Dr. Simona Merkinaitė. Nuo abejojančio žmogaus iki protaujančios mašinos: žmogaus laisvės ir demokratijos perspektyvos post-apšvietos epochoje

Mašinos pasiūlo atsakymą į vieną didžiausių žmonijos slėpinių. Mes keliame klausimą: kas pakeis žmogų evoliucinės hierarchijos viršūnėje? Dažnai diskutuojame šiuo klausimu, tačiau gali pasirodyti, kad savo įpėdinius kuriame mes patys. Kasdien prisidedame prie jų fizinės sandaros grožio ir subtilumo tobulinimo, suteikiame jiems vis didesnę galią, o įvairiausiais išradingais sprendimais aprūpiname juos savireguliacijos ir savarankiško veikimo gebėjimu – šis rūpestis taps jiems tuo, kuo intelektas buvo žmonijai. Bėgant amžiams, mes patys tapsime žemesne rase.

Žemesnė savo galia, prastesnė moraline savitvarda žmonių padermė žiūrės į juos kaip į viršūnę to, ką gali išdrįsti pasiekti geriausias ir išmintingiausias žmogus. Piktos aistros, pavydas, godumas, nešvarūs troškimai netrikdys tų šlovingų būtybių ramios galios. Nuodėmei, gėdai ir liūdesiui tarp jų vietos nebus. Jų protas bus amžinos ramybės būsenoje, būdingoje dvasiai, kuri nežino troškimų, nėra sutrikdyta ar apsunkinta gailesčio.

<…> Kasdien mašinos vis labiau mus lenkia; diena po dienos tampame vis labiau joms pavaldūs. Vis daugiau žmonių kasdien tampa jų vergais, vis daugiau žmonių atiduoda visą savo gyvenimo energiją mechaninio gyvenimo plėtrai. Galutinis rezultatas – tik laiko klausimas. Tačiau tai, kad ateis diena, kai mašinos įgys visą viršenybę pasaulio ir jo gyventojų atžvilgiu – tuo, iš tiesų, nė vienas filosofinis protas negali abejoti nė akimirkai.

Tai – ištrauka iš 1863 m. rašytojo Samuelio Butlerio laiško redaktoriui, pavadinimu „Darvinas tarp mašinų“, išspausdinto Naujosios Zelandijos dienraštyje The Press[1]. Butlerio mintis, kurią jis toliau nuosekliai plėtojo savo utopinėje epopėjoje Erewhon[2], – paprasta: žmogus, kurio kūnas trapus ir silpnas, į evoliucijos hierarchijos viršūnę iškilo naudodamas savo proto gebą. Jeigu rastųsi už žmogų protingesnė gyvybės forma, tuomet žmogus geriausiu atveju taptų jos įrankiu, blogiausiu – jos vergu. Dar daugiau – kadangi tai žmogus, kuris, disponuodamas savo protu, sukuria naujų dalykų, ne tik naudojasi gamtos jam teikiamais vaisiais ir medžiaga – šis naujas evoliucijos etapas rasis iš paties žmogaus veiklos.

Labiausiai įžvalgumu stebina Bulterio darvinizmas – pastebėjimas, jog į evoliuciją bei jos eigoje vykstančią atranką neturėtume žvelgti per grynai biologinę prizmę: į procesą galimai įsiterps ne vien gyvi organizmai. Šiandien Silicio slėnio elitas ne tik svajoja apie mašinų, išlaisvintų iš žmogiškosios klaidos, trapumo, laikinumo ir ribotumo viešpatavimą, bet ir puoselėja amžinojo gyvenimo viziją, kai žmogaus sąmonę bus galima visiškai perkelti į laikmeną, kurioje ji tęs gyvenimą mūsų kūnams sudilus. Galiausiai, kiekvienas atskiras žmogus galės įsilieti į bendrą skaitmenizuotą sąmonę ir iškelia pamatinį klausimą apie individualaus gyvenimo prasmingumą: kokia mūsų ir mūsų artimųjų individualaus patyrimo ir gyvenimo prasmė, kurios negali pakeisti virtuali, skaitmenizuota, subendravardiklinta pasaulio sąmonė? Kodėl branginame savo ir savo žmonių, nors ji ima dilti ir galiausiai gali būti užmiršta?  Tik iškėlę klausimą apie moralinę žmogaus egzistencijos prasmę, galime sukurti atsvarą ne tik dirbtiniam protui, bet ir išsaugoti savo politinę bei asmeninę laisvę.

Apšvietos pažadas: proto revoliucija ir teisingos santvarkos pagrindai

Apšvietos autorius vienijo tikėjimas išskirtine žmogaus proto galia. Mokslo srityje Koperniko ir Galilėjaus atradimai parodė, kad mūsų tiesioginis patyrimas gali būti klaidingas bei klaidinantis ir dėl to nukreipiantis nuo tiesos: anapus mūsų pojūčių egzistuoja žmogaus akiai neprieinami visatos bei gamtos dėsniai. Apšvietos epocha demonstravo ypatingą pasitikėjimą žmogaus proto gebėjimais, kurie nuoseklaus abejonės ir patikrinimo būdu gali pasiekti žinojimo tikrumą. Renė Descartesas argumentavo, kad bet koks užtikrinto žinojimo pagrindas – žmogaus gebėjimas mąstyti ir reflektuoti, pasitelkiant abejonę kaip metodą[3]. Atitinkamai, vienintelis būdas žmogui išsivaduoti iš klaidų ir negandų, kaip bado, ligų, smurto ir pajungti mus naikinančias gamtos jėgas sau – proto ugdymas.

Protas leido įvaldyti gamtos procesus taip, kad jie nesunaikintų žmogaus.  Kruopštus pažinimo puoselėjimas padėjo atremti pačios gamtos žmogui keliamas grėsmes ir suvaldyti žmoniją griaunančias jėgas – nuo gamtos stichijų iki epidemijų plitimo. Proto galios leido pasiekti neregėtų žmogaus gyvenimo kokybės pokyčių: britų ekonomistas Angusas Maddisonas apskaičiavo, kad nors pasaulinis bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, nuo 1 m. po Kr. iki 1820 m. net nepadvigubėjo, nuo 1820 iki 2008 m. jis išaugo daugiau nei dešimt kartų. Šį įspūdingą augimą lydėjo tokie patys nepaprasti įvairių socialinių ir ekonominių rodiklių pagerėjimai. Pavyzdžiui, vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje vos per du šimtmečius išaugo nuo 31 iki beveik 73 metų.

Tokią pažangą pasiekti žmogus galėjo tik atsisakydamas elgtis panašiai į plėšrūną – agresiją ir smurtą pakeisdamas bendradarbiavimu ir paversdamas veikimą išvien su kitu pamatiniu žmogiškojo bendrabūvio principu. Taigi, atsisakydamas savo gyvuliškos prigimties ir įdarbindamas savo proto gebą, žmogus gali kurti kokybiškai kitokią, naują politinę santvarką.

Descartesas, kaip ir daugelis Apšvietos filosofų, tikėjo galimybe sutvarkyti visuomenę pagal protingus arba bent jau proto padiktuotus principus – protas reiškė išsilaisvinimą iš nuomonių, prietarų ir autoritetų pančių. Nenuostabu, jog  Alexis de Tocqueville’is, vienas nuosekliausių ir iškiliausių modernios demokratijos mąstytojų, yra pasakęs, kad R. Descarteso metodas yra demokratijos metodas[4]. Protas yra universalus gebėjimas, kuriantis lygias galimybes pažinti tikrovę ir atitinkamai veikti, remiantis turimomis žiniomis[5]. Taip nebelieka argumento, kodėl mus turi valdyti kažkas kitas. Juk visi, disponuodami mąstymu, esame pajėgūs spręsti patys už save.

Tad R. Descartesas kūrė egalitarinę, į visuotinumą pretenduojančią politinę ontologiją: priešingai nei turtai ar socialinis statusas, protas yra duotas visiems ir kiekvienam. Kiekvienas  žmogus yra pajėgus pats spręsti apie tai, kas gera, siektina, teisinga, tikra, t. y. lygiai prisidėti prie išmintingos santvarkos kūrimo. Tokia universalistinė proto galia suteikia tvarius pamatus demokratijai, kurioje balso teisė priklauso kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religinių ar politinių įsitikinimų. Istoriškai proto revoliucija atvedė prie dviejų monumentalių – politinių – revoliucijų, siekiančių įtvirtinti visų piliečių lygybės, laisvės ir proto galia grindžiamą pretenziją visiems save valdyti. Tai Apšvietos epochos idealai, įkvėpė prancūzus sukilti prieš Liudviką XVI, o taipogi išjudino Amerikos revoliuciją.

Naujoji – geresnė, teisingesnė – santvarka gali būti kuriama tik žmonėms bendradarbiaujant: atliekant tyrimus, dalijantis informacija, apmąstant vykstančius procesus. Būtent toks bendradarbiavimo principas yra politinės žmogaus būklės pradžia ir valstybės užuomazga. Žmogaus gebėjimas reflektuoti savo paties būklę leido hierarchinę socialinę tvarką, pagrįstą stipresniojo galia, pakeisti naujomis politinės organizacijos formomis, tokiomis kaip demokratija, kuriai būtinas  pasitikėjimas visų ir kiekvieno galia spręsti bendro gyvenimo klausimus. Visuotinio teisingumo ir žmogaus orumo idealais grindžiamos santvarkos paieškos – būdingos išimtinai žmonių sociumui.

Apšvietos epocha įskiepijo tikėjimą, kad moralinė ir politinė pažanga gali eiti koja kojon su mokslo pažanga, arba tiksliau – kad mokslo pažanga savaime veda ir į teisingesnę, geresnę, moralesnę politinę žmogaus būklę. Gyvename istoriškai beprecedenčiais laikais – mokslo atradimai gena vis naują bandymų ir pažangos bangą. Atrodytų, idealios sąlygos visuotiniam proto triumfui. XVIII a. tiesos paieškos buvo ypač komplikuotas, ilgas ir daug laiko, pastangų bei išsilavinimo reikalingas procesas. XXI a. taip nėra – visa galima informacija mums pasiekiama akimirksniu, o pats žinojimas beveik nieko nekainuoja. Tad kas nutiko, kad pastaruosius du amžius, eksponentiškai didėjant informacijos kiekiui ir jos prieinamumui, politine prasme mes ne tik nesugebėjome įtvirtinti teisingumo kaip politinės tvarkos pamato, bet Vakaruose išgyvename laisvės ir savivaldos krizę? Kaip atsitiko, kad abejonė, turėjusi vesti pažinimo tikroviškumo link, tapo mūsų sociumo bendrumą ardančiu pamatu, kai kiekvienas gyvena savo paties sukurtų iliuzijų pseudotikrovėje?

Paradoksas, jog plėtojantis išmaniosioms technologijoms, būtent savo proto galią, t.y. galią patiems mąstyti ir spręsti, remiantis mūsų pačių „pagaminamoms“ žiniomis perdavėme mašinoms. Šiandien jau sukurtas dirbtinis intelektas (DI) – racionalumu, žiniomis ir ilgaamžiškumu lenkiantis žmogų. Vykstantis proto automatizavimo procesas ir jo autonomija įgalino DI įgyvendinti tai, ko nesugebėjo sau užsitikrinti totalitariniai XX a. režimai – pasiekti žmogaus proto kontrolės. Turėdami dabar egzistuojančias priemones ir kanalus, per kuriuos žmogus pumpuojamas dezinformacija ir fikcijomis, bei  algoritmą, kuris išlaiko paties DI sukonstruoto pasaulio rėmuose, – laisvė prieš tironiją neturėtų jokių šansų. Todėl nenuostabu, kad DI plėtra žmogaus mąstymo ir sprendimo galios sąskaita vis labiau kelia naujos tironijos pavojų.

Iškėlus protą į evoliucijos hierarchijos viršūnę, Apšvietos epochos autoriai manė, kad vienintelis dalykas, kuris trukdo sukurti teisingą santvarką, yra informacijos ir žinių stoka bei netolygus jų paskirstymas, kai žinojimas buvo monopolizuotas privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių. Filosofų, kaip Sokratas, ar mokslininkų, kaip Galilėjus, persekiojimas vertė galvoti, kad viskas, ko reikia realiai visuomenių pažangai, – visuotinis proto švietimas per žinių sklaidą ir mąstymo ugdymą. Jeigu būtų įmanomas žinių egalitarizmas, kai kiekvienam būtų prieinama informacija apie tikrovę, visi potencialiai galėtų ne tik patys spręsti, bet ir prieiti geriausių sprendimų. Klaida kyla iš nežinojimo, ir atitinkamai visos žmones pavergiančios valdymo formos taip pat kyla iš klaidingo žinojimo ar apriboto žinojimo, nesvarbu, ar jį ribojo valdžia, žinių nepakankamumas, ar jų ribotas prieinamumas. Paprastai tariant – tai žinios, kurias geba apdoroti žmogaus protas, leidžia atsispirti įvairioms žmogaus pavergimo formoms ir įveikti tironijas. Todėl Apšvietos epochos autoriai pirmiausia siekė didinti mokslo, kurį jie matė kaip žinių plėtros ir dauginimo šaltinį, autoritetą.

Vis dėlto klaidinga pati prielaida, kad kiekvienas žmogus, pajėgdamas pats skirti tiesą nuo klaidos, atitinkamai skirs ir gėrį nuo blogio, t. y. kad žinodami tiesą, žmonės ją puoselės, ja rūpinsis ir ją pasirinks. Kitaip tariant, plečiantis žinojimui ir žaibiškai didėjant jo prieinamumui, kai enciklopedijos ir žinynai yra mažas įrenginys, telpantis mūsų kišenėje, būtinas visiškai kitokio pobūdžio, ne politinis ir ne metodologinis, bet moralinis įsipareigojimas tiesai. Šiandien, svarstydami priemones ir būdus didinti visuomenių atsparumą, turime grįžti prie pamatinių moralinių klausimų apie tai, kokia tiesos reikšmė žmogiškų reikalų sąrangoje.

Proto kontrrevoliucija: radikali abejonė ir pavergtas protas

Butlerio išdėstytos distopijos ryškiausia apraiška tapo du XX a. totalitariniai režimai, parodę, kad, nusitaikius į protą, įmanomas totalus žmogaus pavergimas lygiu, kurio neįmanoma pasiekti vien smurto, prievartos ir teroro būdu. Visapusiška ir totali žmogaus gyvenimo kontrolė, įskaitant proto valdymą, – precedento iki tol neturėjęs tironijos elementas.

Totalitarinė tironija yra išskirtinai moderni savo pobūdžiu. Po Apšvietos politinių revoliucijų, atnešusių visuotinių laisvių ir politinių teisių, modernios tironijos privalo sukurti iliuziją, kad jos kyla iš pačios visuomenės priešingai nei ikimodernios tironijos formos, kurios save primetė jėga ir smurtu. Pritarimo falsifikavimas per proto gundymą ir valdymą – ideologiją, propagandą ir dezinformaciją – yra viena iš pamatinių šios tironijos sąlygų, išplaukiančių iš modernios politinės minties, siekusios visuotinio individualaus žmogaus įtraukimo į politinį gyvenimą[6]. Totalitarinė valdžia įsitvirtina ne kaip iš išorės besiskverbianti jėga, bet kristalizuojasi ir auga iš vidaus, ir ji ne tik kviečia prisijungti prie politinės programos – ji sako, kas yra grožis, drąsa, patriotizmas, garbė, santuoka, motinystė ar mirtis. Ir čia savo vaidmenį atliko mašinos tobulėjimas – pirmiausia radijo bangomis pasiekiant milijonus, mechaniškai atkartojant žinutes, įsiskverbiant į kasdienybę, kuriant estetinį ir vaizdinį ideologijų patrauklumą. Apeliuodami į „tikrąjį“ nacijos, rasės, liaudies interesą, ideologai pamažu sunaikino ribą tarp tironiškos valdžios ir tautos, rasės, klasės ar liaudies valios – kai tampa praktiškai nebeįmanoma atskirti budelio nuo aukos, persekiojamo nuo persekiotojo.

Hannah Arendt, viena iškiliausių XX a. filosofių, parašiusi vieną svarbiausių veikalų apie praėjusio amžiaus tironijas, Totalitarizmo ištakos, teigia, kad pagrindinis totalitarinės ideologijos ir jos propagandos tikslas – ne įtikinti melu, t. y. pakeisti tikrovę įtikinama ir nuoseklia fikcija, bet pasėti abejonę dėl tikrovės egzistavimo ir jos pažinimo galimybės apskritai. Ten, kur nėra nieko tikra, viskas tampa įmanoma: kai žmonės nebegali skirti, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas, nebelieka ir būtinybės juos mėginti įtikinti melu, bet svarbiausia – kai žmogus nebepajėgia skirti tai, kas tikra ir kas ne, jis tampa tarsi lengva formuojama medžiaga. Idealus totalitarinio režimo subjektas, kaip pastebi H. Arendt, ne įsitikinęs nacis ar komunistas, bet žmogus, kuriam neegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos, tarp tiesos ir melo[7]. Tad, kalbėdama apie totalitarinius režimus, H. Arendt pastebi ypatingą, naują jų savybę – suklaidinti protą.

Sovietų Sąjungoje vykę parodomieji teismai – Lietuvos žmonėms puikiai žinomas pavyzdys, kai buvo bandoma pakirsti žmogaus pasitikėjimą tikrove ir suklaidinti protą. Tokių teismų tikslas buvo sukelti visišką disonansą tarp faktų ir jų prasmės,  kai pasipriešinimas vergystei buvo vertinamas kaip tautos, liaudies, valstybės išdavystė, tiesos sakymas – erezija. Versdami prisipažinti padarius nusikaltimą disidentus ir tiesos sakytojus, tokius kaip rašytojai ir mokslininkai, teismai nesiekė įtikinti savo gebėjimu vykdyti teisingumą, bet pirmiausia – išardyti vienovę, kurią sudaro veiksmai ar įvykiai ir jiems suteikiamos prasmės. Tarp veiksmo ir jo prasmės susidaranti vis didesnė atskirtis, kursto nepasitikėjimą – normomis, įstatymais, teismo procesu. Tokio spektaklio siektinas efektas teisiamajam – pakirsti  pasitikėjimą savo paties veiksmais, sprendimais ir mintimis, o teismo spektaklio liudytojams ir stebėtojams – sukurti konfliktą tarp to, ką matome, patiriame, išgyvename ir prasminių struktūrų, kurios padeda mums įsisavinti ir suprasti, kas vyksta.

Kai negalime būti niekuo užtikrinti – pavyzdžiui, kad kito tikėjimo ar tautybės kaimyno įkalinimas nėra teisingumas, – atitinkamai negalime pasitikėti ir savo vidiniais, moraliniais įsitikinimais bei sprendimais. Totalitarizmo tikslas – visiškai pajungti žmogų režimui, o tai pasiekiama per nuolatinio neužtikrintumo, nežinios puoselėjimą ir kontrolės jausmo praradimą, kai atrodo, kad nuo paties žmogaus veiksmų niekas nepriklauso, o kartu – kad jokie mūsų sprendimai negali pakeisti neteisybės ar melo. Tai kursto apatiją, neveiksnumą ir saviribojimą: žmogus niekada negali būti užtikrintas dėl rytojaus, kad nebus apkaltintas valstybės išdavyste, ištremtas ar nukankintas kalėjime už tai, kas jam atrodo kaip kova už tiesą ar teisingumą. Modernios tironijos, nusitaikius į protus, gebėjo ne paprasčiausiai užtildyti disidentų balsus, bet pasėti abejonę savimi: savo moraliniu jausmu, savo gebėjimu spręsti apie tai, kas vyksta aplinkui, ir atitinkamai veikti patiems, kaip laisviems, valia ir politine galia disponuojantiems piliečiams.

Dažnai daroma skirtis tarp XX a. totalitarinių režimų, kurie įsišaknijo per tam tikrą ideologiją, nukrypimai nuo kurios nebuvo galimi, t. y. nepaisant visko, visgi egzistavo tam tikra geresnės, šviesesnės, teisingesnės ateities vizija, net jeigu ji tebuvo kolektyvinė iliuzija. O dabartinės, postmodernios, tironijos veikia be aiškesnio vieningo ideologinio pagrindo. Panašiai kaip Apšvietos epochos autoriai, sekdami Koperniko ir Galilėjaus atradimais, parodžiusiais, kad mūsų juslės ir patyrimas mus kartais apgauna, kvietė nepasitikėti įspūdžiais, taip ir XXI a. žmones siekiantys valdyti diktatoriai bei autoritarai įtikina, jog tai, kas vyksta prieš mūsų akis, nėra tikra. Rašytojas Peteris Pomerantsevas pritaikė H. Arendt posakį, kad ten, kur nieko nėra tikra, viskas tampa įmanoma XXI a. nihilistinei Putino diktatūrai apibūdinti. Jo galva, dabartinis Rusijos režimas konsoliduojasi per ideologijos ir atitinkamai vizijos trūkumą,  kai nėra jokios fiksuotos dalykų prasmės. Tokiomis sąlygomis karas gali būti taika, pavergimas – laisvė, okupacija – išvadavimas[8].

Istorikas Timothy Snyderis, kalbėdamas apie Rusiją, vartoja sąvoką „strateginis reliatyvizmas“[9]. Rusijos strategija po 2022 m. vasario 24 d. invazijos buvo naudoti daugelį skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaringų agresijos aiškinimų – juk karas buvo ir speciali karinė operacija, ir metafizinė kova prieš blogį, ir NATO agresija prieš Rusiją tuo pačiu metu. Vienas sėkmingiausių jų – Ukraina nėra „tikra valstybė“, nors jau beveik treji metai Rusija tęsia kovą su realia, valstybine Ukrainos kariuomene. Toks disonansas  tarp deklaruojamos ir artikuliuojamos „realybės“ ir tikrovės – dezorientuoja. Staiga atsiduriame tarsi siurrealioje tikrovėje, kurioje nustoja galioti mums žinomi bendravimo ir bendradarbiavimo tarpusavyje dėsniai bei normatyvai. Tokia dezorientacija, savo ruožtu, veda pirmiausia į pasyvumą, nes visas pasaulis atrodo tarsi tąsi masė, kurią vos prilietus ima deformuotis ir keisti formą.

Lygiai taip pat Rusija skverbiasi į demokratinių valstybių vidaus reikalus, sėdama propagandą apie tai, kad nėra esminio skirtumo tarp Vakarų demokratijų ir rusiškojo autoritarizmo: čia, kaip ir bet kur kitur, politika korumpuota ir korumpuojanti, o teisinė viršenybė ar sąžiningi rinkimai – tėra fikcija, kuria pridengiama galios ambicija ir mažumos interesai. Jeigu ir yra kažkas tikro, apčiuopiamesnio anapus informacijos – tai reali galia: ginklai, pinigai, nafta; visiems politikams būdingi tie patys veikimo motyvai – galios ir šlovės troškimas, gobšumas ir egoizmas. Taip jau dabar laisvoje visuomenėje grįžtame prie nihilizmo, kai joks režimas nėra nei politine, nei moraline prasme geresnis ar blogesnis už bet kurį kitą, nes anapus kiekvieno slypi ta pati valia galiai ir veidmainiavimas. Taigi, apginti demokratiją tampa sudėtinga, o pasaulis vėl ima panašėti į kovos lauką, kuriame vyksta varžytinės dėl to, kas pirmas pasiglemš daugiau pasaulio ir suvartos jį savo reikmėms.

Toks sistemingas, nepertraukiamas proto klaidinimas ne tik pakeičia tikrovę, bet ir atpalaiduoja nuo atsakomybės. Ypač tuo atveju, jeigu valdžia sugeba „iškelti“ tiesos kainą persekiojant už jos sakymą. Juk išties gali būti lengviau įsikalbėti, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės ar kad Meksikos migrantas yra blogio įsikūnijimas, nei rizikuoti savo gerove. Tačiau modernios tironijos atrado gerokai subtilesnį – proto kontrolės būdą, kuris nebeleidžia mums patiems spręsti ir veikti.

Mašina ir valia galiai

Kinijos Liaudies Respublikos režimas – ryškiausiais pavyzdys, ką reiškia totalitarinis valdymas dirbtinio proto epochoje, sukurdamas skaitmeninį panoptikumą, taikomą, pavyzdžiui,  tam tikrų žmonių grupių sistemingam sekimui ir kontrolei. Kinijoje gyvenantys uigūrai privalo įdiegti į mobiliuosius telefonus programas, kurios veikia tarsi socialinių taškų sistema, matuojanti žmonių našumą ir paklusnumą režimui. Programos ne tik seka fizinį judėjimą, bet ir siunčia valdžios institucijoms visą telefono turinį. Per išmaniuosius įrenginius policija stebi sunaudojamos elektros kiekį – pasikeitus dinamikai galima įtarti, kad vyksta kažkas neįprasto (pavyzdžiui, susirinkimai ar slepiami žmonės), taip pat renkama informacija apie pirkinių ir laisvalaikio įpročius. Tikslas – visiškai atimti iš žmogaus subjektiškumą, suspenduojant jo apsisprendimo ir veikimo laisvę, viltį, kad kažkur įmanoma išvengti „Didžiojo brolio“ akies.

Tačiau viskas neapsiriboja tik tiesmukomis pastangomis kontroliuoti tam tikras žmonių grupes – dabartinės technologijos įgalina robotizuotą proto policiją antrosios pagal gyventojų skaičių pasaulio šalies mastu. Jau daugiau nei prieš dešimtmetį sukurta „Didžioji Kinijos ugniasienė“, kuri neleidžia piliečiams matyti ir ieškoti tam tikrų žodžių bei frazių, kaip Tiananmenas ar 1989. Sukurtos įvairios komentarų valdymo priemonės leidžia automatizuoti turinio blokavimą: programos – tarsi policininkai – blokuoja turinį, kuris gali „kenkti šalies saugumui ar nacionaliniams interesams”.

Šiandien DI gali apdoroti ir analizuoti žaibišku greičiu žmogui neapčiuopiamą informacijos kiekį. Išmaniosios mašinos ne tik leidžia rinkti daugiau informacijos, bet ir daryti išvadas iš tokio duomenų kiekio, kuris žmogui būtų neprieinamas, suteikdamos precedento neturinčių galimybių kontroliuoti žmogų – netgi jo vidinį pasaulį. Skirtumas nuo  XX a. totalitarinių režimų tas, kad kontrolė yra maksimaliai autonomizuota ir savarankiška – nebe policininkas ar prižiūrėtojas (kaip tironijoje) ar net teismas (kaip demokratijoje), o mašina sprendžia, kas priimtina, kas ne – kas teisinga, o kas ne. Ji veikia kaip minčių kontrolės priemonė, stebi žmonių įpročius, prognozuoja jų viltis, pažiūras, veiksmus ir pasirinkimus, įskaitant jų galimą politinį pasipriešinimą. Visų šių priemonių tikslas – užkirsti kelią opozicijai dar žmogui netapus opozicionieriumi, neleisti susiformuoti pažiūroms, prieštaraujančioms valdžios tikslams. Dabartinėms informacinėms technologijoms nebereikia prižiūrėtojo, kuris dar turėtų spręsti, „derėtis“ su sąžine, prieš imdamasis represijų, o savo objektą, t.y. žmogų jos „suredukuoja“ iki tam tikro dėsnio, bandydamos numatyti jo pasaulėvokos ir veiksmų projekcijas bei įvesdamos korekcijas.

Taigi, ištobulėjusios informacinės technologijos, turėjusios išlaisvinti žmogų, tapo nauja jo pavergimo forma, taip nykstant aiškioms riboms tarp laisvų, demokratiškai valdomų visuomenių ir nedemokratinių režimų, valdomų diktatorių.  Pats mašinų gaminamas informacijos perteklius tampa pagrindine dezinformacijos forma: demokratijose mes laisvai pasirenkame atiduoti savo valią mašinoms – nebe patys aktyviai ieškome informacijos, pasimesdami jos pertekliuje, pasitikime algoritmais, kurie mus „maitina“. Mašina siekia mus pamaloninti ir nudžiuginti: skaitydama mūsų informaciją, ji projektuoja mūsų vertybines bei politines nuostatas ir pateikia turinį, kuris jas patvirtina. Taip ne tik didinamas pasitenkinimas savimi, bet ir suteikiamas moralinis pateisinimas politiniam smurtui. Juk jeigu matome tik žinias apie migrantų nusikaltimus, rasinius konfliktus, politikų korupciją, pradedame pateisinti smurtą, diskriminaciją ir žiaurumą.

Jeigu XX a. totalitarizmo sąlygomis riba tarp žmogaus ir valios išnyko, tapo tarsi nematoma dėl to, kad ji buvo visur: vaikų darželiuose, mokyklose, sporto būreliuose, santuokos rūmuose, laidojimo namuose, tautinėse šventėse, parduotuvėse ir t. t., skaitmeniniame amžiuje valdžią keičia depersonifikuotas, automatizuotas, save replikuojantis procesas, taigi – į save pačią nukreipta politinė galia. Kitaip tariant, ji neturi politinei galiai būdingų savybių – vizijos, darbotvarkės ir  tikslų. Ji gali veikti kaip informacijos replikavimo mechanizmas, kuriam nerūpi šios informacijos tikslingumas, tikslumas ar tikrumas. Galiausiai, jei proto kontrrevoliucija sužlugdys teisinę valstybę ir demokratinę savivaldą, gali paaiškėti, kad už jos nieko nėra, niekas neprisiims atsakomybės ar nesiūlys vizijos pasauliui iš naujo.

Žvelgiant į visus demokratinėse šalyse kylančius populistinius judėjimus, nuo JAV iki Vengrijos, galima pagrįstai sakyti, kad populistai perima mašinos veikimo metodus. Populistų ir antidemokratų modus operandi – nepaliaujama dabarties kritika, be jokios teigiamos vizijos ar darbotvarkės. Galima sakyti, kad populistiniai lyderiai tiesiog imituoja DI veikimą: kursto abejones ir nepasitikėjimą, kritikuoja esamą santvarką, pasižymi atviru agresyvumu, tačiau retai aplink save suvienija ateities viziją XXI a. visuomenėms, veikiau manipuliuoja nostalgija praeičiai ir vienintelis jų pažadas – griauti, o ne kurti. Ten, kur nėra aiškios vizijos ir darbotvarkės, nelieka ir atsakomybės, kuri kyla iš pažado įgyvendinti tikslus.

Išmaniosios informacinės technologijos sukuria ir precedento neturinčias sąlygas simuliuoti patį demokratinį procesą: galime susidaryti nuomonę apie labiausiai nuo mūsų nutolusias šalis ir įvykius. Tačiau kartu prarandame ryšį su mus tiesiogiai supančia aplinka. Prisijungę prie socialinių tinklų, esame skatinami būti humaniškais, pilietiškais ir išreikšti savo poziciją apie juos: pasirašyti peticijas, rinkti paramą, prisidėti prie akcijų – esą tai rūpestis dėl retųjų rūšių gyvūnų išsaugojimo, nuomonės turėjimas dėl protestų JAV ar migracijos Vokietijos provincijose išreiškia mūsų moralinį charakterį ir politinį sąmoningumą. Tačiau išties vis labiau tokiu būdu simuliuojame savo politinę valią, nes veikiau fokusuojamės į dalykus, kuriems neturime jokios įtakos, nei į dalykus, kuriuos galime nors šiek tiek pakeisti, – parašas ar patiktukas yra tik demokratijai būtinos valios pakaitalas. Dabartiniai informaciniai burbulai, iki radikalios ribos išplėtota abejonė viskuo, ką matome aplinkui, veda į vienišumą.

Pasaulis suartėja, tačiau dėl susidariusių informacinių ir tapatybinių burbulų vis daugiau žmonių jaučia atskirtį: Pasaulio sveikatos organizacija vienišumą yra paskelbusi globalia sveikatos problema[10]. Galime stebėti įvykius realiu laiku, vykstančius už tūkstančio mylių, tačiau tampame vis labiau izoliuoti vieni nuo kitų, angažuoti algoritmo sukurtame pasaulėvaizdyje. Jie atima iš mūsų privatumą ir, maitindami algoritmais, apriboja mūsų valią ir laisvę, susiaurina iki minimumo pasaulį, kurį matote per savo įrenginį. Paprasčiausiai, virtualusis miesto turgaus aikštės atitikmuo nesuteikia bendruomeniško artumo, kuris gimsta iš tarpusavio bendravimo. Išmaniosios informacinės technologijos – priartina pasaulį, tačiau kartu jis tampa tarsi svetimas, nebebyloja į mus ir neturi prasmės, arba, kaip įvardija Patočka, pasaulio prasmė nėra „žmogiškai centruota“[11]: nekyla iš mūsų betarpiško  patyrimo, bet yra sugeneruota ir primesta algoritmo.

Žmogaus totalios kontrolės tikslas visuomet eina išvien su pastanga išeliminuoti tiesioginį patyrimą, santykį su kitais, įstumiant į izoliaciją, suvaržant galimybę veikti. Izoliacija pasiekiama ne vien fiziškai atskiriant žmones, pavyzdžiui, apribojus susirinkimo laisvę. Ji pasiekiama ir sėjant abejonę tikrove, prieš mūsų akis vykstančių įvykių prasme. Protestas gali būti laikomas valstybės išdavyste, o smurtinis išpuolis prieš teisėtas institucijas – meilės diena, kaip 2021 m. Kapitolijaus šturmo atveju JAV. Kai pakertamas žmogaus gebėjimas suprasti tikrovę, mes nebegyvename vienoje tikrovėje – tie patys įvykiai reiškia skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Tai – dabartinių išmaniųjų technologijų esmė: ne tik klaidinti, bet ir izoliuoti. Šiandien tai matome JAV: vieni jaučiasi gyvenantys distopijoje, kiti – įsitikinę, kad sulaukė Amerikos aukso amžiaus ir sutarimo tarp jų nėra. Politiškai tai reiškia, kad piliečiai nebesugeba mobilizuotis, ir tai sukuria precedentą nekontroliuojamai valdžios plėtrai. Kaip pastebėjo H. Arendt, vienas iš totalitarinio režimo tikslų – pasiekti maksimalią žmogaus izoliaciją, ne tik apribojant žmogaus galimybes laisvai veikti šalia ir kartu su kitais, bet ir kurstant nepasitikėjimą vieni kitais: besąlygiško lojalumo galima tikėtis tik iš visiškai izoliuoto žmogaus, kuris, nebeturėdamas jokių kitų socialinių ryšių su šeima, draugais, bičiuliais ar kaimynais, savo vietos pasaulyje turėjimo jausmą kildina tik iš priklausymo sąjūdžiui ar narystės partijoje[12].

Laisvės pažadas: dorybių etika dirbtinio proto amžiuje

Faktai savaime nesukuria geresnės visuomenės. Iš pagrindų klaidinga prielaida, kad vien tiesos žinojimas yra jos įtvirtinimo ir puoselėjimo būdas. Tiesai reikia moralinio įsipareigojimo tiesai. Visada bus situacijų, kai lengviau, saugiau jos atsisakyti, taigi – tiesa, paprastai kalbant, neretai tiesiog nėra racionaliausias proto pasirinkimas. Tiesa reikalauja nuolankumo – prie jos turime prisitaikyti. Kaip pavyzdys gali būti pasitelkta istorija, tiksliau – skausmingi jos epizodai. Pripažinę, Holokausto faktą ir jo mastus, turime pripažinti, jog jis negalėjo vykti be vietos gyventojų, taigi mūsų piliečių, kolaboravimo. Tai tolygu atsakomybės pripažinimui, o vienintelis būdas jos išvengti – atmesti tiesą. Įsipareigojimui tiesai reikia dar vieno – įsipareigojimo kitiems žmonėms. Paties istorinio įvykio, kaip fakto neigimas susijęs su atsisakymu pripažinti kito arba kitokio žmogaus gyvenimo vertę. Tik pripažinus kitam lygų orumą, priėmus, kad Holokaustas yra absoliutus blogis pats faktas, t.y. šeši milijonai nužudytų prakalba mums ir įgauna tiesai būdingą svorį.

Kita, dar sudėtingesnė situacija, kurią galima įsivaizduoti, – tai pačių piliečių pasiryžimas nacionalsocializmo ar komunizmo sąlygomis atmesti melą ir jam nepaklusti, o tai užtraukė persekiojimą, deportacijas ar gulagą. Laikytis tiesos tokiu atveju gali būti ne tik neracionalu, bet ir pavojinga. Tačiau daug žmonių visgi nusprendė, paprastai tariant, gyventi tiesoje. Toks drąsa ir pasiryžimu išsiskiriantis įsipareigojimas tiesai pasako kažką ypatingo apie žmogų, kuris ją prisiima kaip moralinio ir politinio apsisprendimo kelrodį. Toks žmogus atsisako būti melo įrankiu, atsisako būti apsimetėliu. Šis apsisprendimas ugdo žmogaus dorybes: nuolankumą, atsakomybę, įsipareigojimą ir kartu sutvirtina jo moralinį charakterį. Kaip tiksliai pastebėjo S. Butleris, mašinos gali daryti sprendimus, kurie nebus apsunkinti emocijų, galimai netgi padės užkirsti kelią tragedijoms, kurias žmonijai sukelia išdidumas, garbėtroška ir egoizmas. Tačiau tai reiškia ir tai, kad mūsų bendro sugyvenimo nebeformuos ir pozityvūs pradai: drąsa, solidarumas, užuojauta, ištikimybė. Be šių dorybių nebūtų ir Lietuvos valstybės, kadangi nebūtų žmonių, kurie, gyvendami tiesoje, rizikavo viskuo. Šiandien veikiausiai nebebūtų ir Ukrainos valstybės, jeigu neatsirastų žmonių, kurie tiesiogiai įsipareigoję gyvenimu laisvėje.

Dezinformacijos, propagandos, algoritmų ir kitų proto klaidinimo bei kontrolės būdų tikslas yra ne tik įtikinti melu ar supainioti, t. y. atimti įrankius skirti tiesą nuo netiesos. Veikiau jų tikslas – suteikti mandatą amoraliam žmogaus impulsui: nepriimti kito, nesusitaikyti su sunkiomis tiesomis, vietoje nuosaikumo kurstyti radikalumą ar legitimizuoti smurtą. Nihilistiniu Rusijos režimą galima vadinti dėl to, kad čia maksimaliai suspenduota pagarba tiesai, o stipraus žmogaus savybė – gebėjimas jos nepripažinti, atvirai atmesti.

Moralinis įsipareigojimas tiesai reiškia ne tik tai, kad patys turime spręsti, bet ir prisiimti klaidas – kai nepakankamai įvertiname informaciją ar kai padarome klaidingas išvadas. Yra tokia išmanaus automobilio dilema. Išmanusis įrenginys gali daug tiksliau apskaičiuoti rizikas: kilus pavojingai eismo situacijai, jis gali apskaičiuoti galimas rizikas ir jų pasekmes. Tačiau tokio automobilio vis dar nėra, nes pamatiniu lygmeniu mes turime užprogramuoti principą: ar esant susidūrimo situacijai, nukreipti automobilį į gyvūną ir taip išvengti žmogiškos aukos? O kas, jeigu susidūrimo išvengti nepavyks, ir reikės rinktis tarp senolio ir jaunuolio? O jei tarp vaiko ir mokslininko, kuris po savaitės išras vaistus nuo mirtinos ligos? Paprastai tokioje ekstremalioje situacijoje, neįsiterpus algoritmui, jos baigtį nulems daugiausia atsitiktinumas. Atsitiktinumas yra žmogiškosios būklės dalis. Neretai jis į pasaulį įneša kažką naujo, o kartu verčia prisitaikyti prie įvykių, kurių negalime visiškai kontroliuoti. Pripažinti, jog negalime visko sukontroliuoti, lygu pripažinimui, kad pasaulyje egzistuoja laisvė, o žmogaus proto ir moralinė galia – mūsų būdas prisitaikyti prie pasaulio, o ne mėginti jį pertvarkyti pagal idealią, jam primetamą struktūrą. Nelaimė yra galima atsitiktinumo pasekmė. Tačiau nemaža dalis atradimų taip pat turi nežinojimo ir atitinkamai atvirumo netikėtumui elementą. Ir vėlgi grįžtame prie etinio žmonių tarpusavio santykio: svarbus tampa atvirumas ir netgi gebėjimas prisiimti atsakomybę, kuri leidžia susitelkti bendram reikalui.

Butlerio perspėjimas apie tai, kad mus pavergs dirbtinis protas, išsipildys tuo atveju, jeigu jį, kaip ir politinę tikrovę, redukuosime tik į gebėjimą produkuoti ir skleisti žinojimą. Dabar esame istorijos etape, kai analizės spartos ir apimties gebėjimais mes jau esame aplenkti. Tačiau tai moralinio sprendimo galia mus atskiria nuo dirbtinio proto: mašina neturi tiek nenuspėjamumo, jai istorijos negali kelti pasididžiavimo, prasmingo gyvenimo trapumas versti kovoti netgi rizikuojant gyvybe, o faktai – sukelti atsakomybės ir pareigos jausmo.

Laisvei reikia moralinės žmogaus gebos – pirmiausia patiems spręsti ir prisiimti atsakomybę už aplinkinį pasaulį. Tačiau kartu būtent laisvės erdvė, kuri egzistuoja teisinėje, demokratinėje valstybėje, užtikrina pagarbą žmogaus orumui ir savaime pagrįstas pasitikėjimu žmogaus gebėjimu pačiam spręsti, veikti ir atitinkamai valdyti. Tokia, moralinė, yra demokratinės santvarkos ir  visuomenės prasmė.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

[1] https://images-na.ssl-images-amazon.com/images/S/compressed.photo.goodreads.com/books/1725970397i/28103397.jpg

[2] Butler, S. Erewhon. Adamant Media Corporation, 2000.

[3] Descartes, R. Samprotavimai apie metodą. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017.

[4] Tocqueville, A de. Apie demokratiją Amerikoje. Vilnius: Amžius, 1996, p. 467.

[5] Descartes. Samprotavimai apie metodą, p. 119.

[6] Sąsają tarp piliečių įsitraukimo į politiką ir tironijos modernumo sąlygomis nuosekliai ir metodiškai aprašė, be abejo, Tocqueville’is.  Tocqueville. Apie demokratiją Amerikoje, p. 772, 774–775.

[7] Arendt, H. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto Alba, 2022, p. 455.

[8] Pomerantsev, P. Nothing is True and Everything is Possible: : The Surreal Heart of the New Russia. PublicAffairs, 2014.

[9] Snyder, T. Kelias į nelaisvę: Rusija, Europa, Amerika. Vilnius: Hubris, 2024, p. 316.

[10] Harvardo universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus JAV, taip pat rodo, kad vienatvę jaučia vis jaunesnio amžiaus žmonės, Batanova, M., Weissbourd, R., McIntyre, J. Loneliness in America: Just the Tip of the Iceberg?: https://static1.squarespace.com/static/5b7c56e255b02c683659fe43/t/67001295042a0f327c6e6fab/1728058005340/Loneliness_+Brief+Report+2024_October_FINAL.pdf.

[11] Patočka, J. Eretiškos esė apie istorijos filosofiją. Vilnius: Phi Knygos, 2021, p. 82.  

[12] Arendt. Totalitarizmo ištakos, p. 322.