Prieš 35 metus balsavome už nepriklausomą demokratinę Lietuvą: kur esame šiandien?
Švenčiame kovo 11–ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai diena, kai galime peržvelgti savo vertybes, įvertinti valstybės atsparumą ir sutelkti bendruomenes. Su kokiais iššūkiais demokratijai nepriklausoma Lietuva susiduria šiandien?
Prieš 35 metus įvyko stebuklas. Stebuklas buvo ir tai, kad mums pavyko iškovoti laisvę ir tai, kad prie šio tikslo prisidėjo kritinė masė žmonių. Per pirmąjį referendumą į klausimą, ar jūs už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika, teigiamai atsakė beveik 85 proc. žmonių.
Prie sėkmingo Nepriklausomybės atkūrimo projekto prisidėjo ir palankiai susiklosčiusios geopolitinės aplinkybės, ekonominė stagnacija Sovietų Sąjungoje ir, be abejo, žmonių susitelkimas, ryžtas ir gebėjimai. Tai euforijos laikas, kurį lydėjo tarptautinis Lietuvos, kaip suverenios valstybės pripažinimas. Vis dėlto nuskubėję pirmyn Nepriklausomybės traukiniu nebespėjome pareflektuoti – o kas gi nutiko su likusiais 15 proc. bendrapiliečių, kurie balsavo prieš, išvis neatvyko balsuoti ar susilaikė? Arba ką išgyveno tie, kurie tikėjo demokratijos pažadu, tačiau susidūrė ir su kur kas žemiškesnėmis problemomis – infliacija, ekonomikos perorientavimu, darbo vietos praradimu, savo identiteto ir tapatumo paieškomis, kova už būvį?
Viename savo projektų kartu su tarptautiniais partneriais paprašėme paprastų žmonių, kurie nedalyvavo politiniuose įvykiuose, pasidalinti asmeniniais prisiminimais apie pereinamąjį laikotarpį. Šios istorijos atskleidė kur kas daugiau nei mums įprastas herojinis naratyvas socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Šiose istorijose pamatėme žmonių išgyventą nerimą dėl ateities, didžiulį neapibrėžtumą, finansinius, ekonominius iššūkius. Tačiau tai vis dar lieka tik asmeniniais prisiminimais, kurie daugiau nei 30 metų nebuvo įgarsinti viešojoje erdvėje, ir kuriais retai tesidalijama net šeimos rate.
Džiugu, kad pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau bandymų dalintis realistiškesniu pasakojimu apie pereinamąjį laikotarpį, mat tik vienpusis istorijos pasakojimas iš esmės gali pakišti koją ir Lietuvos demokratijos projektui. Švęsdami demokratiją, kuri be viso kito reiškia ir nuomonių, minčių įvairovę, deja, pamiršome pakantumą kitaip mąstantiems ir kitokias mintis reiškiantiems bendrapiliečiams.
Tai atskleidžia ir pastaraisiais metais atlikti istorinės atminties tyrimai. Jie rodo, kad dalis piliečių jautėsi neišgirsti ir nuvertinti, jų dažnai skaudžios ar net traumuojančios patirtys neįtrauktos į pereinamojo laikotarpio paveikslą. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl jie ėmė nesitapatinti su valstybe ar demokratinėmis vertybėmis ir kurių nuomonę vėl ir vėl nurašoma užklijavus „penktosios kolonos“ etiketę.
Šį visuomenės susiskaidymą itin skaudžiai pajuntame krizių akivaizdoje, didėjant ekonominiam atotrūkiui, kylant nerimui dėl ateities. Neapibrėžtumas ir abejingumas savo šaliai, svarbiausioms demokratinėms vertybėms sudaro terpę dezinformacijai ir destruktyvioms jėgoms, siekiančioms susilpninti mūsų pasitikėjimą vieni kitais. Matyt, žmogiška idealizuoti praeitį, kad ir kokia ji buvo, tačiau turime suprasti, tai – pavojinga iliuzija. Autoritariniai režimai ar okupacinės praeities modeliai neturėtų tapti mūsų ateities gairėmis.
Kaip rodo geopolitinė situacija, kova už demokatiją tik prasideda ir šiandien yra aktuali kaip niekad. Trisdešimt penkerius metus buvome tikslingai ir labai sąmoningai susitelkę į Nepriklausomą Lietuvą, tačiau šiandien akivaizdu, kad be demokratijos šiai Lietuvai kyla reali grėsmė. Taip pat akivaizdu, kad lėtai mokytis demokratijos nebeturime laiko, šiandien už demokratiją turime kovoti.
Kaip apsaugoti demokratiją nuo vidinių ir nuo išorinių, priešiškų jėgų? Jėgų, kurios veikia ir iš mums įprastai priešiškų valstybių, o kartu ir iš tų, į kurias lygiavomės ar vadinome demokratijos lopšiu. Klausimas lieka atviras ir kol kas neatsakytas. Kaip išsaugoti demokratijos pliuralizmą ir nuomonių įvairovę, kai jis vis mažėja kitose valstybėse?
Kol kas turime tik vieną pasiūlymą – ugdykime savo gebėjimą klausyti ir girdėti, kalbėtis ir kurti ryšius bei bendruomenes. Išmokime būti diskusijoje: ne įrodinėti savo tiesą, o išklausyti kitą, ne pulti ar gintis, o ieškoti kituose stiprybių, ne versti kitus nesaugiai, o kurti saugumą. Tik diskusijų kultūra padės mums atkurti ryšius susiskaldžiusioje visuomenėje.
Nepasiduokime socialinių tinklų provokacijoms, būkime labiau susitelkę į kitus žmones, tikrinkime gaunamą informaciją ir venkime emocinių draugų/priešų kalnelių, nes kai emocinio fono triukšmas tampa kurtinančiu – ar belieka tokių, kurie pasiryžę klausytis ir išgirsti? Atminkime, mes visi esame toje pačioje barikadų pusėje, net jei turime ir skirtingas nuomones, neskleiskime panikos, o drauge didinkime mūsų atsparumą.
