Diskusijų festivalis „Būtent!”
Rugsėjo 8–9 dienomis Birštone pirmą kartą Lietuvoje vyks diskusijų festivalis „Būtent!“: visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas. Kiekvienas kviečiamas keistis nuomonėmis apie valstybės raidai aktualiausius klausimus ir kelti naujas idėjas, padedančias valstybei augti, o bendruomenėms joje stiprėti. Tikimasi, kad šiemet į renginį atvyks apie 3 tūkst. lankytojų ir jis taps kasmete tradicija, padedančia puoselėti diskusijų kultūrą ir gerinti priimamų sprendimų kokybę Lietuvoje. Diskusijų festivalio programoje – SEPTYNIOS pagrindinės temos:
- Atvira Lietuva,
- Kūrybinga Lietuva,
- Galimybių Lietuva,
- Globali Lietuva,
- Sumani Lietuva,
- Tvari Lietuva,
- Idėjų Lietuva.
Per dvi dienas atvirose Birštono viešosiose erdvėse iš viso įvyks daugiau nei 50 debatų, pokalbių šou, įvairių žanrų bei tematikos pranešimų, kino seansų ir koncertų. Bus pramogų šeimoms, mažiausiems dalyviams. Tarp pirmųjų pristatomų pranešėjų – Edwardas Lucasas, Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Arnoldas Pranckevičius, Nerijus Mačiulis, diskusijas moderuos Milda Ališauskienė, Nerija Putinaitė, Justinas Žilinskas, Donatas Puslys ir kiti.
Per dvi dienas atvirose Birštono viešosiose erdvėse iš viso įvyks daugiau nei 50 debatų, pokalbių šou, įvairių žanrų bei tematikos pranešimų, kino seansų ir koncertų. Bus pramogų šeimoms, mažiausiems dalyviams.
Nemokamą ir atvirą visiems renginį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja neseniai veiklą atnaujinęs Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, bankas „Swedbank“, festivalio partneriai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Į diskusijų festivalio organizavimą taip pat įsitraukė strateginės komunikacijos bendrovė „OMConsulting“ bei renginių organizatoriai „Propeller“. Diskusijų dienų iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, taip pat sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos šalyse ir kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje. Pasak organizatorių, kitose šalyse, ypač Skandinavijoje, visuomenei svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į tokių sprendimų svarstymą. Aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir sąlygoja geresnę priimamų sprendimų kokybę. Todėl siekiama ir Lietuvoje inicijuoti atvirą diskusijų erdvę, kuri prisidėtų prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdytų diskusijų, įsiklausymo kultūrą ir toleranciją kitai nuomonei ar požiūriui. Diskusijų festivalis „Būtent!“ – tai nuomonių įvairovės ir demokratijos šventė, kurioje kiekviena nuomonė turi teisę egzistuoti ir būti išklausyta. “Siūlysime atvirą erdvę, kurioje jaukiai jausis ir idėjomis keisis įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai aktyviai dalyvaus, įsiklausys, sieks tarpusavio supratimo, kurį diskusijose lydi savotiškas užtvirtinimas – „būtent!“ Tikimės, kad ateityje mūsų renginys taps svarbia idėjų ir diskusijų platforma Lietuvoje – aptarimų, nuomonės formavimo, sutarimo, bendros valstybės vizijos kūrimo vieta, kuri suteiks įkvėpimo realiems viešojo gyvenimo sprendimams“, – sako vienas iš renginio iniciatorių ir viešosios įstaigos „Visos idėjos“ steigėjų Antanas Bubnelis.
“Tai padės mums tapti tvirtesniais ir perkelti valstybę į kitą pažangos lygmenį“, – teigia Atviros Lietuvos fondo pirmininkė M. Ališauskienė.
Pasak Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkės Mildos Ališauskienės, tokio renginio Lietuvai jau seniai reikėjo. „Visuomenės klimato gerinimas nebėra tik valdžios institucijų rankose. Tam, kad Lietuva taptų atsparesnė vidinėms ir išorinėms grėsmėms, reikia plėsti bendruomenių ribas, ieškoti jų sinergijos ir skirtingų interesų tarpusavio supratimo. Tai padės mums tapti tvirtesniais ir perkelti valstybę į kitą pažangos lygmenį“, – teigia M. Ališauskienė. Renginys atviras visiems, todėl norinčius renginio metu pristatyti savo idėjas, išsakyti savo poziciją ar pakviesti renginio dalyvius diskusijai festivalio organizatoriai kviečia teikti savo pasiūlymus programai. Visi norintys tapti festivalio programos dalimi iki birželio 23 d. savo idėjas pateikti gali info@diskusijufestivalis.lt.
Jau po 5 savaičių, rugsėjo 8-9 dienomis Birštone vyks diskusijų festivalis “Būtent!” Festivalis, įkvėptas sėkmingų pavyzdžių Švedijoje ir Latvijoje, Lietuvoje rengiamas pirmą kartą. Per dvi dienas Birštone kalbės apie 200 pranešėjų. Įvyks apie 50 renginių: diskusijų, pokalbių šou, vienasmenių pranešimų, pramoginių renginių visai šeimai. Visi besidomintys kviečiami jau dabar planuoti išvyką į Birštoną ir registruotis.
Pagrindiniai keturi organizatoriai – tarp jų ir Atviros Lietuvos fondas – kartu su partneriais siekia atitikti įvairiausius atvyksiančių dalyvių poreikius ir visus svetingai priimti. ALF kartu su Vilniaus politikos analizės institutu ir kitais partneriais ruošia 14 renginių. Jų temos ir dalyviai kiekvieną penktadienį pristatomi ALF Facebook paskyroje. Informaciją nuolat atnaujina www.olf.lt ir specialus tinklalapis www.diskusijufestivalis.lt. Yra ir daug kitų informacijos šaltinių: Šiaurės ministrų tarybos ir Britų tarybos biurai Lietuvoje, kiti pagrindiniai organizatoriai, partneriai, bendrakūrėjai.
Net keliasdešimt organizacijų bendradarbiauja, kurdamos šią demokratijos, tolerancijos ir žodžio laisvės šventę. ALF kviečia sekti festivalio naujienas ir planuoti savaitgalio išvyką į Birštoną, kur susitiks Lietuvos ateičiai neabejingi bendraminčiai. Pasak Britų tarybos Lietuvos biuro direktoriaus dr. Artūro Vasiliausko, asmenų, bendruomenių ir socialinių grupių savitarpio pasitikėjimas bei supratimas yra atsparios pilietinės visuomenės pagrindas. “Lietuvoje po valstybingumo atkūrimo diskusijų kultūra tikrai išaugo, nors iki šiol ne visada išklausome kitą pusę iki galo”, – sako A. Vasiliauskas. “Diskusijų festivalis bus pakantumo šventė, kurioje ne tik išsakysime įvairias, dažnai priešingas nuomones, bet ir išgirsime kitus, pamėginsime susivokti, kokios vertybės gali mus jungti.”
Liko trys mėnesiai iki susitikimo Birštone: artėja diskusijų festivalis “Būtent!”. Pirmąkart Lietuvoje organizuojamai nuomonių įvairovės ir demokratijos šventei aktyviai ruošiasi Atviros Lietuvos fondo (ALF), taip pat ir Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) ir partnerių komanda. Keliolika ALF ir VPAI renginių sudarys kone trečdalį festivalio programos. Daugiausia tai – diskusijos iš pažiūros tarytum žinomomis temomis, už kurių “paradinio” įvaizdžio, paviršinio žinojimo tūno problemos ir nemenkų trikdžių ar net kančių keliančios visuomenės piktžaizdės. Bus telkiamasi į pozityvius sprendimus: kaip, kokiais būdais puoselėti, ką skatinti ir ko vengti kuriant sveikesnę, atviresnę, brandesnę visuomenę, kurioje būtų labiau saugu ir gera gyventi? Olf.lt pradeda anonsuoti būsimus festivalio renginius ir supažindina su pranešėjais.
Žinomas teisininkas ir rašytojas, ALF valdybos narys profesorius Justinas Žilinskas buria prelegentus – tarp kurių yra rašytoja Ugnė Barauskaitė ir Bernardinai.lt redaktorius Donatas Puslys – ir kviečia auditoriją pasitarti: kiek politinio korektiškumo esama Lietuvoje, ar jo trūksta, ar per daug? Viešumoje visko būna, ir manyti galėtum visaip. Įprasta skųstis, kad politkoretiškumas mus nustekeno: esą nebegalime pasakyti, ką galvojame, o kai pasisakome, pavyzdžiui, apie gėjus ir žydus, tuomet apsilanko policija, atima kompiuterius ir dar skiria baudas. Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žodį „negras“ pripažino įprastiniu lietuvių kalbos žodžiu. Medijose galima pranešti, kad žiaurų nusikaltimą įvykdė „čigonai“, ir panašiai. Tad ar tikrai dūstame politkoretiškumo gniaužtuose? Gal visgi priešingai – niekaip jo neišsiugdome?
Kita diskusija provokuos apsispręsti: ar (ir) Lietuvoje nebėra faktų? VPAI ekspertas Simas Čelutka kartu su garsiu apžvalgininku, “The Economist” redaktoriaus pavaduotoju Edwardu Lucasu ir kitais prelegentais primins, kad čia ir dabar, mūsų kasdienybėje kariaujama ne tik kulkomis, bet ir žodžiais, vaizdiniais. Šiuolaikinė karyba – tai ir dezinformacija, „alternatyvieji faktai“, sąmokslo teorijos, žodžio ir saviraiškos laisvės idealu dangstoma propaganda. Vienas įdomesnių aspektų šioje problematikoje yra tas, kad Kremlius ir kitos Vakarams priešiškos jėgos sumaniai išnaudoja kai kurių vakariečių mėgstamą perdėtą nuostatą: esą „nėra faktų, tik interpretacijos“. Suprask, gyvename epochoje be faktų. Tad ar tikrai faktai yra atgyvena? Jei ne, tai kaip su šiuo melu kovoti? Iš pažiūros savaime aiški atrodo dar viena ALF kartu su Lygių galimybių plėtros centru demokratijos šventei ruošiama tema – apie lyčių lygybės politiką. Juk tai – seniai žinomas, įvaldytas instrumentas tvaresnei visuomenei kurti, tiesa? Taip, toks yra tradicinis vertinimas. Tačiau jis ne visuomet teisingas. Pasirodo, jei valstybės politika yra socialiai nejautri, tai pamatinės lyčių lygybės idėjos gali būti iškreiptos. Lyčių lygybės retorika gali būti naudojama net priešingam tikslui, faktinei nelygybei įtvirtinti. Apie tai diskutuos dr. Margaritos Jankauskaitės suburti prelegentai.
Sociologė, religijotyrininkė, VDU docentė ir ALF valdybos pirmininkė doc. Milda Ališauskienė vėlgi kai kam netikėtai primins apie religijos ir tikėjimo laisvę. Taip, ją Lietuvoje, laimei, turime ir tuo didžiuojamės. Tačiau kiek jos iš tikrųjų esama, ir ar visiems? Kas penktas Lietuvoje save priskiria ne Romos katalikų, o kitai bendruomenei arba sako esąs netikintis. Tad ką reiškia būti kitatikiu/kitatike, kaip valstybės politika veikia jo/jos kasdienybę? Yra viešo ir privataus gyvenimo sričių, kuriose religijos ir tikėjimo laisvė teberibojama… — Kol programa ruošiama, kviečiame aktyviai dalyvauti: kokybiškai pildyti numatomas renginių temas, siūlyti originalias idėjas ar tapti savanoriu. Festivalio rengėjų tikslas – sėkmingas renginys, kuris taptų ilgalaikės tradicijos ištakomis. Sėkmė priklausys nuo to, kaip įgyvendinsime šūkį: “Kiekvieno nuomonė turi teisę egzistuoti”. Festivalis kuriamas kaip pilietiškų ir aktyvių – įvairaus amžiaus, skritingų profesijų, polinkių bei gabumų – Lietuvos žmonių kasmetė asamblėja. Kartu puoselėjama gerovės valstybės idėja ir aukšto lygio bendravimo kultūra padės sukurti mažą, bet esminį pokytį: kad kiekviename pokalbyje ar net karštame ginče dažniau skambėtų žodis “Būtent!”, kuriuo paprastai išreiškiame supratimą, palaikymą ar pagarbą kalbančiam bendraminčiai ar oponentui. Ar nuomonių įvairovės ir demokratijos šventė taps geruoju įpročiu, bendros kultūros dalimi? Priklauso nuo visų ir nuo kiekvieno. Prisijunk.
2017/9/ 8-9 Birštonas Diskusijų festivalis „Būtent!“
Pirmas, atviras, nepolitinis, nemokamas visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas.
Vienas iš festivalio rengėjų – Atviros Lietuvos fondas buria neabejingus, atvirus pokyčiams ir socialiai aktyvius žmones.
Lauksime Jūsų savo inicijuotose diskusijose ir atokvėpio bei veiklų erdvėje – ALF palapinėje.
Rugsėjo 8 d.
14.00 – 20.30 „Demokratijos paštas“, KMI (Kritinio mąstymo indekso testas), kava, ALF biblioteka 16.10 – 16.50 Protų mūšis 17.00 – 17.30 Pokalbis prie kavos su Laurynu Peluryčiu, Donatu Pusliu ir Justinu Žilinsku 18.30 – 19.00 Pokalbis prie kavos su Vytautu Bruveriu
09.00 – 23.00 „Demokratijos paštas“, KMI (Kritinio mąstymo indekso testas), kava, ALF biblioteka 09.30 – 10.30 Ryto mankšta 12.00 – 12.30 Pokalbis prie kavos su Margarita Jankauskaite 14.20 – 14.40 „Demokratijos pašto“ įteikimas LR Vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui 16.00 – 16.30 Pokalbis prie kavos su Milda Ališauskiene, Marija Jure ir Gyčiu Tereikiu 19.00 – 20.00 Susitikimas su Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo atstovais
ALF ir partnerių inicijuotos diskusijos
Penktadienis, rugsėjo 8 d.
14.30 – 15.30 ATVIRA LIETUVA Lobizmas Lietuvoje: gėris ar blogis? Moderatorius: Algirdas Davidavičius Kalbėtojai: Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, Jekaterina Lavrinec, Rasa Žemaitė, Sergejus Muravjovas
Kas yra lobizmas, ar jis „geras“, ar „blogas“? Kodėl svarbu jį tinkamai reguliuoti? Pateiksime gerosios praktikos pavyzdžių, kai lobistinę veiklą valstybės ar savivaldybės lygmenyje vykdė visuomenės atstovai, ir aptarsime, kaip skaidriai vykdomas lobizmas pasitarnavo demokratijai. Šio renginio dalyvės ir dalyviai neišvengiamai susimąstys: ar kada nors aš užsiėmiau lobizmu? Kaip bet kuri(s) iš mūsų gali tai daryti?
Rengia: Vilniaus politikos analizės institutas
14.30 – 15.30 GLOBALI LIETUVA Politinis korektiškumas (ne)atėjo į Lietuvą Moderatorius: Justinas Žilinskas Kalbėtojai: Ugnė Barauskaitė, Laurynas Peluritis, Donatas Puslys
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žodį „negras“ pripažino įprastiniu lietuvių kalbos žodžiu; medijose įprasta pranešti, kad žiaurų nusikaltimą įvykdė „čigonai“, o viešojoje erdvėje – skųstis, kad politkoretiškumas mus nustekeno. Esą nebegalime pasakyti, ką galvojame, o kai pasisakome, pavyzdžiui, apie gėjus ir žydus, tuomet apsilanko policija, atima kompiuterius ir dar skiria baudas. Ar šitaip vargstame patekę į politkoretiškumo gniaužtus? O gal yra priešingai: vis neišmokstame politkorektiškumo, todėl neatsikratome neapykantos ir patyčių?
Rengia: Atviros Lietuvos fondas
17.30 – 18.30 IDĖJŲ LIETUVA Krepšini, tu toks viliojantis ir toks žavus (Satyrinė diskusija) Kalbėtojai: Paulius Gritėnas, Vidas Mačiulis, Andrius Zimaitis
„Krepšini, tu toks viliojantis ir toks žavus”, – tai liaupsės krepšiniui iš senos populiarios dainos. Kas žino, gal ir diskusijos metu taip užgiedosim (paliekame vietos improvizacijai ir netikėtumams). Tačiau kol kas esame nusiteikę priešingai ir ketiname kvestionuoti krepšinio kultą ar net absurdišką dievinimą Lietuvoje.
Rengia: Atviros Lietuvos fondas
19.00 – 20.00 GALIMYBIŲ LIETUVA Įvairios Lietuvos arba vieningos Lietuvos receptas (Filosofinė kavinė) Moderatorius: Vita Ličytė Kalbėtojai: Jurga Bučaitė Vilkė, Nijolė Dirginčienė, Modesta Kairytė, Gitanas Nausėda, Vidmantas Vasiliauskas
Socialinė ir ekonominė skirtis tarp sostinės, didmiesčių ir regionų akivaizdi, ją liudija statistiniai rodikliai. Tad ką daryti: pasyviai stebėti, kaip atsiveria praraja? Ar tegalima konstatuoti faktus ir spėlioti apie regionų ateitį? O gal privalu skubiai spręsti ir imtis veiksmų, siekti pokyčių? Svarstysime ir… gal sukursime „receptą“ regionų atskirčiai mažinti?
Rengia: Atviros Lietuvos fondas
19.00 – 20.00 GLOBALI LIETUVA Pabėgėlis Lietuvoje (Forumo teatras) Menų ir mokymo namų aktoriai
Iki 2017 m. gruodžio 31 d. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 užsieniečius, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga. Daugiausia tai žmonės, bėgantys nuo karo Sirijoje. Kaip jaučiasi šie žmonės atvykę į mūsų šalį? Ką galime jiems duoti ir koks yra žmonių ir valdžios požiūris į juos? Jūsų nuomonė yra labai svarbi. Kviečiame ateiti ir išsakyti ją! „Forumo teatre“ patirsite gyvus atviros diskusijos ir improvizacijos jausmus.
Rengia: Menų ir mokymo namai, Atviros Lietuvos fondas
Šeštadienis, rugsėjo 9 d.
11.00 – 12.00 IDĖJŲ LIETUVA Šioje šalyje nebėra faktų? (ENG) Moderatorius: Simas Čelutka, Donatas Puslys Kalbėtojai: Edward Lucas
Šiandien kariaujama ne tik kulkomis, bet ir žodžiais bei vaizdiniais. Tai daroma vykdant įvairias dezinformacijos kampanijas, skleidžiant vadinamuosius „alternatyvius faktus“ ir sąmokslo teorijas. Kremliaus ir kitų Vakarams priešiškų jėgų veikėjai sumaniai išnaudoja dalies vakariečių reliatyvistinį įsitikinimą esą „nėra faktų, tik interpretacijos“. Taip pat iškraipomas žodžio ir saviraiškos laisvės idealas, po juo maskuojant nuogą propagandą. Todėl ir klausiame, ar tikrai gyvename pasaulyje „po faktų“, ir kaip su tuo kovoti.
Rengia: Vilniaus politikos analizės institutas
11.00 – 12.00 ATVIRA LIETUVA Lyčių lygybė – socialinė (ne)lygybė? Moderatorius: Dovilė Jakniūnaitė Dalyviai: Margarita Jankauskaitė, Laura Galdikienė Lyčių lygybės politika – itin svarbus instrumentas tvaresnei visuomenei kurti, tiesa? Taip, toks yra tradicinis vertinimas. Tačiau jis ne visuomet teisingas. Pasirodo, jei valstybės politika yra socialiai nejautri, tai pamatinės lyčių lygybės idėjos gali būti iškreiptos. Panagrinėsime, kaip lyčių lygybės retorika gali būti naudojama net priešingam tikslui – faktinei nelygybei įtvirtinti. Rengia: Lygių galimybių plėtros centras, Atviros Lietuvos fondas
11.00 – 12.00 SUMANI LIETUVA Ko prašo tautinės mažumos: teisių ar privilegijų? Moderatorius: Barbara Stankevič Kalbėtojai: Karolis Dambrauskas, Oleg Jerofejev, Aleksander Radčenko
Tautinių mažumų klausimas jau ne vienerius metus Lietuvoje kelia aštrius politinius debatus. Originali asmenvardžių rašyba, dvikalbės lentelės, tautinių mažumų švietimas – šios temos kaitina visuomenės emocijas ir provokuoja kaltinimus esą tautinės mažumos reikalauja nepagrįstų privilegijų. Ar toks požiūris yra teisingas? Ko siekia tautinės mažumos ir kuo jos grindžia savo siekius?
Rengia: Britų taryba, Lenkų diskusijų klubas, Atviros Lietuvos fondas
12.30 – 13.45 IDĖJŲ LIETUVA Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje? (ENG) Moderatorius: Nerija Putinaite Kalbėtojai: William Outhwaite, Szabolcs Pogonyi, Lars Tradgardh
Nacionalinės valstybės, kurias suformavo nacionalinio atgimimo sąjūdžiai, Europoje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Su globalizacijos ir ES ateities iššūkiu jos susiduria sukaupusios nemenką teigiamą ir neigiamą istorinį kapitalą. Kai kada į tam tikrus nacionalinių valstybių bruožus žvelgiama kaip į trukdančius lanksčiai reaguoti į globalizaciją, į būtinybę vienytis Europai. Kita vertus, kai kuriose šalyse ima stiprėti nacionalizmas, grįžtama prie praeito šimtmečio nacionalinės valstybės idėjų. Kokia nacionalinės valstybės ateitis globalizacijos amžiuje: ar ji praras savo prasmę, formuosis transnacionalinės tapatybės ir pilietiškumas; o gal įgis naujų bruožų, kurie bus pagrindas formuotis naujo pavidalo tarptautinei tvarkai?
Rengia: Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba
12.30 – 13.45 GALIMYBIŲ LIETUVA Religijos ir tikėjimo laisvė: ar visiems? Moderatorius: Milda Ališauskienė Kalbėtojai: Marija Jure, Gabrielius Lukošius, Gytis Tereikis
Kas penktas Lietuvoje save priskiria ne Romos katalikų, o kitai bendruomenei arba sako esąs netikintis. Ką reiškia būti kitatikiu, kaip valstybės politika veikia jo/jos kasdienybę? Kuriose viešo ir privataus gyvenimo srityse ribojama religijos ir tikėjimo laisvė? Anot Jungtinių Tautų religijos ir tikėjimo laisvės pranešėjo Heinerio Bielefeldto, moderniose visuomenėse religinėms mažumoms gresia stereotipai, viešas demonizavimas, diskriminavimas, net persekiojimas. Esama biurokratinių suvaržymų, stinga infrastruktūros religiniam gyvenimui užtikrinti, valstybinėse mokyklose pasitaiko indoktrinavimas prieš religines mažumas, varžoma tėvų teisė auklėti vaikus pagal religinius įsitikinimus.
Rengia: Atviros Lietuvos fondas
14.45 – 16.00 GLOBALI LIETUVA Lietuvos – Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse Moderatorius: Vytis Jurkonis Kalbėtojai: Vytautas Bruveris, Andžej Pukšto
Pastaraisiais metais Vilniaus ir Varšuvos santykiai yra sąstingyje. Šia situacija naudojasi Kremlius, didindamas savo įtaką regione. Kaip pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius ir atsverti Maskvos įtaką Rytų Europoje?
Rengia: Lenkų diskusijų klubas, Atviros Lietuvos fondas
16.30 – 17.30 GALIMYBIŲ LIETUVA Žmogaus teisės ir diagnozė „F“ Moderatorius: Marius Strička Kalbėtojai: Arūnas Germanavičius, Karilė Levickaitė
“F” – tai ligų klasifikacijoje naudojamas kodas žymintis psichikos sveikatos sutrikimus. Diagnozė “F” yra lydima stigmos, visuomenėje apipinta mitų ir stereotipų. Kaip Lietuvoje (iš)gyvena šią diagnozę turintis žmogus?
Rengia: Koalicija „Psichikos sveikata 2030“, Atviros Lietuvos fondas
18.00 – 19.00 SUMANI LIETUVA Ar darbuotojai pasiruošę save ginti? Moderatorius: Marius Kalanta Kalbėtojai: Danas Arlauskas, Gražina Gruzdienė, Tomas Tomilinas
Tikimasi, kad nuo liepos 1 d. įsigaliojęs darbo kodeksas išjudins darbuotojų ir darbdavių socialinį dialogą ir sustiprins darbuotojų kolektyvinį atstovavimą. Jei pavyks derinti darbo santykių lankstumą ir kolektyvinį atstovavimą, išloš ir darbuotojai, ir darbdaviai. Jei kolektyviniai darbo santykiai nesivystys, darbuotojai bus apsaugoti dar mažiau. Kas paskatintų darbuotojus jungtis ir kartu atstovauti savo interesus? Ar profesinės sąjungos Lietuvoje yra pasiruošusios realizuoti šį, ko gero jau paskutinį, šansą sustiprinti kolektyvinį darbuotojų atstovavimą darbo santykiuose?
Dar kitą savaitgalį Jūsų laukia Birštonas!
Rugsėjo 8-9 dienomis svetingame kurorte vyks diskusijų festivalis „Būtent!“ Tai – pirmas tokio pobūdžio ir masto festivalis Lietuvoje: inovatyvus, atviras, nemokamas ir ypač dinamiškas, intensyvus. Programą rasite internete: http://diskusijufestivalis.lt/#schedule, www.facebook.com/diskusijufestivalis; pdf formatu ją galite atsisiųsti čia. Programoje – daugiau nei 70 renginių, apie 200 pranešėjų. Išskirtinė žanrų, formų ir turinio įvairovė! Jūsų valia rinktis: nuo kebliausių prieštarų ir sudėtingų sprendimų – iki šmaikščiausių komentarų, socialinių eksperimentų ir kitokių intelektualių pramogų. Diskusijų festivalyje „Būtent!“ kiekvienas ras patinkantį pranešėją, ekspertą ar atlikėją, dominančią temą ar rūpinčią idėją.
Festivalyje bus diskutuojama, pavyzdžiui, apie nacionalinio aukštojo mokslo identitetą, robotizacijos ir dirbtinio intelekto kuriamus iššūkius, politiką keičiančias technologijas. Bus ieškoma “skandinaviškos laimės” formulės ir galimybių ją pritaikyti Lietuvoje, kalbama apie socialines inovacijas ir socialinį verslą. Festivalyje dalyvaus Vasario 16-osios Akto paslaptį praskleidęs VDU profesorius Liudas Mažylis, Lietuvos mokslo premijos laureatai – interneto plėtros Lietuvoje pradininkas akademikas Adolfas L. Telksnys, Fizinių ir technologijos mokslų centro vadovas Gintaras Valušis ir VU Gyvybės mokslų centro direktorius biochemikas Gintaras Valinčius, VU istorikai – Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Alfredas Bumblauskas, Norbertas Černiauskas, Bernardas Gailius ir Salvijus Kulevičius, filosofė Nerija Putinaitė, VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir Politikos teorijos katedros vedėjas Alvydas Jokubaitis, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, MRU teisėtyrininkas tarptautininkas ir rašytojas Justinas Žilinskas, rašytoja Ugnė Barauskaitė, Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos karininkas plk. ltn. Linas Idzelis, žurnalistai Šarūnas Černiauskas, Edmundas Jakilaitis, Miroslavas Juchnevičius, Rita Miliūtė, Rytis Zemkauskas, visuomenės veikėjai bei atlikėjai Jurgis Didžiulis ir Algirdas Kaušpėdas, aktorius ir edukatorius Justas Tertelis, teatro režisierė Agnija Leonova, ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda, Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, „Reach for Change“ padalinio Lietuvoje vadovė Jurgita Ribinskaitė – Glatzer, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, “Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas, „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ir daugelis kitų. Tarp kviestinių svečių iš užsienio – pavyzdžiui, vienas žymiausių laimės tyrėjų Šiaurės šalyse Bent Greve, šiaurietiško modelio tyrėjas Lars Tragardh, alkoholio politikos ekspertas ir ilgametis Švedijos alkoholio prekybos monopolininko „Systembolaget“ vadovas Gabriel Romanus, “The Economist” vyresnysis redaktorius Edward Lucas.
Diskusijų festivaliu tikimasi sukurti naują tradiciją Lietuvoje: tai turėtų būti kasmetis visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir politikos atstovų susitikimas. Tokia erdvė padėtų stiprinti Lietuvos visuomenę, puoselėti diskusijų kultūrą ir gerinti priimamų sprendimų kokybę. Festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Atviros Lietuvos fondas, Britų tarybos ir Šiaurės ministrų tarybos biurai Lietuvoje, bankas „Swedbank“. Partneriai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Temas ruošia daugiau nei 20 skirtingų organizacijų. Bendradarbiauja strateginės komunikacijos bendrovė „OMConsulting“ bei renginių organizatoriai „Propeller“. Įkvėpėjai – ilgametes tradicijas turintis, apie 30 tūkstančių žmonių kasmet pritraukiantis Almedalen diskusijų forumas Švedijoje, kiti sėkmingi visuomeniniai renginiai Danijoje, Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje. Planuokite išvyką jau dabar! Įspūdžiai Birštone taps geriausiu įkvėpimu pradedant rudens darbus ir kuriant tolesnius planus.
Nedrįstate prabilti viešai? Korupcija, demokratijos suvaržymai, socialinė atskirtis, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Turite pavyzdžių ir asmeninių patirčių? Išsakykite savo regiono problemas “Demokratijos pašte”, kuris veiks Diskusijų festivalio “Būtent!” ALF palapinėje. Visi pranešimai bus įteikti LR Vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui renginio metu. Skatiname rašyti jau dabar: info@olf.lt
TVARI LIETUVA
Rugsėjo 7–8 dienomis Birštone vyksiantis visiškai nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ lankytojų laukia ir rimtose bei aktualiose diskusijose, ir smagioje pramogų programoje. Festivalio svečiai kviečiami dalyvauti protmūšiuose, parodose, teatralizuotuose skaitymuose, vykti į virtualias keliones.
Diskusijų festivalis yra draugiškas šeimai renginys, tad dviejų dienų programa įtrauks įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių turinčius lankytojus.
Festivalio partnerių erdvėse vyksiančios aktyvios pramoginės veiklos bei diskusijos papildys pagrindinę festivalio „Būtent!“ diskusijų programą, kurioje beveik 300 pranešėjų dalyvaus 90-yje nemokamų renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai ir jos gyventojams bei svečiams temomis.
Kvietimas susimąstyti
Atviros Lietuvos fondas Atviro mąstymo erdvėje dvi dienas lauks visų, kurie norės atvirai ir tiesiai pažiūrėti į save: išmaniosiomis technologijomis atlikti pilietiškumo nustatymo ir kritinio mąstymo indekso testus. Be to, visi norintieji turės galimybę dalyvauti protų mūšyje su portalo Bernardinai.lt vyr. redaktoriumi Donatu Pusliu bei „Blic pokalbiuose“ susitikti su įdomiais pašnekovais.
Erdvėje, pavadintoje „Šiaurės namai“, jos svečiai turės progą susimąstyti apie gyvenimą vietoje įprastų, kasdienių daiktų naudojant gamtą tausojančius atitikmenis. Įsivaizduoti, kaip atrodytų namai, jei atliekas kauptume savo balkone, padės pranešėja Gintarė Dambrauskaitė. Erdve, kurioje ne tik veiks dirbtuvės, skatinančios daugiau sužinoti apie daiktų atnaujinimą bei perdirbimą, bet ir vyks protų mūšiai bei diskusijos, rūpinasi Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.
Nekasdieniškos patirtys
Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros erdvė suteiks galimybę virtualiai persikelti į vieną didžiausių pasaulyje pabėgėlių stovyklų Jordanijoje ir pajusti, ką reiškia būti pabėgėliu. „Lietuvos geležinkeliai“ virtualios realybės pagalba padės aplankyti 10 įdomiausių maršrutų ir stebėti aplinką iš mašinisto kabinos. Tikrame „Girtekos“ vilkike su puspriekabe lankytojai visiškoje tamsoje su žibintuvėliu rankose leisis į kelionę, kurios metu supras ir įsimins, kaip tinkamai naudoti atšvaitus ir kodėl jie būtini tamsiu paros metu. Mini miesto gatvių instaliacijoje mažiausieji festivalio lankytojai turės galimybę pasitikrinti eismo taisyklių žinias valdant žaislinį automobilį. Iniciatyva „būsiu_“ jaunesniems, bet ne mažiausiems festivalio lankytojams padės pažinti įvairias profesijas, o „Swedbank“ finansų instituto atstovai organizuos viktorinas apie finansus.
Draugiškas šeimai renginys
Vaikais nuo trejų metų, kol tėveliai dalyvaus pagrindinės festivalio programos diskusijose, pasirūpins festivalio organizatoriai. Specialioje jaunesniems ir jauniausiems festivalio svečiams sukurtoje erdvėje veiks kūrybinės architektūrinės dirbtuvės, bus stalo ir lauko žaidimų, viktorinų, visi čia užsukę galės pūsti muilo burbulus, gaminti sniegą ir ledus – nuobodžiauti neleis skautų, maltiečių, „Misija Sibiras“ ir kitų organizacijų atstovai. Keturkojais augintiniais „Mars Lietuva“ pasirūpins specialioje erdvėje jiems pasiūlant vandens, užkandžių ir galimybę atsikvėpti nuo renginio šurmulio.
Kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas. Festivalyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“. Festivalio pagrindinės programos naujovė – 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai kino mėgėjams.
Apie diskusijų festivalį „Būtent!“
Rugsėjo 7-8 d. Birštone vykstantis nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.
Birštono Vytauto parke jau prasideda tikra diskusijų šventė: čia susitinka verslo, mokslo, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovai iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Jie keisis nuomonėmis, dalinsis įžvalgomis, ieškos sutarimo ir supratimo Lietuvai svarbiomis temomis. Tikimasi sulaukti 5000 pilietiškų ir aktyvių lankytojų.
„Antrą kartą sukurdami erdves diskusijoms, suburdami skirtingas nuomones turinčius asmenis ir pačius įvairiausius požiūrius atstovaujančias institucijas bei organizacijas, treniruojame tolerancijos ir supratimo raumenis, – sako Antanas Bubnelis, vienas iš festivalio iniciatorių. – Taip puoselėjame diskusijų kultūrą, kuri artina mus prie visiems svarbių susitarimų. Tai telkiantis, įtraukiantis, visiems atviras ir nemokamas renginys, taigi, laukiami visi.“
Dvi renginio dienas Vytauto parke Birštone įvyks 90 diskusijų ir renginių, kuriuose dalyvaus virš 300 įvairių sričių atstovų. Vien penktadienį lankytojams siūloma labiausiai rūpimas ir įdomias temas pasirinkti iš 24 diskusijų sąrašo. Kino mėgėjams taip pat siūlomi 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai – tai šių metų programos naujovė.
Jau pirmąją renginio dieną svarbios Lietuvai temos
Pirmąją renginio dieną bus kalbama apie bendruomenių rolę ir paskirtį besikeičiančiame pasaulyje, apie Europos Sąjungos vaidmenį gynybos srityje, apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria medijų valdytojai ir turinio kūrėjai, apie sporto bendruomenėse keliamą lygių galimybių visiems temą, švietimo ir ugdymo klausimus. Bus svarstoma, kokias Lietuva turi galimybes sukurti globalų produktą ar paslaugą, kaip vystosi lietuviškas kinas, kokios yra opiausios verslą kamuojančios kliūtys.
Diskusijose bus ieškoma atsakymų į aktualius ir visiems rūpimus klausimus: ko reikėtų imtis, kad 2050 metais Lietuvos keliuose nebežūtų nė vienas žmogus, kaip sumažinti atotrūkį tarp vyrų ir moterų atlyginimo, kokie yra visuotinai naudojamų technologijų trūkumai bei pavojai bei ką visi turime padaryti, kad augtų pasitikėjimas skaitmeniniame amžiuje.
Partnerių erdvėse – papildoma programa
Pramoginės bei ugdomosios veiklos, protmūšiai, kvizai, viktorinos, kurias siūlys festivalio partneriai, praturtins pagrindinę festivalio programą. Čia taip pat netruks turinio: lankytojai galės išmaniosiomis technologijomis atlikti pilietiškumo nustatymo ir kritinio mąstymo indekso testus, bus kviečiami susimąstyti apie gyvenimą vietoje įprastų, kasdienių daiktų naudojant gamtą tausojančius atitikmenis, įsivaizduoti, kaip atrodytų namai, jei atliekas kauptume savo balkone. Veiks dirbtuvės, skatinančios daugiau sužinoti apie daiktų atnaujinimą bei perdirbimą.
Kiekvienas bus kviečiamas pasinaudoti galimybe virtualiai persikelti į vieną didžiausių pasaulyje pabėgėlių stovyklų Jordanijoje ir pajusti, ką reiškia būti pabėgėliu. Virtualios realybės pagalba norintieji galės traukiniu aplankyti 10 įdomiausių maršrutų ir stebėti aplinką iš mašinisto kabinos. Mini miesto gatvių instaliacijoje mažiausieji festivalio lankytojai turės galimybę pasitikrinti eismo taisyklių žinias valdant žaislinį automobilį.
Draugiškas šeimai renginys
Nuostata, jog festivalis atviras visiems, taikoma ne tik kalbant apie nuomones, įsitikinimus ir požiūrius, bet ir apie lankytojų amžių. Turiningos veiklos bus siūlomos įvairaus amžiaus vaikams.
Kol tėveliai dalyvaus pagrindinės festivalio programos diskusijose, vaikais nuo trejų metų pasirūpins festivalio organizatoriai. Specialioje jaunesniems ir jauniausiems festivalio svečiams sukurtoje erdvėje veiks kūrybinės architektūrinės dirbtuvės, bus stalo ir lauko žaidimų, viktorinų, visi čia užsukę galės pūsti muilo burbulus, gaminti sniegą ir ledus.
Keturkojams augintiniams taip pat sukurta speciali erdvė, kur jiems bus siūloma vandens, užkandžių ir galimybė atsikvėpti nuo renginio šurmulio.
Kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas. Festivalyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“.
Apie diskusijų festivalį
Diskusijų festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, „Swedbank“ ir Birštono savivaldybė. Festivalio programos partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje bei „Versli Lietuva“.
Nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui.
Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.
Rugsėjo 7–8 dienomis Birštone vyksiantis visiškai nemokamas antrasis diskusijų festivalis „Būtent!“ skelbia renginio programą: dvi dienas Vytauto parko erdvėje Birštone vyks per 90 renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai temomis, tikimasi, jog lankytojų skaičius sieks 5000. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.
Festivalio svečių Birštone lauks 8 diskusijų erdvės – „Idėjų Lietuva“, „Europietiška Lietuva“, „Versli Lietuva“, „Atvira Lietuva“, „Galimybių Lietuva“, „Tvari Lietuva“, „Sumani Lietuva“ ir „Kūrybinga Lietuva“. Kiekvienoje jų sutartu ritmu – valanda diskusijai ir pusvalandis pertraukai – viena tema keis kitą, o festivalio svečiai migruos tarp erdvių užtrukdami ten, kur bus diskutuojama būtent jiems aktualiausiomis temomis. Susipažinti su dviejų dienų festivalio programa galima svetainėje www.diskusijufestivalis.lt.
Nuo išmetamo maisto kainos iki regionų plėtros bei gynybos
Festivalio nuotaika kuriama taip, kad renginyje galėtų jaukiai jaustis ir idėjomis keistis įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai turėtų galimybę aktyviai dalyvauti, įsitraukti į pokalbius su skirtingų sričių lyderiais ne tik programos diskusijose, bet ir joms pasibaigus.
„Trečdalį renginio programos sudaro visuomenės pasiūlytos temos, o ji visa puikiai atspindi šalyje verdančių nuomonių įvairovę, – sako vienas iš festivalio iniciatorių, VšĮ „Visos idėjos“ atstovas, Antanas Bubnelis. –Lankytojus kviečiame ne tik stebėti, bet ir aktyviai dalyvauti diskusijose įvairiausiomis temomis: apie opiausias verslą kamuojančias kliūtis, klimato kaitą, regionų plėtrą, turizmo strategiją, vaikų mitybos įpročius. Bus svarstoma, kodėl Lietuvoje mažai protestuojama, ką pakeistų galimybė balsuoti nuo 16 metų, kokią įtaką dosnumas versle gali turėti ekonomikos raidai ir t. t.“
Diskusijų turinys – šviežias oras mintims
Diskusijų dalyvių būrys – įspūdingas sričių ir patirčių įvairove: Algirdas Toliatas, Žydrūnė Vitaitė, Domas Dargis, Urtė Neniškytė, Rytis Zemkauskas, Unė Kaunaitė ir bet kuris kitas iš 200 festivalio „Būtent!“ diskusijų dalyvių, sutikusių atvykti į Birštoną ir taip palaikančių nuomonių įvairovės ir demokratijos šventę, turės kuo pasidalinti ir apie ką padiskutuoti su festivalio publika.
Festivalio turinį kuria daugiau nei 50 skirtingų organizacijų, tarp jų – „Girteka“, „Nasdaq“, „Lietuvos geležinkeliai“, EIKA, Lietuvos bankų asociacija, LRT, „Klaipėdos nafta“, „Prime investment“, „Thermo Fisher Scientific“, „Trancendent group“, „Delfi“, Lenkijos ambasada ir institutas, sanatorija „Eglė“ ir kitos.
Apie ypatingas patirtis – tiesiai iš festivalio svečių lūpų
Keletą aktualių klausimų festivalyje aptarsime su jo svečiais: kibernetinio saugumo klausimus pasaulinėms įmonėms padedantis spręsti svečias iš Norvegijos Carsten Maartmann-Moe, „Transcendent group“ partneris, IT valdymo ir saugumo grupės vadovas, profesionalus įsilaužėlis, dalyvaus diskusijoje pasitikėjimo skaitmeniniame amžiuje tema. Viešnia iš Švedijos, Åsa Zetterberg, yra naujai paskirta Švedijos vyriausioji pareigūnė skaitmenizacijai. Ji dalinsis mintimis, kaip išmanios technologijos galėtų prisidėti prie aktualių valstybės ir visuomenės problemų sprendimo. Reikjaviko universiteto profesorė, sociologijos mokslų daktarė, Islandijos sociologinių tyrimų ir analizės centro įkūrėja bei vadovė Inga Dora Sigfusdottir diskusijoje dalinsis patirtimi apie tai, ko reikia, kad būtų pakartota Islandijos ilgalaikės vaikų užimtumo per sportą programos sėkmė.
Programos naujiena – 5 valandų kino dozė
Kino gerbėjams bus siūloma pamatyti 4 pilno metro ir 5 trumpametražius filmus, kuriuos pristatys skirtingos organizacijos, siekdamos išryškinti atskiras visuomenės problemas arba žiūrovus supažindinti su naujomis galimybėmis, istorijomis, patirtimis.
Politikos lyderių debatai
Šeštadienio vakarą vyks parlamentinių partijų lyderių debatai. Apie valstybės paslaugas piliečiams ir tikruosius šių valstybės „klientų“ poreikius diskutuos Eugenijus Gentvilas, Gediminas Kirkilas, Radvilė Morkūnaitė-Milkulėnienė, Gintautas Paluckas ir Rita Tamašunienė. Debatus moderuos žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
Šeimoms draugiškas renginys
Kokybišką užimtumą – kūrybines dirbtuves, įvairius stalo ir lauko žaidimus – jaunesniems ir jauniausiems festivalio dalyviams organizuoja skautai, maltiečiai, „Misija Sibiras“ ir kitų organizacijų dalyviai, speciali erdvė bus paruošta ir keturkojams augintiniams.
Apie diskusijų festivalį „Būtent!“
Rugsėjo 7–8 d. Birštone vykstantį nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ kuria ir dalį programos temų pasiūlė jo organizatoriai – Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, bankas „Swedbank“, Birštono savivaldybė bei programos partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Europos Parlamento informacijos biuras Lietuvoje ir „Versli Lietuva“.
Festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš renginio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse, taip pat kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje.
16:00 – 21:00 KMI (Kritinio mąstymo indekso matuoklis), interaktyvus pilietiškumo testas; 19:30 – 20:30 Protų mūšis. Vedėjas bernardinai.lt vyr.redaktorius, 2014 m. Tolerancijos žmogus, politologas, žurnalistas D. Puslys. Komandų registracija iki 09.05 el.paštu info@olf.lt ir ALF erdvėje renginio dieną.
Rugsėjo 8 d. (šeštadienį) erdvė veikia nuo 11:00 iki 20:00 11:00 – 20:00 KMI (Kritinio mąstymo indekso matuoklis), interaktyvus pilietiškumo testas; 12:10 – 12:30 Blic pokalbis su mokytoju, kultūrininku, eseistu, visuomenininku Vytautu Toleikiu; 13:30 – 14:30 Diskusija “Ar Lietuva gali apsieiti be kalėjimų?”. Moderatorius G. Duoblys, Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Dalyviai: Lietuvos teisės instituto direktoriaus pavaduotojas dr. R.Uscila, Ministro pirmininko patarėjas kovos su korupcija klausimais S.Malinauskas, asociacijos “Demetra” švietimo konsultantas R.Bukin, „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovė R.Čižauskaitė; 15:30 – 16:00 Blic pokalbis su bernardinai.lt vyr. redaktoriumi, 2014 m. Tolerancijos žmogumi, politologu, žurnalistu Donatu Pusliu; 17:00 – 17:30 Blic pokalbis su teisininku, Mykolo Riomerio universiteto profesoriumi, publicistu, rašytoju, tinklaraštininku Justinu Žilinsku; 18:30 – 19:00 Blic pokalbis su filosofe, urbaniste, laimikis.lt steigėja, dr.Jekaterina Lavrinec.
Į rugsėjo 7 – 8 dienomis Birštone vyksiantį visiškai nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ jo lankytojai iš Vilniaus, Kauno ir Marijampolės galės atvykti autobusais perpus pigiau – tuo pasirūpins keleivių pervežimo įmonė „Kautra“. Taip pat pirmąją festivalio dieną, Atviros Lietuvos fondo (vieno iš festivalio partnerių), OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro kvietimu į diskusijų šventę atvyks šeši autobusai iš 6 Vilniaus apskrities savivaldybių – Elektrėnų, Trakų, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės. 240 žmonių: jaunimas, savivaldybių tarybų ir administracijų darbuotojai į Birštoną atvyksta pratęsdami programą, skirtą įgalinti jaunimą pilietiškai mąstyti.
Birštone regionų jaunimui ir juos lydintiems savivaldybių atstovams yra paruošta puiki programa, bus aptartas minėtose savivaldybėse vykstantis jaunimo pilietiškumą ugdantis projektas „Aš irgi sprendžiu!”, vyks patyriminis kortų turnyras. Vėliau regionų atstovai bus kviečiami laisvai patyrinėti idėjų erdves diskusijų festivalyje, pasisemti požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių mąstymo, o jaunimo darbuotojų lauks kūrybinis – motyvacinis susitikimas su aktoriumi Giedriumi Savicku. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.
Jaunimo atsiliepimai apie festivalį:
Praėjusiais metais į diskusijų festivalį Atviros Lietuvos fondo kvietimu keliavo jaunimas iš Lentvario, Lavoriškių, Vievio ir Švenčionėlių. Jaunimas apie viešnagę festivalyje liudijo:„ Išsinešiau ne tik daug gerų emocijų, naujų žinių bei pažinčių, bet ir daug motyvacijos visiems mokslo metams!“ Viltė, 18 m. „Buvo neįtikėtinai gera patirtis, manau, kad kiekvienam verta čia atvykti! Dalyvaudama šiame festivalyje įgijau naujų žinių, dalyvavau diskusijose, proto mūšiuose, susipažinau su naujais įkvepiančiais žmonėmis bei svarbiausia – įgijau motyvacijos siekti savo tikslų.“ Alvita 18 m. „Geriausiai paleistas laikas mano gyvenime! Sutikau daug bendraminčių ,išplėčiau akiratį. Kiekvienam moksleiviui siūlau nuvykti į šį festivalį!“ Augustina, 16 m.
„Jaunimui verta aplankyti šį festivalį dėl čia esančios pozityvios nuotaikos, galimybės susipažinti su organizacijomis ir jų veikla, pabendrauti su žmonėmis iš skirtingų savivaldybių, išklausyti įdomių dalyvių paskaitų. Čia gali suprasti, jog sprendimai priimami ne tik valdininkų kabinete, tačiau prie jų galime ir turime galimybę prisidėti kiekvienas. Kurkime gražesnę Lietuvą drauge.” Lukas, 18 m.
Keletas praktinių patarimų vykstant į festivalį: Palikite automobilius namuose. „Kautros“ autobusai Vilniaus, Kauno ir Marijampolės gyventojus bei svečius į festivalį „Būtent!“ Birštone atveš pigiau – kelionės bilietams taikoma 55 proc. nuolaida. Speciali renginio nuolaida bus pritaikyta bilietus perkant internetu ir įvedant nuolaidos kodą.
Pasirūpinkite nakvyne jau dabar. Šiuo metu Birštone daugiau nei 80 proc. apgyvendinimo vietų festivalio metu jau yra rezervuota, tad nakvynę planuojantys „Būtent!” lankytojai šio klausimo turėtų neatidėlioti. Ar važiuojate vieni, ar su didele šeima – visiems festivalio dalyviams sveikatingumo ir poilsio kompleksas „Vytautas mineral SPA“, sanatorijos „Eglė“ ir „Tulpė“, viešbutis ir SPA centras „Royal SPA Residence“ taiko 10 proc. nuolaidą apgyvendinimui su kodu BŪTENT. Be to, „Eglės“ ir „Vytautas mineral SPA“ svečiai į miesto centrą galės vykti jų elektromobiliais.
Suplanuokite lengvą pasivaikščiojimą. Bet kurį tašką pėsčiomis Birštone galima pasiekti per 10 minučių, todėl festivalio svečiams, į renginį vykstantiems automobiliais, organizatoriai ir kurorto šeimininkai pataria juos palikti erdviose automobilių stovėjimo aikštelėse, įkurtose vos tik įvažiavus į Birštoną. Vytauto parką, kuriame vyks renginys, patogiai pasieksite pėsčiomis, pakeliui prasimankštinsite ir susipažinsite su kurortu bei jo aplinka, juolab, kad meteorologai žada gerą orą.
Susipažinkite su programa. Dvi festivalio „Būtent!“ dienos lankytojams siūlo per 90 nemokamų renginių ir diskusijų, kuriose dalyvaus daugiau nei 300 įvairių sričių atstovų. Pasirinkti dominančias diskusijas ir rūpimas temas galite susipažindami su festivalio „Būtent!“ diskusijų programa. Festivalio partnerių erdvėse vyks aktyvios pramoginės veiklos, kurios papildys pagrindinę diskusijų programą. Šių metų festivalio programos naujovė – 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai kino mėgėjams. O kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas – renginyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“.
Negalite dalyvauti? Stebėkite festivalio „Būtent!“ diskusijas savo ekranuose. Dalis festivalio diskusijų bus tiesiogiai transliuojama festivalio informacinių partnerių „Delfi“ ir „LRT“ eteryje.
Apie diskusijų festivalį „Būtent!“ Rugsėjo 7-8 d. Birštone vykstantis diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse.
Savaitgalį Birštono Vytauto parke verslo, mokslo, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų diskusijų klausytis ir jose dalyvauti atvyko beveik 6000 žmonių iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Per dvi renginio dienas daugiau nei 300 įvairių sričių atstovų diskutavo beveik 90-yje diskusijų pačiomis įvairiausiomis ir svarbiomis Lietuvai temomis, kurias kūrė visuomenė ir daugiau nei 50 organizacijų. „Vienas pagrindinių festivalio tikslų – diskusijų kultūros skatinimas Lietuvoje. Tai, kad festivalis ir šįmet sulaukė didelio publikos susidomėjimo, įrodo, kad tokių diskusijų poreikis Lietuvoje tik didėja, – sako Šarūnas Radvilavičius, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorės pavaduotojas. – Festivalis įsiminė įspūdinga diskusijų programa ir puikia organizacija. Man atrodo, jau galima kalbėti apie naujai gimstančią tradiciją, kaip ir kur galima bus kasmet praleisti antrą rugsėjo savaitgalį.“
„Džiugu buvo matyti pilnas palapines žmonių ir dalyvauti konstruktyviose diskusijose, buvo pakankamai daug klausimų, vadinasi, žmonėms buvo įdomu, prelegentai taip pat džiaugėsi proga padiskutuoti, – renginio nuotaiką prisimena Artūras Vasiliauskas, Britų tarybos Lietuvoje direktorius. – Manau, kad turime gerą pagrindą toliau plėtoti festivalį ir stiprinti diskusijų kultūrą.“
Festivalio kuriama verte Birštono gyventojams, kurorto svečiams ir verslo atstovams džiaugiasi Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. „Nauda kurortui yra pamatuojama, – teigia ji. – Renginys pritraukia labai daug žmonių, juos reikia apgyvendinti, pamaitinti, galbūt kažkas į kurortą atvyko pirmą kartą, buvo daug jaunimo, gyventojai patenkinti galimybe nemokamai dalyvauti diskusijose, užduoti klausimus, sužinoti rūpimus dalykus. Čia buvo galima sutikti žmones iš europinių atstovybių, iš vyriausybės, lankėsi daug verslo atstovų – tai buvo puiki proga susipažinti ir pabendrauti. Tikiu, kad žmonės pradės laukti tos datos, kada festivalis vėl grįš į Birštoną.“
Festivalio temos buvo gvildenamos aštuoniose erdvėse, dvejose iš jų informaciniai renginio partneriai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) ir „Delfi“ diskusijas filmavo ir transliavo tiesiogiai. Dalis kitose erdvėse vykusių diskusijų buvo transliuojamos gyvai festivalio „Facebook“ paskyroje. Renginio metu sukurtą turinį jau dabar galima rasti LRT mediatekoje ir festivalio „Youtube“ paskyroje, informacija čia pildoma ir prieinama visiems interneto vartotojams.
Apie diskusijų festivalį Diskusijų festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, „Swedbank“ ir Birštono savivaldybė. Festivalio programos partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje bei „Versli Lietuva“. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.
Beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų teigia, kad diskusija jiems – tai savo nuomonės išsakymas. Aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai labiau nei kiti linkę visiškai sutikti su teiginiu, jog diskusijos padeda spręsti konfliktus. Tuo tarpu jaunimas dažniau nei kitos amžiaus grupės diskusiją apibūdina kaip tuščią laiko švaistymą. Tai parodė reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurią diskusijų festivalio „Būtent!“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“.
Šalies gyventojų apklausoje buvo prašoma pasirinkti vieną ar keletą iš 8 teiginių, geriausiai apibūdinančių diskusiją. Didžiausia dalis apklausos dalyvių (64 proc.) diskusiją apibūdina kaip savo nuomonės išsakymą. Antras populiariausias diskusijos apibūdinimas – tai kitos nuomonės išklausymas (57 proc.). Diskusiją kaip būdą „rasti sutarimą“ pasirinko 44 proc. respondentų, „sužinoti kažką naujo“ – 41 proc., „generuoti idėjas“ – 27 proc. respondentų.
Jauniausi (18-25 m.) ir vyriausio amžiaus (46 m. ir daugiau) respondentai dažniau nei vidutinio amžiaus grupė linkę manyti, kad diskusija – tai proga įrodyti teisumą. Jaunimas dažniau nei kitų amžiaus grupių atstovai teigia, jog diskusijos – tai tuščias laiko praleidimas. Taip mano 11 proc. jaunimo ir vos apie 4 proc. kitų amžiaus grupių atstovų.
„Iš tyrimo duomenų matyti, jog mūsų visuomenei diskusijų kultūra priimtina – diskusiją dauguma vertina ne kaip konflikto ar tuščio laiko leidimo būdą, tačiau kaip galimybę išsakyti savo ir išgirsti kitą nuomonę, – teigia Ieva Petronytė-Urbonavičienė, Pilietinės visuomenės instituto vadovė. – Tiesa, svarstyklės čia nerodo visiškos pusiausvyros. Nors visose sociodemografinėse grupėse vyrauja diskusijos kaip nuomonės išsakymo ir išklausymo supratimas, visgi, išskyrus jauniausiuosius, visi nuosekliai diskusiją labiau mato kaip progą turimą nuomonę išsakyti, o ne išklausyti kitą.“
Pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, apklausos duomenys parodo, kad plačiai sutinkame, jog diskusija – nuomonių išsakymas ir išklausymas, tačiau būtent išklausymui dar turėtume suteikti daugiau svorio. „Išklausymo mums dar reiktų daugiau pasimokyti. Tai kasdien galime pastebėti ir viešojoje erdvėje, kai nuomonė sutinkama nepagarbiai arba negirdimi kontraargumentai. Turėtume lavinti įprotį diskutuoti pagarbiai, išklausant kitą – ir ypač – kitokią – nuomonę“, – atkreipia dėmesį Pilietinės visuomenės instituto vadovė.
Diskusija – tai galimybė rasti sutarimą
Vyresni ir labiau išsilavinę žmonės dažniau linkę diskusiją vertinti ir kaip galimybę rasti sutarimą. Taip mano 46 proc. vyriausių ir 38 proc. jauniausių šalies gyventojų. Tokios pat nuomonės laikosi 46 proc. apklaustųjų su aukštuoju išsilavinimu ir tik 30 proc. su nebaigtu viduriniu. Be to, labiau išsilavinę mato diskusiją kaip idėjų generavimą, o respondentai su mažesniu išsilavinimu dažniau nei kitos grupės renkasi teiginį, kad diskusija – tai tuščias laiko praleidimas.
Vadovai mažiausiai iš kitų grupių linkę išklausyti kitą nuomonę, tačiau atsižvelgiant į kitų profesijų atstovus, vadovai diskusiją dažniau vertina kaip idėjų generavimo kelią (43 proc., kai kitos profesijų grupės – tik apie 25 proc.).
Mokomės diskutuoti – išsprendžiame daugiau konfliktų
Didžioji dauguma šalies gyventojų (80 proc.) linkę manyti, jog diskusijos padeda (28 proc.) ar greičiau padeda (52 proc.) spręsti konfliktus. Tačiau penktadalis (20 proc.) laikosi priešingos nuomonės.
Labiau išsilavinę asmenys linkę visiškai sutikti, kad diskusija padeda spręsti konfliktus. Mažiau išsilavinę greičiau sutinka, kad diskusija jų spręsti nepadeda. Pajamos čia irgi svarbu: kuo jos didesnės, tuo dažniau manoma, kad diskusija sprendžia konfliktus. Taip mano 16 proc. tyrimo dalyvių su mažomis pajamomis (iki 200 Eur vienam namų ūkio subjektui per mėnesį), 20 proc. su vidutinėmis (200 – 500 Eur) ir net 40,9 proc. su didesnėmis (daugiau nei 500 Eur) pajamomis.
Ieva Petronytė-Urbonavičienė: „Šios nuostatos – jog diskusijos padeda spręsti konfliktus – dažniau laikosi tos grupės, kurios ir diskutuoja politikos, valstybės valdymo, ekonomikos klausimais dažniau. Tai pabrėžia patirties, įgūdžio ir įpročio svarbą – turėdami patirčių ir gebėjimų diskutuoti, dažniau būtent tokiu būdu ir išsprendžiame konfliktus. Na, o žvelgiant į alternatyvias konfliktų sprendimo išeitis, atrodytų, kad tiek asmeniškai, tiek visuomenei būtų naudingiau šios diskutavimo patirties, įgūdžio ir įpročio nuolat ir vis daugiau įgyti.“
Diskusijų festivalio „Būtent!“ organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę. Taigi šiemet rugsėjo 6–7 d. Birštone vyksiantis trečiasis diskusijų festivalis lankytojams žada sodrią, solidžią ir smagią programą, daugiau nei 70 valandų turiningų diskusijų, įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių. Šeimoms ir patiems mažiausiems dalyviams rengiama speciali programa. Siekiama, kad festivalio lankytojai galėtų ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.
Reprezentatyvią šalies gyventojų nuomonės apklausą diskusijų festivalio „Būtent!“ užsakymu 2019 m. balandžio 20–29 d. atliko „Spinter tyrimai“. Apklausoje dalyvavo 1009 18–75 m. amžiaus šalies gyventojai.
Iš visų praėjusio Diskusijų festivalis „Būtent!“ temų, kurias pasiūlė visuomenė, trečdalis pateko į programą, 13 iš jų buvo pateiktos nevyriausybinių organizacijų.
Kviečiame nevyriausybines organizacijas aktyviai siūlyti rūpimas temas jau dabar!!!! Iki kovo 31 d. pildykite anketas www.diskusijufestivalis.lt
Rugsėjo 6–7 dienomis Birštone vyksiantis trečiasis diskusijų festivalis „Būtent!“ ir šiemet ragina visuomenę prisidėti kuriant renginio programą. Iki kovo 31 dienos pristatykite savo idėją, išsakykite poziciją ar iškelkite diskusinių klausimų! Šiemet, kaip ir pernai, organizacijų, įmonių bei privačių asmenų pasiūlytos temos sudarys trečdalį renginio programos.
Prieš du metus pirmą kartą į Birštoną diskusijoms pakvietęs renginys – tai visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir politikos atstovų susitikimas, kuriame pirmaisiais metais susirinko trys, o antraisiais – beveik šeši tūkstančiai dalyvių.
Pagrindinę festivalio diskusijų programą renginyje papildo įvairios veiklos. Dalį jų šiemet organizatoriai planuoja atrinkti taip pat konkurso būdu.
Idėjas, temas bei veiklas asmenys ir organizacijos iki kovo 31 d. gali pasiūlyti užpildydami anketas svetainėje www.diskusijufestivalis.lt. Temų ir veiklų atrankos rezultatus organizatoriai paskelbs iki gegužės 2 dienos.
Ko šiemet gali tikėtis lankytojai
Diskusijų festivalio lankytojų Birštone lauks daugiau nei 70 valandų turiningų diskusijų ir renginių, daugybė įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių, o šeimoms ir patiems mažiausiems dalyviams bus rengiama speciali programa. Visi susirinkusieji galės ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.
Šis festivalis – tai Lietuvoje puoselėjama atvira diskusijų erdvė, kuri prisideda prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdo diskusijų, įsiklausymo kultūrą ir toleranciją kitai nuomonei bei požiūriui. Aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę
Dalyvavusieji renginį vertina 4.8 iš 5!
Atsakydami į klausimą „Kiek tikėtina, kad rekomenduotumėte renginį draugams ar pažįstamiems?“ pernai lankytojai įvertino renginį. Penkiabalėje skalėje šis įvertinimas siekė 4.8, tai džiugina ir įkvepia nesustoti vystant renginį toliau. Akivaizdu, kad svarbiais Lietuvai ir jos ateičiai klausimais galime kalbėtis ir susikalbėti, kad pavyko sukurti erdvę, kurioje jaukiai jaučiasi ir idėjomis dalinasi įvairiausių sričių atstovai.
Diskusijų festivalių tradicijos
Diskusijų ir demokratijos festivaliai – jau įsitvirtinusi tradicija Europoje, kurios pradininkė – Švedija. Čia vykstantis diskusijų forumas „Almedalen“ kasmet pritraukia apie 30 tūkst. lankytojų. Idėja sėkmingai vystoma ir Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Šiemet Europoje vyks devyni demokratijos festivaliai – tarp jų ir lietuviškasis „Būtent!“. Visus juos jungia demokratijos festivalių platforma (Democracy festival Platform), skirta dalintis patirtimi ir gerąja praktika tarpusavyje, skatinti demokratijos ir diskusijų kultūrą palaikančias iniciatyvas kitose šalyse. Jauniausias demokratijos festivalių platformos narys – pernai pirmą kartą Belgijoje suorganizuotas demokratijos festivalis.
Visiems atvirą ir nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Birštono savivaldybė, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje ir bankas „Swedbank“.
17.00—18.00 Ar turiu galios savo miesto reikaluose? (Atviros Lietuvos fondas)
Piliečiams ir savivaldai nelengva megzti konstruktyvų dialogą viešo intereso klausimams spręsti. Tą iliustruoja pastarasis aštrokas viešųjų erdvių pertvarkymo kontekstas. Kas man aišku, skaidru, o kas skauda apie savo miestą? Kiek turiu galios savo miesto reikaluose? Kaip kitame regione? Vaje, nejaugi geriau/blogiau? Kodėl?
Žodis suteikiamas miestų bendruomenėms, kurių negirdi ar girdi nepakankamai.
Tai – tarsi įvadas į kitą diskusiją su ekspertais iš Airijos, Lenkijos apie valdžios institucijų ir piliečių bendradarbiavimą sprendimų priėmimo procese. Šiose šalyse pavyko įtraukti piliečius sprendžiant ne tik miesto, bet ir nacionalinio, Europinio lygio klausimus.
Kalbėtojai:
Dr. Jekaterina Lavrinec – filosofė, urbanistė, miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos „Laimikis.lt“ (NVO) steigėja.
Saulius Dambrauskas – kaunietis advokatas aktyviai ginantis viešąjį interesą, pilietines bei žmogaus teises.
Vita Gelūnienė ir Ed Carroll – Žemųjų Šančių bendruomenės nariai. Nuo 2011 metų, kartu su kitais bendruomenės nariais, jie kuria kultūros projektus bei viešąsias erdves, skatina piliečių įsitraukimą ir dalyvavimą svarbiuose kaimynijos procesuose.
Povilas Poderskis – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius.
Moderatorius: Prof. Dr. Justinas Žilinskas – teisininkas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, publicistas, rašytojas, tinklaraštininkas.
18.30—19.30 Citizens assemblies – a unicorn in deliberative democracy (Atviros Lietuvos fondas)
Šioje diskusijoje kalbėsimės apie inovatyvias piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose formas. Kokių svarstomosios demokratijos pavyzdžių žinome ir ko galėtume pasimokyti iš Europoje vis labiau populiarėjančių Piliečių asamblėjų? Svečiai iš Lenkijos ir Airijos papasakos, kas yra Piliečių asamblėjos ir “su kuo jos valgomos”. Dr. Marcin Gerwin pasidalins patirtimi, kaip Gdansko gyventojams pavyko susitarti ir įtikinti miesto valdžią dėl potvynių mažinimo, oro taršos, pilietinio dalyvavimo politikos pokyčių. Noelle O‘ Connell papasakos, kaip šimtui nepažįstamų žmonių per Piliečių asamblėją pavyko pasiekti nacionalinio susitarimo referendumų organizavimo tvarkos pakeitimų, Airijos senėjimo iššūkių sprendimų ir kovos su klimato kaita lyderystės būdų klausimais.
Dr. Marcin Gerwin – tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius.
Noelle O‘ Connell – Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė.
Moderatorius: Prof. Dr. Justinas Žilinskas – teisininkas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, publicistas, rašytojas, tinklaraštininkas.
20.00—21.00 Emigravau netyčia (Atviros Lietuvos fondas)
Ar išvykstančius galima sulaikyti? Juokais pagardintas pasakojimas apie išvykstančius ir laukiančius grįžtančių. „Emigravau netyčia” pasakojimo pasirodyme šiuolaikinė pasakotoja Milda pina savo asmeninių nuotykių istorijas su folkloro pasakojimais ir vedasi į kelionę, kurioje tampa nebeaišku, kas yra tikra, o kas jau išgalvota.
Milda Varnauskaitė yra šiuolaikinė Lietuvos pasakotoja, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Nyderlanduose, Amsterdame, kur prieš porą metų pabaigė profesionalių pasakotojų mokyklą (Mezrab Storytelling School). Milda pasirodo skirtingose vietose Lietuvoje ir Nyderlanduose. Yra pasakojusi Frascati ir Podium Mozaiek teatruose Amsterdame, Roots ir Explore the North festivaliuose, muziejuose, bibliotekose. Šiuo metu Lietuvoje bendradarbiauja su Nacionaline Mažvydo biblioteka, Kaunas 2022, Vilniaus Universitetu, kur reguliariai veda pasakojimo meno dirbtuves ir renginius.
Rugsėjo 7 d. šeštadienis
Palapinė ATVIRA LIETUVA
11.00—12.00 Emocijos be hashtagų – kaip išlikti savimi socialinių tinklų apsuptyje?
Į klausimą, kokią įtaką socialiniai tinklai daro jūsų emocinei būsenai, didžioji dauguma žmonių atsako, kad neigiamą. Ar tikrai? Kaip galime apsisaugoti nuo neigiamos įtakos ir paversti ją teigiama? Ar socialiniuose tinkluose esantis žmogaus profilis yra tas pats, kas realus žmogus? Su kokiais psichologiniais iššūkiais susiduria dažnai socialiniuose tinkluose gyvenantys žmonės? Kaip elgtis, kad gyvenimas socialiniuose tinkluose neužgožtų tikro gyvenimo?
Kalbėtojai:
Andrius Jančiauskas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichologas, Žinių radijo laidos “Apie tave” vedėjas, Jaunimo linijos savanorių mokytojas.
Agnė Juškėnaitė, tikra komiksų kultūros evangelistė, renginių vedėja bei GeekPropaganda.lt portalo autorė, skleidžianti “geekišką” žodį visiems norintiems jo klausyti. Jau 5-rius metus interneto klajokliams pažįstama iš įvairaus turinio video siužetų “Youtube” platformoje bei pramoginių laidų lietuviškosios televizijos ekranuose, Agnė ne mažiau aktyviai dalinasi ir savo požiūriu į psichologinės sveikatos svarbą visuomenėje bei jos pačios asmeniniame gyvenime.
Nerijus Buivydas, mokytojas, Demokratinės mokyklos įkūrėjas, nubėgęs dvidešimt maratonų per dvidešimt dienų, kad atkreiptų dėmesį į vaikų emocinę būklę Lietuvos mokyklose
Moderatorė: Rita Stanelytė, “Jaunimo linijos” komunikacijos vadovė
12.30—13.30 val. Kaip kursime gerovės Lietuvą, jei kas penktas šalyje skursta?
Vis garsiau visuomenėje kalbant apie Prezidento iškeltą viziją – gerovės Lietuvą, kyla klausimas, kaip viziją paversime realybe? Ypač kai naujausia negailestinga statistika skelbia, jog Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas, arba net 630 tūkstančių gyventojų. Tačiau ar tikrai šie skaičiai reiškia, jog daugiau nei pusė milijono žmonių Lietuvoje badauja?
Ekspertai teigia, kad skurdas susijęs ne tik su pajamų trūkumu, bet ir su kliūtimis naudotis paslaugomis ir įvairiomis galimybėmis, kurios trukdo visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. O naujausioje Valstybės kontrolės audito ataskaitoje skelbiama, kad sukurta sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių. Tačiau, ekonomistai visko tamsiomis spalvomis nepiešia ir kalbas apie negerėjančią situaciją vadina pasakomis.
Tad kaip yra iš tiesų ir ką valstybė turėtų padaryti, kad kiekvienam piliečiui būtų užtikrinta galimybė visavertiškai įsitraukti į visuomenės gyvenimą? Ar didesnis valstybės pyrago perskirstymas iš tiesų padės užtikrinti didesnį piliečių pasitikėjimą valstybe ir paskatins aktyviau įsitraukti kuriant gerovės Lietuvą?
Kalbėtojai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis
Finansų ministras Vilius Šapoka
Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė
„Swedbank“ Baltijos šalių makroekonomikos tyrimų vadovas ir „Swedbank“ grupės vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas Nerijus Mačiulis
Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė
Moderatorius: Martynas Žilionis, naujienų portalo tv3.lt verslo redaktorius
14.30—15.30 Socialinis verslas ir inovacijos – kaip auginti ekosistemą? (Reach for change)
Kaip sukurti ekosistemą, kurioje suklestėtų socialinis verslas ir inovacijos? Švedijos, kuri neseniai buvo pripažinta inovatyviausia šalimi Europoje, receptas paprastas – valstybės parama ir socialinis saugumas nepasisekus, galimybė eksperimentuoti, dėmesys mokslui ir tyrimams, verslo įsitraukimas, lyčių lygybė, gerai išplėtota infrastruktūra. Kokius dalykus galime prisitaikyti? Aptarsime naujausias priemones socialinio verslo plėtrai, EBPO rekomendacijas, ieškosime geros patirties, bendrystės ir parnerystės, kursime geriausią receptą geresnei ekosistemai socialiniam verslui ir inovacijoms Lietuvoje.
Kalbėtojai:
Daina Kleponė – VšĮ „Versli Lietuva“ vadovė.
Vytautas Butkus – Vytautas su „Trys kubai“ komanda kuria inovatyvią edukacinę priemonę mokykloms, naudojant Minecraft kompiuterinį žaidimą. Jis yra sukaupęs didelę patirtį projektų valdymo ir IT produktų kūrimo srityse tokiose įmonėse kaip Adform, CGTrader, Versli Lietuva.
Andrius Baranauskas – TELE2 komunikacijos vadovas Baltijoms šalims. Jis atsakingas už komunikaciją Baltijos šalyse, yra komunikacijos ekspertas, LRT.lt skiltininkas.
Simona Laiconaitė – Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė.
Moderatorius: Jurgita Ribinskaitė-Glatzer. Jurgita vadovauja organizacijos „Reach for change“, skatinančios socialinį verslumą bei inovacijas, padaliniui Baltijos šalyse. Turi daugiau nei 20 metų patirties dirbant NVO sektoriuje Lietuvoje ir tarprautinėse organizacijose.
16.00—17.00 val. Kalėjimų žala: kodėl už tai moka mokesčių mokėtojai ? (Koalicija “Galiu gyventi”)
Kalinių skaičius Lietuvoje yra didžiausias Europos Sąjungoje. Korupcija kalėjimuose – kasdienybė. Kasdienis narkotikų vartojimas ir kiti nusikaltimai kalėjimuose – oficialiai patvirtintas. Kalėjimų sistemos išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja apie 80 mln. Eurų per metus. Tačiau už tuos milijonus įkalintieji luošinami tiek socialiai, tiek psichologiškai, tiek mediciniškai, įskaitant ir žmones, kurie dirba toje sistemoje. Faktas yra tas, kad apie 68 % kalėjusių grįžta. Kaip bus panaudota 21 mln. Eur Norvegijos pagalba kalėjimų sistemai pertvarkyti? Ką daryti? Kaip įveikti korupcijos drakoną kalėjimų sistemoje? Kokie galėtų būti alternatyvūs, neprievartiniai teisėsaugos sprendimai? Kaip pasenusią / supuvusią kalėjimų Valstybę Valstybėje transformuoti į skaidrią ir efektyvią socialinių ir kitų žmogaus elgesio probleminių situacijų sprendimą?
Kalbėtojai:
Dr. Rokas Uscila, socialinių mokslų (teisės) daktaras. Daugiau bei 20 metų atlieka įvarius kriminologinių, įskaitant socialinių deviacijų, viktimologinių reiškinių tyrimus. Turi ekspertinės patirties bausmių vykdymo sistemoje, ypač probacijos ir atkuriamojo teisingumo srityse.
Raimonda Čižauskaitė, Septintus metus dirba Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, kuruoja ir koordinuoja Nuteistųjų konsultavimo centro veiklą, organizuoja ir įgyvendina projektus, siekiant sėkmingos nuteistųjų integracijos į visuomenę.
Giedrius Savickas, aktorius
Moderatorius: Girvydas Duoblys, Koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas
17.30—18.30 val. Aktyvių piliečių (Kieno? Kieno?) sąskrydis (Atviros Lietuvos fondas)
Ką vienoje vietoje susitikę gali veikti daugiau nei 100 aktyvių jaunuolių ir bendruomenių atstovų iš Kėdainių, Elektrėnų, Šalčininkų ir Švenčionių? Optimistiškasis variantas: dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, atlikti turnė po festivalio diskusijas, susirinkti ALF palapinėje ir apsisvaidyti įspūdžiais, bendruomenių gyvenimo istorijomis ir planais. O gal netyčia tai motyvuos svarstančius, ar verta aktyviau įsitraukti į savo mokyklos, namų ar miestelio reikalus. Nuo „savo kiemo“ reikalų ribos prasiplės iki Lietuvos ir Europos aktualijų. Viskas skambėtų „kažkur girdėtai“, jei ne aspektas, kad dalyviai – ne nuspėjamai kalbantys suaugusieji iš 4 socialiniu požiūriu skirtingų LT regionų.
Kalbėtojai: Aktyvių piliečių sąskrydžio dalyviai
Moderatorius: Girvydas Duoblys, Koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas, Gabrielius Liaudanskas-Svaras – „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis
19.00—20.00 val. Senas vilkas ar naujokas: kam savivaldoje sekasi geriau? (“Žinau ką renku”)
2019 m. kovą įvykę savivaldos rinkimai dalyje savivaldybių atnešė didelių pokyčių ir netikėtumų. Net 22 savivaldybių už vairo sėdo nauji lyderiai, tuo tarpu 13 savivaldybių perrinko buvusius merus, kurie šioje pozicijoje jau daugiau nei 10 metų. Kas geriau: tęstinumas ir ilgametis va(l)dovas, ar naujokas? Kuriam lengviau įgyvendinti rinkėjams duotus pažadus ir su kokiomis kliūtimis susiduria naujai atėję merai? Ar žmonės iki šiol tikisi gelbėtojų? O galbūt reikėtų riboti politikų kadencijas? Apie tai, kaip merams sekasi įgyvendinti savo pažadus ir kuo skiriasi jų darbai, kalbėsime diskusijoje su ilgamečiais ir šviežiai išrinktais merais.
Kalbėtojai:
Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas
Mažeikių rajono meras Vidmantas Macevičius
Širvintų savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė
Birštono rajono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė
Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas
Moderatoriai: LRT radijo žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė
20.30—21.30 val. „Pašalpiniai“, „bobos“, senjorai, lenkai: kaip kalbėti(s) kontroversiškomis temomis? (Atviros Lietuvos fondas)
Norėjot lygių teisių darbe, bobos, tai ir dirbkit! Ai, tie tinginiai „pašalpiniai“. Ką tu bedirbsi tokiame amžiuje… Ar lenkas kariškis yra lojalus Lietuvos karuomenei? „Forumo teatro“ etiuduose pamatysime pažįstamas kontroversiškas situacijas.
Padedami režisieriaus Pauliaus Tamolės, stebėsime kaip elgiasi veikėjai, keisime įvykių tėkmę. Nepatogios temos taps diskusijos objektu, o kiekvieną situaciją aptars Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Vilma Gabrieliūtė.
Augustė Pociūtė – aktorė.
Oskar Vygonovski – aktorius.
Povilas Adomaitis – aktorius.
Ekspertė: Vilma Gabrieliūtė yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja. Ji rengia ir adaptuoja ugdymo programas, veda lygių galimybių užtikrinimo mokymus darbdaviams ir specialistams bei konsultuoja įmones lygių galimybių integravimo ir įvairovės valdymo klausimais.
Moderatorius: Paulius Tamolė – aktorius, režisierius.
Rugsėjo 6–7 dienomis vyksiantis visiems atviras ir nemokamas trečiasis diskusijų festivalis „Būtent!“ skelbia renginio programą ir praneša, jog per dvi dienas Vytauto parke Birštone įvyks daugiau nei 100 renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai ir visuomenei temomis, o pranešėjų skaičius viršys 300. Tikimasi, jog lankytojų skaičius sieks 8000.
Diskusijų festivalis „Būtent!“ auga, šiemet Birštone svečius jis pasitiks atverdamas 10 diskusijų erdvių, kurios dvi dienas pulsuos tradiciniu ritmu – valanda diskusijai, pusvalandis pertraukai. Taip temos kiekvienoje erdvėje keis viena kitą, o festivalio svečiai rinksis, kurioje diskusijoje iš dešimties, vykstančių vienu metu skirtingose erdvėse, norisi dalyvauti labiausiai. Mobilioji programėlė leis paprastai ir patogiai susikurti savo asmeninę diskusijų programą. Susipažinti su dviejų dienų festivalio programa galima ir svetainėje www.diskusijufestivalis.lt.
Nuo seksualumo iki kibernetinio saugumo
Augančio festivalio temų spektras šiemet itin platus: nuo seksualumo iki kibernetinio saugumo greitojo reagavimo pajėgų, nuo kalėjimų žalos iki Lietuvos verslo, atsidūrusio kryžkelėje tarp Kinijos ir JAV, nuo investicijų į darbuotojų sveikatą iki patarimų, į ką investuoti, kai tau – 18 metų. Trečdalį renginio programos sudaro visuomenės pasiūlytos temos.
„Festivalio nuotaika kuriama taip, kad renginyje jaukiai jaustis ir idėjomis keistis galėtų įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai turėtų galimybę aktyviai dalyvauti ir įsitraukti į pokalbius su skirtingų sričių lyderiais, – sako vienas iš festivalio organizatorių Arnas Marcinkus. – Ypač didžiuojamės mūsų suburtu partnerių ratu, kurie inicijuoja šalies gerovei svarbias diskusijas ir kelia klausimus, dėl kurių visuomenei būtina susitarti. Drąsinu lankytojus ne tik stebėti, bet atrasti asmeniškai dominančią diskusijų temą ir dalyvauti aktyviai.“
Festivalis kviečia įkvėpti šviežių idėjų
Festivalio diskusijose dalyvausiantys kalbėtojai – Gintaras Grušas, Linas Pernavas, Aušrinė Armonaitė, Dalius Misiūnas, Ainius Lašas, Raimondas Kuodis, Kęstutis Jusčius, Paulius Tamolė, Živilė Kropaitė, Eugenijus Laurinaitis, Dovilė Grigienė, Rima Urbonaitė – ir kiti iš 300 diskusijų pranešėjų – atvykdami į Birštoną išreiškia palaikymą nuomonių įvairovės ir demokratijos šventei.
Festivalio turinį kuria daugiau nei 50 įvairių organizacijų, tarp jų – URM, „Arimex“, Jungtinių tautų pabėgėlių agentūra, Lietuvos kariuomenė, Šiaurės šalių ambasados ir prekybos rūmai, DELFI, INVEGA, „Go Forward“, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, „Jaunimo linija“, Pramonininkų konfederacija, LRT, „Versli Lietuva“, „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir kitos.
Užsienio svečių patirtys – iš pirmų lūpų
Įkvėpimu festivalyje dalinsis svečias iš Londono Laurence Kemball-Cook, startuolio „Pavegen“ įkūrėjas ir vadovas, 2009-aisiais išradęs grindų dangos technologiją, kuri žmonių žingsnius paverčia elektros energija. Verslą jis įkūrė turėdamas vos 200 svarų, o šiandien jo įmonė kuria tvarius sprendimus tokiems milžinams kaip „Adidas“, „Samsung“, „Google“ ir „Siemens“. Festivalyje „Būtent!“ Laurence Kemball-Cook kalbės apie tai, kodėl verslas negali likti nuošalyje, kai kalbame apie tvarumą.
Vyriausioji Švedijos architektė Helena Bjärnegård savo šalyje yra atsakinga už tvarų ir pažangų architektūros planavimą bei sveikatos priežiūros įstaigų ir mokyklų aplinką Švedijos savivaldybėse. Už savo darbus ji apdovanota daugybe prizų. Festivalyje ji kels klausimą, ar gali Šiaurės ir Baltijos šalių regionas tapti inovatyvaus miestų planavimo pavyzdžiu pasauliui.
Marcin Gerwin – tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius ir Noelle O‘ Connell – Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė papasakos apie inovatyvias piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose formas. Štai Gdansko gyventojams pavyko susitarti ir įtikinti miesto valdžią dėl potvynių mažinimo, oro taršos bei pilietinio dalyvavimo politikos pokyčių. Noelle O‘ Connell pasakos, kaip šimtui nepažįstamų žmonių per Piliečių asamblėją pavyko pasiekti nacionalinio susitarimo referendumų organizavimo tvarkos pakeitimų, Airijos senėjimo iššūkių sprendimų ir naujų kovos su klimato kaita lyderystės būdų.
Patogumui – mobilioji programėlė
Kiekvienas diskusijų festivalio lankytojas, besinaudojantis mobiliuoju telefonu, iš „App store“ arba „Google Play“ parsisiuntęs diskusijų festivalio „Būtent!“ programėlę, gali itin paprastai susipažinti su bendra renginio programa, o tuomet žymėti diskusijas, kurių jokiu būdu nesinorės praleisti, ir taip susikurti savo asmeninę diskusijų programą, o vėliau – diskusijoms pasibaigus – jas įvertinti.
Šeimoms draugiškas renginys
Festivalyje laukiamos šeimos su vaikais. Jiems renginio organizatoriai dovanos nepamirštamą smagių veiklų savaitgalį: nesudėtingi programavimo užsiėmimai e. nindzių akademijoje, skautiški žaidimai, robotų konstravimas, dronų pilotavimas, stebuklų atradimas gamtoje, kūrybinės architektūros dirbtuvės, stalo žaidimai, estafetės šeimai, mokslo laboratorija ir daug kitų įdomių veiklų.
Mažuosius festivalio lankytojus nuo trejų metų tėveliai galės palikti pramogauti Vaikų erdvėje, kur juos prižiūrės profesionalūs animatoriai, kol tėveliai dalyvaus diskusijose.
Apie diskusijų festivalį „Būtent!“
Nemokamą ir visiems atvirą renginį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, festivalio miestas – Birštonas, festivalio mecenatai – Britų taryba, bankas „Swedbank“, „Telia“, festivalio didieji partneriai – Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Vilniaus politikos analizės institutas.
Diskusijų festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet minias žmonių pritraukiančio „Almedalen“ diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos šalyse ir kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 9 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių ir Tarptautinės demokratijos festivalių asociacijos steigėjų. Jo organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę.
Daugiau informacijos:
Rasa Jauniškienė, tel.: +37068698686, rasa@diskusijufestivalis.lt
Trečiąkart vyksiantis diskusijų festivalis „Būtent!“ šiemet pramogų programos dalyje pristato naujovę – Bendraminčių erdvę. Kiekvienas festivalio lankytojas čia turės galimybę viešai ir visai spontaniškai pristatyti temą, kuria domisi – ar tai būtų klimato kaita, ar paauglių auklėjimo iššūkiai, o gal maratonai ar savanoriavimas Afrikoje – ir susipažinti su ta pačia tema besidominčiais festivalio dalyviais.
Kaip ir ankstesniais metais diskusijų festivalį sudaro ne tik pagrindinė diskusijų programa, bet ir spalvinga pramogų programa, kad festivalio lankytojai atsikvėptų, plėstų akiratį ir pasisemtų nekasdieniškų patirčių.
„Viso renginio metu vyksianti pramogų ir partnerių veiklų programa mums padeda sukurti šventinę, festivalinę atmosferą, – sako Arnas Marcinkus, vienas diskusijų festivalio „Būtent!“ organizatorių. – Vakaro nuovargį išblaškys koncertai, teatralizuoti improvizacijų šou, lankytojus pakviesime išmėginti jėgas protmūšyje, išgirsti pranešėjus, kalbančius ne apie sėkmes, o apie nesėkmes.“
Pagrindinė pramogų programos naujiena – šiemet „Swedbank“ globojama Bendraminčių erdvė, kurioje renginio dalyviai galės megzti naujas pažintis pagal interesų sritis ir pabendrauti su kitais festivalio lankytojais asmeniškai aktualia tema.
Kaskart lankant vis kitą pramogų erdvę vienos patirtys keis kitas: automobilio apsivertimo imitavimo įrenginys leis įvertinti saugos diržų reikšmę, socialinė iniciatyva „Kavos galia“ leis susipažinti su proto negalią turinčiais asmenimis ir jų galiomis, #EUandME erdvė kvies kilti aukštai ir įsiamžinti ant fotobatuto. Interaktyvūs pažintiniai žaidimai padės sužinoti apie Birštoną, Europos bendradarbiavimo dieną, įvertinti, koks darbo pobūdis tinka tavo asmenybės tipui ar pažinti Lietuvos verslumo dvasią bei suprasti, kokių turi verslumo bruožų.
„Telia“ ryšių laboratorijoje jungdami, liesdami ir stebėdami renginio dalyviai sužinos, kaip veikia įvairios ryšių technologijos, kaip sujungiamas šviesolaidis ir kas bus, kai pilna jėga ateis 5G. Kūrybinių dirbtuvių „Užaugink eko idėją“ metu kiekvienas galės prisidėti prie plastiko perdirbimo proceso, pasigaminti raktų pakabuką iš pakuočių ar butelių kamštelių.
Festivalio teritorijoje įsikurs ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos Gamtos tyrimų centras, kur renginio svečiai susipažins su gyvosios gamtos tyrimais, galės pamėginti savose rankose išlaikyti kaitrią ugnį, sužinos, kaip žmogaus regą ir klausą perkelti į robotus ir bus pakviesti dalyvauti moksliniame eksperimente.
Vakaro programa – kiekvienam pagal skonį
Festivalio dalyviams dvi dienas reikės rinktis – į kurią diskusiją eiti, kurioje partnerių veikloje dalyvauti – šį pratimą įgudusieji pakartos ir vakaro programoje, nes ir čia – gausu pasirinkimų: kino filmai po atviru dangumi, Vido Bareikio koncertas, pašnekesių kavinė „Laisvos ausys“, teatro „Kitas kampas“ improvizacijų šou, protų mūšis „Europrotai“, tylioji diskoteka „Girių dvasios“, „Fail Nights“ ketvirtojo sezono atidarymo renginys – ir tai dar ne visi vakaro programos elementai.
Viskas, ką reikia žinoti apie renginį – delne
Kiekvieno festivalio dalyvio patogumui sukurta programėlė. Ją iš „App store“ ar „Google Play“ parsisiuntę renginio svečiai galės žymėti diskusijas ar veiklas, kurių jokiu būdu nesinorės praleisti, ir taip susikurs savo asmeninę renginio programą.
Renginys visai šeimai
Festivalyje laukiamos šeimos su vaikais ir augintiniais: kol tėveliai dalyvaus diskusijose, mažuosius festivalio lankytojus nuo trejų metų Vaikų erdvėje prižiūrės profesionalūs animatoriai. Jaunesnius ir jauniausius festivalio dalyvius pasitiks smagios turiningos veiklos: nesudėtingi programavimo užsiėmimai e. nindzių akademijoje, skautiški žaidimai, robotų konstravimas, dronų pilotavimas, stebuklų atradimas gamtoje, kūrybinės architektūros dirbtuvės, stalo žaidimai ar mokslo laboratorija. O keturkojai augintiniai kaitinant saulei ar lietui lyjant vandens ir būtent jiems skirtų skanėstų ras specialioje augintiniams skirtoje „Mars“ erdvėje.
Apie diskusijų festivalį „Būtent!
Visiems atviras ir nemokamas festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 9 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių ir Tarptautinės demokratijos festivalių asociacijos steigėjų. Jo organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę. Taigi šiemet rugsėjo 6–7 d. Birštone vyksiantis festivalis lankytojams žada daugiau nei 100 valandų turiningų diskusijų, įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių. Siekiama, kad festivalio lankytojai galėtų ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.
Tam pritaria ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis: „Tam tikros ministerijos atsakingos už projektų įgyvendinimą, spaudžia kuo greičiau atlikti darbus ir panaudoti pinigus. Derinimas su bendruomene nėra greitas ir lengvas procesas.“ Taigi skirtis tarp bendruomenių ir savivaldos administracijos atsiranda tada, kai prieinama prie nutarimų įgyvendinimo. Bendruomenių norai dažnai nesutampa su savivaldybės užmačiomis, nes priešinasi verslo iniciatyvoms ir siekia, kad jų gyvenamoji erdvė būtų švari ir tvari.
Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atstovė Vita Gelūnienė teigia, kad Kauno miesto problema – arši urbanizacija, neatsižvelgiant į bendruomenės poreikius, ir savivaldos nenoras eiti į dialogą su gyventojais: „Savivaldybė tariasi su investuotojais, verslu, EU fondais, bet ne su bendruomenėmis“, – tvirtina V. Gelūnienė. Kita vertus, kyla klausimas, ar ankstyva konsultacija yra vienas svarbiausių elementų siekiant suderinti visus interesus. Nors bendruosiuose miesto planuose projektinė informacija dažniausiai būna pateikiama, tačiau derinimas ir realizacija kartais trunka dešimtmečius. Per tiek laiko daug kas pasikeičia: politikai, gyventojai, vertybės. P. Poderskis pateikė pavyzdį, kai tiesiant dviračių taką viename miesto rajone teko panaikinti keletą automobilių stovėjimo aikštelės vietų ir tai nesukėlė bendruomenės pasipriešinimo, nes šiais laikais dviračių takų svarba ženkliai išaugusi, palyginus su praėjusiu dešimtmečiu.
Taigi, galima būtų sakyti, kad lėtumas valstybiniame sektoriuje kartais yra teigiamas, nes leidžia sklandžiau derinti projektus. Tačiau tokiai pozicijai paprieštaravo S. Dambrauskas, sakydamas, kad toks ilgalaikis derinimas iškelia klausimą, kas yra suinteresuotoji visuomenė, į kurios nuomonę reikėtų atsižvelgti. Šioje vietoje galima pasitelkti tarptautinę Aarhuso konvenciją, nustatančią tris teises: 1) Asmens teisė į informaciją, apie tai, kokie projektai įgyvendinami; 2) Asmens teisė dalyvauti priimant sprendimus; 3) Asmens teisė kreiptis į teismą, jei kalbama aplinkosaugos klausimais, vadinasi, nebūtina gyventi toje vietoje, kuria susirūpinta.
Ta visuomenės dalis, kuriai svarbūs konkretūs nutarimai ir turi būti laikoma suinteresuotąją, su ja turi būti deramasi realiu laiku, t. y. informacija turi būti suteikta tada, kai ji yra aktuali. „Valdžia turi įtikinti visuomenę argumentais, o ne savo galia“ – tvirtina S. Dambrauskas. Taigi, tam kad bendruomenės pasijustų turinčios daugiau galių prieš valdžios institucijas nei dabar, reikia suteikti joms daugiau laisvės ir įgalinti priimti nutarimus “iš apačios”, o valdžiai atprasti sprendimus ir faktus “nuleidinėti iš viršaus”.
Nors sušauktos piliečių asamblėjos metu ne visos rekomendacijos buvo įgyvendintos, tačiau po metų vėl ištikus potvyniui, miestas buvo geriau pasiruošęs ir potvynio pasekmės buvo švelnesnės. Šaukti piliečių asamblėjas miestuose yra progresyvi idėja, nes renkant žmones, pasitelkiami miesto demografiniai statistiniai duomenys ir kiekvienas narys atitinka kokią nors miesto demografinę grupę pagal gyvenamąjį rajoną, išsilavinimą, lytį ir amžių. Taigi, kiekvienas miesto gyventojas gali atrasti į save panašų atstovą piliečių asamblėjoje. Tokiu būdu užtikrinama požiūrių į problemą įvairovė.
Iniciatyvios bendruomenės ir atvirai bei progresyviai mąstanti vietos valdžia galėtų kuo labiau įgalinti piliečius įsitraukti į demokratinius procesus ir taip išvengti tarp miestų bendruomenių ir savivaldos administracijos kylančių įtampų.
Turbūt daugelis iš mūsų, kalbėdamasis su savo giminaičiais ar šiaip pažįstamais apie socialinius ir politinius dalykus kur nors už Vilniaus centro ribų, ne kartą susimąstė dėl vieno įdomaus paradokso. Klausantis ar dalyvaujant pokalbiuose, atrodo, jog pagal tai, ką lietuviai kalba, jie turėtų protestuoti gatvėse bent du ar tris kartus per savaitę vien profilaktiškai, nes kalbant apie valstybę “Viskas yra blogai!” – kad ir kaip bežvelgsi, kur trumpa, ten trūksta. Bet tuo pat metu, dėl nelabai aiškių priežasčių, lietuviai protestuoja rečiau už kai kurias „valdomas“ demokratijas ar autoritarinius režimus. Kodėl susiklostė tokia situacija? Iš kur toks nuolankumas? Į šiuos ir kitus klausimus diskusijų festivalyje „Būtent“, padedami moderuojančio Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus Justino Žilinsko iš arčiau bandė pažvelgti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, antropologas ir neformalaus solidarumo tinklo „Gyvenimas per brangus“ narys Justas Korsakovas ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Algirdas Davidavičius.
Kalbant apie šiuolaikinius protestus, ne vienam prieš akis iškyla vaizdinys iš Sąjūdžio metų protestų bei susirinkimų, kuriuose, atrodo, dalyvavo pusė Lietuvos. A. Ramonaitė, tyrinėjusi to meto judėjimus, tokiame požiūryje įžvelgia dvi problemas. Pirma, net ir Sąjūdžio metais toli gražu ne „visa Lietuva“ rinkosi į mitingus ar pilietines akcijas – realybėje mitinguose dalyvavo daugiausiai iki 30 proc. Lietuvos visuomenės, o jų masyvumas turėtų būti siejamas su matomumu tiek pat kiek su realiomis miniomis. Antra, profesorė priminė ir tai, jog Sąjūdžio metais protesto objektas (nepriklausomybė) skyrėsi nuo šiandienos, todėl reikėtų atsargiau vertinti „sąjūdinės“ protesto dvasios išsilaikymą – nemaža dalis tuo metu protestavusiųjų šiandien jau gali tiesiog nebematyti dėl ko protestuoti.
<reikėtų atsargiau vertinti „sąjūdinės“ protesto dvasios išsilaikymą>
J. Korsakovas atkreipė dėmesį ir į pačios diskusijos formuluotę, kurioje pagrindinis veikėjas yra „lietuviai“ kaip visuomenė ar tauta. Diskusijos dalyvio nuomone, reikėtų kalbėti ne vien apie lietuvius, tačiau tiesiog žmones, esančius Lietuvoje, nes nebuvimas lietuviu toli gražu neatima teisės į protestą, ypač kai tai liečia diskriminaciją ir nepatenkinamas darbo sąlygas darbo rinkoje ir kitus klausimus. Kitas svarbus aspektas, paminėtas antropologo, yra tas, kad net tokios šalyse kaip Slovėnija, kur politinis aktyvumas yra gana aukštas, nuolatos akcentuojama, jog žmonės nieko nedaro ir nėra linkę protestuoti. Tai gali dar labiau sutirštinti jau ir taip tamsias spalvas kalbant apie protestus.
O gal nepaisant visko egzistuoja kokie nors bendruomeniniai, mentaliniai, istoriniai Lietuvos ypatumai neleidžiantys imtis aktyvesnio protesto? A. Ramonaitė, kalbėdama iš sociologinės perspektyvos kvestionavo protesto kultūros, kaip gėrio savaime, tezę ir referavo į Prancūziją, kai kurių tyrėjų jau vadinama „nusikaltėliška“ (angl. delinquent) visuomene dėl ypač aktyvios protestavimo kultūros. Mokslininkės teigimu, šiuolaikiniam protestui yra būtini socialiniai tinklai, kurių pagalba žmonės įtraukiami į pilietines veiklas. Neretai šie tinklai yra svarbesni netgi už pačią protesto priežastį. Socialinio organizavimosi tinklų kultūros Lietuvoje tebetrūksta, tačiau žvelgiant į šiuolaikinius protestus, kur neretai pasitaiko „protesto vardan protesto“ reiškinių, tai nebūtinai reikėtų vertinti vienareikšmiškai neigiamai, ypač kai egzistuoja kitos pilietinio dalyvavimo formos.
<šiuolaikiniam protestui yra būtini socialiniai tinklai, kurių pagalba žmonės įtraukiami į pilietines veiklas>
A. Davidavičius, kalbėdamas apie visuomenės ypatybes, atkreipė dėmesį ir į netolygiai pasiskirsčiusią galią tarp socialinių grupių pačios visuomenės viduje. Pirmiausiai protestuoti yra linkę tie, kurie, eksperto žodžiais tariant, „gerovės perskirstymo pyrage“ negauna to, ką mato kaip jiems priklausančią gerovės dalį. Tačiau pokomunistinės erdvės šalys šioje teorinėje perspektyvoje skiriasi tuo, jog joje vadinamieji gerovės „pralaimėtojai“ po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik neprotestuoja, kitaip nei Vakaruose, kur protestuojama ir dėl smulkesnių dalykų nei mokesčių pakėlimas. Tai visų pirma sietina su kapitalą ir galią turinčiųjų bandymais „išskaidyti“ socialines grupes ir pilietinį protestą. To rezultatas – nepatenkintųjų emigracija vietoje rizikavimo prisiimant protestavimo kaštus. Bijant prarasti pajamas ar darbą, renkamasi tylėti ir protestuoti pasišalinant.
A. Ramonaitė paprieštaravo A. Davidavičiaus pozicijai, teigdama, jog protestai po XX a. 7 deš. įvykių jau nebėra taip stipriai apibrėžiami per socialines klases ar darbininkų judėjimus. Paskutiniai dešimtmečiai rodo, jog protestuoja daugiausiai jauni išsilavinę studentai, turintys aukštesnį socialinį statusą ir matantys protestą kaip saviraiškos, o ne baimės ar atskirties, klausimą (išskirtas Prancūzijos pavyzdys). Pasitaiko ir persidengimų su verslo interesais, manipuliuojant protesto vaizdiniu viešumoje. Tai toli gražu nerodo į blogas tendencijas, tačiau greičiau į pasikeitusį paties pilietinio dalyvavimo pobūdį. Tokia mokslininkės pozicija susilaukė kontraversiško vertinimo. Visų pirma, prieštarauta klasikiniam protesto kultūros matymui. Kaip teigia J. Korsakovas, šiandien piliečių nuomonės reiškimas protestu yra ne tiek protestas kaip saviraiška, kiek protestas kaip demokratijos išraiškos forma, kurios negalima ignoruoti. Išties, protestai vis labiau remiasi tapatybe, o ne socialinėmis klasėmis ir atskirtimi, todėl reikėtų klausti kodėl taip nutiko, nenurašant ir kartais tendencingai medijų formuojamo protesto kaip pramogos vaizdinio.
Įsiplieskus diskusijai, publikoje buvo iškelta ir mūsuose pasyvesnių neretai mėgstama „konstruktyvaus“ protesto idėja, nurodanti ne į demonstracijas, okupacijas, ar riaušes, o į protesto balsavimą, emigraciją ir kitas formas, taip kvestionuojant vadinamojo prancūziško protestų modelio pagrįstumą. Tai atspindi ir daug plačiau visuomenėje paplitusią požiūrių į protestus perskyrą. Visgi tai tuo pat metu užduoda klausimus apie „konstruktyviuose“ protestuose ir diskusijose dalyvaujančiųjų pusių galios disbalansą. Dar daugiau, toks tariamai „konstruktyvus“ protestavimo būdas yra panašesnis į esamų politinių formų išsaugojimo siekį, o ne galimybes išreikšti demokratines pozicijas ir tiems, kurie nėra girdimi politinėje arenoje. Neretai žvelgiant į „trišalius“ susitarimus ar tik pripažintų veikėjų diskusijas susidaro gana aiškus įspūdis, kokia kryptimi toks „protestavimas“ eina. Tai lyg ir nurodo į tai, kad žmonėms išeiti į gatves kartais yra būtina, nes formalizuotos protesto formos reiškia ne tik galios disbalansą, tačiau ir uždusintus kai kurių grupių balsus. Pastarosios tendencijos egzistavimą patvirtino ir J. Korsakovas, kalbėdamas apie profsąjungų balsus derybose dėl neseniai įsigalėjusio Darbo kodekso. Dar daugiau, neretai net ir pilietiški demokratinio protesto balsai yra priskiriami Kremliui vien dėl politinio nepalankumo valdantiesiems politikams, taip dar labiau diskredituojant pilietinę demokratiją ir stiprinant autoritarines tendencijas. Galiausiai, kyla klausimas ar „konstruktyvus“ formalizuotas protestas yra apskritai įmanomas, jeigu valdančios politinės jėgos yra linkusios į antikonstitucinius ir piliečių teises varančius veiksmus. Tokiais atvejais „konstruktyvumas“ pasireiškia tik dominuojančių galios aktorių pozicijos išlaikymu, o kartais net ir sustiprinimu. Ši problema yra aktuali ir „tikro“ protestavimo šalininkams – ar šiandien įmanomas net ir tikras protestas, kuris nebūtų vėliau sąmoningai ar nesąmoningai paverčiamas preke, kaip kad nutiko su „Occupy Wall Street“ judėjimu JAV, ar vadinamaisiais „Keulė Rūke“ protestais per piešinius?
<„konstruktyvumas“ pasireiškia tik dominuojančių galios aktorių pozicijos išlaikymu, o kartais net ir sustiprinimu>
Tarsi jaučiant šią problemą, antroje diskusijos pusėje paliesta ir kita svarbi diskusijos apie protestus kryptis – aplinkybės piliečių protestui ir susirinkimo teisė. Publikoje buvo pastebėta apie iš viršaus varžomą piliečių susirinkimo laisvę dėl ribotų galimybių organizuoti pilietinius veiksmus negavus institucijų (pvz. savivaldybių leidimo susirinkus daugiau nei 15 žmonių) leidimų bei teismų, sekančių po piliečių nepaklusnumo. Paminėtini ir daugiatūkstantiniai ieškiniai prieš aktyvistus, kurie viešumoje pristatomi kaip neišsilavinę ir nepagrįstai nusistatę prieš verslo ar politinius aktorius. Tokios institucinės ir kapitalo praktikos iš esmės suvaržo pilietinio veiksmo galimybes, net jei keliamas ir teisėtas demokratinis interesas, taip lyg paneigiant netgi vadinamojo „konstruktyvaus“ protesto galimybes. To, kaip ir susirinkimų teisės atlaisvinimo, Lietuvoje yra labai stokojama. Tam pritarė ir A. Ramonaitė, dar kartą atkreipusi dėmesį į tai, jog Lietuvoje stokojama pilietinės organizacinės kultūros, kuri eina šalia teisinių sąlygų. J. Korsakovo manymu, tai taip pat sukurtų galimybes pritraukti daugiau žmonių, kurie galbūt iki tol baiminosi tapti judėjimų dalimi dėl kartais absurdiškų priekabių iš institucijų (minėtas „laimės rato“ protestas dėl aukštojo mokslo Kaune, kurį nutraukė policija). Žinoma, tai leidžia radikalesnei galvai kelti klausimus, ar inkubatoriaus protestui sukūrimas apskritai tuomet nepavers protesto vien tik žaidimu, tačiau bet kokiu atveju tokia situacija nemažai pasako apie pilietinės demokratijos galimybes Lietuvoje, kurios, deja, kol kas atrodo artimesnės Rytų, o ne Vakarų kaimynams.
„Pilietinis protestas: kodėl klūpoma, kai reikia keltis?“ tikrai nepadarys revoliucijos keliant tūlus lietuvius iš „klūpojimo“. Universalaus recepto protestavimui ir pilietiniam demokratiniam veiksmui Lietuvoje naivoka tikėtis. Tačiau, aktyvus ne tik diskutantų, bet ir publikos įsitraukimas į klausimo svarstymus rodo, jog tema tampa vis svarbesne šiuolaikinei Lietuvai, kurioje pilietinis pasyvumas atriša rankas politiniam ir ekonominiam elitui toliau tęsti savo veiklą su institucijų pagalba dusinant piliečių balsus. Šio klausimos sprendimas artimiausioje ateityje gali būti gyvybiškai svarbus Lietuvos demokratijos ir pilietiškumo išlikimui. Belieka tikėtis, jog minėta diskusija pravers duris platesnio masto pokalbiams ir veiksmams, nelaukiant dar aktyvesnio autoritarinių tendencijų stiprėjimo, kuris greitėja Lietuvoje praktiškai padieniui. Kažin ar šioje vietoje nuolankus „konstruktyvus“ „protestavimas“ padės – toks protestas įmanomas ir Baltarusijoje, tačiau demokratijos toli gražu neatnešė.
Lietuvos valstybės šimtmetis lietuvius paskatino iš naujo įvertinti ne tik savo valstybės nueitą politinį kelią, bet ir kultūros pokyčius bei virsmus. Viena iš kultūros atšakų – lietuvių literatūra pradėjo formuotis šiek tiek anksčiau nei susikūrė Pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. Žinoma, išimtimis tektų laikyti M. Mažvydo „Katekizmą“ (1547 m.), Mikalojaus Daukšos „Postiles“ ir kitus ankstyvųjų naujųjų laikų autorius rašiusius lietuviškai. Visgi, šiandien labiausiai esame veikiami XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusios lietuvių literatūros, nuo kurios galime vesti savo nacionalinės literatūros pradžios liniją.
Birštone vykusio diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija apie lietuvių literatūros kanoną. Diskusiją moderavo bernardinai.lt vyr. redaktorius, publicistas Donatas Puslys, o diskusijoje dalyvavo literatūros tyrinėtoja, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė bei mokytojas, projekto „Vaikščiotojai“ iniciatorius Vytautas Toleikis.
Pagrindinis diskusijos metu iškeltas probleminis klausimas – ar šiandien galime kalbėti apie lietuvių literatūros kanoną? Pastarąjį suprantant kaip gebėjimą kalbėtis apie bendras estetines bei kultūrines patirtis, kurios leistų susikalbėti tiek skirtingoms kartoms, tiek skirtingoms socialinėms grupėms.
Veikiausiai ne vienas skaitantis knygas tikrai drąsiai pasakytų, kad tam tikros literatūrinės klišės kasdieniame gyvenime tikrai yra gyvos (pvz., dėdžių ir dėdienių apibūdinimas žmonėms virš 30-ties ir neturintiems vaikų ir kt.), tačiau kaip teigė literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, didesnė problema yra tame, kaip mes suprantame kanoną kaip tokį. Diskusijos dalyvė pristatė net tris kanono apibrėžimus: 1) Kanonas, kuris suprantamas istoriškai. Tai Šv. Rašto pavyzdys, kuris buvo sukurtas konkrečių žmonių darbu atrenkant įvairius rankraščius ir diskutuojant kas ir kodėl turėtų sudaryti Šv. Raštą. Tokio kanono sukūrimo priežastys buvo dvi: pirma, kanonas privalo reprezentuoti skirtingas bendruomenes, remiantis tarp jų esamomis bendrybėmis ir skirtybėmis; antra, toks kanonas turi suvienodinti ir apibrėžti beprasidedantį judėjimą (šiuo atveju krikščionių bažnyčios mokymą). 2) Kanoną galime suprasti ir kaip savotišką funkciją. Toks literatūros kanono apibrėžimas labiausiai tinkamas kalbant apie švietimo sistemą ir ugdymo programas. O tokio kanono tikslas yra labai paprastas – noras kažką perduoti kitai kartai kaip paveldą ar vertybę. 3) Trečiasis kanono apibrėžimas, kurį pasiūlė literatūros tyrinėtoja yra mažiausiai praktiškas, bet geriausiai tinkamas diskutuojant apie literatūros kanoną – tai, kas visados yra apyvartoje. Kitaip sakant tos knygos, kurias visada galime įsigyti užėję į artimiausią knygyną. O būtent apie tai dažniausiai ir kalbame Lietuvoje – apie šalyje cirkuliuojančias knygas.
Vytautas Toleikis diskusijos klausytojams priminė, kad lietuviškas literatūros kanonas buvo formuojamas ir formavosi šiek tiek antisanitarinėmis sąlygomis. Lietuvių literatūros kanono pradžia yra tas momentas, kuomet lietuviai nusprendžia, kad jie nėra lenkų tauta. Tuomet nutariama kurti lietuvišką kultūrą, atsisakoma visų Lietuvoje kurtų tekstų lenkų kalba. Šitaip iš lietuvių literatūros dingsta Adomas Mickevičius ir kiti to meto rašytojai, rašę lenkų kalba.
XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių literatūra neretai yra kritikuojama šiandienos miesto skaitytojų kaip literatūra apie kaimiečius ir kaimą. Natūralu, kad per daugiau nei šimtą metų lietuvis iš kaimo gyventojo daugeliu atvejų pavirto į miestietį, tačiau kaip teigė V. Toleikis, kaimietiškumas lietuvių literatūroje atsirado ne iš fantazijos stygiaus. Juk pačioje tautinės literatūros formavimosi pradžioje, sekdami vyskupo M. Valančiaus mokymu, lietuvių autoriai pradėjo rašyti būtent kaimo žmonėms, kadangi čia telkėsi didžiausi lietuvių tautybės klodai. Taip inertiškai buvo sukurtas ir suformuotas žemės mylėtojo vaizdinys besiformuojančioje literatūroje, kuris gyvavo ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, bet ir sovietinės okupacijos metais.
Tikrai ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: ar turi keistis lietuvių literatūros kūriniai mokyklų programos, prisitaikant prie greitėjančio laiko ir miesto žmogaus įnorių? Į šį klausimą abu diskusijos dalyviai pateikė savo atsakymus. Anot mokytojo V. Toleikio, kanonas yra puiki galimybė susikalbėti skirtingoms kartoms, net ir skirtingoms tautoms (pvz., lietuviams-lenkams dėl Vilniaus; lietuviams-žydams ir t.t.). Per daug kreipdami dėmesį į literatūrines dekoracijas, t.y. kur vyksta kūrinio veiksmo vieta (pvz., Žemaitės „Marti“ veiksmas vyksta kaime), mes nustojame tekstuose ieškoti amžinųjų vertybių ir bendražmogiškų dalykų: meilės, draugystės, atjautos, vienišumo, susvetimėjimo ir kt.
Literatūrologė G. Gailiūtė-Bernotienė šį pokalbį papildė mintimis apie tai, kad kartais mes pamirštame, jog kūrinį galime interpretuoti keliais būdais, o ne visada naudotis viena kažkieno parengta kūrinio interpretacija. Puikus to pavyzdys – Jurgis Kunčinas ir „Tūla“. Įsitvirtinusi interpretacija teigia, kad tai kūrinys apie sovietinį savanoriškai marginalų inteligentą, o būtent tai mums neleidžia šio kūrinio bandyti suvokti kitaip, pvz., kaip meilės istorijos ar net savotiškos psichoterapijos istorijos. Panaši situacija, anot literatūros tyrinėtojos, yra ir su Žemaite. Niekas beveik nekalba apie šeimos sampratą jos kūryboje, o tai juk puikiai tiktų tiek literatūros, tiek dorinio ugdymo pamokoms mokyklose.
Vėlgi skaitytojas veikiausiai keltų klausimą – kodėl mokyklų programose vykstant nuolatiniams pokyčiams į jas sugrįžta kadaise išimti literatūros kūriniai, o dabar programos net papildomos XVI-XVIII a. literatūros ištraukomis?
Abu diskusijos dalyviai sutinka, kad tai yra platesnės – humanitarinio mokymo – problemos dalis. Dabartiniame mokykliniame literatūros kanone atsiradę XVI-XVIII a. literatūros kūriniai ir autoriai (pvz., Martynas Mažvydas, Jonas Radvanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.) yra tiesioginis atsakas į vis nesikeičiančią mokyklinę Lietuvos istorijos programą. Tad, anot Vytauto Toleikio, dabar turime situaciją, kuomet literatūros programoje turimi kūriniai tinka tiek literatūros, tiek istorijos, tiek pilietinio ugdymo pamokoms. Šiai minčiai antrinusi G. Gailiūtė-Bernotienė pabrėžia, kad literatūros ir istorijos santykis yra labai stiprus. Didžiausia problema, anot pašnekovės, yra ta, kad mes iki šiol neturime suprantamo ir įtikinamo pasakojimų rinkinio, kuris reprezentuotų mūsų istorinę tapatybę. Nuolatos į istoriją žiūrintys per lūžių-konfliktų etapų prizmę, mes nematome galimybės rasti nekraštutinio kelio tarp nacionalizmo bei kosmopolitizmo.
Taigi, vienintelio ir teisingo atsakymo į klausimus – kas yra ir kas sudaro lietuvių literatūros kanoną – diskusijos dalyviai nerado. Ir tai – natūralu. Diskusijos metu paliesti švietimo bei ugdymo, istorinės sąmonės bei literatūros interpretacijų klausimai duoda vilties, kad tokių pokalbių apie literatūrą tikrai sulauksime ateityje. Juk literatūros keliami klausimai yra svarbūs ne vien asmeninio lavinimosi plotmėje, bet ir visos valstybės mastu. Literatūros pagalba mes formuojame save ir padedame formuotis kitiems. Amžinosios vertybės, apie kurias diskusijos pradžioje užsiminė V. Toleikis, yra vadinamos amžinosiomis ne veltui. Tai būtent jos mums padeda būti geresniais žmonėmis, jos mums padeda suprasti kitą (ar tai būtų kaimynas, ar svetimas žmogus), taip pat tos vertybės mums padeda būti ir geresniais bei sąžiningesniais valstybės piliečiais, o tai jau nauda ne vien asmeniniame lygmenyje.
Lietuvos šimtmečio metai paskatino mus permąstyti Lietuvą, kokia ji buvo ir kokia yra. Šios tematikos nevengė ir diskusijų festivalis „Būtent!“, viena iš keleto diskusijų, liečiančių šimtmetį buvo Atviros Lietuvos fondo rengta diskusija „Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas“.
Diskusiją moderavo televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, rašytojas Rytis Zemkauskas. Diskusijos dalyviais tapo kino režisieriai Audrius Juozėnas ir Giedrė Beinoriūtė bei kino kritikė Rasa Paukštytė. Diskusijoje buvo keliami klausimai: koks yra Lietuviškas kinas? Kodėl būtent toks jis yra dabar? Kodėl žmonės (ne)žiūri lietuvišką kiną ir ko reikėtų, kad jis būtų vertinamas?
Daugelis tautiečių apie lietuvišką kiną, ko gero negalėtų pasakyti daug, arba bent jau negalėtų pasakyti gerų dalykų. Nepaisant to, šiuo metu yra sudarytos puikios sąlygos eiti ir pamatyti lietuvišką kiną, anot R. Paukštytės, pastarųjų metų skaičiai patvirtina, kad lietuviai taip ir daro, tad „iki lietuviško kino nekrologo skaitymo dar toli“. Didelį pliusą žiūrovų akyse lietuviškas kinas užsitarnavo tada, kai buvo pastatytas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Tai tik įrodo, kad lietuvišką kiną žiūrovai pasitinka atvirai.
Diskusijoje iškėlus klausimą, kokie lietuviški filmai geriausiai atspindi Lietuvą, vienareikšmiško atsakymo rasti nepavyko. R. Paukštytė pripažino, kad vaidybinių filmų apie Lietuvą ir lietuvius yra. Tačiau dokumentinių filmų kūrėjai nėra pakankamai prisilietę prie socialinių, kultūrinių ir filosofinių Lietuvos problemų. Būtent šios temos dar laukia apibendrinimo dokumentiniame kine. Rež. G. Beinoriūtė, kuri yra sukūrusi dokumentinę juostą „Troleibusų miestas“, pažymi, jog dokumentinio kino tradicijos Lietuvoje nebuvimas daro įtaką socialiniam Lietuvos atvaizdavimui kine.
Labai svarbus aspektas kalbant apie kino mokyklas ir jo produktus yra tradicijos klausimas. Šią problemą kaip vieną iš esminių dabartiniame lietuviškame kine išskyrė rež. A. Juozėnas. Lietuviško kino tradicija patyrė milžinišką ir nenatūralią perskirtį po nepriklausomybės atgavimo, kai visi senieji kino kūrėjai buvo nurašyti kaip “sovietinei sistemai dirbę žmonės”. Būtent tai sukūrė prarają tarp kino kūrėjų kartų, dėl ko dabartiniai režisieriai negalėjo mokytis iš jų. Anot A. Juozėno, V. Žalakevičius, A. Žebriūnas, S. A. Grikevičius buvo įspūdingi žmonės ir reikia įsiklausyti ir perskaityti, ką jie sukurė, kadangi tai yra vertinga lietuviško kino tradicijos dalis, nuo kurios dabartiniai kūrėjai jaučiasi atskirti. Šiai jo minčiai taip pat pritarė ir G. Beinoriūtė, jaučianti atskirtį tarp lietuviško kino kūrėjų kartų.
Kino kritikė R. Paukštytė diskusiją papildė mintimi, kad pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis lietuviškam kinui buvo neįtikėtinai sunkus ir sudėtingas. Tai lėmė valstybinė politika kino atžvilgiu, tiksliau tos politikos nebuvimas ir buvusios sklaidos sistemos sugriovimas. Diskusijos pabaigoje prelegentams buvo užduotas klausimas, ko jie linkėtų lietuviškam kinui dar po 100 metų, kad jis tobulėtų ir gyvuotų. Bendru sutarimu nutarta, kad Lietuva turi šviesti savo žiūrovus ir mokyti juos geru, kokybišku kinu, kad užaugtų nauja kino kūrėjų karta, kuri sukeltų maištą lietuviškame kine. Tai turėtų tapti viena iš esminių gairių valstybės kultūrinėje politikoje. Nepaisant to, valstybė jokiu būdu neturėtų kištis į kino kūrybos procesą.
Lietuviškas kinas šiuo metu yra tikrojo savo stiliaus ir veido ieškojimų kelyje. Veido, kurį greičiausiai suformuos tik ateities kino kūrėjai, kurie galės mokytis iš šių dienų režisierių be jokių atotrūkių ir problemų, kurias patyrė šios diskusijos dalyviai.
Kito nuomonės reikšmingumas pas mus yra suvokiamas kaip viena iš svarbiausių viešojo gyvenimo dalių. Natūralu, kad ir valstybė, kaip objektas, formuoja savo įvaizdį ir idėjas. Apie tai ir buvo susirinkta pasikalbėti satyrinėje diskusijoje “Išgalvojau Lietuvą. 100 įvaizdžio formavimo metų.“ Kaip diktuoja formatas, satyrinėje diskusijoje daugelis minčių pateikiamos su nemaža intelektualaus humoro doze. Diskusiją moderavo žurnalistas Paulius Gritėnas ir teisininkas Andrius Zimaitis, jų pašnekovu buvo aktorius Giedrius Savickas.
Diskusija prasidėjo nuo Pauliaus Gritėno minties apie tai, kad Lietuva iki pat 19 a. buvo suvokiama viduramžiškai, kaip tamsi ir necivilizuota erdvė. Šie vaizdiniai galbūt vis dar jaučiami lietuvių pasąmonėje ir nėra pilnai išgyvendinti. Nepaisant to, lietuviškasis valstybės įvaizdis bene pirmasis pasaulyje tikslingai pradėtas kurti Lietuvių išeivijos pastangomis, ir būtent ši kampanija tapo viena iš priežasčių, dėl kurių JAV senatas pripažino Lietuvos egzistavimą 20 – ojo amžiaus pradžioje. Šioje kampanijoje Lietuva buvo pristatoma gerokai sutirštinant spalvas ir netgi atvirai meluojant. Nepaisant to, kampanija buvo sėkminga.
Diskusijos metu iškėlus klausimą, koks dabar yra Lietuvos įvaizdis pasaulyje, Giedrius Savickas atsakė, kad jis yra įvairus, nepaisant to – geras. Šiuolaikinio lietuvio pagrindinės sudedamosios įvaizdžio dalys yra darbštumas ir pavydumas. Darbštumo faktorius egzistuoja tik dėl pavydo kaimynams. Papildant šią mintį iškilo klausimas: galbūt toks lietuvio įvaizdis kyla iš mūsų komplekso dėl savo kilmės? Giedrius Savickas paaiškino, kad kai problema įvardinama, ją daug lengviau spręsti, tačiau iš to natūraliai kyla klausimas: ar lietuviškas uždarumas ir valstietiškumas taip pat yra problema? Tai lietuviškosios tapatybės dalis, kurios neturėtų būti gėdinga pripažinti. Ir kai patys sau tai pripažinsime, tapsime laisvais žmonėmis, mūsų nebesaistys mūsų pačių sukurtos ribos.
Moderatoriams uždavus klausimą, ką Giedrius Savickas darytų su milijonu eurų, šis atsakė, jog suremontuotų ir grąžintų vaikams vasaros stovyklas. Anot jo, būtent vasaros stovyklos suteikia galimybę vaikams praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitokiais žmonėmis ir bendraamžiais iš įvairių Lietuvos kraštų. Būtent vasaros stovyklos yra geriausia investicija į Lietuvos ateities įvaizdį, Giedrius užtikrintas, kad aktyviai stovyklaujantys jaunuoliai užauga visapusiškai geresni ir atviresni.
Ši idėja atvedė į baigiamąją diskusijos mintį, apie tai, kokiais principais reikėtų formuoti Lietuvos ateities įvaizdį ir koks jis turėtų būti. Pašnekovas suformulavo idėją, paremtą Leonido Donskio filosofijos principais. Lietuva turi išlikti europietiška ir atvira. Tokia, kurioje būtų kalbamasi tarpusavyje, kurioje žmonės klausytų ir išgirstų vieni kitus.
Vieningumo pojūtis parodytų, jog nesame blogesni ar prastesni už kitus. Jis parodytų, kad esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir kiti Europiečiai. Kai tai suprasime – iš tiesų gyvensime gerai.
Įvairūs jubiliejai bei kitokios apvalios sukaktys – puiki proga apmąstyti ne tik tam tikrus praeities dalykus ar nueitą kelią, bet ir nebloga galimybė savo žvilgsnį nukreipti į ateitį ir laukiančius iššūkius. Ne vienas iš mūsų taip darome per savo gimtadienius ar kalendoriniams metams skaičiuojant paskutines dienas. Mūsų valstybės jubiliejiniai šimtmečio metai jau taip pat slenka į pabaigą, tad Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ pasitaikė puiki proga apmąstyti ateinančius Lietuvos visuomenės bei valstybės iššūkius diskusijoje „Apie Lietuvą po 100 metų: atvira, kiaura, uždara“. Diskusiją moderavo tinklaraščio bernardinai. lt vyr. redaktorius Donatas Puslys, diskutavo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, MRU docentas, filosofas Povilas Aleksandavičius bei portalo LRT. lt vyr. redaktorius, žurnalistas Vladimiras Laučius.
Vienas pagrindinių šios diskusijos metu aptartų klausimų – kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų? Kuris iš trijų kelių: atvirumo, kiaurumo ar uždarumo bus naudingiausias ateityje?
Kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų?
Šiandien neretai girdime žodžių junginį atvira visuomenė. Neretai ji yra pristatoma kaip buvęs Lietuvos valstybės tikslas, kurio siekėme praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje. Dabar šie du žodžiai dažnai palydimi neigiamais epitetais ir baimėmis, kad atvira visuomenė yra būdas prarasti savas tradicijas ir visa tai, kas mums yra brangu ir artima. Bet ar girdėdami šiuos negatyvius epitetus nepasiduodame manipuliacijomis?
Atrodo, kad neretai mūsų viešojoje erdvėje iki galo nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene. Povilas Aleksandravičius diskusijos metu pažymėjo, kad labai dažnu atveju atviros visuomenės idėja yra projektuojama multikultūralizmo sąvokos pagalba. Multikultūralizmas suprantamas kaip įsivaizdavimas, kad vienoje visuomenėje gyvena daug kultūrų, tautų, religijų bei pasaulėžiūrų. Tačiau santykis tarp kiekvienos iš jų nėra būtinas, jos savotiškai yra pasiskirsčiusios į tam tikrus uždarus sociumus ar getus. Tačiau atviroji visuomenė yra būtent tokio įsivaizdavimo priešingybė, kadangi tokio pobūdžio visuomenė iš prigimties pripažįsta pliuralistiškumo faktą. Žmonėms yra leidžiama laisvai mąstyti, ieškoti tikrumo ir savęs šiame pasaulyje sau parankiu būdu. Tokio pobūdžio visuomenėje yra suteikiamos visos galimybės burtis į religines, kultūrines, tautines ar pasaulėžiūra paremtas bendruomenes. Visuomenės atvirumas pasireiškia šių skirtingų bendruomenių kontaktu tarpusavyje.
Nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene
Margarita Jankauskaitė atvirą visuomenę siūlo suprasti kaip gyvą visuomenę. Besikeičiančiame pasaulyje vienintelis tikras būdas išlikti, anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, tai būti atviru įvairiems pokyčiams. Antrindamas šiai minčiai Povilas Aleksandravičius teigia, kad Lietuvai reikia pasirinkti atvirumo kelią. Tačiau atvirumas turi būti suprastas teisingai, nes kaip teigia MRU docentas, šiandien mes gyvename savotiškos manipuliacijos persmelktame pasaulyje, kuriame nesaugumo, baimės ir neapykantos jausmai kyla iš mūsų kiaurumo. O tai yra kraštutinumais paremtas požiūris, pvz., atviros visuomenės idėją suprantant kaip buvimą atviram visiškai bet kam, net negalvojant ar tai teisinga, ar ne. Kitaip tariant, neįvertinant kritiškai.
Atvirumas turi būti suprastas teisingai
Anot P. Aleksandravičiaus, atviroje visuomenėje veikia atviro mąstymo mechanizmas, tuomet suprantama, jog aš neturiu teisės kolonizuoti kito, bet jame galiu atpažinti reiškinius ir dalykus, kurie man yra tinkami. Tokio pobūdžio mąstymas atviroje visuomenėje veikia labai įvairiai, pvz., socialinės politikos rėmuose atviroji visuomenė nepripažįsta socialinės atskirties. Visi socialiniai elementai domisi vieni kitais, suprasdami kad tiek tarp mūsų, tiek visame pasaulyje nėra tokios problemos, kuri mūsų neliestų.
LRT. lt vyr. redaktoriaus nuomone, didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas. Taip skatinama poliarizacija, kuri neleidžia regzti dialogo. Šių dienų pasaulis, anot V. Laučiaus, gali būti įvardijamas kaip daugiau-mažiau atvirų-uždarų visuomenių pasaulis. Tačiau kai kurie uždarų visuomenių elementai nėra tokie blogi kaip galėtų atrodyti, pvz., valstybės sienos, kariuomenė, gimtoji kalba, pilietybė, religija ir kt. Nors, kaip teigia V. Laučius, šiandien gyvename atviresnėje visuomenėje nei kada nors anksčiau, tiek globalizacija tiek atvirumas susilaukia nemenko skaičiaus priešininkų, kurių įsitikinimai ir pažiūros gali patraukti pasaulį uždarumo link.
Didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas
Tačiau skaitytojas galėtų klausti, kodėl tuomet atviros visuomenės idėja Europoje patiria krizę?
Diskusijos dalyviai pateikė kelis atsakymus į šį klausimą. M. Jankauskaitė pažymėjo, kad prie to prisideda sąmoningai kurstomos baimės ir fobijos prieš įvairias visuomenes grupes, imigrantus ar pabėgėlius, taip skatinant visuomenės skaidymąsi į smulkias dalis, kurios niekaip nepadeda mums suprasti tikrųjų visuomenės problemų sprendimo būdų. Anot P. Aleksandravičiaus, atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė. Kelias to išvengti – pasaulio pažinimas, kalbų (ypatingai savosios!) mokinimasis, domėjimasis tiek pasaulio, tiek savos šalies realijomis, kadangi būtent tą akimirką, kuomet mes nustojame domėtis pasauliu, mus pradeda pulti baimės. Vladimiras Laučius kaip vieną iš šios krizės ir baimės priežasčių mato ir ekonominio-socialinio nesaugumo jausmą, kuris ilgosios trukmės laike padėjo iškilti šių dienų populistams.
Atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė
Diskusijos moderatoriui pakvietus pasvarstyti apie vizijų aktualumą šios dienos ir ateities Lietuvai, visi diskusijos dalyviai sutiko, kad vizijų Lietuvai būtinai reikia. Ypatingai šiuo metu, kuomet visuomenė nebėra reikli tiek politinėms partijoms, tiek pavieniams politikams. M. Jankauskaitės nuomone, vizijos ir idėjos yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Matydami problemas centruose ir periferijose, suvokdami žmonių, sąveikaujančių su problemomis, grupes, turime veikti kolektyviai. Didžioji dalis reformų Lietuvoje, kaip sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, nevyksta dėl to, kad mes jas suprantame kaip techninių sprendimų paiešką, o mums kaip tik laikas spręsti tokias klausimus, kurie liestų žmogaus sampratos, tapatybės, funkcionavimo problemas. Tam padėtų būtent heterogeniška visuomenė.
Techninių sprendimų dominavimo problemą įžvelgė ir MRU docentas P. Aleksandravičius. Anot mokslininko, mes įpratę visur vadovautis grynai technologinio pobūdžio racionalumu, t.y. proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, tokiu būdu dažnai prarandame sąlytį su tikrove. Papildžius savo technologinį racionalumą kitokiais mąstymo pobūdžiais, pvz., naratyviniu racionalumu, galėtume užčiuopti kiekvieną žmogų atskirai per jo pasakojimo istoriją ir taip atverti sau tiek savo, tiek kitų žmonių tikrovę. Tai mums padėtų daug našiau generuoti vizijas bei idėjas tiek valstybei, tiek savo asmeniniam gyvenimui.
Įpratę vadovautis proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, dažnai prarandame sąlytį su tikrove
Taigi, šie Lietuvos valstybės šimtmečio pabaigos svarstymai puikiai susišaukė su šių dienų Lietuvos bei pasaulio problemomis. Diskusijos tikslas nebuvo atrasti vieną kelią, kuriuo turėtume judėti mes ir mūsų palikuonys. To neįmanoma padaryti. Tačiau diskusijos dalyvių išsakyti palinkėjimai: nebijoti naujų atradimų ir pokyčių, stengtis puoselėti savo vidinį pasaulį, neprisirišti prie to ką turime ir pastoviai ieškoti naujovių pasaulyje, nebijoti formuoti ir gilinti savo vidines pažiūras, mums, klausytojams ir skaitytojams, gali padėti nubrėžti tam tikras kelio gaires, kurios padėtų ateities perspektyvoje. Juk ateities lietuviai svarstys ir įvertins mūsų padarytus žingsnius geresnės ir brandesnės visuomenės labui.
Artėjant diskusijų festivaliui „Būtent!”, dalinamės įpūdžiais iš Estijoje šią vasarą vykusio analogiško nuomonių festivalio „Arvamusfestival“, į kurį vyko ALF programų koordinatorė Gabija Jakimavičiūtė. Jau šešerius metus vykstantis Estijoje, šiemet festivalis sutraukė 10000 lankytojų. Per dvi dienas buvo galima sudalyvauti 160-tyje diskusijų. Pagrindinės šių metų temos, persipynusios diskusijose – komunikavimo kultūra ir dalyvaujamoji demokratija.
Festivalio lankytojų nuomone, prasmingoms diskusijoms būtinas gebėjimas klausytis bei argumentuotas diskutavimas. Žmonių bendravimo įgūdžių mokymas – vienas iš sveikos diskusijų kultūros kūrimo elementų. Įvairiuose pokalbiuose buvo išsakyta mintis, kad norint, jog demokratija būti tvari, įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti suderinti su bendromis vertybėmis.
https://www.arvamusfestival.ee/en/the-sixth-opinion-festival-brought-together-10000-participants/
Jūsų dėmesiui Gabijos pokalbis su Maiu Lauring, festivalio direktore
Kokia idėja yra varančioji Jūsų festivalio rengėjų jėga?
Mūsų misija – estų diskusijų kultūros gerinimas bei aktyvių piliečių įgalinimas. Mes dirbame ateities Estijai, kur konsultacinė demokratija, diskusijos ir bendra kūryba sprendžiant socialinių negerovių problemas bus vertinama labiausiai. Per šešerius metus pamatėme, kad mūsų komanda, savanoriai ir pagrindiniai organizatoriai tiki ir gyvena šia misija – jie mano, kad tai reikalinga ir naudinga visai Estijos ateities plėtrai, kultūrai ir gerovei.
Mes dirbame ateities Estijai
Kokią žinią norite perduoti žmonėms, kurie renkasi į festivalį?
Raskite temą, kuri jus domina ir įkvepia, būkite geriau informuoti ir įsitraukite! Mes raginame organizacijas ir žmones būti tuo pokyčiu, kurį jie nori pamatyti. Būkite drąsūs klausdami, būkite kritiškesni ir labiau analizuokite jums siūlomą informaciją. Nustokime būti pirkėjais ir vartotojais, atsikratykime vartotojiško mentaliteto, kuris mums įdiegtas ir kiekvieną dieną, kaip atsakingi piliečiai, kartu kurkime savo demokratiją.
Tai nėra lengvai perteikiama žinutė.
Kokios temos ar diskusijos šiais metais sulaukė daugiausiai dėmesio?
Lyginant su 2015 metais, šiemet kiekvienoje diskusijoje sudalyvavo dvigubai daugiau žmonių! Kiekviena tema gana sėkmingai pritraukė savo tikslinę grupę: švietimas, inovacijos ir mokslo etapai visada buvo populiarios temos, o per pastaruosius dvejus metus išaugo susidomėjimas diskusijomis apie aplinkosaugą, tvarumą, energetikos sektoriaus inovacijas. Taip pat visada savo žiūrovą atranda temos „Arčiau namų“: vaikai ir šeima, sveikata bei darbas. Šiais metais mes patys labiau norėjome akcentuoti demokratijos tematiką ir tai pasiteisino. Dalyviai aktyviai domėjosi užsienio politikos ir saugumo diskusijomis.
Šiais metais mes patys labiau norėjome akcentuoti demokratijos tematiką ir tai pasiteisino
Kokie esminiai patirties momentai susikaupė per šešerius metus?
O, turime daug patirties ir išmoktų pamokų. Sunku nuspėti, kas šiuo metu kalbėtų lietuviams ir “Būtent!” komandai. Tačiau norėčiau paminėti keletą akimirkų, kurios kalba man ir galbūt geriausiai parodo kelionę iki šios dienos.
Supratome, kad turime sutelkti savo veiksmo ir kaitos modelį ne į festivalio dalyvius, bet į partnerius bei savanorius, tuos žmones ir organizatorius, su kuriais palaikome ilgalaikį kontaktą besiruošdami festivaliui. Per asmeninį ryšį galime tikėtis didesnio poveikio. Aktyviai klausiame savęs: kokia “Arvamusfestivals” pridėtinė vertė mūsų partneriams, savanoriams ir komandos nariams? Kaip mes įgyvendiname ir kaip turėtume įgyvendinti festivalio misiją per mūsų komandos narius ir partnerius? Taigi, metų eigoje daug veiklų vykdome „už širmos“. Tos veiklos nematomos plačiajai visuomenei, nes yra nukreiptos į tikslines grupes ir žmones. Kiekvienais metais renkame atsiliepimus ir analizuojame savo patirtį organizuojant “Arvamusfestival” – kaip 2 dienų festivalį ir kaip komandą bei bendruomenę.
Per asmeninį ryšį galime tikėtis didesnio poveikio
Estai turi pakankamai šviežią greito vystymosi ir pokyčių patirtį, pasauliniu mastu sėkmingai įsitvirtinę verslininkai taip pat rodo pokyčių tempą. O iš tiesų mes, kaip visuomenė ir kultūra, susiduriame su sudėtingais iššūkiais ir laiko klausimu. Laikas ir ramus tempas labai reikalingas tam, kad geriau suprasti pagrindines priežastis, sistemas ir jų dalyvius, perprasti asmeninę ir grupinę psichologiją, susijusią su pokyčiais ir mokymusi. Taip pat reikia suvokti savo santykį į tai, ką norime keisti: reikalaujame greitų pokyčių ir sėkmės iš valstybės, viešojo sektoriaus, paslaugų ir kt., bet patys nesame linkę keisti savo mąstymo, įpročių, veiksmų ir gyvenimų. O juk visi pokyčiai prasideda viename asmenyje ir pamažu plinta iš jo į aplinką. Taigi, mes, “Arvamusfestival” organizatoriai ir į tai įsitraukusi platesnė bendruomenė, turėjome iš naujo tai įsisąmoninti ir atitinkamai performuoti savo veiksmų planą.
Taigi, „Būtent!” festivaliui iškyla ta pati užduotis: subalansuoti trumpalaikių pristatomų rezultatų pardavimą žiniasklaidai, kritikams, rėmėjams ir ilgalaikį kultūros bei žmonių mąstysenos pokytį.
Pastaraisiais metais vis netyla kalbos apie Europos Sąjungos likimą, šios bendrijos trūkumus bei privalumus. Neretai šiose kalbose pasigirsta globalizacijos sampratos kritikos, o populistinės dešiniosios jėgos, pasinaudojusios savo valstybių piliečių nepasitenkinimu, vis daugiau įgauna jėgų Senajame žemyne. Reaguojant į šią susidariusią situaciją Europoje, diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija „Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje?“ Diskusijoje dalyvavo Niukaslo (Newcastle) universiteto sociologijos profesorius emeritas Williamas Outhwaite, Centrinio Europos universiteto (CEU) profesorius Szabolcsas Pogonyi bei Švedijos Ersta Sköndal Bräcke universiteto mokslininkas Larsas Trägårdhas. Šią tarptautinę diskusiją moderavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė.
Pagrindinė diskusijoje iškelta problema – nacionalinės valstybės išlikimo klausimas. Dar XX a. 10 dešimtmetyje įvairūs pasaulio mokslininkai sprendė dilemą – ar vis globalėjantis pasaulis modifikuos mums įprastą valstybės, pagrįstos nacionaliniu pagrindu, formatą? Atrodo, kad panašios kalbos ir liko kalbomis, nes, kaip diskusijos metu tvirtino CEU profesorius S. Pogonyi – nacionalinės valstybės, pradėjusios kurtis Europos imperijų laikotarpiu XVIII–XIX a., yra per daug susijusios su įvairių Europos tautų istorine atmintimi. Nacionaliniu pagrindu formuojantis valstybei, pagrindiniu tautos varikliu tapo bendra kultūra, kalba bei sutelkta ekonominė įtaka. Tačiau, anot mokslininko, nederėtų pamiršti, kad vis globalėjantis pasaulis gali tapti telkiamuoju veiksniu net ir seno pavyzdžio nacionalinėse valstybėse. Tereikia neužsidaryti nuo mus supančio pasaulio įtakos bei pasistengti sukurti solidarią ir bendradarbiavimu pagrįstą terpę, kurioje ir vešėtų tokios naujo pavyzdžio, šiek tiek modifikuotos, nacionalinės valstybės.
Niukaslo profesorius W. Outhwaite diskusijos metu šiek tiek kitaip išskyrė dvi trajektorijas, kuriomis galėtų pasukti dabartinės nacionalinės valstybės. Tai – integracinis kelias, kurį simbolizuotų dabartinė Europos Sąjunga (kad ir su iškylančiais sunkumais), arba – alternatyva – gynybinis nacionalistinis kelias. Pastarąjį valstybių žingsnį, anot mokslininko, galėtų simbolizuoti visai neseniai įvykę du plataus masto politiniai judėjimai – „Brexit“ ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Šis alternatyvusis kelias neskatina plataus masto integracijos globalizacijos amžiuje, tai labiau izoliacinis pasirinkimas, kurio metu valstybė galėtų net uždaryti sienas, įvesti savos vietinės kultūros politikos taisykles ir taip pabandyti atsiskirti nuo kitų regiono šalių. Tad, kaip pažymėjo britų profesorius, nacionalinės valstybės ateitis yra ganėtinai sudėtinga net ir pasirinkus bet kurį iš jo minėtų dviejų galimų kelių.
Visai kitokią poziciją išdėstė Švedijos mokslininkas. Žinoma, tai yra susiję ir su tuo, kad Skandinavijos valstybių specifika yra šiek tiek kitokia nei likusio Senojo žemyno valstybių. Taigi, anot mokslininko, Šiaurės šalys yra labiau įsitraukusios į nacionalinės demokratijos judėjimą, kuris neneigia tarptautinio solidarumo (bendradarbiavimo) judėjimo naudos ir prasmės. Pagrindinis nacionalinės valstybės principas galėtų būti apibrėžiamas taip – tokio pobūdžio politinis darinys nėra demokratiškas. Globalinio bendradarbiavimo vizija (t. y. atviros sienos, kova už lygias žmogaus teises ir kt.) iš dalies gali atrodyti kaip atskirtis nuo demokratinės politikos, kadangi globalizacijos reiškiniui trūksta įprasto socialinio kontrakto tarp piliečių ir valstybės, taip savo įsivaizdavimą išdėstė Larsas Trägårdhas.
Be jokios abejonės, ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: o kas yra toji nacionalinė valstybė? Koks jos apibrėžimas? Diskusijos dalyvių gimtosios šalys ir paliudija, kad atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Štai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gyventojas save laikyti gali anglu, velsiečiu, škotu ar šiaurės airiu. Tačiau šios valstybės specifika yra ir visas 4 tautas vienijanti brito tautinė samprata. Būtent į tai, kalbant apie nacionalines valstybes, ir pasiūlė atkreipti dėmesį britų profesorius. Kita vertus, Lietuva, Vengrija ir kitos Vidurio Rytų, Rytų Europos šalys yra labiau homogeniškos, t. y. jose daugumą sudaro viena tauta. CEU profesoriaus nuomone, šių šalių gyventojai nėra vienijami vien tik bendromis šalies institucijomis (pvz., parlamentu, atstovavimu ir kt.), bet didesnę įtaką tautos vienybei sudaro kultūrinės-lingvistinės ribos. Švedijos mokslininkas pateikė savo šalies specifiką. Skandinavijos šalyse daug svarbesnė yra pati valstybė nei nacionaliniu pagrindu paremta bendrija. Tai galima įvardinti kaip piliečių valstybę, kurioje vyksta nuolatiniai mainai, bendradarbiavimas ir supratimas, kad reikia darbuotis bendro gėrio labui. Bandant apibendrinti diskusiją, galime pažymėti, kad vieno atsakymo į klausimą – kas yra nacionalinė valstybė ir ar ji išliks šiame globalėjančiame pasaulyje – neatsirado. Ir tai – natūralu.
Diskusijos dalyviai puikiai apibūdino, kad net ir dabar Senajame žemyne egzistuoja skirtingos valstybės sampratos, skirtingas supratimas, kas yra nacionalinė valstybė. Tačiau tai nereiškia, jog ši tema niekada nebus išspręsta ar kad apie ją nereikia kalbėtis. Tai svarbi problema, norint įsivaizduoti ir nubrėžti gaires, kur turėtų judėti Europos žemynas. Atrodo, kad net ir dabar galima išskirti tas dvi britų mokslininko minėtas trajektorijas, kuriomis juda Europos valstybės. Europos Sąjunga ir jos projektas, nors ir reikalauja savotiškos revizijos bei permąstymo, yra tikrai neblogai pavykęs integracinio kelio atitikmuo, o šalia vykstantys izoliaciniai procesai tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje galėtų būti įvardijami kaip alternatyvūs keliai. Atrodo, kad ne tik mokslininkai bei įvairių sričių specialistai turėtų pasidaryti išvadas, kuris kelias yra naudingesnis ir svarbesnis geresnei ateičiai, bet ir kiekvienas iš mūsų – įvairių valstybių piliečių – turėtų apmąstyti, koks kelias jam yra labiau priimtinas, ir ar kartais nereikėtų padaryti tam tikrų išimtinių nuolaidų dėl ramios ir saugios ateities.
Per diskusijų festivalį „Būtent!“, reaguojant į vis netylančias kalbas apie Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius, buvo surengta diskusija „Lietuvos ir Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse“, kurioje dalyvavo dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas, Lenkų diskusijų klubo narys Andžejus Pukšto. O gausios publikos sulaukusią diskusiją moderavo politologas Vytis Jurkonis.
Pirmasis kalbėjo doc. A. Pukšto. Jo nuomone, pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių kliuvinys yra metai iš metų nesprendžiamas Lietuvos lenkų klausimas. Ši problema dominuoja ne tik Lietuvos viešojoje erdvėje. Jau keleri metai ši tematika aktyviai cirkuliuoja ir Lenkijos žiniasklaidoje. Nesugebėjimas išspręsti Lietuvos lenkų klausimo, anot mokslininko, yra kliuvinys Lietuvos ir Lenkijos santykius įvardinti net kaip standartinius, kokius palaiko dvi valstybės, pavyzdžiui, Lietuva ir Italija. Lietuvos lenkai gali tapti jungiamuoju arba destabilizuojamu abiejų valstybių santykių veiksniu. Pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, kad ši vis neišsprendžiama problema labiau gadina Lietuvos ir Lenkijos santykius. O kaip trečias veiksnys šių dviejų šalių erdvėje turi būti įvardijamas Kremlius, kurio veikla suaktyvėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Tačiau, kaip įžvelgė politologas, jaunesniosios kartos Lietuvos lenkai į daugumą praeities konfliktų žvelgia jau kitaip – pilietiškai, vakarietiškai ir laisvai.
Lietuvos ir Lenkijos santykių kliuvinys yra metai iš metų nesprendžiamas Lietuvos lenkų klausimas
Kaip vieną iš keleto sprendimo būdų pakeisti įšalusius abiejų šalių santykius, A. Pukšto nurodė būtinybę Lietuvos lenkų bendruomenei apsispręsti dėl savo vadinamųjų lyderių. Taip būtų padėti naujo bendradarbiavimo su kitomis Lietuvos bendruomenėmis pagrindai, o galiausiai tokiu būdu būtų sukurtos palankesnės sąlygos įgyti Lenkijos vyriausybės paramą pilietiškiems ir aktyviems bendruomenės nariams. Vytautas Bruveris nešvelnino žodžių ir pareiškė savo nuomonę, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo labai svarbia Rusijos užsienio politikos veikimo sfera. Maskvos siekis neleisti stabilizuotis abiejų šalių santykiams tęsiasi jau 27-erius metus. Šį tikslą Maskva pasiekia labai paprastu būdu – išlaikydama Lietuvos lenkus Rusijos informacinėje bei ideologinėje erdvėje. Žurnalisto manymu, viena didžiausių Lietuvos lenkų bendruomenės problemų – jos politinių lyderių angažuotumas Rusijos atžvilgiu. Lietuva per 27-erius Nepriklausomybės metus nesugebėjo sukurti tikros ir kompleksinės, bendru nacionaliniu sutarimu pagrįstos tautinių mažumų politikos, kuri būtų svarbi ne vien Lietuvos lenkų bendruomenei, bet ir kitoms tautinėms mažumoms. Be kita ko, anot „Lietuvos ryto“ apžvalgininko, regioninės politikos trūkumas irgi yra vienas iš kliuvinių rasti bendrą sutarimą ne tik tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių, bet ir tarp mūsų šalyje gyvenančių tautinių mažumų.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo labai svarbia Rusijos užsienio politikos veikimo sfera
Pranešėjas teigė, jog būtina aktyvi pilietinės visuomenės, žiniasklaidos, akademinės bei kultūrinės bendruomenės veikla – kaip vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų. Tai turėtų pasireikšti per įvairių projektų, iniciatyvų ir panašių veiklų kūrimą bei bendradarbiavimą tarp įvairių visuomenės grupių. Žinoma, bandant apibendrinti diskusiją, galima pastebėti, kad jos metu nebuvo rasta vieno bendro atsakymo į klausimą, kaip pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tačiau daug svarbiau tai, kad tiek diskusijos dalyviai, tiek žiūrovai iškėlė labai svarbių ir skaudžių probleminių klausimų, kuriuos išsprendus būtų galima žengti tikrai nemažą žingsnį į priekį šioje jau ilgą laiką abi šalis varginančioje tarpusavio santykių problematikoje.
Diskusija „Ar darbuotojai pasiruošę save ginti?“ organizuota Diskusijų festivalio „Būtent!“ metu, reaguojant į šiuo metu Lietuvoje vykstančią darbo santykių ir socialinio modelio reformą. Viena iš centrinių reformos ašių – naujasis darbo kodeksas, kuriuo, viena vertus, sudarytos sąlygos darbdaviams lengviau samdyti ir atleisti darbuotojus ir, kita vertus, siekiama suteikti naują impulsą darbdavių ir darbuotojų socialinės partnerystės plėtrai. Jei socialinė partnerystė vystysis, darbdavių ir darbuotojų interesai bus derinami geriau, jei ne, tuomet įsigalės lankstūs ir darbuotojus menkai saugantys „amerikietiški” darbo santykiai.
Diskusijoje keltas pagrindinis klausimas, ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima? Į jį atsakymo ieškota kartu su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininke Gražina Gruzdiene, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo nariu bei AB „Actas“ generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku Aloyzu Ūbiu ir LR Seimo nariu, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotoju Tomu Tomilinu. Diskusiją moderavo Marius Kalanta, kaip tik tyrinėjantis socialinės partnerystės vystymosi galimybių klausimus.
Ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima?
Diskusijos dalyviai, nors ir žvelgdami iš skirtingų pozicijų, pritarė, kad socialinės partnerystės plėtra Lietuvoje naudinga ir pageidaujama. Išsakyta argumentų, rodančių jos svarbą tiek visos visuomenės, tiek ir smulkesniame – įmonių ir darbuotojų – lygmenyje. Socialinės partnerystės plėtra paspartintų Lietuvos ekonominį ir socialinį artėjimą link Šiaurės šalių. Tai vyktų dėl to, kad socialinė partnerystė padėtų išspręsti ypač opią pajamų nelygybės problemą, kuri, manoma, stabdo valstybės raidą, lemia didelę emigraciją, virsta protesto balsais per rinkimus. Darbuotojams didesnė socialinė partnerystė užtikrintų stabilesnes ir prognozuojamai augančias pajamas, pagal profesijos specifiką labiau priderintas darbo sąlygas. Darbdaviui socialinė partnerystė palengvintų darbą, užtikrintų socialinę taiką, gerintų įmonės valdymą, padėtų kurti geresnes darbo sąlygas, motyvuotų darbuotojus.
Nors ir suprasdami socialinės partnerystės naudą, dalyviai įvardina visą eilę priežasčių, stabdančių jos vystymąsi. Pačios svarbiausios, nuolat atsikartojusios visoje diskusijoje, būtų kelios:
-
Socialinė partnerystė yra ypač neaktuali viešųjų diskusijų tema ir sulaukia nedaug žiniasklaidos dėmesio. Socialinės partnerystės, darbo santykių, darbo konfliktų ar geros praktikos temomis nerengiamos nei šviečiamosios nei publicistinės-naujienų laidos ar straipsniai nei komercinėse, nei nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse. Socialinė partnerystė jei ir patenka į žiniasklaidos akiratį, tai dažniausiai tik neigiamame kontekste, akcentuojant profesinių sąjungų susiskaldymą, savanaudiškumą, turto dalybas ar sovietinę praeitį.
-
Menkas socialinei partnerystei skiriamas dėmesys viešojoje erdvėje dalinai atsakingas už tai, kad darbuotojai neišmano darbo santykių, nesupranta įvairių galimybių atstovauti savo interesus, nežino savo teisių.
- Profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos išlieka silpnos, susiskaldžiusios ir neskaitlingos. Diskusijos dalyvių požiūriu, tai kompleksinė problema, kylanti iš asmeninės iniciatyvos ir bendradarbiavimo stokos, smulkių įmonių dominuojamos ekonomikos struktūros. Darbuotojams trūksta iniciatyvos bei drąsos burtis, dalyvauti, gintis. Dažnai tikimasi, kad kas nors kitas už juos nuspręs, apgins, „nemokama dirbti komandoje, bet tik pagal komandą“. Pripažįstama, kad ne tik darbdaviai, kaip dažnai gali susidaryti įspūdis, vengia su darbuotojais diskutuoti ir tartis, bet ir darbuotojai taip pat dažnai nenori dalyvauti įmonės reikaluose, dalintis informacija. Darbdaviams sunku burtis į šakines ar sektorines asociacijas dėl lyderystės stokos ar negebėjimo įžvelgti bendrą naudą. Ypač opus klausimas – kaip socialinė partnerystė įmanoma ir kaip ją darbuotojams ir darbdaviams geriausiai realizuoti, kai dauguma Lietuvos įmonių yra mažos?
Kalbant apie papildomas paskatas socialinės partnerystės plėtrai, išsakytas požiūris, kad, viena vertus, valstybė turėtų didinti darbuotojų derybinę galią, poreikį derėtis bei narystę profesinėse sąjungose ir taip provokuoti konstruktyvų socialinį konfliktą. Kita vertus, socialiniame dialoge bei asociacijų veikloje dalyvaujančioms įmonėms teikti mokestines lengvatas bei pirmenybę viešuosiuose pirkimuose.
Apibendrinant diskusiją, socialinės partnerystės nauda neabejojama, bet išlieka daug neaiškumų ir iššūkių, kai kalbama apie jos plėtrą galinčias paskatinti priemones, tinkamiausias organizacines formas ir darbdavių ir darbuotojų paskatas dalyvauti. Šiuo metu jai ypač trūksta viešo aktualumo politikoje, žiniasklaidoje, švietime bei kasdienėse darbo santykių situacijose. Aktualumas leistų daugiau darbuotojų ir darbdavių suprasti jos svarbą, naudą ir formas, lengviau organizuotis ir derybomis pasiekti geresnių rezultatų.
Diskusijų festivalyje „Būtent!” svarstyta ko prašo Lietuvos tautinės mažumos: teisių ar privilegijų? Atsakymo į šį klausimą ieškojo tinklaraštininkas, Lenkų diskusijų klubo valdybos narys Aleksanderis Radčenko, ru.delfi.lt redaktorius Olegas Jerofejevas ir politikos antropologas Karolis Dambrauskas. Paieškas moderavo Mykolo Riomerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Politikos mokslų instituto lektorė dr. Barbara Stankevič.
Radčenko teigimu, pagrindinė tautinių mažumų problema šiandien yra ne jų diskriminacija, tautinių mažumų politikos nebuvimas valstybėje. Šiandien tautinių mažumų problemos arba sprendžiamos neefektyviai arba nėra sprendžiamos iš vis, pakišant jas po kilimu ir tikintis, kad jos išsispręs savaime. Anot diskusijos dalyvio, tautinės mažumos prašo ir teisių, ir privilegijų. Viena vertus, tautinės mažumos nori tokių pat teisių, kaip ir kiekvienas lietuvių tautybės Lietuvos pilietis: teisės dalyvauti savo šalies valdyme, teisės būti išklausytam, teisę nebūti diskriminuojamam, teisę į orią senatvę ar tinkamą atlyginimą. Kita vertus, tarp reikalaujamų teisių yra ir tokių, kurias būtų galima laikyti privilegijomis. Teisė į originalią asmenvardžių rašybą ar teisė būti aptarnautam valstybės ir savivaldybių institucijose gimtąja kalba. Šias teises galima laikyti privilegijomis, kadangi jos yra suteikiamos tik tam tikrai visuomenės grupei.
Tačiau daug svarbesnis klausimas – ar šios privilegijos yra pagrįstos? Vakarų demokratijose „pozityvi diskriminacija“ (t.y. iš esmės tam tikrų privilegijų mažumoms suteikimas) yra normali praktika. Jeigu privilegijos nepažeidžia kitų grupių teisių, nekainuoja labai daug, ir tam tikrai asmenų grupei leidžia pasijusti komfortiškiau, tuomet kodėl gi jų nesuteikus? Kuo patogiau tautinės mažumos jausis Lietuvoje, tuo mažesnis bus jų noras žvalgytis į Rytus, o tai reikš didesnį Lietuvos bei visų jos gyventojų, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, saugumą.
Žurnalistas O. Jerofejevas teigė, kad šiandien Lietuvoje kartais susidaro įspūdis, jog turime mažiausiai tris tautines mažumas – lietuvius, lenkus ir rusus. Vieni kaltina kitus diskriminacija, vertina vienas kitą pagal iš anksto turimus stereotipus. Jis taip pat apgailestavo, kad per pastaruosius 20 metų valstybė tautinių mažumų atžvilgiu nesugebėjo suformuluoti aiškios vizijos ir politikos. Tačiau šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Tą ėmėsi daryti Lietuvos atžvilgiu nebūtinai draugiškai nusiteikusios valstybės. O. Jerofejevas siūlė prisiminti Atgimimo laikus, kai Lietuvoje nebuvo rusakalbių, ar lenkakalbių, o buvo Lietuvos rusai, lenkai, žydai, baltarusiai ir kitos bendrijos.
Politikos antropologas K. Dambrauskas nesutiko su teiginiu, kad šalies tautinės mažumos prašo privilegijų. Anot jo, gyvename modernioje valstybėje, kuri atsirado kaip reakcija į privilegijomis grystą socialinę ir politinę santvarką. Moderni valstybė neteikia malonių savo valdiniams. Priešingai, tai ji atsiranda iš valdinių malonės. Tad mažumos prašo ne privilegijų, o savo teisių užtikrinimo. Šios teisės kyla iš fakto, kad jie yra piliečiai valstybės, kuri, kaip tokia, tautiniu požiūriu turėtų būti/yra akla , t. y. rūpintųsi visais Lietuvos gyventojais vienodai.
Pranešėjas taip pat abejojo bandymu tautinių mažumų problemas sieti su grėsme nacionaliniam saugumui. Propagandai pasiduoti gali ne tik tautinės mažumos, bet ir šalies lietuviai, todėl vargu ar priklausomybė kuriai nors tautinei grupei, lemia didesnį polinkį būti manipuliuojamu. Mokslininko teigimu, tautinių mažumų reikaluose yra susidariusi savotiška pato situacija, kai mažumų problemų skaičius nei didėja, nei mažėja. Taip yra dėl skirtingų ir sunkiai suderinamų lietuvių tautinės daugumos dominuojamo šalies elito norų. Viena vertus norime atrodyti demokratine, šiuolaikiška, žmogaus teises gerbiančia demokratine šalimi, tačiau tuo pat metu neprieštarautume, kad Lietuva būtų tautine, lietuviška ir pirmiausia lietuviams skirta valstybe.
