Nerašytos demokratijos taisyklės. Pokalbis su publicistu Donatu Pusliu

„Iš tikrųjų ir Lietuvoje šiandien mes kuriame nerašytas taisykles pilietinės visuomenės elgesiu – pavyzdžiui, eidami į protestus.“ – teigia Donatas Puslys, publicistas, radijo laidų vedėjas, mokytojas. Donatą Puslį iniciatyvoje #Democracy Drinks kalbino Sandra Gaučiūtė, Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė. Pokalbis kviečia apmąstyti 2018 m. išleistą S.Levitsky ir D.Ziblatto knygą „Kaip miršta demokratijos? Istorijos pamokos ateičiai“, analizuoti, kokie pavojai kyla Lietuvos demokratijai šiandien, bei kartu ieškoti išeičių.

Dėkojame, kad nepabūgote žvarbaus oro ir atvykote į DemocracyDrinks – kiekvieną mėnesį ši iniciatyva kviečia pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, institucijų, verslų atstovus ar tiesiog pilietiškus asmenis kartu kalbėtis apie demokratijai aktualias temas. Šiandien prie mūsų prisijungė Donatas Puslys – publicistas, radijo laidų vedėjas, mokytojas ir Atviros Lietuvos fondo draugas. Šio renginio pavadinimas įkvėptas 2018-ais metais išleistos Harvardo universiteto profesorių Steveno Levitsky’o ir Danielio Ziblatto knygos „Kaip miršta demokratijos“. Donatas sutiko į šią knygą pažvelgti iš Lietuvos konteksto, pasidalinti savo mintimis, idėjomis ir atsakyti į jūsų klausimus. Donatai, kaip pristatytum šią knygą jos neskaičiusiems? Ar ji vis dar aktuali ir šiandien?

Po 2016 m. pasirodė nemažai knygų, kalbančių apie iššūkius demokratijai – dalis jų reagavo į laikmečio realijas, iš kurių bene svarbiausia – Donaldo Trumpo triumfas JAV prezidento rinkimuose į valdžią. Manau, kad ši knyga liko aktuali žvelgiant iš laiko perspektyvos, nes Ziblattas ir Levitsky būdami politkos mokslininkai turi duomenų, leidžiančių analizuoti ne tik Trumpo iškilimą, bet lyginti, brėžti paraleles su kitomis diktatūromis. Vis dėlto, norėčiau pradėti ne nuo pačios knygos, bet nuo poezijos. Kai rašiau apžvalgą šiai knygai pavadinau ją „Šitaip ir baigasi demokratija, ne sprogimu – inkštimu“[1]. Skaitę Thomasą Stearnsą Eliotą, prisimins elėraščio „Tuščiaviduriai žmonės“ eilutę „Šitaip ir baigias pasaulis / Ne sprogimu – inkštimu“. Panašią nuojautą nusako ir Česlovas Milošas eliėraštyje „Daina apie pasaulio pabaigą“: „Tie, kurie laukia žaibų ir perkūnų – nusivilia, o kurie laukia ženklų ir archangelų trimitų – netiki, kad jau prasidėjo“ Ziblatto ir Levitsky‘o knyga perspėja, kad turime pakeisti žiūros kampą – demokratijos dažniausiai žlunga ne dėl karinių perversmų ar kito politinių suiručių, bet piliečiams nežinant arba nesidomint. Demokratinės santvarkos pamatai demontuojami palaipsniui, vienas kitas įstatymo pakeitimas, žiniasklaidos reguliacija ar slaptas susitarimas, kol vieną dieną atsibudus lieka tik demokratijos fasadas. Sakykime, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas naudojo įvairias strategijas, pavyzdžiui, džerimanderingą (angl. gerrymandering), pertvarkydamas vietines apygardas ir sudarydamas palankesnes sąlygas Fidesz partijai laimėti.

Kalbant apie žaibus ir drebėjimus politikoje, Ziblattas ir Levitsky pastebi, kad populistai dažnai siekia apriboti spaudos laisvę sakydami, kad spauda yra „nupirkta“,  priklausoma nuo partijų lyderių. Ar Lietuvoje ši grėsmė taip pat aktuali? Ar yra požymių, kad spaudos laisvė mažėja dėl populistų įtakos? 

Viena vertus, pavojų žodžio laisvei kelia instituciniai svertai ir mechanizmai, kuriais žiniasklaidą bandoma spausti, kontroliuoti. Vienas bičiulis, dirbęs žurnalistinių tyrimų skyriuje, pasidalino, kad skaičiuojant biudžetą, vertina ne tik, kiek pinigų reiks pačiam tyrimui, bet kiek lėšų tyrimas pareikalaus dėl daromo spaudimo. O spaudimo priemonių yra įvairiausių  – pavyzdžiui, grasinimas atsisakyti reklamos, ar strateginiai teisminiai ieškiniai, kurie ypač skaudūs nepriklausomiems žurnalistams, neturintiems institucinio užnugario. Matome, kad ir duomenų apsauga, kuri turėjo tarnauti žmonėms, apsaugodama nuo neteisėto kišimosi į jų privatų asmeninį gyvenimą, pagal tam tikras interpretacijas gali tapti pretekstu neduoti, neviešinti, paslėpti. Tada kyla klausimas, ką asmens duomenų apsauga, atsistodama galingojo, įtariamo korupcija ar kitais nusikaltimais pusėje, išties gina? Nuslėpdama informaciją, ji tampa ginklu prieš visuomenės teisę žinoti, prieš žurnalisto teisę ir pareigą laisvai atlikti savo darbą.

Kita vertus, populistai išnaudoja žiniasklaidos eterį, o čia matome ir žiniasklaidos atskakomybę. Kartais panašiai kaip režisieriaus Barry Levinsono filme  „Uodega vizgina šunį“, atrodo, kad politikai pasinaudoja žiniasklaidos didesnio skaitomumo siekiu, kurdami politinus skandalus. Matome, kad oportunistiški veikėjai, prisistato antisisteminiais, kad galėtų išlikti dėmesio centre. Manau, kad žiniakslaida eilinį kartą turi mąstyti apie savo atsakomybę, uždavinius ir misiją, o ne tik apie išgyvenimą, biudžetų dėliojimą ir panašiai.

Knygoje autoriai nemažą skiria nerašytoms taisyklėms ir demokratijos normoms. Kaip Ziblattas ir Levitsky apibrėžia piliečių vaidmenį stiprinant demokratiją?

Baronas de Montesqieu traktate „Apie įstatymų dvasią“ rašė, kad žmogaus prigimtis netobula, tad norint išvengti valdžios sutelkimo autoritarinių užmačių turinčio asmens rankose, mums reikia institucinio mechanizmo, valdžių atskyrimo principo. Zibalttas ir Levitsky šioje knygoje nesutinka su prielaida, kad sudėliojus institucijų mechanizmą, pavyks sukurti puikiai funkcionuojančią ir save pačią apsaugančią demokratiją. Mintimi, kad nereikia kelti bangų, nes JAV institucijos stiprios ir atlaikys, guostasi išrinkus Trumpą. Ziblatt ir Levitsky sako, kad šalia mechanizmų veikimo labai svarbus mūsų kaip piliečių vaidmuo, o tai – sunkiai pamatuojama. Man patinka įžvelgti paraleles su sportu – fair play futbole yra nekodifikuotos, nerašytos taisyklės, nusakančios, kas yra garbingas žaidimas. Lygiai taip pat demokratijoje nerašyta žaidimo taisyklė yra tolerancija, kuri oponentą pripažįsta legitimiu su jo visomis pažiūromis, kol jis taip pat vadovaujasi bendrai sutartomis taisyklėmis. Kas atsitinka gilėjant poliarizacijai ir susipriešinimui? Šio pozityviojo fair play dėmens nelieka, vietoj pagarbos kitaip mąstančiam, nuolat ieškoma priešų.

Kitas autorių įvardijimas demokratijos ramstis yra institucinis susilaikymas. Nors iš pažiūros atrodytų, kad visuomenė sutaria dėl demokratijos, šiandien ginčijamės ne tik dėl tam tikrų procedūrų, bet dėl demokratijos sampratos. Viena demokratijos samprata pabrėžia galimybę ir mažumai būti atstovaujamai, supratimą, kad nors šiandien esu daugumoje, rytoj pats galiu tapti mažuma, bei demokratijos suaugimą su ją remiančiomis vertybėmis. Tai liberali demokratija. Kita vertus, demokratija kraštutine forma gali būti tik apie skaičius – penkiasdešimt vienas procentas prieš keturiasdešimt devynis. Tada galime klausti išvis, kam tie apribojimai, barjerai? Takoskyras tarp šių skirtingų demokratijos sampratų jautėme JAV Donaldo Trumpo ir Kamalos Harris prezidento rinkiminėse kampanijose, jaučiame ir Lietuvoje šiandien. Tai nėra tik tam tikros pažiūros, nesutarimai skirtingais klausimais, bet ir pagarba įstatymo viršenybei, dorybė. Deja, man atrodo, kad turime vis daugiau tokių politikoje aktyviai veikiančių asmenų, kuriems pažeisti ne tik įstatymą, bet ir padoraus kalbėjimo ribas tampa norma.

Donatai, noriu skirti dėmesio knygoje aprašomiems socialiniams, pilietiniams judėjimams. Gaila, bet tyrimai rodo, kad pilietinė erdvė traukiasi – žmonės nebenori prisidėti, dalyvauti organizacijų veiklose, būti bendruomenių dalimi. Jaunimo nuostatas analizuojantys tyrimai taip pat sako, kad jauniems žmonėms svarbiausia finansinė nepriklausomybė, o ne pilietinės veiklos. Kokia yra pilietinės visuomenės padėtis? Kaip ją stiprinti, įtraukti daugiau žmonių, palaikančių anksčiau minėtas nerašytas normas?

Nelengvas klausimas – man atrodo, kad vieną geresnių atsakymų į šią problemą pateikė bulgarų mąstytojas, liberalių strategijų centro kūrėjas Ivanas Krastevas knygoje „After Europe“. Krastevas apmąsto, kodėl jaunimas negeba keisti politikos, nors viešai tokius siekus deklaruoja. Jis pastebi, kad jauni žmonės veikia priešingai, nei esame įpratę tradicinėje demokratinėje sistemoje, besiremiančioje tvariais dariniais, prie kurių prisijungus lėtai kopiama karjeros laiptais. Partinių sistemų teoretikai įvardija, kad anksčiau partija veikdavo kaip tam tikra elito atrankos sistema, atrenkanti pasiruošusius žmones. Kaip sako Krastevas, jauni žmonės keičia įprastus metodus į „flešmobų“ principą. Jei kyla bėda – susimobilizuojama, protestuojama, siekant greito efekto, bet iš to negimsta tvarus darinys su ilgalaikiu planu, įsipareigojimu ir kryptimi, nesiekiama politinio reprezentavimo instituciniu lygmeniu. Tai labiau kontrdemokratija, ta prasme, kad jauni žmonės ateina taisyti ne taip veikiančio aparato, bet nenori tapti nuolatiniais valstybės aparato prižiūrėtojais.Tad pritariu Krastevui – nemanau, kad jaunimui nebeįdomi politika, jiems nebeįdomus tradicinis veikimo metodas.

Open Society Foundations atliekamas ilgametis tyrimas „Atviros visuomenės barometras“ rodo, kad visuomenė, o ypač jauni žmonės jaučiasi nusivylę demokratija. Norėčiau aptarti knygoje tapomą autoritarinio vadovo portretą – kokie jo bruožai? kaip jie atsispindi praktinėje veikloje? Ir kodėl visuomenės linksta prie griežtos rankos politkos?

Galime svarstyti, ką reiškia tvirta ranka. Vieni nori tvirtos rankos, kad įsivyarutų stabilumas, ypač po vienos ar kitos krizės. Kiti tvirtos rankos vado norėtų būtent dėl anksčiau minėtos demokratijos sampratos, išpažįstančios tik daugumos poziciją. Įsileidę šmitišką politikos sampratą, matančią ją per draugo-priešo skirtį, mes ir ieškome priešų, mąstydami, ką turime nugalėti, o ne ką norime padaryti.

Įdomu stebėti, kaip kinta įvykių supratimas žvelgiant į juos iš laiko perspektyvos. Pavyzdžiui, Apskritojo stalo derybų (tarp Lenkijos Liaudies Respublikos valdžios atstovų, ir Solidarumo opozicijos) vertinimas. Dar 2004 m. kai pradėjau studijuoti politikos mokslus ir išvažiavau mokytis į Krokuvą, šis įvykis buvo pristatomas kaip didelis laimėjimas ir pavyzdys, kuriuo reikia sekti. Buvo nukaltas terminas „refoliucija“ –  reformos ir revoliucijos junginys, apibūdinantis pertvarką vykstančią per reformas, o ne vienadienį persversmą. Atėjus antrajai Kačinskio erai, po Smolensko įvykių, apskritojo stalo vertinimas keitėsi, manyta, kad šios derybos buvo klaida, leidusi išlaikyti komunistams svertus politikoje ir konvertuoti juos į ekonominę galią.

Čia matau dar vieną problemą – dėl demokratijos daugialypiškumo, neįmanoma pasiekti maksimumo ar visiško sutarimo. Bet Levitsky ir Ziblattas būtent čia pabrėžtų tolerancijos ir institucinio susilaikymo svarbą. Galime prisiminti Amerikos prezidentų pavyzdį, nors ilgą laiką nebuvo kodifikuota, kad prezidentas valdžioje gali būti tik dvi kadencijas, to buvo laikomasi. Iš tikrųjų ir Lietuvoje šiandien mes kuriame nerašytas taisykles pilietinės visuomenės elgesiu – pavyzdžiui, eidami į protestus.

Kitą klausimą norėčiau skirti grėsmėms, Lietuvoje viešojoje erdvėje svarbiausi pastaruosius kelis mėnesius buvo koalicijos formavimas, rinkiminiai pažadai ir jų likimas. Tu taip pat dalinaisi savo pozicija apie koalicijos sudėtį, ar galėtum pasidalinti kokias realias grėsmes ši situacija kelia mūsų demokratijai ir Lietuvai?

Jei pradėtume nuo pradžių, manau, kad didžiausia grėsmė nerašytoms demokratijos taisyklėms kyla, kai politikai kalba ir žada viena, o daro visai kita. Pripažinsiu, man svarstymai apie saugiklius ir sankcijas žmogui, jau anksčiau pamynusiam konsituciją ir sulaužiusiam priesaiką skamba tiesiog juokingai. Iš tikrųjų jis yra Seime tik dėl to, kad pasinaudojęs spraga pabėgo, o per apkaltą nepavyko užkirsti kelio jo kadidatavimui. Antra, valdančiosios koalicijos dėlionės pagrindimas reikalinga aritmetine dauguma, man atrodo nepakankamas. Svarbesnis klausimas – ką toleruojame? Valdančiojoje koalicijoje matome antisemitizmo problemą, R. Žemaitaičiui iškelta byla dėl neapykantos kurstymo, tuo tarpu kitose valstybėse formuojami sanitariniai kordonai, siekiant su radikaliomis jėgomis, neatitinkančiomis demokratinių vertybių, neturėti nieko bendro.

Taip pat ginčai užvirė ir dėl tarptautinės erdvės. Buvo nuomonių, kad nerimas, kaip į mus žiūrės kiti, yra kolonijinis matymas. Tačiau prostestus paskatino ne pragmatiniai sumetimai. Mūsų užsienio partneriams svarbus mūsų valstybės tarptautinis patikimumas, ilgalaikė strategija, geopolitinės užmačios ir stovykla, kurioje esame. Nemažai iššūkių kyla kalbant ir apie vidaus politiką – nuo žiniasklaidos kontrolės iki žmogaus teisių klausimų, politinės kairės paramos vakarietiškoms politinėms normoms. Tačiau, deja, matome, kad viršų ima pragmatiškumas.

Paskutinis klausimas, kodėl rekomenduotum perskaityti knygą „Kaip miršta demokratijos“? Kokias istorijos pamokas turėtume pasiimti ne ateičiai, bet dabarčiai? 

Manau, kad kartais nereikia dirbtinai knygos prilipdyti prie tikrovės, taip pradedame mąstyti schematiškai. Pritariu minčiai, kadjei istorija mums neduoda pamokų, tai yra ne istorijos, o mūsų pačių problema. Istorijai užduodame neteisingus klausimus, ko norime iš jos pasimokyti. Manau, turėtume pradėti nuo mums rūpimų klausimų, o tada rinktis, kurią knygą skaityti. Ispanų filosofas Chosė Ortegà i Gasètas rašė, kad mūsų gyvenimą valdo dvigubų imperatyvų grandinė – ką jis turi mintyje? Neužtenka žinoti apibrėžimų, neužtenka žinoti diagnozių. Ieškodamas tiesos, turi būti atviras, linkti į dialogą, grožio – išmokti grožėtis, kad meno kūrinys keltų emocijas, o teisingumui reikalingas aktyvumas. Manau, kad tikrai svarbiau veikti ir daryti, o ne paskaityti ir sakyti: „aš žinojau, nu gi sakiau, kad taip bus!“.  Tokių sakančių tikrai bus, o darančių nebūtinai. Noriu parekomenduoti kitą trumpą Georgo Steinerio knygą „The idea of Europe“. Autorius teigia, kad neužtenka apie Europą kalbėti kaip apie abstrakciją, turime tarsi žaibolaidį šią idėją įžeminti. Jo pirma tezė – Europa yra kavinių kontitentas (o mes galime pridėti barų). Europos idėja yra neatsiejama nuo viešųjų erdvių, kur piliečiai susitinka, bendrauja. Ir tai tampa ne tik pasibuvimo forma, bet produkuoja idėjas, revoliucijas mąstyme, veikimo formas politikoje. Tai, ką mes matome institucijose, dažniausiai yra gyvenimo, vykstančio kavinėse ir baruose, atkartojimas. Jei barai mirę, ar juose sėdi tik hipsteriai, o nei vieno senjoro, galima matyti, kad jau yra problemų. Jei žmonės neturi kur susiburti, irgi problema. Tad kuo daugiau kavinių, kuo daugiau barų ir kitų viešųjų erdvių, kurios įtinklintų žmones…

[1] https://www.bernardinai.lt/2018-08-07-sitaip-ir-baigasi-demokratija-ne-sprogimu-inkstimu/