Pulkininkas R. Dumbliauskas: daugiau šypsokimės, sveikinkimės vieni su kitais, o sutikę karį padėkokime už tarnybą

Tokį paprastą patarimą duoda pulkininkas Ričardas Dumbliauskas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, paklaustas, kaip didinti atsparumą grėsmių akivaizdoje. Jis taip pat tiki mažų, gerų darbų galia didinant saugumo jausmą ir visuomenės vienybę. Ir tuo, kad kiekvienas turime gerai dirbti savo darbą, mažiau laiko leisti socialiniuose tinkluose, o bet kokią informaciją vertinti blaiviu protu. Vis dėlto jeigu jus taip pat kartais apima nerimas girdint naujienas, kviečiame skaityti pokalbį su pulkininku – jį #Democracy Drinks susitikimo metu kovo mėnesį kalbino Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė Sandra Gaučiūtė.

Karo akivaizdoje gyvename jau kurį laiką, bet šiandien geopolitinių sukrėtimų ir sunkių pasirinkimų kontekste Lietuvos visuomenė vėl itin įsitempusi. Kas sąlyginai mažai mūsų visuomenei leistų stiprinti savo ir valstybės atsparumą?

Valstybė, kaip reiškinys, yra svarbi, o jos galią galime matyti per keturis parametrus – diplomatiją, karinę arba jėgos galią, informaciją ir ekonomiką. Būtų idealu, kad šie keturi dalykai būtų subalansuoti ir to turime siekti. Jei norime demonstruoti kažką garsiai ir stipriai, manau, kad turime būti dideli. Taip yra ir kalbant apie karinę galią – Lietuvoje susiduriame su demografiniu iššūkiu, o tai reiškia, kad ir mūsų kariuomenė negali būti didelė. Gyvename funkcinėje visuomenėje, kur karyba yra tik viena iš funkcijų, tad svarbu, kad ir kiti visuomenės gyvenimo aspektai be karybos išliktų gyvybingi. Taip pat turime įsisąmoninti ir bent jau sau pripažinti, kad esame apsupti ideologijų ar informacinio lauko, pagal kurį gyvename ir kuriuo tikime. Kyla pagunda, atsidarius traškučių pakelį, tapti karo ekspertais, kaip kažkada visi buvome COVID-19 ekspertai. Nors skaičiuoju karo tarnyboje 35–erius metus, pasiekiau sokratišką išmintį – žinau, jog apie karą nieko nežinau. Vis dėlto gera žinia ta, kad didindami savo kritinį mąstymą, sąžiningai ir kūrybiškai dirbdami savo darbą ir būdami solidarūs galime prisidėti ir prie atsparesnės valstybės  kūrimo.

 

Pakalbėkime ir apie nemalonius, bet ganėtinai natūralius, žmogiškus jausmus – baimę. Sekame naujienas apie pasaulyje vykstančius konfliktus, o ypač apie Rusijos invaziją į Ukrainą. Daugeliui kyla natūralus klausimas – ką daryti karo grėsmės akivaizdoje? Kokie būtų Jūsų patarimai žmonėms, kurie jaučia nerimą ir nežino, kaip pasiruošti tiek psichologiškai, tiek praktiškai?

Baimė yra nevalinga reakcija, emocija, refleksas, o štai drąsa – visada atskiro žmogaus sprendimas. Pats paprasčiausias pratimas, kurį aš pats darau – informacinė higiena, nes daug pagundų paklausyti ar pažiūrėti sensacingos gyvenimo bjaurasties. Grubiai tariant, šiuolaikiniame pasaulyje galioja ši taisyklė: pasakyk, kokias naujienas skaitai ir žiūri, pasakysiu, kas tu esi. Gyvename tokioje hiperrealybėje, kur vaizdas keičia vaizdą, o vaizdinys ar reklama žmogų susiurbia, sumaitoja ir išspjauna. Nuo nesibaigiančio informacijos srauto galima išprotėti, ja įtikėti arba susikurti labai daug baimių. Žmogaus sąmonė, deja, būtent taip ir reaguoja. Tad čia svarbiausia įsisąmoninti išmintį – yra dalykai, kuriuos galime kontroliuoti ar įtakoti ir kurių ne. Banalu, bet reikia pabandyti rasti skirtumą tarp šių dviejų ir suvaldyti savo emocijas, mintis ar bent jau televizijos pultelį. Tad, jei be sustojimo žiūrime, ką sako Trumpas ar Putinas, tačiau vienu paspaudimu galėtume pažiūrėti Jessica Shy arba DJ Kaziuką, gal taip ir pasirinkime, leiskime savo jausmams ir protui šiek tiek daugiau pailsėti. Nesakau, kad reikia būti pilkais ir nykiais – turėkime savo nuomonę, bet energiją kreipkime į dalykus, kuriuos galime keisti. Dievas ar likimas siunčia įvairiausių išbandymų žmogui, bet lindėjimas telefone, ar žargonu tariant, „grūzinimasis“, iš principo veda į beprotybę, ar desperatiškus veiksmus.

Mūsų valstybė nedidelė, bet tiek politikai, valstybės vadovai, patys piliečiai stengiasi priimti teisingus sprendimus. Ar darome klaidų? Gal ir darome, bet pasirinkta kryptis yra nebloga. Partizanų šūkis buvo „Atiduok tėvynei, ką privalai“. Man jis reiškia, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai išmano ir geba. Kitaip pasakius, jeigu gerai kepi duoną, tai ir kepk gerą, skanią duoną, jei gerai įvaldęs FPV droną su užtaisu ar prieštankinį granatsvaidį – pataikyk, jei prireiks. Pilėnų istorija yra  romantiška, savotiškai įkvepianti, bet gyvenimo faktas, kad ne visi gali būti ir bus kariais.

Jūs esate generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas. Kokių žmonių ieškote kariuomenėje ir Karo akademijoje? Gal tai padės suprasti, kokias savybes patys turėtume stiprinti, kad įgytume didesnį atsparumą?

Bet kurioje visuomenėje, tiek gentinėje, tiek ir labai išsivysčiusioje, iš kovotojo ar kario reikalaujama keturių savybių. Pirma, fizinė jėga, kad galėtum panešti save ir kovos įrangą. Antra, baimės antonimas – drąsa. Drąsa neturėtų būti painiojama su nutrūktgalviškumu. Jei žmogus ieško mirties, šokinėja nuo Baltojo tilto, iškart matyti, kad kris pats pirmas. Tai nėra didumas ar fizinė jėga (galima būti labai dideliu ir bailiu), bet drąsa, kuri liepia: „Pasikelk ir padaryk tai“. Trečia savybė, meistriškumas, susijęs su įgūdžių ir žinių kompleksu naudojant kovos įrangą, kurį įgyti užtrunka laiko treniruojantis. Ko gero, visi žinome, kad didžiausią kainą sumokame už nekompetenciją arba susikūrę iliuziją, kad kažką galime padaryti. Visų šių trijų savybių klijai yra garbė. Senas riteriškas šūkis apie kardą sako: „Be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk“. Garbė apima skirtingas sferas – turi gerbti save patį, savo aplinką, pavaldinius, vadus ir netgi savo priešininką dėl banalios priežasties, kad jis nori tave nužudyti, gali būti stipresnis, gudresnis. Karas – ekstremali aplinka, kur žmogus gali išlikti žmoniškas arba sulaukėti, tapti pasiutligės apsėstu gyvuliu, deja, pavyzdžių galime rasti ir mūsų šalyje, netolimoje istorijoje. Garbė, kaip klijai, reikalinga, kad neišleistų iš žmogaus žvėries, neleistų nužmogėti. Dar galime kalbėti apie etiką, etosą, dar aukštesnius dalykus, bet šias keturias pamatines savybes turi turėti kovotojas, ar jis būtų kovotojas su ginklu, profesinis kovotojas, ar gyvenimo kovotojas. Kartais ir kitoje profesinėje erdvėje reikia drąsos pasakyti, kad tai neteisinga, žemina, ar garbės pripažinti klydus. Mus domina toks žmonių tipas, kuris linkęs nebėgti, likti ir kautis dėl didesnių dalykų, negu jis ar ji yra.

Noriu grįžti prie vieno paprasto, bet be galo svarbaus faktoriaus apmąstant pasirinkimus krizės atveju – vaikai. Esame atsakingi ne tik už save, bet ir už savo šeimas, mažamečius vaikus. Kaip pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai? Kaip kalbėti su vaikais apie tai, kas vyksta? Neperduoti nerimo? Stiprinti jų bei savo emocinį stabilumą?

Vaikai – tai ateitis, o mes visi norime, kad ta ateitis būtų šviesi, teisinga. Vėlgi, čia yra itin svarbi informacinė higiena, apgalvojimas, ką norite vaikams perteikti. Tad pirmas patarimas – filtruokite informaciją, kurią vartojate. Neabejoju, kad yra tėvų, kurie savo vaikams rodo ne tik TV naujienas, bet ir kitus kanalus, kur galima pamatyti ir daug žiauresnių vaizdų. Vis dėlto aš manau, kad tėvų pareiga iki tam tikro amžiaus apsaugoti savo vaikus nuo šių vaizdų ir tam tikros informacijos. Jei tėvas galvoja, kad rodydamas vaikui kūnus be galvų jį subrandins labiau, tai gali labai nustebti, kai jo ketvirtokas ar penktokas po savaitės nuraus kaimyno katinui galvą. Tėvams svarbu įsisąmoninti, kad su vaiku negalime dalintis ir savo baimėmis, vaikui reikia drąsos pavyzdžio ir saugumo. Vaikas nėra jūsų psichologas, kuriam galėtumėt išlieti baimes ar blogas emocijas.

Žinau, kad kai kurios šeimos agresijos atveju planuoja palikti šalį, bet bėgimo variantas ne visada suveikia. Tačiau apie planus kariuomenėje dažnai sakoma, kad bet koks planas išgyvena iki pirmo šūvio ir tada vėl keičiasi. Yra milijardas kelių, kuriais gali nuvesti vienas ar kitas sprendimas. Kariuomenėje mes sakome, kad planas yra niekas, o planavimas yra viskas. Plano A ir B neužtenka, reikia daugiau – per visą abėcėlę prasibelsti, jei rimtai. Bet svarbiausia numatyti bent kelis ėjimus į priekį, turėti aiškų veiksmų algoritmą. Turime apgalvoti, ką darytume, jei dingtų elektra, vanduo, nes Lietuvoje jau pakankamai ilgai gyvename komfortiškai, tikrai susidurtume su iššūkiais. Reikia turėti atsargų ar planą, ką darysime, bet neišsigąsti ir nepasimesti, jei ne viskas klostysis pagal mūsų planą. Tik nebūtinai elkitės taip, kaip visi, nes galite būti įsukti į panikos sūkurį ir paprasčiausiai užstrigti spūstyje. Bent jau pradžioje, kol patys aprimsite, sustokite bent kelioms minutėms, giliai pakvėpuokite, pabandykite grįžti į blaivų protą, nes panika turi savybę didėti, o tada lengva pridaryti nesąmonių. Jei liekame čia – paprasčiausias patarimas nepulti į neviltį, prisiminti, kad, blogiausiu atveju, kažkam reiks atkūrinėti nepriklausomybę. Laukiame, kuriame, toliau stovime Baltijos kelyje, kuriame naują Sąjūdį…

Pastaruoju metu matome augantį visuomenės siekį prisidėti prie valstybės gynybos. Noriu paklausti, kokiais būdais piliečiai gali dalyvauti neginkluotame pasipriešinime? Kodėl tai yra svarbu?

Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą paprasčiau pasakyti, ko nereikėtų daryti. Nekolaboruok, nepadėk okupacinėms pajėgoms, nerodyk adresų, sąrašų, neįdavinėk kaimynų. Ne veltui Dantės pragaro ratuose daugiausia kančių teko išdavikams. Labiausiai nenorėčiau, kad kuris nors žmogus sakytų: „Va, čia karininko šeima!“. Tada mūsų atsparumas tikrai stipriai nukentėtų. 1940–aisiais turėjome daug atvejų, kai šeimą supakuodavo, išveždavo toli toli, o svetimi žmonės suplūsdavo į jų namus. Žiaurių dalykų vyko Lietuvoje ir Baltarusijoje su žydų kilmės piliečiais. Pirminis kolaboracijos žingsnis buvo įdavimas, o SSRS įskundimai buvo labai paplitę. Tad laikykitės hipokratiško principo – nepakenk. Jei ne tavo reikalas – pratylėk, prabūk, nelysk, nekolaboruok su priešu. Jau geriau nusišalinti ir pereiti į pasyvą, tik nesivilkti jų uniformos, neimti iš jų ginklo, nepadėti tardyti, nevaikščioti su sąrašais ir nieko nerodyti. Nuo neatsargaus žodžio, parašymo kiti žmonės nukentės ir dažnai tai gali baigtis mirtimi.

O atvirkštinis variantas? Čia norėčiau užduoti nepopuliarų klausimą, bet paprašysiu nuoširdaus atsakymo – matome ganėtinai daug susipriešinimo, neapykantos įvairių tautinių mažumų, ypač rusakalbių atžvilgiu. Ar visuomenės susiskaldymas ir neapykanta tam tikroms grupėms silpnina mūsų, kaip valstybės, atsparumą grėsmėms? Ką kiekvienas iš mūsų galime daryti, kad kurtume įtraukią ir vieningą visuomenę?

Man, kaip atitinkamos profesijos atstovui, viskas paprasta. Jeigu žmogus su ginklu šaudo į mane, jis man yra taikinys. O pamatyti, kas kito žmogaus sieloje negaliu, tad, mano nuomone, etikečių klijavimas žmonėms dėl jų tautybės ar kitų ypatybių yra bendra psichozė, neteisinga ir tai mus silpnina. Kai nerimaujame, pirma išgirstame tuos, kurie rėkia garsiausiai, ypač socialiniuose tinkluose – tokių skaidančių ir priešiškumą vieni kitiems skatinančių balsų reikia nepalaikyti ar į juos nekreipti dėmesio. Nors Lietuvos visuomenėje matome skirtis pagal renkamas partijas, ar tautybes, pažiūras, tačiau gyvename pakankamai darniai ir turime tai saugoti.

Beje, poliarizacija pagal tautybes yra baisiausia, nes gali paskatinti daryti žiaurius dalykus. Štai jums istorinis pavyzdys. Vienas vokiečių karys savo atsiminimuose rašė, kad įvažiavus į Kauną 1941 m. birželį ant kiekvieno stulpo matė bent po du pakartus žmones. Kas įvyko mūsų šalyje buvo baisu net ir daug mačiusiems Prancūzijos, Lenkijos kampanijų dalyviams. Kai pyktis perauga į agresiją, žmogui lengviau įduoti sąrašus pagal rajonus, tautybes ar polinkius ir pradėti kolaboruoti. Grįžtant prie ankstesnio patarimo – pralaukite, ir jei esate nepasiruošę kovoti prieš okupantą, elementariai nepadėkite ir nepasiduokite smurto madai. Smurto spiralei įsisukus, ją labai sunku sustabdyti – ji įtraukia vis daugiau. Kaip sakydavo 90–aisiais gatvėje: „Viskas paprasta. Neužsakinėk, ir nebūsi užsakytas“.

Gal turite patarimų, kaip priimti sprendimą, kai paralyžiuoja nerimas ar baimė?

Sprendimas reiškia, kad tenka atmesti visus veiksmų variantus ir pasilikti vieną. Priimti sprendimą moko ir elementarus malkų kapojimas, jei ne taip įkirtai – vargsi.  O jei rimčiau, Akademijoje kalbame apie amerikiečių pulkininko piloto Johno Boydo „Stebėk – susiorientuok – spręsk – veik” sprendimo priėmimo kilpą, sakančią, kad krizės atveju reikia greitai įvertinti situaciją ir veikti greičiau už priešininką. Jei krenta bombos ar aplink sproginėja artilerijos sviediniai, lieka nedaug laiko stebėti ir susiorientuoti, tad reikia kuo greičiau gultis ant žemės, t.y mažinti savo siluetą ir šliaužti į šoną, kitaip tampi didesnio ploto taikiniu skeveldroms.

Girdime, kad kai kurie žmonės yra labai tvirtai apsisprendę, kad aš, kaip pilietis, kaip žmogus, mylintis savo šalį, joje pasiliksiu lieku ir eisiu ginti. Tą matėme ir Ukrainoje. Mano klausimas paprastas. Jei noriu ginti tėvynę, bet jeigu aš nesugebu to daryti ginklu, kaip man netapti kliūtimi ir trukdžiu kariuomenei ir profesionaliai veikiantiems žmonėms?

Patarimai paprasti, kiekvienas iš mūsų turime veiklą – tad ir toliau kuo geriau darykime tai, ką darėme iki šiol. Jei kepėte duoną – ir toliau kepkite, jei rašėte straipsnius – ir toliau rašykite ir taip toliau. Tada pasirūpinkite savo šeimos, bendruomenės, kolegų, artimųjų saugumu. Po to pagalvokite apie bazinius žmogaus poreikius – tai maistas, vanduo, šiluma, pastogė – šie dalykai visada bus madoje. Kareivis taip pat žmogus ir šių dalykų jam reikia, tad organizuokime paramą. Tik nepameskime galvos iš pat pradžių, tikrai niekam nebus geriau, jei kas išbėgs plika krūtine ir visas kulkas išgaudys Gedimino prospekte ar trukdys karinės technikos judėjimui. Tad susiorientuojame, o tada jau žiūrime, kaip galime prisidėti. Pilietinio pasipriešinimo formų yra įvairiausių.

Sunkiomis akimirkomis mes ieškome pavyzdžių, kurie galėtų įkvėpti jėgų. Jei reikėtų pasidalinti asmeniniu ar istoriniu pavyzdžiu apie baimės suvaldymą ir atsparumą, kokia istorija tai būtų?

Istorija bus liūdna, katastrofiška, bet ir šiek tiek pozityvi. Mane pamiršite, bet atsiminsite šią istoriją, kai darysite kokį nuobodų darbą. Po labai didelės audros Baltijos pajūris pilnas plekšnių. Vienas jaunas žmogus eina ir mėto po vieną atgal į jūrą, o brandus vyras, toks kaip aš, su savo ponia eina ir sako: „Ką gi tu darai, žiūrėk, jų čia kalnai, tu gi nepadarysi jokio skirtumo!“. O jaunuolis paėmė vieną plekšnę, įmetė ją į jūrą ir pasakė: „Šitai skirtumas yra“.

Darykime mažus, gerus darbus, bent po vieną į dieną, išliks ir klestės mūsų šalis, ir mes patys. O kalbant apie pavyzdžius – labai tikiu žmogumi, kuris auga. Nerekomenduoju savęs lyginti su kitais, lyginkimės su tuo, kuo buvome vakar. Siekime tapti atspirtimi patiems sau, draugams, šeimai, artimiausiai aplinkai. Daugiau šypsokimės, sveikinkimės vieni su kitais, o sutikę karį padėkokime už tarnybą. Tikrai padarysite dieną, o gal ir visą savaitę geresne, nes juk ten vadai, instruktoriai kaip aš guja (juokiasi). Jaunas buvau skautas, ieškodavau progos padaryti gerą darbą ir atrišti kaklaraiščio mazgelį, įprotis liko. Rekomenduoju visiems!