Sandra Adomavičiūtė/ Kai Girdėti kitą tampa iššūkiu

Kategorijos: NaujienosPaskelbta: 2021 spalio, 20

Permąstyti vertybes, apžvelgti tarpkultūrinio dialogo iššūkius Lietuvoje ir Lenkijoje susiskaldymo ir etnocentristinių autoritarinių tendencijų laikais, pasidalinti patirtimi bei generuoti idėjas, kurių abipusiai galėtų imtis baltarusių, lietuvių ir lenkų praktikai, kuriantys tarpkultūrines jungtis. Tai lūkesčiai, kuriuos kėlėme kartu Stepono Batoro fondo (Lenkija) komanda, spalio mėnesį organizuodami tarptautinį seminarą Lietuvos ir Lenkijos pilietinėms visuomenės organizacijoms, dirbančioms tautinių mažumų, migrantų, užsieniečių įgalinimo klausimais.

Seminaro vieta – XVII-XVIII a. statyti dvaro rūmai, kuriuose vasarodavo Česlovas Milošas, Krasnagrūda, Paribio centras – pasirinkta neatsitiktinai. Šiose paribio žemėse Krzsystofui ir Malgorzatai Czyzewskiams, Boženai ir Wojcecj Sroederiams – pavyko atkurti per laiką suniokotus rūmus ir įkurti, kaip sakydavo a.a. prof. I. Veisaitė – utopinį pasaulį, arba kaip pats K. Czyzewski vadina – mažąjį pasaulio centrą. Neįmanoma trumpai aprašyti vietos unikalumo, nes šiame paribyje per praktiką, kultūrą ir muziką, bendravimą, intelektinius ir akademinius sambūrius pavyko po vienu bendros atminties ir paveldo stogu pajungti skirtingus ir įvairius žmones.

Seminaro pavadinimas „Girdėti Kitą“ – pirmiausia lyg ir turėjo aliuziją į pilietinės visuomenės organizacijų, dalyvavusių seminare, tikslines grupes: tautines/etnines mažumas, migrantus, kitų kultūrų žmones. Vis tik ši sąvoka vis labiau rezonuoja poliarizuotoje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, nes su kitaip mąstančiu, galvojančiu ar besielgiančiu sunkiai sekasi surasti galimybę kalbėtis. Jau nekalbant apie įėjimą į konstruktyvų dialogą ir santykio kūrimą.

„Kitoniškumą gebame paversti buities muziejaus eksponatu, kuriozu, beždžione narve, patrauklia žiniasklaidos tema, bet ne partneriu, su kuriuo palaikomi natūralūs santykiai, su kuriuo nesutinkame, konkuruojame, kurį giname ar kritikuojame“, – rašo K. Czyzewski savo neseniai ir lietuvių kalba išleistoje knygoje „Mažasis pasaulio centras“.

Būtent šiame mažajame pasaulio centre, šiose paribio žemėse, kur gyveno( –a) skirtingos etninės grupės (lietuviai, lenkai, žydai, rusai) turinčios istorinės atminties įtampų, geba kurti natūralius sugyvenimo ir solidarumo santykius. Būtent šioje vietoje 30 pilietinių organizacijų atstovų iš Lietuvos ir Lenkijos praleido 4 intensyvias dienas, per kurias paskaitomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, išvykomis bei santykių kūrimu paremtoje programoje ieškojo inspiracijų, mezgė naujas partnerystes bei sėmėsi praktinių idėjų.

Viliuosi, kad užsimezgę ryšiai, sukurtas neformalus bendrų veiklų siejantis tinklas toliau kurs ir statys nematomus tiltus, bei sieks atsakyti į seminaro metu nuolat skambėjusį leitmotyvą – kaip laužyti stereotipus mūsų labai homogeniškose visuomenėse, kaip išgirsti kitą.O mes, Atviros Lietuvos ir Stepono Batoro fondai, svarstome galimybę po metų pratęsti tokio pobūdžio dialogą.

Foto: Gabija Jakimavičiūtė

Dalintis