Julija Markeliūnė: vis dar nematome socialinio tvarumo svarbos

„Viena yra vertybes aprašyti ir pasikabinti ant sienos, kaip gerbiamų žmonių portretus, o kita – daryti realius veiksmus, kad jos iš tikrųjų atsispindėtų kasdieniniuose darbuose, kad būtų gyvos“ , – apie verslo ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystę siekiant reikalingų socialinių pokyčių svarsto Julija Markeliūnė, „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė.

Neformalioje iniciatyvoje  #DemocracyDrinks, kviečiančioje diskutuoti demokratijai svarbiomis temomis, Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė Sandra Gaučiūtė ir Julija Markeliūnė kalbėjosi, ko reikia, kad verslas ir nevyriausybinis sektorius susikalbėtų derindami ekonominį augimą ir tvarumą? kodėl verslas siekia prisidėti prie socialinių iniciatyvų ir inovacijų kūrimo? bei kokie yra sėkmingi verslo ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendradarbiavimo pavyzdžiai sprendžiant socialines problemas?

Julija, manau daugelis jau yra matę „Telia“ kalėdines reklamas, palaikančias asmenis su negalia, autistiškus asmenis, LGBT bendruomenę, kurias kūrėte bendradarbiaudami su skirtingomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Neslėpsiu, NVO dažnai kalba apie verslo ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystę – kaip socialinės iniciatyvos gimsta jūsų organizacijoje?

Pirmas žingsnis yra pasižiūrėti iš darbdavio pusės, kur ir ką galime pakeisti savoje organizacijoje. Pavyzdžiui, žmonių su negalia įdarbinimas: lomandoje sutarėme, kad šiuo metu darbo rinkoje esantys 29% žmonių su negalia, yra kur kas per žemas rodiklis. Pusantrų metų – tiek aš esu įvairovės ir įtraukties vadovė – didžiausią dėmesį mes skiriame tikslo atstovauti žmonių su negalia poreikius ne tik įmonės viduje, bet ir už „Telia“ sienų įgyvendinimui. Prieš du metus kurdami kalėdinę kampaniją apie žmones su regos negalia pamatėme, koks galingas dalykas yra didelės organizacijos balsas ir kaip viena iniciatyva pakeičia žmonių su negalia kasdienybę.

Antra, apmąstome, kokias paslaugas kaip verslas kuriame ir ką galime padaryti, kad jos būtų socialiai atsakingos. Vėl duosiu pavyzdį, teikdami interneto paslaugas suprantame, kad jomis naudojasi socialiai pažeidžiamos grupės – vaikai, senjorai, mažumos. Internetas yra nuostabus išradimas, tačiau svarbu jį naudoti atsakingai ir teisingai. Patekęs į piktavalių rankas internetas gali tapti pavojingu ginklu, todėl rengiame edukacijas, „Telia“ mentoriai keliauja į mokyklas, bendruomenes skaityti nemokamų paskaitų, bendrauja su tikslinėmis grupėmis. Kalbamės, ką daryti šantažo, grasinimo paviešinti jautrias nuotraukas ar duomenis atveju. Kartais diskutuojant su vaikais, paaugliais tenka išgirsti svarstymus: „Gal aš geriau nusiųsiu kreditinės nuotrauką, bet tėvai nepamatys mano nuotraukų, nesužinos. O kas čia blogo?“. Tada suprantame, kiek dar turime kalbėti su jaunais žmonėmis!

Be socialinės bei teikiamų paslaugų pusės stengiamės identifikuoti didžiausias mūsų visuomenės problemas bei skaudulius. Viena iš šių temų, kur norime mažinti visuomenės susipriešinimą, yra LGBTQ+ žmonių priėmimas. Taip 2019 m. „Telia“ priėmėme sprendimą kasmet dalyvauti „Pride“ eitynėse.

Tikriausiai esi sulaukusi komentarų, kad tavo specialybė įdomi, kodėl „Telia“ atsirado įvairovės ir įtraukties vadovės pozicija?

Tikrai esu! Ši profesija pakankamai nauja, jos nerastume ir studijų sąraše. Pristatydama, dažnai paminiu, kad mano pareigybė yra puiki dviejų krypčių kombinacija, derinanti žmogiškųjų išteklių valdymą (ang. „HR“) ir komunikaciją. „Telia“ ši pozicija atsirado suvokus, kad būdami didžiausia telekomunikacijų bendrovė šalyje turime išteklių ir užsidegimo kurti labiau įtraukiančią darbo aplinką, tačiau kad tai pasiektume reikia resursų. Todėl ir buvo nutarta, kad turime paskirti tik šioms temoms dedikuotą žmogų. Taigi, ką daro įvairovės ir įtraukties vadovė organizacijoje? Dėlioja organizacijos strateginę kryptį, padeda išgryninti, kokios socialinės gerovės temos turi atsirasti organizacijos viduje, organizuoja renginius bei mokymus, įtraukia darbuotojus į pilietines iniciatyvas, savanorystę. Kuo didesnė organizacija, tuo sunkiau išgirsti kiekvieno darbuotojo poreikius, tad stengiamės rengti apklausas, analizuoti duomenis. Juokiuosi, kad kita kiek netikėta strategija aiškinantis, kokios problemos aktualios, – viena ausimi klausyti, kokie pokalbiai, temos, nuoskaudos pasikartoja susitikus prie kavos aparato. Nors įvairovės ir įtraukties vadovo pareigybę Lietuvoje šiuo metu turi tik didžiosios įmonės, bet, manau, kad mažosiose organizacijose ji taip pat reikalinga ir būtų sėkminga – leistų prieiti arčiau prie kiekvieno darbuotojo, greičiau iniciatyvas įgyvendinti.

Norėčiau grįžti prie verslo partnerystės su nevyriausybiniame sektoriuje dirbančiais žmonėmis, kurie atlieka svarbų vaidmenį, stebėdami ir greitai reaguodami į socialines problemas. Kaip vyksta šis bendradarbiavimas ir kokios yra jo formos?

Megzdama partnerystes su NVO aš laikiausi pozicijos, kad verslas turi klausti. Neapsimetame, kad jei turime žmogų, dirbantį su įvairovės ir įtraukties klausimais, iškart išmanome visas problemas.Tikrai nepažįstame probleminio lauko taip gerai, kaip nevyriausybinės organizacijos ilgus metus dirbančios su negalios, demokratijos, žmogaus teisių temomis. Tad atėjusi dirbti į šią poziciją daugiau nei pusmetį ieškojau partnerysčių – nuo Įvairovės edukacijos namų, Senjorų pasaulio, „Dirbančių neįgaliųjų asociacijos“, „Draugiški autizmui“, Labdaros ir paramos fondo „Frida“, VšĮ „SOPA“, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos ir kitų organizacijų. Įdomu, kad labai skyrėsi NVO atsakas, kai kurios nuoširdžiai abejojo: „Atėjo didelis verslas, kažkam nepavykus, temą pames…“. Kartais iš nevyriausybinių organizacijų su kuriomis ir toliau kartu dirbame, sulaukiu reakcijos: „Žinai, dabar netgi gėda už pirminę reakciją, taip gera, kad praėjus pusantrų metų ir toliau bendraujame, projektai tęsiasi“. Mano pozicija, kad jei pasirinkome formatą ir temą, tikrai labai norisi jų neapleisti, toliau plėtoti! Filmuojant šiųmetę kalėdinę reklamą Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ pastebėjo, kad mielai kurtų tokio masto kampaniją ir patys, tačiau tam tiesiog nėra finansų. „Telia“ patirtis rodo, kad sujungus stiprybes gimsta puiki sinergija – verslas, turintis galimybių prisidėti finansiškai, gali padėti nevyriausybinėms organizacijoms kelti aktualias temas, kad jos būtų girdimos ir matomos dar plačiau. Kitaip sakant, verslai gali suteikti NVO „sceną“ būti pamatytiems.

Noriu užduoti dar vieną nevyriausybinėms organizacijoms aktualų klausimą. NVO rengdamos savo vertės pasiūlymus verslams, skirtingiems rėmėjams, dažnai girdi frazę: „Na šito neparduosite, šita tema verslui neaktuali. Verslas ir NVO nesusikalba“. Tai kur įvyksta tas nesusikalbėjimas? Gal galėtum pasidalinti ir praktinėmis įžvalgomis?

Manau, kad reikia surasti bendrus NVO ir verslui kampus. Gautus rėmimo pasiūlymus vertiname pagal griežtai apibrėžtas rėmimo gaires. Tad gavę prašymą paremti meną, kad ir kaip norėtume, negalėtume, nes šis pasiūlymas neatitinka „Telia“ rėmimo krypčių. Tad ką aš siūlyčiau daryti NVO? Pirmiausiai įsiskaityti į konkrečios įmonės rėmimo politiką ir iškart rengti pasiūlymą pagal jos laukiamas kryptis.

Taip pat norėčiau išsklaidyti mitą apie nevyriausybinių organizacijų ir verslo nesusikalbėjimą.
Verslas taip pat ne visas savo paslaugas sėkmingai parduoda ir lygiai taip pat kartais nesusikalba su kitu verslu. Tad nestatyčiau tokios griežtos priešpriešos, – „čia nevyriausybinės organizacijos, o čia verslas“. Gavus neigiamą atsakymą nereikia nuleisti rankų, o toliau ieškoti kitų kelių, bendradarbystės formų. Pastebėjau, kad partnerystės su NVO dažnai gimsta iš atrodytų visiškos smulkmenos. Pavyzdžiui, bendradarbiauti su Įvairovės edukacijos namais pradėjome, kai paprašiau pravesti mokymus LGBTQ+ problematikos tema.

Noriu padėkoti visiems nepailstamai dirbantiems nevyriausybiniame sektoriuje su nepatogiomis temomis, tai tikrai nelengvas kelias. Man įstrigo vienas kartas, kai kreipėmės į vieną iš televizijos kanalų su kvietimu visuomenei pristatyti renginį apie regos negalią ir gavome atsakymą: „Niekas prie pietų stalo į negalią žiūrėti nenorės, net nesitikėkite, kad mes važiuosime“. Ši situacija leido suprasti kokios stiprios ir nepailstančios yra NVO organizacijos, kurios tokių atsakymų dažnai sulaukia net po keletą kartų per dieną, ir vis tiek nepailsta ir nepatogias temas kelia diena iš dienos. Toks užsispyrimą ir drąsa – įkvepia.

Pilietinės galios indekso tyrimas jau kelis metus iš eilės rodo, jog žmonės, klausiami apie jų pilietinę įtaką, linkę sau asmeniškai priskirti žemiausią vietą (t.y., mano, jog neturi įtakos ir pasitikėjimo kažką pakeisti neturi). Nevyriausybinės organizacijos, nepaisant jų svarbaus vaidmens, yra tik keliais laipteliais aukščiau. Verslas ir verslininkai tarp skirtingų grupių atsiranda viduryje – po skirtingų valdžios institucijų. Tad noriu paklausti, kaip verslas supranta savo pilietines galias, ar mato save kaip demokratijos puoselėtoją?

Negaliu kalbėti už visą verslą, verslai išties labai skirtingi. Mes organizacijoje galvojame, kad kiekvienas žmogus dirbantis „Telia“ (Lietuvoje kartu su kompetencijų centro kolegomis turime apie 2500 darbuotojų) yra ir demokratinės mūsų valstybės pilietis. Verslas neveikia tuščiame lauke, bet valstybėje, visuomenėje, naudoja visuomenės resursus, įdarbina asmenis…  Manau, kad negalime atskirti šių dėmenų – sugriuvus demokratijai, prasidėjus karui, atėjus žmogaus teisių pabaigai, ateis ir verslo pabaiga. Kitas klausimas, ar verslas gali spręsti visas visuomenės problemas? Irgi ne, tai būtų didybės manija. Vis dėlto verslas savo veiklose gali apgalvoti, kiek ir kaip gali prisidėti prie visuomenės gerovės.Vienas iš pavyzdžių, kuris įkvepia mane – „Telia“ vadovė Giedrės Kaminskaitės-Salters kaskart kai artėja rinkimai, per visuotinius darbuotojų susitikimus prie privalomų organizacijoje darbų, išskiria ir mūsų visų pareigą eiti balsuoti. Ar vadovai turi skatinti eiti balsuoti? Kaip ir prisidėjimas prie 4 procentų Lietuvos gynybai, šis raginimas rodo, kad esame ne tik darbuotojai, bet ir piliečiai, o valstybės reikalai mus neišvengiamai paliečia. Neuždedu „Teliai“ karūnos ir nesakau, kad čia dirba „šventesni žmonės“, tačiau mūsų organizacija nuo aukščiausių vadovų stengiasi prisiimti atsakomybę ir išlaikyti tvirtą poziciją.

Ar tai yra ir organizacijos vidinės kultūros kūrimas?

Aš manau, kad taip, tai yra ir organizacijos tvarumas – dabar labai populiarus ir mėgstamas žodis. Tačiau, kai paklausiu žmonių, kas yra tvarumas, dauguma sako: „popieriniai maišeliai, daugkartinio naudojimo puodeliai“. Vis dar nematome socialinio tvarumo svarbos, nesusiejame, kad žmogaus teisės, įvairovės ir įtraukties padėtis organizacijoje irgi atspindi jos tvarumą. Tad jei įmonės nori būti tvarios, gerbti savo darbuotojus, būti sėkmingos ir ilgaamžės, negali pamesti socialinio tvarumo krypties.

Tikriausiai mokymai „Telia“ darbuotojams yra svarbus socialinio tvarumo krepšelio komponentas. Smalsu, kokie mokymai tavo darbinėje patirtyje buvo patys laukiamiausi? Arba pajuokausiu, ką tenka išgirsti prie kavos aparatų?

Vienas iš šviežiausių pavyzdžių, mūsų mokymai apie bendradarbiavimą tarp skirtingų kartų. „Telia“ susijungė iš dviejų įmonių „Omnitel“ ir „Teo“, tad mes turime didelį būrį kolegų, kurie dirba 20, 30, 40 metų. Gavome užklausą mokymams apie bendradarbiavimą tarp kartų. Poreikis atėjo iš vadovų, kurie susiduria su iššūkiais, kaip dirbti su komanda, kurioje tuo pačiu metu turi ir darbus su studijomis derinančių kolegų, ir tų, kurie jau padeda vaikams rūpintis anūkais. Kaip planuojant skirtingas veiklas atsižvelgti į visų poreikius. Užėjusi į registracijos formą pamačiau, kad per minutę neliko vietų, tad supratome, kad tokių mokymų organizacijai labai reikėjo.

Taip pat labai džiaugiamės mokymais „Neatėjau, nepamačiau, bet nugalėjau“, kuriuos veda visuomenininkės, fizinę negalią turinti Aistė Krušinskaitė ir regos negalią turinti Irma Jokštytė-Stanevičienė. Ši edukacija iš kitų išsiskyrė tuo, kad apie negalią kalbėta pasitelkiant stand up’o elementus. Dalyviai atliepė, kad iš pradžių buvo nejauku juoktis, bet kai pačios vedėjos su negalia kvatojosi, suprato, kad negalia nėra tabu, apie ją galima ne tik kalbėti, bet ir juokauti. Tai prisidėjo prie didelio pokyčio mąstyme, kad įdarbinant asmenį su negalia neturime jo gailėtis, ar jaustis, kad darome paslaugą. Tai yra abipusė nauda! Tačiau darbdavys turi būti atviras ir matyti šią naudą, augimo galimybes, o kartu atsižvelgti į skirtingas negalias turinčių kolegų ir klientų poreikius.

Puikius mokymus apie LGBTQ+ paruošė Įvairovės edukacijos namai, juos įtraukėme į „Telia“ naujokų mokymų programą, kaip beje ir elektroninius negalios etiketo mokymus. Man atrodo, kad verslui svarbu supažindinti darbuotoją su organizacijos vertybėmis, kuriomis vadovaujamės. Taip grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, kad vertybėmis tikrai gyventume kiekvieną dieną.

Taip pat įdomus skirtingų asmenų įtraukties klausimas. Kaip integruojate žmones, kurie į „Telia“ ateina su kitokiomis nuostatomis? Ar nekyla iššūkių kalbantis įvairiomis, kartais nepatogiomis temomis?

Tiesą sakant, man pačiai šis klausimas buvo labai aktualus. Išsigryninau, kad įvairovė yra, kai prie to paties stalo sėdi turintys skirtingas nuomones. Kaip sakiau, „Telia“ nedirba „šventesni“ žmonės: vienais metais per „Pride“ mėnesį visus vartelius papuošėme užrašais „Čia įeina lygybė, čia įeina įvairovė“ ir turėjome vieną darbuotoją, kuris visą mėnesį atsisakė pro tuos vartelius eiti. Ar jį kažkaip baudėmeme, kvietėme „ant kilimėlio“? Tikrai ne. Kaip ir sakiau: „Jei neįžeidinėji žmonių, gali turėti savo nuomonę, ją gerbiame, tačiau kaip organizacija išlaikome savo poziciją“. Jei baustume visus turinčius kitokią nuomonę, parodytume, kad pas mus įvairovė negalima. Tačiau, jei organizacijos vertybės nesutampa su darbuotojo, nelengva vienam būti kitoje barikadų pusėje. Mūsų pozicija – nenorime perauklėti, ar prievarta formuoti darbuotojų nuostatų. Tikrai turime aštrių diskusijų ir manau, kad visiškai normalu kvestionuti organizacijos sprendimus: kokią problemą sprendžiame? ar tikrai to reikia? ką mes tuo pasieksime? Šios diskusijos naudingos, padeda ieškoti svarių argumentų, ko vienais ar kitais mokymais siekiame. Labai tikiuosi, kad „Telia“ darbuotojai renkasi ne vien atlygį, bet ir organizacijos kultūrą, kuri siejasi su vidinėmis vertybėmis.

Užbėgai klausimui už akių – tikriausiai nepaslaptis, kad visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog verslas dirba pats sau. Vis dėlto domintis supranti, kad vis daugiau įmonių savo veiklas planuoja pagal ilgalaikius socialinės atsakomybės veiklos planus. Gal gali praplėsti, kodėl skirtingos įmonės siekia prisidėti arba pačios inicijuoja įvairias iniciatyvas atliepiančias į socialinius iššūkius? Kiek tai įvaizdžio ar mados klausimas, o kiek reflektuotos moralinės vertybės, aiški organizacijos kryptis?

Į klausimą, kiek įvairiuose sprendimuose yra galvojimo apie rinkodarą, o kiek tikro atsidavimo – sakyčiau, tikrai galima rasti ir to ir to. Ne veltui atsirado terminas „žaliasis melas“ (angl. greenwashing ), kai viena kalbama, o kita daroma. Norėčiau pasidalinti „Telia“ užkulisiais – mūsų kolegos rinkodaros kampaniją apie žmones su negalia norėjo daryti kur kas anksčiau, tačiau nedarė to tol, kol nesiėmėme būtinų pokyčių įmonės viduje, kad jau galėtume eiti ir kalbėti išorėje. Taip pat daug įtakos turėjo konkrečios rolės, darbų tęstinumui užtikrinti, atsiradimas. Jie mąstė, kad darydami reklamą, bet nieko nekeisdami įmonės viduje, pavyzdžiui, nepritaikydami negalią turinčių darbuotojų poreikiams darbo vietų, turėsime puikų greenwashing‘o pavyzdį.

Tai būtų deklaracija, vienkartinis gestas, kuris neturėtų liekamosios vertės. Gal dėl tokių vis dar pasitaikančių deklaratyvių veiksmų nevyriausybinės organizacijos ir būna skeptiškos verslo indėliu, nusivilia? Nežinau, bet labai noriu tikėti, kad jeigu verslas prisiima tam tikras temas, įtraukties principus taiko nuosekliai, visais lygmenimis, tęsia pradėtus darbus net ir gavę kritikos.

Atėjus „Pride“ mėnesiui pasikeičiame įmonės logo soc. tinkluose. Tai būna metų įrašas – šimtai neigiamų komentarų, grasinančių, kad dėl šio sprendimo paliks „Telia“. Jau žinome – kiekvienais metais jų sulauksime. Džiaugiuosi, nes pradėjome į juos atsakinėti maždaug taip: „labai ačiū už jūsų nuomonę, jūs turite teisę ją turėti. O jei ji pasikeis, labai laukiame sugrįžtant“. Tai reiškia, kad girdime, bet neprašome likti, jei mūsų vertybės svetimos. Tai drąsa prisiimti padarinius kylančius iš atrodytų nedidelio veiksmo –  „Facebook“ rutuliuko pasikeitimo. Pastebime, kad vis daugiau organizacijų pabando tai padaryti, bet sulaukę neigiamų reakcijų, profilio nuotrauką pasikeičia atgal. Pasikartosiu, verslas taip pat turi būti socialiai atsakingas. Ką tai reiškia, jei LGBTQ+ bendruomenė su tokia neapykanta gyvena diena iš dienos, metai iš metų, o organizacija neatlaiko vieno mėnesio? Verslas prisiėmęs „globoti“ temą, prisiima ir su ja ateinantį spaudimą.

O gal esate pasidarę tyrimus, kiek jūsų įvaizdis pagerėjo ar pablogėjo pradėjus rengti įvairias socialines akcijas?

Nors nedarėme tyrimų, kaip mūsų įvaizdis keitėsi, atlikome tvarumo tyrimą norėdami išsiaiškinti, kokiomis temomis mūsų klientams atrodo, kad mes kalbame, bei ar tai yra priimtina? Įdomu, kad apklausos dalyviai – verslo klientai – sakė, kad negalios tema šnekama per daug, nesuprato, kaip siejasi negalia ir tvarumas. Aš laikausi pozicijos, kad žmonių su negalia įtraukčiai esame skolingi dešimtmečius tylos. Šaržuoju, bet tai, kad trys įmonės apie tai kalba, yra lašelis jūroje… O kažkam atrodo, kad jau per daug. Iš tiesų, net jei būtume gavę atsakymus, kad po socialinių akcijų „Telia“ įvaizdis nepakito, nebūtume sustoję.

Kaip siekti, kad erdvė socialinių problemų sprendimui, demokratijos stiprinimui būtų visų mūsų klausimas? Ką mes – verslai, nevyriausybinės, biudžetinės įstaigos – galėtume daryti, kad kurtume erdvę reikalingiems pokyčiams?

Manau, kad turime kurti vietas, kuriose galėtų megztis ryšiai. Prisimenu, kad buvo sudėtinga parašyti pirmą laišką nepažįstamiems NVO klausiant, ar padėtų man suprasti vieną ar kitą temą. Buvo nejauku, kad trukdysiu, juk ir be manęs žmonės nevyriausybiniame sektoriuje turi daug darbo!

Linkiu mums kurti daugiau bendradarbiavimo formų, kaip „Democracy Drinks“, kur pasimatytume neformalioje aplinkoje. Turime per mažai vietų bendrauti ir megzti dialogą. Kartais verslui tikrai reikia NVO, kreipiamės pagalbos, o kartais NVO prireikia verslo indėlio. Galbūt NVO taip pat palinkėčiau nepavargti ieškoti partnerysčių, siekti abipusiškumo. Šis raginimas galioja tiek nevyriausybiniam sektoriui, tiek ir verslui, o takoskyras geriausiai mažina atvirumas ir draugystė, kuri prasideda nuo mažų dalykų.

„Democracy drinks“ yra tarptautinė iniciatyva, kurią pradėjo organizacija „Democracy Defenders“, įsikūrusi Belgijoje, Briuselyje. Vilnius tryliktasis miestas, kuriame kiekvieną mėnesį vyksta susiburimai, sukviečiantys pilietiškus žmones, kuriems rūpi demokratija bei žmogaus teisės, palikti ofisus ar konferencijų sales ir susitikti diskusijoms neformalioje aplinkoje.