakymų.

Lyginant su 1990-aisiais ir net 2000-aisiais, vienas ryškiausių pokyčių yra virš-tautinio europiečių vienijimosi bei susigyvenimo Europos Sąjungoje idėjų nuvertinimas. Jos esą utopinės, dirbtinėsmitologinės ar net totalitariškai prievartinės. O vietinio tūlo, kuris nebenori jų konstruktyviai svarstyti ar suprasti, parapijietiška laikysena rodosi it maloniai kuklus, tikroviškas ir nepretenzingas santykis su pasauliu: “maža – tai gražu” arba, kaip rašė Voltaire’as, “prižiūrėk savo sodą” (pranc. cultive ton jardin) . Ši esmingai dešinė ir nacionalistinė metaforika yra švelniai, užuominomis naudojama žmonių, kurie, nestokodami išsilavinimo ir patirties, supranta, kad – nepaisant viso vienijimosi vargo – Europos Sąjunga yra geriausia, kas mums galėjo nutikti, subyrėjus SSRS. Tai yra neabejotinai sunkiausias ne tik pačios ES, bet ir ES idėjų, europinių tapatybių išbandymas, – apie tai ne kartą rašė ir a. a. prof. Leonidas Donskis. Tiesa, tas save giriantis „kuklumas“ istoriškai yra labai atpažįstamas. Atmintina, pavyzdžiui, kaip kentė Abiejų Tautų Respublikos politinė sistema nuo valdingo vietininkiškumo ir nenoro gilintis į didesnio masto klausimus, ir kaip tą vietininkiškumą veiksmingai naudojo kaimyninės tironijos.

Vienas britų apžvalgininkas pastebi, kad antai mūsų kaimynai lenkai, išsirinkę anti-europinio nacionalizmo vediną valdžią, rodo mums, jog įmanoma naudotis ES bendro ūkio ir investicinėmis galimybėmis, tuo pat metu apsaugant „tautinės“ nepriklausomybės ir anachronistinių tradicijų tvarumo įspūdį. Tarytum tokia strategija: investuokite daugiau į mūsų Rumšiškes, bet patraukit rankas nuo mūsų tradicijų žaloti save bei kitus ir neapkęsti! Netrukdykite grožėtis mūsų kančių istorija ir svajoti apie atsiteisimą su istoriniais priešais! Antraip jus paliksime kaip anie išdidūs salų gyventojai ir tęsime savo pergalingą kančių paradą. Kam mums ta jūsų iškreipta ir pasileidusi taika, ramybė? Kapitalo investicijoms – TAIP; bet tik tuo atveju,  jei jos stiprina tautininkiškas organizacijas ir jų (dažniausiai) patriarchalinę galią. Laisvoji investicijų zona “PL” arba “LT” (čia bet kuris ne-sostinės vietovardis tiks).

Svarbu pastebėti, – ir tasai britų apžvalgininkas tai “atranda”, – kad nacionalistinė ir vietininkiška europragmatika nebūtų įmanoma be dabartinių ES institucijų nenuoseklumo ir dėl itin apgailėtino jų negebėjimo paskirstyti socialinės-ekonominės gerovės sąlygų. Tiksliau tariant, gerovės perskirstymas vyksta, bet jis nepavyksta ir praturtina ne tūlą rinkėją. Atsitinka net priešingai: darbo ir kapitalo migracijos (ar „mobilumas“) lemia, kad tai, kas buvo pokario gerovės sąlygos “Vakarų” darbininkui, dingsta ir neatsikuria, rytuosna perkėlus gamybas, paslaugas bei kita. Mes, absoliuti dauguma Rytų europiečių, niekad ir nepažinsime darbo bei pragyvenimo sąlygų, kurios prieš 50 metų praturtino Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos darbininkus. Mums neišvengiamai teks patirti tai, ką Europos Komisija kartu su kitomis Europos institucijomis įgalino per pastarąjį keliasdešimt metų: nuolatinę darbo pasiūlos migraciją, nuolatinį nepakankamumą rinkos reikalavimams, nuolatinį technologinės kaitos lemtą nedarbą ir skurdą (kuris yra kankinančiai “prabangesnis” nei 19 a. baudžiauninko buitis ir kuris dėl to skelbiamas privilegija, įpareigojimu kaltinti vien save). Visi šie europatirties džiaugsmai neišvengiamai kviečia atsigręžti į tai, kas yra atpažįstamai artimasavagimta, o ES paskatintas gyvenimo pertvarkas laikyti dirbtinėmisprievartinėmis ir gal net atmestinomis (išskyrus tautos sergėtojų kontroliuojamas investicijas).

Šiuo požiūriu pastebėtina, kad aptariamoje diskusijoje pakartotino pasmerkimo veik iš kiekvieno dalyvio susilaukė vienas europinis motyvas, itin išsiskiriantis Brexit fone. Tai – buvusio Vokietijos prezidento Joachimo Gaucko kvietimas „išdrįsti [norėti] daugiau Europos“ (vok. mehr Europa wagen) 2013 m. pasakytoje kalboje. Deja, tas “daugiau” diskusijoje skambėjo beveik kaip „daugiau nuodų” ar “daugiau šlamšto”. Iš tiesų tas šūkis gluimina tuo, kad nereiškia nacionalinių kostiumų, švenčių, šnektų ar buitinio smurto tradicijų praradimų grėsmės, – nei realios, nei menamos. Nė vienas diskusijos dalyvis detaliau neužsiminė apie tikroviškas euroskurdo ir euronelygybės grėsmes.

Tas grėsmes kursto, iš viesnos pusės, demokratinės europiliečių kontrolės trūkumas, o iš kitos – fantazijos apie nacionalinių gerovių sistemos (at-)/(su-)kūrimą, kuris šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis nebeįmanomas. Kaip parodė Graikijos atvejis (ir ką dar ne kartą pademonstruos Brexit eiga), nacionalinės valstybės neišvengiamai susiduria su tuo, kad – nesvarbu, ar jos vienijasi, ar ne, – jos visos yra priklausomos nuo kapitalo investicijų srauto. Tie, kas sprendžia, ar skirti investicijų (bet kam, bet kurioje, bet kokių tradicijų ar tapatybių vietoje) – būtent tie asmenys ir lemia, ar tos tapatybės ką nors ekonomiškai reiškia, ar turės materialų pagrindą toliau egzistuoti. Tad ES piliečių – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar kultūrinės tapatybės – pasirinkimas nereiškia „mažiau Europos ir daugiau vietinio saugumo“.

Nesaugumo vis vien liks net ir atsiskyrimo nuo ES atveju, o be to – tai galima lengvai nuspėti, – ilgainiui jo smarkiai daugės. Iš tiesų yra priešingai: „daugiau Europos“ – skaidresnės, demokratiškai atskaitingos ir gebančios tolygiau perskirstyti investicijas Europos Sąjungos – suteiktų apčiuopiamo nacionalinio, etninio ir asmeninio saugumo visam regionui, jei tik dėl to sutartų renkami nacionaliniai lyderiai. Būtent ES institucijos – demokratiškai įpareigotos ginti europiliečių teises – gali apriboti ir suvaldyti tarptautinių investicijų grupių galią ir neigiamą poveikį vietos bendruomenėms. Apie tokią Europą, ginančią mūsų kasdienybę ir vietos bendruomenių gyvenimo tvarumą, diskusijoje bent užsiminė Donatas Puslys ir Rytis Zemkauskas.

Galėtume toliau dar įnirtingiau diskutuoti, kad „daugiau Europos“ turėtų ir galėtų reikšti daugiau “ir-ir”, “aš laimiu ir tu laimi” galimybių, o ne “arba-arba” (kaip diskusijoje sakė Donatas). Irena Veisaitė, apjungdama ankstesnę ALF patirtį su niūresne dabartimi, taip pat kalbėjo apie atvirumo viltį įžvelgti naujas, gyvybingesnes Europos bendrumo galimybes. Tačiau vieną klausimą dar teks iškelti vėl ir vėl: koks turėtų būti mūsų, dabartinės lietuviakalbės Europos piliečių bendrijos, indėlis į Europą – kaip saugią, tvarią ir taikią gyvenimo erdvę? Bernardas Gailius tos pačios dienos esė  uždavė analogišką klausimą dėl gynybos ir saugumo iniciatyvų (šiuo metu itin mylimų mūsų viešumoje). Būtent: ką gi mes nuveikėme dėl Europos ir NATO saugumo kaip valstybė ir piliečių organizacijos, kad jau taip smerkiame euroinstitucijų vangumą ar silpnumą? Lygiai taip pat dera klausti ir dėl miglotos ES ar europinio vienijimosi perspektyvos: kokios gi lietuviškos iniciatyvos ir pozicijos, koks tas lietuviškas europietiškumas? Diskusijai besibaigiant, profesorius Vytautas Landsbergis pajuokavo: “Kokie esame, tą [į Europą] ir atsinešame”. Tiesa. Bet norisi svarstyti buvimo savimi konstruktyvesnius, aktyvesnius variantus (ir jais tikėti). ALF ekspertų komandai neišvengiamai teks imtis dar daugiau iniciatyvos, kad jie būtų aptarti, įvertinti ir apsvarstyti.

“Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos”

Diskusijoje dalyvauja:

Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė DALIA ASANAVIČIŪTĖ,

Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas VAIDAS MATULAITIS,

žurnalistas ir dainininkas MARIJUS MIKUTAVIČIUS;

moderuoja VU Filosofijos fakulteto docentas dr. NERIJUS MILERIUS.

Praėjus dviems su puse dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kalba apie vieną svarbiausių šiandienos Lietuvos reiškinių – masinę emigraciją – vis dar yra komplikuota. Iš pradžių emigracija buvo marginalizuojama ir net kriminalizuojama, bandant sudaryti įspūdį, kad išvyksta tik pavieniai, beveik “nepastebimi individai”. Vėliau pradėta skambinti pavojaus varpais, o “nepastebimi individai” tapo “žmogiškaisiais ištekliais”, kurie “išseko” ir taip ėmė grėsti esamai šalies infrastruktūrai ir gerbūvio viltims. Tokia santykio su emigracija priešistorė leidžia suprasti tą karingą retoriką, kuri ilgą laiką vyravo Lietuvos ir emigracijos santykio apmąstymuose. “Lietuva” ir “emigracija” neretai buvo suvokiami kaip skirtingose barikadų pusėse atsidūrę priešininkai, kaltinantys vienas kitą ar net vykdantys vienas prieš kitą atvirus priešiškus “išpuolius”. Nereikia nei sakyti, kad tokia karinga ir poliarizuota retorika buvo ne tik nekonstruktyvi, bet ir atvirai žalinga. Nors dabar pačios aršiausios priešiškos retorikos vienas kito atžvilgiu laikai yra praėję, o viešumoje koegzistuoja keletas skirtingų emigracijos apmąstymo žodynų, vis dėlto pats santykis tarp Lietuvos ir jos diasporos lieka problemiškas. Procesai jau seniai yra pasiekę tokią “ribą”, kurią peržengus reikia kalbėti ne apie sugrįžimą į pradinį tašką, o apie perkurtas tapatybes. Užuot ryškinus vis naujas čia ir ten demarkuojančias linijas, daug konstruktyviau svarstyti, kas yra tas kolektyvinis “mes”, kuris jau yra seniai susiklostęs nepaisant egzistuojančių sienų.

Diskusijoje bus aptariami susiformavę emigracijos mitai ir egzistuojančios realijos. Ką politikai dar galėtų pasiūlyti be dažniausiai nerezultatyvios “nutekėjusių protų ir darbo rankų” retorikos? Kaip per pastaruosius dešimtmečius yra pasikeitusi lietuvybės samprata? Ar vis dar legitimi “patrioto” ir “kosmopolito” priešstata? Ar nėra taip, kad užsienyje gyvenantis emigrantas neretai yra didesnis patriotas, už gyvenančius Lietuvoje? Kiek meniniai kūriniai prisideda prie emigracijos fenomeno refleksijos? Turint minty, kad Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos vis dažniau teikiamos užsienyje gyvenantiems menininkams, gal jau galima teigti, jog kultūros ir meno lauke nebėra skirtumo tarp “lokalios” ir “globalios” Lietuvos? O gal tokio skirtumo nėra ir kasdienėje daugybės žmonių veikloje?

Atviros Lietuvos fonde birželio 27 d. įvyko trečioji diskusija iš ciklo „Europos idėjos paieškos“. Šįkart tema buvo skirta lietuviškojo identiteto problemoms aptarti. Pokalbio moderatorius filosofas Nerijus MILERIUS ją suformulavo taip: „Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos“. Diskusijos dalyviai – Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia ASANAVIČIŪTĖ, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vaidas MATULAITIS ir žurnalistas bei dainininkas Marijus MIKUTAVIČIUS. Diskusijoje į emigracijos reiškinį pažvelgta pozityviai, kalbėta apie tai, kad ne mes, lietuviai, vieni emigruojame ir nereikia į emigraciją žiūrėti vien neigiamai – gyvename globaliame pasaulyje, kur nebe sėslumas, o mobilumas yra tapęs norma. Emigracijos priežastys, sutarė pašnekovai – labai įvairios, priklausančios nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Ir tam, kad ji nebūtų spalvinama vien juoda spalva, svarbiausia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalba patys emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės. Pateikiame diskusijos santrauką ir esminius, įdomiausius aptartus aspektus.

Emigracijos diskursai Diskusijos pradžioje filosofas Nerijus Milerius kalbėjo apie lietuviškos emigracijos diskurso pokyčius. Jis minėjo, kad prieš dvidešimt metų buvo galvojama, kad emigruoja tie, kurių iš pažiūros negaila: tarsi išvažiuoja nepastebimi individai, o jeigu jie ir būdavo įvardijami, tai tarsi neigiamame, kriminalizuotame, pejoratyviniame kontekste.

Anot N. Milerio, apie nepastebimus individus pradėta kalbėti ekonominiais terminais – kaip apie žmogiškuosius išteklius, kurie pro truputį senka. Skambinti varpais dėl emigracijos problemos imta tik tuomet, kai skirtingo rango politikai pradėjo kalbėti, kad šių išteklių sekimas gresia Lietuvos tautos gerovės viltims. „Šalia ekonominių ir politinių diskursų ėmė formuotis ir meninis diskursas. Ne veltui kalbu apie išvarymą, nes dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas prie to irgi prisidėjo sukurdami spektaklį apie emigrantus „Išvarymas“. Ir šis diskursas apie emigrantus kaip apie išvarytuosius yra palaikomas vox populi diskusijose. Šalia politizuoto išvarymo diskurso, yra ir dar vienas – evakuacijos diskursas“, – kalbėjo A. Milerius. Diskusija prasidėjo nuo pasvarstymų, kodėl lietuviai emigruoja į kaimyninę šalį – kad ir į Estiją, kuri tarsi vadinama Lietuvos priemiesčiu.

Ko verta pasimokyti iš estų? Pasak Estijos lietuvių bendruomenės pirmininko Vaido Matulaičio, lietuvių bendruomenė Estijoje, ko gero, skiriasi nuo kitų lietuvių bendruomenių, nes, pirma, ji yra nedidelė. Antra – Estijoje nėra algų, socialinių išmokų, socialinių garantijų didelių skirtumų. Paprastai tariant, lietuviai Estijoje atsiduria ne dėl pinigų, daugiausia tai – studentija arba vadinamieji meilės emigrantai. Taip pat senoji karta, po Stalino mirties negalėjusi grįžti iš Sibiro į Lietuvą. Dar – profesionalai, pavyzdžiui, verslo, siunčiami pagerinti estišką verslo kraują. „Ko mes galime pasimokyti iš estų? Estai, kalbėdami su užsieniečiais, yra puikūs ambasadoriai: jie niekada nepasakys, kad valdžia bloga, kad emigracija didelė, kad mokesčiai dideli, kad kainos kyla. Jie kiekvienam išaiškins apie visus e.: e. balsavimą, e. receptus. Skiriasi estų požiūris į savo šalį – jie neneša į viešumą nešvarių skalbinių. Estijos išskirtinumas – žmonės tiki šalies įvaizdžio platforma, produktu, kuris yra formuluojamas kaip country as service (liet. „šalis kaip paslauga“). Taigi iš estų galime pasisemti racionalumo, kaip susidėlioti savo šalies produktą“, – apie tai, kodėl patrauklu gyventi Estijoje, svarstė V. Matulaitis.

Neatrasto identiteto paieškos Jungtinėje Karalystėje Dalydamasi emigrantų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje ypatumais, šios valstybės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė kalbėjo apie tai, kad emigracija neatsirado po nepriklausomybės. „Išvažiuoja nebe pirma karta, ir mes negalime nuniekinti emigracijos kaip teikiančios didelį kultūrinį, politinį, meninį indėlį Lietuvos gyvenimui. Juk Lietuvai dar esant Sovietų Sąjungoje, emigrantai kėlė bangas ir šaukė visam pasauliui, kad Lietuva nori būti nepriklausoma“, – teigė D. Asanavičiūtė. Lygindama skirtingas emigrantų bangas, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė sakė, kad dabartinė – vadinamieji trečiabangiai – žinoma, yra kitokia, tai daugiau ekonominiai emigrantai ir studentija. „Tačiau šiuo metu emigrantui, išvykusiam į Didžiąją Britaniją, klijuojama vien neigiama etiketė, bet aš nenorėčiau sutikti su tuo, kad yra vien neigiami dalykai – tarkime, Jungtinėje Karalystėje lietuviai studentai atlieka mokslinį darbą ir savo patirtį atsiveža čia, į Lietuvą. Noriu pasakyti, kad lietuviai – drąsi tauta. Iš tikrųjų po nepriklausomybės milijonas emigravo, ir didžioji dauguma – į niekur, ieškodama savo identiteto, kurio nerado Lietuvoje. Bet galiu pasakyti: išvažiavę mes nuo savęs nepabėgome. Ir man pačiai buvo siurprizas, kad aš su savimi išsivežiau save, kad vis tiek esame viena tauta ir turime lietuvišką pradą viduje“, – apie neprarastą lietuviškąjį identitetą pasakojo D. Asanavičiūtė. Jos manymu, nebėra lokalios Lietuvos – yra globali Lietuva: „Aš net sąmoningai stengiuosi vengti žodžio „emigrantas“, mes esame išvykusieji, bet visada turime šansą grįžti.“

Gąsdinimai emigruoti – narciziškas savęs pervertinimas Žurnalisto ir dainininko Marijaus Mikutavičiaus diskusijoje buvo paprašyta pasidalyti nuomone apie viešojoje erdvėje vis pasigirstančius žymių žmonių gąsdinimus emigruoti. „Man, kitaip galbūt nei daugeliui, šitoje valstybėje gyventi yra patogu. Tie gąsdinimai emigruoti – tai čia kaip XIX amžiaus pabaigoje– XX amžiaus pradžioje moterys – vos tik kas, iš karto alpsta. Tokia mada, tokia maniera. Ir man atrodo, kad tai didele dalimi yra pakurstyta žiniasklaidos, ji ganosi šios temos. Nėra dienos, kad savo portaluose neturėtume rašinio apie emigrantus su dramatiška antrašte. Dėl tokių straipsnių ir tęsiasi pasipiktinimų grandinė“, – gąsdinimų emigruoti priežastis vardijo M. Mikutavičius. Pasak dainininko, žmonių galvose natūraliai kaip populiarioji kultūra sėda tas amžinas bombardavimas šia tema. „Mano galva, neatsparios ir narciziškos asmenybės pajunta, kad tai puiki terpė pareikšti: aš jus visus nubausiu ir išvažiuosiu. Tai tiesiog narciziškas savęs pervertinimas ir savęs, tokio menko, pastatymas šalia tokios didelės įstaigos kaip, vadinkime, valstybė. Viena vertus, tai juokinga. Kita vertus – taip sukeliamas ažiotažas, nes taip kalba žinomi žmonės“, – svarstė M. Mikutavičius. Vis dėlto, pasak jo, nerimauti neverta: mėgstančiųjų pasisvaidyti tokiais pareiškimais – tik keletas, ir tai neatspindi bendros situacijos. Sveiko proto yra kur kas daugiau negu tokių jausmingų klykčiojimų, kalbėjo M. Mikutavičius.

Dvi stovyklos – „mes“ ir „jie“. Kodėl? Diskusijos moderatorius filosofas N. Milerius iškėlė klausimą, kodėl emigrantai ir gyvenantieji Lietuvoje vaizduojami kaip kariaujančios pusės, juk, atrodo, išvažiuoja giminės, artimieji, ir nėra pagrindo skaidytis. „Vienas iš mūsų nacionalinių bruožų – žemas savęs vertinimas. Ir kai savęs nevertini, labai norisi pulti kitą, ypač jeigu jam sekasi (tarkime, tas kitas emigravo, gavo darbą etc.). Kita vertus, tie gyvenantieji užsienyje irgi pakursto ugnį – atvažiuoja čia ir giriasi, kaip gerai gyvena. Čia tokios kraštutinės ir vienos, ir kitos pusės emocijos. Sutinku su Marijumi, kad pati spauda tas emocijas pakursto publikuodama ne informacinius, konkrečius straipsnius apie emigrantus, bet dramatiškas istorijas, kurios neva užkabintų“, – tikino Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Asanavičiūtė. Jos manymu, išeitis galima: visų pirma mums reikia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalbame mes kaip emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis šiuo aspektu mato tris priežastis: „Pirma – žiniasklaida. Antra – prisidirbę emigrantai, sukeliantys antipatiją Lietuvoje. Trečia – požiūris, kad emigravimas yra pasitraukimas iš komforto zonos, kad tu išsišoki ir esi ne toks kaip visi.“ Dainininkas M. Mikutavičius į šią problemą siūlo žvelgti globaliau: „Ne mes vieni emigruojame. Priežastis – dviejų susiduriančių Lietuvų idėja: vieniems viena atrodo patrauklesnė, kitiems – kita. Vieni atvirą Lietuvą įsivaizduoja kaip trampliną peršokti kur įdomiau, naudingiau, kiti – laikosi labiau puritoniškų idėjų ir Lietuvą įsivaizduoja kitaip. Ir šie poliai visą laiką trinasi tarpusavyje.“

Privilegijuotas tas, kuris mobilus? Tęsdamas temą, kad emigruoja ne vien lietuviai, filosofas N. Milerius svarstė, kad greičiau ne judėjimas, bet sėslumas yra nenorma. Išėjus iš savo komforto zonos būtent mobilumas yra tapęs natūraliu, savaiminiu dalyku. „Lenkijos sociologas Zygmuntas Baumanas, kalbėdamas apie globalizaciją, yra sakęs, kad privilegijuotas asmuo yra mobilus, o lokalizuotieji tokie tampa per prievartą. Ar Z. Baumanas buvo teisus?“ – pakomentuoti paprašė N. Milerius. D. Asanavičiūtė nesutinka, kad mobilumas yra privilegijuotų žmonių savybė: „Juda labai įvairūs žmonės, kaip ir Lietuva yra labai įvairi – nuo profesionalų, menininkų, genijų iki paprastų regionuose gyvenančių žmonių. Ir emigracijos priežastys labai įvairios, jos priklauso nuo kiekvieno asmeninių gyvenimo sąlygų, nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Kai manęs klausia, ką daryti, kad emigrantai grįžtų, sakau: nieko daryti nereikia, nereikia jiems kurti ypatingų sąlygų, nes tai mus sukiršins dar labiau. Tiesiog reikia gerinti gyvenimą čia, Lietuvoje, ir tuomet mobilumas įgaus kitokią formą, žmonės taps mobilūs ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl karjeros siekio, dėl savo mąstymo praplėtimo.“ Anot Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės, grįžusieji iš emigracijos Lietuvai naudingi tuo, kad jų mąstymas yra daug platesnis, kad jie turi daugiau optimizmo, noro veikti, mato daugiau galimybių. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis paantrino: „Turėtų būti galvojama ne apie tai, kaip grąžinti emigrantus, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės neemigruotų. Manau, Lietuvoje nuolat makaluojamos sąvokos „priežastingumas“ ir „padarinys“. Valdžia kovoja su padariniu, užuot dariusi reformas, mažinusi korupciją, tvarkiusi švietimą, sveikatos apsaugą.“ „Mano galva, visi bandymai, kad žmonės nevažiuotų, yra pasmerkti žlugti. Pažiūrėkime, kokiame mes pasaulyje gyvename: kiekviena namų šeimininkė nori turėti „Jaguarą“, nori maudytis Maljorkoje prie baseino… Mes gyvename ne pagal tai, kiek sugebame – mes visą laiką norime daugiau. Pastatykime save į jaunų žmonių padėtį: ar aš nenorėčiau išvažiuoti pamatyti pasaulio? Man atrodo labai natūralu norėti keliauti, ypač kai negyveni diktatūroje su uždarytomis sienomis“, – savo nuomone pasidalijo M. Mikutavičius.

Epilogo mintys Diskusijos pabaigoje dainininkas M. Mikutavičius pasiūlė į emigraciją žvelgti pozityvai ir pateikė pavyzdį: „Esu koncertavęs ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Lietuvoje. Ir čia manęs už šlaunų 70 metų moteris nėra tampiusi. O JAV, kai vaikščiojau po sceną, tampė. Aš klausiau jos: kas jums čia pasidaro? Taigi esate ta pati lietuvė, ko gero, į šalia esančią bažnytėlę ėjote, Maironio knygas skaitėte. Kas jums pasidarė JAV? Ar nėra taip, kad Lietuvoje žmogus jaučiasi suvaržytas? Dėl mūsų kultūrinės aplinkos, dėl mūsų tų amžinų žvilgsnių, dėl amžino priekaištavimo, kaip tu gyveni, dėl noro kito gyvenimą paversti tokiu kaip savo.“ Pasak M. Mikutavičiaus, atrodo, kad žmonės emigracijoje kaip tik išsilaisvina. O kai jautiesi laisvesnis, visas pasaulis atrodo geresnis. Beje, dainininkas minėjo vis sulaukiantis pastebėjimų parašyti dainą apie du milijonus: „Bet aš turiu pasiteisinimą: apdairiai parašiau, kad mūsų ne Lietuvoje trys milijonai, o pasaulyje. Taip ir norėčiau įsivaizduoti lietuvių diasporą, kad ir kur ji būtų. Mes esame ta pati tauta, tik su baze čia, Lietuvoje. Ir kad ir kur tie naikintuvai iš lėktuvnešio būtų pakilę, norėčiau, kad jie kartais grįžtų čia. Tokia mano gražios Lietuvos vizija.“

Ar Vidurio Europa – neatsiejama Europos dalis, ar dar nepakankamai civilizuotas ir europeizuotas užkaboris? Mes – europiečiai: krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės, municipalinės savivaldos, renesanso universitetų, Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus teisių deklaracijos įpėdiniai. Bet mūsų teritorija kartais vertinama kitaip: ją dalijasi kitos galybės, jos tautoms nebūtinai pripažįstama apsisprendimo teisė, o naujoms valstybėms – subjektiškumas. Kaip Vidurio Europa suvokia save ir kokią ją regi Rytai ir Vakarai? Tokius klausimus gegužės 26 d. Atviros Lietuvos fonde aptarė diskusijos ciklo “Europos idėjos paieškos” dalyviai; tarp jų – šio straipsnio autorius, kultūros antropologas ir publicistas prof. Andrzejus Mencwelis. Olf.lt rekomenduoja plačiau susipažinti su profesoriaus A. Mencwelio įžvalgomis.

Pradžioje reikia pasakyti, kad Vidurio Europa neegzistavo. Čia aš negrįžtu į klasikinę antiką ar viduramžius, o susitelkiu į moderniuosius laikus, ypač pastaruosius du amžius. Tačiau privalu pasakyti, kad istorikai Europos įvairovės šaknų ieško būtent klasikinėje antikoje ir viduramžiuose. Romėnų pasaulis ir jo teritorinės bei civilizacijos ribos (limes romanus), be abejonės, buvo pirmieji Europos diversifikacijos veiksniai. Istorinis Europos krikščionėjimo ritmas, pradžioje buvęs galo-romaniškas, po to germaniškas ir galiausiai slaviškas, tuo pačiu metu buvo ir ritmas, pagal kurį formavosi valstybės, paaiškina tam tikrus skirtumus tarp atskirų Europos dalių, ypač kai lyginame Romos ir Bizantijos, o kartu ir katalikybės bei stačiatikybės įtakos ribas. Mąstydami apie moderniąją Vidurio Europos sąvoką, mes nebūtinai turime atlikti tokias ilgas ekskursijas į praeitį.

Užtenka vien turėti omenyje aukščiau įvardytus dalykus. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad Vidurio Europa neegzistavo beveik visą modernios istorijos epochą, grubiai įrėmintą 1750 – 1950 datų, ir buvo visiškai išnykusi 1815-1918 metų laikotarpiu, išsitenkančiu tarp Vienos kongreso ir Versalio sutarties. Dreikaiserecke – Trijų imperatorių kampas – buvo simbolinis didelės teritorijos, nusidriekiančios tarp etninės Rusijos ir etninės Vokietijos pavadinimas. Teritorijos kuri dabar apima Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Čekiją, taip pat Vengriją, Slovakiją, Slovėniją, Serbiją, Kroatiją, Rumuniją ir Moldovą. Tai 2 mln. kvadratinių kilometrų, ir šioje erdvėje gyvena daugiau kaip 160 mln. žmonių. Šie skaičiai yra palyginami su teritorija bei gyventojų skaičiumi Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kitaip tariant, Dreikaiserecke yra tokio dydžio kaip trys europinės imperijos, kurios tuo metu buvo globalinės imperijos.

Taigi, privalu suprasti padarinius to, kad visą moderniosios Europos istorijos amžių nei ši didžiulė teritorija, nei jos gyventojai neegzistavo kaip istorijos subjektai, t. y. kaip politiniai, tautiniai, socialiniai ir dažniausiai kultūriniai veikėjai. Todėl etninės kalbos ir tautinio švietimo klausimas šiuo atveju buvo esminis. Pažvelgus į faktų plotmę Dreikaiserecke yra topografinis taškas Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos, kur nuo 1815 iki 1914 metų buvo trijų imperinių jėgų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos – sienų susikirtimo ir jas saugančių karių susitikimo vieta. Pastarųjų jėgų dominavimas šioje Europos dalyje ne tik atvedė prie Lietuvos – Lenkijos padalijimo, tačiau taip pat ir Bohemijos karalystės, Vengrijos karalystės, Valakijos ir Moldovos istorinės pabaigos, taip pat ir Ukrainos, Baltarusijos, Slovėnijos, Slovakijos, Serbijos, Kroatijos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės blokavimo. Tuo tarpu kai trumpu tarpukario laikotarpiu (1919–1939 metais) prasidėjo šių šalių raida, didžiųjų imperijų sostinėse į jas nebuvo žvelgiama kaip į ilgalaikį reiškinį, lyginant su kitomis, „normaliomis“ Europos valstybėmis.

Būtent todėl Čekoslovakija galėjo būti parduota Hitleriui atsiradus pirmajai galimybei, būtent todėl vėliau Baltijos valstybių ir Lenkijos – tos „Versalio sutarties pavainikės“ – nepriklausomybė galėjo tapti neįmanoma. Šios valstybės buvo traktuojamos kaip Saisonstaats. Be jokios abejonės, tai buvo ideologinis, politinis ir mentalinis Dreikaiserecke paveldas. Šie du pavyzdžiai iliustruoja XIX amžiuje sukurtų koncepcijų ir idėjų pastovumą. Akivaizdu, kad šių įvykių politinės aplinkybės buvo labai komplikuotos, tačiau aš nesu politinių procesų istorikas, todėl mano pareiga nėra šias aplinkybes paaiškinti. Man, kaip kultūros istorikui, yra įdomios moderniojoje istorijoje susiformavusios Europos konceptualizacijos ir idėjos, o ne jų faktinis veikimas.

XX amžius buvo ne tik tik didžiųjų Europos imperijų politinio, ekonominio ir karinio dominavimo amžius, tačiau ir visuotinės literatūros bei meno formavimosi laikas, ypač modernaus mokslo iškilimo amžius, įskaitant ir humanitarinius dalykus su visomis akademinio institucionalizavimo formomis (universitetais, akademijomis ir t. t.). Akivaizdu, kad visa tai vyko po imperijų prieglobsčiu ir jų vardu.

Kadangi nė viena Vidurio Europos tauta neegzistavo kaip nepriklausoma valstybė – neegzistavo ir pati Vidurio Europos sąvoka – jos nedalyvavo XIX amžiuje vykusioje europinės kultūros modernizacijoje. Dėl ką tik paminėtos priežąsties jos nedalyvavo ir kuriant globalią literatūrą ir modernųjį mokslą, o to pasekoje jos neegzistavo europiniuose vaizdiniuose ir idėjose, neskaitant kelių epizodų, kaip kad 1848 metų Tautų pavasaris, ir kai kurių etnografinių, daugiausia romantinių susižavėjimų. Būtent tuo metu, kai buvo pagimdyta globalios istorijos idėja, buvo parašyta moderni europinė istorija ir literatūra, buvo sukurtas modernus menas, buvo įvestos visuotinio švietimo sistemos su visais savo įrankiais (vadovėliais, atlasais, antologijomis, skaitiniais ir t. t.), Vidurio Europa ir ją sudarančios tautos nebuvo įtrauktos į šias mokslines ir edukacines sistemas. Ši idėja, taip pat istorinė realybė, kurią ji reprezentavo, ilgą laiką neegzistavo modernios Europos mąstyme ir vaizduotėje. O tas, kuris negali būti išgirstas, negali būti išklausytas. Šio atskyrimo padariniai buvo politiniai, taip pat ir ekonominiai, socialiniai bei kultūriniai.

Pavyzdžiui, per pastaruosius du šimtus metų iš Vidurio Europos kilo daug menininkų, rašytojų ir mąstytojų: Sandoras Petöfis, Adamas Mickiewiczius, Antoninas Dvořakas, Mikalojus Čiurlionis, Mykhailo Hruševskis, Tomášas Masarykas, Stanislawas Brzozowskis ir Ivo Andričius, paminint tik kelis jų. Tačiau – nepaisant visų kritikų ir mokslininkų pastangų, nepaisant nepriklausomų valstybių vykdyto kultūros ir mokslo politikos skatinimo – šie menininkai, mąstytojai ir rašytojai nėra modernios Europos kultūros kanono dalis ir kultūros istorijos puslapiuose egzistavo grynai tik kaip regioninės įdomybės.

Tiesa, galima įvardyti kelis muzikus, kurie peržengė šią ribą ir tapo globaliai žinomi, tačiau muzikos kalba yra universali per se. Tuo tarpu panaši rašytojų ir mąstytojų sėkmė tapdavo įmanoma tik šiems pakeitus savąją kalbą, o dažnai ir tautinę tapatybę: ukrainietis Gogolis tapo Rusijos rašytoju, lenkas Korzeniowskis tapo anglų rašytoju Condradu, vengras Lukácsas tapo vokiečių mąstytoju, o Ioanescu, kuris buvo rumunas, tapo prancūzų rašytoju. Čia aš net neminėsiu kone nesuskaičiuojamo skaičiaus mokslininkų (tokių kaip kaip Maria Skłodowska-Curie) ir menininkų iš „Paryžiaus mokyklos“ (tokių kaip Markas Chagallas), nes šiuo atveju noriu išryškinti tam tikrą kultūrinio ir intelektualinio šio regiono žmonių mentaliteto keistenybę: „natūralios“ priklausomybės Europai ir gilios atskirties nuo pastarosios jausmą.

Šis ambivalentiškumas, kuris nėra atsitiktinis ir atsikartoja per pastaruosius du amžius, mano nuomone, paaiškina mūsų tarpusavio santykių specifiką. Viena vertus, mes buvome tvirtai įsitikinę, kad esame europiečiai, t. y. krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės ir municipalinės savivaldos, renesanso universitetų ir Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus Teisių Deklaracijos įpėdiniai. Daug mūsų istorijos pavyzdžių gali pagrįsti tokį įsitikinimą: Kirilo ir Metodijaus misija, Šv. Stepono karūna, Prahos ir Krokuvos universitetai, baltiškieji Hanzos miestai, Čekijos reformacija, Lenkijos ir Lietuvos didikų Respublika ir t. t.

Kiekvienas intelektualas, kilęs iš Vidurio Europos (tuo metu, kai ji neegzistavo), jautėsi esąs šių vertybių ir nuostabaus paveldo skleidėjas. Tuo jis didžiavosi, tačiau tuo pačiu metu, kaip jau buvo sakyta anksčiau, šio paveldo puoselėtojai nebuvo žinomi ar vertinami Vakarų Europoje, kuri sudarė Europos centrą. Iš to kyla dviejų skirtingų požiūrių į save pačius kolizija lenkų, vengrų, lietuvių intelektualų sąmonėje, sukurianti painius tiek nevisavertiškumo, tiek viršenybės kompleksus, kurių egzistavimas yra išreikštas skirtinguose XIX amžiaus prancūzų ir rusų literatūros darbuose. Pastaroji kolizija, šis kompleksas lemia dviprasmę reakciją į Vakarus. Šią reakciją apibūdina tiek susižavėjimas, tiek atmetimas tuo pat metu. Susižavėjimas, kadangi visos vertybės, civilizacijos kriterijai, kuriais jie vadovavosi, buvo susiję su Vakarais.

Atmetimas, kadangi Vakarai nepripažino mūsų dalyvavimo Europos vertybių pasaulyje ir apskritai mus ignoravo. Šie mylimi Vakarai, šis trokštamas Europos centras visada buvo pasirengęs mus apgauti ir nuvilti: Rapale, Miunchene, Jaltoje. Turiu pakartoti tai, ką jau sakiau anksčiau: nerašau esė apie politinę istoriją, o tik pasitelkiu politinius pavyzdžius. Jerzy Giedroyco veiklos svarba, kurią norėčiau tinkamai pagerbti, yra ta, kad lenkų išeivijos žurnalo „Kultura“ aplinkoje buvo sukurti didingi meniniai, intelektualiniai ir politiniai kūriniai, sugebėję pakeisti giliausius lenkų kultūrinius pamatus.

Intelektualas iš mūsų regiono atsikratė tuo, ką tik aptartu, dviprasmišku istoriniu bagažu ir iškilo kaip nepriklausoma asmenybė. Ipso facto Vidurio Europa tuo pačiu susikūrė ir pristatė save kaip savipakankamą vertybę ir kaip autonomišką bei esminę Europos dalį. Akivaizdu, kad šie svarbūs pokyčiai yra ne vien tik „Kultura“ veiklos padarinys. Minėti pokyčiai buvo nulemti grandinės istorinių įvykių ir daugelio subjektų veiksmų antrojoje XX amžiaus pusėje. Tačiau šioje ilgoje ir tankioje priežasčių ir argumentų grandinėje, kaip ir visuose svarbiuose istoriniuose įvykiuose, būtina išskirti sąsają, kuri, kaip esu tikras, buvo esminė šiai didžiulei transformacijai. Būtent tai ir yra originalus bei fundamentalus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ įnašas į Europos ir globalinę istoriją.

Tam, kad suprastume šią jungtį grandinėje, mums būtina dar viena retrospekcija. Be jokios abejonės, tarpukario Lenkija buvo sunaikinta Molotovo ir Ribbetropo pakto, kuris atvėrė duris Hitlerio ir Stalino invazijai ir dvigubai mūsų teritorijos okupacijai. Šis paktas taip pat atvedė ir prie Baltijos valstybių nepriklausomybės praradimo. Mes turime atminti, kad Čekoslovakija jau buvo padalinta, o Vengrija bei Rumunija tapo Hitlerio vasalėmis. Galima sakyti, kad Vidurio Europos gimimas buvo nuslopintas, o mums primesta nauja Trijų imperatorių kampo versija. Du iš jų buvo Hitleris ir Stalinas, trečiojo vaidmenį atliko Prancūzija ir Didžioji Britanija, kurios buvo pasyvios ir linkusios daryti nuolaidas. Štai kodėl lenkai patiria komplikuotus jausmus: dviejų tironų demonizavimą ir nusivylimo Vakarų sąjungininkais jausmą. Šie jausmai sustiprėjo po Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijų. Lenkijos vyriausybė išeivijoje (Londone), kuri buvo legali Antrosios Lenkijos Respublikos tąsa, niekada nepripažino šių konferencijų rezultatų. Tačiau būtent ši vyriausybė po karo prarado didžiųjų to meto galių pripažinimą.

Šiame bendrame žvilgsnyje į Lenkijos ir kitų Europos valstybių santykius kol kas nebuvo aptarta viena dimensija – jų dvišaliai santykiai. Negaliu nubraižyti viso šių santykių žemėlapio, kuris apimtų visas pastarojo regiono tautas ir visas mažumas tarpukario laikotarpiu, nes tai yra užduotis, prilygstanti kosmologijos sukūrimui. Pasitenkinsiu aptardamas tik Lenkijos santykius su kaimynais ir mažumomis. Tarpukario laikotarpiu visi šie santykiai buvo blogi, mes konfliktavome ne tik su Hitlerio Vokietija ir Stalino Rusija, bet taip pat ir su nepriklausomomis Lietuva bei Čekoslovakija ir į Sovietų Sąjunga įtrauktomis Ukraina bei Baltarusija. Negana to, trečdalis Lenkijoje gyvenusių žmonių priklausė skirtingoms mažumoms (tarp kitų buvo 5 mln. ukrainiečių, 3 mln. žydų, 2 mln. baltarusių). Su visomis šiomis mažumomis ir dėl to beveik su visais savo kaimynais mes palaikėme blogus, jei ne priešiškus santykius. Nebus joks perdėjimas, jei pasakysiu, kad tai buvo laikrodinė bomba, parengta sprogimui.

Nesu iki smulkmenų įsigilinęs į santykius, kuriuos su savo kaimynais ir mažumomis palaikė Rumunija, Čekoslovakija, Vengrija, Ukraina, Latvija ir kitos mūsų regiono valstybės, tačiau neabejoju, kad analogijų ir palyginimų su Lenkijos situacija paieška įmanoma. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ši Europos dalis buvo tarsi laikrodinių bombų sandėlis, dar labiau destabilizuojamas totalitarinių ideologijų ir sistemų, tokių kaip nacizmas ir stalinizmas, įtakos. Minėtų bombų sprogimas buvo išprovokuotas ir įvykdytas totalitarinių jėgų: Šoa, koncentracijos stovyklos, tautų ir mažumų prievartiniai perkėlimai, etninis valymas. Tačiau būtina prisiminti, kad visi šie genocidiniai veiksmai nebūtų buvę įmanomi be kaimynų ir tautinių daugumų sutikimo. Nesenas nacionalinių, religinių, etninių ir socialinių konfliktų išsprogimas po Jugoslavijos Federacijos dezintegracijos gali pasitarnauti kaip šių istorinių galimybių priminimas. Jerzy Giedroycas suvokė šį pavojų prieš karą tiek kaip jaunas žurnalistas, tiek kaip politinis lyderis. Jis kritikavo Lenkijos mažumų politiką, ypač ukrainiečių atžvilgiu. Po Antrojo pasaulinio karo jis kvietė radikaliam Lenkijos santykių su kaimynais ir tautinėmis mažumomis pokyčiui.

Apmąstęs Antrojo pasaulinio karo pasekmes Jerzy Giedroycas nutarė pakeisti lenkų santykius su kaimynais ir tautinėmis mažumomis – tai tapo viso jo politinio ir asmeninio gyvenimo tikslu. Kartu, kaip teigia Oskaras Haleckis, tai buvo uždavinys sukurti tikrąją Vidurio Europą. Akivaizdu, kad Lenkijos, europinė ir globalinė situacija po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po Geležinės uždangos iškilimo bei bipolės pasaulio struktūros sutvirtėjimo buvo sunki, jei ne beviltiška. Vidurio Europos šalys arba tapo Sovietų Sąjungos dalimi (kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova, Estija, Latvija, Lietuva), arba sovietinėmis satelitėmis (kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija). Amerikos politika, kuri lėmė Europos likimą, nesiekė šių šalių išlaisvinimo ir apsiribojo Sovietų Sąjungos sulaikymo strategijos įgyvendinimu. Vakarų Europos valstybės buvo užsiėmusios pokario rekonstrukcija ir pirmosiomis iniciatyvomis, kurios galiausiai baigsis sąjungos sukūrimu. Lenkijos vyriausybė išeivijoje, kaip jau buvo minėta, atmetė sąjungininkų konferencijų rezultatus, reikalaudama sugrąžinti ikikarinę situaciją. Šiame kontekste mažos intelektualų grupės (iš tiesų kelių žmonių), susibūrusios aplink Jerzy Giedroycą ir pasiryžusios veikti dėl geresnės ateities, situacija atrodė beviltiška. Buvo toks laikas „Kultura“ istorijoje (5 dešimtmečio pabaigoje ir 6 dešimtmečio pradžioje), kai atrodė, kad ši intelektualų grupė liks neryškiu pėdsaku istorinės galimybės, kuri nebuvo realizuota. Šioje situacijoje jie atliko tam tikrą statymą (wager), kuris gali būti įvardytas paskališkuoju, nes tai veikiau buvo tikėjimo aktas, o ne sąmoningas politinis apskaičiavimas. Šio “statymo” elementai buvo tokie:

  • Pasaulio bipoliškumas yra laikinas dalykas;
  • Amerikos jėgos nėra išeikvotos ir liberalios demokratijos trauka vis dar veikia;
  • Europos integracijos procesas sustiprina šios demokratijos įtaką;
  • Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko nuosmukis yra neišvengiamas ir tėra laiko klausimas;
  • lemiamas šio nuosmukio veiksnys bus tautinės nepriklausomybės bei politinės demokratizacijos siekis;
  • sugrįžimas prie tarpukario situacijos yra neįmanomas ir, kai kalbama apie dvišalius Vidurio Europos tautų bei valstybių santykius, nepageidaujamas.

“Kultura” redaktorius Giedroycas ir jo bendražygiai neapsiribojo šiuo tikėjimo žingsniu ir, pasitelkę visą savo vidinę stiprybę, ėmė darbuotis, kad sutelktų išorinę paramą, galiausiai leisiančią realizuoti savąją viziją. Jie darbavosi siekdami sukurti naują Vidurio Europą, kuri nebūtų tokia silpna ir suskaldyta kaip prieš karą. Siekiant įgyvendinti šią iš tiesų istorinę užduotį privalėjo būti pakeisti beveik visi tradicinės lenkiškos kultūrinės tapatybės istorinėje, socialinėje ir psichologinėje dimensijose elementai. Štai kodėl, atsižvelgiant į užduoties kompleksiškumą ir daugialypumą, Jerzy Giedroyco „Kultura“ ir Literatūros institutas visada pasitelkė gausybę įvairiausių priemonių: poetinių ir politinių, meninių ir žurnalistinių, mokslinių ir socialinių, dokumentinių ir ideologinių. Šis unikalus, originalus ir beprecedentis darbas privalo būti išstudijuotas visais aspektais ir dimensijomis. Šios studijos bus ilgos, tokios ilgos, kiek gyvuos Lenkijos ir Europos kultūros. Neturiu galimybės išsamiai aptarti aukščiau paminėtos veiklos.

Mano užduotis yra lengvesnė ir daug funkcionalesnė. Iš viso didžiulio ir daugiasluoksnio „Kultura“ darbo noriu nurodyti ir paaiškinti tą elementą, kuris tiesiogiai veda į Vidurio Europą ir kuris galiausiai taps sudedamąja dalimi, kuriant modernią Europą. Iš visos ilgos ir turtingos „Kultura“ istorijos aš pasirenku tik vieną epizodą, kuris gali atrodyti keistas ir beprasmis, tačiau tikrovėje yra fundamentalus ir pilnas pasekmių. Mintyje turiu pokario sienų pripažinimą, t. y. pripažinimą sienų, primestų Jaltos konferencijos, kitaip tariant, Stalino ir Sovietų Sąjungos, kuri absorbavo daugiau ar mažiau kaip trečdalį ikikarinės Lenkijos teritorijos. Tos rytinės teritorijos buvo paribiai, apgyvendinti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, tačiau jie buvo aneksuoti pasitelkiant karinę jėgą. Vadinamosios „sovietinės respublikos“, kurios formaliai įgyvendino aneksiją, buvo politinės fikcijos, o tuo tarpu tos teritorijos su sostinėmis Vilniuje, Gardine ir Lvove turėjo didžiulę simbolinę reikšmę lenkams. Jerzy Giedroycas ir „Kultura“ pripažino šias sienas 1952 metų pabaigoje, kitaip tariant, prieš Stalino mirtį.

Tai nebuvo tik paprasčiausias Sovietų Sąjungos aneksijos pripažinimas, nes tai buvo susieta su Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teise į nepriklausomybę. Šių teisių suteikimas turi būti suprastas teisingai – tai buvo tolygu Sovietų Sąjungos išformavimui ir šių valstybių įsitraukimui į besivienijančios Europos ribas. Šia prasme šis pripažinimas gali būti suvoktas kaip Vidurio Europos sukūrimo aktas. Regis, tai būta keisto, beprasmio veiksmo. Ši paniekos kupina pozicija gali būti sustiprinta tuo būdu, kad iš pokario politinio realizmo žiūros taško tai buvo tik mažos emigrantų intelektualų grupelės, neturėjusios politinio mandato ir neatstovavusios niekam, išskyrus save pačius, deklaracija. Kiek emigrantų iš visų Europos valstybių buvo pasklidę visame pasaulyje? Ar kas nors išspausdino šių deklaracijų, efemeriškų dėl savo kiekio ir kokybės, antologiją? Jerzy Giedroycas neatstovavo Lenkijos emigracijai kaip visumai, emigracijai, kuri daugiausia buvo lojali vyriausybei išeivijoje.

Šis pripažinimo veiksmas reiškė atsiskyrimą nuo emigrantų daugumos. Mažas „Kultura“ būrelis neturėjo jokios kitos įtakos kaip tik savo tikėjimą, t. y. radikaliai pakeistos istorinės situacijos viziją ir kasdienes pastangas siekiant pastarojo pokyčio. Dalis darbo jau buvo padaryta: pradėtos kalbos su čekų ir ukrainiečių emigracijos atstovais, apsikeista požiūriais į sovietinį režimą ir rusų tautą, pradėta Vokietijos, jau išsilaisvinusios nuo karo metų traumos, situacijos stebėsena, radikaliai atmestas antisemitizmas ir atnaujinti santykiai tarp lenkų bei žydų.

Tačiau istorinis kelias, kuris driekėsi prieš šių intelektualų akis, dar buvo ilgas ir pilnas kliūčių. 1956, 1968, 1970, 1980–1981 metai atnešė svarbių istorinių pokyčių, galiausiai atvedusių į 1989-uosius, Solidarumo pergalę Lenkijoje, sovietinio režimo, Jaltos tvarkos, Tautų rudens pabaigą. Visos šios datos gali būti laikomos žymomis, vedusiomis į Vidurio Europos gimimą. Neįmanoma paaiškinti visų priežasčių, argumentų ir sąlygų. Aš nenoriu pasakyti, kad tai, ką padarė Jerzy Giedroycas ir „Kultura“, yra intelektualinis šių pokyčių ir įvykių šaltinis, tenoriu pasakyti, kad be jų veiksmų ir įtakos istorija galėjo būti kitokia. Apibendrinant galima teigti, kad Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ pozicija buvo didelės politinės drąsos ir istorinio įžvalgumo aktas.

Viso šio intensyvaus ir ilgalaikio veikimo pradžioje jie priėmė poziciją, kuri buvo polemiška keturiais skirtingais lygmenimis: vyriausybės išeivijoje, kuri gerbė tarpukario Lenkijos teritorinio integralumo doktriną, atžvilgiu; Varšuvos vyriausybės, kuri priėmė pokario sienas ir Sovietų Sąjungą kaip jų garantą, atžvilgiu; pačios Sovietų Sąjungos atžvilgiu, nes Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teisė į nepriklausomybę neišvengiamai apima Sovietų Sąjungos dezintegraciją; galiausiai Vakarų valstybių, kurios per „sulaikymo“ doktriną pripažino Sovietų Sąjungos stabilumą ir integralumą, atžvilgiu. Politinė vizija, kuri buvo raktinė sąvoka Jerzy Giedroycui, peržengia esamą situaciją, tačiau nėra tik fantastinė svaja. Tai yra intelektualinis įsipareigojimas, moralinė užduotis. Visa tai yra įgyvendinama dirbant kasdien, dirbant nuosekliai ir su ilgalaike perspektyva. „Kultura“ suburta Vidurio Europos intelektualų grupė parengė ir įgyvendino istorijos viziją, paremtą tikėjimu. Jie buvo tikrai nepriklausomi, kūrybingi žmonės, tikri istorijos subjektai. Pagrindiniai šios vizijos elementai yra šie:

  • Vidurio Europa egzistuoja ir yra integrali bei savita Europos dalis. Jos egzistencija buvo užmaskuota paskutiniosios Dreikeiserecke formos, savo laiku pristatytos kaip „istorinė neišvengiamybė“;
  • Vidurio Europa yra tautų, turinčių tokią pačią teisę į nepriklausomybę, kaip ir kitos Europos šalys, konsteliacija. Ši teisė privalo būti pripažinta išorės jėgų, taip pat ir pačių Vidurio Europą sudarančių tautų. Pastarasis uždavinys, galima sakyti, yra pats sunkiausias, nes turi būti išspręstas praktiniu keliu – kiekvienas turi pripažinti kiekvieną. Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos pripažinimo pavyzdys be jokių išankstinių sąlygų sukuria modelį tokiems abipusiams santykiams;
  • abipusis politinis pripažinimas nėra pakankamas ir sukuria poreikį tikram istoriniam pripažinimui. Istorinis pripažinimas, kaip suprato tai „Kultura“, reiškia abipusį subjektiškumo pripažinimą – tautų, kultūrų, religijų ir t. t. Niekas neturi teisės kažko primesti – visiems santykiams reikia abipusiškumo;
  • galiausiai, norint pakeisti abipusius santykius, reikia kritiškai peržiūrėti visą praeities paveldą – eliminuoti visas kliūtis, net ir mentalines bei psichologines, ir sutvirtinti palankius faktorius. Nepakanka vien sudaryti diplomatines sutartis, reikia tikrų, gilių žmogiškųjų nuostatų pokyčių.

Jei šis taikaus, „aksominio“ Vidurio Europos kaip konsteliacijos nepriklausomų valstybių, kurios yra ES narės arba kandidatės, kūrimo siekis gali būti realizuotas abipusiu supratimu ir draugiškai, visa tai neabejotinai bus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ politinės vizijos įgyvendinimas.

Gegužės 26 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko antrasis renginys iš ciklo “Europos idėjos paieškos”. Diskutavo kultūros antropologas ir istorikas, publicistas profesorius Andrzej Mencwel (Instytut Kultury Polskiej, Varšuva), Vilniaus universiteto kultūros istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir teatrologas Vaidas Jauniškis. Pokalbį moderavo Vilniaus universiteto kultūros istorikas Aurimas Švedas.  Diskusijoje svarstyta, ką reiškia būti europiečiu ir Vidurio Europos gyventoju kasdienybėje; ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną; (Jerzy Giedroyco idėjų kontekste) ar iš tiesų šio žmogaus pastangomis Vidurio Europa iš neįmanomybės pavirto realybe; koks bus Vidurio Europos likimas Europos Sąjungos projekte?

Olf.lt skaitytojams siūlome trumpesnę diskusijos ištrauką.  — Aurimas Švedas: Ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną? Ar galime atrasti idėjas, tekstus, meno kūrinius ir kultūros reiškinius, kurie išreiškia tam tikrą regiono bendrumą ir padeda jį atpažinti žvelgiant iš Kito perspektyvos?   Andrzej Mencwel: Tokia kategorija kaip Vidurio Europa neegzistavo moksle XIX amžiuje. Kadangi mūsų nebūta, mes nepatekome į tuo metu kurtą visuotinės literatūros kanoną bei jį reprezentuojančius vadovėlius.

Čia taip pat galima pasakyti kelis žodžius ir apie vadinamą istorinį kategorizavimą. Jeigu Vidurio Europa neegzistavo, tai nebuvo tokios geopolitinės erdvės. O nesant tokiai geopolitinei erdvei nebūta ir su ja susijusių išvestinių. Kas gi XIX amžiaus Paryžiuje žvelgdami neegzistuojančios Vidurio Europos link galėjo užsiimti skirstymu bei tipologijų kūryba? Erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos, anot šio požiūrio, nebūta nieko. Beje, būtent tokiomis mąstymo schemomis remiantis buvo kuriamas ir istorijos mokslas. Tuo tarpu kalbant apie dabartį ir uždavus klausimą “Ar Vidurio Europa egzistuoja XXI amžiuje…?” turėčiau atsakyti neigiamai – ne, ji vis dar neegzistuoja. Vidurio Europa vis dar kuriama.

Pirmasis Vidurio Europos namo aukštas jau surestas, antrasis statomas dabar, o trečiojo dar nėra. Akivaizdu, kad Vidurio Europos gyventojai dabar daug daugiau žino apie save, tačiau jokio kanono dar nesama. Tą kanoną vis dar reikia sukurti. Alfredas Bumblauskas: Jau pirmame pasisakyme mėginau konstatuoti, kad sunkiai įsivaizduoju, kas yra ta Vidurio Europa. Mes tikrai ilgą laiką buvome priklausomi nuo čekų ir prancūzų rašytojo Milano Kunderos vizijos, kurioje sakoma, kad Vidurio Europa yra “atplėšti Vakarai”. Pastaroji tezė tarsi suponuoja, kad Vidurio Europa yra tie patys Vakarai, tik kitokie. Čia dar galima pridurti komunizmo, kuris buvo pasirinktas ne pačių Vidurio Europos gyventojų, faktorių.  Šis Milano Kunderos konceptas buvo labai paveikus griūnant komunistinei imperijai. Lietuvių savivokai jis taip pat padarė įtaką ugdant supratimą, kad Lietuva, kaip ir tuometinė Čekoslovakija, Lenkija ar Vengrija, yra “atplėšti Vakarai”. Taigi ši idėja atliko pozityvų vaidmenį XX a. 10 dešimtmetyje.

Tačiau kuo buvo remiamasi mąstant apie Lietuvą, kaip apie “atplėštus Vakarus”? Žvilgsniai krypdavo į tolimą istoriją, buvo remiamasi kristianizacijos pagimdytos Naujosios Europos idėja. Pirmieji krikštai būsimoje Vidurio Europoje – Lenkija, Čekija, Vengrija. O Lietuva čia pamatoma kaip vėlyviausiai prie krikščioniškų tautų prisijungianti Vidurio Europos tauta.  Tai buvo kupinas optimizmo požiūris, leidžiantis mums pasakyti: “Mes irgi turėjome kai ką vakarietiško!” Tačiau visa tai jau buvo seniai dingę. Kalbu apie Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimą ir XIX bei XX amžius, kurie palaidojo tai ką buvo atsinešę iš senosios Lietuvos istorijos kaip tam tikrus vakarietiškumo atributus.

Beje, lenkų geopolitikas Leszek Moczulski savo braižytuose žemėlapiuose aiškiai pademonstravo, kurioje vietoje XIX amžiuje jis įžvelgia Vakarų civilizacijos ribas. Tai – Abiejų Tautų Respublikos rytinės sienos, kurios parodo kur baigiasi individualių savininkų ūkiai, lotyniško švietimo sistema, baroko architektūra, pagaliau – kur driekiasi žydų sėslumo riba. Tokios struktūros, tyrinėtojo pamatytos, kaip jau minėjau, XIX amžiuje, gali būti vadinamos Vidurio Europos kūryba ir kartu palikimu. Tačiau, kaip sakė profesorius Andrzej Mencwel, ši Vidurio Europa dingo.

Todėl aš pritarčiau, kad apie kultūrinį kanoną kalbėti dar labai per anksti. Man patiko Vaido įžvalga, kad kasdienybėje mums atsiveria daug dalykų, kurių mes neapčiuopiame imdamiesi labai “iš aukšto” svarstyti klausimą: “O kas yra bendro kultūrinėje plotmėje visoms Vidurio Europos šalims? Ar galime išrinkti visų laikų didžiausių šio regiono poetų, teatralų ar filmų kūrėjų dešimtuką?” Žinoma, mes šiek tiek domimės vieni kitais, matome kas vyksta lenkų kine ar lietuvių teatre. Tačiau bandant formuluoti apibendrinimus šioje sferoje vis tik griežtų išvadų negausime, vien tik pastabas.

Vaidas Jauniškis: Tam tikri atpažįstamumo ženklai, be abejo, egzistuoja. Kaip ir dalykai, kurie sujaudina. Po 1990-ųjų metų mes į Vakarų Europos kultūros lobyną norėjome įdėti ypač daug. Čia galiu prisiminti tokį tarptautinį teatrų tinklą “Theorem”, kuris keliavo į atrastas “naujas žemes”, ieškodamas naujienų teatro pasaulyje. Lietuvoje “Theorem” žmonės atrado, be abejo, Eimuntą Nekrošių (kuris, tiesa, jau buvo kiek anksčiau pamatytas pasaulio per Lenkiją), o taip pat – Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną. Tuo tarpu Latvijoje taip buvo atrastas Alvis Hermanis. Mano paminėtiems “kolonizatoriams” buvo įdomus ką tik išvardytų režisierių “laukiniškumas”. Apie teatro reikalus mes dar galbūt galėsime pasikalbėti daugiau.

Mąstydamas apie Vidurio Europą XX amžiuje aš negaliu neprisiminti kino. Čia visų pirma minėtinas Prahos pavasario čekų kinas, vengrų kinas ir lenkų “moralinio nerimo kinas”, kuris, beje, gyvas iki šiol. Šis “moralinio nerimo kinas” nesibaigė su didžiaisiais jį kūrusiais režisieriais.  Kaip antai, naujausias Jano Matuszyńskio filmas “Ostatnia rodzina” – “Paskutinė šeimyna” – priklauso tai pačiai kino kategorijai, apie kurią aš ką tik užsiminiau. “Moralinio nerimo kinui” priskirtinas ir paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas “Powidoki” – “Povaizdžiai”. Taigi teatre ir kine tam tikras bendrybes mes galime apčiuopti. Ir jos visų pirma susijusios su ezopine kalba. Tačiau prabilus apie ezopinę kalbą derėtų prisiminti Tomo Venclovos biografės Ellen Hinsey pastebėjimą, kad autoritarinėse šalyse klesti poezija, o demokratinėse – romanas. Poezija, ezopo kalba, metaforos…

Metaforinis teatras Lietuvoje prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje parodyto mažo cukraus gabaliuko. O cukraus gabaliukas yra iš mūsų kasdienybės plotmės. Vidurio Europoje mokoma poeziją pastebėti kasdienybėje. Kita vertus, kasdienybė yra šio regiono poetų rašomuose eilėraščiuose, taip ją kartais pakylėjant iki sacrum. Tai galima rasti Wisławos Szymborskos ir Zbigniewo Herberto poezijoje.

Profesoriau, prieš Jums atvykstant internetinis dienraštis “Bernardinai” paskelbė Jūsų tekstą “Vidurio Europa pagal Jerzy Giedroyc” (straipsnis skelbtas ir Olf.lt – red. past.). Mes tikėjomės, kad būsimiems mūsų diskusijos dalyviams šis tekstas taps geromis intelektualinėmis gairėmis. O aš dabar Jūsų prašau pristatyti svarbiausias Jerzy Giedroyc idėjas ir papasakoti kaip tai, kas buvo neįmanoma XIX amžiuje (turiu omenyje Vidurio Europą) tapo realybe XX-ąjame?  

Andrzej Mencwel:  Jerzy Giedroyco idėjos ir žurnalas “Kultura”  yra labai svarbūs. Tokios nuomonės laikausi ne aš vienas. Jerzy Giedroyc su keliais bendraminčiais pokariu vos sudurdamas galą su galu gyveno Paryžiaus priemiestyje ir visiškai neaišku kaip (nes nebuvo jokių dotacijų), tačiau sugebėjo leisti periodinį, pasirodantį vieną kartą per mėnesį, žurnalą “Kultura”. Šiame žurnale Jerzy Giedroyc išplėtojo koncepciją, kuri daug dėmesio skiria Lietuvai, Ukrainai ir Baltarusijai. Tai, žvelgiant iš ano laiko perspektyvos, buvo savižudiškas žingsnis: deklaruoti įsitikinimą, kad šios trys šalys turi teisę į nepriklausomybę Postdamo sutarčių rėmuose. Lenkijos Liaudies Respublika, kaip žinome, nepripažino kai kurių sienų. Londone reziduojanti Lenkijos vyriausybė išeivijoje atsisakė pripažinti Jaltos – Potsdamo sutartis ir orientavosi pagal sienas, kurios buvo nustatytos 1939-aisiais metais.

Žinoma, egzilinė vyriausybė neturėjo didelio palaikymo, tačiau emigracijos terpėje simpatizuojančių jai būta. O juk būtent emigrantai ir buvo ta tikslinė auditorijai, kuri užsakydavo žurnalo “Kultura” prenumeratą ir taip sudarė galimybes jam egzistuoti. Tuo tarpu, kaip jau supratote J.Giedroyc su bendraminčiais, ėmėsi griauti emigracijoje susiklosčiusias mąstymo mitologemas. Man asmeniškai labai svarbi atrodo 1951-aisiais paskelbta J.Giedroyc publikacija, iš kurioje formuluojamų išvadų išskirsiu kelias, vėliau įvairiais būdais išplėtotas politinėje publicistikoje, eseistikoje. Čia dar reikėtų pasakyti, kad J.Giedroyc idėjos rado atgarsį Czesławo Miłoszo tekstuose. Galima teigti, kad jo “Gimtoji Europa” (Rodzinna Europa), publikuota Paryžiuje 1957-aisiais, buvo parašyta remiantis pripažinimu, kad visų pirma privalome apsispręsti patys, kas esame, ir tik po to tai pripažins kiti. Taigi čia svarbios dvi linijos. Visų pirma, mano jau minėtas Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos sienų pripažinimas.

Minint J.Giedroyco ir jo aplinkos požiūrį į  Lenkijos Liaudies Respubliką nereikėtų manyti, kad jie susitaikė su sovietinės tvarkos įvedimu savo tėvynėje. Aplink žurnalą “Kultura” telkęsi intelektualai pripažino, kad Lenkijoje gyvenantys žmonės taip pat yra istoriniai subjektai. Antroji linija ir kartu svarbus padarinys: “Kultura” intelektualai aiškiai pasakė, kad reikia atsisveikinti su antrąja Respublika (Rzeczpospolita).  Šios respublikos paveldo atmetimas reiškė, kad 1939-aisiais Hitleris ir Stalinas ne tik mus užpuolė, bet tuo metu buvo ir dar vienas dalykas, apie kurį iki tol nekalbėta. Lenkijos santykiai tuo metu buvo prasti su visais kaimynais. Lietuvos ir Čekoslovakijos atžvilgiu praktiškai buvo karo padėtis.

Tuo tarpu Lenkijoje gyvenusi ukrainiečių mažuma (tuo metu sudariusi praktiškai 5 milijonų gyventojų grupę) kovojo prieš šią valstybę. Su baltarusiais (kurių buvo 2 milijonai) ir su žydais (jų skaičius siekė 3 milijonus) santykiai irgi buvo įtempti. J.Giedroycas, kalbėdamas apie 1939-ųjų situaciją, pasakė štai ką: taip mąstyti, elgtis ir gyventi daugiau negalima!  Negalima būti priešų apsuptyje ir su visais elgtis priešiškai. Privalome daryti viską, kad mūsų kaimynai taptų draugais. Žurnalas “Kultura” keletą dešimtmečių nuosekliai dirbo būtent šia linkme. J. Giedroyco ir jo bendražygių pastangos davė rezultatų. 1989-ųjų Lenkija sulaukė pasikeitusi, o Lietuva ir Ukraina savo kelyje į laisvę jautė turinčios Lenkijos paramą.

Taigi reikėjo penkiasdešimties metų, kad visuomenės požiūriai pasikeistų, tačiau “Kultura” pasiekė savo pagrindinį tikslą. Epochinių permainų akivaizdoje Lenkijos visuomenė pasirodė joms pasiruošusi.

Man kaip istorikui asmeniškai buvo labai svarbūs du dalykai. Pirma – neįmanoma gali tapti įmanoma. Praeities tyrinėtojai dažnai pasiduoda istoriniam determinizmui ir tampa priežasčių – pasekmių schemų įkaitais, bylojančiais: “Taip buvo, nes kitaip būti negalėjo. Taip bus, nes kitaip būti negali!” Antras dalykas – neįmanoma gali tapti įmanoma, tačiau mes privalome pakeisti savo mąstymą. O dabar noriu paklausti profesoriaus Alfredo Bumblausko. Maždaug prieš dešimt metų rašėte tekstą “Lietuvos strategijos Putino Rusijos atžvilgiu” remdamasis Jerzy Giedroyc idėjomis. Kuo šios idėjos gali būti naudingos Lietuvai XXI-ajame amžiuje?  

Alfredas Bumblauskas: Mes dar nesame Jerzy Giedroyco įvertinę moraliniu požiūriu. Žvelgiant iš lietuviškojo egoizmo taško, jis pripažino Vilnių Lietuvai. Juk Lietuvos visuomenės iki šiol nemąsto apie tai, kad Vilnių ji yra gavusi iš Stalino rankų. Kitaip sakant, mes Vilnių įgijome gėdos pagrindu. Jau vien šiuo aspektu J. Giedroyco koncepcija yra labai svarbi kiekvienam lietuviui, o Vilniuje jam turėtų stovėti auksinis paminklas. Tuo tarpu tesame J.Giedroycui davę patį žemiausią valstybinių apdovanojimų rango požiūriu medalį.

Pasakęs tai, aš pereinu prie intelektualinių J.Giedroyco koncepcijos aspektų. J. Giedroyco koncepcija yra globalizuojanti ir verčianti mus atsakyti į klausimą: ar galima grįžti į tarpukario epochą, su valstybių sienomis, kurios buvo susiklostę iki Teherano, Jaltos ir Potsdamo? Juk lietuviai taip pat nėra apmąstę ir dar vieno klausimo. Kaip antai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją mes deklaruojame valstybės nepriklausomybę su tomis sienomis, kurias mums davė Stalinas, o gegužės mėnesį Lenkijos emigracinė vyriausybė deklaruoja, kad vienintelės legitimios sienos yra tos, kurios nustatytos Rygos sutartimi 1921 metais? Šis pareiškimas gimdė vienareikšmį konfliktą. Dėl šios priežasties amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, komentuodamas Jerzy Giedroyco koncepciją, teigė: šio žmogaus fundamentalus vaidmuo glūdi Balkanų situacijos mūsų regione įveikoje. Tai dar visiškai neįvertintas aspektas!

Mes gyvenome realybėje, kuri skatino eiti Balkanų keliu. Griuvo imperija ir susiklostė situacija, kuomet nebuvo nei vienos juridiškai motyvuotos valstybės sienos. Aš jau nekalbu apie Kaliningrado eksklavą arba enklavą, kaip tai bepavadintume. Be to, nederėtų pamiršti, kad regione kiekviena šalis turėjo tautines mažumas, turinčias viena kitai daugybę neišsakytų nuoskaudų, priekaištų ir pretenzijų.

Komunizmas situaciją laikinai buvo įšaldęs, tačiau demokratinės permainos prabudino ir visą šią vidinę frustraciją. Tuo tarpu toje epochoje veikę politiniai elitai buvo bailūs ir negalintys išspręsti aukščiau įvardintų problemų. Tą Timothy Snyderis sako labai aiškiai. Mes galime prisiminti lenkų mažumos keliamą Šalčininkų autonomijos idėją. Man Adam Michnik yra pasakojęs, kaip jie tuo metu skambindavo iš Varšuvos į Paryžių ir klausdavo Jerzy Giedroyco: “O ką mums dabar daryti?” Giedroycas į šį klausimą atsakydavo trumpai: “Ne!” Tai yra – neparemti Šalčininkų autonomijos idėjos.

O kiek tokių autonomijų, nuo Moldovos iki Estijos, galėjo iš idėjos virsti atviros tautų nesantaikos židiniu? Lenkų užsienio politika XX amžiaus pabaigoje buvo stabili, į Rytus su jokiomis pretenzijomis pajudėta nebuvo. Tai buvo Jerzy Giedroyco žurnalo “Kultura” nuopelnas, įdiegiant lenkų visuomenėje vaizdinį, kad Ukraina neįsivaizduojama be  Lvovo, Baltarusija – be Gardino, o Lietuva – be Vilniaus.

Rugpjūčio 7 d. ALF diskusijų cikle “Europos idėjos paieškos” – išskirtinis svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų: Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis. Šis mokslininkas yra vienas žinomiausių šiuolaikinių JAV istorikų, ypač išgarsėjęs Europoje, plačiai žinomas ir populiarus Lietuvoje.  Renginio laikas bus patikslintas www.olf.lt ir ALF Facebook paskyroje artimiausiu metu.

Prof. T. Snyder pirmiausia atvyksta susitikti su tradicinės tarptautinės intelektualų vasaros stovyklos dalyviais. Stovykla vyks liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis. Ją tradiciškai organizuoja “Paribio fondas“. Ši Lenkijoje, Seinuose nuo 1990 m. veikianti organizacija (kitaip –  centras „Menų, kultūrų ir tautų paribiai“, lenk. Ośrodek “Pogranicze – sztuk, kultur, narodów”) yra ilgametis ALF partneris. Šiemetės stovyklos pavadinimas – “Permanyti kitus” (angl. Reading Others). Stovyklos pradžioje intelektualai iš Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos susiburs Krasnogrūdoje, kur savo šeimos dvare kadaise laiką leisdavo Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas, – dabar ten veikia jo vardu pavadintas Tarptautinio dialogo centras.

Stovyklos pabaigoje, rugpjūčio 5-6 dienomis vyksmas persikels Lietuvon, į poeto gimtuosius Šetenius. Štai ten ir susitiks T. Snyderis, “Paribio fondo” kūrėjas ir prezidentas, eseistas, kultūrologas Krzysztofas Czyżewskis; t. p. gali dalyvauti kultūros istorikė, Jeilio universiteto docentė Marci Shore (prof. T. Snyderio sutuoktinė). Šeteniuose vyks literatūros skaitymai, daugiausia skirti šviesios atminties prof. Leonidui Donskiui, kuriam šios vietovės irgi buvo artimos ir brangios. Po dvi dienas truksiančių skaitymų ir diskusijų Šeteniuose T. Snyderis ketina atvykti į Vilnių.

Planuojama, kad rugpjūčio 7 d., pirmadienio pavakarę profesorius svečiuosis ALF namuose ir dalyvaus diskusijų ciklo “Europos idėjos paieškos” renginyje. Renginys su prof. T. Snyderiu – atviras ir nemokamas; liepos II pusėje bus paskelbta išankstinė dalyvių registracija. Birželio mėnesį ALF paskelbs konkursą, kuriame išrinks tris jaunus Lietuvos kūrėjus, kuriuos deleguos į “Paribio fondo” stovyklą. Konkurso nugalėtojai turės unikalią galimybę praplėsti akiratį ir pasisemti didžiulio įkvėpimo prof. T. Snyderio bei kitų intelektualų draugijoje.   Informacija apie ALF renginį ir konkursą atnaujinama ALF tinklalapyje (www.olf.lt/prisijunk/) ir Facebook paskyroje. Išsamiai apie prof. T. Snyderį: http://timothysnyder.org/

2017-10-04 Atviros Lietuvos Fondo namai (Didžioji g. 5, Vilnius) 17:30

Diskusijos dalyviai: sociologė Katarzyna Zielinska (Jogailaičių universitetas), filosofas Andrius Bielskis (Mykolo Romerio universitetas)

Moderatorė: sociologė Milda Ališauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas, Atviros Lietuvos fondas) Diskusija vyks anglų kalba.

Pagrindinis diskusijos klausimas kokia religijos vieta bei vaidmuo šiuolaikinių Lietuvos ir Europos visuomenių tapatumo konstravimo bei transformacijų procesuose. Kiek, kada ir kokios religijos reikia šiuolaikiniam europiečiui? Kokią matome religiją Lietuvos ir Europos visuomenių viešojoje erdvėje? Kaip, kada ir kodėl vyksta religijos politizavimo bei politikos religizacijos procesai?

Pokalbio metu bus aptarti keli konkretūs atvejai, kurie susilaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo, sukėlė nemažą įtampą viešojoje erdvėje bei tapo “atvejo studijomis” humanitarinių bei socialinių mokslų atstovams, bandantiems nusakyti šiuolaikinėje Lietuvoje ir Europoje gyvenančio žmogaus, visuomenės bei valstybės santykį su religija. Tai ir diskusijos dėl krikščionybės svarbos Europos istorijai bei europiečio tapatybei (ne)paminėjimo “Europos Konstitucijoje”, ir kandidato į Europos Komisijos komisaro postą R.Butiglione svarstymai, ir kai kurių socialinių grupių bei politikų reakcijos į Castelucci spektaklio rodymą Vilniuje, ir religinių simbolių (kryžių ir rūbų) laikymo bei dėvėjimo įvairių Europos valstybių viešose erdvėse klausimai, ir viešos diskusijos dėl prezidento Brazausko laidotuvių Lietuvoje. Diskusijos dalyvės dr. Katarzynos Zielinskos vizitą Lietuvoje organizuoja Lietuvos religijotyrininkų draugija Lietuvos mokslo tarybai parėmus. * * * Diskusijos dalyviai: Dr. Katarzyna Zielinska – Jogailaičių universiteto Sociologijos instituto docentė. Jos mokslinių interesų sritys – religija Europoje parlamente, sekuliarizacijos teorijos, sekuliarizmas, posekuliari visuomenė, lytis ir demokratija Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse, kolektyvinių tapatumų transformacijos šiuolaikinėje Europoje ir Europos Sąjungoje. Kartu su Magdalena Góra parengė dvi kolektyvines monografijas Collective Identity and Democracy in the Enlarging Europe (Peter Lang, 2012, with and Zdzisław Mach) ir Democracy, State and Society: European Integration in Central and Eastern Europe (Jagiellonian University Press, 2011, with M. Góra). K.Zielinska neseniai baigė ir pristatė tyrimo ‘Religion in Polish Politics in the Context of the European Integration’ (Religija Lenkijos politikoje integracijos į Europą kontekste) rezultatus.

Prof. dr. Andrius Bielskis – Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius bei Šiuolaikinių Aristotelio etikos ir politikos studijų centro vizituojantis mokslinins bendradarbis. Mokslinių interesų sritys – Aristotelio moralinė ir politinė filosofija, vertybių etikos utilizavimas konstruojant alternatyvias politines, ekonomines ir institucines santvarkas šiuolaikiniame pasaulyje. A.Bielskis yra daugelio mokslinių straipsnių bei kelių monografijų autorius. Paminėtinos Towards a Postmodern Understanding of the Political (Palgrave, 2005), Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas, išsilaisvinimo politika, (Demos, 2014), Apie filosofijos ir meno prasmę. (MRU, 2015), ir Existence, Meaning, Excellence (Routledge, 2017). Kartu su Kelvin Knight parengė kolektyvinę monografiją Virtue and Economy: Essays on Morality and Markets (Ashgate, 2015). A.Bielskis yra nevyriausybinės organizacijos Demos. Kritinės minties institutas įkūrėjas ir direktorius.

Dr. Andrius Navickas – filosofas ir religijotyrininkas, 2006 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją tema „Žmogaus teisių pagrindimo problema šiuolaikinėje politinėje filosofijoje“. Ilgametis interneto portalo Bernardinai.lt redaktorius, nuo 2017 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų sąjungos narys, dirba Žmogaus teisių komitete.

Diskusijos moderatorė: Dr. Milda Ališauskienė – sociologė ir religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesorė. Jos mokslinių interesų sritys – religija ir politika šiuolaikinėse Europos ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių visuomenėse, religijų įvairovė ir pliuralizmas, religinis fundamentalizmas, naujosios religijos. M. Ališauskienė yra daugelio mokslinių publikacijų autorė, mokslinių ir socialinių projektų vykdytoja. Kartu su Ingo W. Schroeder sudarė kolektyvinę monografiją Religious Diversity in Post-Soviet Society (Ashgate, 2012). 2014 m. sudarė mokslo populiarinimo leidinį Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, šventės ir kasdienybė (VDU, 2014). Šiuo metu M.Ališauskienė yra Tarptautinės religijų studijų Vidurio ir Rytų Europoje asociacijos (ISORECEA) generalinė sekretorė bei Tarptautinės religijų istorijos asociacijos (IAHR) valdybos narė.

(pagal Andriaus Bielskio knygą „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“)

Pastaruosius du dešimtmečius religijos ir politikos santykių problema buvo plačiai aptarinėjama tiek viešuosiuose debatuose, tiek ir akademinėje literatūroje. Pakanka paminėti tokius reikšmingus Jürgeno Habermaso, Charleso Tayloro, Rowano Williamso, Johno Rawlso bandymus apmąstyti šią sudėtingą problemą. Apie tai  buvo viešai diskutuojama ir Lietuvoje, kur pamažu kristalizavosi dvi priešingos stovyklos: pasaulietinį politinį projektą ginantys kairieji, viena vertus, ir bažnyčios įtaką viešojoje erdvėje propaguojantys konservatyvūs tikintieji. Nesuklysime teigdami, kad viešos diskusijos ir teoriniai apmąstymai apie religijos ir politikos ribas nūdienos demokratinėse visuomenėse buvo iš dalies paskatinti liberalaus multikultūralizmo įsitvirtinimo XX amžiaus pabaigoje. Pastarąjį būtų galima apibrėžti, kaip tokią teorinę ir politinę nuostatą, kuri ne tik priima daugelio kultūrų, gero gyvenimo sampratų, pasaulėžiūrų, religinių ir etninių bendruomenių koegzistenciją modernioje (ar postmodernioje) visuomenėje kaip neišvengiamą, bet ir aktyviai teigia jų teisę į politinį pripažinimą.

Prasidėjęs kaip postmodernus teorinis jautrumas skirtingumui – poststruktūralistiniam différance – ilgainiui multikultūralizmas buvo integruotas į  daugelio liberalių demokratijų oficialią viešąją politiką. Taip, pavyzdžiui, Britanijoje daugiakultūriškumas tapo vietos savivaldybių viešosios politikos prerogatyva. Skirtingų kultūrinių ir religinių bendruomenių différance buvo ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas finansinėmis priemonėmis remiant vietinę spaudą, kitas šių bendruomenių žiniasklaidos ir saviraiškos priemones. Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų. Salmano Rushdie atvejis, o po to ir daugelis kitų žiniasklaidoje pranašą Mahometą pašiepiančių incidentų, išryškino milžinišką konfliktą tarp liberalios žodžio laisvės pasaulietinėje visuomenėje ir pagarbos bei pripažinimo reikalaujančių religinių bendruomenių. Ne vienas multikultūralizmo kritikas, ypač kairieji kritikai, apkaltino daugiakultūriškumo politiką prisidėjus prie radikalizuoto islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimo vakarų visuomenėse.  Šiame kontekste modernus sekuliarizacijos projektas, kuomet, kaip tikėjo šio projekto šalininkai, religiniai „prietarai“ išnyks iš šiuolaikinės visuomenės, šiandien skamba kaip utopija.

Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų.

Postmodernistinėje visuomenėje universaliais principais grįstą išsilaisvinimo politinį projektą XX amžiaus pabaigoje pakeitė tapatybės politika, o skirtingų religinių bendruomenių viešas savęs teigimas transformavo modernios vakarietiškos visuomenės požiūrį į religiją ir tikėjimą bei jos vietą viešame gyvenime. Kaip bebūtų, šiame kontekste klasikinio liberalizmo argumentai apie religijos toleranciją yra reikšmingi. Klasikinis šią argumentaciją tiksliausiai išreiškiantis tekstas, žinoma, yra Johno Locke’o Laiškas apie toleranciją (pirmą kartą išleistas lotynų kalba 1689 metais). Locke’o postuluojamas valstybės ir religijos atskyrimas apleliuoja į krikščioniškam tikėjimui būdingą tikėjimo laisvę. Jo pagrindas slypi funkciniame bažnyčios ir valstybės galių atskyrime. Bažnyčios paskirtis yra „sielų išganymas“, tuo tarpu valstybės funkcija yra garantuoti pilietinę taiką ir užtikrinti jos tęstinumą. Politinė bendruomenė yra žmonių bendrija, kurios tikslas yra garantuoti jos narių pilietines teises – „gyvenimą, sveikatą, kūno vientisumą, kartu ir išorinių dalykų naudojimą, tokių kaip pinigai, žemė, namai, baldai ir panašiai“. Pilietinės valdžios jurisdikcija yra išorinių gėrybių apsaugojimas, be ko neįmanomas pats gyvenimas, o jos priemonės yra „ugnis ir kardas“. Taigi, valstybė veikia pasitelkdama teisėtą prievartą. Tuo tarpu bažnyčios veikla yra nukreipta į žmogaus „dvasinius“, „sielos reikalus“, į tai, kas yra reikšminga žmogaus „vidiniam“ gyvenimui, taigi negali būti nuperkama, brukama per prievartą, ji reikalauja apsisprendimo ir tikėjimo laisvės. „Tikros religijos gyvybė ir galia slypi vidiniame ir visiškame proto įtikinime; tikėjimas (faith) nėra tikėjimas be į(si)tikinimo (believing)“.

Kaip tik todėl valstybė negali būti atsakinga už sielų išganymą, nes ji veikia naudodama „išorinę galią“, tuo tarpu tikėjimas ir religija yra grįsta vidiniu proto įsitikinimu bei įtikinėjimu. Tad Locke’o argumentai yra grįsta teiginiu, kad tikėjimas arba netikėjimas yra vidinio įsitikinimo ir laisvės reikalas, kuris nieko bendro neturi su pilietinės valdžios veikimo metodais – nuosavybės konfiskavimu, įkalinimu ar kitokios fizinės prievartos naudojimu. Kiek tikėjimas yra grindžiamas „vidiniu“ apsisprendimu, – argumentavimu, svarstymu, apeliavimu į mūsų moralinį ar religinį jautrumą, t. y. bandymu parodyti savo pozicijos teisingumą ar pagrįstumą, – tiek tikėjimas veikia mąstymo bei proto įtikinėjimo būdu, o ne apleliuojant į valstybės leidžiamus įstatymus, kurie visuomet įtvirtinami fizine galia.

Iš šio funkcinio religinio tikėjimo ir politikos atskyrimo logiškai išplaukia Locke’o bažnyčios, kaip nuo valstybės fundamentaliai skirtingos bendruomenės, samprata. Bažnyčia, anot Locke’o, yra laisvanoriška žmonių bendruomenė, kurios nariai susiburia tam, kad viešai garbintų Dievą. Savanoriškumas čia reiškia ne tik tai, jog jos nariai dalyvauja bažnytinėje veikloje savo laisvu apsisprendimu, neverčiami, bet ir tai, kad niekas negimsta bažnyčios nariu. Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė. Locke‘ui bažnyčia yra tikėjimo bendruomenė. Tokios bendruomenės nariai yra saistomi jos vidinių taisyklių ir įsipareigojimų, tačiau jų šaltinis gali būti tik pati bendruomenė, o ne pilietinė valdžia ar valstybė. Be to, bažnytiniai „įstatymai“ galioja tik tos bažnyčios nariams ir negali būti taikomi ar primetami kitoms religinėms bendruomenėms ir jų nariams. Dar daugiau, tiek, kiek taisyklės ir vidiniai veiklos principai apibrėžia bažnyčią kaip tam tikrą laisvanorišką bendruomenę, tiek jų saistomoji galia veikia tol, kol jos nariai ją savanoriškai priima. Tokiu būdu tikėjimo bendruomenių vidiniai įstatymai negali būti grindžiami fizine (išorine) prievarta, vadinasi, daugiausia, ką bažnyčios gali padaryti siekdamos sankcionuoti bendruomenių narius – tai paskelbti, kad nebėra jos nariai. Ekskomunikacija, o tiksliau jos galimybė, anot Locke‘o, yra iš esmės vienintelis bažnyčios taisyklėms nepaklususių narių sankcionavimo būdas. Pozityvūs tikėjimo bendruomenių ginklai yra „raginimai, pamokymai ir patarinėjimas“ . Tačiau net jei jie neveikia ir bažnyčioms tenka pašalinti jos narius, nuo bažnyčios atskirti nariai nepraranda jokių savo pilietinių teisių: nei teisės į gyvybę, nei teisės į laisvę, nei teisės į nuosavybę, nei teisės dalyvauti pilietinėje valdžioje. Religinės bendruomenės jurisdikcija neveikia žmonėms, kurie nebėra ar nėra jos nariai.

 Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė.

Iš šių samprotavimų išplaukia kelios Locke‘o išvados. Visų pirma, niekas neturi teisės persekioti kito asmens dėl to, kad jis ar ji priklauso kitai religinei bendruomenei. Net aukščiausia politinė valdžia nesuteikia jokių išskirtinių teisių kitų religinių bendruomenių atžvilgiu. Tai, jog valdžią turintieji priklauso vienai, o ne kitai bažnyčiai, neturi jokių struktūriškai reikšmingų pasekmių nei politinės, nei religinės bendruomenių atžvilgiu. Politinė valdžia nesuteikia jokios išskirtinės galios bažnyčios nariui daryti įtaką šios bendruomenės papročiams, įsitikinimams ar religinėms praktikoms. Antra, religinės tolerancijos principas, kuris išplaukia iš griežto politinės valdžios ir religijos atskyrimo, yra esmiškai būdingas autentiškam (religiniam) tikėjimui. Anot Locke‘o, krikščioniškas tikėjimas, jei yra tikras ir nuoširdus, pagal apibrėžimą turi ir privalo skatinti taip suprastą religinę toleranciją. Bet koks apeliavimas į politinę galią siekiant skleisti „tikrą ir teisingą religinę doktriną“ yra krikščioniško tikėjimo fikcija. Jis visuomet remsis prievarta, vadinasi, nesugebėdamas įtikinti argumentais, savo vidine energija, taikos ir atleidimo skleidimu, pakeis evangelinę dvasią karo, prievartos, manipuliavimo dvasia. Trečia, nėra ir negali būti jokio išorinio (ypač politinio) arbitro sprendžiant religinius ir/ar doktrininius ginčus tarp skirtingų bažnyčių, nes pačios bažnyčios vienintelės sprendžia tikėjimo ir garbinimo klausimus. Ketvirta, bažnytinių hierarchų autoritetas turi galią tik bažnytinės bendruomenės viduje, vadinasi, bet koks dvasininkijos bandymas kištis į pilietinės valdžios reikalus yra religinės tolerancijos pažeidimas. Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Šie klasikinio liberalizmo argumentai yra reikšmingi ir šiandien. Iš esmės, valstybės ir bažnyčios atskyrimas fiksuojamas liberalių demokratijų konstitucijose ir/ar įstatymuose yra šių argumentų išdava. Politinio neutralumo principas, akcentuojamas Johno Rawlso ir kitų teoretikų, reiškia, kad demokratiškoje visuomenėje skirtingų religinių bendruomenių nariai negali būti diskriminuojami, o taip pat jų siekis dalyvauti politiniame gyvenime negali būti ribojamas dėl jų religinių įsitikinimų. Kita vertus, politinio neutralumo principas reiškia, kad dalyvavimas viešuose diskusijose ar politiniame gyvenime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo religinio diskurso, kai kalba eina apie universalių politinių klausimų ir principų kėlimą. Tokiu būdu šio pranešimo svarbiausia tezė yra: ideologija (be kita ko) yra politiką (machiavelliška, hobbesiška, weberiška prasme) ir religiją (kaip instituciją) jungianti grandis. Arba kitaip tariant, religijos utilizavimas ir pajungimas machiavelliškai politikai yra ideologija par exellence. Ši tezė betgi taps aiškesnė diskusijos metu.

Vertindami posovietinių valstybių nueitą kelią po geležinės užsklandos atsivėrimo vis rečiau grįžtame prie žmogaus teisių, ypač pilietinių teisių ir laisvių būklės apmąstymų. Vis dėlto praėjęs daugiau nei ketvirtis amžiaus leidžia įvertinti šių valstybių pasirinkimus ir pasiekimus. Devintojo dešimtmečio pradžioje dauguma posovietinių valstybių savo konstitucijose įtraukė saviraiškos, religijos ir tikėjimo laisvės nuostatas. Tačiau vėliau sekęs religijos ir valstybės santykių reglamentavimas dažnu atveju religijos laisvės sampratą redukavo iki individo laisvės tikėti, dažnai ignoruojant civilizuotame pasaulyje egzistuojančią sampratą, kad religijos laisvė apima ir religinių bendruomenių laisvę ir teisę egzistuoti bei viešai veikti. Žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, religinėms mažumoms priklausančių žmonių ir pačių bendruomenių padėtis tam tikroje visuomenėje yra lyg lakmuso popierėlis nusakantis tos visuomenės būseną – egzistuojančias socialines normas ir joms nepritampančius, o taip pat identifikuojantis tos visuomenės skaudulius bei nurodantis jų “gydymo”, kaip sakytų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas, būdus.

Jehovos liudytojų religinės bendruomenės padėtis posovietinėse valstybėse vienas iš tų atvejų, kurie leidžia identifikuoti pastarųjų būklę. Štai Jehovos liudytojų bendruomenės uždraudimas Rusijoje, įvykęs šiais metais, leidžia imtis svarstymų apie šalyje vykstančius totalitarizmo link vedančius sociopolitinius procesus. Šiais metais apkaltinta ekstremistine veikla Jehovos liudytojų organizacija Rusijoje neteko teisės būti registruota ir oficialiai veikti, o taip pat apribojamos jos tikinčiųjų teisės į religijos išpažinimą ir praktikavimą. Ekstremistinės veiklos apibūdinimo Rusijos teismo sprendimu Jehovos liudytojai nusipelnė dėl savo platinamų leidinių – Sargybos bokštas ir kiti. Kam teko vartyti šiuos spalvingus leidinius siekiančius kiekvienam suprantama kalba paaiškinti kartais labai sudėtingas Biblijos tiesas greičiausiai nusistebės dėl tokio Rusijos teismo sprendimo ir paklaus, kas buvo tie ekspertai, kurie šiuose leidiniuose įžvelgė ekstremizmo požymių. Rusijos teismų sprendimai uždrausti Jehovos liudytojų veiklą reiškia, kad šiems žmonėms draudžiama praktikuoti religiją viešai ar privačiai, jie gali būti baudžiami jeigu pas juos randama jų religinės literatūros. Dalis Jehovos liudytojų buvo atleisti iš darbų, prasidėjo išpuoliai prieš šiuos žmones Rusijos miestų gatvėse.

Štai Jehovos liudytojų bendruomenės uždraudimas Rusijoje, įvykęs šiais metais, leidžia imtis svarstymų apie šalyje vykstančius totalitarizmo link vedančius sociopolitinius procesus.

Į klausimą, kodėl Jehovos liudytojai sulaukė tokio Rusijos valdžios (turbūt niekam nekyla abejonių, kad teismų sprendimai nebuvo savarankiški) dėmesio, atsakymo galima ieškoti tiek pačios organizacijos veikloje, tiek minėtos šalies gyvenime vykstančiuose link totalitarizmo evoliucionuojančiuose sociopolitiniuose procesuose. Pradėkime nuo pačių Jehovos liudytojų, kuri yra krikščioniška religinė organizacija teologiškai išsiskirianti iš vyraujančių krikščionybės formų, nes atmeta Trejybės dogmą. Tačiau, kaip ir daugumos krikščionybės šakų atveju, Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina lemia, kad jos tikintieji save laiko išskirtiniais bei būsimos dangaus karalystės piliečiais, todėl atsiriboja nuo kai kurių pilietinių pareigų valstybei, kurioje gyvena. Jehovos liudytojai yra pacifistai, jie prašo galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą. Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina juos įpareigoja liudyti savo tikėjimo tiesas, vaikštant nuo vienų prie kitų buto durų. Sudėjus visas paminėtas Jehovos liudytojų tikėjimo socialinės raiškos formas šios religijos sekėjai tampa viena nemėgstamiausių religinių mažumų šiuolaikinėse visuomenėse. 2014 m. Lietuvos socialinės distancijos tyrimų rezultatai rodo, kad Jehovos liudytojus nepalankiai vertina daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, prastesnių įvertinimų sulaukė iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys. Tais pačiais metais atliktos kitos Lietuvos gyventojų apklausos duomenys parodė, kad palyginus su 2007 metais, Lietuvos gyventojų žinios apie Jehovos liudytojus augo, taip pat išaugo gyventojų, vertinančių neigiamai ir neutraliai Jehovos liudytojus skaičiai.

2014 m. Lietuvos socialinės distancijos tyrimų rezultatai rodo, kad Jehovos liudytojus nepalankiai vertina daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, prastesnių įvertinimų sulaukė iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys.

Jehovos liudytojai tarsi bando visuomenės, kurioje gyvena tolerancijos ribas, nes jų tolerancijai reikia nemažai pastangų. Reikia pastangų atsisakyti įsileisti Jehovos liudytojus į namus arba praeiti pro šalį kai užkalbina gatvėje, reikia pastangų atsakyti į jų religinius argumentus tokia pačia kalba. Liberalios demokratijos sąlygomis Jehovos liudytojai tampa pavyzdžiu, kaip įmanoma užtikrinti žmogaus teises ir sudaryti sąlygas religijos laisvei visiems piliečiams. Iš palyginus nesenos istorijos žinome, kad Jehovos liudytojai buvo tapę nacių režimo persekiojimo objektu kartu su žydais ir homoseksualiais asmenimis. Jehovos liudytojų uždraudimas Rusijoje leidžia mums svarstyti ne apie šią religinę bendruomenę, bet veikiau apie šią valstybę ir ją kamuojančias problemas.

Šiame pasaulyje visi piliečiai turi teisę į savo tikėjimą ir jo praktikas, nesvarbu, kokios jos būtų privačios ar viešos, svarbiausia, kad neperžengiančios kitų religijos laisvės ribų

Rusija kaip ir dauguma pokomunistinių valstybių pritaikė gana liberalias religijos laisvės nuostatas, tačiau toliau religijų ir valstybės santykiai klostėsi gana komplikuotai. Šių santykių verpetuose dažnai atsidurdavo Jehovos liudytojai, tačiau epopėją pasiekė šiais metais uždraudimu. Jehovos liudytojų skundas jau pasiekė Europos žmogaus teisių teismą, tačiau vargu, ar palankus teismo sprendimas pakeistų situaciją Rusijoje, kuri tokiais sprendimais tolsta nuo civilizuoto pasaulio. Šiame pasaulyje visi piliečiai turi teisę į savo tikėjimą ir jo praktikas, nesvarbu, kokios jos būtų privačios ar viešos, svarbiausia, kad neperžengiančios kitų religijos laisvės ribų. Tad kai kitą kartą savo miesto centre matysite stovinčią Jehovos liudytojų grupelę su savosios literatūros stendu prisiminkite, kad gyvenate laisvoje demokratinėje visuomenėje ir tai yra mūsų visų pasiekimas per pastaruosius kelis dešimtmečius, kuriuo galime didžiuotis.

Diskusijos dėl krikščionybės paminėjimo Europos Sąjungos Konstitucijoje, kandidato į Europos Komisijos teisingumo komisariato postą Rocco Butiglione klausymai Europos Parlamente, diskusijos dėl religinių simbolių viešose erdvėse (pvz.: kryžiai Italijos mokyklose ir galvos apdangalai bei kiti religiniai simboliai Prancūzijoje), viešos pilietinės akcijos prieš Castelucci spektaklio demonstravimą, liberalųjį dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, Stambulo konvencijos dėl prievartos prieš moteris ir daugelis kitų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos bei Europos viešojo gyvenimo įvykių gali būti siejami su vykstančia religijos vaidmens kaita šiose visuomenėse.

Koks yra religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse, jų tapatumo formavimo procesuose? Kiek religija svarbi lietuviui ir europiečiui kasdieniniame gyvenime ir jo pasirinkimuose? Šiuos ir kitus klausimus kėlėme ir bandėme atsakyti spalio 4 d. “Atviros Lietuvos fonde” vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo Jogailaičių universiteto docentė, sociologė Kataržyna Zielinska ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, filosofas Andrius Bielskis.

Religijos vaidmenį visuomenių gyvenimuose tyrinėję socialinių mokslų atstovai pastebėjo, kad religija atlieka tam tikras funkcijas – telkia visuomenes, tačiau tuo pačiu brėžia ribas tarp įvairių socialinių grupių, tampa vienu iš žmogaus tapatumo žymių priskiriant jį prie tam tikros religinės bendruomenės arba atribojant nuo kitų religinių bendruomenių. Religinio tapatumo raiška asmeniniame kiekvieno žmogaus gyvenime gali apimti tiek religinių tradicijų laikymąsi, tiek gilius religinius išgyvenimus ir jų pagrindu formuojamą kasdienybę.

Kalbėdami apie šiuolaikinės Europos visuomenių narių religingumą sociologai apibūdino dvi pagrindines tendencijas, kurias įvardijo “tikėjimu be priklausymo” (Believing without belonging, Grace Davie, 1994) ir “priklausymu be tikėjimo” (Belonging without believing, Tadeusz Doktor ir Irena Borowik, 1999).

Pirmoji tendencija, anot mokslininkų, labiau būdinga Vakarų Europos, o antroji – Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms. Vis dėlto, anot Katarzynos Zielinskos, vykstant sparčiai socialinei kaitai matome, jog Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumas tampa įvairesnis, didelei daliai žmonių vis dar išlieka svarbus priklausymas ir tradicinis tikėjimas, ypač religine prasme homogeniškose visuomenėse. Galime stebėti dominuojančių religinių bendruomenių tokių kaip Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Lenkijoje įvairėjimą – tikinčiųjų spektrą nuo konservatyvių iki liberalių katalikų, regime atsikūrusias ir/ar naujai susikūrusias religines bendruomenes, galime stebėti besiformuojančias netikinčiųjų bendruomenes. Taip pat akivaizdu, jog formuojasi visuomenės grupės atmetančios institucionalizuotą religingumą ir besirenkančios jo alternatyvą – dvasingumo praktikas. Tad dešimtajame dešimtmetyje įvardintos Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumo tendencijos kinta.

Vis dėlto įvairėjantis religingumas dažnai neatsispindi Vidurio ir Rytų Europos visuomenių viešajame gyvenime, politikoje ir žiniasklaidoje. Mažai nuorodų į jį aptinkame religijų ir valstybių santykius reglamentuojančiuose dokumentuose. Dar daugiau viešų diskusijų dėl religijos ir vėlgi ignoruojant realųjį religingumo lygmenį kyla imigrantų ir pabėgėlių priėmimo Europos valstybėse kontekste. Ar religingumas ir religija yra ir išlieka šių visuomenių narių argumentu lemiančiu nesvetingumą imigrantų ir pabėgėlių atveju? Katarzynos Zielinskos pastebėjimu Lenkijoje religiniu argumentu, neva tai krikščioniška valstybė ir galėtų priimti tik krikščionis dažniau naudojasi politikai, nenorintys priimti karo pabėgėlių į šalį. Tuo tarpu Lenkijos Romos katalikų bažnyčia, anot Katarzynos Zielinskos, laikosi nuostatos, jog visuomenė turėtų svetingai priimti pabėgėlius ir padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms, akcentuojama krikščioniškos meilės artimui vertybė. Vis dėlto ši skirtis pabėgėlių klausimu yra nedidelė išimtis iš palyginus glaudžių Lenkijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykių ypač siekiant formuoti moralines visuomenės normas – sugriežtinti abortus draudžiantį įstatymą, apriboti dirbtinio apvaisinimo galimybes ir pan.

Stebint glaudžius Lenkijos, o ir Lietuvos, valstybių santykius su dominuojančia Romos katalikų bažnyčia kyla klausimas apie religijos ir valstybės santykius ir jų ypatumus šiuolaikinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Andrius Bielskis priminė, kad valstybės ir religijos (bažnyčios) atskirumo principas yra kildinamas iš Europos apšvietos laikotarpio plačiausiai įgyvendintas Prancūzijoje, tačiau egzistuoja įvairios jo interpretacijos. Valstybės ir religijos santykių reglamentavimas teisės aktuose ir praktikoje gana dažnai skiriasi, ypač tai būdinga jau minėtoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Daugeliu atvejų šių valstybių konstitucijos numato valstybės ir religijos santykių atskyrimą, tačiau realiame gyvenime valstybė ir vyraujanti religinė bendruomenė gana glaudžiai bendradarbiauja, valstybė padeda religijai įgyventi jos tikslus, o religija savo ruožtu remia politinius sprendimus ir jų vykdytojus. Tokie valstybės ir vyraujančios religijos santykiai jų užribyje palieka religines mažumas ir netikinčiuosius.

Religijos vaidmuo Europos Sąjungoje Atviros Lietuvos Fondo rengtoje diskusijoje aptartas pasitelkiant kelis atvejus – svarstymus dėl krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje ir kandidato tapti Europos Komisijos teisingumo komisaru Rocco Butiglione klausymus. Diskusijos prelegentai sutiko, kad abu atvejai parodo skirtingas problemas, kurių abi vertos dėmesio. Krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje paminėjimas, anot Katarzynos Zielinskos, tapo svarbiu aspektu ES plėtros kontekste, konkrečiau kalbant apie musulmoniškosios Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą ir su tuo susijusias įsivaizduojamas grėsmes. Zielinskos teigimu svarstymai apie krikščionybės paminėjimą ES Konstitucijoje taip pat parodė polinkį ignoruoti kitų religinių tradicijų ar pasaulėžiūrų tokių kaip judaizmas, islamas ir laisvamanybė indėlį į Europos kūrimą.

Rocco Butiglione atvejis, Andriaus Bielskio teigimu mums primena religijos ir politikos santykio klausimą šiuolaikinėse sekuliariose valstybėse, kurį svarstė liberalizmo filosofai tokie kaip Johnas Rawls ar John Locke. Aptariamas atvejis, anot prelegento parodė, kad sekuliari politinė veikla reikalauja suspenduoti ar redukuoti savo religinius įsitikinimus iki privataus lygmens, o svarstant viešus klausimus siekti objektyvumo ir stengtis vengti religinio subjektyvumo. Šiuolaikinėse visuomenėse stebime vykstančią kaitą nuo religinės kalbos prie sekuliarios, naujausios tendencijos rodo, kad religinės bendruomenės pradeda naudoti sekuliarią kalbą gindamos savo tikslus ir vertybes. Katarzyna Zielinska pateikė tokios kalbos pavyzdį iš Lenkijos politinio gyvenimo, kai politikai argumentuodami abortus reglamentuojančio įstatymo sugriežtinimą, teigia, kad aborto metu pažeidžiamos žmogaus teisės. Tokiu būdu bandoma įsilieti į diskusijas dėl žmogaus teisių įtvirtinimo, kurį remia ir Europos Sąjunga. Tačiau, anot Zielinskos, Lenkijos politikų naudojama žmogaus teisių samprata skiriasi nuo tarptautinėje teisėje priimtos.

Apibendrinant “Atviros Lietuvos fonde” vykusią diskusiją “Religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse” galima išskirti kelias tolesniems svarstymams aktualias temas – religinių ir nereliginių įsitikinimų įvairovės plėtra ir jos atspindžiai viešajame gyvenime, ypač religijos ir valstybės santykiuose tiek nacionaliniame lygmenyje, tiek Europos Sąjungos mastu.

Claus Leggewie (g. 1950 m.) yra politikos mokslų profesorius, jis iki 2017 m. vadovavo Eseno kultūrologijos institutui (KWI) ir Duisburgo globalaus bendradarbiavimo tyrimų centrui (Centre for Global Cooperation Research). Nuo 2016 m. jis yra pirmasis Ludwig Börne vardo profesūros profesorius Gyseno universitete.

Baigęs socialinių mokslų ir istorijos studijas Kelne bei Paryžiuje jis Getingeno universitete apsigynė disertaciją ir vėliau įgijo habilituoto daktaro laipsnį. Buvo profesorius Gyseno Justus-Lybigo universitete, Paryžiaus Nantero universitete ir Niujorko universitete. Be to, dirbo moksliniu bendradarbiu Vienos humanitarinių mokslų institute (Institut für die Wissenschaften vom Menschen), Niujorko universiteto Remarque institute ir Berlyno mokslų kolegijoje (Wissenschaftskolleg).

2001 m. jis Gyseno universitete įkūrė Žiniasklaidos ir interaktyvumo centrą (Zentrum für Medien und Interaktivität). 2008–2016 m. dalyvavo Vokietijos vyriausybės mokslinės patariamosios tarybos globalių aplinkos pokyčių klausimais (Wissenschaftlicher Beirat der Bundesregierung für Globale Umweltveränderungen, WBGU) veikloje. C. Leggewie analizuoja tarpdisciplininius ir transdisciplininius ryšius klimato, atminties bei kultūrų sąveikos srityse.

Jis yra vienas iš periodinių leidinių „Climate & Cultures“ (Leidenas), „Interaktiva“ (Frankfurtas/Niujorkas) ir „Routledge Global Cooperation Series“ (Londonas) bei žurnalų „Transit“ (Viena) ir „Blätter für deutsche und internationale Politik“ (Berlynas) redaktorių. C. Leggewie yra Rostoko universiteto teologijos garbės daktaras, buvo apdovanotas Niujorko universiteto Volkmar and Margret Sander premija ir Šiaurės Reino-Vestfalijos ordinu „Už nuopelnus“. 2015 m. išleido savo prisiminimų knygą „Politische Zeiten. Beobachtungen von der Seitenlinie“. Netrukus pasirodys kita knyga: „Europa zuerst. Eine Unabhängigkeitserklärung.“

Susitikimas rengiamas bendradarbiaujant su GOETHES INSTITUTU LIETUVOJE

Keliaujant į nepažįstamas vietas geriausia su savimi turėti kelionių vadovą. Tie, kurie gauna kvietimą atvykti į Lietuvą (ir, kaip aš, dar nėra joje buvę) ir nori jį įsigyti, pamato, kad šalis kone visada patenka į vieną leidinį drauge su Estija ir Latvija. Net ir istorinės knygos „Baltijos šalis“ aptaria kartu, lyg jos būtų homogeniškas darinys; tokiam požiūriui pagrįstai nepritaria tiek gyventojai, tiek istorikai. Juk Beneliukso šalys – Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas – dėl savo panašumų irgi nėra suplakamos į vieną vietą, nes jų socialiniai, religiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai taip pat pernelyg dideli. „Baltijos šalys” egzistavo tik iš vokiečių aukštuomenės perspektyvos, o vėliau dėl bendros kančios patirties po XX amžiaus abiejų totalitarinių diktatūrų priespaudos, užbaigusios trumpą valstybės nepriklausomybės laikotarpį (1919–1939) besikartojančiomis ir pražūtingomis okupacijomis, perėmus valdžią sovietų (1939), nacių (1941), o neilgai trukus ir vėl sovietų okupantams (1944–1990). Klausimas, ar išsilaisvinimas po 1990-ųjų ir paraleliai vykęs įstojimas į Vakarų aljansus skatina bendrystę, lieka atviras, tačiau visoms trims šalims vėl iškilusi Rusijos Federacijos grėsmė gali iš naujo jas sutelkti.

Lietuvoje, o jei dar konkrečiau, Vilniuje mane be privalomo kelionių vadovo lydės lyriko ir eseisto Tomos Venclovos, dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus bei kitų Lietuvos autorių kūriniai. Ruošdamasis kelionei aš, kaip tikras vakarietis, pirmiausia nuvykau į Briuselį, į neseniai atsidariusius Europos istorijos namus. Mat žvelgiant būtent į šį XXI amžiaus pradžios bandymą ilgą Europos konfliktų istoriją paversti Europos bendrumo jausmu „mes“, ir atsirado drauge su Anne Lang parengta knyga „Kova dėl Europos atminties“ („Der Kampf um die europäische Erinnerung“) šiek tiek grėsminga paantrašte „Lankantis kovos lauke“ („Ein Schlachtfeld wird besichtigt“) . Ten mes, priešingai nei vyraujančios „atminties tyrimų“ tendencijos, išskyrėme Europos periferijų atminties vietas, tarp jų ir istorinį-politinį konfliktą Taline dėl Aliošos, paminklo per Antrąjį Pasaulinį karą kritusiems sovietų kariams, perkėlimo iš miesto centro į kapines už miesto. T. Venclova taip aprašo Vilnių: „amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius“. Tokiems „iki kaulų smegenų“ vakariečiams, kaip aš, Europos istorija būnant čia atsiskleidžia kitoje šviesoje, taigi atvykau, kad mane pataisytų ir išvengčiau pernelyg vakarietiško naratyvo. Vilnius, taip T. Venclova tęsia nuostabią miesto istoriją iš emigracijos, yra išgyvenęs daugybę ciklų, ne kartą keitęs savo valstybinę priklausomybę, gyventojų sudėtį ir kultūros modelius . Tai man vėlgi atrodo kaip kultūros modelis išsiplėtusiai ir gilesnei Europos Sąjungai, kuri kone geriausiai suvokiama iš tariamos jos periferijos.

 Europos istorija būnant čia atsiskleidžia kitoje šviesoje, taigi atvykau, kad mane pataisytų ir išvengčiau pernelyg vakarietiško naratyvo

Istorijos namai Briuselyje Man buvo įdomu, kaip „Baltijos šalys“ arba „Vidurio Rytų Europa“ ir šių taip apibūdinamų regionų istorija ir dabartis atsispindės muziejaus ekspozicijoje. Ar Briuselyje bus matoma tik įprasta vakarietiška tendencija (western bias) ar bus įveikta skirtis tarp Rytų ir Vakarų (taip pat Šiaurės ir Pietų) – tarp „Karolingų“, Europos bendrijos steigėjų, ir Rytų „periferijos“? Trumpai tariant, šis bandymas turinio požiūriu – ne visai vykęs, nors muziejaus edukacinė ir didaktinė pusė yra aukšto lygio ir dedamos rimtos pastangos siekti viršnacionalinės perspektyvos. Jame perteikiamas „suvokimas apie skirtumų mašinos, vadinamos Europa, galią ir jėgą. Tik išlaikydamas diferenciaciją žemynas tapo kultūriniu „kažkuo“; „kažkas“, kas galiausiai gali būti apibūdinamas kaip galima bendrybė. Europa lieka būtinąja hipoteze“.

Lieka atviras klausimas, ar tai gali paskatinti bendrą Europos atminties kultūrą, įveikiančią tiek Jaltos sindromą, tiek ryškią skirtį tarp Šiaurės ir Pietų. Bet kokiu atveju šis ketinimas iškelia tris sąlygas: pirma, Europa nebegali daugiau pristatyti jokių didvyrių istorijų, kurios buvo įprastos nacionalinėse atminties vietose (lieux de mémoire); dėmesio centre – daugybė katastrofinės XIX ir XX amžiaus istorijos aukų, visuomenės atstumtieji ir mažumos, kolonizuotos ir užkariautos tautos. Šios hipotekos Europa nebenusikratys, o Europos bendrijų įsteigimu buvo siekiama sutaikyti tuomet susipriešinusias bendrijas ir grupes, sumažinti mintis apie revanšą, tokį, koks jis buvo po Pirmojo Pasaulinio karo, ir įveikti agresyvų nacionalizmą. Kaip akivaizdžiai matyti Briuselyje, dėl to jokiu būdu nereiktų susiaurinti Europos istorijos iki naujausių katastrofų ar sutelkti dėmesio vien į dabartines ES nares. Europa yra didesnė ir senesnė nei ES, o savo sudėtimi yra ekscentriška ir eksteritorinė, kaip yra pasakęs istorikas Remi Brague.

Jokiu būdu nereiktų susiaurinti Europos istorijos iki naujausių katastrofų ar sutelkti dėmesio vien į dabartines ES nares

Antra, Europos atmintis negali naudotis kolektyvinės atminties mnemotechnikos manipuliacijomis, nes nėra suvokiamas visas istorinių situacijų ir procesų atvirumas ir nesuderinamos nacionaliniu ir regioniniu požiūriu skirtingos perspektyvos. Vokietijos ir Prancūzijos ar Vokietijos ir Lenkijos istorijos knygoje nebus vienintelės tinkamos istorinių įvykių versijos ir privalomos interpretacijos, joje debatams bus pateikiamos konkuruojančios versijos. Ši istoriografija yra sąmoningai revizionistinė, ne neigiant ar kompiliuojant istorinius įvykius, bet nuolat keliant klausimus dėl to, kas žinoma. Konsensusas nėra nustatomas, geriausia, jei jis kyla tariantis dėl prieštaraujančių ar skirtingų požiūrių.

Taigi trečia, sociologiniu požiūriu kalbama apie „integraciją per konfliktą“, kur pagrindinė sąlyga – valia pasiekti sutarimą, net jei sutarimas yra tas, kad pasiliekama prie nesutarimo. Europietiškas šiame procese yra ne nuo visų konfliktų apvalytas bendros tapatybės („mes“) naratyvas, bet pirmiausia šis pliuralistinis pilietinio konfliktų sprendimo modelis. Kaip minėjau, kolektyvinės atminties egzistavimo neįmanoma įsakyti arba priversti ją egzistuoti cenzūruojant nemalonius požiūrius į istorinius įvykius ir procesus, tai paskutiniu metu pernelyg dažnai tenka patirti. Lygiai taip pat neįmanoma primesti virš- ar tarpnacionalinės perspektyvos, geriausia, jei ji iškyla diskurse, beje, į „Senąjį pasaulį“ žvelgiant iš geografinio nuotolio. Niekur kitur nėra įmanoma taip lengvai ir savaime suprantamai tapti europiečiu, kaip Kanzase, Šangchajuje ar Uagadagu.

Septyni Europos atminties ratai Dar viešnagė Briuselyje, o dar labiau Vilniuje, paskatino mane persvarstyti tuos „septynis Europos atminties ratus“, pateiktus 2011 m. publikacijos matriksoje. Septyni ratai – tai ne literatūrinė aliuzija į Dantę ar Solženyciną, tai buvo nepilnas Europos atminties kultūrų ir viršnacionalinės istorijos politikos atvaizdavimas koncentriniais apskritimais, apimančiais skirtingus kolektyvinės atminties aspektus ir įvairias tarpusavio sąsajas. Pakoreguoti reiktų visų pirmą hierarchijos išdėstymą iš vidaus į išorę, nors tam tikros temos empiriškai liko paribiuose. Kolonializmo ir migracijos istorija vis dar vaidina antraeilį vaidmenį, šių temų priskyrimas visuotinei istorijai lieka svarbi istorijos tyrimų ir pedagogikos siekiamybė.

Akademinių atminties, pavyzdžiui, visuomenės atminties, tyrimų centre nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio yra Holokausto atminimas, kuris, Timothy Garton’o Ash’o teigimu, yra tapęs „Vokietijos standartu“. 1945 metų sausio 27 diena, Aušvico naikinimo stovyklos išlaisvinimo data, minima kaip Holokausto aukų atminimo diena jau ne tik Izraelyje ir JAV, bet ir daugelyje Europos šalių, kai kur – kaip valstybinė šventė. Daugelis postulate „Daugiau jokio Aušvico, daugiau jokio karo” įžvelgia neigiamą Europos iš Holokausto „sukūrimo mitą“, kaip pagal 1979 m. JAV televizijos serialą buvo pavadintas bandymas išnaikinti Europos žydus. Drauge vyko ne tiek unikalaus genocido atminimo amerikanizacija, kiek europeizacija, taigi natūralu, kad Berlyne atsirado Paminklas nužudytų Europos žydų atminimui, o Paryžiuje – Šoa memorialas. To priežastis – be jokių apologetinių ketinimų ar funkcijų – yra ta, kad vokiečių inicijuotas ir organizuotas nusikaltimas žmonijai plačiai įsitvirtino ir dėl to, kad Europos visuomenė buvo pasirengusi kolaboruoti. Europos žydų žudynės savo baisiu mastu nebūtų buvusios įmanomos be okupuotų šalių politikos, valdymo ir saugumo funkcinio elito dalyvavimo, be plačiai paplitusio ir populiaraus antisemitizmo pasaulėžiūros atspindėjimo, taip pat be visų visuomenės sluoksnių budelių pagalbos. Galiausiai, prie to prisidėjo Europos pilietinio karo naratyvas, pateisinęs kolaboravimą su nacionalsocializmu atmetant bolševizmą. Visiškai suprantu, kodėl taip įvyko Lietuvoje. Situacija buvo suvokta 1939 metų rugpjūtį, kai abu diktatoriai susitarė Lietuvą perleisti sovietų valdžiai, ir užaštrėjo 1941 metais, kai į Vermachtą – tai buvo pražūtinga klaida – buvo žiūrima kaip į išlaisvinimo kariuomenę; nepaisant katastrofiškos patirties dėl Vokietijos okupacijos ji atmintyje išliko švelnesnėje šviesoje, nes sovietų okupacija vėl prasidėjo 1944-aisiais ir truko iki 1990-ųjų.

Vokiečių inicijuotas ir organizuotas nusikaltimas žmonijai plačiai įsitvirtino ir dėl to, kad Europos visuomenė buvo pasirengusi kolaboruoti

Didžiausia katastrofa tuo metu palietė Lietuvos žydus, kurie buvo praktiškai išnaikinti. Nacionalinės kančios užkulisių fone šis genocidas sureliatyvėjo, juo labiau, kad po 1945 metų sovietų valdoma atmintis beveik neiškėlė žydų. Jų persekiojimas galėjo remtis paplitusiu seno ir naujo pavyzdžio antisemitizmu, kurio problematika buvo menkai keliama stilizuojant visą lietuvių tautą kaip kolektyvinę sovietų auką. Etniniu ir nacionaliniu požiūriu lietuvių tauta kaip auka priešpastatoma okupacinėms jėgoms, universali pozicija prieš totalitarinį režimą liko silpna, tačiau atrodo, kad Lietuvos istorikų ir autorių kūriniuose ji palaipsniui ryškėja.

Regis, plačias ir prieštaringas diskusijas iššaukė 2016 metais pasirodžiusi žurnalistės Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje ji nesibaimino iškelti savo šeimos, kaip ir tūkstančių lietuvių, įsitraukimo į masines žudynes problematiką. Interviu laikraščiui „Neue Zürcher Zeitung“ ji teigė, kad vyriausybė kolaboravusi su valdžia, esą buvo organizuojamas žydų saugojimas, duobių kasimas, žydų turto pardavimas. Žudikai prie duobių daugiausia buvę labai jauni lietuviai. Dauguma lietuvių nepripažįstantys nei to, kad mūsų žmonės žudę, nei to, kad žydai taip pat priklausą „mums“.

2016 metų rugpjūčio pabaigoje Biržuose, Molėtuose ir Šeduvoje vyko atminties renginiai 1941 metų šaudynėms atminti, juos iniciavo du izraeliečiai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius paskelbė viešą laišką „Aš – ne žydas“, kuriame ragino nepalikti savo gimtuosiuose Molėtuose šiuos įvykius atminti išgyvenusiųjų vienų, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos, Australijos ir Kanados. Atvyko buvęs Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, menininkai, intelektualai ir žiniasklaidos atstovai, katalikų ir evangelikų dvasininkai, taip pat vyresnio amžiaus žmonių iš kaimo vietovių, bet vos vienas kitas iš 6 000 Molėtų gyventojų. Prezidentė D. Grybauskaitė prieš patį renginį neoficialiai atidengė paminklą ir spaudai paaiškino, kad lietuviai keičiasi, įveikia senus stereotipus, tampa atviresni ir tolerantiškesni.

Aš apie tai skaičiau tik laikraštyje, Jūs šią istoriją žinote geriau ir tikrai galite daug išsamiau pasisakyti šia tema. Vokiečiui, taip pat ir mano pokario kartai, paskutiniems dera priekaištauti ką nors pražiūrėjus. Nusikaltimų iniciatoriai buvo mano protėviai, o norint suprasti, kodėl atminimas buvo uždelstas ir nenuoširdus, verta priminti, kad reiškinių išstūmimas ir reliatyvizacija Vakarų Europoje, ypatingai Vokietijoje, buvo taip pat paplitę, ir užtruko ištisus dešimtmečius, kol Europos žydų persekiojimo atminimas įgijo deramą statusą, o totalitarizmo kritika išsilaisvino iš Cui bono mąstymo šablonų Šaltajame kare. Mano karta, kuriai visada buvo lengva kalbėti, visgi surado drąsos pasipriešinti nepagrįstam priekaištui, esą mes teršiame savo pačių lizdą, ir nesaugoti savo šeimų nuo klausimų ir pasitikslinimų. Tai Lietuvoje nepalyginti sunkiau, nes kai kurie iš dalyvavusiųjų žydų šaudymuose ir deportacijose ir iš to pasipelniusiųjų tapo partizanais ir kovojo prieš Sovietų Sąjungą. Jiems buvo statomi paminklai ir jų vardais vadinamos mokyklos.

 Mano karta, kuriai visada buvo lengva kalbėti, visgi surado drąsos pasipriešinti nepagrįstam priekaištui, esą mes teršiame savo pačių lizdą, ir nesaugoti savo šeimų nuo klausimų ir pasitikslinimų

Nuo rato prie pusračio Holokaustui įsisąmoninti būtini nacionaliniai įstatymai, numatantys už jo neigimą tvirtinant, kad tai „Aušvico melas“, ne tik moralinį, bet ir baudžiamąjį persekiojimą. Kalbant apie komunistinio režimo nusikaltimų aukas kilo logiškas klausimas, ar turėtų baudžiama ne tik už rasistinio genocido, bet ir už sisteminių klasinio pobūdžio žudynių neigimą, kurį T. Venclova pavadino „stratocidu“. Šiuo klausimu V. Landsbergis surengė iniciatyvą Europos mastu ir nesusilaukė didelio pritarimo. Analogiška išvada veda prie antro rato, arba tiksliau: prie antros pusračio pusės, apimančios abiejų XX amžiaus totalitarinių režimų lygiagretumą ir bendradarbiavimą, kurio žiaurų pavyzdį matėme Vidurio Rytų Europoje. Antikomunizmas Europos naratyve po 1945 metų buvo mažiau įsitvirtinęs nei antifašizmas, iš kurio perspektyvos Antrojo Pasaulinio karo pabaiga buvo traktuojama kaip šviesi išsilaisvinimo diena, nors Raudonoji Armija maždaug tuo metu pradėjo antrąją okupaciją, kuri sovietų įtakos zonoje nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimas.

V. Landsbergis surengė iniciatyvą Europos mastu ir nesusilaukė didelio pritarimo

„Juodosiose knygose“ komunizmo smurtiniai nusikaltimai buvo pasmerkti vėlai, o kai Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalniete sovietų okupacinį režimą pavadino „lygiai tokiu pat nusikalstamu“, kaip ir nacių režimas, 2004 metais Leipcigo knygų mugėje, kurioje išsakė šį požiūrį, susilaukė aštrios kritikos ir iš žydų atstovų. Jie norėjo, kad nekiltų jokių abejonių dėl Holokausto unikalumo ir menamame raudonojo ir rudojo teroro sulyginime įžvelgė pastarojo svarbos sumenkinimą. Tai dar kartą atskleidžia Europos, Rytų ir Vakarų perspektyvas jungiančios atminties kultūros sudėtingumą. Jo esmė – suvokti Šoa civilizacijos lūžį ir Europos žydų biurokratinio ir pramoninio išnaikinimo unikalumą, dogmatiškai nesumenkinant palyginimo su kitos diktatūros pasekmėmis ir dalinio antagonistų bendradarbiavimo, apvainikuoto Hitlerio ir Stalino paktu. Iš aukos perspektyvos yra visiškai nesvarbu, nuo kurios žudymo mašinos mirti, o karti ironija yra ta, kad kai kada slaptosios tarnybos tą patį asmenį vėliau paversdavo savo auka. Tarp išgyvenusių Lietuvos žydų yra žmonių, kuriems pavyko išvengti Holokausto tik todėl, kad jie prieš tai buvo deportuoti į Gulagą, o daugelį pilietinių, krikščionių ir socialdemokratų politikų, taip pat ir komunistus, persekiojo abu režimai.

Iš aukos perspektyvos yra visiškai nesvarbu, nuo kurios žudymo mašinos mirti, o karti ironija yra ta, kad kai kada slaptosios tarnybos tą patį asmenį vėliau paversdavo savo auka

Antifašistinis konsensusas užgožė šią totalitarinę tikslų ir metodų konvergenciją (ne tapatybę), jos veikimas buvo matomas minėtoje diskusijoje dėl Aliošos paminklo Taline. Ypatingoje šios konvergencijos vietoje, Buchenwaldo koncentracijos stovykloje, kuri nacių laikotarpiu veikė kaip sovietų „specialioji stovykla“, buvęs Ispanijos komunistas Jorge’as Semprún’as 2005 metais išsakė viltį, kad „per kitą atminimo minėjimą po dešimties metų, 2015-aisiais, Gulago patirtis jau bus įsitvirtinusi mūsų kolektyvinėje Europos atmintyje. Tikėkimės, kad be Primo Levi, Imre Kertész’o ar David’o Rousset’o knygų bus skaitomi ir Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimai“. Viena vertus, tai reikštų, kad nebesame pusiau paralyžiuoti, o kita vertus, kad Rusija žengė svarbų žingsnį demokratizacijos link“.

Viltis išsipildė tik iš dalies. Nes istorijos instrumentalizavimas Putino oligarchijos tikslams faktiškai reabilitavo nacionalistinę ir imperialistinę Stalino, kaip „Didžiojo Tėvynės karo“ vado, pusę ir paskatino antivakarietišką ir Eurazijos ideologiją. Šios istorijos politikos operacijos, giliai įsitvirtinusios Rusijos švietimo sistemoje ir valdomoje žiniasklaidoje, parodo ne tik Rusijos saviizoliacijos Europos namų atžvilgiu išraišką, bet ir tampa demokratinių debatų atmetimo priežastimis. Bet kokiu atveju čia tinka pakeista žinoma (bet nesufalsifikuota) Max’o  Horkheimer’o citata, kad tas, kuris kalba apie fašizmą, neturėtų tylėti dėl kapitalizmo, taip pat turėtų kalbėti ir apie stalinizmą. Tai yra „Kruvinų žemių“ („Bloodlands“, Timothy Snyder ) pamoka debatams dėl atminties kultūros. Vakarų intelektualų santūrumas komunizmo nusikaltimų atžvilgiu, žvelgiant į žuvusiųjų hekatombas per Antrajį Pasaulinį karą Rusijoje ir kaimyninėse šalyse, negali būti reiškiamas antikomunistinės opozicijos ir pilietinių bei žmogaus teisių aktyvistų grupių Rytų Europoje sąskaita.

Tačiau vyraujantys pokario prisiminimai buvo ne apie Gulagą ar Šoa, o šalia bombų sprogimų apie masinius ir daug aukų pareikalavusius trėmimus, kuriems apibūdinti buvo vartojamas eufemizmas „gyventojų perkėlimas“. „Etniniai valymai“ prasidėjo jau traukiantis XIX amžiaus imperijų teritorijoms, čia ryškiai išsiskiria armėnų genocidas ir graikų trėmimas iš Osmanų imperijos. Sunku pasakyti, ar žvelgiant į pogromų priešistorę Rytų ir Vidurio Europoje, Holokaustas gali būti priskiriamas šiai kategorijai. 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilo „istorikų ginčas“ dėl istoriko Andreas’o Hillgruber’io nevykusio palyginimo: jis „Aušvicą“, Europos žydų žudynes, prilygino „Nemmersdorfui“, vietovei, simbolizavusiai besiartinančios Raudonosios Armijos vykdytus vokiečių trėmimus ir prievartavimus – pagal sąjungininkų susitarimą perstumti Lenkijos ir Rusijos sienas į Vakarus. Šiuo trečiuoju ratu leidžiamasi į iki šiol ginčytiną lauką, kuriame matyti etninis buvusių daugiaukultūrių ir religinių teritorijų „žemių skirstymas“ formuojantis Europos valstybėms. Ypatinga problema kyla ten, kur sprendimą vykdyti trėmimus, kaip, tarkime, Čekoslovakijoje nutiko su Benešo dekretais, priėmė demokratinė valdžia. Šioje srityje ypatingai sunku pasiekti bendrą sutarimą dėl istorijos įsisąmoninimo. Į Vidurio Rytų Europos valstybių valdžią atėjus liberalioms ir autoritarinėms jėgoms įvyko tikras regresas, kuriuo siekiama pakeisti ne tik Antrojo Pasaulinio karo rezultatus, kaip neseniai parodė Lenkijos vyriausybės reparacijų reikalavimai, pareikšti Vokietijai, bet ir valstybių sienas Paryžiaus sutartyse po Pirmojo Pasaulinio karo. Lenkijos reiškiami reparacijos reikalavimai nėra nepagrįsti, tačiau jais akivaizdžiai siekiama suskaldyti Europos Sąjungą per Berlyno ir Varšuvos nesantaiką.

Ypatinga problema kyla ten, kur sprendimą vykdyti trėmimus, kaip, tarkime, Čekoslovakijoje nutiko su Benešo dekretais, priėmė demokratinė valdžia

Čia galima tik užsiminti apie besitęsiantį ginčą dėl armėnų genocido įvardijimo, o Prancūzijoje, Šveicarijoje ir turkų diasporos šalyse už jo neigimą numačius baudžiamajį persekiojimą, šis klausimas persikėlė į užsienio politikos lygmenį. Taip pat nenoriu išsiplėsti kalbėdamas apie „penktąjį ratą“, Europos nusikaltimų kolonijiniu laikotarpiu atminimą. Abu klausimai debatams Lietuvoje svarbūs tiek, kiek klausimas, ar Europos šalis, armėnų genocido laikotarpiu kontroliuojama Rusijos ir niekaip neprisidėjusi prie kolonializmo, gali ir yra pasirengusi drauge atsakyti už šiuos įvykius kaip visos Europos paveldo dalį ir prisiimti atsakomybę priimant pabėgėlius, pabėgusius nuo genocido situacijų, arba kovoti su potvynio pasekmėmis, kurios tam tikru atžvilgiu yra pavėluotos kolonijinio laikotarpio pasekmės arba neokolonijinės ekonominės priklausomybės išraiška.

Istorijos dabartis Šioje vietoje noriu padaryti pirmąją išvadą. Atmenant ir apsvarstant totalitarinę patirtį tapo aišku, kad sprendimas prieš amneziją ir amnestiją, taigi prieš „komunikacinio nutylėjimo“ (Hermann Lübbe ) strategiją, neįmanomas be naujų konfliktų, ir kad praeities įsisąmoninimas iškelia ir opius dabarties klausimus. Paprastai susitaikymas nevyksta iš karto, kyla ginčas, net galimas susipriešinimas. Vokietijos patirtis rodo, kad įmanoma ginčą išspręsti civiliškai, o susipriešinimo dramą – nuskausminti, ir būtent taip sustiprinti nacionalinę bendruomenę. Praeities įveika susijusi ne tik su praeitimi, ji taip pat lemia, kaip solidarumas ir lojalumas, kurių tikimasi viršnacionalinėje ES organizacijoje ir kurie yra atsiradę iš Europos istorijos, pasiteisins šiuo metu įveikiant migracijos spaudimą. Tai susiję su šeštuoju ratu – imigracijos istorija, prasidėjusia 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Vakarų Europą atvykus Europos ir Turkijos arabų darbo migrantams, o nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio įvairiomis bangomis išsiplėtusia iki Afrikos ir Azijos pabėgėlių. Vakaruose greit beveik kas ketvirtas europietis bus migrantas, o tokiuose miestuose, kaip Frankfurtas – kas antras.

Vokietijos patirtis rodo, kad įmanoma ginčą išspręsti civiliškai, o susipriešinimo dramą – nuskausminti, ir būtent taip sustiprinti nacionalinę bendruomenę

To, kuris žino arba pats patyrė daugiakultūrio Vilniaus istoriją, tai nestebina – miestas yra beveik idealus pavyzdys, neturintis jokios tvirtos, etninės ar nacionalinės „vyraujančios kultūros“, jos agregatinė būsena, žinoma, ne be trinčių ir ginčų, yra kalbų, tradicijų ir gyvenimo būdų įvairovė, paprastai naudinga visoms pusėms. Pre-moderni Vilniaus įvairovė, atsiradusi nacionalizmo laikotarpiu, galėtų būti postnacionalinio koegzistavimo Europoje matriksa, bet nacionalizmo renesansas ir imperialistiniai Rusijos grasinimai gali sustabdyti šį procesą. Visose Baltijos šalyse vyko kalbinis ir kultūrinis rusifikavimas ir Sovietų Sąjungos piliečių apgyvendinimas, dažnai ne savo noru, jų statusas po 1990 metų tapo keblus ir kėlė nepasitikėjimą. Kai kada tai prilygdavo juntamam arba faktiniam ekspatrijavimui, ir nors dauguma rusakalbių vertina materialinius ir dvasinius Europos Sąjungos pranašumus, tačiau kai kurie laikosi tariamos protekcinės jėgos Rytuose. Ypač didmiesčiuose yra daug žmonių su sudėtinga migranto kilme, dėl jų – lygiai taip, kaip ir dėl turkų Europoje, pastaruoju metu iš dalies besižavinčių Ankaros sultonu, pavarde Erdoganas – kyla klausimas dėl priklausomybės ir lojalumo demokratinei sistemai, beje, taip pat ir dėl religijų sekuliarizacijos laipsnio, tiek islamo, tiek rusų ortodoksų atveju jos drebina palaimingą skirtį tarp valstybės ir bažnyčios, religijos ir politikos.

Pre-moderni Vilniaus įvairovė, atsiradusi nacionalizmo laikotarpiu, galėtų būti postnacionalinio koegzistavimo Europoje matriksa, bet nacionalizmo renesansas ir imperialistiniai Rusijos grasinimai gali sustabdyti šį procesą

Emigracija, tai rodo Tomo Venclovos, 1977 metais ištremto į Berklį, atvejis, Lietuvoje turi dar kitų niuansų, pavyzdžiui, asmenų priskyrimas „nevyjezdnoj“ (neturintis galimybės išvykti) kategorijai, kuri reiškė priverstinio migranto statusą, nes kitaip būdavo atimama pilietybė ir neleidžiama grįžti. „Niekada / nesugrįžti namo. Užsisklęsti, pradingti, prasmegti / rudeninėj tvirtovėj. Netekti, ko lemta netekti / kas dar slypi greta / iš senosios erdvės“, taip T. Venclova eilėmis aprašė šią sunkią tremties situaciją 1983 metais.

Europos Sąjungoje itin opus klausimas yra, kaip elgtis su pabėgėlių masėmis ir prieglobsčio prašytojais, į Europą atvykusiais iš Azijos ir Afrikos – ir kaip teisingai juos paskirstyti ES šalims. Pagrindinė pabėgėlių dalis liko Viduržemio jūros šalyse arba išvyko toliau į Vokietiją ir Skandinavijos šalis, o Rytų Europoje kyla didelių abejonių ypač dėl musulmonų priėmimo. Drastiška yra restriktyvi politika Vengrijoje, save pristantančioje kaip krikščionišką apsaugą nuo islamo. Lietuva, kaip ir kitos šalys, priėmė pabėgėlius iš Ukrainos, tačiau pasisakė prieš kvotų įvedimą ne iš Europos atvykusioms, vėlgi pirmiausia musulmonų pabėgėlių grupėms, ir priėmė tik labai nedidelę pabėgėlių dalį, iš kurių dauguma jau išvyko į kitas ES valstybes. Ar aš tai kritikuoju? Vėlgi – ne. Vokietijoje, plačiai atvėrusioje savo sienas, per menkai suvokiama, kokią simbolinę reikšmę Rytų Europoje turi nacionalinio valstybės suverenumo gynimas kovojant su tokia Briuselio primetama (arba „neosovietine“) politika arba spaudimu iš Berlyno. O Vokietija paskutiniu metu taip pat ėmėsi restriktyvios politikos.

Ar aš tai kritikuoju? Vėlgi – ne

Kita vertus, kiek žinau, daug lietuvių, remdamiesi savo praeities kančios patirtimi, apsisprendžia elgtis humaniškai – sovietinės daugiakultūriškumo parodijos kontekste, kur buvo nesibaiminama nei prievartinio darbo, nei deportacijos, vykdomas Rusijos darbo jėgos apgyvendinimas ir nedaug išmanoma apie etninę ir kultūrinę toleranciją. O šiandien Lietuva susiduria su faktu, kad gyventojų skaičius nuo 1990-ųjų mažėja, o išvyksta daugiausia jaunimas nuo 20 iki 35 metų, kuris namie nemato jokios perspektyvos arba Vakaruose mato geresnę.

Mirti dėl Talino, Rygos ir Vilniaus? Galiausiai pažvelkime į geopolitinę Lietuvos ir Vilniaus padėtį. Nuo Briuselio ji nutolusi dvigubai toliau nei nuo Maskvos, 1000 kilometrų iki Berlyno įveikti reikia 17 valandų kelionės, Minskas nutolęs dviejų ar trijų valandų atstumu, o Varšuvą automobiliu galima pasiekti per šešias ar septynias valandas. Lėktuvu minėtas vietas galima pasiekti greičiau, bet geopolitinė situacija tarp Maskvos ir Baltarusijos, atiduotos savo pačios diktatoriaus žiniai, bei Kaliningrado srities ir siauro Suvalkų koridoriaus Lenkijoje, iškelia prisiminimus apie senus jėgų dominavimo santykius. Girdžiu, kad Lietuvoje daugelis bijo karo, to nenori girdėti Briuselis, Paryžius ir Berlynas. Bet to nutylėti jau nebeįmanoma.

Bet to nutylėti jau nebeįmanoma

Rugpjūčio 23 dieną, kurios istorinė ir aktualioji reikšmė daugumai Vakarų europiečių vis dar nedaug žinoma, Vokietijos Federalinis Prezidentas 2017 metais Talino Mokslų akademijoje pasakė daug atgarsio susilaukusią kalbą. Jis pacitavo Tomo Venclovos žodžius, kad Baltijos šalių politinei valdžiai 1939 metais teko rinktis „tarp Hitlerio, Stalino ir mirties, tačiau tai nereiškė, kad vienas ar kitas pasirinkimas padės išvengti vieno iš jų”. F.-W. Steinmeieris paskelbė tą dieną Europos atminties diena, kuria neturėtų būti siekiama atminties konfrontacijos, ji turėtų būti suvokiama kaip bendras (pasidalytas) katastrofos atminimas. Vokiškas žodis „geteilt“ (liet. „pasidalytas“) į anglų kalbą gali būti išverstas dvejopai – „divided“ ir „shared“ – taigi Europos konfliktų įsisąmonimas perkelia ginčą dėl „teisingo“ atminimo nuo dalijančio susipriešinimo į besidalijantį buvimą kartu.

Buvęs užsienio reikalų ministras neapsiribojo tik istorinės pagarbos išraiška, kurios taip ilgai turėjo laukti žmonės buvusioje sovietų valdžioje, jis vardijo ir pamokas dabarčiai, taikytas ir toliau dominuojančiai kaimynei Rusijai, jos tiesogiai neįvardydamas: „Hitlerio ir Stalino paktas ženklina kritišką ciniškos įtakos zonų pasiskirstymo ir didžiųjų galių, kurios kitas valstybes ir tautas paverčia pavaldiniais kaip figūras ant šachmatų lentos, politikos momentą. (…) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų tarptautinė teisė, ESBO ir jos nacionalinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principai – visi šie laimėjimai liudija pergalę prieš kruvinąją 1939 metų rugpjūčio 23 dienos logiką Europoje ir už jos ribų”. Netiesiogiai kreipdamasis į Putino valdžios oligarchiją jis teigė: „Kas pažeidžia tarptautinę teisę ir kelia grėsmę taikos institucijoms, tas turi susilaukti bendro mūsų pasipriešinimo. Tarptautiniu lygiu pripažintos sienos negali būti keičiamos vienašališkai ir panaudojant smurtą. Todėl mes nepripažinsime tarptautinei teisei prieštaraujančios Krymo aneksijos, kurios ėmėsi Rusija. Lygiai taip pat nesitaikstysime su slaptu kišimusi pasitelkiant hibridines priemones arba vykdant tikslinę dezinformaciją… Mes nepritariame kariniams grasinimo scenarijams, su kuriais Jums vis dar tekdavo susidurti pastaraisiais metais savo pasienyje“. Savo pasisakymą jis baigė tokiu itin svarbiu apibendrinimu: „Aš užtikrinu Estijos žmones: Jūsų saugumas yra ir mūsų saugumas”.

Tai buvo pasakyta atsižvelgiant į JAV Prezidento D. Trumpo atviru paliktą klausimą dėl įsipareigojimo NATO paramai, vėliau jis pasitaisė, sakydamas, kad europiečiai turėtų patys rūpintis savo saugumu; tačiau šis sakinys Vokietijos ir Europos užsienio politikoje skamba dar dramatiškiau. Ar būtų siunčiami Vokietijos Bundesvero ar kitų Europos kariuomenių kariai prie ES rytinės sienos, jeigu Rusija neapsiribotų vien savo kibernetinėmis atakomis? Ar europiečiai būtų pasirengę imtis karinės rizikos dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo? Ar būtų pasirengta mirti už Taliną, Rygą ir Vilnių, performuluojant 1939 metų gegužės formuluotę „Mourir pour Dantzig?“, su kuria tuo metu dar Prancūzijos socialistų partijai priklausantis pacifistas (o vėliau kolaborantas su nacių Vokietija) Marcel Déat atsisakė mirti už Gdanską?  Internacionalizuotam Gdansko miestui, kuriame dominavo Vokietijos gyventojai, Trečiasis Reichas, kaip žinia, tuo metu pareikalavo protekcinio statuso. F.-W. Steinmeieris tokiose pat protekcionistinėse Rusijos ambicijose Rusijos žmonėms Ukrainoje, Baltijos šalyse ar tarp Rusijos vokiečių įžvelgia „Pandoros skrynią“ ir daro išvadą: „Mes nenorime jokios eskalacijos, nenorime ir atminties eskalacijos. Lygiai taip, kaip mes nesiekiame politinės jėgos konfrontacijos, taip nesiekiame ir politinės atminties konfrontacijos. Taip mes matome šią dieną – nuo gėdingiausio momento – Hitlerio ir Stalino pakto – iki išsilaisvinimo ir iškovotos naujos bendrijos Europos Sąjungoje: ši istorija yra mūsų istorija, bet ji prieš nieką nėra nukreipta“.

  Ar europiečiai būtų pasirengę imtis karinės rizikos dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo?

Cinikai ir įsimylėjusieji Kultūros kūrėjai čia gali eiti toliau nei diplomatai, netapdami belicistais. Jie turi gilesnį žvilgsnį į Rusijos politikos aukas, kaip dramaturgas Kirilas Serebrenikovas, kurį neseniai Putino žmonės, stalinistinė mimikrija, uždarė į kaltinamųjų narvą, kaip savo laiku tai padarė su Vsevolodu Mejerholdu, ir surengė parodomąjį procesą.  Kita vertus, jie turi tolesnį žvilgsnį į šio savivalės režimo baigtinumą, jo mirties varpeliai galbūt skambėjo jau tada, kai kovo 26 dieną arba per V. Putino 65-ąjį gimtadienį į gatves išėjo nauja jaunų rusų karta, nepažįstanti nieko kita kaip tik šią neototalitarinę diktatūrą ant silpno pagrindo, palaikanti Europos gyvybę ne dėl klaidingų istorinių paskatų, ne dėl tikėjimo manipuliaciniu melu dėl šalies apsupimo ir ne dėl to, kad tikimasi gerų sandorių.

Kitaip nei blaivumui įsipareigoję politikai mes galime reikšti ne tik priešiškus, bet ir įsimylėjimo jausmus, kaip tai padarė Marius Ivaškevičius straipsnyje, kuriame išdėstė savo meilės santykį su Europa ir Europos Sąjunga ir menamų realistų klausia, „ką per savo tamsintus akinius mato Europos saulėlydžio puoselėtojai, su tokiu pasimėgavimu žadantys greitą jos mirtį. Ar jie ką nors siūlo vietoj tų sutemų, kurios apgaubs Europą jai subyrėjus, ar jų ateities įžvalgose matyti, kaip visa Rytų ir Šiaurės Europa nuteka į Rusijos įtakos glėbį, Pietūs užspringsta pabėgėliais ir ekonominiu sąstingiu, ir visur pamažu į valdžią ateina vietiniai „gelbėtojai“, siūlantys trečiajį „ypatingos demokratijos“, o iš esmės, demokratijos imitavimo kelią? Griaunantis visada turės pranašumą prieš kuriantį, nes jam nereikia nieko įrodinėti, užtenka neigti, bet, vos tik sugriovęs, jis dės į krūmus, išnyks minioje, argi ne taip ką tik pasielgė „Brexit“ iniciatoriai ir šaukliai“.

Tokius tvirtus žodžius turėtume išgirsti ir „mes Vakaruose“, ir ne tik išgirsti, bet ir į juos sureaguoti ilgalaikiškesniu dėmesiu, kuris sušvelnintų ir galiausiai panaikintų Lietuvos vienišumo jausmą Europoje. Bent jau man perspektyvos pakeitimas po 1990-ųjų ne kartą padėjo sureliatyvinti Vakaruose įprastos patirties erdvės ir lūkesčių horizonto asimetriją. Tai, regis, dar turės įvykti ir centrinėse sprendimų priėmimo būstinėse Paryžiuje, Briuselyje ir Berlyne.

 …ir galiausiai panaikintų Lietuvos vienišumo jausmą Europoje

Vertimą rėmė Goethe’s institutas

2017 m. lapkričio 29 d. 17.00 – 19.00 valAtviros Lietuvos fondo salėje, IV a., Didžioji g. 5, Vilniuje vyks diskusija “Religingumas ir seksualinė orientacija šiuolaikinėje Lietuvoje”   Programoje: 17.00 – 17.20  Alan Murray, Europos religijos ir tikėjimo tinklo (ENORB) vadovas Tradicinės vertybės, Evangelijos vertybės ir LGBT teisė

17.20 – 17.40 Liutauras Gudžinskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Religinis diskursas apie vienos lyties partnerystę: Lietuvos atvejis

17.40 – 18.20 Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė Lietuvos LGBT bendruomenės religingumas ir santykiai su religija

18.20 – 19.00  Diskusija

Kviečiame registruotis: https://goo.gl/forms/P8q4TOfDOQwuh5tq1 Diskusiją rengia: Europos religijų ir tikėjimų tinkle (ENORB), Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas, Atviros Lietuvos fondas Kontaktinis asmuo: dr. Milda Ališauskienė, milda.alisauskiene@vdu.lt, tel. 868613183

2017 metais publikuotą savo knygą “Statant tiltą: kaip Katalikų bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų sukurti pagarba, gailestingumu ir jautrumu grįstus santykius” (Building a Bridge: How the Catholic Church and the LGBT Community can enter into a Relationship of Respect, Compassion, and Sensitivity) jėzuitų vienuolis ir kunigas James Martinas pradeda prisiminimais apie 2016 m. Orlando mieste, Floridos valstijoje įvykusį teroro išpuolį naktiniame bare, kuriame rinkosi gėjai. Išpuolio metu žuvo 49 žmonės.

Tuo metu kai milijonai amerikiečių gedėjo žuvusiųjų, anot knygos autoriaus, JAV katalikų bažnyčios vadovybė tylėjo apie įvykusią tragediją ir nepareiškė užuojautos žuvusiųjų artimiesiems. Tokios laikysenos priežasčių James Martinas ieško komplikuotuose religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, ir lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių asmenų bei bendruomenių santykiuose, kuriuos lemia ir Biblijos tekstų interpretacijų įvairovė. Atsiradusi skirtis tarp bažnyčios ir LGBT asmenų, anot autoriaus, turėtų būti įveikta pasitelkiant pagarbą, jautrumą ir gailestingumą. Knygą šiltai priėmė kai kurie JAV katalikų bažnyčios kunigai, džiaugdamiesi, kad pagaliau paliestas šis skausmingas klausimas apie LGBT asmenų vietą bažnyčioje.

Apie LGBT asmenų santykį su religija ir konkrečiai su dominuojančia Lietuvos katalikų bažnyčia vis dar mažai diskusijų viešojoje erdvėje. Būta dvasininkų pasisakymų apie LGBT asmenų gyvenimo būdą ir jo neatitikimą krikščioniškosioms vertybėms. Būta viešų pasisakymų apie būtinybę stiprinti “tradicinės” šeimos vertybes ir politinių pastangų tai įgyvendinti. Būta ir pasipiktinimo dėl Bažnyčios įtakos svarstant vienos lyties partnerystės įstatymo pasiūlymus Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje. Tenka konstatuoti, jog dialogas tarp dviejų pusių nevyksta, dažniausiai išsakomos pozicijos ir pasiliekama ties jomis. 2015 metais Europos religijų ir tikėjimų tinklo (ENORB) iniciatyva Vilniuje įvyko pirmoji vieša diskusija, kurioje buvo keliami “tradicinių vertybių” santykio su religija ir LGBT asmenų teisėmis klausimai. Ši diskusija atvėrė erdvę klausimams, koks yra Lietuvos LGBT asmenų santykis su religija, ar ir kaip jie yra religingi, koks jų santykis su šalyje dominuojančia Romos katalikų bažnyčia, ar ir kaip LGBT žmonės jaučia atskirtį savo religinėje bendruomenėje.

Per pastaruosius dvejus metus LGBT asmenų integracija į visuomenės gyvenimą arba, tiksliau sakant, visuomenės pažintis su LGBT bendruomene tęsėsi. 2016 m. birželio 18 d. įvyko trečiosios Baltic Pride eitynės Vilniuje, sulaukusios mažesnio pasipriešinimo iš įvairių visuomenės grupių. 2017 m. buvo publikuota R.Zabarausko ir Feminos Arcados knyga “Lietuva atsiskleidžia. 99 LGBT+ istorijos”, kuri sukūrė dar vieną visuomenės ir LGBT bendruomenės susitikimų erdvę.

Skaitydami LGBT asmenų istorijas minėtoje knygoje aptinkame ir jų požiūrį į religiją, baimės patirtis ir pasirinkimus, supratus esant kitokiu religingoje šeimoje, Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius, lemiančius LGBT asmenų padėtį šalyje. Tarp svarbių LGBT asmenų ir visuomenės santykius liečiančių įvykių paminėtina ir Seimo narių Aušrinės Armonaitės ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen iniciatyva įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę 2017 m. gegužę. Ši iniciatyva nors ir nebuvo sėkminga, tačiau dar kartą grąžino tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės klausimą į politinę darbotvarkę, o kartu ir į viešąją erdvę.

Apibendrinant pastaruosius keletą metų galima manyti, kad LGBT asmenų buvimas viešajame visuomenės gyvenime buvo matomas, o kartu ir labiau pažįstamas. Tad antroji diskusija apie religingumą ir seksualinę orientaciją vyko jau šiek tiek pakitusiame socialiniame kontekste, ne tik seksualinės orientacijos nediskriminavimo srityje, tačiau kaip paaiškėjo ir religijos srityje, nes per minėtą laikotarpį Vilniaus m. Bernardinų parapijoje susibūrė sielovados grupė LGBT asmenų tėvams, kuruojamą parapijos klebono, Pranciškonų ordino brolio Evaldo Berulio.

Antroji diskusija apie religingumą, “tradicines vertybes” ir LGBT asmenų teises šiuolaikinėje Lietuvoje vyko š.m. lapkričio 29 d. Atviros Lietuvos fondo namuose. Diskusiją pradėjo Europos religijų ir tikėjimų tinklo vadovas Alanas Murray, kuris pristatė “tradicinių vertybių”, LGBT teisių ir Evangelijos vertybių santykį, teigdamas, kad teologinio argumento LGBT asmenų atskirčiai krikščionių bažnyčiose nėra. Vieši Bažnyčių atstovų ar save įvardijančių krikščionimis politikų pasisakymai dėl “tradicinių vertybių” išsaugojimo religiniu pagrindu, anot pranešėjo, veikiau yra atsakas į itin konservatyvias pažiūras ir moralines vertybes turinčių visuomenės grupių lūkesčius.

VU docentas Liutauras Gudžinskas diskusijoje pristatė savo įžvalgas apie religinį diskursą tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės atžvilgiu Lietuvoje. Jo požiūriu, krikščionių – Romos katalikų, evangelikų liuteronų bei stačiatikių – bažnyčios formuoja Lietuvos viešajame gyvenime religinį diskursą, kuriuo siekiama pristatyti vienos lyties asmenų civilinę partnerystę kaip prieštaraujančią “tradicinės” šeimos, grįstos santuoka, sampratai. Kaip atspirties tašką, prelegentas minėjo 2011 metais paskelbtą trijų krikščionių bažnyčių komunikatą dėl šeimos išsaugojimo.

Pasak pranešėjo, šiame dokumente, kaip ir vėliau sekusiuose pareiškimuose, galima įžvelgti ne tik teologinius ar edukacinius argumentus, kodėl vienalytė partnerystė esą yra viena rimčiausių grėsmių valstybei ir tautai, bet ir formuojamą savotišką geopolitinį naratyvą, kuris kritiškai vertina patį Europos integracijos kursą. Krikščioniškų bažnyčių atstovų nepasitenkinimą Vakaruose vykstančiais politiniais ir kultūriniais procesais L. Gudžinskas aiškino kaip tam tikrą negatyvią pajautą dėl šiuolaikinės visuomenės hierarchijos pokyčių: kai tikinčiųjų vaidmuo menksta, o seksualinių mažumų, iki šiol buvusių visuomenės paraštėse, teisės vis labiau gerbiamos. Platesnė tokių nuostatų sklaida – potencialiai reikšmingas įrankis didinti Lietuvos visuomenės euroskeptiškumą.

Ieškant atsakymų į klausimus apie LGBT asmenų religingumą, santykius su vyraujančia Lietuvoje religine bendruomene, kurie kilo po pirmosios diskusijos 2017 m. spalį VDU Sociologijos katedroje buvo atlikta LGBT bendruomenės narių apklausa, kurioje dalyvavo 266 respondentai. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas trečias respondentas iš LGBT bendruomenės save laiko tikinčiuoju, dauguma jų yra Romos katalikai. Pusė tyrimo respondentų anksčiau taip pat buvo Romos katalikais, vadinasi, maždaug kas penktas tyrime dalyvavęs respondentas atsisakė savo narystės šioje bažnyčioje. Šie tyrimo rezultatai leidžia kalbėti apie LGBT asmenų religinius pasirinkimus ir santykius su savo religine bendruomene. 2015 m. paskelbtame lenkų sociologės Dorotos Hall straipsnyje teigiama, kad neheteroseksualūs krikščionys renkasi tarp pasilikimo bažnyčioje ir savo seksualinio tapatumo slėpimo, tarp bažnyčios palikimo ir nedalyvavimo jokioje religinėje bendruomenėje arba tapimo kitos religinės bendruomenės nariu. Lietuvos LBGT asmenų tyrimas parodė, kad dalis respondentų lieka Bažnyčios nariais, o dalis – palieka bažnyčią ir netampa kitos religinės bendruomenės nariais. Tuo tarpu tyrimas neparodė, jog respondentai pakeistų religinę bendruomenę.

Dauguma LGBT bendruomenės religingumo tyrime dalyvavusiųjų tikinčiųjų save įvardijo liberaliais katalikais. Kas šeštas respondentas teigė draugų tarpe turįs tikinčiųjų, dauguma respondentų nurodė, kad jų draugai – netikintys. Kas šeštas tyrime dalyvavęs respondentas nurodė, kad Katalikų bažnyčia turi dalyvauti viešajame gyvenime Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma tam prieštaravo. Dauguma tyrime dalyvavusių respondentų palaikė religijos sociologų aptartam šiuolaikinio dvasingumo reiškiniui priskiriamas religines nuostatas, tokias kaip religinio autoriteto neigimas, religinės įvairovės pripažinimas, atvirumas religiniams tikėjimams ir praktikoms, pvz.: meditacija, joga ir pan. Tyrimo tikslas buvo ištirti LGBT bendruomenės religingumo bruožus ir santykius su jų religine bendruomene. Apibendrinant jo duomenis, galima teigti, kad daliai, maždaug trečdaliui, LGBT bendruomenės narių, dalyvavusių tyrime religinis gyvenimas išlieka aktualiu, vadinasi aktualiais išlieka ir santykiai su jų religine bendruomene.

Apibendrinant diskusijos metu pristatytus pranešimus bei dalyvavusiųjų pasisakymus galima teigti, kad Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai akcentuojami nesuderinami skirtumai, o kartais ir priešiškumas tarp religijos, dažniausiai Katalikų bažnyčios, ir LGBT asmenų yra ilgą laiką besiformavusių išankstinių nuostatų ir stereotipų pasekmė. Susiformavusią abipusio nepasitikėjimo, o kartais ir priešiškumo atmosferą galėtų įveikti pagarbos nuostatos žmogaus teisėms ir laisvėms, tokioms kaip religijos laisvė ir nediskriminavimas dėl lyties ir seksualinės orientacijos, nuolatinio dialogo pastangos ir atskirų socialinių grupių bei visuomenės švietimas apie žmogaus teises. Įvykusi diskusija buvo dar vienas žingsnis link dialogo tarp religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, bei LGBT bendruomenės. Ir turbūt ne paskutinis, nuolat kintančioje ir su vis naujais iššūkiais susiduriančioje Lietuvos visuomenėje.

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135.

2017 11 24 d., 16:00 #ALF namai, Didžioji g. 5, Vilnius Programos #PermąstantEuropą renginys Profesoriaus Sergei Medvedev pranešimas ir diskusija „Neoimperinė Putino Rusija ir Europa“ ir knygos „Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos“ pristatymas

Sergei Medvedev (g. 1966) – istorikas, politologas ir žurnalistas, Nacionalinio tyrimų universiteto „Aukštoji ekonomikos mokykla“ Maskvoje profesorius. Baigęs Maskvos valstybinio M.V.Lomonosovo vardo universitetą (1988), o taip pat bakalauro ir magistro studijas Karolio universitete (Univerzita Karlova, Čekija, 1988) bei Kolumbijos universitete (Columbia university JAV; 1990) S.Medvedev apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Rusijos Mokslų Akademijos Europos institute (Институт Европы РАН, 1995). Per dvidešimt penkis savo akademinio darbo metus šis mokslininkas dėstė įvairiuose Rusijos, Vokietijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos universitetuose, įgyvendino įvairius tyrimų projektus bei parengė daugiau nei 100 mokslinių publikacijų. S.Medvedev yra tarptautinio edukacinio projekto „Escapes from Modernity“ (https://escapes.hse.ru)  kūrėjas ir vadovas.

S. Medvedev pastaruoju metu kuria ir veda autorines laikas televizijoje „Dozhd TV“ bei radijo stotyje„Svoboda“.

Šis mokslininkais taip pat reiškiasi kaip publicistas, jo tekstai spausdinami žurnalo „Forbes“ rusiškoje versijoje, o taip pat – internetiniame dienraštyje „Slon“.

Paskutinė S. Medvedev knyga „Krymo periodo parkas“ (kuri bus pristatyta po pranešimo) – tai publicistinių ir eseistinių tekstų, rašytų 2014-2017 metais rinkinys, kuriame analitiškai tiksliai ir kartu ironiškai nagrinėjamos svarbiausios šio laikotarpio politinės, socialinės ir istorinės aktualijos, padedančios geriau suvokti trečiosios Putino prezidentinės kadencijos metu susiklosčiusią situaciją šalyje, o taip pat – Rusijos Federacijos visuomenės būvį mentalinėje „Krymas mūsų!“situacijoje. Šiuo metu rengiama spaudai pastarosios knygos vesija anglų kalba (CrimeaLand, Polity Press).

Citata iš knygos:

„XXI amžiuje svarbiausiu Rusijos eksportu tampa ne nafta ar dujos, o baimė: energetinių resursų kaina su metais nuolat kris, o baimės – augs. Rizikos visuomenėje, apie kurią rašo stambiausi šiuolaikiniai filosofai bei sociologai tokie kaip Ulrich Beck arba Anthony Giddens, laimi tie, kurie moka kurti ir kapitalizuoti baimės jausmą, o taip pat – paversti jį politiniu ir ekonominiu resursu. Rusija šiuo atveju yra stambiu žaidėju ir baimės tiekėju: baimės atsargos glūdi šios šalies istorijos gelmėje, Rusijos – Vakarų santykių plotmėje, o taip pat kasdieniuose valstybės ir piliečio santykiuose.“

Lapkričio 24 dieną Atviros Lietuvos Fondo (toliau – ALF) namuose įvyko profesoriaus Sergejaus Medvedevo (Rusijos Federacija) paskaita “Neoimperinė Putino Rusija ir Europa” ir jo knygos “Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos” pristatymas.

Abiejų renginių metu nuskambėjo daug įdomių istoriko, žurnalisto ir publicisto įžvalgų, atvėrusių galimybes renginyje dalyvavusiems ALF namų svečiams iš naujų perspektyvų pažvelgti į XXI amžiaus Rusijos politinę realybę, šios šalies visuomenės situaciją, jos emocinę bei mentalinę būseną.

Anot S.Medvedevo XXI amžiuje susiklosčiusi situacija leidžia konstatuoti, jog šiandieniniame pasaulyje daug valstybių ir visuomenių nebesusidoroja su joms tenkančiais sudėtingais iššūkiais, ko pasekoje reaguojant į minėtus iššūkius pasirenkami perdėm paprasti, todėl neadekvatūs atsakymai. Rusijos įgyvendinamos postimperinės politikos trajektorija ir pastarąją trajektoriją įkūnijusio šalies prezidento Vladimiro Putino fenomenas taip pat gali būti interpretuojamas kaip “paprastas rusiškasis atsakymas sudėtingam pasauliui”. Anot paskaitininko, šalia negebėjimo rasti adekvatų atsakymą sudėtingiems iššūkiams šiuo atveju derėtų paminėti ir dar vieną, Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantį, faktorių –  nuoskaudos jausmą. Stipriausiu “dopingu” pastarajai emocijai yra Rusijos visuomenėje susiklosčiusi nuostata, esą ji Sovietų Sąjungos griūties akivaizdoje liko “pralaimėjusia”, o postsovietinės Rusijos pasaulis “nesuprato” ir “nepriėmė”.

Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantis faktorius –  nuoskaudos jausmas

XXI amžiuje Rusijos kuriamus santykius su pasauliu, anot S.Medvedevo, padeda apibūdinti sąvoka “resentimentas”. Šią sąvoką pirmasis panaudojo vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, rašydamas veikalą “Moralės genealogija” ir kalbėdamas apie vergo patiriamą frustraciją, bejėgį pavydo jausmą bei savųjų kompleksų projektavimą kažkam, ką jis laiko atsakingu už savo problemas.  Rusija, anot S.Medvedevo, XXI amžiuje, vertinant įvairius, tame tarpe ir ekonominius, rodyklius yra periferine ir “besivejančios modernizacijos” šalimi. Tačiau tuo pat metu ši valstybė jaučia didelę įtampą, kurią sukelia Rusijos norai bei ambicijos geopolitinėje sferoje ir realios Maskvos galimybės minėtas galimybes realizuoti. Ši įtampa, kaip taisyklė, sukelia nepasitenkinimo, nereikalingumo jausmus bei tuo pat metu skatina nepilnavertiškumo komplekso formavimąsi. O pastarasis kompleksas, kaip taisyklė, leidžia save suvokti arba kaip auką (“kuri visą laiką gelbsti pasaulį, tačiau už tai jai niekuomet nepadėkojama”), arba kaip pelenę (“kuri yra ir graži, ir protinga, tačiau kažkodėl visą laiką pasiseka ne jai”).

Visą šią emocijų paletę ir ją išreiškiančią mitologiją sugebėjo akumuliuoti ir panaudoti Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka. Iki šio virsmo taško postsovietines transformacijas patiriantis sociumas susidurdavo su daugybe sunkumų, tačiau vertino juos kaip neišvengiamybę kelyje link naujo, neabejotinai geresnio gyvenimo. Tuo tarpu aukščiau minėtos mentaliteto slinktys radikaliai pakeitė Rusijos visuomenės santykį su savimi ir pasauliu. Beje, anot S.Medvedevo, bręstančias mentalines permainas pirmasis apčiuopė rusų kino režisierius Aleksejus Balabanovas (1959 – 2013) savo filmuose “Brolis” (2000) ir “Brolis 2” (2002) išpranašavęs rusiškojo resentimento kilimą.

Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka

V.Putinas intuityviai pajuto, kad jis Rusijos visuomenės akyse gali tapti tuo A.Balabanovo filmo herojumi – žmogumi su šautuvu ant peties, kuris atėjo atkeršyti už visas įsivaizduojamas skriaudas arba kitaip trijų kadencijų metu atlikti “Brolio”, “Brolio 2” ir “Brolio 3” vaidmenį. Taigi, V.Putinas staiga prabilo apie “didžiausią geopolitinę katastrofą”. Tai buvo nauja nesenų įvykių interpretacija, nes Sovietų Sąjungos subyrėjimas daugelį nustebino, tačiau, anot S.Medvedevo, beveik niekas iš šių įvykių liudininkų nevertino jų kaip “katastrofos”. Kaip taisyklė, dažniausiai skambėdavo kažkas panašaus į šią frazę: “Jūs tik pagalvokite, kaip palyginti neskausmingai ir be didelių smurto protrūkių subyrėjo ši didžiulė valstybė! O juk galėjo būti visko…”

Tačiau V.Putinas, kaip jau minėta, nusprendė, kad Rusijos visuomenė yra nukentėjusi. Pastarasis lūžis jo mąstyme įvyko, tikriausiai, apie 2004-uosius. Na o ši emocija pagimdė tai, ką galima pavadinti “resentimento diskursu”.

Kas paskatino V.Putiną atsisakyti iki tol plėtoto sugyvenimo ir bendradarbiavimo su Vakarais modelio? Anot S.Medvedevo, Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas. Jo ikitolinė darbo KGB patirtis išmokė būsimą Rusijos vadovą perprasti pašnekovą ir “atspindėti” jį. Taigi, šis politikas, prabilęs apie “katastrofą”, “pažeminimą”, “skriaudą” daugeliu atvejų steigė šiuos jausmus visuomenei, tačiau čia pat derėtų pabrėžti, kad jis darė tai pajutęs, jog šiam veiksmui susiformavo poreikis.

Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas

Analizuojant XXI amžiaus Rusijos visuomenės savivoką, anot S.Medvedevo, reikia įvertinti, kad pralaimėjimo, pažeminimo ir frustacijos jausmus gimdo keletos aplinkybių sąveika. Kaip antai, taip vadinamas “mažasis žmogus” Rusijos Federacijoje dažniausiai patiria stiprų beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmą valstybės akivaizdoje, kuri savo santykį su piliečiu kuria naudodama būtent pažeminimą kaip metodą.  Tuo tarpu toks “dostojevskiškas herojus” kaip V.Putinas irgi gyvena jusdamas esą “teisybė neegzistuoja”, o Rusija “nusipelnė geresnės ateities”. Taip dvi patirtys (“mažojo žmogaus” ir “elito žmogaus”) susijungia: vienas jaučiasi engiamas valstybės, o kitas – Vakarų. Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!” Taigi, XXI a. Rusija godžiai ieško pagarbos ir pripažinimo. Siekis atliepti pastarąsias reikmes nulėmė įvykius Kryme 2014-aisiais. Anot S.Medvedevo, tikruoju adresatu, kuriam Kremlius dedikavo Kryme prasidėjusią dramą, buvo ne Rusijos Federacijos visuomenė, o Vašingtonas. “Jie turi mus pastebėti ir pripažinti mūsų įtakos sferas!” – tokiu “algoritmu” veikia V.Putino geopolitinė logika.

Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!”

Nuo Rusijos Federacijos visuomenės mentaliteto aptarimo perėjęs prie sociopolitinių ir geopolitinių kategorijų, S.Medvedevas pažymėjo, esą postimperinė V.Putino politika yra kuriama ir įgyvendinama iki galo nesubyrėjusios imperijos, nepilnos modernizacijos, nesusiformavusios nacijos, neišsivysčiusio kapitalizmo situacijoje. Kokia galima išeitis iš susiklosčiusios krizės? Anot S.Medvedevo, paskaitoje aptariamos situacijos paradoksas glūdi paskutiniame, prieš mūsų akis šiuo metu atsiskleidžiančiame Rusijos istorijos raunde. Paskaitininko nuomone, būtent jis gali būti pats destruktyviausias, nes V.Putinas, visokeriopai suaktyvinęs aukščiau aptartus Rusijos visuomenės savivokos kaitos procesus ir pradėjęs karinę avantiūrą Ukrainoje, tuo pačiu ėmėsi imperijos dekonstravimo veiksmo.

Gruodžio 14 d. 16:30 d. Atviros Lietuvos fonde vyks diskusija su švedų rašytoju ir vertėju Ulfu Peteriu Hallbergu „Skandinavų kosmopolitizmas: permąstant Europą iš Šiaurės šalių perspektyvos“.

Ulfas Peteris (g. 1953 Malmėje) nuo 1983-iųjų gyvena Berlyne – viename iš svarbiausių šiandieninės Europos kultūros centrų. Svarbiausios Ulfo Peterio Hallbergo parašytos knygos: „Bastūno žvilgsnis“ (1993 m.), „Didysis turas“ (2005 m.), „Legendos ir melai“ (2007 m.), „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ (2010 m.), „Miestų mirgėjimas“ (2011 m.; bendraautoris – Carlas Henningas Wijkmarkas), „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ (2012 m.).  Savo kūryboje švedų rašytojas suartina esė ir romano žanrą.  Kaip teigia jo kūrybos žinovas Kjell Espmark, “Klajotojas Ulfas Peteris Hallbergas nepaliauja ieškojęs ir sėmęsis patirties iš Europos šaknų. Pirmiausia – sokratiškosios: Pažink save. Tada – Pažink kitą.” Ulfo Peterio Hallbergo knygos leidžiamos Italijoje, Serbijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV. „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ („European Trash. Fourteen Ways to Remember a Father“, 2009 m.) – pirmoji lietuviškai leidyklos “Apostrofa” išleista knyga, 2010-aisiais Švedijoje apdovanota prestižine Alberto Bonniero premija.  Romaną „Europos šlamštas“ sudaro šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairiausios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir Gretos Garbo.

Ulfas Peteris Hallbergas  yra vertęs į švedų kalbą K. G. Büchnerio, B. Brechto, F. Wedekindo, W. Shakespeare’o ir kitų autorių pjeses. Už filosofo W. Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą įvertintas Švedijos akademijos vertėjo premija. Savo sukaupta patirtimi Ulfas Peteris Hallbergas  dalinasi mokydamas kūrybinio rašymo bei vertimo meno Prancūzijoje ir JAV.

Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną

“Po 1989-ųjų visos tautinės valstybės buvo priverstos apibrėžti save kaip kultūrines tautas, ne vien kaip tiesiog tautas. Socialinė kontrolė ir valdymas nacionaliniu lygiu sumenko, bet išaugo kultūros reikšmė. Nuo tada įvairių atspalvių nacionalistai kovoja už tai, kad kultūros reikšmė būtų kiek įmanoma sumenkinta, o ją pakeistų pasenusi vienybės idėja ir bukas liaupsinimas.” “Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną. Į Švediją aš grįšiu numirti. Išties norėčiau į tėvynę grįžti urnoje ir būti ten palaidotas.“

„Švedijoje liko gražiausi mano vaikystės peizažai. Myliu šią šalį, joje praleidžiu daug laiko. Jos visada ilgiuosi. Tačiau sugrįžti į ją visam laikui negalėčiau. Galbūt todėl, kad man mano šalis ir joje gyvenantys žmonės yra pernelyg rimti, naivūs ir patenkinti. Aš esu didmiesčio žmogus – mėgstu klausimus, sąmojį, ironiją ir nežinomybę, be to, noriu likti neatpažintas minioje. Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu. Matot, mes, švedai, esame labai privilegijuoti. Tiek žmonių jaučia palankumą Švedijai ir jos žmonėms. Ir ką gi mes darome? Žudome vieni kitus! Aišku, dažniausiai prastuose kriminaliniuose romanuose. Tai yra taip vienoda, taip nuobodu.”

Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu

“Kultūringa tauta gimsta tada, kai jos dauguma persiima įžvalga, kad menas mums – problemiškiems, apleistiems žmonėms – įskiepija gyvybę, nežmoniškoje homogeniškos visuomenės terpėje kvestionuodamas mūsų įsivaizdavimus apie save pačius”. “Technologijos raidai darė įtaką idėja, kad pasaulis yra laboratorija. Manąją nulėmė kolekcininko rašomasis stalas, mūsų svetainės paveikslai ir meno dirbiniai. Šioje laboratorijoje atspirties taškas buvo smalsumas – pažinti pasaulį per meną, kurį laikau tobuliausia būties forma. Technologijos siekia sukurti naujų poreikių, kurie pelnytų pinigus, o menas tenkina gilumines reikmes, nepriklausomas nuo pinigo ir mechanizmų.”

Diskusija inspiruota Lietuvos socialdemokratų partijos Seime registruoto Tautinių mažumų įstatymo projekto. Rengiama kartu su Lenkų diskusijų klubu. Diskusijos dalyviai: • Parlamentaras, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Audronius Ažubalis • Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas • Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Kristina Šliavaitė • Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė doc. dr. Loreta Vaicekauskienė •

Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė ir Vytauto Didžiojo universiteto politologas doc. dr. Andžej Pukšto.

Plačiau: Nuo 2010 m. Lietuvoje nėra galiojančio Tautinių mažumų įstatymo. 2013, 2014 ir 2015 metais Lietuvos politikai (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) ne kartą inicijavo svarstymus Parlamente dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo. 2018 m. vasario mėn. LSDP pateiktas Tautinių mažumų įstatymo projektas, kaip ir jo pirmtakai, sulaukė įvairių nuomonių. Vieni abejoja ar toks įstatymas yra reikalingas, kiti norėtų kuo greičiau tokį įstatymą priimti. Abejingų šiam įstatymui, matyt, nėra. Žiniasklaidoje daugiausiai kritikos sulaukė įstatymo projekte pateikta nuostata dėl galimybės naudoti tautinių mažumų kalbą šalia valstybinės lietuvių kalbos viešajame gyvenime tose seniūnijose, kur ne lietuviai sudaro daugiau negu 30 proc. gyventojų. Oponentai nurodo, kad tai europinė praktika, o dvikalbių ar net trikalbių „arealų“ yra ne vienoje Vakarų ir Vidurio-Rytų Europos valstybėje.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV vakarų visuomenių požiūris į musulmonus dažnai apibūdinamas kaip islamofobija. Viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimai dėl musulmonų atnešamų pokyčių Europos ir JAV visuomenių demografinėms situacijoms. 2015 m. pabėgėlių krizės sukrėsta Europa iki šiol sunkiai atsigauna, kai kurios šalys atsisako priimti nuo karo bėgančius žmones, vertindami šiuos tik pagal jų religiją. Tačiau musulmonai Europoje gyvena jau daugiau nei šešis šimtus metų, yra lojalūs piliečiai. Atrodo, visuomenės baimes sužadina tik “naujieji musulmonai” ir jų vaizdiniai, tačiau stereotipizuojama viena iš pasaulinių religinių tradicijų. Ar islamofobija turi pagrindo? Ką ir kodėl mes (ne)žinome apie islamą ir musulmonus Lietuvoje ir Europoje?
Diskusijoje dalyvaus islamo ir žmogaus teisių ekspertai:
• VDU prof. dr. Egdūnas Račius, 2018 m. Edinburgo universitete išleidęs knygą “Muslims in Eastern Europe” (https://edinburghuniversitypress.com/book-muslims-in-eastern-europe.html)
• Lietuvos žmogaus teisių centro ekspertė Birutė Sabatauskaitė
• Istorikas dr. Darius Baronas
• Politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica
• Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė

Lietuvoje musulmonų gyvena nedaug, islamo išpažinėjai sudaro vos 0,1 proc. visuomenės. Tačiau Europoje musulmonų proporcija jau siekia 4,9 proc. ir, anot amerikiečių „Pew“ tyrimų centro prognozių, net ir nesant migracijos augs kone trim procentais arba trigubai, jei imigrantų skaičius didės.

Visgi Lietuvoje musulmonų bendruomenei šansų augti mažai – totorių mažėja, imigracija menka, o į islamą atsivertę lietuviai išvyksta svetur, teigė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje „Musulmonai Lietuvoje ir Europoje. Ko (ne)žinome ir (ne)bijome?“ Mokslininkas šiais metais Edinburgo universitete išleido knygą „Muslims in Eastern Europe“ (liet. „Musulmonai Rytų Europoje“), kurioje pristatoma musulmonų istorija ir dabartis 21 valstybėje.

Ar Lietuvoje augs musulmonų skaičius? 2001 metais rašydamas pirmą mokslinį straipsnį apie islamą, prof. E. Račius įsivaizdavo, kad musulmonai jau už durų, tačiau dabar matyti, jog jų Lietuvoje mažėja, o į islamą atsivertę lietuviai taip pat emigruoja iš šalies. Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Per dešimtmetį statistiškai Lietuvoje musulmonų sumažėjo šimtu. Įdomu, kad 2011 m. gyventojų surašyme iš 2727 asmenų, pasisakiusių, kad yra musulmonai, 400 teigė esantys etniniai lietuviai. Dar įdomiau, kad Anglijoje ir Velse, tų pačių metų surašymo duomenimis, 600 iš Lietuvos atvykusių asmenų išpažįsta islamą. Tai trečias didžiausias musulmonų, atvykusių iš Rytų Europos, skaičius. Mokslininkas apibendrina, kad iš Lietuvos bėga ne tik lietuviai, bet ir musulmonai: „Lietuvių, atsivertusių į islamą, sostinė yra didysis Londonas.“

Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Lietuvoje islamas yra pripažįstamas viena iš devynių tradicinių religijų. Pasak E. Račiaus, sunitinę jo formą praktikuojančius totorius netrukus galėsime dėti į muziejaus lentyną, o pirmą planą gali užimti į islamą atsivertę lietuviai, kurių dalis yra salafistai. Jų islamo praktika ir šarios supratimas labai skiriasi nuo totorių. Pavyzdžiui, šią islamo formą išpažįstančios moterys nieko prieš būti antra ar trečia savo vyro žmona. Kai jos – Lietuvos pilietės – pradės reikalauti savo teisių, gali kilti iššūkių, ateities scenarijų kuria profesorius.

Per daug gerai integravęsi totoriai „Rytų Europoje istoriškai formaliai dominavo legalistinis islamas, bet realiai liaudies islamo formos. Pavyzdžiui, Lietuvoje totoriai greičiausiai sakytų, kad visada buvo hanafi teisinės tradicijos atstovai, realiai neturėjome nei teisėjų, nei mufčių, apskritai mokovų luomo atstovų. Šia prasme Lietuvoje praktikuotas islamas buvo totorių liaudies islamas, kuris toks pat prigimtimi, bet formomis neabejotinai skyrėsi nuo, sakysime, bulgarų musulmonų“, – kalbėjo E. Račius renginyje.

„Nuo seno Lietuvoje gyvenantys musulmonai yra puikiai integravęsi, netgi, jų nelaimei, asimiliavęsi, ir nekelia jokių viešojo saugumo ar kitų problemų. Priešingai – jiems problemų kelia islamo raiška Europoje. Ir jie turi teisintis dėl to, su kuo nėra susiję“, – renginio metu teigė kitas diskutantas, Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas, politologas Vytautas Sinica, viešojoje erdvėje rašantis apie musulmonų integracijos Europoje problemas.

Anot jo, jau septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje dėl trijų priežasčių: islamo pobūdžio (liaudies islamas lankstus įsikultūrinti), mažos bendruomenės (masiškesnės nepasiduoda asimiliacijai), visuomenės, prie kurios reikėjo prisitaikyti. „Visiška priešingybė yra šiandienos Europa, priimanti milžinišką skaičių migrantų, kurie buvo sunkiai integruojami dar iki pastarosios migracijos bangos“, – sakė V. Sinica.

Septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje

Lietuviška islamofobija – bijo ir nepažįsta Pasak jo, Europos šalys turėtų ir tikriausiai priims nuostatą, kad reikia integruoti musulmonus, o ne leisti kurtis paralelinėms bendruomenėms, ir priimti tiek, kiek sugebi integruoti: „Toks požiūris negali būti vadinamas islamofobija, jeigu ją suprantame kaip nepagrįstą baimę. Nurodytu aspektu islamo baimei yra pagrindo.“ Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė taip pat pabrėžė, kad terorizmo baimė ar musulmoniškų šalių politikos kritika nėra islamofobija. Ji apibrėžiama kaip nusistatymas prieš musulmonus ir islamą apskritai. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais, – teigė žmogaus teisių ekspertė, pastaruosius metus rengianti ataskaitas apie islamofobiją Lietuvoje. – Dažnai tie, kurie bijo ar nekenčia musulmonų, juos niekina, menkina, nepažįsta nė vieno musulmono.“ Tokia nuostata dažniausiai yra suformuota žiniasklaidos arba politikų.

Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais

2016 ir 2017 m. Etninių tyrimo instituto atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pastaruoju metu lietuvių nuomonė apie musulmonus pablogėjo. Daugiau nei 40 proc. žmonių nenorėtų gyventi šalia islamo išpažinėjų ar nuomoti jiems būsto. Ekspertės teigimu, islamo išpažinėjai vyrai Lietuvoje netgi eina kalbėtis su potencialiais nuomininkais be žmonų, kad jų neatbaidytų hidžabu pridengti plaukai. Tuo metu Lietuvos musulmonų bendruomenė jau pavargo po kiekvieno islamistų teroro išpuolio Vakaruose žiniasklaidai aiškinti, kad tam nepritaria ir smerkia smurtą. Anot B. Sabatauskaitės, nors lietuviškos žiniasklaidos peršamos nuostatos kartais balansuoja ant neapykantos ribos ir turi neigiamos įtakos musulmonų tapatinimuisi su mūsų bendruomene, bendrai islamo išpažinėjai Lietuvoje teigia nejaučiantys grėsmės viešumoje, darbe, institucijose. Pavyzdžiui, su darbdaviais įmanoma susitarti dėl laiko ir vietos skyrimo maldai.

Kai integracija nepavyksta Pastaraisiais metais Europą šiurpina islamistinių organizacijų ir joms priklausančių ar prijaučiančių asmenų išpuoliai. Vadinamasis revaivalistinis islamas, kartais įgyjantis radikalias formas, E. Račiaus teigimu, yra reakcija į XIX a. vykdytą musulmoniškų šalių kolonializaciją: „Ką padarė europiečiai per XIX amžių – jie pabudino musulmonus. Dabar tai, ką mes matome, yra daug evoliucionavusi reakcija. Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas.“ Tų šalių, iš kurių į Europą atvyksta daugiausiai musulmonų migrantų, islamas nėra palankus integracijai, tvirtino politologas V. Sinica. 2016 m. „Eurostat“ duomenimis, daugiausia į Europą imigravo iš Sirijos, Afganistano, Irako, Pakistano, Nigerijos. Tyrimai rodo, kad visose, išskyrus Siriją, didžioji dalis visuomenės sutinka, kad šaria turėtų būti jų valstybės oficiali teisė. „Tai jokiu būdu neveda tiesiogiai prie terorizmo, tačiau paaiškina, kodėl daugėja viešojo saugumo problemų, incidentų, seksualinių nusikaltimų, no-go zonų, kuriose valstybės nesugeba užtikrinti viešosios tvarkos ir įstatymo viršenybės. Tai žmonės, kurie su panieka žiūri į ištvirkusią ir sekuliarią Europą, nemato, į ką čia reikėtų integruotis, o priimančios šalys neturi priemonių ir, tiesą sakant, noro integraciją užtikrinti“, – kalbėjo jis.

Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas

Šarios įgyvendinimo samprata, anot profesoriaus E. Račiaus – išplaukusi. Plačiausia prasme šiaria (islamo tyrinėtojas siūlo vartoti šį terminą, atsisakant slaviškos priesagos) – etiniai rėmai, kurių viduje visą gyvenimą išliekantis musulmonas po mirties gali tikėtis išganymo. Ką tai reiškia praktiškai – duoti į snukį ar atsukti kitą skruostą – nėra aišku. „Šventraštyje yra labai nedaug dalykų, kurie vieni kitiems prieštarauja, istoriškai absoliuti dauguma musulmonų buvo sutrikusi“, – kalbėjo jis. Pavyzdžiui, vienoje Korano vietoje teigiama, kad krikščionimis pasitikėti nereikia, kitoje – kad krikščionys artimiausi tarp nemusulmonų, jais galima pasitikėti.

Religingi krikščionys ir musulmonai turi bendro „Kad ir kaip būtų, turime sutikti su tuo, jog politinis, bet religiškai motyvuotas smurtas dažniausiai daromas islamo vardu“, – atsakė E. Račius paklaustas, ar, užuot kalbėję apie islamo radikalizaciją, turėtume kalbėti apie radikalumo islamizaciją. Pasak jo, didžiulė islamo fragmentacija dar padidėjo tobulėjant informacinėms technologijoms. Anksčiau Afganistano kaimo X musulmonai iškilus klausimui eidavo aiškintis pas mulą, o dabar jie naršo internete, ieško fatvų, atitinkančių jų poreikius ir randa.

Tiesa, kol vieni europiečiai yra įsibaiminę su augančiu musulmonų skaičiumi siejamo terorizmo, kiti džiaugiasi šios religinės bendruomenės didėjimu. „Daugybė Europos krikščionių bendruomenių trina rankomis, kad atsiranda religingų musulmonų, nes gali sutelkti jėgas“, – teigė E. Račius. Pavyzdžiui, Kenterberio arkivyskupas palaikė idėją musulmonams turėti savo atstovų Lordų rūmuose, nes anglikonai juose jaučiasi marginalizuoti. Vokietijoje krikščionys palaiko mečečių statymą, nes įsivaizduoja, kad aplinka bus bendra. Profesoriaus teigimu, tikintieji panašiai žvelgia į moralinius ir etinius, ypač su šeima susijusius klausimus: „Įsivaizduoju, kad religingas musulmonas su religingu krikščioniu turi daug ką bendro.“

Bernardinai.lt

Knygos „Atviros Lietuvos fondo inicijuotų, leistų ir remtų leidinių bibliografija“ pasirodymas yra puiki proga susitikti diskusijai apie tai, kokį milžinišką darbą atliko Atviros Lietuvos fondo knygų leidybos projektai, atvėrę Lietuvai vakarietiškos minties paveldą ir naujausias sroves.

Kokia buvo ALF knygų leidybos misija? Kiek jai pavyko mus priartinti prie vakarietiškos minties pulso? Ką iš viso to išmokome? Ką pavyko perimti, o ką pamiršome? Ar šiandien vejamės Vakaruose vykstančius filosofinius, kultūrinius ir politinius debatus ar nuo jų tolstame? Ko šiandien labiausiai trūksta žvalgantis po mūsų knygynų lentynas? O gal augantis užsienio kalbų mokėjimas atpalaiduoja nuo poreikio knygas būtinai turėti ir lietuvių kalba?

Diskusijoje kalbėsime apie šiandienos humanitarinių ir socialinių mokslų literatūros leidybos situaciją Lietuvoje ir svarbiausias ALF knygų leidybos programos pamokas.

Diskusijoje dalyvaus: • Doktorantė Daina Habdankaitė • VU prof. dr. Arūnas Sverdiolas • Literatūrologas, leidėjas dr. Saulius Žukas • Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Diskusiją moderuos: bernardinai.lt vyr. redaktorius Donatas Puslys

Po diskusijos kviesime neformaliam pabendravimui. Jei planuojate atvykti į diskusiją, maloniai prašytume užsiregistruoti iki balandžio 23 dienos adresu: info@olf.lt

Atviros Lietuvos fondas ir Kėdainių bendruomenė kviečia į diskusiją apie gyvenimą Lietuvos regionuose. Lietuvos regionų socialinė ir ekonominė būklė atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų pritraukiančių vis daugiau gyventojų. Stebėdami politinę regionų būklę regime vis tuos pačius politinius lyderius, užimančius svarbiausius savivaldos postus, mažą gyventojų dalyvavimą politiniuose procesuose, klestinčią korupciją. Vis dažniau matome ir girdime pagyras vienam ar kitam regionui ir jų lyderiams, jog gražiai tvarkosi, gerai sutvarkyta aplinka, atnaujinami mokyklų ir kiti viešų reikmių pastatai, tiesiami nauji ir atnaujinami seni keliai. Ar šių pokyčių pakanka, jog galėtume pasakyti, kad regionuose yra gera gyventi? Kas paskatintų vietos bendruomenes aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime ir tapti savo regiono šeimininkais?

Diskusijos dalyviai: • Fotografas, visuomenininkas Vaidas Juška

• Tikslaus ūkininkavimo konsultantas Saulius Sagatys

• IQ žurnalo ir “Alfa.lt” naujienų portalo vyr.redaktorius Ovidijus Lukošius

• Lietuvos žurnalistikos centro direktorė dr. Džina Donauskaitė

• Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė

• Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof.dr. Milda Ališauskienė

Tokia tema “Atviros Lietuvos fondas” pakvietė diskusijai Kėdainių bendruomenę balandžio 30 d. Daugiakultūriniame centre istorinėje Rinkos aikštėje. Ir nors renginys vyko tuo pačiu metu kaip ir džiazo festivalis, vis dėlto norinčiųjų pasikalbėti apie gyvenimą Kėdainiuose netrūko. Tarp diskutantų buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, Lietuvos žurnalistikos cento direktorė dr. Džina Donauskaitė, žurnalo IQ ir portalo alfa.lt vyriausias redaktorius Ovidijus Lukošius, Tikslaus ūkininkavimo specialistas Saulius Sagatys ir Seimo nario Arūno Gelūno patarėjas Vidmantas Valantiejus. Diskusiją moderavo “Atviros Lietuvos fondo” valdybos pirmininkė dr. Milda Ališauskienė.

Gero gyvenimo samprata yra tiek subjektyvi, tiek objektyvi. Subjektyviąją gero gyvenimo sampratą apibrėžiame kiekvienas individualiai, remdamiesi savo patirtimi ir socio-ekonomine padėtimi. Tuo tarpu objektyvią gero gyvenimo sampratą kuria ir formuoja valstybė ir jos institucijos socialinės bei kitų sričių politikos priemonėmis. Trečiajam Nepriklausomybės dešimtmečiui einant į pabaigą, galime kalbėti apie decentralizacijos proceso pasekmes regionams, ar ir kaip veikia vietos savivaldos institucijos, kiek ir kaip visuomenė dalyvauja savivaldos ir gero gyvenimo regionuose kūrimo procesuose. Gero gyvenimo sampratą visuomenėje formuoja ir žiniasklaida. Kai valstybės, žiniasklaidos ir žmonių gero gyvenimo sampratų supratimai išsiskiria žmonės nusivilia ir gali pradėti protestuoti – nebedalyvauja visuomeniniame ir politiniame gyvenime, pradeda „balsuoti kojomis“, t.y. emigruoja.

Diskusijoje kelti klausimai, koks yra geras gyvenimas Kėdainiuose? Kokie objektyvūs rodikliai lemia gyvenimo kokybę ir jos (ne)gerėjimą Kėdainiuose? Užimtumas? Kultūrinis gyvenimas? Švietimo būklė? Pilietinis ir politinis dalyvavimas? Ar ir kaip kėdainiečiai valdo Kėdainius? Kokį vaidmenį gero gyvenimo Kėdainiuose kūrime atlieka vietos ir nacionalinė žiniasklaida? Kokia yra vietos žiniasklaida ir kokį Kėdainių įvaizdį ji kuria?

Kalbėdami apie tai, kas užtikrintų gerą gyvenimą Kėdainiuose diskutantai minėjo užimtumą ir infrastruktūros svarbą – pradedant gatvėmis, keliais, patogia transporto infrastruktūra, po to ir kokybiškai dirbančiais darželiais ir mokyklomis. Nuskambėjo ir mintis, kad kiekvienas gali prisidėti kurdamas gerą gyvenimą, susitvarkydamas savo kiemą ir gatvę, o ne reikalaudamas iš valstybės. Vis dėlto, pokalbio metu paaiškėjo, kad daug nerimo kelia mažėjantis gimstamumas, susitraukusios švietimo paslaugos šiame regione, jaunimo nenoras likti ir kurti savo gyvenimą Kėdainiuose. Infrastruktūros, švietimo klausimai verčia sugrįžti prie pastarųjų kelių dešimtmečių socioekonominių transformacijų, kurios palietė regionus.

Po sovietmečio vykusi decentralizacija Lietuvoje vis dar išlieka gana nepakankama lyginant su kaimynine Lenkija, vietos savivalda nors ir turi įgaliojimus, tačiau ne visada valstybės skiriamų lėšų pakanka poreikiams patenkinti arba ne visada su esamomis lėšomis elgiamasi ūkiškai. Be to, gana nedidelė savivaldoje dalyvaujančiųjų rotacija dažnai lemia, kad lėšų srautai keliauja vienos ar kitos interesų grupės poreikiams patenkinti aplenkdami bendrojo gėrio kūrimo interesus. Todėl labai svarbus vietos bendruomenės dalyvavimas pilietiniuose ir politiniuose procesuose, kurie darytų įtaką vietos valdžios sprendimams reikalingiausiems bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas viešajame gyvenime neturėtų apsiriboti dalyvavimu rinkimuose, vykstančiuose kartą per ketverius metus. Vietos valdžia turėtų nuolatos jausti bendruomenės domėjimąsi ir įsitraukimą į sprendimų priėmimą, viešojo intereso atstovavimą.

Diskusijos Kėdainiuose pokalbiui pasisukus link sambūvio atmosferos aptarimo sutarta, kad gero gyvenimo samprata apima ir šį aspektą. Kalbėdami apie gerą gyvenimą neturėtume apsistoti ties naujų kelių ar kitokios infrastruktūros kūrimu, ne mažiau svarbus ir bendro sambūvio klimatas, kaip jaučiasi regiono gyventojai, ar ir kaip dalyvauja pilietiniame ir politiniame gyvenime. Kitaip tariant, demokratijos būklė regione taip pat lemia gero gyvenimo jame kokybę. Pokalbio metu paaiškėjo, kad žmonės Kėdainiuose nesijaučia drąsiai, vis dar gana pasyviai stebi vykstančius įvykius, nereaguoja ir nekomentuoja visuomenės gyvenimo ar politinių aktualijų viešai, labiau linkę viešojo gyvenimo klausimus diskutuoti privačiai.

Žiniasklaidos kaip vieno iš pagrindinių demokratijos ramsčių, anot diskutantų, Kėdainiuose būklė gana kritiška, nes pagrindinės žiniasklaidos priemonės priklauso vienai arba kitai politinei jėgai, todėl turintiems kitokias pažiūras ar nuomonę vietos jose neatsiranda. Kyla klausimų, ar tokia vietos žiniasklaidos padėtis tenkina bendruomenę, ar ji pasiruošusi kovoti už savo teisę į objektyvią informaciją, ar pasiruošusi prisidėti prie nepriklausomos žiniasklaidos išlaikymo. Nors diskusijoje nuskambėjo skepsis dėl to, kiek bendruomenei svarbi ir kiek ji pasiruošusi prisidėti prie nepriklausomos žiniasklaidos išlaikymo, tačiau abejonių, kad objektyvios informacijos poreikis būtinas geram gyvenimui nekilo.

Apibendrinant pirmąją Atviros Lietuvos fondo diskusiją iš ciklo, skirto regionams, vykusią Kėdainiuose galima sakyti, kad jos metu pavyko aptarti svarbiausius gero gyvenimo regionuose aspektus, apčiuopti vietos aktualijas ir probleminius klausimus. Svarbiausią šios diskusijos idėją – pakviesti vietos žmones pokalbiui apie jų kasdienybę pavyko įgyvendinti. Į susitikimą atėjusi Kėdainių bendruomenė, jos deleguoti atstovai į diskusijos dalyvius bei Atviros Lietuvos fondo diskutantai sukūrė erdvę, kurioje visi susirinkusieji galėjo kalbėti tiek apie pozityvius, tiek apie neigiamus šių dienų gero gyvenimo regionuose ir konkrečiai Kėdainiuose aspektus. Norisi tikėti, kad tokios diskusijos prisidės prie pokyčių, kai žmonės be baimės gali kelti klausimus apie savo kasdienybę ir jos kokybę bet kuriame Lietuvos regione.

Diskusijos svečias: politikos filosofas Ivan Krastev, The Centre for Liberal Strategies, Sofija

Moderatoriai: Aurimas Švedas ir Donatas Puslys

Diskusija bus skirta politikos filosofo Ivan Krastev knygai “Po Europos” (After Europe, 2017), kurioje svarstoma, kokia ateitis laukia Europos Sąjungos ir kokios esminės Bendriją kamuojančios problemos gali lemti pačius niūriausius šio geopolitinio, ekonominio ir kultūrinio projekto raidos scenarijus. Ivan Krastev knygos “In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don’t Trust Our Leaders?” (2013); “Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest” (2014) yra tapę intelektualiniais bestseleriais, apie kuriuos paprastai sakoma, kad tai yra kategorijai “būtina perskaityti!” priskiriami tekstai. Ne išimtis ir paskutinė politikos filosofo knyga, jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje. Kokios priežastys nulėmė tai, kad Vidurio Rytų Europa linkusi išsižadėti liberalios demokratijos konsensuso, pasiekto po komunizmo kolapso? Kokį vaidmenį šiame nusigręžime nuo aukščiau minėto konsensuso Vidurio Rytų Europoje vaidina Kito baimė? Ar esminės Vakarų pasaulio demokratinės institucijos iš tiesų gali žlugti? Kokios problemos gali ne tik išbalansuoti Bendrijos gyvenimą, bet ir sugriauti ES? Kas mūsų lauktų būvyje “po Europos”?

Ivan Krastev – politikos filosofas,  vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Šis mokslininkas yra Liberalių Strategijų centro (The Centre for Liberal Strategies) Sofijoje pirmininkas, Vienos Humanitarinių mokslų instituto nuolatinis bendradarbis (Institut für die Wissenschaften vom Menschen), Europos užsienio reikalų tarybos narys, Atviros Visuomenės Fondo (Niujorkas), Europos Kultūros Fondo (ECF), Europos Politikos analizės centro (CEPA) tarybų narys. Ivan nuolat rašo komentarus  JAV dienraščiui “New York Times”, taip pat kaip vizituojantis mokslininkas yra dirbęs St. Antony’s College  (Oxford); the Woodrow Wilson Center for International Scholars (Washington, D.C.), the Wissenschaftskolleg (Berlin); the Institute of Federalism at the University of Fribourg (Switzerland); the Remarque Institute (New York).

Birželio 28 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko bendras ALF ir Europos Humanitarinio universiteto renginys – diskusija su Sofijos universiteto profesoriumi, politikos filosofu Ivan Krastev. Šis mokslininkas – vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos viešųjų intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Apie I. Krastev knygas In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don’t Trust Our Leaders? (2013); Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest (2014) sakoma, kad jos yra kategorijai “Būtina perskaityti!” priskiriami tekstai (žinoma, skaitančiųjų intensijos skiriasi – be nemažo skaičiaus ištikimų I. Krastev idėjų šalininkų egzistuoja ir nemenka jo kritikų stovykla, kimbanti į šio mokslininko tekstus visai dėl kitų paskatų nei jo talento gerbėjai). Ne išimtis ir paskutinė minėto politikos filosofo knyga After Europe (University of Pennsylvania Press, 2017), jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje.

ALF salėje įvykęs pokalbis buvo skirtas I. Krastev knygoje “After Europe” išsakytoms idėjoms aptarti. Pokalbio moderatoriai – kultūros istorikas Aurimas Švedas ir portalo “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys – didžiausią dėmesį skyrė dviems temoms: vieningos Europos idėjai ir jos ateičiai; liberalios demokratijos situacijai ir jos išsaugojimo galimybėms. Skaitytojų dėmesiui pateikiama pirmų keturių, diskusijos metu nuskambėjusių klausimų, aptarimo santrauka.

Douglas Murray savo knygoje “Keista Europos mirtis” (The Strange Death of Europe: Immigration, Identity, Islam, Bloomsburry Publishing PLC, 2017) kalba apie europinės civilizacijos mirtį.  Tuo tarpu savo knygoje Jūs analizuojate Europos Sąjungai, kaip politiniam projektui, kylančius iššūkius.  Ar tie iššūkiai tokie rimti, kad gali nulemti ES projekto žlugimą? Kaip Jūs matote situaciją dabar?

Visų pirma, Rytų Europos ir Vakarų Europos gyventojų požiūris į Europos Sąjungą ir šio politinio projekto dabar patiriamus iššūkius esmingai skiriasi. Rytų Europos gyventojams Sovietų Sąjungos žlugimas yra asmeninės patirties dalykas. Mes visi žinome, kokia greita gali būti tam tikrų dalykų dinamika. Komunizmas Bulgarijoje XX a. 9-ajame dešimtmetyje atrodo kažkas tokio neišvengiamo, kaip pati gamta.

Tačiau pasaulis ėmė keistis ir tai vyko labai greitai. Trys ar keturios savaitės negalėjo esmingai pakeisti ekonominės sistemos. Tačiau dezintegracija visų pirma vyksta ne čia, o žmonių galvose. Taigi, Rytų Europos gyventojai šią dezintegracijos patirtį turi.

Tuo tarpu didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis ilgą laiką priėmė Europos Sąjungą kaip savaime suprantamą dalyką – tam tikrą jų gyvenimo dominantę.

Antra, pati didžiausia krizė, su kuria Europa susiduria šiandien, yra migracijos krizė. Tačiau Rytų Europoje reikia kalbėti ne apie migracijos, o apie emigracijos krizę. Per paskutinius tris dešimtmečius šį Europos regioną paliko didelis gyventojų skaičius, o likusieji, galvodami apie ateitį, patiria metafizinę išnykimo baimę. Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti.  Tačiau šiuo atveju ekonominiams argumentams priešpastatomi visai kito pobūdžio argumentai.

Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti

Dabar Rytų Europa yra etniškai homogeniška, o Vakarų Europa – etniškai ir kultūriškai labai įvairi. XX a. I pusėje situacija buvo priešinga. Rytų Europa šiandien ne tiek nori statyti fizines sienas, kurios turėtų saugoti nuo migrantų, atvykstančių iš kitų pasaulio šalių, kiek deda pastangas kurti retorines ir mentalines sienas, turinčias stabdyti žmonių išvykimą. Trečias dalykas – kaip veikia mūsų kolektyvinė ir istorinė vaizduotė, kuomet imame mąstyti apie civilizacijų žlugimą.  “Romos imperiją sunaikino barbarai” – štai toks stereotipinis vaizdinys funkcionuoja apyvartoje.

Kita vertus, Europos civilizacija, kaip yra pažymėjęs Georger Steiner, intensyviai reflektuoja savosios egzistencijos pabaigos temą. Todėl pastaruoju metu suintensyvėję šio klausimo svarstymai neturėtų mūsų suklaidinti.

Ką tik paminėtas George Steiner kalbėjo apie dalykus, kurie jungia Europą ir kartu padeda suvokti jos tapatybę. Kodėl XXI amžiaus europiečiui taip sudėtinga mąstyti ir kalbėti bendras idėjas, atminties siužetus, vertybes, nepaisant tokios turtingos istorijos bei europinės kultūros paveldo, supančio mus kiekviename žingsnyje?

XXI amžiuje mes, kaip taisyklė, matome tuos dalykus, kurie keičiasi: žmonės migruoja, visuomenė patiria transformacijas.  Tačiau ši generalizacija teisinga tik iš dalies. Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai.

 Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai

Mūsų pasaulis yra itin stipriai fragmentuotas. Tokios fragmentacijos mūsų protėviai nėra patyrę. Viso to rezultatas: mes jaučiame, kad mums stinga bendrų patirčių. Anksčiau integracijos vaidmenį atlikdavo mokyklos, tačiau XXI amžiuje ir jos tapo labai skirtingos. Taigi, mes vis dar manome, kad gyvename tame pačiame pasaulyje (erdvės ir laiko požiūriu), tačiau taip nėra.

Šiuo atveju sunku ne tik mąstyti apie tai, kas bendra tarp gyvenančių ne tame pačiame pasaulyje. Žmonės, kurie jaučiasi taip, jog jiems visos šios greitos kaitos yra per daug sako: “Baikite visa tai! Mes nenorime daugiau jokių permainų! Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinoje, kas esame!” Todėl XXI amžiaus populizmas nekalba apie ateitį, bet žada sugražinti mus į tam tikrą praeities etapą, savotišką “aukso amžių”.

 Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinome, kas esame!

Francis Fukuyama matydamas Sovietų Sąjungos žlugimą suformulavo įžvalgą apie istorijos pabaigą. Jai nebuvo lemta išsipildyti, todėl galima formuluoti tokią hipotezę: jeigu Fukuyama nebuvo teisus, tai gal pildosi Samuel P. Huntington prognozė, jog mes patekome ne į postistorinės taikos, bet į neišvengiamo civilizacijų karo epochą? Kita vertus, atrodo, kad šiandien mums už Samuel P. Huntington daug svarbesnis yra Carl Schmitt, apibrėžiantis politiką kaip distinkcijos tarp “draugas” – “priešas” išvedimą.  Ar XXI amžiuje mes turime galimybę pabėgti iš Carl Schmitt pasaulio? Ir dar vienas aspektas – kaip mums išvengti “priešo” – “draugo” distinkcijas sėkmingai išnaudojančių sąmokslo teorijų, kurios XXI amžiuje dauginasi ir plinta neįtikėtinais tempais, daromos žalos?

Visada vertinau Carl Schmitt labai rimtai ir iki šiol manau, kad tai vienas solidžiausių liberalizmo bei liberalios demokratijos kritikų. Tačiau nepamirškime, kad C. Schmitt kalbėdamas apie “draugo” ir “priešo” distinkcijas jas taikė tarp valstybių besiklostantiems santykiams.  Situacija XXI amžiuje yra pasikeitusi, todėl C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką.

 C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką

JAV atlikti tyrimai leidžia teigti, kad edukacija keičia žmonių santykį su etniškumu ir religija, jie tampa tolerantiškesni. Kita vertus, tolerancijos tiems, kurie išpažįsta kitas politines idėjas bei vertybes, kaip taisyklė, šie išsilavinę žmonės nedemonstruoja, nes jie dažniausiai disponuoja tikslesne informacija, moka ją analizuoti ir todėl gali racionaliau paaiškinti, kam ir kodėl jie gina tam tikrus idealus. O tokiais atvejais jie tiesiog nejaučia tolerancijos mažiau išsilavinusiems, kitokias politines pažiūras turintiems žmonėms.

Konspiracijos teorijos iš tiesų nėra naujas fenomenas. Tačiau mes XXI amžiuje nuolat susiduriame su situacijomis, kuomet politiniai identitetai yra konstruojami bei pagrindžiami konspiracijos teorijomis, o ne ideologijomis. Pavyzdžiui, Lenkijos visuomenėje prieš rinkimus į parlamentą vienu svarbiausių argumentų balsuoti arba nebalsuoti už Jarosław Kaczyński partiją “Teisė ir Teisingumas” buvo atsakymas į klausimą: Lech Kaczyński žūtis Smolenske buvo nelaimingas atsitiktinumas ar spec.operacija?

Konspiracijos teorijų sklaidai dėkingas sąlygas sukuria naujosios socialinės medijos, kurių pagalba žmonės kuriasi tai, ką galima pavadinti “online identitetus”. Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu. Politikos apžvalgininkai kritikuoja populistus, kurie keičia savo pozicijas kas dieną. Tačiau žmonės neprisimena vakardienos. Jiems egzistuoja tik šiandiena. Šiuo atveju svarbiausia – kiek intensyvi ta šiandiena yra.

Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu

Šios, ką tik paminėtos, ir kitos XXI amžiaus tendencijos leidžia konstatuoti – kritinis mąstymas konspiracijos teorijų dominavimo laike tampa vis labiau problematiškas.

Knygoje After Europe yra suformuluotas vienas labai svarbus teiginys – vietoj to, kad laukti kol populizmas bus nugalėtas (ar išnyks), mes turime galvoti, kaip atsakyti į jo iššūkius. Taigi, kaip atsakyti į populizmo iššūkį?

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą. Akivaizdu, kad egzistuoja tam tikros bendros taisyklės, kurios lemia populistinių jėgų telkimąsį, stiprėjimą ir atėjimą į valdžią vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau jeigu mes iš tiesų norime rasti atsakymus į konkretaus populizmo iššūkius, mes visuomet turime dėmesingai įsižiūrėti į konkrečią situaciją, nes šalia bendrų taisyklių egzistuoja daug specifinių aplinkybių.

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą

Post scriptum arba klausimas sau patiems. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvykusi diskusija buvo vienas populiariausių “Permąstant Europą” ciklo renginių. Neabejotina, kad gausią ir įvairią auditoriją pritraukė charizmatiška politikos filosofo iš Bulgarijos asmenybė. Kas sukuria “Krastevo efektą”?  Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Tai tikriausiai gebėjimas į aklavietėmis virtusios klausimus rasti netikėtus atsakymus; mokėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir skaidriai; meistriškas žongliravimas mikro ir makro perspektyvomis (leidžiantis Sofijos, Varšuvos arba Budapešto aktualijas pamatyti Europos kontekste arba bendraeuropinių reikalų perspektyvoje įžvelgti konkretybes). Beje, detalės I. Krastev viešuose pasisakymuose, interviu arba jo tekstuose yra itin svarbus jo diskurso elementas. Šiuo atveju kalba eina ne tik (ne tiek) apie empirinius duomenis kuriuos mokslininkai, kaip taisyklė, kaupia bei kolekcionuoja siekdami  pademonstuoti jų sukurtų teorinių schemų gyvybingumą, bet apie įvairius kultūros reiškinius (ištraukas iš grožinės literatūros tekstų, idėjas, filmų siužetus ar net nuorodas į anekdotus) bei kasdienybės aspektus, kuriuos I.Krastev interpretuoja, atskleisdamas kaip socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai kuria sinergiją su kultūros ar kasdienybės sfera, todėl įvairūs fenomenai iš pastarųjų realybių tampa svarbūs politikos filosofui kaip gairės analizei ir kaip argumentai. Beje, dėmesys tokio pobūdžio detalėms išduoda retą akademinio pasaulio žmogui savybę – empatiją – mokėjimą ne tik stebėti, bet ir stebėtis; gebėjimą dalintis atradimo džiaugsmu.

2018 m. gegužės 9 d. 17.30 val. ALF namuose, Didžioji g. 5, vyks diskusija „Stambulo konvencija, moterys ir smurtas. Ar Lietuva viename kelyje su progresyviomis Europos šalimis?”

Stambulo konvencijos ratifikavimo diskusijos Lietuvos visuomenėje pasiekė netikėtą įkarštį. Atrodo, visos diskutuojančios pusės sutaria, kad smurto prieš moteris paplitimas turi būti stabdomas. Tačiau apie smurtą prieš moteris kalbanti ir socialinės politikos priemones siūlanti Stambulo konvencija vis dar nesuranda kelio į Lietuvos politikų darbotvarkę, o visuomenė išlieka susipriešinusi. Diskusijoje kalbėsime apie smurto prieš moteris paplitimą Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Kelsime klausimus, kokios socialinės politikos priemonės geriausiai užkerta kelią šiam smurtui, ką naujo kovoje su smurtu prieš moteris siūlo Stambulo konvencija.

Diskusijoje dalyvaus: • Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė prof. dr. Dalia Leinartė • Lietuvos Respublikos Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininkas dr. Mindaugas Puidokas • Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis • Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universitete ekspertė Ulla Albért

Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė

Maloniai prašome registruotis čia iki gegužės 8 dienos. Diskusijos partneriai: Švedijos ambasada Vilniuje ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris bei smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, dar kitaip vadinama Stambulo konvencija, jau pasirašyta ir ratifikuota 31 iš 47 valstybių narių, Lietuvoje susilaukė pasipriešinimo – Seimas nusprendė dar 2013 m. Lietuvos pasirašytos konvencijos ratifikavimo klausimo nespręsti. Apie šios konvencijos esminius tikslus bei prielaidas kalbėjomės su Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universitete eksperte Ulla Albért, kuri Lietuvoje lankėsi norėdama pasidalinti patirtimi Atviros Lietuvos fondo diskusijoje. Centras, kuriame Ulla Albért vadovauja mokymo ir švietimo programoms, Stambulo konvencijoje numatytas priemones pradėjo taikyti dar prieš jos parengimą – jau daugiau nei dvidešimt metų.

Smurtas prieš moteris Lietuvoje iki šiol didelė ir sunkiai sprendžiama problema. Kuo šioje kovoje svarbi Stambulo konvencija?

Šia konvencija Europos valstybėse įteisina bendrą smurto prieš moteris apibrėžimą ir aiškiai pripažįsta tai kriminaline veika bei žmogaus teisių pažeidimu. Konvencijoje aiškiai įtvirtinama valstybės atsakomybė apsaugoti visus savo piliečius nuo smurto, taip pat vykdyti smurto prevenciją. Yra užtikrinama visapusiška parama smurto aukoms, o taip pat ir smurtautojų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Vienas iš būdų vykdyti smurto prevenciją – tai švietimas. Šiame kontekste svarbu, kad konvencija įpareigoja rinkti statistinius duomenis apie visų formų smurtą bei remti tyrėjus, analizuojančius smurto reiškinio priežastis ir pasekmes bei taikomų priemonių kovai prieš smurtą efektyvumą.

Vienas iš būdų vykdyti smurto prevenciją – tai švietimas

Labai svarbu, kad specialistai, padedantys smurtą patyrusioms moterims, aiškiai žinotų padėtį. Specialistų ruošimas, kuriam konvencijoje skiriamas didelis dėmesys, tokiai pagalbai yra vienas esminių aspektų. Žinome, kad gyvenimas smurtiniuose santykiuose smurtą normalizuoja ir moterys nusprendžia palikti smurtautoją tik tada, kai išsigąsta dėl savo gyvybės. Reikia suprasti, kad smurtas gali būti mirtinas – moterys kartais yra nužudomos savo vyrų ir partnerių. Todėl labai svarbu, kad sprendimą priėmusi moteris gautų visokeriopą pagalbą iš paruoštų profesionalų ir ištrūktų iš pavojingos aplinkos.

Ką reiškia konvencijos prielaida, kad smurtas prieš moteris yra struktūriškai nulemtas diskriminacijos dėl lyties, ir kodėl svarbu ją pripažinti?

Esama mitų, kad smurtautojais tampa tik tam tikri, išskirtinio tipo vyrai. Tai nėra tiesa. Smurtauja ne kažkoks specifinis vyrų porūšis, smurtauja daug ir įvairių vyrų. Švedijoje 14 proc. moterų pripažįsta savo gyvenime patyrusios smurtą iš savo vyrų arba partnerių. 46 proc. moterų praneša patyrusios skirtingų rūšių smurtą, įskaitant seksualinį priekabiavimą. Tai pernelyg dideli skaičiai, kad galėtume teigti, jog šiuos nusikaltimus padarę vyrai yra kažkuo išskirtiniai. Pusė vyrų populiacijoje negali turėti vieno sindromo ar savybių rinkinio. Tiesa yra ta, kad smurtas kyla iš nelygių galios santykių tarp vyrų ir moterų. Vyrai visuomenėje turi daugiau galios nei moterys, taigi jie naudoja smurtą tam, kad apgintų savo poziciją – smurtas leidžia atkartoti nelygų santykį. Žmogus apskritai naudoja smurtą prieš silpnesnį tam, kad įgytų pranašumą jo atžvilgiu. O patriarchalinė visuomenės normų struktūra vyrus moko, kad taip elgtis galima.

 Visgi, galbūt ir moterys dalyvauja nelygybės struktūroje atkartodamos savo kaip žemesniosios poziciją?

Žinoma, tai yra abiejų lyčių elgesio kombinacija. Tačiau būtent smurto kriminalizavimas ir kryptinga prevencija moterims duos drąsos nutraukti gyvenimą smurtiniuose santykiuose, pasakyti „ne, aš to nebepriimsiu”. Labai svarbus valstybės įsikišimas ir atsakomybės prisiėmimas už savo piliečių apsaugą, smurto pasmerkimas ir pagalba smurtą patyrusioms moterims.

Kaip eliminuoti smurtą lyties pagrindu visuomenėje, kuri vis dar perėjimo laikotarpyje iš tradicinės į laisvą ir individualistinę visuomenę? Kai nei moterys, nei vyrai linkę nepripažinti smurtinių veiksmų kaip tokių, kol tai nepasiekia iš tiesų pavojingo lygmens, apie smurtą pranešančios moterys jaučia arba verčiamos jausti kaltę, galiausiai, lyčių lygybės ir feminizmo problematika vis dar nėra visuotinai ir atvirai pripažįstama?

Svarbu keisti normas, susijusias su vyriškumu ir moteriškumu. Šiandien visuomenėje vyriškumas yra glaudžiai siejamas su gebėjimu parodyti pranašumą smurtaujant, tuo tarpu moteriškumas – priešingai, su tokio elgesio atsisakymu, tam tikrais atvejais netgi paklusimu. Žmogaus teisė gyventi laisvam nuo smurto nėra diskusijų klausimas. Netgi nebūtina tikėti feminizmo vertybėmis, nors tai ir yra feministinio judėjimo dalis, kad tai suprastum – pagarba kitam žmogui yra grįsta pripažinimu, kad mes esame lygūs. Mano įsitikinimu, lygybė ir pagarba vienas kitam yra darnios visuomenės pamatas. Aš manau, kad kiekvienas žmogus nori gyventi taikioje ir harmoningoje visuomenėje, laisvoje nuo nelygybės ir smurto. Lygybė yra pagrindas ir sąlyga visuomenės tobulėjimui tiek socialiai, tiek ekonomiškai. Apskritai, reikia nepamiršti, kokią kainą visuomenė moka už smurto sukeliamas sveikatos problemas – kokio turtingumo visuomene reikia būti, kad tai sau leistum? Net nekalbu apie tai, jog tokiu būdu užkertamas kelias pažangai.

Svarbu keisti normas, susijusias su vyriškumu ir moteriškumu

Tačiau Stambulo konvencijoje, tiesą pasakius, lytis yra akcentuojama – ar tai nesukuria paradokso, jei bandoma įtvirtinti lyčių lygybę?

Taip, būtent, Stambulo konvencija visų pirma yra skirta kovai prieš smurtą prieš moteris. Nes mes žinome iš tyrimų, jog moterys patiria daugiau smurto, mes esame nelygūs. Tačiau tai pripažindami ir tikslingai dirbdami kartu, mes tai pakeisime.

Kaip manote, ar yra kitų svarbių smurto reiškinio prielaidų? Pavyzdžiui, dabartinė Lietuvos valdžia akcentuoja alkoholio suvartojimo mažinimą kaip vieną esminių visuomenės uždavinių, susijusį ir su kitomis problemomis. Ar matote tai kaip vieną iš smurtą lemiančių priežasčių?

Atsakant į šiuos klausimus, labai svarbu žvelgti į tai, ką sako moksliniai tyrimai, o ne vertybinės pažiūros ar išankstiniai įsitikinimai. Tyrimai rodo, kad nėra vieno smurtautojo prototipo. Vyrai, kurių smurtavimas prieš moteris baigiasi pastarųjų mirtimi, turi paprastus darbus, ir vartoja netgi mažiau alkoholio negu, pavyzdžiui, vyrai, besiveliantys į smurtinius konfliktus su kitais vyrais. Iš tiesų, tas vyras, kurio auka tampa moteris, nėra mūsų įsivaizduojamas socialinės atskirties paveiktas bedarbis, neišbrendantis iš alkoholio liūno, priešingai – smurtautojai yra labai skirtingi, kaip rodo Švedijoje atlikta mirtiną smurtą panaudojusių vyrų portretų analizė. Iš tiesų, tai ir yra iššūkis – juk jei turėtume aiškų smurtautojo prototipą, galėtume lengvai susidoroti su problema. Tačiau patriarchalinė normų sistema reguliuoja mūsų elgesį, ir didysis mūsų uždavinys yra ne priversti žmones gerti mažiau – žinoma, tai gerai dėl kitų priežasčių, tačiau vartojimo sumažinimas neišspręs sisteminės smurto problemos.

Tai ir yra iššūkis – juk jei turėtume aiškų smurtautojo prototipą, galėtume lengvai susidoroti su problema

Ką pasakytumėte žmonėms, teigiantiems, kad tradicinis šeimos modelis yra mūsų visuomenės pagrindas, ir mes negalime juo rizikuoti keisdami nusistovėjusius lyčių vaidmenis?

Na, tradicijos keičiasi visą laiką, niekas nėra statiška. Tačiau noriu pasakyti, kaip aš tai matau. Vadinamosios tradicinės vertybės iš tiesų visoje Vakarų Europoje ateina iš tų pačių šaltinių. Ir aš nesutinku, kad pirminės vertybės kaip tokią įtraukia ir nelygybę. Kaip žinia, vienas pagrindinių vertybinių šaltinių Europoje yra krikščionybė. Bet aš niekada bažnyčioje negirdėjau, kad su kažkuriais žmonėmis turėtume elgtis kaip su nelygiais. Taip, institucinė sistema visoje Vakarų Europoje yra ir ilgą laiką buvo patriarchalinė, ir istorinė įvykių seka lėmė, jog dabar nelygius santykius ši sistema pačius savaime laiko vertybe. Tačiau mes turime atsigręžti atgal ir gerai pagalvoti, iš kur ši vertybė ateina? O ši? Kaip ji atsirado, ar tai iš tiesų ateina iš esminių principų, kuriais mes tikime? Ir, svarbiausia, ar norime tai tęsti.

Gegužės 9 d. Atviros Lietuvos fondo namuose vyko diskusija „Stambulo konvencija, moterys ir smurtas. Ar Lietuva viename kelyje su progresyviomis Europos šalimis?“ Diskusijoje dalyvavo Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universiteto ekspertė Ulla Albért, sutikusi duoti interviu „Bernardinai.lt“.

Prieš kelis mėnesius Europos lyčių lygybės institutas pristatė naujausių tyrimų apie vyrų smurtą prieš moteris rezultatus. Šie tyrimai atskleidė, kad Europoje viena iš trijų moterų bent kartą gyvenime yra patyrusi fizinį ir seksualinį smurtą. Kokios priežastys lemia smurtą prieš moteris? Gal tai yra užslėptas pyktis, kurio vyrai nemoka išreikšti kitaip?

Manau, kad tai yra kompleksinė problema. 1993 m. Jungtinės Tautos dėl smurto prieš moteris paskelbė deklaraciją, kurioje buvo teigiama, jog smurtą lemia visuomenėje susiklosčiusi hierarchija. Ją išlaikyti naudojama visų rūšių prievarta. Vyrai mokomi kontroliuoti ir naudotis galia, kuri laikoma vyriškumo norma. Ši galia palaikoma prievarta, naudojama pagal poreikį. O kas yra tas poreikis? Jis atsiranda, kai žmona nesutinka su vyro nuomone, jei ji uždirba pinigų ir tampa nepriklausoma.

Smurtaujantis vyras gali jausti pyktį, tačiau kyla klausimas – dėl ko jis pyksta? Ar dėl to, kad visus vaikų auginimo, atostogų ir kitokius šeimos klausimus jis turi spręsti su savo žmona? Tokių priežasčių smurtauti neatsiranda šeimose, kuriose yra lygiateisiai santykiai. Jei vyras pyksta, svarbu jo paklausti, kokia priežastis sukėlė tą pyktį. Imdami interviu iš smurtautojų, su kuriais specialiose grupėse dirba psichoterapeutai, esame pastebėję, kad šie vyrai sugeba valdyti savo elgesį: daugybė jų, mušdami žmonas, nesumušdavo jų mirtinai. Akivaizdu, kad jie suvokia savo ribas ir puikiai supranta, ką daro. Labai retai jie muša moteris per veidą, paprastai jie daužo drabužiais pridengtas kūno vietas, kad nesimatytų smurto žymių. Jie sugeba save kontroliuoti ir tą patys pripažįsta kalbėdamiesi psichoterapinėse grupėse, tad kalbos apie vyrų pykčio nevaldymą yra mitas. Kai kuriose visuomenėse moterys mokomos prisitaikyti prie tų pykčio priepuolių. Jos pateisina savo vyrus, sakydamos: „Jis pyko, nes prarado darbą, jis negalėjo kontroliuoti situacijos…“ Bet jis gali save kontroliuoti! Už viso to slypi nelygiaverčiai santykiai, tad vyrai ir moterys turi būti mokomi jaustis lygiateisiais žmonėmis.

Priežasčių smurtauti neatsiranda šeimose, kuriose yra lygiateisiai santykiai

Beveik pusė lietuvių mano, kad aukos pačios išprovokuoja smurtą savo atžvilgiu. Šis skaičius beveik tris kartus viršija Europos šalių vidurkį. Kaip tą pakomentuotumėte?

Yra plačiai žinoma, kad patyrusios smurtą moterys mano, jog smurtas kilo dėl jų pačių kaltės, o tą joms sako ir smurtaujantys vyrai. „Tu tokia kvaila, tai tavo kaltė, neįmanoma su tavimi susikalbėti…“ Visuomenė, kurioje vyrauja nelygiateisiai lyčių santykiai, kurioje moterys mokomos, kad sprendimus priima vyrai, – tokia visuomenė palaiko vyrų požiūrį į tai, kas įvyko. Jei moteris negauna palaikymo, ji negalės pasakyti, kad tai kažkieno kito kaltė, kadangi tai bus jai labai pavojinga. Tai gali tapti netgi jos gyvenimo klausimu.

Ar smurtautojas gali pakeisti savo elgesį?

Visuomenei iškyla iššūkis auklėti ir šviesti žmones, kuriant lygiateisius santykius tarp žmonių. Svarbu, kad žmonės žinotų, ką reiškia smurtas, dėl kokių priežasčių jis kyla. Visuomenė turi žinoti, kiek jai kainuoja žmonių gydymas, kadangi daugybė problemų kyla dėl smurto. Kalbu ne vien apie sulaužytas kojas, bet ir apie skrandžio ir širdies ligas, psichologinį nestabilumą. Vyras, skriaudžiantis savo žmoną, kartu skriaudžia ir viską matančius bei girdinčius vaikus. Vyrai labai dažnai skriaudžia ir savo atžalas. Nustatyta, kad egzistuoja ryšys tarp smurtavimo prieš žmoną ir seksualinio smurto prieš vaikus. Tai egzistuoja visose šalyse. Išauga didelė rizika, kad vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, taip pat išaugs smurtautoju. Istorija kartosis, todėl tą reikia stabdyti kuo anksčiau.

Išauga didelė rizika, kad vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, taip pat išaugs smurtautoju

Kokių priemonių turi imtis visuomenė, kad sustabdytų smurtautojus?

Turime galimybę įgyvendinti Stambulo konvenciją, kuri apibrėžia smurtą struktūriniu lygmeniu ir nubrėžia tolesnę jo įveikimo perspektyvą. Švedija, pasirašiusi šią konvenciją, šiuo metu kuria įstatyminę bazę, kriminalizuodama visų rūšių smurtą prieš moteris. Siekiama padėti jo išvengti žinių, mokymo, švietimo pagalba, parengiant profesionalus. Žmonės mokomi atpažinti skriaudžiamas moteris. Konvencija numato pagalbos būdus moterims, nes jei moteris, prieš kurią smurtaujama, negauna paramos visuomenėje, jos gyvenimas tampa labai rizikingas ir nesaugus.

Kada Švedija atkreipė dėmesį į smurto, vykstančio artimoje aplinkoje, apraiškas? Kokių priemonių buvo imtasi? Kokių rezultatų tai davė? Lietuvoje tik prieš kelerius metus įsigalėjęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas šokiravo visuomenę smurto mastu ir atkreipė dėmesį į šią rimtą problemą, su kuria iki šiol susidūrusios moterys būdavo paliekamos pačios sau.

Aišku, jau seniai Švedijoje buvo draudžiama smurtauti prieš moteris, tačiau toks smurtas nesiliovė. Devintajame dešimtmetyje moterų organizacijos pradėjo steigti prieglaudas moterims, susidūrusioms su smurtu. Pradėjus jas steigti tapo akivaizdu, kad tai yra rimta problema. 1993 m. pasirašėme JT deklaraciją dėl visų rūšių prievartos prieš moteris panaikinimo, o neseniai pasirašėme Stambulo konvenciją, kuriame išsamesnius įstatymus.

Pavyzdžiui, moteriai nuvykus su skundu į policiją jos skundas registruojamas, net jei yra mažai įkalčių prieš smurtautoją ir jo nubausti negalima. Jai atvykus su skundu antrą, trečią kartą su įkalčiais – kad ir po pusės metų – visa tai bus traktuojama kaip sisteminis, pasikartojantis smurtas, už kurį bus taikoma didesnė bausmė.

Pakeitėme įstatymus, kad apgintume moteris, kurios nukenčia ekonomiškai. Pavyzdžiui, moteris yra oficiali turto – namo, pinigų, automobilio ir kt. – savininkė, tačiau jos smurtaujantis vyras kontroliuoja tą turtą. Jei ji kreipiasi į socialines tarnybas pagalbos, sakydama, kad negali savęs išlaikyti, socialinės tarnybos gali jai padėti, suteikdamos žinių, kaip apginti savo teises. Stambulo konvencija taip pat apibrėžia ekonominį smurtą. Dažnai nutinka, kad po skyrybų vyrai nuskriaudžia savo žmonas materialiai, ypač tokiais atvejais, kai vaikai lieka su tėvu, o vėliau apsigyvena su mama, kurią vaikų išlaikymas gali finansiškai sužlugdyti.

 Pakeitėme įstatymus, kad apgintume moteris, kurios nukenčia ekonomiškai

Švedijai, pastaraisiais metais priėmusiai daugybę pabėgėlių, atvykusių su savo tradicijomis, kultūra, skirtingu mentalitetu, greičiausiai iškyla naujų iššūkių. Kaip sekasi juos įveikti?

Svarbu suprasti, kad nuomonė, jog visi musulmonai vyrai smurtauja prieš savo moteris ir vaikus, nėra teisinga. Smurtautojais gali būti tiek švedai, tiek musulmonai – ir tai yra tokios pat rūšies smurtas. Tačiau musulmonų šeimose yra paplitusi tradicija kontroliuoti moteris – ypač netekėjusias, sprendžiant, už kokio vyro jas išleisti. Tai motyvuojama tradicijomis. Švedija pakeitė įstatymą dėl nepilnamečių vedybų: anksčiau reikėdavo gauti leidimą, norint susituokti nesulaukus 18 metų. Dabar tai neįmanoma. Netgi sudarius tokią santuoką užsienyje, ji nebus pripažįstama Švedijoje. Nusikaltimu laikoma netgi tėvų ar artimųjų veiksmai, parengiant kelionę sudaryti tokią santuoką užsienyje.

Prieš kelerius metus Vokietiją supurtė skandalas dėl jaunų musulmonų vykdyto masinio seksualinio priekabiavimo, nuo kurio nukentėjo jaunos merginos ir moterys, atėjusios sutikti Naujųjų metų pagrindinėje Kelno aikštėje. Ar tokių atvejų pasitaiko Švedijoje?

Aišku, nutinka tokių dalykų, ir mes nesame tuo patenkinti. Nenorėčiau menkinti šio klausimo, nes jis labai rimtas, tačiau mūsų centras, atlikęs tyrimą apie seksualinę prievartą, nustatė, kad kone 46 procentai švedžių teigia patyrusios rimtą seksualinę prievartą bent kartą savo gyvenime, o tai yra milžiniška problema. Rizikinga susifokusuoti tik ties jaunais pabėgėliais vyrais, nes ir daugeliui švedų vyrų būdingas toks elgesio modelis.

Pastaruoju metu pasaulyje – ir Lietuvoje taip pat – plečiasi skandalas MeToo. Moterys vis drąsiau kalba apie patirtą seksualinį priekabiavimą. 80 procentų moterų Švedijoje teigia patyrusios seksualinį priekabiavimą, tuo tarpu Lietuvoje tokių yra 35 procentai. Kaip pakomentuotumėte tokį skirtumą?

Kalbant apie prievartą, vyrai ir moterys suvokia, su kuo jie gali sutikti ir su kuo – ne. Anksčiau buvo įprasta, kad vyrai pasilinksminimo vietose – šokiuose, vakarėliuose – liesdavo, čiupinėdavo moteris, o moterys dažnai tokį joms nemalonų elgesį vertino tik kaip įkyraus mašalo antpuolį. Dabar jos apibrėžia tą prievartą, atrasdamos tinkamų žodžių savo patirčiai. Jei nekalbėsime apie prievartą, negalėsime paaiškinti savo patirties. Anksčiau Švedijos įstatymai nenumatė išprievartavimo galimybės šeimoje, tarp sutuoktinių. Bet šis įstatymas buvo pakeistas, ir tuomet daugybė moterų suprato, kad jos turi tokią patirtį. Įstatymas padeda žmonėms suprasti, kas yra gera, ir kas – ne. Lankydamasi Lietuvoje pastebėjau, kad jūs turite nedaug paramą moterims teikiančių centrų. Švedijoje jų yra kiekvienoje savivaldybėje. Jei moterys neturi kur eiti, kur gauti pagalbą, ką jos darys? Moterims reikia padėti atpažinti smurtą ir gauti pagalbą.

 Lankydamasi Lietuvoje pastebėjau, kad jūs turite nedaug paramą moterims teikiančių centrų

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-14-svedijos-eksperte-vyru-smurta-pries-moteris-lemia-visuomeneje-susiklosciusi-hierarchija/169879

Prof. Klaus Segbers, Freie Universität Berlin, Vokietija.

Renginio moderatorius Aurimas Švedas

XXI amžius netapo, kaip prognozavo amerikiečių politikos filosofas Francis Fukuyama, istorijos pabaiga Vakarų liberalioms demokratijoms, bet žymėjo kokybiškai naujų ir sudėtingų politinių, ekonominių, karinių ir kitokio pobūdžio iššūkių Vakarų civilizacijai pradžią. Europos Sąjunga šiuo atveju ne išimtis.

Šiandien Bendrijoje, anot prof. Klaus Segbers, galima identifikuoti bent šešis skirtingų krizių židinius, siejamus su imigracija, terorizmu, populizmo kilimu, ES elito nesugebėjimu pasiūlyti patraukios Bendrijos ateities raidos vizijos, Rusijos iššūkiais Bendrijai, Brexit procesu.

Diskusijoje su prof. Klaus Segbers bus stengiamasi atsakyti į šiuos klausimus: ar aukščiau paminėti krizės reiškiniai yra unikalūs XXI amžiaus reiškiniai, o gal tai nuolat Europos istorijoje atsikartojančių procesų, destabilizuojančių paskirų valstybių ir ištisų regionų gyvenimus, invariantai? Kokį – optimisto ar pesimisto – požiūrį į šiandien susiklosčiusią situaciją siūlo mums europiečio patirtis, įgyta išgyvenant įvairias krizes bei sprendžiant jų pagimdytus iššūkius ne tik XXI ar XX amžiuje, bet žvelgiant į taip vadinamų ilgųjų trukmių (kuriose gimė modernus pasaulis) perspektyvą?

Klaus Segbers – Globalinės Politikos Centro steigėjas ir direktorius bei Berlyno Laisvojo universiteto profesorius.  Šis mokslininkas tyrinėja procesus, lemiančius globaliosios politikos tendencijas, Vokietijos kuriamas bei įgyvendinamas užsienio politikos strategijas, sociopolitines Rytų Europos transformacijas. Profesorius vadovavo tyrimo projektams, kurių objektas – posovietinės erdvės ir Rytų Europos šalių politinės bei socialinės transformacijos (“Post-Sovietinės dėlionės”, “Mėginant paaiškinti post-sovietinius skiautinius”). Taip pat kuravo tyrimo projektą “Globalinio miesto regionai” (2002 – 2004).

Klaus Segbers yra teikęs ekspertines konsultacijas Vokietijos vyriausybei užsienio politikos formavimo klausimais, yra keleto prestižinių tarptautinių mokslinių organizacijų valdybos nariu, tame tarpe Vokietijos užsienio reikalų tarybos (Deutsche Gesellschaft für Auswärtige Politik), Persijos įlankos Tyrimų centro (The Gulf Research Center), Europos Politikos instituto (Institut für Europäische Politik). Klaus Segbers kaip vizituojantis mokslininkas yra dirbęs Stanford University, Harvard Universtity, Columbia University, The George Washington University.

2018 m. spalio 4 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko Berlyno Laisvojo universiteto profesoriaus Klaus Segbers paskaita “Šių dienų pasiekimai ir iššūkiai ES: kiek visa tai rimta?” Šis programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Goethe’s institutu Lietuvoje.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Dabartinė situacija

Paskutiniai trisdešimt metų neatpažįstamai pakeitė globalizacijos sąlygomis egzistuojantį pasaulį. Tarptautinių ryšių sistema, funkcionavusi XX a. pabaigoje, šiandien nebeveikia efektyviai. Valstybės dažnu atveju nebesugeba kontroliuoti ir joms reikiama kryptimi nukreipti procesų, kurie skrodžia jų sienas.  JAV traukiasi iš jai tokios įprastos geopolitinių procesus inicijuojančios ir jų eigą lemiančios valstybės pozicijos. Tuo pat metu mes stebime Kinijos kilimą.

Paskutinius keletą metų žiniasklaida, analitikai ir sprendimus priimantys žmonės vis dažniau prabyla apie tai, jog mūsų akivaizdoje vyksta nusigręžimas nuo Vakarų sukurtų taisyklių, po Antrojo pasaulinio karo lėmusių pasaulio raidą. Šios taisyklės svarbius svertus buvo atidavusios į Jungtinių Tautų Organizacijos, Pasaulio Banko, Tarptautinio valiutos fondo bei kitų institucijų rankas. Ekspertai pastaruoju metu vis dažniau kalba ir apie “nuvažiavusį nuo traukinio bėgių” pasaulį.

Paskutinis štrichas, padedantis apibūdinant XXI susiklosčiusią situaciją, yra aiškiai jaučiamas naratyvų arba istorijų, padedančių paaiškinti pasaulį ir atskleidžiančių, dabartinę situaciją, stygius. Šaltojo karo epochoje tokie naratyvai, kalbantys apie Vakarų priešstatą Rytams, egzistavo tuo pačiu suteikdami galimybę kiekvienam iš mūsų surasti savąją vietą aukščiau minėtoje perskyroje. Naratyvų, galinčių padėti mums suprasti pasaulį ir rasti savąją vietą jame, stygius yra labai svarbus aspektas, susijęs su populizmo reiškiniu.

Imant domėn aukščiau aptartas globalaus pasaulio raidos tendencijas neturėtų stebinti tai, jog šiuo metu atliekami tyrimai fiksuoja negatyvią tendenciją – vis daugiau žmonių savąją būklę apibūdina kaip buvimą netikrumo zonoje.

Politiniai iššūkiai Bendrijai.

Vienu svarbiausių politinių iššūkių derėtų įvardinti transnacionalinį terorizmą. Prieš penketą ar šešetą metų Bendrija egzistavo situacijoje, kai terorizmas buvo kažkur toli už jos ribų. Dabar ES piliečiai gyvena suvokdami, kad teroro aktas gali nutikti bet kada ir bet kurioje Bendrijos vietoje. Tokią negatyvią patirtį XX amžiuje iš visų ES valstybių turėjo tik Italija, Vokietija ir Šiaurės Airija.

Europiečiai šiandien susiduria ne su politiniu terorizmu. Kaip taisyklė, teroristai nekelia konkrečiai valstybei arba visai Bendrijai ultimatumų: “Jeigu jūs nepadarysite to, ko mes reikalaujame…” Šiuolaikines terorizmo apraiškas analizuojantys ekspertai daro išvadą, jog XXI amžiuje teroro aktų organizatoriai visų pirma siekia sukelti kuo didesnę įtampą ir sumaištį. Šioje situacijoje negatyvų vaidmenį dažnai atlieka žiniasklaida. Kuo daugiau dėmesio teroristiniams aktams ji rodo, tuo lengviau terorizmu užsiimantiems žmonėms rasti finansavimo šaltinių ir naujų rekrūtų.

Antrasis politinis iššūkis yra migracijos procesai. Didžiosios dalies ES visuomenių požiūriu migracija vyksta per greitai, jos bangų yra tiesiog per daug, be to migracija nėra kaip nors kontroliuojama. Šiuo atveju labai svarbu politiškai, kad daugelis europiečių mano esą Bendrija nesugeba valdyti migracijos procesų.  Tuo tarpu migracijos procesų pobūdį šiandien esmingai apsprendžia šie skaičiai: 90 procentų atvykstančių į Bendriją migrantų yra musulmonai vyrai. Sekuliari Europos visuomenė nėra pasiruošusi situacijoms, kurios kyla kuomet religinės normos yra vertinamos aukščiau, nei konkrečios valstybės įstatymai.

Artimiausiu metu migracijos procesai nesikeis, nes šiuo metu pasaulyje egzistuoja šešios valstybės, kurias reikia priskirti “žlungančių valstybių” (failing states) kategorijai: Afganistanas, Irakas, Sirija, Libija, Jemenas ir Sudanas. Sunku nuspėti, ar Vakarų pasaulio valstybėms pavyks susitarti dėl veiksmų šių šalių stabilizavimui ir dar sudėtingiau prognozuoti, ar tokie veiksmai gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Kol kas galima fiksuoti tendenciją, jog finansinė parama “žlungančioms valstybėms” nemažina, bet programuoja migrantų į ES srautų didėjimą.

Trečiasis iššūkis susijęs su taip vadinamais “gadintojais” (spoilers), kurie yra ES kaimynai (turint omenyje tokias valstybes kaip Rusijos Federacija ir Turkija), o kartais priklauso Bendrijai (Lenkija), tačiau nenori paklusti joje egzistuojančioms taisyklėms. Kaip bebūtų gaila, tačiau “gadintojų” kategorijai šiuo metu tenka priskirti ir JAV, kuri paskutinius du ar tris metus nuolat laužo egzistuojančius tarptautinius susitarimus bei taisykles.

Kol kas tegalima pasakyti tik tiek, kad šiuo metu mes esame naujoje situacijoje ir ES vis dar ieško metodo, kaip derėtų reaguoti į “gadintojų” veiksmus.

Dar vienas iššūkis susijęs su saugumo klausimu: mūsų saugumą garantuoja ne tik ES, jis yra užtikrinamas ir NATO pastangomis. Tačiau keliaujant po pasaulį ir bendraujant su įvairiais žmonėmis, galima patirti, jog kertiniu Aljanso laikytas kolektyvinės gynybos principas šiuo metu jau nebelaikomas savaime suprantama vertybe.

“Brexit” – penktasis didžiulis šiuo metu vykstantis politinis iššūkis. Šiandien sutarties tarp Londono ir Briuselio galimybes galima vertinti santykiu 50:50.

Populizmo grėsmė.

Daug žmonių jaučiasi nesaugūs XXI amžiaus pasaulyje. Tai yra labai svarbi aplinkybė, leidžianti populistams laimėti rinkimus pasiūlant paprastus atsakymus į itin sudėtingus klausimus.

Dažnai populizmo patrauklumą nulemia ne jo ideologinės žinutės (kaip taisyklė populistai neturi įdomių idėjų ir originalių ideologinių žinučių), bet diskursyvinis stilius arba kitaip – kalbėjimo būdas. Todėl analizuoti populizmo reiškinį reikia pradedant būtent nuo populistų kalbėjimo būdo aptarimo.

Kaip taisyklė, atsidūrę radijo arba televizijos debatų studijoje prie vieno stalo su populistais, žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai ir tradiciniai politikai pajunta, kad šie žmonės neturi jokių skrupulų ir, kaip taisyklė, yra nemandagūs: jie kalba niekus, nutraukia oponento pasisakymus savo pastabomis, šaukia ir kelia erzelį. Kaip į visa tai reaguoti? Kalbėti mandagiai, o gal rėkti arba pasakyti: “Aš nenusileisiu iki jūsų lygio”?  Jeigu įsisiūbavus diskusijai populistui oponuojantis asmuo mandagiai kreipiasi į moderatorių sakydamas: “Atsiprašau, bet aš dar nebaigiau… Galima pratęsti savo mintį?” – tai atrodo kaip silpnumas. Taigi, kaip reaguoti tokioje situacijoje? Tai labai svarbus klausimas ir, tiesą sakant, gerų atsakymų į jį kol kas dar nesurasta.

Kodėl populistai patraukia visuomenės dėmesį, kas slypi už jų retorikos? Atidesnis žvilgsnis parodo, jog populistų idėjos, kaip taisyklė, yra labai paprastos.

Vienas svarbiausių populistų “kozirių” yra elito ir visuomenės priešpriešos išryškinimas. “Elitas išduoda paprastų žmonių interesus!” – šį lozungą galima išgirsti praktiškai iš kiekvieno populisto lūpų, nesvarbu kokiai politinei jėgai jis skelbiasi priklausąs.

Antroji populistų intensyviai naudojama tema: “Tradicinės žiniasklaidos priemonės meluoja! Netikėkite jomis!”

Trečiasis populistų “argumentas” skamba taip: “Transnacionaliniai susitarimai ir didysis verslas naikina darbo vietas!”

Ketvirtasis populistų “koziris”: “Nereguliuojama migracija atneša vien problemas!”

Penktoji tema: “ES yra blogis!”

Šeštoji žinutė: “Multikultūralizmas žlugo!”

Aukščiau pristatytų šešių tezių variantus galite rasti įvairiose ES šalyse veikiančių politinių jėgų, flirtuojančių su populizmu, programose.

Ką populistai siūlo?

Kaip taisyklė, didžiąją dalį problemų populistai žada išspręsti vienu būdu: “Valstybės sienos apsauga turi būti sustiprinta! Mes turime palikti ES ir kitas tarptautines organizacijas, o tada susitiprinę savo nacionalinį suverenitetą ir, esant reikalui, pasistatę sienas, mes pasiraitosime rankoves ir susidorosime su negerovėmis!”

Kaip įmanoma atgauti suverenitetą globaliame pasaulyje? Į šį klausimą populistai, kaip taisyklė, nebando atsakyti. Tačiau būtent šis klausimas yra esminis. Suvereniteto samprata buvo atrasta senovės Graikijoje. Nuo to laiko iki pat XIX amžiaus buvo įmanoma kalbėti apie didesnį ar mažesnį konkrečių Europos valstybių suverenitetą. Tačiau globaliame pasaulyje suverenitetas yra daugiau fantazija, nei realybė. Taigi, populistai pažada tai, ko jie niekada negalės duoti.

Kaip galima atsakyti į populistų iššūkį?

Akivaizdu, kad nejaukumo XXI amžiaus pasaulyje jausmą kuriančios priežastys greitai neišnyks. Todėl derėtų išmokti gyventi lydimiems šio jausmo. Tai, tikriausiai, įmanoma.

Tuo tarpu tiems, kurie abejoja, ar verta išsaugoti liberalios globalaus pasaulio tvarkos modelį, kuris buvo įsteigtas po Antrojo Pasaulinio karo, derėtų patiems sau užduoti tokį klausimą: “Ar mes turime šansų sukurti geresnę pasaulio tvarkos alternatyvą?” Akivaizdu, kad tokia galimybė labai abejotina, todėl derėtų saugoti tai, ką turime.

Tiesa, Europai reikia susimąstyti, kaip vėl tapti patraukliu – cool – projektu, kokiu ji anksčiau buvo. Taip pat europiečiai privalo surasti partnerių, kurie mąsto panašiai  ir išpažįsta tokias pat vertybes kaip mes.

Prof. Thomas Hylland Eriksen, University of Oslo

Renginio moderatorius Aurimas Švedas

Mes gyvename pasaulyje, kuriame daug dalykų kinta itin greitai. Šią po Antrojo pasaulinio karo  išryškėjusią tendenciją futurologas Alvin Toffler savo knygoje “Ateities šokas” (Future Shock, 1970) yra pavadinęs “greitai dingstančia situacija”. Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen, tyrinėdamas šiuolaikybę, pasiūlė kitą metaforą, labai tiksliai apibūdinančią mūsų būklę bei savijautą – “perkaitęs pasaulis”, pabrėždamas ne tik kiekybines jo charakteristikas (“visko yra labai daug”), bet ir atkreipdamas dėmesį į kokybinius šio pasaulio bruožus (kurie esmingai skiriasi nuo, tarkim XIX ar XX amžiaus Vakarų visuomenių kurtos socialinės, ekonominės, kultūrinės realybės) bei jo nevienareikšmį poveikį mums – individualių ir kolektyvinių tapatybių destabilizavimą.

Bandydamas nusakyti XXI amžiaus žmogaus savivoką ir elgseną norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen yra pavartojęs dar vieną puikią, kaip mat prigijusią metaforą – “lego kubelių žmogus”. Viena pagrindinių “lego kubelių žmogaus” sąvybių – nepastovumas ir niekada nesibaigiačios savęs paieškos, vis iš naujo kuriant asmenybinę tapatybę iš įvairių sudedamųjų dalių – filosofinių idėjų, religinių postulatų, pop kultūros pasaulio simbolių, etc.

Kokią Europą XXI nori kurti perkaitusiame pasaulyje gyvenantys “lego kubelių žmonės”? Ar šiems globalaus ir nuolat skubančio bei kintančio pasaulio vaikams svarbi istorija ir atmintis, Europos kultūros paveldas, tradicijos bei jų išsaugojimas? O gal šiems perkaitusio pasaulio gyventojams pastarosios kategorijos yra nieko nereiškiantys žodžiai, todėl mus iš tiesų vienija tik, kaip sako viena reklama, “alus ir pergalės”?

Prof. Thomas Hylland Eriksen dirba Oslo universitete.  Pagrindinės jo tyrimų temos yra identitetas, nacionalizmas, kosmopolitizmas, globalizacija, migracija, žmogaus teisės. 2001 – 2011 metais Thomas Hylland Eriksen parašė keturias knygas apie modernybės pasaulį ir žmogaus vietą šiame pasaulyje. Viena iš šių knygų – “Akimirkos tironija” – yra išleista lietuvių kalba (Tyto Alba, 2004). Dar viena tyrimų sfera, į kurią gilindamasis Thomas Hylland Eriksen nuolat publikuoja knygas norvegų ir anglų kalba, yra globalizacijos procesas bei jo pasekmės.

2011 Thomas Hylland Eriksen už itin aukštus akademinius pasiekimus buvo įvertintas Europos mokslų tarybos skirtu grantu ir 2012 – 2017 metais vykdė tyrimą “Perkaitimas: Trys globalizacijos krizės”, kurio metu buvo analizuojami globalizacijos sukelti negatyvūs procesai ekonomikos / finansų, aplinkos / klimato ir identiteto /kultūros sferose. Visoje Skandinavijoje Thomas Hylland yra žinomas kaip viešasis intelektualas, kuris dėmesingai seka tiek savo šalies, tiek Europos, tiek ir pasaulio aktualijas bei aktyviai jas komentuoja savo tekstuose.

2018 m. lapkričio 8 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko susitikimas ir diskusija su Oslo universiteto antropologijos profesoriumi Thomas Hylland Eriksen “Gyventi perkaitusiame pasaulyje”.  Šios programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje.

2011 T. H.Eriksen už itin aukštus akademinius pasiekimus buvo įvertintas Europos mokslų tarybos skirtu grantu ir 2012 – 2017 metais vykdė tyrimą “Perkaitimas: Trys globalizacijos krizės”, kurio metu buvo analizuojami globalizacijos sukelti negatyvūs procesai ekonomikos – finansų, aplinkos – klimato ir identiteto – kultūros sferose. Šie ir kiti “perkaitusio pasaulio” aspektai buvo aptarti viešo renginio metu.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Diagnozė. Perkaitęs pasaulis.

Pasaulis visą laiką kinta. Tai – istorijos taisyklė. Tiesa, nuo XIX amžiaus pastaroji sparta tapo itin ryški. Dar daugiau, pokyčių vykstančių pasaulyje greitis nuolat didėja, nes greičio pedalas spaudžiamas vis intensyviau.  Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais. Tai riba, žymėjusi Šaltojo karo pabaigą, Vakarų civilizacijos pergalę konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga ir neo-liberalistinės ekonomikos modelio paplitimą, kompiuterių bei (kiek vėliau interneto eros pradžią), o taip pat – naują globalizacijos ekspansijos etapą. Taigi, 1991-ieji yra savotiškas riboženklis, kuomet apie šiuolaikinį pasaulį mes pradėjome kalbėti vartodami tokius apibūdinimus kaip “pernelyg skubantis”, “per daug intensyvus”, “perdėm sausakimšas”, “pernelyg pripildytas įvairių dalykų ir veiklų”. Su kiekviena diena mūsų gyvenimas pasipildo vis naujais perkaitimo ženklais ir, deja, niekas šio proceso negali valdyti arba pakeisti, nes XXI amžiaus pasaulį verčiančiame vis sparčiau judėti variklyje, deja, nėra įmontuotas termostatas.

Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais.

Todėl neturėtų stebinti, kad kai kurie žmonės, gyvenantys perkaitusiame pasaulyje, pavargo nuo permainų kaitos ir ima kartoti: “Užteks! Mes norime, kad visa tai tiesiog baigtųsi!” Taip sako Venecijos ir Barselonos gyventojai, matantys savo miestus tiesiog apgultus turistų. Šiuos žodžius kartoja šalia vandenynų gyvenantys žmonės, kurie supranta, jog greito metu vandenyje plastiko bus daugiau negu žuvų.

Akivaizdi ir dar viena perkaitusio pasaulio problema – gyvenantys tokiame pasaulyje žmonės ne tik junta  “visko tiesiog per daug”, bet ir ima suprasti – nuo jų beveik niekas nebepriklauso. Kaip taisyklė, perkaitusiame pasaulyje gyvenančių žmonių likimus lemiantys sprendimai yra priimami kažkur toli (Briuselyje, Vašingtone…), neįsiklausant į žmonių, kurių gyvenimus pakeis minėti sprendimai, balsus ir nuomonę.

Tiesa, egzistuoja ir kitas permainų aspektas.

Skirtingos pasaulio vietos ir jose gyvenančios visuomenės arba tam tikros, konkrečiai visuomenei priklausančios, grupės nesivysto tuo pačiu greičiu. Todėl šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai. Tad kai kuriose pasaulio vietose problema yra ne permainų greitis, o permainų nebuvimas. Įtampos, kylančios tarp skirtingų pasaulio vietų priklausančių ne toms pačioms laiko zonoms, tampa konfliktų šaltiniu.

 Šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai

Šiame naujajame pasaulyje, užgimusiame po 1991-ųjų metų, deja, išliko ir senųjų įtampų bei konfliktų židiniai (nebūtinai susiję su skirtinguose laiko tėkmės lygmenyse egzistuojančiomis visuomenėmis). Pavyzdžiui, genocidas Ruandoje ir karas Balkanuose atskleidė, jog aukščiau paminėtos permainos automatiškai neišsprendė daugelio senų problemų, dar daugiau – “kaisdamas” pasaulis senuosius konfliktus suintensyvino.

Ką daryti mažoms visuomenėms, gyvenančioms perkaitusiame pasaulyje?

Kaip globalūs dalykai paliečia lokalinius reiškinius? Kaip įmanoma būti globaliu ir lokaliu tuo pat metu?

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus. Tokios nedidelės šalys kaip Norvegija arba Lietuva, siekdamos išlaikyti ir plėtoti savo kalbą bei kultūrą privalo šioms sferoms teikti paramą, nes rinkos ekonomikos mechanizmais šiuo atveju pasikliauti nederėtų. Pavyzdžiui, labai svarbia veiklos sfera yra literatūros vertimai į nacionalines kalbas. Mažos visuomenės privalo iš pasaulio perimti tai, kas yra geriausio meno ir akademijos pasauliuose, versdamos ir publikuodamos knygas norvegų ir lietuvių kalbomis. Paramos taip pat reikia teatro ir muzikos pasauliams. Jeigu šiems – kūrybiško perėmimo ir savo kūrybos sklaidos – procesams nebus skiriama parama, mes įsitrauksime į transnacionalinę populiariąją kultūrą nebepuoselėdami savosios įvairovės. Tai nuskurdins ne tik mažas visuomenes, gyvenančias globaliame pasaulyje, bet ir šį pasaulį, kuris neteks dalies savo spalvų.

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus

Žinoma, svarbu ne tik kultūra, bet ir ekonomika. Mažos visuomenės globalioje ekonomikoje, kaip taisyklė, bando surasti savo nišas, kurios dar nėra užimtos kitų ir pardavinėti tai, ko vis dar nesiūlo kiti rinkos dalyviai. Kartais tokia preke tampa potyriai. “Atvykite pas mus ir patirkite unikalius išgyvenimus!” – tokią išskirtinę “prekę” siūlo Seišelių salų gyventojai turistams. Tą patį veiksmą bando atlikti ir kiti. Nekyla abejonių, kad Lietuvoje taip pat galima išgyventi unikalių, niekur kitur nepasitaikančių, patirčių. Jų negalima multiplikuoti, nukopijuoti, perkelti į kitą erdvę. Akivaizdu, jog tos unikalios patirtys svarbios ne tik kaip turizmo variklis arba produktas, bet ir kaip lietuvių (ar kitos tautos) tapatybės integrali dalis. Todėl mes jas turime saugoti gyvendami globaliame pasaulyje balansuodami tarp buvimo įsišaknijus tam tikroje vietoje ir buvimo mobiliais.

Trečia pamoka, kurią reikia įsisavinti norintiems išgyventi perkaitusiame pasaulyje – susiraskite draugų ir sąjungininkų, o taip pat inicijuokite bendradarbiavimu su kitais paremtus procesus. Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių.

Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių

Kaip susigyventi su netikrumo jausmu ir baime?

Perkaitusiame pasaulyje yra daugybė konfliktų, kuriuos inspiruoja universalių globalių modernių jėgų veikla ir autonomijos troškimas konkrečių vietų bendruomenėse. Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje.  Ką tik paminėti procesai ir daugelis kitų reiškinių atskleidžia, kad globalinė sistema yra nestabili ir prieštaringa. Šios situacijos suvokimas provokuoja netikrumo ir baimės jausmus.

Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje

Šiandien mes nebetikime progresu, kuris buvo nekvestionuojama mūsų gyvenimo dominantė prieš trisdešimt metų Vakarų ir Rytų pasauliuose kuriant “naują pasaulį”, “naują tvarką”, “naują žmogų”, “naują gyvenimą”. Progresas buvo pakeitęs religiją, tačiau dabar situaciją kita. Koks ateities paveikslas iškyla prieš mūsų akis šiandien?

Žmonės bijo ateities, todėl balsuoja ne “už”, bet “prieš”. Tuo tarpu politikai Europoje ir kitose šalyse stengiasi mus parduoti ne gero gyvenimo viziją arba su tokia vizija susijusią viltį, o ateities baimę, o kartu su ja – “sugrįžimo atgal” temą arba nostalgijos jausmą.

Optimizmo persmelktuose pokario metuose politikai, kaip taisyklė, galėjo operuoti tokia schema: “Dabar mes esame taške A, tačiau po 20 metų būsime taške Z, žinoma, jeigu balsuosite už mane ir manąją partiją! Bus labai sunku, mums reikės mobilizuoti visas pajėgas, tačiau užsibrėžtus tikslus mes pasieksime!” Dabar, kaip taisyklė, iš politikų mes girdime visai kitus žodžius: “Jūs privalote už mus balsuoti, nes kitu atveju reikalai pakryps labai prasta kryptimi…”

JAV prezidentas Barackas Obama išsiskyrė iš šios politikų grupės, nes kalbėjo apie viltį. B.Obama kartojo: “Taip, mes galime!” Tačiau šis politikas taip ir nepasakė, ką gi jis ir jo rinkėjai iš tiesų gali nuveikti.

Įveikti baimę mes galime galvodami apie naują pozityvią viziją savo bendruomenei ir visuomenei, valstybei, Europai ir žmonijai. Mes šiuo metu susiduriame su tiek daug iššūkių, kuriuos įveikti be vizijos bus labai sunku. Ekologija, imigracija, nelygybė, neapykantos sklaida – tai viso labo keli, bet labai rimti iššūkiai, susiję su daugybe mūsų šiandieninio gyvenimo prieštarų. Akivaizdu, jog mums teks susitarti dėl to, kaip ir ką artimiausiu metu turime daryti, nes kitu atveju pasaulis ir toliau kais, o politikai ir toliau prekiaus baime.

Atviros Lietuvos fondas maloniai kviečia Jus lapkričio 22 d. 18.00 val. į viešą diskusiją „Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?“ Dalyvaus prof. Ewa Domanska (Uniwersytet im. Adama Mickiewicza / Stanford University), kultūros istorikas prof. dr. Alfredas Bumblauskas (VU). Pokalbį moderuos istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.

Ilgą laiką praeities tyrinėtojai pasakojo labai nuspėjamas istorijas apie šio pasaulio galingųjų (visų pirma – Europos karalių, karvedžių, politikų) gyvenimus, didžius jų darbus bei šių darbų prasmę europiečiams. Esminiai pokyčiai, nulėmę pačių praeities tyrinėtojų ir Vakarų civilizacijos žmogaus požiūrio į tai, ko reikia ieškoti praeityje ir kam šios paieškos yra reikalingos, įvyko XX amžiaus II pusėje. Tiesą sakant, pastaroji kaita tebevyksta iki šiol, o jos išdavoje istorija tapo kaip niekada įvairi: vieni praeities tyrinėtojai pasakoja Šaltojo karo istoriją žvelgdami į ją iš Berlyne Postdamo aikštėje gyvenusių triušių perspektyvos; kiti domisi kaip evoliucionavo gyvybė nuo didžiojo sprogimo iki Homo Sapiens atsiradimo ir rašo ateities istorijos puslapius, svajodami apie netrūkus ateisiančią Homo Deus epochą. Akivaizdu, kad ką tik išvardintos novatoriškos istorijos rašymo tendencijos mažai ką bendro turi su Vidurio Rytų visuomenėms įprasta mąstymo apie istoriją tradicija.

Todėl prasminga pasvarstyti keletą klausimų:
1) Kaip novatoriškos istorijos tyrimo formos (nusigręžiančios nuo žmogaus) gali padėti mus kurti ir palaikyti prasmingo buvimo laike jausmą?
2) Kiek istorija XXI amžiuje vis dar gali atlikti europiečių tapatybės kūrimo ir palaikymo funkciją (jeigu užsiimti Europos istorija tapo intelektualine prasme “nebemadinga”)?
3) Ar įmanoma savo vietą šiame naujų intelektualinių madų istorijoje ir humanitarikoje šou surasti lietuvių arba lenkų mokslininkams, įpratusiems visų pirma mąstyti ir kalbėti apie savo tautą ir valstybę?
4) Kokias galimybes turi Europos istorija, atmintis, kultūra ir tapatybė iš “nebemadingų temų” kategorijos vėl susigrąžinti pirmaeilės svarbos temos statusą?

Prof. dr. Ewa Domanska – Adomo Mickevičiaus vardo universtiteto Poznanėje ir Stanfordo universiteto mokslininkė, viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė. E. Domanska yra keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė. Paskutinė jos knyga “Nekros. Įvadas į mirusio kūno ontologiją” (Nekros. Wprowadzenie do ontologii martwego ciała, 2017) vos tik pasirodžiusi Lenkijoje iš karto tapo intelektualiniu bestseleriu.
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – kultūros istorikas, dirbantis Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas (1998), vienas originaliausiai mąstančių šiandienos lietuvių istorikų, nuolat keliančių ir svarstančių istorijos aktualumo dabarties visuomenei klausimą.
Diskusija vyks Atviros Lietuvos fondo namuose, konferencijų salėje (IV a.) Didžioji g. 5, Vilniuje su vertimu iš/ į lietuvių/ lenkų kalbas.

2018 m. lapkričio 22 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose (Didžioji g. 5, Vilnius) įvyko vieša profesorės Ewa Domańska (Poznanės Adam Mickiewicz ir Stanford universitetai) ir profesoriaus Alfredo Bumblausko (Vilniaus universitetas) diskusija tema “Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?” Ši diskusija yra ALF iniciatyvų ciklo “Permąstant Europą” renginys.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama prieš diskusiją profesorės Ewa Domańska išsakytų įvadinių tezių santrauka.

Postmodernizmo iššūkis istorikų bendruomenei buvo rimtu išbandymu.  Tačiau naratyvizmas, struktūralizmas ir kitos postmoderno epochoje suklestėjusios mokyklos nesugebėjo  sugriauti istorijos. Galima pasakyti ir dar daugiau – aukščiau paminėtų mokyklų iššūkiai atrodo ne tokie jau rimti lyginant juos su XXI-jame amžiuje susiklosčiusiomis tendencijomis humanitarikoje ir šias tendencijas bent iš dalies lemiančiais visuomenės poreikiais.  Jeigu postmoderno mąstytojai visų pirma kalbėjo apie tarp istorijos ir literatūros egzistuojančius panašumus, tuo pat metu keldami klausimą, kiek mūsų pasakojimai apie praeitį yra patikimi, tai šiandien formuluojamos įžvalgos, kuriose jau slypi abejonės pačiu istorijos fundamentu.

Šiuo atveju tenka kalbėti apie paradigmos pokytį istorijoje ir humanistikoje, prasidėjusį XX-to ir XXI-ojo amžių sandūroje. Šios kaitos metu atsirado naujos tyrimų kryptys, o taip pat ir nauja ontologija, keitusi humanistikoje susiklosčiusį požiūrį į praeitį bei jos raišką dabartyje.

Viena iš tokių pamatinių idėjų, kuria suabejojama XXI-jame amžiuje, yra antropocentrizmas, kalbantis apie išskirtinę žmogaus vietą istorijos visatoje.

Vis daugiau domimasi daiktų, gyvūnų, augalų istorija, tarprūšiniais santykiais, aplinkos raida, visuomeninių iniciatyvų, kylančių iš apačios, geneze bei sklaida. Naujomis, dinamiškai besivystančiomis kryptimis šiuo atveju reikėtų įvardinti įvairias disciplinas, kurių pavadinimai prasideda priešdėliu “bio-“, “eko-“, “fito-“, “geo-“, “neuro-“, “nekro-“, “techno-“, “zoo-“.  Šie priedėliai signalizuoja prasidėjusią aktyvią humanitarinių ir gamtos mokslų sąveiką. Pastarosios sąveikos metu gimsta postantropocentrinė humanitarikos kryptis.

Kitas labai svarbus klausimas, kylantis ir sprendžiamas paradigmų kaitos metu, yra episteminio autoriteto sampratos kaita, o taip pat – naujo žmogaus ir žinijos santykio paieškos. Pastarajame procese keičiasi mūsų supratimą, kas yra mokslas.

Iki šiol Vakaruose mokslas buvo suvokiamas kaip užsiėmimas ir žinių sistema, prieinama visų pirma privilegijuotiems. Šalia pastangų kurti naujus mokslo produkcijos centrus (konkuruojančius su senaisiais mokslo “fabrikais”) paminėtinas ir šiuo metu vykstantis mokslo indigenizavimo procesas, kurio metu siūlomos naujos mokslinės (įvairių tautų bei kultūrų atstovų propaguojamos) veiklos sampratos, tuo pačiu pabrėžiant praktinį šios veiklos aspektą (daugiau apie šiuos procesus galima sužinoti pasklaidžius knygą “Indigenizing the Academy: Transforming Sholarship and Empowering Communities”, ed. by Devon A.Mihesuah, University of Nebraska Press, 2004).

Dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie istorijos ir humanitarikos transformacijas XXI amžiuje, yra žinių geopolitikos reiškinys, kurį ėmėsi tyrinėti argentiniečių istorikas Walter Mignolo, parašęs knygą “The Darker Side of Western Modernity” (Duke University Press, 2011). Pastarojo mokslininko tyrimo ir kritikos objektu yra europocentristinė žinių kūrimo paradigma. Walter Mignolo tyrimas atskleidė, jog mokslo, vartojamo visame pasaulyje, centrai yra susitelkę keliose Vakarų Europos šalyse ir JAV. Kiti pasaulio regionai, tame tarpe, ir Vidurio Rytų Europa, šiuose procesuose (su nežymiomis išlygomis, nekeičiančiomis bendrųjų tendencijų) tiesiog neegzistuoja.

Walter Mignolo atkreipė dėmesį į tai, jog žinių geopolitika, Vakarų epistemiologijos istorija ir kapitalizmo raidos bei sklaidos procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pastaroji sinergija nulėmė situaciją, kurioje esame atsidūręs šiandien: žinios XXI-jame amžiuje nėra kuriamos lietuvių, lenkų, rusų, arabų arba kinų kalbomis. Lingua franca vaidmenį atlieka anglų kalba, kuriai negali prilygti jokia kita, tame tarpe ir vokiečių bei prancūzų, kalba.

Tyrinėjantys žinių geopolitikos reiškinį mokslininkai sako, jog visuomeninio teisingumo nebus be teisingumo žinijos sferoje.

Šiame kontekste labai svarbų vaidmenį įgyja bandymai atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žinių kūrimo centrus, kurie atlieka svarbų darbą įvairiose pažinimo srityse, egzistuodami už Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos akademinio pasaulio ribų.

Kaip istorijos mokslas turi keistis aukščiau aptartų procesų akivaizdoje? Ar praeities tyrimai vis dar yra privilegijuotųjų “kastos” užsiėmimas? Kokiu būdu moksliniai tyrimai koreliuoja su taikomosios ir viešosios istorijos praktikomis? Kiek mokslinių tyrimų rezultatai padeda šiandieniam žmogui atsakyti į išgyvenimo XXI amžiuje klausimus?

Istorija, kaip taisyklė, kalba apie konfliktus ir labai mažai prisideda prie galimybių taikai kūrimo. Imant domėn pastarąjį aspektą, reikia pripažinti, kad istorija dažnai nepadeda šiandienos žmogui spręsti sudėtingų išgyvenimo klausimų. Čia galima prisiminti įsigalėjusią nuomonę, esą istorija mus išmoko tik to, kad žmogus iš savo istorinių patirčių, kaip taisyklė, nieko neišmoksta. Taigi, istorija, kartu su kitais humanitariniais mokslais, XXI amžiuje egzistuoja ne tik postantropocentrinės, bet ir posteuropocentrinės mąstymo paradigmos gimimo akivaizdoje.  Šios paradigmos gimimas kelia istorikams bei kitų humanitarinių disciplinų atstovams įvairius iššūkius, bet tuo pačiu metu atveria mums, ypač Vidurio Rytų Europos akademinio pasaulio atstovams, ir naujas galimybes. Tereikia išdrįsti šiomis galimybėmis pasinaudoti.

Post scriptum:

Prof. dr. Ewa Domanska – Adomo Mickevičiaus vardo universiteto Poznanėje ir Stanford universiteto mokslininkė, viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė. E. Domańska yra keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė.

Savo straipsniuose ir knygose, apmąstančiuose istorijos mokslo ir kitų humanitarinių disciplinų situaciją bei transformacijas XXI amžiuje, prof. Ewa Domańska nuolat kalba apie integruotą, holistinį pažinimą, kuris apjungia humanitariką, gyvybės mokslus, o taip pat įvairių tautų tenykščius pasaulinio pažinimo būdus. Toks holistinis pažinimo būdas, galbūt, iš tiesų galės padėti spręsti žmoniją užgulusias šiuolaikinio pasaulio problemas.

Ewa Domańska, tyrinėdama šiuolaikinio mokslo transformacijas ir jo (ne)gebėjimą reaguoti į šiandienos žmogaus poreikius konstatuoja ir dar vieną labai svarbų dalyką – mums reikia humanitarikos, kuri gali kalbėti apie viltį, atleidimą, socialinį teisingumą, kaimynystę, atjautą, draugystę, realistines ir atsakingas utopijas.

Pastarosios temos – itin retai Lietuvos humanitarikoje ir istorikų bendruomenėje, visuomenėje bei žiniasklaidoje aptarinėjami dalykai.

Dalintis