Aistė iš Visuomenės ir verslo plėtros instituto: siekiame, kad jauni žmonės turėtų kritinį mąstymą
Marijampolėje veikiantis Visuomenės ir verslo plėtros institutas jau daugiau nei 10 metų dirba su jaunuoliais kritinio mąstymo, stereotipų ir žmogaus teisių temomis. Skersai išilgai Lietuvą išvažinėjusi komanda, šiuo metu daugiausia susitelkusi Marijampolės, Alytaus ir Klaipėdos apskrityse. Apie stereotipus ir receptus, padedančius paskatinti kritinį mąstymą kalbėjomės su instituto projektų vadove Aiste Rutkauskiene.
Jūsų organizacija dirba žmogaus teisių temose, tai nėra nauja tema, atrodo apie tai daug rašoma ir kalbama. Kaip jūs matote savo darbo tikslus?
Praktika rodo, kad ir kiek važiuotume po Lietuvą viena ar kita kryptimi, šiomis temomis vis dar kalbame per mažai. Kai tik pradėjome važinėti po mokyklas, pasitvirtinome, kad reikia važiuoti į regionus ir kalbėti su jaunais žmonėmis žmogaus teisių temomis. Jaunimas keičiasi, bet problemos ir rūpimi klausimai išlieka. Todėl ir galvojome, kad reikia tęsti tą veiklą, kurią esame jau užkabinę, nes ir mums patiems tai labai įdomu. Aš, kiek save atsimenu, visą laiką žmogaus teisės ir ypatingai lyčių lygybės klausimas buvo kartu su manimi, diskusijos nesibaigia net prie pietų stalo. Tai ir nuvažiavus į regioną pasimato, kad net ir jauni žmonės turi stereotipų, o socialiniuose tinkluose sklinda dezinformacija apie žmogaus teises, nepakantumas kitokiam, tad labai svarbu skatinti jaunų žmonių sąmoningumą.
Kokie klausimai, problemos iš Jūsų jau ilgametės patirties pasikartoja, neramina, ką randate nuvažiavę?
Mus ragina suvokimas, kad ir kiek važiuotume į regionus, jaunimas (dirbame su 9–12 klasių moksleiviais) už dviejų metų taps suaugusiais žmonėmis, kurie formuos mūsų visuomenės veidą. Pirmieji susitikimai Vilkaviškio, Alytaus savivaldybėse, patvirtino, ką įtarėme – turime kalbėti tomis temomis, vėl padaryti jas aktualiomis, asmeniškai svarbiomis ir suprantamomis jauniems žmonėms, aiškintis iš kur stereotipai kyla, kaip jie formuojasi ir kaip galime juos dekonstruoti. Nors kartos keičiasi, matome, kad dalis problemų lieka iš esmės tos pačios. Regionuose trūksta efektyvių švietimo programų ir ekspertų dėmesio žmogaus teisių klausimams, o tai lemia ribojančių diskriminacinių nuostatų formavimąsi. Norime išjudinti mąstymą, suteikti naują požiūrio kampą, todėl labiausiai džiugina, kai išgirsti, „Niekada nebuvau pagalvojus apie tai“. Mes to ir siekiame. Apjungiame kritinio mąstymo mokymą su informacija apie žmogaus teises ir kviečiame persvartyti išankstines nuostatas. Po vieno susitikimo stebuklų nesitikime, bet kartais ir vieno susitikimo pasėto grūdo užtenka, kad jaunas žmogus pradėtų mąstyti ir galvoti, „O gal čia iš tikrųjų taip nėra?“. Toks ir yra mūsų tikslas.
O gali duoti kelis pavyzdžius? Tarkime, Jūs atvažiuojate į mokyklą ir apie kokius stereotipus kalbate? Nuo ko pradedate su tais jaunuoliais, devintokais, kalbėti?
Devintokas, penkiolikos metų jaunuolis, kuris ateina į pamoką tikisi, kad galės tiesiog sėdėti ir paklausyti, bet mes juos kviečiame į aktyvią praktiką. Dirbame su etiketėmis, stereotipais, sąmoningai užklijuojame skirtingas etiketes jaunuoliams. Taip darydami skatiname juos išeiti iš savo burbulo, įsijausti į vaidmenį ir laisvai reikšti savo mintis, net jei jos „nepatogios“. Tik po to pradedame diskutuoti apie asmenines patirtis. Šis metodas veikia, nes žaidimo forma, įsijaučiant į kito patirtį, jauniems žmonėms daug lengviau kalbėti ir apie savo jausmus, išgyvenimus.
Pavyzdžiui, užduodame klausimą, kodėl vis dar egzistuoja „moteriškos“ ir „vyriškos“ profesijos.
Kalbėdami apie ligoninės darbuotojus, mokiniai vienbalsiai teigia, kad slaugytojos – moterys. Tada klausiame: „O kodėl vyrai negali būti slaugytojais? Juk tai labai sunkus darbas?“. Ir tikrai tai veda į svasrtymą: „Gal ir taip?“. Kitas įsimintinas momentas buvo diskusija apie vyrą, dirbantį vaikų darželyje. Pirma mokinių asociacija buvo, kad toks vyras yra pedofilas. Bet kuo tai susiję su žmogaus noru dirbti darželyje? Arba ar moterys gali būti geros mechanikės? Matau, kaip kai kurių mokinių akyse prabunda mąstymas: „O, geras, niekada apie tai nepagalvojau“. Suprantame, kad vienas susitikimas iš esmės nuostatų nepakeis, bet sujudins mąstymą.
Kokių tikslų siekiate savo veiklomis ir kaip matote rezultatus?
Organizuojame jaunimo žmogaus teisių akademijas ir labai džiaugiamės, kad mūsų laukia, supranta, kokį poveikį galima padaryti tikslingai skiriant laiko jauniems žmonėms. Mokyklos pačios kartais į mūsų organizuojamas akademijas sutinka mokinius atvežti, prisidėti arba būna palydi, atvažiuoja pasitikti ir supranta, kad tai yra vertinga. Aš buvau giliai nustebusi, kad regionuose jauni žmonės vis dar turi labai daug stereotipų. Labai labai daug. Ir iš kur jie kyla? Kodėl jaunas žmogus ateina į mokyklą turėdamas tiek išankstinių nuostatų? Bandydami jas išklibinti, mes niekada neduodame atsakymų, neteigiame, kad dabar nusišnekėjai. Mes prašome pagrįsti nuomonę, nes kartu su žmogaus teisėmis turi eiti kritinis mąstymas. Jaunuoliai daug informacijos gauna iš juos supančių žmonių, visuomenės, iš medijų. Mūsų tikslas nėra jų mąstymą „nukapoti“ ar juos įvilkti į kitą kvadratą, bet pakviesti juos mąstyti. Turbūt didžiausias dalykas jaunam žmogui suvokti, kad turi susidaryti savo pasaulėvaizdį ir priimti sprendimus pats. Atėję į mokyklą pabrėžiam, kad nerašome dvejetų, jie gali sakyti, ką tik nori. Mūsų tikslas, kad jie atsivertų ir kalbėtų. Tai ne visada pavyksta, bet tikrai yra tokių, kur aš prisimenu net vardus ir veidus. Matau iš akių, kad žmogus mąsto. Jei iš klasės bent vienas vaikas pradeda reflektuoti, tai jau yra didžiulis pasiekimas!
Man dar kažkaip norisi grįžti prie jaunų žmonių. Jūs sukaupėte nemažą patirtį ir matote, kas jiems svarbu. Laimės indeksas sako, kad lietuvių jaunimas yra laimingiausias pasaulyje, bet psichinė sveikata, aukšti savižudybių rodikliai išduoda, kad turime problemų.
Dirbame su jaunuoliais, kaip organizacija turime savanorių būrį ir kalbamės apie tokius dalykus. Kas jiems aktualu? Stereotipai, lyčių lygybė, ekonominis saugumas, diskriminacija dėl amžiaus. Pastarasis klausimas aktualus, nes jauni žmonės nori dirbti, bet jais nepasitiki dėl patirties trūkumo. Bet tada kartu kalbamės, kad 50 metų padavėjas irgi dirba: „Ai, tai jam jau laikas į pensiją“. Primenu, kad pensija nuo 65 metų, jie žiūri iš savo perspektyvos, bet yra ir kita pusė. Jie yra savęs atradimo etape, kur išryškėja stereotipai.
Pavyzdžiui, jeigu yra vyras floristas, tai jis automatiškai yra gėjus. Tada klausime, o tai kas būtų, jeigu tu pasirinktum tokią specialybę? Ar jei tėvai neleistų, visada gyvensi dėl kitų nuomonių? Kai išvynioji klausimą, jie supranta, kad nieko blogo turėti kiek kitokią nuomonę nei tavo aplinka. Bet matome, kad jauniems žmonėms yra aktualu, tai, kas yra susijęs su jais pačiais, su jų karjera, su jų galimybėmis, su jų esybe – kas aš esu. Bet jie, aišku, iš pirmo karto apie tai nekalba. Dėl to pirmiausia kalbame ne apie juos, o apie etiketes. Kad jie suprastų, kas yra jie patys, o kas sutiktos etiketės. O kai kalbi apie kažką, jie visada dalinasi savo patirtimi ir pavyksta juos prakalbinti per šį kampą! Labai gera išgirsti klausimą: „o jūs dar atvažiuosite? Mums labai įdomu, nes su mumis niekas taip nekalba“. Matome, kad jiems svarbu per šias temas atrasti save. 15-18 metų žmonėms yra viskas įdomu, kas susiję su savęs pažinimu. Tokie projektai kaip šis duoda daug, labai džiaugiuosi, kad jį turime ir galime dirbti su regionais. Mūsų tikslas ne įrodyti, bet paskatinti jaunus žmones klausti ir mąstyti.
Yra tyrėjų, kurie sako, kad jauni žmonės mąsto apie saviraišką, bet jų nedomina viešasis gyvenimas, jie lyg atsitraukia. Gali susimobilizuoti, kai nutinka kažkas netikėto, išeiti į gatves, bet nelabai nori pastoviai įsitraukti į savanorystę ar bendruomenes. Kaip jaunimo įsitraukimą matote jūs?
Pritariu šiai minčiai – visada yra ir, matyt, bus tokių, kurie norės priklausyti, prisidėti, veikti kartu, bet tendencija tokia, kad jauni žmonės dabar nenori ilgalaikio proceso ar įsipareigojimo. Bet čia ir yra edukatorių užduotis, paskatinti pažinti save, parodyti kryptį ar atverti naują perspektyvą, kaip būti dalimi bendruomenės, visuomenės dalimi. Tokie projektai ir leidžia prisiliesti prie jaunų žmonių mokyklose ir juos kiek pajudinti. Tai yra mūsų organizacijos viena iš krypčių, būti šalia jaunų žmonių, kurie ieško savo vertybinių pagrindų, suteikti erdvę jiems tai daryti saugiai ir drąsiai.
VšĮ Visuomenės ir verslo plėtros institutas vykdo projektą, kuris finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų (programa „VERTA”)
