„Jei užsidarysi savyje, gali išprotėti“. Veterano būrio seržanto Deniso istorija

Patyręs sunkią kojos traumą fronte per vieną žiaurų mūšį Luhansko srityje, Denisas kelis mėnesius buvo prikaustytas prie lovos namuose ir net pradėjus vaikščioti apatija ir depresyvi nuotaika nesitraukė. „Neturėdami tinkamos paramos veteranai griebiasi ir alkoholio ar narkotikų kaip traumos įveikos priemonių“, – pastebi reabilitacijos centro „Checkpoint“ psichologė Liudmyla Sviridova. Laimei, Deniso draugė įkalbėjo jį kreiptis pagalbos į reabilitacijos centrą ir tai grąžino vyrą į pilnavertį gyvenimą.

Į Ukrainos gynybą stojo dar 2014 m.

Denisui buvo tik 21 metai, kai 2014 m. jis įstojo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir savanoriškai dalyvavo antiteroristinėje operacijoje (ATO).

„Neturiu jokių artimų giminaičių, esu našlaitis, turiu tik tetą. Ji manęs paklausė: kodėl tu ten eini? Kokia tau iš to nauda? Bet aš buvau užsispyręs. Buvau tvirtai apsisprendęs – važiavau“, – pasakoja Denisas.

Karinė tarnyba greitai įtraukė Denisą. Jis jautė, kad daro kažką prasmingo, randa savo vietą stiprioje komandoje, turi karjeros perspektyvų ir dar turi galimybę lankyti savo šeimą.

2022 m. vasarį būrio seržantas Denisas ir jo bendražygiai laukė kitos rotacijos, ruošdamiesi grįžti namo po šešių mėnesių, praleistų fronte. Vietoj to jie vieni pirmųjų susidūrė su plataus masto Rusijos invazija netoli Avdijivkos.

„Prasidėjo įnirtingos kovos. Drebėjo žemė. Lėktuvai, raketos – buvo baisu. Ten žuvo daug mūsų karių”. Denisui pasisekė išgyventi, tačiau per vieną iš žiaurių mūšių Luhansko srityje jis patyrė sunkią kojos traumą.

Patyrus sunkų sužalojimą – ilga reabilitacija ir depresija

„Man trūksta keturių centimetrų dviejų kojos kaulų, o viduje yra metaliniai strypai. Šešis mėnesius praleidau Rivnės ligoninėje. Vėliau ilgą laiką buvau prikaustytas prie lovos namuose, o mano raumenys sunyko. Negalėjau net atsistoti ant sužeistos kojos“, – dalinasi Denisas.

Ilgas ir sunkus atsigavimas smarkiai pakenkė Deniso psichinei sveikatai. Jis jautėsi apatiškas, retai išeidavo į lauką, net ir vaikščiodamas su ramentais, ir beveik su niekuo nesikalbėjo. Aplinkiniai žmonės jį dažnai erzindavo. „Pamažu buvo beprarandąs protą“, – prisipažįsta jis su liūdna šypsena.

Daugelis veteranų po tarnybos ar sužeidimo atsiduria panašioje situacijoje; ilgalaikė izoliacija ir nuolatiniai priminimai apie traumą gali labai pabloginti jų būklę.

„Laiku nesuteikta psichologinė pagalba gali prisidėti prie lėtinės depresijos, nerimo sutrikimų ir potrauminio streso sutrikimo (PTSS)“, – aiškina „Checkpoint“ psichologė Liudmyla Sviridova.

Pasiryžus kreiptis reabilitacijos – akivaizdūs pokyčiai

Neišspręstos psichologinės problemos gali apsunkinti santykius su šeima, draugais ir kolegomis, sukelti izoliaciją ir konfliktus su artimaisiais. Neturėdami tinkamos paramos, kai kurie veteranai griebiasi alkoholio ar narkotikų kaip įveikos priemonių. Lėtinis stresas ir psichoemocinė įtampa taip pat gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, virškinamojo trakto ir kitų fizinės sveikatos problemų.

Deja, ne visi kariai kreipiasi psichologinės pagalbos, net jei ji yra prieinama. Daugelis delsia dėl stigmos, bijo pasirodyti silpni, o kartais yra tiesiog išsekę. Pats Denisas iš pradžių atsisakė net apsilankyti pas reabilitacijos specialistą.

Denisas pasakoja, kad kreiptis į Zaporižėje atidaromą reabilitcijos centrą paskatino draugė. „Bet tuo metu aš nieko nenorėjau, tik žiūrėti į lubas“, – sako jis.

Galiausiai Denisas rado motyvacijos ir jėgų patekti į „Checkpoint“ reabilitacijos erdvę, daugiausia dėl atkaklaus draugo padrąsinimo.

„Apie dvi savaites nekreipiau dėmesio į jos pasiūlymą“, – prisimena Denisas. Bet draugė pasirodė atkakli – ji  vis klausinėjo: ar jau nuėjai? „Ji vis ragino mane, kol galiausiai nusprendžiau pabandyti. Kai tik nuvykau, man patiko ir pradėjau reguliariai lankytis“.

Padedamas „Checkpoint“ fizinės reabilitacijos specialistės Irynos, Denysas padarė didelę pažangą. „Masažai ir intensyvus darbas su mano koja ir nugara padarė didžiulį pokytį“, – dėkoja jis.

Įtraukė ir žmoną, ir likimo draugus

Padrąsintas šių pagerėjimų, Denisas nesustojo. Sporto salę ėmė lankyti kartu su žmona ir pradėjo treniruotis su treneriu Dmytro. Jie iki šiol reguliariai lanko treniruotes. Be to, Denisas pradėjo psichoterapiją pas centro psichologę Liudmilą Sviridovą.

„Iš pradžių galvojau: kam man reikalingas psichologas? Kokia iš to gali būti nauda? Tačiau mūsų pokalbiai pasirodė malonūs ir nuoširdžiai padėjo man atsikratyti emocinės įtampos.“

Darbas su psichologe pamažu grąžino Denisui energiją ir atgaivino jo susidomėjimą gyvenimu. Anksčiau jis buvo užsisklendęs savyje, o dabar tapo aktyviu savo vietos bendruomenės nariu – padeda prižiūrėti kaimynystę ir net pradėjo rašyti tinklaraštį TikTok, kad pasidalytų savo reabilitacijos kelione ir įkvėptų kitus veteranus.

„Tai nuostabi patirtis“, – džiaugiasi Denisas. „Visiems rekomenduoju nebijoti. Eikite, susitikite su specialistais reabilitacijos erdvėje. Jie nuostabūs ir gali jums padėti su viskuo – ar tai būtų verslo pradžia, ar teisinių problemų sprendimas, ar psichologų konsultacijos. Privalote pabandyti, nes likęs vienas namuose tikrai galite išprotėti”.

Didėjantis Deniso aktyvumas internete jau davė vaisius – jis paskatino kelis veteranus ir jų šeimas kreiptis į „Checkpoint“ reabilitacijos erdvę.

„Žmonės pradėjo lankytis mano paraginti“, – šypsodamasis sako Denisas. „Visi eina į sporto salę, pas teisininkus ir psichologus, ir jiems tai patinka. Jie man dėkoja. Tai fantastiška!”

Šiandien Denisas grįžo į darbą ir gyvena aktyvų gyvenimą, tačiau ir toliau lankosi „Checkpoint“ reabilitacijos erdvėje. Šiomis dienomis jis tiesiog treniruojasi – ir pasisveikina bei pabendrauja su darbuotojais.

Projektą „Checkpoint“ bendrai finansavo Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Jį administravo Centrinė projektų valdymo agentūra, o ekspertinę įgyvendinimo paramą teikė Atviros Lietuvos fondas. Projektas baigėsi gegužės mėnesį, tačiau „Checkpoint“ komanda ir toliau teikia paslaugas veteranams, nors ir kitoje vietoje.

Šis straipsnis parengtas gavus Europos Sąjungos finansinę paramą pagal programą „EU4Youth“. Už jo turinį atsako tik autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Sąjungos, „EU4Youth“ ar bet kurio iš programą įgyvendinančių partnerių požiūrį.