Jūrė Platūkytė. Epifanija
Jūrė Platūkytė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą „Sąryšis su kitu”.
Vaikystėje augau Graikijoje. Su šeima gyvenome mažame miestelyje, kuriame nuolat tvyrojo jūros kvapas, bet įlindus į mišką ir pradėjus lipti į kalną, galėdavai pasislėpti nuo jo ir mėgautis tankia žaliuojančia šviežuma, maudytis šaltinio vandenyje. Nors, neslėpsiu, ilgai užtrukdavo, kol pagaliau įsidrąsindavau įšokti į vandenį. Kokia greita būdavau, kai panirdavau į vandenį, tik ir norėdavosi kuo greičiau išlįsti iš ledinio pasaulio atgal į vidurdienio kaitrą.
O vasaros vakarus prisimenu kaip auksinį laiką… Turėjau draugų ir draugių, kurie gyveno butuose virš mūsų šeimos arba gretimuose namuose. Praėjus keliems dešimtmečiams apie vieną iš jų vis dar galvoju, nors dėl gan keistų charakterio savybių su ja retai pavykdavo pažaisti, tačiau kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kokia išskirtinė ji buvo. Matyt ne veltui ir dabar ją prisimenu.
Taigi, kaip jau minėjau, Epifanija turėjo keistų savybių. Man kartais net atrodo, kad jos asmenybė iš dalies susiformavo pagal vardą, kurį jai padovanojo tėvai. Graikų kalboje veiksmažodis epiphainein reiškia atskleisti, staiga pasirodyti. Man tai vis dar yra kaip neišspręsta mįslė: negi ji išties galėjo tapti tokia, kokia yra, dėl vardo reikšmės? Graikų kalboje originali reikšmė jau seniai pamiršta kasdienybėje, tad mums tai buvo tik vardas, kiek senoviškas ir neįprastas vaikiškai ausiai, bet pripratus prie jo ir pažinus žmogų, vardas tapo asmeniu, procesu.
Vėliau, studijuodama universitete, atradau, jog Vakarų kultūroje epifanija įgijo stiprią religinę reikšmę. Žodis priskirtas krikščioniškąjai šventei: trijų karalių apsilankymui prakartėlėje gimus Jėzui. Arba, platesne prasme, Dievo apsireiškimas asmeniui, apvaizda. Tačiau nuo 18 amžiaus kartu su romantizmo periodo poetų iškilimu, žodžiui suteiktas platesnis kontekstas, sekuliari reikšmė (kokia ji ir buvo prieš kelerius tūkstančius metų). Nuo to laiko pradėta daugiau dėmesio skirti sekuliarioms epifanijoms nagrinėti, ypač per literatūrą ar psichologiją. Atėjus kitam amžiui, prie termino išpopuliarinimo prisidėjo rašytojas Jame’s Joyce’as; jis rašė apie aktualiąsias epifanijas (vykstančias konkrečių žmonių konkrečiuose gyvenimuose) kaip apie esminius staigaus suvokimo momentus, per kurių patyrimą intensyviausiai pasireiškia asmenybės augimas, formavimasis. Aišku, tai žinios, įgytos jau nebegyvenant Graikijoje, tiesiogiai nesisiejančios su drauge Epifanija. Galvoju – galbūt ji išties tapo istorine asmenybe, įkūnijusia šį mistinį-paradoksalų reiškinį? Perspaudžiu, tyčia. Praėjus tiek metų ir mąstant apie tai, norisi priskirti visas epifanijos savybes Epifanijai. Ar atvirkščiai. Nes panašumų išties būta.
Prisimenu, kartą stovėjome kieme su kitais vaikais ir šaukėm ją vardu (tuomet su šeima gyveno gretimame name, penktame aukšte), kad ateitų pažaisti kartu (į lauką išlįsdavome tik vakarais ir slėpdavomės medžių pavėsiuose. Jeigu norėjome išeiti kur nors, taisyklės buvo tokios: eiti galima tik pavėsiu, bet, kai tik kojos paliečia saulėtą zoną, turi bėgti. Tad taip ir šuoliuodavom vakarais nuo kiemo prie kiemo). Jos mama, gan stambi moteriškė, vakarais dažniausiai spręsdavo kryžiažodžius balkone: ir tą vakarą, matyt, sprendė eilinį kryžiažodį. Šalia buvo padėtas radijo imtuvas: protarpiais galėjome girdėti sklindančias graikiškas melodijas (žinoma, tais laikais kitokių ir neišgirsi per radiją!). Tad tą kartą man teko burtas kopti stačiais laiptais į penktą aukštą (niekas nenorėjo leistis į tokį tolimą žygį) pakviesti Epifanijos kartu pažaisti. Užbėgusi laiptais trumpai pasiklausiau prie durų: išgirdau ją vaikštinėjant šen ir ten, girdėjau jos juoką. Apsidžiaugiau.
Pabeldžiau tris kartus — nieko. Taip greitai nepasidaviau: užsispyrusiais kumščiais beldžiau ištisas minutes, kol pirštų sąnariai paraudonavo — vis tiek nieko. Teko grįžti pas kiemo draugus ir nupasakoti keistą situaciją… Tuomet nesupratome, kodėl Epifanija galėtų taip nedraugiškai elgtis. Juk, visgi, draugai, — o nuo draugų nesislepiama namuose (neskaitant slėpynių žaidimo). Vėliau įvyko dar kelios panašios situacijos, dėl to kai kurie prarado norą bendrauti ar kalbėtis su ja.
O būdavo, kad smagiai bežaidžiant su kaimynais skylėtame alyvmedžio pavėsyje pamatau ją besiartinančią. Apstulbusi nustėru: „Ooooo?” (Na taip, tai nevadinama mintimi, jeigu negali jai suteikti konkrečių žodžių, tačiau tokiais momentais nuostaba, sumišusi su džiaugsmu, būdavo vieninteliai apčiuopiami pojūčiai. Mintys kelioms sekundėms pasišalindavo iš galvos.) Kokia ji išdidi! Tokio gilaus žvilgsnio žmogų retai kada sutiksi! O kai pagalvoji – juk ji vaikas! Aišku, tai mintys iš dabartinės perspektyvos, vaikystėje taip negalvojau.
Gyvenimo eigoje išmokau atskirti charakterio bruožus ir priskirti juos asmenims. Tuomet, to neįvardydama kaip jos išdidumo ar žvilgsnio poveikio man, iš tiesų štai ką galvodavau atgavusi nuovoką: „Na čia tai bent, pasirodė pagaliau!“,„Kokia ji keista!“ Bet kai apsižvalgydavau aplink, dar labiau nustebdavau: rodos, niekas net nepastebi besiartinančios Epifanijos! Nežinau, ar susitarę tyčia ją ignoruodavo, taip bandydami atkeršyti už jos tylą, ar tikrai nematydavo. O man ji atrodydavo tokia nežemiška: vos pastebima šypsena, akių spindėjimu … Ką aš čia! Jau nebežinau, ką tais momentais galvodavau, o ką vėliau, prisimindama susitikimus su Epifanija, priskyriau savo vaikiškai galvai. Viena man aišku: aš formavausi per bendravimą su ja.
Pasibaigus vaikiškiems žaidimams, į mūsų gyvenimus įsibrovė paauglystė. Kai kurie draugai išsikraustė gyventi į didesnius miestus. Kiti susirado naujų draugų. Taip kaimynystėje likau su viena drauge — Epifanija. Retkarčiais eidavome pasivaikščioti (kas vaikystėje skambėdavo kaip nuobodžiausia veikla gyvenime!). Beveik visuomet kopdavome į kalną, kurio papėdėje gyvenome, bet kiekvieną kartą pasirinkdavome skirtingus takus viršūnės link. Man labiausiai patikdavo kopti tiesiai per mišką ir uolas nepramintais keliais. Kartais Epifanija staiga sustodavo ir entuziastingu balsu sakydavo: „Žiūrėk!“pirštu nukreipdama į kokį nors tašką erdvėje. Iš pradžių, nesuprasdama, ką ji bando parodyti, naršydama akimis visus objektus aplink bandydavau pastebėti kažką ypatingo. Negalėdama surasti ką ji nori parodyti, pradėdavau jausti jos gilų susikaupimą, tokį, kai žmogus pamato ką nuostabaus ir gali tik stebėti sustingęs momente ir apmąstyme. Tuomet, žinoma, negalėdavau jos trukdyti prašymu paaiškinti, ką ji mato. Tekdavo toliau dairytis jos žvilgsnio kryptimi ir pačiai surasti. Ir tuomet — pamatydavau! Ar, labiau, atpažindavau — su nuostaba, kad anksčiau nepastebėjau ir kad taip ilgai užtruko įžvelgti. Tokius pasivaikščiojimus vis dar gerai prisimenu: per juos išmokau stebėti aplinką, žmones, gyvūnus, vandenį, akmenis, jų subtilumus, detales, jų tylą.
Po kiekvieno pasivaikščiojimo pati pradėdavau daugiau pastebėti. Pradėjau matyti, kaip nesustojamai intensyviai tyvuliuoja jūra, kaip kiekviena maža bangelė staiga pagauna saulės atspindį ir taip pat staiga jis išnyksta, tuo pat metu atsirasdamas ant kitos bangos keteros, ir taip tūkstančiai atspindžių mirguliuodami pradeda hipnotizuoti. Ar kaip vėjo sūkurys įsivelia į pernykščių susiglamžiusių rudų lapų ir gatvinių šiukšlių krūvą, įsisuka į vidurį, pakelia viršų ir keliauja sukdamas ratu per įkaitusį asfaltą. Tokie stebėjimai nebuvo apie grožio pastebėjimą… Gal netgi priešingai: Epifanija vis kartodavo (o aš ilgai tam priešindavausi), kaip svarbu viskame pamatyti gamtos abejingumą. Ji retai kada paaiškindavo man, ką tiksliai turi omenyje, o aš, savo ruožtu, neretai ją klaidingai suprasdavau.
Jos idėjos tuo metu man atrodydavo nežmoniškai drąsios. Gal net kiek liūdnos. Tačiau laikui einant, po truputį pradėjau suvokti, kad gamta egzistuoja savaime, veikia pagal dėsnius, kurie sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, mąstyti apie grožį. O žmogus save išstato visa ko centre. „Reikia išdrįsti žengti iš centro”,- sakydavo man Epifanija. Ji vis kartodavo šią frazę, kurią man dar ir dabar sunku suvokti. O juk tuomet buvome tokios jaunos! Nors Epifanija buvo vyresnė už mane ir už visus kiemo draugus, niekas nežinojo kiek jai metų, nes ji nemėgdavo švęsti gimtadienių ir net kalbėti apie juos. Galbūt jau tuomet ji buvo peržengusi centro liniją?
Dabar prisimenu tokius momentus ir kiek nuliūstu: po to, kai išvykau iš Graikijos, nieko nebegirdėjau apie Epifanijos gyvenimo kelią ir net nežinau ar dar kada sutiksiu ją. Trisdešimt metų praėjo ir jokio ženklo…
Kiekvieną dieną mintyse kartoju jos vardą ir pridedu: tai buvo tikroji mokytoja.
